Oficialiai Rusija skelbiasi suteikianti politinį prieglobstį tiems, kas savo šalyse neteisingai persekiojami dėl politinių priežasčių.

Tačiau iš faktų galima įtarti ką kita – tarp priglobtųjų gali būti ir žmogžudžių, ir kitokio plauko nusikaltėlių. Prieglobstis gali būti suteikiamas net tada, kai globėjui tiesiog reikia „slėpti siūlo galą“.

Panarstykime kelis kiek egzotiškų asmenybių, gavusių politinį prieglobstį tiek sovietinėje, tiek posovietinėje Rusijoje, pavyzdžius.

Kimas Fiblis

Kimas Filbis

Kilmingos britų šeimos atžalą Kimą Fiblį sovietų žvalgyba užverbavo 1934 metais. Pilietinio karo metais dirbdamas „Times“ korespondentu Ispanijoje Fiblis jau atliko specialiųjų tarnybų užduotis. 1940-aisiais tapo britų žvalgybos agentu ir „kovėsi su komunizmo grėsme“, tačiau vien antrojo pasaulinio karo metais perdavė rusams daugiau nei 900 slaptų dokumentų.

Po karo susilaukia įtarimų ir 1963 m. iš Beiruto nelegaliai pabėga į Sovietų Sąjungą, kur gauna prieglobstį iki gyvenimo galo. Daugiau apie Kimą Fiblį – čia: https://slaptai.lt/žymė/kimas–filbis/

Robertas Bartinis

Italų aristokratas, pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Su bolševikais susipažįsta bei susidraugauja patekęs į nelaisvę. Grįžęs į Italiją milžinišką savo tėvo palikimą perduoda italų komunistų partijai.

Po fašistinio persversmo Italijoje (1922 m.) pabėga į Sovietų Sąjungą, kur tapo garsiu aviacijos inžinieriumi. Tiesa, 1938 buvo nuteistas 10 metų kalėti už ryšius su „liaudies priešu“ Tuchačevskiu. Tačiau ir kalėdamas, ir po įkalinimo toliau kūrė lėktuvus sovietams.

Askaras Akajevas

Pirmasis Kirgizijos prezidentas, pradėjęs vadovauti šaliai dar kaip sovietinei respublikai 1999-aisiais. Buvo lojalus Rusijos politiniam kursui.

2005 m. Kirgizijoje kilus politinei krizei buvo priverstas skubiai bėgti į Rusiją. Ten iki šiol puikiai gyvena: dirba programos „Pasaulinės dinamikos kompleksinė sisteminė analizė ir modeliavimas“ koordinatoriumi, yra Rusijos mokslų akademijos narys, gyvena prestižiniame prabangiame pamaskvio miestelyje Barvichoje. Daugiau apie Askarą Akajevą – čia: https://slaptai.lt/žymė/askaras–akajavas/

Brunas Pontekorvas

Turtingos žydų šeimos vaikas, italų fizikas Brunas Pontekorvas per antrąjį pasaulinį karą dirbo su slaptais branduolinio ginklo projektais Anglijos ir Kanados atominiame centre.

Įtariama, kad jis galėjo būti prisidėjęs prie branduolinio ginklo gamybos paslapčių perdavimo Sovietų Sąjungai. Kad ir kaip būtų, 1950 m. jis atostogų Italijoje metu dingo kartu su žmona ir vaikais. Po penkerių metų Maskvoje surengė spaudos konferenciją, kurioje pranešė, kad yra Sovietų Sąjungos pilietis. Daugiau apie Bruną Pontekorvą – čia: https://slaptai.lt/žymė/brunas–pontekorvas/

Luisas Korvalanas

Čilės komunistų partijos gensekas Luisas Korvalanas po Pinočeto karinio perversmo 1973 m. buvo areštuotas kartu su kitais režimo priešininkais. Sovietų KGB netgi svarstė variantą išlaisvinti jį karinėmis priemonėmis. Tačiau po trejų metų kalinimo jis iškeistas į sovietų politinį kalinį, disidentą Vladimirą Bukovskį. Sovietų Sąjungoje Korvalanas vis dėlto neliko – neatpažįstamai pasikeitęs po plastinių operacijų 1983 m. nelegaliai grįžo į Čilę.

Džordžas Bleikas

bleik_dzordz_m
Džordžas Bleikas

Legendinis ir, berods, vis dar gyvas rusų šnipas, iš kurio nuotykių gali mokytis Džeimso Bondo scenaristai. Po antrojo pasaulinio karo ėmė dirbti britų karinės žvalgybos agentūroje MI–6, buvo nusiųstas į britų ambasadą Seule, po Korėjos skilimo atsidūrė komunistų nelaisvėje. Po trijų metu kalinimo tapo komunistu.

Išlaisvintas britų buvo pasiųstas į Berlyną, kur veikė jau kaip dvigubas agentas. Iš Berlyno perdavinėjo sovietams išsamią informaciją apie MI–6 agentus. Išduotas kito šnipo nuteisiamas kalėti 42 metus, tačiau po 5 metų pabėga iš kalėjimo, per Belgiją ir VDR yra slapčia atgabenamas į Sovietų Sąjungą, kur ir gauna politinį prieglobstį.

Teigiama, kad gyveno Maskvoje, dėstė išorinės žvalgybos akademijoje. 2012 m. 90 metų jubiliejaus proga šnipą pasveikino pats Vladimiras Putinas. Daugiau apie Džordžia Bleiką – čia: https://slaptai.lt/žymė/dzordzas–bleikas/

Erikas Honekeris

VDR politikas, komunistų partijos lyderis 1971–1989 laikotarpiu. 1973 m. lankėsi ir Lietuvoje. Legendinės Berlyno sienos sumanytojas. Didelis sovietų draugas, jo valdymo metais režimas buvo griežtesnis nei Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Griuvus Berlyno sienai, paprašė politinio prieglobsčio Sovietų Sąjungoje (jam grėsė teismas už sušaudymą žmonių, mėginusių bėgti per Berlyno sieną). Tačiau griuvus Sovietų Sąjungai Honekeris paprašytas palikti Rusiją. Jį priglaudė Čilės ambasada Maskvoje, vėliau Honekeris emigravo į Pietų Ameriką, kur ir mirė.

