Paskutinėmis vasaros dienomis galų gale atradau keletą laisvesnių vakarų ir ramiai, nesiblaškydamas, niekur neskubėdamas, perskaičiau paskutinįjį rašytojo Petro Dirgėlos interviu – „Apie Karalystę“.

Rašytojas Petras Dirgėla.
Rašytojas Petras Dirgėla.

Perskaičiau lėtai, atidžiai. Perskaičiau genamas pagarbos rašytojui. Kitaip ir būti negalėjo. Jei gilų įspūdį kadaise paliko istoriosofiniai jo veikalai „Joldijos jūra“, „Kūlgrinda“, „Minijos žemė“, „Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulis“, „Pogodalis“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, jei kadaise Lietuvos spaudai teko parengti dešimtis rašytojo interviu apie svarbiausias nūdienos aktualijas, argi galėjau nepastebėti jo paskutiniojo liudijimo apie politiką, istoriją, kūrybą?

Pusantro šimto puslapių knyga „Apie Karalystę“, kurią 2016-ųjų pradžioje išleido „Naujasis Židinys – Aidai“, mano supratimu, – vertinga. Pirmiausia – dėl atvirumo, aštrumo.

Viliui Bartninkui savo mintis rašytojas dėstė jau sunkiai sirgdamas. P.Dirgėla negalėjo nesuvokti: jėgų įveikti ligą nėra daug. Todėl apie svarbiausius nūdienos reiškinius rašytojas savo nuomonę dėstė ypač atvirai, nė kiek nesidairydamas į šalis, ką pamanys aplinkiniai.

Sutikite, šiandieninėje politkorektiškumo gadynėje, kai tapo ypač madinga daug kalbėti ir mažai pasakyti arba kalbėti taip, kad būtų sunku suprasti, už ką tu ir prieš ką, šis P.Dirgėlos bruožas – nekeliaklupsčiauti nei prieš redaktorius, nei politikus, nei didžiausius autoritetus, – ne tik pagirtinas, sveikintinas, bet ir gražus, prasmingas.

Tiesa, privalu pabrėžti, jog P.Dirgėla niekad nebijojo atvirai atskleisti savo įsitikinimų. Nei tuomet, kai Lietuva prabilo norinti gyventi savarankiškai, be Rusijos globos, nei vėliau, kai paaiškėjo, jog Rusijos imperija – ne vienintelis mūsų priešas. Galiu būti liudininkas – visuose šių eilučių autoriui duotuose interviu P.Dirgėla rašė neslėpdamas savo nuomonės, niekam nedalindamas mandagumo reveransų, net ir tiesioginiams darbdaviams, nuo kurių priklausė galimybė paskelbti tekstą, sulaukti didesnio honoraro ar prestižinės premijos. Nepatinka – nereikia, bet švelninti, išbraukti kritikuojamųjų pavardes, nutylėti nepalankius faktus, aplinkybes, – niekuomet.

Jei įtariate, kad galiu būti tendencingas, minėdamas interviu, kuriuos man davė P.Dirgėla, kai dirbau tuometiniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ arba dienraštyje „Lietuvos aidas“, susiraskite 1997 – 1998-aisiais metais „Valstiečių laikraštyje“ rašytus P.Dirgėlos „Suvokimus“. Jų – apie pusantro šimto. Jeigu atidžiai perskaitysite bent didžiąją „Suvokimų“ dalį, prieš jus atsivers sudėtinga Lietuvos valstybės byla, kuri narpliojama atsižvelgiant į viską – ir į kaimyninių valstybių galias, ir į jų padorumą, ir į lietuviškus interesus bei lietuviškus pajėgumus. O P.Dirgėla – nuoširdus, geranoriškas, ne už honorarus plušantis Lietuvos advokatas.

Gal ir sunku patikėti, bet rašytojas P.Dirgėla niekur neprašovė pro šalį „Suvokimuose“ vertindamas tų dienų realijas – referendumus, buvusius komunistus, dešiniuosius, tylinčius rašytojus, Nuosavybės, Žemės grąžinimo įstatymus, Rusiją, tremtis ar kolaboravimą. Kaip jis manė, įtarė, nujautė, – taip galų galiausiai ir nutiko.  

