Po Vokietijos kanclerės Angel Merkel vizito į Kremlių pas Vladimirą Putiną ir į Kijevą pas Volodymirą Zelenskį tegalime brėžti pesimistines išvadas.
Paskutinėmis savo buvimo valdžioje dienomis A.Merkel tapo aktyvia diktatoriaus V.Putino advokate. 2021-aisiais ši ponia akivaizdžiai perbėgo į kitą barikadų pusę. Ji išdavė Ukrainą, o tuo pačiu – demokratiją, padorumą, sąžiningumą, pagarbą teritorinio vientisumo taisyklėms.
Taip, A.Merkel nuo seno palaikė ryšius V.Putinu. Jai nebuvo sunku palaikyti bent formaliai draugiškų santykių su tarptautinėje arenoje chuliganiškai besielgiančiu Rusijos prezidentu, nes ji puikiai mokėjo rusų kalbą, buvo studijavusi Tolstojaus, Dostojevskio kūrybą, dirbo Demokratinėje Vokietijos Respublikoje komjaunimo organizacijose, jai net teko bendrauti su gimtąjame mieste Templine dislokuotais sovietų kareiviais; sovietmečiu ji kaip Sovietų Sąjungai draugiškos VDR komjaunuolė keliavo po Kaukazą.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Europos Sąjungoje vargu ar surasite bent kiek giliau Rusiją pažįstančių nei A.Merkel. Išbuvusi Vokietijos kanclerio pareigose beveik du dešimtmečius ji dažnai viešėdavo pas V.Putiną, su juo labai dažnai kalbėdavo telefonu. Pavyzdžiui, nuo 2012 metų iki 2020-ųjų metų A.Merkel ir V.Putinas šnekučiavosi telefonu 67 kartus ir 24 sykius buvo susitikę akis į akį. 2014-aisiais, kai buvo okupuotas Krymas, A.Merkel su kaimyninę valstybę užpuolusiu karo nusikaltėliu tarėsi 30 kartų.
Tačiau ji, kaip nekeista, tuomet, iki 2021-ųjų, dar spaudė V.Putino valdomą Rusiją elgtis padoriai, sąžiningai. Ji nevadino Rusijos „regioninio lygio valstybe“ kaip ponas Barakas Obama, tačiau bandė tramdyti Maskvą ekonominės sankcijomis, įtikinėjo V.Putiną pakeisti savo elgesį. Prisiminkime, kaip ji piktai reagavo, kai Vokietijos žvalgyba nustatė buvus rusų programišių ataką prieš Bundestagą, kaip piktinosi, kai 2019-aisiais Berlyne buvo nužudytas Kremliui ir dabartiniam Čečėnijos valdovui Ramzanui Kadyrovui neįtikęs čečėnas, kaip gelbėjo cheminiu ginklu apnuodyto Aleksejaus Navalno gyvybę.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Be jokios abejonės, jos laikysena buvo dviprasmiška. Kritikuodama V.Putiną ji kažin kodėl netrukdė Vokietijos verslininkams tiesti Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių interesus pažeidžiančio dujotiekio „Nord Stream 2“, ji neliepė Bundestagui skirti reikiamo finansavimo karinėms reikmėms, ji įtikinėjo ES surengti aukščiausio lygio susitikimą su V.Putinu, kuris nesurengtas tik aršiai pasipriešinus Rytų Europos šalims. Ir vis tik iki 2020-2021-ųjų ponios A.Merkel nebuvo galima vadinti ištikima V.Putino sąjungininke. Dabar kažkas pasikeitė. Susitikusi su V.Putinu ši ponia taip lankstėsi, taip klusniai antrino kiekvienam V.Putino pareiškimui, kad buvo akivaizdu, kodėl ji skrenda į Kijevą. Ji skuba į Ukrainą, vaizdžiai tariant, tik tam, kad perduotų V.Zelenskiui kategoriškus Kremliaus ultimatumus: griežtai laikytis Ukrainai pražūtingų Minsko susitarimų, vadovautis Štaimajerio formule, suteikti Donbasui ir Luhanskui specialųjį statusą (įteisinti Rusijos įtaką), atsisakyti stojimo į NATO, atsisakyti planų ateityje susigrąžinti Krymą.
Gal išėjusi į pensiją A.Merkel svajoja įsidarbinti V.Putino kontroliuojamose dujų ir naftos kompanijose kaip, sakykim, buvęs Vokietijos vadovas Gerchardas Šrioderis? Tokių pavyzdžių esama ir daugiau – V.Putinui pavyko prisivilioti dar ir aukšto rango buvusius Austrijos bei Prancūzijos politikus.
Tokias uniformas devėdavo Štazi pareigūnaiŠtazi emblema
Politikos apžvalgininkas, komentatorius Andrėjus Piontkovskis neatmeta versijos, jog A.Merkela, žinoma, svarsto, kuo gi užsiimti išėjus į pensiją. Finansiniu požiūriu būtų labai naudinga plušėti patarėja ar analitike tokiose įmonėse kaip, sakykim, „Gazprom” arba „Nord Stream – 2”. Tačiau viename videointerviu A.Piontkovskis padarė prielaidą, jog buvęs KGB karininkas V.Putinas galbūt sovietinės VDR žvalgybos „Štazi“ archyvuose surado A.Merkel kompromituojančių dokumentų. Štai ponia ir išsigando, jog, jai neišdavus Ukrainos, bus viešai papasakota, kas 16 metų be perstojo vadovavo Vokietijai ir Europai.
A.Piontkovskis mano, kad tuometinė sovietinė VDR žvalgyba „Štazi“ buvo galinga slaptoji tarnyba, ji rinkusi medžiagą apie visus ir visur – kaip ir tuometinė KGB.
Manoma, kad po buvusių Vokietijos ir Austrijos kanclerių dabar dar ir Fransua Fijonas taps turtingos Rusijos naftos kompanijos direktorių tarybos nariu. Šitaip rašo prancūziškasis „Le Figaro“.
Tai būtų pirmasis stambaus kalibro Prancūzijos politikas, kurį Kremliaus šeimininkui pavyko įvilioti į savo tinklus. Fransua Fijonas – buvęs Prancūzijos premjeras, kurį Maskva pakvietė tapti kompanijos „Zarubežneft“ direktorių tarybos nariu. „Zarubežneft“ – naftos kompanija, kuri priklauso Rusijos Federacijai. 100 proc. akcijų priklauso Rusijai. Kad ši žinia – tikra, byloja ir Rusijos premjero Michailo Mišustino parašas. Štai kokias intrigas atskleidžia publikacijos autorė Izabel Lasser.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Įsimintina, kad V.Putinui pavyko suvilioti būtent vieną iš Prancūzijos buvusių aukšto rano politikų. Iki šiol Kremliaus valdovui pavykdavę surast vadinamųjų „įtakos agentų“ Vokietijoje ir Austrijoje. Omenyje turima, kad V.Putinas priviliodavo į turtingas Rusijos naftos ir dujų kompanijas buvusius Vokietijos ir Austrijos politikus. Pavyzdžiui: Volfgangas Šiuselis, buvęs (2000-2007) kancleris, „Lukoil“ naftos kompanijos vienu iš vadovų tapo 2019-aisiais. Alfredas Guzenbaueris, buvęs kancleris (2007-2008), tapo „Civilizacijų dialogo“ nariu. Priminsime, „Civilizacijų dalogas“ – tai V.Putino bičiulio KGB karininko Vladimiro Jakunino vadovaujama organizacija, kurios tikslas – rusišką įtaką plėsti visoje Europoje.
Galų gale prisiminkime, kaip buvusi užsienio reikalų ministrė (2017-2019) Karina Knaisel pakvietė V.Putiną pašokti valsą jos vestuvėse 2018-aisiais metais. Netrukus ji buvo pakviesta tapti kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos nare.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl V.Putinui taip puikiai sekasi žvejoti Austrijos vandenyse? Austrija nėra NATO narė. Austrija labai pakanti Rusijos išdaigoms. Austrijai užsienio politika ne itin svarbi. Viena pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuo, jei tik įžvelgia naudos. Austrija nebijo bičiuliautis nei su Rusija, nei su Kinija. Ypač, jei to paprašytų Vokietija. Austrija užsienio politikoje dažiausiai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Vokietija. Tokios nuomonės yra publikacijoje cituojamas Antonas Šehovcovas, „Center for Democratic Integrity“ organizacijos direktorius ir knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji. Juodasis tango“ autorius.