Karmalis Babrakas

Afganistano karo figūra. 1979 m. iškart po invazijos sovietai jį paskelbė Afganistano prezidentu vietoj nužudyto Hafizulaho Amino. Tikrasis Karmalio Babrako vardas – Sultanas Huseinas, jo tėvas kilęs iš Indijos Kašmyro.

1986 m. Babrakas atstatydintas „dėl pašlijusios sveikatos“, jo nuėmimas siejamas su Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią. Babrakas buvo priverstas prašytis prieglobsčio Rusijoje, kur dieną naktį saugomas apsaugos gyveno iki mirties (1996 m.).

Eduardas Grigorianas

Eduardas Grigorianas

Kriminalinės patirties turintis armėnas, kuris vadovavo 1988 m. Azerbaidžano mieste Sumgaite specialiai rengtiems pogromams prieš savo tautiečius. Šių provokacijų esmė – nuskriausti kuo daugiau armėnų, o kaltę už antiarmėniškus išpuolius suversti azerbaidžaniečiams. Esą iš Armėnijos ir azerbaidžanietiško Kalnų Karabacho išvyti bei Sumgaite apgyvendinti azerbaidžaniečiai sumanė atkeršyti pirmiausia po ranka pakliuvusiems … Sumgaito armėnams.

Taip pat įtariama, kad antiarmėniškų pogromų vykdytojas E. Grigoranas į teisėsaugos rankas pateko atsitiktinai, per klaidą. Jei jo nebūtų sulaikę, vadinamąjį armėnišką pėdsaką šiandien aptikti būtų buvę žymiai sunkiau.

Nors tyrėjai nustatė, kad anksčiau tris kartus teistas Grigorianas ne tik Sumgaite kurstė riaušes, bet ir asmeniškai nužudė kelis armėnus, vis tik teismas jam skyrė juokingai trumpą įkalinimo bausmę: 1991 m. perkeltas kalėti į Armėniją jis netrukus atgavo laisvę.

Tačiau Armėnijoje neliko, o grįžo į Rusijos glėbį, kur iki šiolei sėkmingai gyvena.

Edvardas Snoudenas

Edvardas Snoudenas

Amerikiečių profesionalus kompiuterininkas, buvęs CŽV darbuotojas, 2013 m. pagarsėjęs slaptos informacijos iš JAV Nacionalinio saugumo agentūros nutekinimu.

Pasak Pentagono tarnybinio pranešimo, E. Snoudenas pagrobė 1,7 mln. slaptų bylų, kuriose dauguma dokumentų susiję su „gyvybiškai svarbiomis JAV armijos, karinio laivyno, jūros pėstininkų ir oro pajėgų operacijomis“.

Tais pačiais 2013–aisiais Snoudenas per Honkongą pabėgo į Rusiją. 2017 m. duomenimis, turėjo laikiną prieglobstį Rusijoje, kur nelaikomas išdaviku.

Tačiau yra įtarimų, kad tarp dar nepaviešintų bylų yra ir informacijos, susijusios su Vladimiru Putinu – būtent todėl Rusija jo neišduodanti.

Viktoras Janukovyčius

Prorusiškų pažiūrų Ukrainos politinis ir visuomeninis veikėjas, ketvirtasis Ukrainos prezidentas (2010–2014 m.), ypatingai palaikytas šalies rusakalbių. Išsigandęs Maidano revoliucijos slapčia pabėgo į Rusiją. Ukraina yra iškėlusi Janukovyčiui baudžiamąją bylą – kaltina jį valstybės išdavyste ir pasikėsinimu į šalies teritorinį vientisumą bei suverenumą.

Nepanašu, kad Rusija kada nors sugrąžintų Janukovyčių Ukrainai – dar 2014 m. Vladimiras Putinas atskleidė, kad būtent jo nurodymu buvo įvykdyta speciali operacija, per kurią nuverstasis Ukrainos prezidentas buvo slapta išvežtas iš Ukrainos per Krymą.

Raimondas Baranauskas

Po motinos Rusijos sparnu jaukiai glaudžiasi ir didžiausi bankrutavusio „Snoro“ banko akcininkai – Rusijos pilietybę turintis Vladimiras Antonovas bei lietuvis Raimondas Baranauskas, Lietuvos teisėsaugos įtariami „Snoro“ turto iššvaistymu, piktnaudžiavimu bei dokumentų klastojimu. 2011 m. lapkritį, kai nutarta „Snorui“ kelti bankroto bylą, bankininkai pabėgo į Londoną, o 2015 m, Londono teismams priėmus sprendimą perduoti juos Lietuvai, pasislėpė Rusijoje.

Šių metų pradžioje gautas atsakymas iš Rusijos Federacijos, kad Baranauskui suteiktas politinis prieglobstis Rusijos teritorijoje. R. Baranauskas teigia, kad jo statusas – kaip Edvardo Snoudeno.

2017.09.28; 03:25

1977 metais Johana van Harlem pagaliau aptiko savo sūnaus Ervino, kurį ji paliko prieš 33 metus, pėdsakus. Ji iškart nuvyko į Londoną susitikti su juo.

Kas buvo po to, galima pavadinti neįtikėtina nusivylimo, apgaulės ir sudaužytos širdies istorija, rašo žurnalistas ir rašytojas Džefas Meišas.

1988 metų balandį šaltą šeštadienio rytą prie Ervino van Harlemo namo Londono šiaurėje privažiavo furgonas, prikimštas kriminalinės sekimo policijos agentų. 44-rių meno dileris Ervinas van Harlemas gyveno vienas Londono miegamajame rajone greta niūraus kelio žiedo. Olando butas Silver Birch Close tapo Britanijos kontržvalgybos MI-5 tyrimo centru. 

Ervino van Harlemo dokumentai

MI-5 agentai įtarė, kad van Harlemas, kurį kaimynai piešė kaip keistuolį, visai ne meno dileris, o užsienio šnipas. Van Harlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs virš radijo imtuvo. Buvo apsirengęs pižamą, plaukai tvarkingai sušukuoti su sklastymu.