Paimkime kad ir 1992-ųjų gegužės 22-ąją duotą interviu „Atpažink, Lietuva, save“ (“Lietuvos aidas“). Įsidėmėkime: „Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: „Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos“. Vėliau: „Velniop tiesą. Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos“. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: „Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?“ Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…“

Argi šie žodžiai – ne apie šiandienines mūsų nuotaikas, kai dėl netvarkų, mažų atlyginimų, bedarbystės ar korupcijos keikiame valstybę, kuri niekuo dėta dėl lietuviško godumo, savanaudiškumo ar žioplumo?

Taigi interviu „Apie Karalystę“ laikau ypatingai nuoširdžia P.Dirgėlos išpažintimi. Rašytojas nujautė sergąs sunkiai pagydoma liga, todėl jo atvirumas šioje knygoje – ypatingas. Jis skubėjo kuo daugiau, atviriau, aiškiau pasakyti. Kalbėjo mažai, bet išmintingai, įžvalgiai. Mažai žodžių, o mintims – erdvu.

Toje knygoje, man regis, randu atsakymus į svarbiausius šiandienos klausimus: kaip gyventi neišduodant gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų?

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą citatų iš interviu „Apie Karalystę“. Man regis, jos svarbios, turi išliekamąją vertę. Jomis derėtų vadovautis. Jos – apie svarbiausius lietuvių tautos uždavinius.

Gintaras Visockas

XXX

„Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali išgyventi. Ji negali ilgai būti be valstybės“.

„Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jei esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus. Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti. Antras dalykas – pamišusi. Racionaliai žiūrint, iš mūsų situacijos neįmanoma išsikapanoti, išsipinti, bet lietuviai vis ieško būdų. „Maža pamišusi“ tauta – tai nusako visą mūsų sudėtingumą. Šioks toks pamišimas kartais yra pati geriausia išeitis, nes suteikia jėgų, energijos, galimybę priimti rizikingą sprendimą. Kaip tie, kurie iš pradžių atrodo juokingi, bet galiausiai nukerta drakonui galvą. Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020-aisiais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau kiek kartų dingsui, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei…“ 

Knygos "Apie Karalystę" viršelis.
Knygos „Apie Karalystę“ viršelis.

„Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti… Tai sakau dėl to, kad buvo bandyta supainioti protus. Tarkim, Algirdas Brazauskas per Lietuvos tūkstantmečio šventę pasakė, kad Lietuva sukūrė penkias valstybes: karalystę, LDK, tarpukario respubliką, LTSR ir dabar penktą. Aš spaudoj sakiau, kad Lietuva sukūrė vieną valstybę, ji buvo okupuojama, bet viena…“.

„…Buvimo tvirtumas apnykęs. Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo istorijos. Tada daraisi mankurtas, vėjo panešamas. Nyksta ir dėl kitų priežasčių: kai tauta pradeda blaškytis, demografinė padėtis tampa bloga. Tauta miršta taip pat, kaip dingsta gyvybės rūšys. Arba kai susitapatina su nukariautoju. Tai kodėl reikia valstybės? Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą…“

„Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama. Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omenyje teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti. Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų“.

„Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas. Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų tauta, kuri jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir  kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš“.

„Apie Karalystę“ (Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas). „Naujasis Židinys – Aidai“, 2016-ieji metai.

2016.08.28; 16:47

Šių metų kovo 29 dieną minėjome rašytojo Petro Dirgėlos pirmąsias mirties metines.

Prisimindamas iškilųjį rašytoją portalas Slaptai.lt skelbia Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Vargas dėl proto“. 

Šis rašinys pirmą sykį publikuotas 1998-ųjų metų sausio 20 dieną tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“.

Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą dienos šviesą išvydo „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

XXX

Petras Dirgėla

Suvokimai. Vargas dėl proto

Tikrai po lygiai visiems žmonėms Dievas davė proto. Tik proto stygiumi nė vienas žmogus nesiskundžia. Todėl kai reikia dėl ko nors gyvenime išmintingai susitarti, prasideda vargas dėl proto.