Taigi Vokietija ir Austrija – tai šalys, kur V.Putinui sekasi medžioti. Tereikia paminėti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pavardę. Šis vokiečių politikas 2005-aisiais tapo svarbia figūra Šiaurės dujotekio valdymo struktūrose, o 2017-aisiais įkėlė koją ir į „Rosneft“ direktorių tarybą kaip pilnateisis narys. V.Putinas taip pat pasirūpino, jog „Nord Stream 2“ vienu iš svarbiausių vadovų taptų buvęs Štazi agentas Drezdeno mieste (kur dirbo ir V.Putinas) Matiasas Varnigas.
Tokiu būdu V.Putinas stiprina rusiškų naftos ir dujų kompanijų įtaką Vakaruose, randa įtakingų lobistų, padeda sušvelninti Vakarų kritiką, adresuojamą Kremliui. Kremlius įsitikinęs, jog kur kas naudingiau papirkinėti įtakingus politikus po vieną, nei ginčytis su Europos Sąjungos vadovybe.
Jurijus Švecas – buvęs sovietų žvalgas, prieš 25-erius metus emigravęs į JAV, kur nūnai verčiasi ekonomine žvalgyba. Ukrainiečių internetinis portalas Gordonua.com pateikia su juo interviu.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Pokalbio tema – kodėl JAV
Finansų ministerija pasiūlė Kongresui nuimti sankcijas nuo kai kurių Rusijos
milijardieriaus Olego Deripaskos, priklausančio artimiausiai Vladimiro Putino
aplinkai, kompanijų.
Slaptai.lt skelbia svarbiausias mintis iš Natalijos Dvali pokalbio su ponu J.Švecu.
Intrigos dėl ekonominių sankcijų
J.Švecas apgailestauja, kad susitarimo dėl sankcijų pašalinimo pagal įtartiną schemą O.Deripaskai siekti padeda ir oficialusis Kijevas. Išdėstydamas šias savo įžvalgas jau daug metų ekonominiu analitiku Amerikoje dirbantis J.Švecas pabrėžė, kad Kremlius, pasinaudodamas O.Deripaskos paslaugomis, iki šiol Ukrainoje valdo strategiškai svarbius objektus, turinčius įtakos ne tik Ukrainos ekonomikai, bet ir Ukrainos nacionaliniam saugumui. J.Švecas įsitikinęs, kad jei amerikiečiai nuims nuo aliuminio magnato O.Deripaskos ekonomines sankcijas, tai įmonė „Rusal“ liks įtakingu Kremliaus įrankiu, kurio pagalba Vladimiras Putinas galės ir ateityje siekti savo tikslų Ukrainoje. Beje, „Rusal“ („Русал” – Русский алюминий) pataisys savo įvaizdį remdamasis pačių amerikiečių sprendimais.
Šiuo metu žinoma, kad 2018 metų gruodžio 19 dieną JAV Finansų ministerija nusiuntė Kongresui pranešimą, kad per 30 dienų planuoja nuimti sankcijas nuo grupės kompanijų (En+, „Русал” ir „ЕвроСибЭнерго”), priklausančių aliuminio verslą valdančiam milijardieriui O.Deripaskai. Mainais už tai reikalaujama, kad minėtose kompanijose O.Deripaska neturėtų daugiau nei 50 proc. akcijų, įmones reorganizuotų ir atnaujintų direktorių tarybas.
Kas gelbsti Olegą Deripaską?
Amerikietiškos sankcijos
Olegą Deripaską, įskaitant ir dar 23 rusų verslininkus bei valdininkus, artimus
V.Putino klanui, pasiekė praėjusių metų balandžio 6 dieną. Į sąrašą pateko ir
„Rusal“ („Rusiškas aliuminis“ – išvertus į lietuvių kalbą). Ši aliuminio gamyba
besiverčianti kompanija buvo viena iš trijų stambiausių Pasaulyje. Po to, kai
pradėtos taikyti sankcijos, „Rusal“ akcijų vertė nukrito 30 proc. Iki tol šių
įmonių grupės vertė nebuvo taip žemai kritusi.
Buvęs sovietinis
žvalgybininkas J.Švecas mano, kad JAV Finansų ministerijos pasiūlymas nuimti
sankcijas nuo O.Deripaskos kompanijų abejotinas jau vien dėl to, kad iš magnato
atimamos akcijos bus perduotos tiems, kuriuos kontroliuoja Kremlius tiesiogiai
arba per savo slaptąsias tarnybas. Žodžiu, tebus atlikta rokiruotė: vienos
Kremliui pavaldžios kompanijos akcijos atsidurs kitose to paties Kremliaus
globojamose įmonėse.
Remiantis J.Šveco žodžiais, O.Deripaskos
verslo išlaisvinimas nuo amerikietiškų sankcijų pakenks visai amerikietiškai sistemai,
pagal kurią Rusijai taikomi ekonominiai apribojimai. Deja, dėl to, kad Kremliui
ir Rusijos slaptosioms tarnyboms priklausančios įmonės lengviau atsikvėps,
kalta ir pati Ukraina. Iš pradžių Kijevas įvedė rimtas sankcijas, paskui jų
taikymą „Rusalui“ ukrainiečiai pradėjo taikyti švelniau, ir galų gale taip suminkštino,
kad O.Deripaska nūnai gali drąsiai rodyti Vašingtonui, koks jis neva pažangus:
„aš daugiau niekur neturiu kontrolinio akcijų paketo“.
Olegas Deripaska. Foto – Yuri Kochetkov / EPA
Iki šiol veikusi JAV
Finansų ministerijos taikoma sankcijų koncepcija griūna kaip kortų namelis,
kadangi O.Deripaskos akcijos tiesiog bus perkeltos į kitas dvi Kremliui
tiesiogiai pavaldžias įmones.
Ukrainiečių leidinio Gordonua.com
žurnalistė Natalija Dvali paklausė atvirai: ar tai reiškia, kad Donaldo Trampo
administracija gelbsti nuo amerikietiškų sankcijų vieną iš artimiausių V.Putino
oligarchų?
Ką į tai atsakė J.Švecas? Sankcijos prieš
O.Deripaską pradėjo veikti 2018-ųjų balandžio mėnesį remiantis JAV prezidento
įsakais Nr.13661 ir Nr. 13662 (dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą). Amerika
taikė šias sankcijas būtent tiems verslininkams, kurie ne tik buvo artimi
V.Putinui, bet ir savo finansine galia padėjo Kremliui užpulti Ukrainą.
Bet nuo pat pirmosios sankcijų taikymo
dienos O.Deripaska pradėjo derybas su JAV. O.Deripaskos pasamdyti teisininkai
vedžiojo JAV Finansų ministeriją už nosies: O.Deripaska daugiau nebebus minėtų
kompanijų generalinis direktorius, jo kontroliuojamas akcijų paketas sumažės
nuo 70 iki 44,95 proc. O likusios 25 proc. akcijų bus perduotos kitoms dviems
kompanijoms. Į En+, kurios pagalba
kontroliuojamas „Rusal“, direktorių tarybą bus įtraukti šeši JAV arba
Didžiosios Britanijos piliečiai, ir jie sudarys net pusę tarybos narių.
Remiantis šiais
duomenimis Kremlius neva nebetenka galimybės kontroliuoti „Rusal“, todėl
Amerika neturi nei moralinio, nei teisinio pagrindo taikyti minėtoms įmonėms
ekonominių trukdžių.
Dvi to paties švarko kišenės
J.Švecas sako, kad „būtų
labai gražu, jei ne viena aplinkybė“. Pasak J.Šveco, akcijos, kurios bus
paimtos iš O.Deripaskos kišenės, atsidurs rusiško „VTB Bank“ („ВТБ Банк”)
ir Glencore kompanijos kišenėse. Bet juk šios dvi įmonės – tokios pat kišeninės
Kremliaus įmonės kaip ir „Rusal“. Beje, „VTB
Bank“ formaliai – valstybinis Rusijos bankas, o išties – asmeninis V.Putino
bankas.
Dar įdomiau, kad minėtam
bankui ir jo vadovui Andrėjui Kostinui taip pat taikomos amerikietiškos
sankcijos. Šis bankas minimas ir specialiojo prokuroro Roberto Miulerio tyrime.
Pasak J.Šveco, D.Trampas, jau būdamas pretendentu į JAV prezidento postą,
pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį Maskvos centre privalo būti pastatytas
„Trampo bokštas“ („Trump Tower”). Kremlius
turėjo išskirti prestižinį žemės sklypą minėtoms statyboms, be to, skirti
milijardą JAV dolerių statyboms finansuoti. Visas šias išlaidas padengti žadėjo
Rusija. Bet tai – dar ne viskas. Rusija pažadėjo D.Trampui sumokėti apie 300
milijonų JAV dolerių už tai, kad jis ant minėto dangoraižio leis paskelbti
užrašą „Trump Tower“. Visa tai finansuoti privalėjo
būtent „VTB bank“ – kišeninis V.Putino bankas.