Kaip ir kiekvieną rytą, tąsyk jo radijas transliavo mįslingą stotį numeris 1. Jo ausinėse moteriškas balsas čekų kalba diktavo skaičius, po kurių stuksėjo Morzės abėcėlės signalai.

9.15 val. ryto Londono policijos ypatingojo antiteroristinio skyriaus agentai įsiveržė į jo butą. Van Harlemas pabandė nuleisti radijo anteną, bet ši įstrigo. Kai jis atidarė dėžę ir norėjo iš ten paimti virtuvinį peilį, agentas, šaukdamas „Gana! Tai galas!“, sučiupo jį už rankų.

Tarp jo paveikslų ir molbertų agentai aptiko mažyčių muilinėje paslėptų šifravimo knygelių, ir automobilių žurnalų, kuriuose buvo užrašų nematomu rašalu. Agentai įtarė, kad van Harlemas visai ne olandas, o priešų šnipas iš SSSR.

Jį nugabeno į policijos nuovadą, kur jis tvirtino esąs nekaltas. O po 10 dienų nutiko keistas dalykas: pas sulaikytąjį atėjo lankytoja ir pasakė, kad ji – jo motina.

Olandei Johanai van Harlem buvo šiek tiek per 60 metų. Pro savo didžiulius akinius ji atidžiai stebėjo agentus. Jos sūnus, sakė ji, joks ne šnipas, o doras olandas. Ji paliko jį 1944 metais, o po 11 metų jį surado.

Sutrikę agentai leido jai aplankyti įtariamąjį šnipinėjimu van Harlemą.

„Aš girdžiu visas tas keistas istorijas, tai pasakyk man, tu juk nesi šnipas?“ – kreipėsi į Erviną Johana.

„Yra patarlė: nėra ugnies be dūmų“, – atsakė jai van Harlemas. – Bet šįkart ne taip. Labai daug dūmų, bet be ugnies. Aš nepadariau nieko tokio, kas pakenktų Anglijai“.

Johana lengviau atsiduso. „Tai kodėl? Kodėl visa ta erzelynė?“

„Neklausinėk manęs. Paklausk jų“, – atsakė jis.

Tuo momentu jis pastebėjo mažą raudoną dėmelę ant jos dilbio. DNR analizė, atlikta Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos laboratorijoje, beveik šimtu procentų rodė, kad Johana ir Ervinas ne giminės. Sužinojusi rezultatus Johana pravirko, jos pasaulis griuvo jos akyse.

1989 metų vasario 6 dieną Londono Old Beilio kriminaliniame teisme prokuroras Rojus Amlotas prisiekusiųjų teismui pasakė, kad kaltinamasis apsimetė Johanos sūnumi, iš tikrųjų juo nebūdamas.

Ervinas van Harlemas su savo tikra ar tariama motina Johana van Harlem

Harlemo teismas apkerėjo spaudą. Laikraštis Daily Express aprašinėjo jį kaip „senamadį, gerai apsirėdžiusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Egzotiškos gražuolės teismo salėje pasakojo apie savo meilės ryšius su šnipu.

Ir salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo skaudu žiūrėti. Tarp liudytojų, tragiškai atrodanti  sėdėjo ji, Johana van Harlem.

1989 metų kovo 4 dieną teisėjas nuteisė Erviną van Harlemą 10 metų kalėti už šnipinėjimą. „Galimas dalykas, jis pirmas žmogus, kuris nuteistas Old Beilyje svetima pavarde“, – sakė žurnalistams vienas aukšto rango Skotland Jardo atstovas.

Van Harlemas taip ir nepasakė teisme savo tikrosios pavardės.

„Bevardis šnipas“ – kaip jį praminė laikraštininkai – nusinešė savo paslaptis – į kalėjimo kamerą.

* * *

2016 metų pavasarį, po kelių mėnesių įkalbinėjimų, aš susitikau su Ervinu van Harlemu Prahoje. Pastaruosius 23 metus jis taikiai gyveno Prahoje laisvas, bet šnipai, kaip žinoma, daug pasakoti nelinkę.

Jam mane pristatė čekų žurnalistas Jaroslavas Kmenta. Apsirėdęs brangiu mėlynu švarku Van Harlemas atvažiavo į restoraną šalia Staromestska aikštės istoriniame miesto centre. Atidžiai išstudijavęs mano pažymėjimą, jis pradėjo man pasakoti savo istoriją angliškai, bet su akcentu.

Jis gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną Mordžanuose, nedideliame kaimelyje netoli Prahos. Gimus jis vadinosi Vaclavas Jelinekas. Iki komunistų atėjimo jo tėvas turėjo nedidelę kepyklėlę, prekiavo sausainiais ir ledais. Jaunasis Jelinekas buvo pašauktas į terminuotą tarnybą armijoje. Kadangi šaltasis karas sustiprėjo, jis perėjo dirbti į ČSSR vidaus reikalų ministeriją. Jis svajojo pademonstruoti narsą ir drąsą, bet buvo priverstas nuobodžiauti, tvarkydamas raštus.

Kartą viršininkai pastebėjo, kad jis, užuot saugojęs postą, kala vokiškus žodžius.

Jį pasikvietė į kabinetą. Jis laukė, kad gaus drausminę nuobaudą. O buvo pristatytas dviem Statni bezpecnost – Čekoslovakijos valstybinės slaptosios policijos – nariams.

Žvalgybos bendradarbiai išstudijavo jo dosjė ir išsiaiškino, kad Jelinekas – įžūlus žmogus, labai protingas, linkęs į smurtą ir riziką, patriotas ir mergišius. Kitaip sakant, turėjo idealius duomenis būti šnipu. Po kruopštaus parengimo buvo nuspręsta, kad Jelinekas gali pradėti darbą su priedanga užsienyje ir šnipinėti Vakaruose.

Slaptoji policija išstudijavo dingusių žmonių sąrašą ir suteikė Jelinekui svetimą pavardę – olandų berniuko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Golešovice Prahoje. Tas berniukas buvo gimęs vos diena anksčiau už Jelineką. Šiam pasakė, kad jo naujoji pavardė – Ervinas van Harlemas.