Prezidento rinkimus laimėjus Valdui Adamkui, vargas dėl proto Lietuvoje labai pasunkėjo. Išmintingiausi rinkimų rezultatų revizoriai pulkais patraukė į didžiuosius miestų šiukšlynus. Ieškojo balsų, atiduotų Artūrui Paulauskui. O mes šit ir vėl turime aiškintis, kas yra prisitaikėliškumas.

Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.
Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.

Žmonės, kuriuos galima vadinti intelektualais, man ėmė kalbėti: „Teisybę rašei apie Jonelio gyvenimą, nugyventą tik vyšniaujant. Daug žmonių nieko kito nenori, tik vyšnias skinti, tik privilegijomis naudotis. Pripratimas prie privilegijų – didelė yda. Tačiau tu neteisus, kai sakai: per prezidento rinkimus piliečiai išsiveržė iš prisitaikėliškumo nelaisvės. Neišsiveržė, drauguži. Vienas milijonas prisitaikė prie Valdo Adamkaus ir jo Vakarų, antras milijonas – prie Artūro Paulausko ir jo Rytų“.

Tie intelektualai kalba lyg ir argumentuotai: „Lietuvos valstybės likimas šiuolaikiniame pasaulyje nuo jos pačios nebepriklauso. Kaip didžiosios valstybės – pasaulio politikos kūrėjos – gros, taip Lietuva šoks, nes yra per maža, kad jos balso kas nors klausytų. Žmonės suprato: visiškai nebesvarbu, kas taps Lietuvos prezidentu. Kad ir kokį išminčių juo išrinktum, valstybės pastumdėlės prezidentas vis tiek bus pastumdėlis. Galingųjų vietininkas.

Toks, koks buvo Brazauskas. Jis buvo geras prezidentas. Ir buvo geras todėl, kad buvo geras pastumdėlis. Jį labiau stumdė Maskva ir buvusio soclagerio nomenklatūros labai rišlus klanas. Iš Amerikos namo sugrįžusį Valdą Adamkų labiau stumdys Vašingtonas ir ir provakarietiškos ekonominės grupuotės. Rinkimus laimėjo tie, kurie nusprendė: naująjį prezidentą geriau tegul stumdo Amerika, juk ji daro viso pasaulio politiką. Prie jos geriau prisitaikęs, žiūrėk, ir kokių nors nuolaidų ar privilegijų laimėsi. Taigi, drauguži, prezidento rinkimai tik patvirtino, kad esam beviltiškų prisitaikėlių tauta“.

Iš tikrųjų, ne tik pasaulinė politika, bet ir pats pasaulis, į kurį Dievas žmogų leidžia, prievartauja žmogų prisitaikyti. Pasaulis keičiasi, keisdamasis verčia ir žmogų prie pasikeitimų pritapti. Pritapimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai – nepaliaujamas procesas. Sėkmingai prie pasaulio prisitaikęs šiandien, negali būti tikras, kad sėkmingai būsi prisitaikęs ir rytoj. Staiga užklupęs šaltis, karštis ar kitokia stichinė nelaimė nusineša į nebūtį šimtus tūkstančių gyvybių. Tačiau žmogui negana prisitaikyti prie gyvenamo pasaulio. Žmogui būtina prisitiaikyti ir prie kitų žmonių. Jų bendravimas yra prieštaringas, permainingas. Pasikeitimai, kilę pasaulyje iš žmonių bendravimo (konfliktai, karai ir t.t.), pražudo milijonus, dešimtis milijonų planetos gyventojų.

Suprantama, žmonės kaip įmanydami stengiasi bendravimą kuo geriau suderinti, harmonizuoti, kad konfliktų ir karų nekiltų. Tam tarnauja religija, moralė, menai, kultūra, politika. Šie bendravimo derinimo instrumentai padeda žmonėms pasiruošti prisitaikymui prie permainų. Kasdieniame gyvenime žmogus visada yra pasiruošęs prisitaikyti. Užėjo badmetis – badauja. Prasidėjo karas – kariauja. Pavergė šalį okupantai – stengiasi jiems įtikti bent tiek, kad išliktų gyvas ir dar vaikus užaugintų.