J.Švecas įsitikinęs: arba JAV Finansų ministerijoje sėdi naivuoliai, arba – kvailiai. Labai įtartina logika: pirma amerikiečiai O.Deripaską pažaboja ekonominiais trukdžiais už tai, kad jis V.Putinui padėjo įgyvendinti Ukrainos užpuolimą. O dabar ketina jį išvaduoti nuo amerikietiškų sankcijų už tai, kad jis dalį savo akcijų perduos … kitoms V.Putino kontroliuojamoms kompanijoms.
Kas liepė pasirašyti tą nesąmonę?
O gal JAV Finansų
ministerijai kažkas daro nematomą įtaką? Į šį klausimą žurnalistės klausimą J.Švecas
atsakė štai taip: „Šiuo metu prieš D.Trampą – 17-a tyrimų. Kulminacija arti.
Specialusis prokuroras jau nustatė, kokį projektą D.Trampas ketino realizuoti
Maskvoje. Belieka paklausti, o ką gi D.Trampas pažadėjo mainais už tą projektą?
Manau, kad JAV Finansų ministerijos laiškas dėl galimybės nuimti sankcijas nuo
O.Deripaskos valdytų įmonių daug ką paaiškina.
Specialusis prokuroras R.Miuleris turėtų Finansų ministerijai pateikti vieną vienintelį
klausimą – „kas jums liepė parašyti tą
nesąmonę“.
Tada Gordonua.com žurnalistė pasiteiravo,
ar galima laikyti rimta apsauga nuo Kremliaus įtakos direktorių tarybą, į kurią
įeina ne mažiau kaip pusė užsieniečių?
Užsieniečiai direktoriai neišgelbės nuo Kremliaus įtakos
J.Švecas mano, kad į direktorių tarybą
priimti užsieniečiai neapsaugo kompanijos nuo Kremliaus įtakos. Pasak J.Šveco,
„Rusal“ vadovybėje jau iki šiol dirbo septynetas užsieniečių. Be kita ko, jie
ten sudaro daugumą. Nepaisant šios aplinkybės kompanija traktuojama kaip
absoliučiai pavaldi Kremliui.
Pavyzdžiui, Rosneft
(„Роснефть”) kompanijos direktorių taryboje – net septynetas
užsieniečių. Tai ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Герхард
Шредер), ir buvęs sovietinės Vokietijos slaptosios tarnybos Štazi darbuotojas
Matiasas Varnigas (Маттиас Варниг)… Štai kodėl „Rosneft“ laikoma Kremliaus
„šventąja karve“. Ji pavaldi Kremliui būtent į direktorių tarybą įeinančių
V.Putinui lojalių užsieniečių pagalba.
Beje, Matiasas Varnigas – ne tik buvęs Štazi karininkas, bet ypač ištikimas V.Putino
draugas dar nuo tų laikų, kai dabartinis Rusijos prezidentas darbavosi
Drezdene. Ir dar neaišku, kas kam buvo pavaldus: ar V.Putinas – M.Varnigui, ar
M.Varnigas – V.Putinui. Būtent jis dabar padeda V.Putinui valdyti tokias
kompanijas kaip „Transneft“, „Gazprom“, Nord Stream – ne vien tik „Rosneft“ ar
„Rusal“.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Galima net šitaip
pasakyti: jei kompanijoje dirba M.Varnigas, vadinasi, toji kompanija lojali
dabartiniams Kremliaus vadovams. Todėl JAV inansų ministerijos ketinimas į En+
kompaniją dirbtinai įvesti šešis užsieniečius nieko gero neduos.
O kas toks – Robertas Dali?
Pasak J.Šveco, tai
puikus pavyzdys, kaip Kremlius kuria sau lojalių užsieniečių komandą. JAV pilietis
R.Dalis buvo BP (British Petroleum) generalinis direktorius, po to THK-BP
direktorius. Jis buvo ištikimas Didžiosios Britanijos interesams, todėl neįtiko
Kremliui. Patekęs į Kremliaus nemalonę šis vyras netrukus susirgo. Medicininių
tyrimų metu buvo nustatyta, kad jo sveikatai kenkė lėtai ir beveik nepastebimai
veikiantys nuodai.
R.Dalis skubiai paliko
Rusijos Federaciją. Netrukus jis buvo atleistas iš direktorių tarybos. Tai
nutiko 2008-aisiais metais. Bet prabėgus keleriems metams jis lyg ir
„pasitaisė“, nes nuo 2013-ųjų užima svarbų postą „Rosneft“ direktorių taryboje.
Žodžiu, V.Putinas turi milžiniškas
galimybes daryti įtaką į svarbias kompanijas įeinantiems užsieniečiams. Vienus
– įbaugina, kitus, kaip G.Šrioderis, suvilioja dideliais atlyginimais. „Tai,
kad JAV Finansų ministerija tvirtina, jog tikrins į kompanijos En+ direktorių
tarybą įeisiančius užsieniečius – mane glumina“, – pabrėžė J.Švecas. Negalima
turėti jokių iliuzijų, esą minėtos kompanijos, pakeitus direktorių tarybą,
nusikratys Kremliaus diktato. Į tokių kompanijų valdymo organus patekti tik
Kremliui ištikimi asmenys.
J.Švecą stebina ir tai,
kad Ukrainoje apie O.Deripaską labai mažai žinoma. Žinoma nebent tai, kad jis
turėjo skandalingų santykių su laisvo elgesio moterimi, pravarde Nastia Rybka.
Tačiau nežinoma, kaip jis Kremliui padeda Ukrainoje pasiekti strateginių
tikslų. Iki šiol manyta, kad Kremlius daro spaudimą užsienio valstybėms
per „Gazpromą“. Nieko panašaus – Kremliui įtakoti Vakarus padeda ir kitos
žinomos kompanijos, įskaitant ir O.Deripaskos kontroliuojamas. „Gazprom“ ir „Rusal“ – labai panašios kompanijos. Beje,
„Gazprom“ tiesiogiai nepridengia Rusijos slaptųjų tarnybų operacijų, o „Rusal“
– tai tikras Rusijos žvalgybų įrankis.
Aliuminio nešami pelnai
Ką dar reikėtų žinoti, norint susigaudyti,
kaip Rusijos slaptosios tarnybos veikia Ukrainoje? Maždaug 1990-aisiais metais
aliuminio, rekalingo aviacijai ir kosminiams laivams statybai, gavybą Rusijoje
kontroliavo broliai Rubenai iš britų TWG. Jie darbavosi palaikomi brolių
Čiornyje. Jie per metus į šią Rusijos pramonę kasmet investuodavo apie tris
milijardus dolerių. Tais laikais – pasakiški piigai. Būtent jie išgelbėjo
Rusijos aliuminio gamybą nuo bankroto.
Kremliuje šį projektą
kontroliavo vicepremjeras Soskovcas, FSB šefas Barsukovas ir Boriso Jelcino
apsaugos viršininkas Koržakovas. 1996 metais B.Jelcinas atleido šią trijulę, ir
ji netrukus užvaldė aliuminio pramonę Rusijoje. Užvaldė sukompromitavusi
brolius Rubenus ir Čiornyj. Ir tuo pačiu į priekį prastūmė O.Deripaską. 2001
metais O.Deripaska vedė B.Jelcino anūkę ir tapo Jelcinų klano pinigų
prižiūrėtoju.
Kada V.Putinas tapo
šalies vadovu, O.Deripaska galutinai įsitvirtino aliuminio pramonėje kaip
vienintelis rusiško aliuminio gamybos savininkas. Prieš tapdamas aliuminio
magnatu jis turėjo prisiekti V.Putinui, kad bus ištikimas, ir dar į bendrąją
V.Putino sąskaitą pervesti 170 milijonų JAV dolerių kaip kyšį.
Kaip parodė vėlesni J.Šveco tyrimai, visi
O.Deripaskos sandoriai užsienyje buvo kontroliuojami Kremliaus. Ir tai darė
Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai, tiek veikiantys, tiek formaliai
išleisti į pesiją.
J.Švecas teigia, kad prieš pat mirtį jo
kolega Aleksandras Litvinenka perdavė sąrašą aukšto rango FSB karininkų, kurie
dirbo O.Deripaskos komandoje.
Apie kompaniją Glencore
O kas toji kompanija Glencore? 1970-aisiais
ją įkūrė amerikiečių verslininkas Markas Ričas. Jei būtų sudarytas žinomiausių
XX amžiaus sukčių sąrašas, šis žmogu užimtų vieną iš pirmųjų vietų. Jis sukaupė
milžinišką turtą padėdamas įvairioms valstybėms apeiti JT taikomas ekonomines
sankcijas. Savo paslaugas jis teikė taip pat ir Sovietų Sąjungai, kuriai buvo
taikomi ekonominiai apribojimai dėl įsiveržimo į Afganistaną ir numušto Pietų
Korėjos lėktuvą.