Jis padavė dokumentus olandiškam pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu išvažiavo į Londoną. Berniukui iš Prahos Londonas su savo beprotišku judrumu pasirodė svetimas, kupinas pavojų ir pramogų.

Jis įsidarbino Meifere, Park Leine, restorane ant Hiltono viešbučio 24-ojo aukšto stogo netoli Bakingemo rūmų, tikėdamasis šnipinėti karališkąją šeimą.

Naktimis jis radijo ryšiu keisdavosi šifruotėmis su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš pirmųjų jo idėjų buvo pabandyti įrengti pasiklausymo įtaisus karalienės balduose. Bet ir jis, ir jo viršininkai suprato, kad tam jie techniškai nepajėgūs.

Jo šnipo karjera buvo sklandi, kol 1977 metų pabaigoje jis negavo nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo motina stengiasi tave surasti per Raudonąjį Kryžių. Jeigu Raudonasis Kryžius tave ras, susitikimą reikės suderinti“.

Jis perskaitė pranešimą dar ir dar kartą. Tų pačių metų spalį van Harlemas gavo ranka rašytą Johanos van Harlem laišką. Jame ji pranešė, kad jo adresą jai davė Nyderlandų ambasada, kad ji džiaugiasi jį radusi. Kaip jam ir buvo įsakyta, lapkritį šnipas mandagiai atsakė, pridėjęs keletą fotografijų. Laišką jis pradėjo žodžiais „Brangioji mama“. Kai jis nusiuntė nuoširdų kvietimą aplankyti jį Londone, ji tuojau pat atvažiavo.

* * *

Johana pabudo 1978 metų sausio 1-sios ankstų rytą viešbutyje vakariniame Londone. Labai nervindamasi, ji išėjo į gatvę, užverstą naujamečių išvakarių šiukšlėmis. Ji planavo nueiti anksčiau skirto laiko, kad patikrintų sūnaus adresą. Bet štai priešingoje gatvės pusėje stovėjo – kaip atrodė – pažįstamas jaunuolis.

„Jūs misis van Harlem?“ – paklausė jos šnipas.

„Taip“, – atsakė ji.

„Sveika, mama, aš tavo sūnus“.

Jie apsikabino vidury gatvės. Johana atsitraukė per žingsnį, kad pažvelgtų į jį. Ašaros riedėjo jai per skruostus.

„Tavo tėvo plaukai buvo ne tokie tamsūs“, – pasakė jį apžiūrėjusi Johana. Ji taip pat pasakė, kad jis žemesnis už tėvą.

Kol bute Ervinas pylė jiems abiems šampaną, Johana springdama pasakojo jam savo gyvenimo istoriją.

Ji užaugo Niderlanduose, Hagoje, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakis lenkas Gregoras Kuligas buvo nacistas.

Po keturių savaičių per vakarėlį jis ją išprievartavo. Tada jai buvo 18 metų, ji buvo skaisti.

Kai jos tėvas pastebėjo kad Johana nėščia, jis tiesiog įsiuto. „Tu pasileidėlė!“ – pasakė jis, ir įsakė išvežti vaiką į kokį nors tolimą miestą ir ten palikti.

Prislėgta sielvarto ir nevilties, 1944 metų rudenį Johana išvažiavo traukiniu į Čekoslovakiją. Kurį laiką bandžiusi kaip nors ten pragyventi, vieniša motina nuėjo į vaikų namus Golešovice Prahoje. Ašarodama ji pabučiavo kūdikį Erviną ir atsisveikinusi grįžo į Olandiją viena.

Jos tėvas – žydas, kuris prisidėjo prie nacional-socialistų judėjimo, kad apsaugotų savo šeimą – sunaikino įsūnijimo dokumentus ir uždraudė jai kada nors kalbėti apie sūnų.

Daugelį metų iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Visi jie likdavo neatsakyti. Bet kasmet jo gimimo dieną Johana tylomis prisimindavo dingusį sūnų, ji net negalėjo ištarti jo vardo: Ervinas van Harlemas.

Ir štai pagaliau ji surado jį. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė ją už rankos ir pasakė: „Tu turi tuo patikėti, aš tavo sūnus“.

Netrukus po tokio emocingo „susijungimo“ Johana pakvietė Erviną į Olandiją susipažinti su van Harlemų šeima. 1978 metų pradžioje atvykęs pas ją į namus, šnipas pasisveikino su visais šeimos nariais, paduodamas ranką visiems iš eilės. Jie į jį žiūrėjo kaip į žvėrį zoologijos sode. Johanos dukterėčia priėjo prie Ervino ir ėmė jį apžiūrinėti nuo galvos iki kojų. Nejaugi ji numano?

„Jo kojos kaip tikrų van Harlemų“, – pagaliau pranešė ji susirinkusiems.

Londone netikėtai pasirodžiusi motina olandė, o dar ir žydų kilmės, tik sustiprino van Harlemo priedangą. Jo pagrindinė užduotis, kaip jis man pasakojo, buvo rinkti informaciją apie „atmestuosius“ – sovietinius žydus, kuriems buvo neleista imigruoti ir kurie, (atmetus prašymą), tokiu būdu, tapo pėstininkais šaltojo karo laikų diplomatinėje prekyboje. Jis taip pat sugebėjo gauti vertingos informacijos apie povandeninius sonarus (hidrolokatorius), kurių dėka NATO galėjo sekti sovietinių povandeninių laivų judėjimą.

Vėliau britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino van Harlemą kaip „nepaprastos sėkmės susilaukusį giluminio prasiskverbimo agentą“, kuriam pavyko prasibrauti į Britanijos povandeninių laivų bazę Polaris Britanijos Admiraliteto Povandeniniame tyrimo centre, o taip pat dar į visą virtinę slaptų karinių objektų“.

Už tuos neįtikėtinus laimėjimus šnipinėjime van Harlemas pelnė sovietų vyriausybės apdovanojimą, kuris jam buvo įteiktas specialiai jo garbei surengtame priėmime Prahoje.

„Jis daug kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą, – vėliau pasakojo Johana interviu Olandijos radijo stočiai. – Iš to nedidelio butelio, kuriame aš lankiausi pirmą kartą, jis keldavosi vis į prašmatnesnį būstą. Aš visai nenutuokiau, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai vis gerėjo ir gerėjo, tai buvo matyti iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.

* * *

Ervinas apibėrė Johaną dovanomis, tarp kurių buvo Vedžvudo porceliano vaza, aukso žiedas su smaragdu ir auksinė moneta. Bet iš tikrųjų santykiai su netikra motina jį vis labiau vargino. Jis į ją žiūrėjo kaip į nacistę, fašistę, bendradarbiavusią su okupantais. Jis prisimena, kaip važiavo į Olandiją, kad supažindintų savo tuometę draugužę su Johana – kad apsimestų, jog jų santykiai šeimyniški, normalūs.

Olandijoje restorane skambėjo liaudies muzika ir daugelis lankytojų šoko. Johana, kaip pasakojo, mėgo muziką, vyną ir šokius. Šnipas pasakojo, kad ji šoko su vienu iš vakaro svečių, kai jam staiga iškilo gyvas vaizdas, kaip ji lygiai taip pat šoko su nacių kareiviais.

Jį apėmė beprotiškas įniršis. „Ji vėl imasi savo, – pagalvojo jis. – Kuprotą tik karstas išlygins! Juk jai jau 60!“ Su Johana šokęs vyriškis prisitraukė ją arčiau prie savęs ir reikšmingai mirktelėjo draugeliui. Van Harlemas vos susitvardė.

Po kurio laiko, jau Londone, van Harlemo namuose suskambo telefonas. Taiki ramybė jo namuose buvo sudrumsta. Jis atsikėlė iš lovos ir dirstelėjo į laikrodį. Buvo 3 valanda ryto.

„Sūneli, brangusis! Negalėjau ištverti, taip norėjau išgirsti tavo balsą“, – besipinančiu liežuviu murmėjo kitame laido gale Johana. Ji aiškiai buvo girta. “Aš parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensim drauge!“

„Mama, aš tave puikiai suprantu, – atsakė jis jai. – Žinoma, būtų šaunu gyventi kartu, ypač po to, kai likimas taip ilgam buvo mus išskyręs. Mam, žinai ką. Eime dabar miegoti, o rytoj aš tau paskambinsiu“.

Jis numetė ragelį, bet užmigti jau nebegalėjo. Jos elgesys vis labiau ir labiau jį trikdė. Galų gale, ji galėjo jam rimtai pakenkti. Nuo to priklausė visas jo gyvenimas. Bet jis beveik nieko negalėjo padaryti. Kaip jos atsikratyti?

Kitą kartą jai atvykus jie važinėjo po Londoną, ir sankryžoje Ervinas užmiršo pristabdyti priešais automobilį, važiavusį pagrindiniu keliu. Tos mašinos vairuotojas iš visų jėgų spustelėjo stabdžius, kad išvengtų susidūrimo.

„Atleisk, drauguži! – atsiprašė jo Ervinas ir pamojavo ranka,

„Ko tu jo atsiprašinėji?! – piktai sušuko Johana. – Tikra mazgotė! Tipiškas slavas!

Van Harlemas apstulbo. „Bet jis gi važiavo pagrindiniu keliu“, – bandė paprieštarauti „motinai“.

„Pagrindiniu keliu! Pagrindiniu keliu!“ – ji tyčiodamasi pamėgdžiojo jį.

Įsiutęs šnipas tik tvirčiau suspaudė vairą. „Na, tu už tai sumokėsi“, – pagalvojo jis, Bet šanso atkeršyti Johanai jam taip ir nebepasitaikė.

Kartą 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad paskui jį važiuoja du automobiliai, manevruodami visiškai taip, kaip jiems rodė žvalgybos mokykloje. „Matyt, kažką seka“, – pagalvojo jis. Ir tada jam toptelėjo: „Idiote! Gi tave patį seka!“

Hiltone tuo metu jis jau nebedirbo, padaręs karjeroje šuolį nuo paprasto oficianto iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvas menininkas ir meno dileris, ir už grynuosius nusipirko kuklų butelį Barneto rajone Londono šiaurėje.

Sunku įsivaizduoti netinkamesnę vietą užsienio šnipui suimti, bet netrukus bute pradėjo vienas po kito lankytis keisti svečiai. Tai telefonų kompanijos technikas, tai langų plovėjai pradėjo sukinėtis apie jo langus ne kas savaitę, bet atrodė, kad vos ne kasdien.

Į padažnėjusias keistenybes atkreipė dėmesį ne tik Ervinas. Vietinės gyventojų tarybos koordinatorė 61-rių metų misis Seint pasakoja, kad 1987 metų lapkritį ji skambino į policiją pranešti apie keistus garsus ir panašius į Morzės abėcėlę trukdžius, kurie staiga ėmė rodytis jos televizoriuje kas vakarą 9 valandą.

Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas furgonas.

– – –

Apie „sūnaus“ suėmimą Johana van Harlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai ir paprašė duoti teisme parodymus apie šnipą.

„Kai pagaliau mūsų akys susitiko, aš pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje aš nepastebėjau jokios atgailos, jokios šilumos, nieko“, – pasakoja ji apie teismo procesą. Ji niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, tuščiai tikėdamasi nors kiek šilumos iš sūnaus. „Jis žvelgė į mane šaltai, tarytum tai galas“.

Bausmės atlikti Erviną nusiuntė į Parkhersto kalėjimą Vaito saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos Respubliką.

Aš klausiu, ar jis kada nors jautė užuojautą Johanai?

„Man jos nė kiek nebuvo gaila“, – atsakė jis. Ji stengėsi valdyti, ir man tekdavo su ja taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“, – pridūrė jis, pasakodamas apie realius sūnaus ir motinos santykius.

Penkerius jo kalėjimo metus vienas dalykas jam išliko mįsle: Johanos pasakojimas, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, pradėjo ieškoti manęs“, – sako jis.

„Savo noru“. Tai jam atrodė keista.

Ar tai sutapimas, kad Johanai motiniškas instinktas pabudo tiesiog praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis padavė paraišką Olandijos pasui gauti? Ar galėjo kas nors ją pakurstyti pradėti ieškoti sūnaus ir kodėl? Atsakymo į šiuos klausimus mes niekada nesužinosime – 2004 metais Johana van Harlem mirė. Šnipas šiuo atžvilgiu turi savo teoriją.