Po SSRS žlugimo į šią
kompaniją buvo infiltruota daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. M.Ričas buvo
išstumtas ir į jo vietą atsisėdo Aivanas Glazenbergas. Tas pats A.Glazenbergas,
kurį atidžiai patikrino ir KGB, ir FSB. Tas pats A.Glazenbergas, kuris talkino
O.Deripaskai ir kartu su G.Šrioderiu, M.Varnigu sėdėjo kai kurių kompanijų
direktorių tarybos krėsle.
Taigi Ukraina, pastebi J.Švecas, jau penketą
metų priešinasi Rusijos agresijai, o dabartinis V.Putino pinigų prižiūrėtojas
O.Deripaska kontroliuoja strateginius objektus Ukrainoje. Ukrainos
valdžia dėl „Rusal“ pateko į nepavydėtiną padėtį. Nepaisant aplinkybės, kad
Ukraina įvedė sankcijas O.Deripaskos įmonėms dar 2018 metų gegužę (O.Deripaskai
uždrausta iš Ukrainos išvesti kapitalą ir šioje šalyje užblokuoti jo aktyvai).
Vis tik O.Deripaska
sugebėjo paimti į savo rankas Nikolajevskij įmonę (spalvotieji metalai), Charkovo
traktorių ir Zaporožės aliuminio gamyklas. Su šiomis
įmonėmis jis pasielgė taip, kaip naudinga Rusijai ir labai nenaudinga –
Ukrainai. Bet O.Deripaskai iškelta baudžiamoji byla taip ir liko gulėti
ukrainietiškuose stalčiuose.
Duodamas interviu gordonua.com leidiniui
J.Švecas ironiškai teiravosi: kodėl sankcijos prieš O.Deripaską įsigaliojo tik
praėjus ketveriems metams po Rusijos agresijos pradžios? Nejaugi niekas Ukrainoje
nežinojo, kad O.Deripaska yra V.Putino žmogus?
Svarbu pastebėti, jog prieš O.Deripaską
taikomos ekonominės sankcijos 2017-aisiais buvo užtektinai griežtos. Bet
2017-ųjų pabaigoje „Rusal“ pranešė, kad Nikolajevskij įmonės valdymą perduoda
Glencore. Nors sankcijose buvo numatyta, kad taip elgtis negalima, vis tik
Ukrainos valdžia leido įgyvendinti šiuos pakeitimus.
Minėtame interviu J.Švecas smulkiai,
išsamiai ir įtikinamai papasakojo, kaip Ukraina priimdavo sau nenaudingus
sprendimus ir tuo pačiu O.Deripaskos įmonėms padėdavo kuo puikiausiai
išgyventi.
Kibernetiniai karai
Bet portalą slaptai.lt ypač domina, ar Kremlius tikrai naudojosi „Rusal“, kad įgyvendintų
kai kurias šnipinėjimo akcijas? J.Švecas primena, kad įvykiai Euromaidane 2013–2014 metais išprovokavo žiaurius
kibernetinius karus. Rusijos programišiai atakavo Ukrainos objektus, o ukrainiečių
hakeriai – rusiškus objektus. Remiantis „The Christian Science Monitor“,
2014-aisiais ukrainiečių programišiai atakavo Rusijos gynybos ministeriją,
centrinį banką, VRM. Pažymėtina, kad ukrainiečių atakos buvo žymiai stipresnės
nei rusų programišių išpuoliai.
Kaip vėliau paaiškėjo,
ukrainiečių hakeriai puolė „Rusal“, „Gazprom“, kiniečių ambasadą Maskvoje.
Atsakomybę už tai prisiėmė hakerių grupė hacktivist@rucyborg. Jos dėka buvo pavogta apie 3
tūkst. failų, iš jų kai kurie atsidūrė internete.
Taip pat paaiškėjo, kad “Rusal“
slapta, nelegaliai, vykstant mūšiams Euromaidane, atgabeno į Charkovą
įrenginių, kurie leidžia perimti mobiliuojo ryšio pokalbius. Būtent tos
aparatūros dėka Rusijos žvalgyba galėjo pasiklausyti svarbių Ukrainos, JAV
politikų telefoninių pokalbių. Pavyzdžiui, internete 2014-aisiais metais atsidūrė
Viktorijos Nuland ir amerikiečių ambasadoriaus Kijeve pašnekesiai. Tie
pokalbiai pateikti taip, kad Vakarai atrodytų kuo nepatraukliau.
SBU ženkliukas
J.Šveco žodžiais remiantis, po Viktoro
Janukovičiaus pabėgimo į Rusiją paaiškėjo, kad visa Ukrainos žvalgybos SBU (СБУ) kompiuterinė sistema buvo kontroliuojama
FSB specialistų. Ukrainos žvalgybos būstinėje buvo specialios patalpos, kuriose
dirbo Rusijos žvalgybos atstovai, naudodama išskirtinai rusišką įrangą. Į tuos
kambarius ukrainiečių žvalgybininkams buvo draudžiama įžengti.
Kai žurnalistė pasiteiravo, ar J.Švecas
tiki informacija dėl šnipinėjimo įrangos, buvęs sovietų žvalgas atsakė, kad bet
kokią žvalgybinę informaciją būtina tikrinti daug sykių pačiais įvairiausias
aspektais. Žvalgybininkas negali būti absoliučiai įsitikinęs niekuo. Tačiau JAV
valstybės sekretorės Viktorijos uland ir JAV ambasadoriaus Maskvoje
telefoniniai pokalbiai tikrai buvo perimti. Ta informacija, kurią paskelbia
Wikileaks, dažniausiai tikima be jokių „gal“.
Dosje.Olegui Deripaskai – 50 metų. 2008 metais jo turtai buvo įvertinti 28 milijardais JAV dolerių. O.Deripaska tuo metu buvo vienas iš turtingiausių Rusijos žmonių. Remiantis „Forbes“ sudarytais turtingiausių pasaulio žmonių reitingais, jis užėmė net 9-ąją vietą. Remiantis 2018-ųjų sausio mėnesio duomenimis, jis užima 247 vietą pasaulyje, nes valdo tik 7,1 milijardo dolerių vertės turtą.
Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Čekistų maišai“ internete
Latvijos Saeima spalio 4 d. priėmė įstatymą dėl KGB dokumentų publikavimo internete. Valstybės Prezidentas R. Vėjuonis, pasirašydamas šį dokumentą, pripažino, kad per Latvijos valstybės šimtmetį pagaliau užverstas šis juodas istorijos puslapis. Ir pridūrė, kad skelbiama informacija bus nepilna, o paviešintos pavardės nieko nepraneš apie tai, ką padarė konkretus žmogus; dar reikės įvertinti papildomą informaciją, atskleisti okupuotą Latviją valdžiusio totalitarinio režimo veiklos mechanizmus, totalią visuomenės kontrolę.
Saeimos priimtas įstatymas nurodo viešinti abėcėlinę ir statistinę agentūros kartoteką, neetatinių operatyvinių darbuotojų įskaitos kartoteką su KGB darbuotojų telefonų knygomis, kuriose yra informacijos apie KGB etatinius darbuotojus, ir archyvuose šį klausimą liečiančią Latvijos komunistų partijos Centro komiteto medžiagą. Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras atiduos šiuos dokumentus Latvijos nacionaliniam archyvui publikuoti savo tinklalapyje iki šių metų pabaigos, o iki 2019 metų gegužės išviešins ir kitus KGB dokumentus.
2014 m. prasidėjo „čekistų maišų” atrišimo procedūra: buvo sukurta mokslininkų komisija ištirti KGB dokumentus. Toks pavėluotas sprendimas kasdien iškeldavo vis naujų probleminių klausimų. Tad 2018 m. pavasarį visuomeninė organizacija „Latvija pasaulyje” ir Latvijos mokslų akademija buvo priversta sukurti darbo grupę, kuri įvertintų Latvijos SR KGB dokumentų autentiškumą, agentūrinio sarašo publikavimo tikslingumą, atliktų teisinių prieštaravimų analizę ir modeliuotų proceso socialines rizikas bei pasekmes. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ilgokas išvadų laiškas buvo paskelbtas su išvada: agentūrinio sarašo neskelbti. Tai sukėlė dalies visuomenės, nežinančios konkretaus turinio, pasipiktinimą.
Okupacijos metais Latvijos teritorijoje veikė keturios SSRS slaptųjų tarnybų struktūros: trys karo reikalų srityje buvo tiesiogiai priklausomos SSRS KGB ir jos neatsiskaitė Latvijos SR Ministrų tarybai ir LKP CK. Kiekviena struktūra turėjo savo agentų tinklą. Iš pirmųjų trijų agentūrų nebuvo rasta nei vieno dokumento, nei vienos personalinės ar operatyvinės bylos.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos. Yra žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale?
Savo metu į Rygą buvo atvykęs tuometinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas, kuriam teko vertinti Stazi dokumentus, ir jis pasakė: nerodykite nė vieno jų, tuo jūs nieko neįrodysite.
1976 m. emigravęs į Vakarus P. Brūveras (nepriklausomybės metais iki 2016 metų buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios Liepojos vyskupas) kadaise buvo įsitikinęs, kad „čekistų maišus” būtina paviešinti. Kai jis susipažino su šiuo archyvu, nuomonę pakeitė: taip viešindami sukursime dar vieną „raudonąją liniją” visuomenėje, nes laimės tie, kurių kortelės išimtos, o už jų nusikaltimus mokės nekaltieji; laimės Rusija, matydama supriešintą visuomenę; tokio sąrašo skelbimas būtų nusikaltimas prieš tautą, prieš konkrečius žmones ir valstybę.
Konstitucijos gynimo biuras irgi pasisakė prieš KGB dokumentų skelbimą internete, nes mano, kad toks publikavimas gali pakenkti žmonių pasitikėjimui specialosiomis tarnybomis ir ragino Valstybės Prezidentą nepasirašyti naujos redakcijos įstatymo.
Valstybės Prezidentas bus renkamas atviru balsavimu
Latvijos Valstybės prezidentas R. Vėjuonis pasirašė įstatymą dėl Latvijos Valstybės Prezidento rinkimo Saeimoje atviru balsavimu. 2012, 2013 metais latviai bandė keisti šį įstatymą, tačiau nesėkmingai. Dabartinį pasiūlymą pateikė Latvijos regionų susivienijimo atstovai. 2014 metais internetinėje svetainėje manabalss.lv dėl atviro balsavimo Saeimoje renkant prezidentą pasirašė 11 509 asmenys.
„Įstatymo pakeitimas leis kiekvienam Saeimos deputatui skaidriau ir argumentuočiau priimti savo pasirinkimą, tai užtikrins galimybę išrinkti geriausią iš kandidatų, o ne kokios nors partijos arba asmenų grupės ištrauktą marionetę”, – pareiškė Saeimos narys J. Veidė.
Latvijos teisingumo ministerija ėmė taikyti griežtesnes sankcijas alimentų nemokėtojams – iš jų bus atimamos transporto vairavimo teisės. Pirminiame etape jų neteko 47 asmenys, dėl 100 skolininkų vyksta administracinis procesas. Šios sankcijos gresia maždaug 8 000 skolininkų.
Latvijoje yra 38 000 alimentų skolininkų, kurių skola siekia 270 milijonų eurų. Vyriausiam skolininkui – 82 metai.
Paskelbus šias sankcijas, skolininkų skaičius ėmė mažėti – per 3000 asmenų pradėjo mokėti alimentus.
Kitąmet alimentų skolininkams bus draudžiama turėti šaunamąjį ginklą (tokių asmenų yra apie 250). Svarstoma neleisti jiems žaisti azartinius žaidimus, išvažiuoti iš valstybės.
Slaptosios policijos archyvinių medžiagų paroda atskleidžia milžinišką stebėjimo struktūrą, egzistavusią VDR gyvuojant komunistiniam režimui, rašo žurnalistė Natali Štaiver laikraštyje Le Figaro.
Šią vasarą Stasi muziejuje Berlyne atidaryta nuolatinė paroda „Žvilgsnis į paslapties esmę“, sakoma straipsnyje. „Mūsų uždavinys – parodyti atmintinas medžiagas apie priežiūrą ir piktnaudžiavimą duomenimis“, – komentuoja Vokietijos federacinis Stasi (Štazi) archyvų komisaras Rolanas Žanas.
Per 40 komunistinio režimo metų Rytų Vokietijoje milijonai vokiečių buvo prižiūrimi Valstybės saugumo ministerijos. Įsteigta 1950 metais VDR ekonomikai saugoti nuo „šnipų-diversantų“ ir kitokių „sabotuotojų“, slaptoji policija Stasi per kelis dešimtmečius tapo valstybe valstybėje, sako straipsnio autorius.
1988 metais, prieš metus iki Berlyno sienos griūties, Stasi dar turėjo daugiau kaip 91 tūkstantį darbuotojų, ir tai tik 16-kai milijonų gyventojų. O dar buvo 189 tūkst. „neoficialių“ bendradarbių: tie savanoriai ar priverstiniai informatoriai pagal užklausą sekė savo kolegas, kaimynus, o kartais ir draugus, praneša žurnalistė.
Tų metų liepos 17 dieną Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad Stasi dokumentų suskaitmeninimui buvo skirta 253 mln. eurų, sakoma straipsnyje.
Du milijonai žmonių paprašė priėjimo prie savo dosjė po to, kai 1991 metų gruody buvo išleistas įsakymas, atvėręs Stasi archyvus. „Mes leidžiame jiems susigrąžinti dalį jų pavogtos biografijos“, – tvirtina Rolanas Žanas, kuris pats buvo opozicininkas VDR.
Staigmenos retai būna malonios. Režisierius Tomas Haizė iš Rytų Vokietijos sužinojo, kad jį ir jo brolį metų metus sekė vienas artimas draugas, Miša, su kuriuo jie 20 metų bemiegėmis naktimis, skendėdami tabako dūmų debesyse, virtuvėje svarstydavo, kaip pertvarkyti pasaulį, perduoda straipsnio autorius.
Užtat Žilberas Furianas lengviau atsikvėpė, įsitikinęs, kad niekas iš jo draugų nepranešė Stasi detalių apie jo asmeninį gyvenimą. Jo nuomone, „vienintelė jo pražanga buvo tai, kad jis įsimylėjo teisių gynimo aktyvistę“.
Čia kadaise buvo Štazi būstinė
Ir vis dėlto Furianas praleido dvejus metus ir du mėnesius pataisos kalėjime už tai, kad išspausdino Vakaruose brošiūrą apie pankų judėjimą Rytuose, rašo žurnalistė. Pagrindinis kaltinamasis punktas, apie kurį jis sužinojo, perskaitęs savo dosjė po 15 metų: „dokumentų, galinčių padaryti žalos VDR interesams“, gamyba.
„Mūsų dienomis technine prasme kontroliuoti galima analogiškai, tačiau sisteminės politinės represijos VDR smarkiai skiriasi nuo terorizmo užkardymo šiandien“, – aiškina niuansus valstybės sekretorius Rytų Vokietijos reikalams Kristianas Hirtė. „Mūsų demokratija diskutuoja priežiūros klausimais atvirai, visai kitaip būdavo VDR“, – tęsia jis.
Vis dėlto valstybė kaip ir anksčiau išsaugo latentišką įtarumą Rytų Vokietijos atžvilgiu, rašo straipsnio autorius. Antai ir kanclerė Angela Merkel pavedė Hirtei atidžiau stebėti situaciją Rytuose, kur kraštutiniai dešinieji, populistai ir režimo priešininkai pasiekė netikėtai gerų rezultatų paskutiniuosiuose rinkimuose.
Šveicarija labai svarbi Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai liudija ir stipri rezidentūra, ir aukšti čia veikiančių karininkų laipsniai. Pagal bendradarbių skaičių Vakarų Europos šalių rezidentūrose pirmoje vietoje yra Vokietija, o iškart po jos eina Šveicarija.
Nuotraukoje: Šveicarijos peizažas ir simbolis – vėliava.
Legaliose rezidentūrose dirba SVR ir GRU bendradarbiai po diplomatine priedanga (ambasadoje ir prekybos atstovybėje Berne, generaliniuose konsulatuose Ženevoje ir Berne, nuolatinėje Rusijos Federacijos atstovybėje prie JTO Ženevoje), o taip pat po aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų bendradarbių priedanga.
Apie 75 procentai Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių dirba Ženevoje, tarptautinių organizacijų susitelkimo centre. Iš to galima daryti išvadą, kad čia tiek daug Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių ne vien dėl Šveicarijoje esančių tikslinių objektų, bet ir dėl Šveicarijoje atstovaujamų tarptautinių organizacijų.
Yra ženklų, kad FSB, kuri turi kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu bei branduolinio ginklo platinimu užsienyje, taip pat yra aktyvi Šveicarijoje.
Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad prezidento 1994 metų lapkričio 23 dienos ir 1995 metų balandžio 3 dienos įsakai suteikė FSB teisę naudoti komercines struktūras užsienyje savo žvalgybiniams poreikiams. Tų įsakų pagrindu FSB išplėtė veiklą ir kai kuriuose srityse jau konkuruoja su SVR – pavyzdžiui, kovoje su nusikalstamumu. Kaip ir kitų specialiųjų tarnybų karininkai, FSB bendradarbiai dirba po diplomatų priedanga oficialiose atstovybėse arba dedasi tarptautinių organizacijų valdininkais, o taip pat privačiose komercinėse struktūrose, susikūrę verslo legendas.