„Mes manome, kad ji veikė nukreipiama Britanijos ar Olandijos kontržvalgybų“, – sako jis.

Ar galėjo ir pati Johana būti šnipė? Nelabai tikėtina, bet mūsų apgaulės ir apsimetinėjimų laikais viskas įmanoma.

Informacijos šaltinis – www.eurasiadiary.ru portalas.

2017.01.09; 14:49

2016 metų vasarį Rusijoje turi pasirodyti Iono Mihajaus Pačepos ir Ronaldo Ryčliako knyga „Dezinformacija“.

Anglų kalba ji buvo išspausdinta prieš dvejus metus, o jos vertimas į rusų kalbą išėjo pačiu laiku: autoriai smulkiai pasakoja apie tai, kaip sovietų specialiosios tarnybos kūrė ir finansavo teroristines organizacijas Artimuosiuos rytuose, konkrečiai – Sirijoje. Pagal knygą „Dezinformacija“ režisierius Stenas Muras nufilmavo to paties pavadinimo dokumentinį filmą.

Continue reading „Generolas Ionas Pačepa – apie KGB ir Artimųjų Rytų teroristų ryšius“

Praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pradžioje sovietinės Bulgarijos specialiosios tarnybos „Državna sigurnost“ (DS) maksimaliai pasistengė, kad jos agentai vienuoliai infiltruotųsi į Zografou vienuolyną ant Ato kalno.

Manoma, kad  "vienuoliai su antpečiais" plušėjo tikrai ne viename Bulgarijos vienuolyne. O pačiuose svarbiausiuose, turtingiausiuose vienuolynuose DS agentų būta ir po keliolika asmenų.  

Gudruoliška ir tuo pačiu labai slapta operacija Zografou vienuolyne buvo siekiama ne tik perimti į savo rankas vienuolių "dvasios" kontrolę, bet ir uždėti letenas ant Ato lobių – retų knygų, aukso, brangakmenių, ikonų bei kitokių religinių istorinių relikvijų.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: vienuoliai su antpečiais“

Seksualinės nuostatos – svarbi aplinkybė žvalgybinėse intrigose. Ypač šis faktorius laikytas svarbiu anais laikais, kai netradicinė seksualinė orientacija, kitaip tariant – homoseksualumas, buvo smerkiamas ir laikomas “kažkuo labai negražiu”.

Sudėtinga, paini Didžiosios Britanijos žvalgybos istorija žino ne vieną atvejį, kai jos darbuotojai buvo šantažuojami užsienio žvalgybų vien dėl seksualinės oreintacijos – polinkio į homoseksualumą. Žvelgiant šių dienų akimis, tokia dilema neatrodo kuo nors ypatinga ar skandalinga. Juk daugelio valstybių visuomenės šiandien tapo kur kas tolerantiškesnės ir palankesnės minėtos orientacijos žmonėms.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: slaptųjų tarnybų darbuotojai homoseksualai“

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia įdomią informaciją apie žydą Markusą Klinbergą, kuris, manoma, Izraeliui padarė daugiausiai bėdų iš visų žinomų šnipų išdavikų. Pasirodo, paskutiniuoju metu Markusas Klinbergas ilgokai gyveno Paryžiuje pas savo dukrą Silviją.  Bet apie viską – nuo pradžių.

M.Klinbergas gimė 1918 metais Varšuvoje itin religingoje šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo religinėje mokykloje. Tačiau vėliau ėmė lankyti paprastą mokyklą, kur neskiriama tiek dėmesio religiniams reikalams. 1935 metais įstojo į Varšuvos medicinos universitetą. Tačiau jo nebaigė, nes 1939-aisiais prasidėjo karas. M.Klinbergas, kaip ir šimtai tūkstančių kitų žydų, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Minske bandė toliau studijuoti mediciną.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Izraeliui ypač daug žalos atnešęs žydas“

Slaptai.lt redakcija supranta, jog Lietuvai optimizmas –  reikalingas. Optimizmas padeda laimėti net ir beviltiškiausiose situacijose. Optimizmas skatina dirbti, užuot verkšlenus. Optimizmas verčia ieškoti išeičių, užuot nuleidus rankas.

Tačiau visur reikalingas saiko jausmas. Blogai elgiamės, puldami į neviltį, bet neteisingai elgiasi ir tie, kurie nemato pavojų, sunkumų, išdavysčių. Perdėtas optimizmas gali būti toks pat pavojingas kaip ir depresijon stumiantis pesimizmas, esą beprasmiška stengtis, nes esame per silpni situaciją pakeisti savo labui.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Begalinis optimizmas gali būti pavojingas kaip ir viską apimantis pesimizmas“

Olego Nečiporenkos pavardė besidomintiems žvalgybų veikla – žinoma. Olegas Nečiporenko – buvęs KGB pulkininkas. Sovietmečiu jis ilgokai dirbo Meksikoje, kol 1971-aisiais metais šios šalies vadovybė jį ir dar keletą Sovietų Sąjungos diplomatų demaskavo kaip sovietų žvalgus ir paskelbė nepageidaujamais asmenimis.

Vartojant tarptautinius terminus, O.Nečiporenko Meksikoje tapo “persona non grata”. Tada O.Nečiporenko beveik dešimt metų dirbo KGB struktūrose kaip “šnipas specialiesiems pavedimams”. Paskui būta ilgalaikių komandiruočių į karštuosius taškus – Vietnamą, Nikaragvą, Libaną.

Kad jis yra baigęs Maskvos valstybinį pedagoginį užsienio kalbų institutą, kad savo veiklą KGB struktūrose pradėjo 1960-aisiais, kad puikiai moka ispanų kalbą, – ne tiek svarbu. Portalą Slaptai.lt domina kiti dalykai. Šis KGB pulkininkas yra išleidęs dvi knygas, kuriose pasakoja apie savo darbą svarbiausioje Sovietų Sąjungos žvalgyboje – KGB.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: “Princesės“ ir “Princo” dvikova“

Šios moters gyvenimas – unikalus. Daug kuo panašus į garsiosios Matos Hari gyvenimą. Tik ne toks tragiškas. Janedos baronienės Marijos Benkendorf niekas oficialiai neapkaltino šnipinėjimu. Juo labiau už tarnavimą priešo žvalgybai jos niekas nenuteisė mirties bausme.