Po ekonomine priedanga Šveicarijoje dirba ir SVR bendradarbiai. SVR karininkai siunčiami keleriems metams į bendras įmones ar stambias užsienio kompanijas, pirmiausia – į naftos, transporto ir finansines kompanijas, Kai kurie iš tų bendradarbių anksčiau yra veikę po tradicine diplomatine priedanga.
Apskritai, galima nustatyti, kad specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su komercinėmis struktūromis, stiprina savo įtaką ir kartu griebiasi žvalgybinių ryšių kitose šalyse. Tai akivaizdžiai rodo 2005 metais Cuge įsteigtos Nord Stream firmos pavyzdys. Firmos tikslas – užtikrinti dujotiekių Šiaurės Europoje, kuriais dujos iš Rusijos bus tiesiogiai tiekiamos Vokietijai, planavimą, statybą ir eksploatavimą. 51 proc. firmos priklauso Rusijos Gazprom‘ui, dar 20 proc. – vokiečių koncernui AG ir E.ON AG, o 9 proc. – Nederlandse Gasunie. Vienas iš Nord Stream direktorių tarybos narių – juristas iš Cugo Ursas Hausheeris (Urs J. Hausheer).
Atvirų šaltinių duomenimis, 1987–1990 metais jis posėdžiavo firmos Asada AG direktorių taryboje. Toji firma vertėsi VDR valstybės saugumo ministerijos pirkimais, aplenkiant Co-Com ribojimus. Mes spėjame, kad Putinas, dirbdamas Drezdene, užmezgė kontaktus su Hausheeriu.
Nord Stream valdytojas – vokietis Matiasas Varnigas. Jis buvo Štazi majoras ir, nepatvirtintais duomenimis, su Putinu jį irgi sieja bendra Drezdeno praeitis. Šiuo metu Varnigas yra Drezdner Bank Rusijoje vadovas, svarbus Gazprom‘o dalykinis partneris.
ONG veikla Šveicarijoje
NVS kriminalinės organizacijos Šveicarijoje daugiausia verčiasi pinigų plovimu. Jos turi atstovus, kurie steigia Šveicarijoje nelegalaus verslo ir pinigų plovimo firmas. Dauguma iš jų turi gerus tarptautinius kontaktus ekonomikos srityje, o taip pat ryšius su savo kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Nelegalus verslas dažniausiai simuliuoja realią ekonominę veiklą ir iš jos gautas pajamas, pateikdamos padidintas sąskaitas, fiktyvias paskolas bei už jas mokamus procentus, o taip pat firmos išlaidų klastotes.
Paplitęs metodas yra apgaulė, siekiant gauti subsidijų apiforminant tarpinius sandėrius, pirmiausia žaliavos sektoriuje. Žaliava perkama subsidijuojamomis vidaus kainomis ir parduodama pasaulinėmis rinkos kainomis (transferto lengvatos). Pagrindinis tikslas – persiųsti nelegalius (dažniausiai pavogtus iš valstybės biudžeto) pinigus į Vakarus, į privačias sąskaitas. Pirmiausia kalbama apie lėšas, pagrobtas iš valstybės, gautas iš sukčiavimo ir vagysčių. Nelegalios prekybos (narkotikais, ginklais) pajamos taip pat išplaunamos per tuos kanalus.
Šveicarijoje veikia apie 700 firmų, kurias kontroliuoja Rusijos piliečiai arba kurių direktorių taryboje posėdžiauja Rusijos piliečiai. 60 proc. tų firmų yra vokiškoje dalyje, 34 proc. – vakarų Šveicarijoje. Rusijos mokesčių institucijų vertinimu, apie 15 proc. visų Rusijos depozitų užsienyje išdėstyta Šveicarijoje. 2004 metais iš Rusijos iškeliavo 8 mlrd. dolerių kapitalo, beje, ekspertų nuomone, 40 proc. tos sumos – nelegaliai įgytas kapitalas. Galima lengvai paskaičiuoti, kad dalis nelegalaus kapitalo, „pabėgusio“ į Šveicariją pastaraisiais metais, sudaro reikšmingą sumą.
NVS kriminalinių organizacijų atstovai investavo į Šveicarijos nekilnojamąjį turtą, pirmiausia šalia Ženevos ežero ir Tičino kantone. Dažnai jį įsigyja juridiniai asmenys, ir dėl to sunku arba visai neįmanoma identifikuoti tikrąjį savininką.
Kai dėl investicijų į Šveicarijos ekonomiką, esama nerimą keliančių liudijimų, kad NVS kriminalinių organizacijų atstovai įsigijo strategiškai svarbių įmonių dalis arba pateko į tų firmų direktorių tarnybas. Kriminalinių organizacijų atstovai dažnai stengiasi Vakaruose dėtis rimtais verslininkais su plačiais politiniais ryšiais ir susirasti priedangą tradicinėse geros reputacijos firmose. Nepastebima, kad ryšiais ir korupcija grindžiami verslo metodai skirtųsi nuo kilmės šalių.
Bendra situacija teisinga ir Šveicarijai. Kol kas nėra tiesioginių įrodymų, kad specialiosios tarnybos bendradarbiautų su ONG. Tik yra daugybė fizinių asmenų ir firmų, palaikančių ryšius ir su specialiosiomis tarnybomis, ir su ONG vienu metu.
ONG pinigų plovimas per žvalgybos struktūras?
Toliau konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Šveicarijoje pinigai plaunami per asmenis, palaikančius kontaktus tiek su ONG, tiek ir su Rusijos specialiųjų tarnybų žinybomis.
– Rusijos pilietis I. R. (čia ir kitur inicialai neatitinka realiųjų, – vert. past.), spėjama, SVR karininkas, turintis nemažai finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko pastovius ryšius su organizuotu nusikalstamumu.
– Rusijos pilietis V. E., specialiųjų tarnybų karininkas, buvo glaudžiai susijęs su firma, kurios baudžiamoji byla dėl sukčiavimo ir švaistymo tiriama Ciuricho kantone nuo 2002 metų. Firma buvo likviduota Federacinės bankų komisijos nutarimu 2002 metų rudenį už finansines operacijas be licencijos. Firma savo Maskvos filiale atliko neskaidrius valiutinius sandorius, dalyvaujant ofšoriniam bankui, kuriame didelė dalis indėlininkų prarado dešimtis tūkstančių dolerių. Yra požymių, kad per tą firmą buvo išplautos didelės sumos nešvarių pinigų. V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų sausio jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje ir tuo pagrindu turi diplomatinį pasą. Jis palaiko diplomatinius kontaktus ir su kitomis Šveicarijos firmomis. (Kalbama apie Umarą Džabrailovą, – vert. past.).
– Nuo 1993 metų ir iki savo bankroto 1998 metais Rusijos bankas D. turėjo savo atstovybę Ženevoje. Buvo įsteigtas su KGB kapitalo pagalba, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo vienu iš nedaugelio rusiškų bankų, kurie gavo Centrinio banko licenciją tvirtos valiutos transakcijoms. Daugybė to banko ir jo filialų Vakarų Europoje atstovų buvo susiję su KGB ir palaikė kontaktus su specialiųjų tarnybų karininkais, kai dirbo užsienyje. Atstovybės Šveicarijoje generalinis direktorius irgi yra SVR darbuotojas, palaikė reguliarius kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis Šveicarijoje.
Banko Maskvoje vadovas palaikė kontaktus su Nordex ir kitomis firmomis bei asmenimis atitinkamoje aplinkoje. Daugybė šaltinių liudija, kad per banką D. buvo išplauti organizuoto nusikalstamumo pinigai. Atviri duomenys taip pat rodo, kad nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio banką D. kontroliavo Semionas Mogilevičius. Bankas turi platų korespondentų tinklą visame pasaulyje, įskaitant ir Bank of New York, kuris atsidūrė garsių skandalų, susijusių su pinigų plovimu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, centre.
Jis palaiko ryšius su ONG nariais ir piliečiu C. B., kuris, matyt, buvo susijęs su Solncevo grupuote. C. B. buvo įtariamas tuo, kad buvo organizacijos, kuri vertėsi tarptautine prostitucija, vadas. Be to, jis atvirai susijęs su GRU ir užsienyje taip pat palaiko kontaktus su kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Bankas D. nuo 1995 metų dalyvauja kuriant dukterinę firmą A. Ciuriche. Firma A. buvo įsteigta 1995 metais su įstatiniu 2,5 mln. frankų kapitalu, o 1999 metais likviduota. Firma buvo įtraukta į prekybą kokainu, kai didelis kiekis narkotiko buvo pervežta iš Kolumbijos į Floridą.
Tos firmos direktorių tarybos narys ir po to direktoriumi buvo Ch. O. Jis palaikė ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir buvo informuotas apie didelių Rusijos aukso ir valiutos rezervų dingimą. Nuo 1994 metų jis yra tuo metu sukurtos firmos S. vadovas. Toji firma šiandien įsikūrusi pas privatų asmenį nauju adresu ir užsiima prekyba, visų rūšių prekių eksportu ir importu. Per tą laiką Ch. O. suspėjo tapti Šveicarijos piliečiu. Vienas jo giminaitis palaiko tiesioginius ryšius su Nordex įkūrėju Grigorijum Lučianskiu.
– Kitas bankas, registruotas Šveicarijoje ir turintis ryšių tiek su organizuotu nusikalstamumu, tiek ir su specialiosiomis tarnybomis, – bankas K., kuris anksčiau priklausė Rusijos piliečiui. Bankas Šveicarijoje turėjo du filialus. Abu anksčiau valdė firma M., kurios pagrindinis biuras buvo Šveicarijoje.
Firma M. buvo glaudžiai susijusi su vienu pinigų plovimo per Bank of New York epizodu. Tam pačiam firmų tinklui Šveicarijoje priklausė dar penkios firmos, kurios buvo registruotos tais pačiais adresais. 1997–2001 metais numanomas specialiųjų tarnybų karininkas V. P. įėjo į keturių iš jų direktorių tarybas, ir buvo vienos iš jų direktorius. Firmų grupės interesams atstovavo du šveicarų juristai, kurie anksčiau buvo įtraukti į pinigų plovimo atvejus, konkrečiai, į Lazarenkos bylą.
Reikia paminėti tą aplinkybę, kad su tų firmų aplinka buvo susijęs dar vienas šveicarų juristas, kuris dirba daugybei Šveicarijos firmų, priklausančių Nordex grupei. Firmų grupės pavadinimas šiandien kitas, ir jai atstovauja juristas iš Ženevos.
– Daugybė ženklų, kad ONG ir specialiosios tarnybos persipynusios, yra ir Šveicarijoje gyvenančio ir 2005 metais gavusio Šveicarijos pilietybę ruso R. D. byloje. 1992–1997 metais jis buvo prekybos atstovybės bendradarbis ir kelių šalių specialiosios tarnybos jį įtarė dirbant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Nuo 1994 metų jis dar vadovavo Rusijos firmos B. atstovybei Šveicarijoje. Pasak atvirų šaltinių, minėtoji firma buvo stiprioje kriminalinių struktūrų įtakoje ir išgrobstė daugybės oficialių atstovybių pinigus. Nuo 2002 metų Rusijoje vykdomas tyrimas dėl įvairių įtariamųjų išgrobstytų lėšų.
Esama žinių, kad R. D. vertėsi bizniu, susijusiu su „raudonųjų žibintų gatvėmis“. Matyt, jis investavo milijonus frankų į kabaretų remontą. Pagal policijos tyrimą, į tai buvo įtrauktas turizmo firmos B. filialas, kurį valdo moteris iš Rusijos. Turizmo firma taip pat organizuoja prostitučių įvežimą į šalį. Vadovė palaiko kontaktus su Rusijos ambasada Berne. Direktorių tarybos narys – šveicaras T. K., kuris bendradarbiauja ir su kitomis kompanijomis, palaikančiomis ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
T.K. irgi susijęs su firma B. nuo jos įsteigimo dienos, yra direktorių tarybos narys. Be to, jis įeina į kitos firmos direktorių tarybą, – toji firma buvo įtariama turinti ginklų platinimo kanalų Libijoje. Per kratą T. K. namuose išaiškėjo, kad T. K. patalpas tai firmai suteikė rusui R. D.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org ir compromat.ru portalas.
„Vienoje kelionėje specialiajame traukinyje naktį į vieną vyriausybinį kupė įleido švedę, kitoje – prancūzę. Hamburge į liukso numerį dažniausiai ateidavo žurnalistė, Berlyne – moteris iš Jugoslavijos, Paryžiuje – garsi publicistė. Prostitutės irgi ateidavo“, – taip „Die Welt” aprašo dosjė, pateiktą 1974 metų gegužės 1 dieną VFR kancleriui Viliui Brantui.
Pasak žurnalisto Villio Kulkės, kancleris buvo šokiruotas, bet ne dėl turinio, o dėl to, kad tie faktai buvo išvardyti raštu oficialiame protokole. Faktai jam buvo ne naujiena, rašo straipsnio autorius, nes buvo kalbama apie jį patį.
Erotika, pražudžiusi Vokietijos kanclerio Vilio Branto politinę karjerą.
Pasak V.Kulkės, sudarant dosjė „išaiškėjo, kad tie „tiekimai“ per daug dažnai vykdavo tiesiog VDR valstybės saugumo tarnybų akyse“. „Ne kas kitas, o V.Branto referentas, dažniausiai įleisdavęs damas į kanclerio apartamentus, keletą dienų prieš tai buvo suimtas kaip aukščiausio lygio šnipas. Tai buvo VDR Nacionalinės liaudies armijos kapitonas Giunteris Gijomas. VDR Federacinė kriminalinė paieška išsakė prielaidą, kad G.Gijomas persiųsdavo į Rytų Berlyną juostas su pašnekesiais ir kitais garsais, įrašytais meilės naktimis“, – rašo V.Kulkė.
„Ir čia kanclerio net neįmanoma buvo pateisinti tuo, kad jis nieko neįtaręs. Prieš metus iki tol jis gavo informacijos, kad prieš G.Gijomą atliekamas tyrimas. Per du mėnesius jam buvo pranešta, kad įtarimai rimti ir G.Gijomo laukia areštas. Ir vis dėlto kancleris paliko šnipą moterų „tiekėjo“ pareigose dar kelioms savaitėms“, – tęsia V.Kulkė.
Pasak žurnalisto, VFR kontržvalgybos vadovas Nollau paprašė Socialdemokratų partijos frakcijos vadovą įtikinti Brantą „kad VFR negali sau leisti turėti kanclerį, kurį galima šantažuoti“.
„Nežinia, koks intensyvus buvo įtikinėjimas, bet V.Brantas šiek tiek vėliau atsistatydino ir užleido vietą Helmutui Šmitui“, – rašo leidinys.
36-rių metų anglas Eliotas Higinsas pastaruosius trejus metus praleidžia šimtus valandų, ieškodamas internete tiesos apie karus tolimose šalyse, rašo laikraštyje Newsweek žurnalistas Maksimas Takeris, paėmęs iš Higinso interviu Briuselyje.
Pasinaudodamas įrašais socialinėje žiniasklaidoje ir vaizdo įrašais YouTube, Higinsas ir aštuoni jo bendradarbiai savanoriai, kurių kolektyvas žinomas Bellingcat pavadinimu, įstengė užpildyti spragas įvykių istorijoje, tvirtina Takeris. Pasak autoriaus, tie savamoksliai analitikai „sugeba nustatyti geografinę vietą taško, iš kur buvo paleista raketa vaizdo įraše, patalpintame Facebook‘e (jie nustato, kaip kraštovaizdis atitinka kitus vaizdus Google Eart žemėlapyje), arba pagal įrašus Instagram‘e susekti, kaip rieda šarvuočiai kertamoje vietovėje“.
Didžiosios Britanijos Gynybos ministerija perspėja aukšto rango pareigūnus britus, susiruošusius komandiruotei į Rusiją ar Kiniją. Perspėjimas skamba maždaug taip: „venkite intymių santykių su gražiomis jaunomis merginomis, netikėkite gražiais jų žodeliais“.
Kodėl tokios griežtos rekomendacijos? Didžiosios Britanijos ministerija turi karčios patirties. Ilgainiui paaiškėdavo, kad gražuolės, neva nuoširdžiai įsimylėjusios Rusijoje ir Kinijoje reziduojančius britų diplomatus, tėra rusų ar kinų slaptųjų tarnybų darbuotojos, siekiančios iš klastos neįtariančių diplomatų išpešti kuo daugiau konfidencialios informacijos.
Vladimiras Putinas apgavo šalį sakydamas, kad neva tai nedalyvavo masiniuose areštuose pertvarkos metu. Kaip apgaudinėjo ir anksčiau.
1989 metų kovo 12 dieną per masinio protesto akciją Leningrade prie Kazanės soboro buvo skandalingai sulaikytas Demokratų sąjungos lyderis Valerijus Terechovas. Sulaikymo operacijos, kurioje tiesiogiai dalyvavo V. Putinas, fotografija per keletą dienų apskriejo visą pasaulį, suaudrindama ne tik Rusijos tinklaraštininkų sferą, bet net pasaulio žiniasklaidą.