Tiesa, tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos dėjo dideles pastangas, kad išsiaiškintų, kam ji iš tikrųjų tarnauja. Štai Didžiosios Britanijos žavlgyba Mariją Benkendorf akylai sekė kelis dešimtmečius iš eilės. M.Benkendorf – unikalus atvejis britų žvalgybos istorijoje. Vienu metu ją sekė ir MI 5, ir MI 6 – dvi pagrindinės Didžiosios Britanijos žvalgybos. Britams ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas: sovietams ar vokiečiams talkina gražuolė.

Continue reading „Moteris, praminta „žvalgybos karaliene““

Ričardas Smitas (Richard Smith, g. 1924) – buvęs JAV armijos Žvalgybos ir saugumo vadovybės bendradarbis, suimtas, apkaltinus šnipinėjimu, buvo teisiamas ir … išteisintas.

1973–1980 metais Ričardas Smitas dirbo slaptoje agentų–antrininkų verbavimo operacijoje, kurios kodinis pavadinimas buvo „Karaliaus mitra“. Jis specializavosi kurdamas jiems legendines biografijas. 1980 metais jis pasitraukė iš tikrosios karinės tarnybos, išvažiavo į gimtąją Jutą ir atidarė ten videofilmų gamybos kompaniją.

Dar armijoje R.Smitas išmoko japonų kalbą ir 1981 metais išvyko į Tokiją kaip kelių Amerikos firmų, suinteresuotų investuoti Japonijoje, atstovas.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: teistas, bet išteisintas“

Brunas Pontekorvas (Bruno Pontecorvo, 1913 – 1993) italų mokslininkas fizikas, įtartas šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai. Beje, sovietų šnipo Klauso Fukso (Klaus Fuchs) kolega. Brunas Pontekorvas 1950 metų spalį negrįžo iš kelionės po Europą (po kurios jis turėjo vykti į Angliją), o iškeliavo į SSSR.

B.Pontekorvas mokėsi Pizos, o paskui Romos universitete (pastarajame jis 1934 metais tapo fizikos garbės daktaru). Baigęs mokslus jis pradėjo dirbti laboratorijoje, kuriai vadovavo profesoriai Edoardas Amaldis ir Enrikas Fermis. 1936 metais B.Pontekorvo nuvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti pas komunistą Frederiką Žolio Kiuri. Ten jis susipažino su švede Mariana Nordblium, kurią vedė 1940 metais. O kai Prancūziją okupavo Vokietijos kariuomenė, sutuoktiniai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.

1943 metais B.Pontekorvą pakvietė dirbti Anglijos ir Kanados atominis centras Chok Rivere Ontario valstijoje Kanadoje. Ten jis išbuvo šešerius metus. 

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: italų mokslininko fiziko Bruno Pontekorvo išdavystė“

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos patalpose yra didelė lenta, kurioje įrašyti 12 ministerijos bendradarbių – aktyvių Vokietijos pasipriešinimo veikėjų kuriuos nužudė nacistai, vardai. Netrukus, rašo žurnalo Der Spiegel apžvalgininkas Klausas Vigrefe, ten atsiras dar vienas vardas – 1942 metais mirtimi nubaustos sovietų žvalgybai dirbusios žurnalistės Vokietijos URM spaudos tarnybos bendradarbės Ilzės Štiobės (Ilsa Stöbe).

Tokią iniciatyvą pasiūlė Vokietijos „Kairieji“ ir Šiuolaikinės istorijos institutas Miunchene. Instituto Ekspertų komisijos vadovė istorikė Elkė Šerstiana (Elke Scherstjanoj) mano, kad I.Štiobė, ne kartą pranešusi GRU apie tai, kad Vokietija puls Sovietų Sąjungą, turi atsirasti „vienose gretose“ su tokiais antifašistais kaip Hansas ir Sofi Šol (Hans, Sophie Sholl).

Tuo tarpu Ilza Štiobė „yra bene labiausiai ginčytina figūra visame Vokietijos antifašistiniame judėjime“, rašo straipsnio autorius. Jau daugiau kaip pusę amžiaus svarstoma, „ar turi Vokietijos vyriausybė įamžinti atminimą žmogaus, kurio veiklos pagrindą sudarė slaptų žinių išdavimas“.

Continue reading „Vokietė, šnipinėjusi Stalinui“

fbi_4

Devisas Allenas D – buvęs JAV KOP kariškis, pasiūlęs rusams slaptos medžiagos apie Amerikos oro ir kosminės žvalgybos programas, taip pat ir elektronines bei infraraudonąsias technologijas.

Devisas Allenas, ištarnavęs KOP dešimt metų, prieidavo prie slaptos informacijos. Jis buvo atleistas iš ginkluotųjų pajėgų 1984 metais už blogą darbą, užslėpė nuoskaudą ir nusprendė atkeršyti, pasiūlęs savo paslaugas rusams.

Ir nors valdžia neviešino žinių apie tai, kaip ji pirmą kartą sužinojo apie jo išdavystę, matyt, lemiamą vaidmenį atliko pasiklausymo įrenginiai, įtaisyti sovietų diplomatinėje atstovybėje.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: štabo seržantas, slėpęs nuoskaudas“

Giunteris Gijomas – Vakarų Vokietijos kanclerio Vilio Branto (Willy Brandt) asmeninis sekretorius ir tuo pačiu metu sovietinės VDR žvalgybos slaptasis agentas.

Per visą laikotarpį nuo Rytų Vokietijos režimo įkūrimo ir baigiant Vokietijos susijungimu (1949–1990) G.Gijomo infiltravimas buvo viena iš sėkmingiausių Rytų Vokietijos žvalgybos – žinomos “Štazi” (vok. Stasi) pavadinimu – operacijų.

Per antrąjį pasaulinį karą Giunterio Gijomo tėvas, gydytojas, slėpė pas save ir gydė V.Brantą, kuris slapstėsi nuo gestapo. O 1955-aisiais metais G.Gijomas vyresnysis „pagal seną draugystę“ kreipėsi į V.Brantą, tada buvusį Vakarų Berlyno merą, ir paprašė padėti jo sūnui pabėgti į Vakarus.

Tas padėjo, ir 1956 metais Giunteris Gijomas nuvyko į VFR kaip politinis emigrantas. Tuo metu jis jau buvo išėjęs KGB žvalgybinės parengties kursą, buvo VDR armijos kariškis ir “Štazi” agentas.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: VFR kanclerio asmeninis sekretorius“

Haris Goldas (Harry Gold, 1910–1972) – amerikiečių chemikas, tiesiogiai dalyvavęs „atominės šnipų grupės“ veikloje. Atliko pagrindinio grupės agento Klauso Fukso kurjerio vaidmenį.

Tikroji Hario Goldo pavardė Henrikas Goldonickis. Jis gimė Rusijoje, bet jau 1914 metais jo šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. 1922 metais H.Goldas tapo Amerikos piliečiu. Jis studijavo taikomąją chemiją Pensilvanijos universitete, o vėliau lankė Drekselio technologijos institutą Haviero universitete.

H.Goldo bendradarbiavimas su sovietų žvalgyba, sprendžiant iš visko, truko nuo 1934 metų baigiant 1945 metais.

Jis perduodavo rusams slaptą informaciją apie Amerikos atominę programą, kurią pats gaudavo iš britų mokslininko K.Fukso ir mechaniko Deivido Gringlaso, dirbusių atominėje laboratorijoje Los Alamose.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: “atominės šnipų grupės” atstovas Haris Goldas“

cia_000

Viljamas BaklisCentrinės žvalgybos valdybos atstovas Beirute ir kovos su terorizmu CŽV vedantysis ekspertas.

1984 metų kovo 16 dieną Viljamas Baklis (William Francis Buckley, 1928–1985) buvo pagrobtas Beirute islamistų, daugiau nei metus buvo be paliovos tardomas ir kankinamas ir 1985 metų birželį nužudytas.

Jo pagrobėjai pareiškė, kad Viljamo Baklio mirtis buvo jų kerštas už tai, kad Izraelis užpuolė Palestinos Išsivadavimo Organizacijos (PIO) objektus Beirute.

V.Baklis du kartus tarnavo Amerikos armijoje. Pirmą kartą jis užsirašė 1945 metų birželį, baigiantis antrajam pasauliniam karui, o antrą – 1951 metų birželį. Buvo pakeltas į antruosius leitenantus, kariavo Korėjoje, buvo du kartus sužeistas ir apdovanotas garbės ženklu „Sidabrinė žvaigždė“ už tai, kad vienas užgrobė Šiaurės Korėjos kulkosvaidžių lizdą.

Continue reading „CŽV eksperto Viljamo Baklio mirtis“

top_secret_plius

Juzefas Oleksa (Juzef Oleksa) – Lenkijos ministras pirmininkas, priverstas atsistatydinti 1996 metų sausio 24 dieną.

Atsistatydino po to, kai karinė prokuratūra pradėjo tikrinti pareiškimus, kad jis savo laiku užsiiminėjęs šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai. Tyrimo metu taip pat išaiškėjo, kad su šnipinėjimu susiję du buvę sovietų diplomatai, dirbę Lenkijoje.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: kaltinimai Juzefui Oleksui“

fbi_4

“Solo” – ilgai trukusios kontržvalgybinės operacijos, kurią vykdė FTB prieš JAV komunistų partiją, kodinis pavadinimas.

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki maždaug 1977 metų brolių Džeko ir Moriso Čaildsų (Jack Childs, Morris Childs) reputacija partijoje buvo „patikrintų draugų“. Jie dalyvavo perduodant iš Maskvos į Jungtines Amerikos Valstijas grynuosius pinigus, skirtus partijos veiklai finansuoti, yra susitikę su sovietų lyderiais Nikita Chruščiovu ir Leonidu Brežnevu, vykdė jų politiką JAV atžvilgiu. Tuo pačiu metu jie buvo ir FTB informatoriai.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: prieš JAV komunistus nukreipta operacija „Solo““

stazi_bustine

Raineris RupasŠiaurės Atlanto organizacijos (NATO) tarnautojas, šnipinėjęs VDR naudai 1977–1989 metais. Jis ir jo žmona perdavė Rytų vokiečiams (o per juos ir rusams) maždaug 10 000 dokumentų kopijas. Šios bylos tyrėjas iš Vakarų Vokietijos sakė, kad dėl jų šnipinėjimo veiklos „NATO galėjo pralaimėti karą“.

Kilęs iš Vakarų Vokietijos, Raineris Rupas (Rainer Rupp, g. 1945) dar studentas 1968-aisiais metais buvo užverbuotas VDR žvalgybos „Štazi“ („Stasi“). Jam buvo pasiūlyta ramiai baigti mokslus ir toliau laukti nurodymų.1970 metais, būdamas Briuselyje, jis susipažino su angle Ann Kristian Bouen, buvusia Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijos sekretore.

Continue reading „Dėl sutuoktinių Rupų šnipinėjimo NATO galėjo pralaimėti karą“

skorpions_4

Kristoferis M.Kukas – JAV KOP karininkas, tarnavęs strateginių raketų paleidimo centre. Kristoferis M.Kukas atėjo į Sovietų ambasadą Vašingtone ir savo noru pasisiūlė bendradarbiauti su Sovietų žvalgyba – parduoti informaciją apie JAV strateginių raketų ginkluotę.

Prieš tai jis mažų mažiausiai kartą skambino į ambasadą, bet su juo nepanorėta kalbėti. Matyt, rusai nusprendė, kad jis – agentas provokatorius. Tada, 1980 metų gruodžio 23-ąją, jis apsilankė Sovietų ambasadoje Vašingtone ir perdavė jo bendradarbiams paties sudarytą ranka rašytą slaptų dokumentų kopijų konspektą. Už tai jis gavo iš rusų 50 dolerių.

Continue reading „Kaip įkliuvo šnipas slapyvardžiu “Skorpionas”“