V.Putinas apgavo šalį, kad neva tai nedalyvavo masiniuose areštuose pertvarkos metu. Kaip apgaudinėjo ir anksčiau.
Margareta Hok (g. 1935) – Vakarų Vokietijos prezidento Richardo fon Vaiczekerio (Richard von Weizsäcker) biuro sekretorė, suimta apkaltinus šnipinėjimu.
BFV (Konstitucijos apsaugos tarnyba – VFR kontržvalgyba) pranešė, kad Hok dirbo Vakarų Vokietijos prezidentų administracijose nuo 1959 metų iki pat suėmimo 1985 metų rugpjūtį.
Jos vardas yra greta kelių kitų sekretorių, kurias (sekso pagalba) užverbavo KGB ir Štazi (Rytų Vokietijos žvalgyba) bendradarbiai.
Margaretą Hok išdavė KGB perbėgėlis Olegas Gordijevskis.
Nuotraukų kolekcija iš Štazi archyvo, kurią neseniai rado Berlyno fotografas Simonas Meneris, leidžia dirstelėti į VDR slaptąją policiją iš mažai žinomos pusės, praneša "The Independent" korespondentė.
Rinkdamas medžiagą knygai, S.Menneris rado seriją nuotraukų kuriose vokiečių kontržvalgybos agentai nufotografuoti apsirėdę egzotiškais drabužiais.
Kai kurios nuotraukos fotografuotos mokant bendradarbius maskuotės pagrindų, sakoma straipsnyje. Po nevykusiai apsirengusio raudonu švarku ir marškiniais plačia apykakle vaikino nuotrauka – užrašas „nekaltas mamos sūnelis“, kitoje nuotraukoje kelkraštyje stovintis agentas su kuprine vaizduoja, kad jis keliauja autostopu.
Spiegel Online rašo apie Vakarų farmacijos koncernų atliktus bandymus su VDR ligoniais, pažymėdamas, kad su jais susijusi Štazi, Rytų Vokietijos saugumo ministerija.
Apie 50 tūkst. VDR piliečių buvo Vakarų farmacijos kompanijoms bandomieji triušiai, „dažnai to net neįtardami“. Skirtingai nuo neoficialių valstybės saugumo bendradarbių, pažymi korespondentas.
Dingstis parašyti straipsnį buvo informacija, pagarsinta Tiuringijos žemės įgaliotinės Hildigund Noibert pagal Štazi dokumentus.
Ministerium für Staatssicherheit – VDR Valstybės saugumo ministerija. Pagrindinė Rytų Vokietijos specialioji tarnyba. Įsteigta 1950 metų balandį atitinkamų sovietinių organų – MGB ir jos pirmtakų NKGB bei NKVD pavyzdžiu (Vokietijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta 1949 metų spalio 7 dieną).
MFS buvo sudaryta iš kelių smulkesnių specialiųjų žinybų, kurios padėjo rusams palaikyti prosovietinį režimą, įvestą okupuotos Vokietijos sovietinėje zonoje 1948 metų gegužę. Bet net ir po VDR paskelbimo sovietų armijos žvalgyba (GRU) ir kiti sovietiniai valstybės saugumo organai toliau veikė Rytų Vokietijoje, nesilpnindami aktyvumo.
Edvardas Snoudenas padavė prašymą, kad jam būtų suteiktas laikinas prieglobstis Rusijoje, bet Maskva gali gaišti su atsakymu iki trijų mėnesių. Vieša Vladimiro Putino pozicija nepriekaištinga, jis net „išgelbėjo Baraką Obamą“, mano politologė Lilija Ševcova.
Šiaip ar taip, išsigandęs demaskuotojas tapo „rekvizitu“ specialiųjų tarnybų ir politikų žaidimuose, rašo žiniasklaida ir prognozuoja: pagyvenęs Rusijoje ir Lotynų Amerikoje, jis supras, kad amerikiečiai turi nepalyginamai daugiau asmeninių laisvių už Rusijos ir Lotynų Amerikos šalių piliečius.
Organizavęs NSA informacijos nutekinimą Edvardas Snoudenas antradienį padavė Rusijos valdžiai prašymą suteikti jam „laikinąjį prieglobstį“, praneša The Wall Street Journal. Medžiagos autorė cituoja Anatolijaus Kučerenos interviu televizijos kanalui „Lietus“. A.Kučereną ji vadina „susijusiu su Kremliumi advokatu, kuris konsultuoja bėglį amerikietį“.
Ottas Johnas, daktaras (Otto John, 1909–1997) – Vakarų Vokietijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, slapta dirbęs VDR žvalgybai Štazi (vok.–Stasi) ir galų gale apkaltintas išdavyste.
1933 metais Johnas pradėjo dirbti Vokietijos civilinėse oro linijose Lufthansa ir iki 1944 metų išliko firmos juridinėje valdyboje. Antrojo pasaulinio karo metais palaikė santykius su Abvero štabo viršininku generolu majoru Hansu Osteriu. Abu nekentė Hitlerio ir abu dalyvavo nesėkmingame pasikėsinime į jo gyvybę 1944 metų liepos 20 dieną. Už dalyvavimą sąmoksle Johno brolis (kaip ir Osteris) buvo nubaustas mirties bausme (nušautas).
Praėjus keturioms paroms po pasikėsinimo Johnas pabėgo į Madridą, ten atsiskleidė vietiniams Didžiosios Britanijos žvalgybos atstovams ir buvo persiųstas į Didžiąją Britaniją. Likusį karo laikotarpį jis ten ir gyveno, dirbdamas radijo stotyje, kuri transliuodavo laidas Vokietijai. Po karo Johnas padėjo anglams tikrinti vokiečių belaisvių patikimumą ir dalyvavo persekiojant aukštus vokiečių karininkus, kurių buvo ieškoma už karinius nusikaltimus.
Giunteris Gijomas – Vakarų Vokietijos kanclerio Vilio Branto (Willy Brandt) asmeninis sekretorius ir tuo pačiu metu sovietinės VDR žvalgybos slaptasis agentas.
Per visą laikotarpį nuo Rytų Vokietijos režimo įkūrimo ir baigiant Vokietijos susijungimu (1949–1990) G.Gijomo infiltravimas buvo viena iš sėkmingiausių Rytų Vokietijos žvalgybos – žinomos “Štazi” (vok. Stasi) pavadinimu – operacijų.
Per antrąjį pasaulinį karą Giunterio Gijomo tėvas, gydytojas, slėpė pas save ir gydė V.Brantą, kuris slapstėsi nuo gestapo. O 1955-aisiais metais G.Gijomas vyresnysis „pagal seną draugystę“ kreipėsi į V.Brantą, tada buvusį Vakarų Berlyno merą, ir paprašė padėti jo sūnui pabėgti į Vakarus.
Tas padėjo, ir 1956 metais Giunteris Gijomas nuvyko į VFR kaip politinis emigrantas. Tuo metu jis jau buvo išėjęs KGB žvalgybinės parengties kursą, buvo VDR armijos kariškis ir “Štazi” agentas.
Bundesnachrichtendienst – Federacinės Vokietijos žvalgybos tarnyba. Ši Vakarų Vokietijos žinyba buvo atsakinga už užsienio žvalgybą.
Įsteigta 1956 metais nacistinės agentūros, veikusios antrojo pasaulinio karo metais prieš Sovietų Sąjungą vadovaujant generolui Reinhardui Gelenui (Reinhard Gehlen), pagrindu.
Šeštajame dešimtmetyje Amerikos CŽV kontroliavo per R.Geleną visos Vakarų Vokietijos žvalgybos veiklą. Laikui bėgant jis įgijo savarankiškumą. Kaip ir BFV (kontržvalgybos tarnyba), BND istorijoje galima išskirti du pagrindinius etapus: „šaltojo karo“ ir susivienijusios Vokietijos po 1990 metų.
Bundesamt für Verlassungsschutz – Konstitucijos apsaugos tarnyba. Tai – kontržvalgybos tarnyba tuometinėje Vakarų Vokietijoje.
Steigiant šią tarnybą – BFV – vokiečiams aktyviai talkino Amerikos ir Didžiosios Britanijos žvalgybų atstovai, naują organizaciją kurdami daug kuo panašią į Didžiosios Britanijos Saugumo tarnybą (MI 5). Kaip ir MI 5, BFV neįpareigota areštuoti ar sulaikyti. Britai ir amerikiečiai pareikalavo tokio punkto, nes labai nenorėjo savo rankomis kurti kažko panašaus į naująjį Gestapo ar SS.