Šit ką apie prisitaikymą prie sovietinio okupacinio režimo rašo filosofas Vytautas Radžvilas (Kultūros barai“, 1997, Nr. 5): „Atėjo (…) “socialistinė rinka“ bei „socialistinė savo turiniu ir tautinė savo forma“ kultūra. (…). Šitaip prasidėjo visoje imperijoje vykusi „tautiškų“ nomenklatūrinių kultūrų gamyba. (…). Prie tautinės nomenklatūrinės kultūros ištakų stovėjo žmonės, kurie lemtingu ir tragišku pokario apsisprendimo laikotarpiu pasirinko ne kovos, bet „kultūrinės rezistencijos“ kelią. (…) kad ir ką kalbėtume, Tėvynės gynimas, nors ir beviltiškoje situacijoje, ir kultūrinė rezistencija“ nėra lygiaverčiai dalykai.

Žinoma, nėra. Suprasti tai padės kad ir šitoks pavyzdys. Tėvai valstiečiai visom išgalėm stengėsi išleisti vaikus į mokslus sakydami: “Mokykis. Jei nesimokysi, purvą kaip ir mes brisi“. Taigi: daugelis tėvų vaikus į mokslus leido ne tam, kad jie taptų šviesuoliais, tautą šviestų ir vestų, o tam, kad gerą tarnybą gautų. O juk „gera tarnyba“ tuomet faktiškai reiškė įsiterpimą į nomenklatūrą, vykdžiusią okupacinį režimą.

V.Radžvilas: „Mūsų pokarinėje kultūroje buvo tiesiog suprogramuotas poreikis pateisinti (…) savo ano meto laikyseną (įsiterpimą į nomenklatūrą). Vadinasi, joje egzistuoja ir nenugalimas poreikis kurti įvairiausio pobūdžio mitus, tarp jų – ir rezistencijos mitą, sunaikinantį pačią šio žodžio parsmę“.

Iš tikrųjų, net ir kova dėl to, kad sovietinė respublikinė premija būtų paskirta nepartiniam mokslininkui ar menininkui, buvo vadinama kultūrine rezistencija. Žodžio „rezistecija“ prasmės iškraipymai ilgainiui tapo suvis idiotiški: „Mes – ne girtuokliai, mes – rezistentai. Mes gėrėm, gėrėm, gėrėm, ir Sovietų sąjunga subyrėjo, nes nebuvo kam dirbti“.

V.Radžvilas: „(…) toji nomenklatūrinė kultūra kai ką ir davė (…). „Tautinės“ orientacijos šalininkams ji suteikė vykdomos „patriotinės“ pareigos jausmą ir padėjo raminti sąžinę“.

Svarbiausia, ką šie apmąstymai liudija, yra šit kas: žmogui, norinčiam naudingai prisitaikyti „prie stipriųjų“, lojalumo neužtenka, reikia susiklastoti dar ir „ramią sąžinę“. Visiškai akivaizdu, kad milijono balsavimas už Valdą Adamkų buvo ne įsiteikimas Vakarams, ne pasipriešinimas Rytams, o tik visokiais bejėgystės pateisinimais užliūliuotos „ramios sąžinės“ pabudimas.

Kad ir kaip suktum, veiksmas, padarytas pagal sąžinę, yra laisvėjimo veiksmas, aš jį anąsyk pavadinau proveržiu iš prisitaikėliškumo nelaisvės. Mano oponentai turėtų sutikti, kad tauta, kuri gali apsispręsti ir pagal sąžinę, dar nėra beviltiškų prisitaikėlių tauta.

Nuotraukose: rašytojas Petras Dirgėla.

2016.04.08; 08:08

Šių metų kovo 29 dieną minėsime rašytojo Petro Dirgėlos pirmąsias mirties metines. Prisimindamas iškilųjį rašytoją portalas Slaptai.lt skelbia Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Prisitaikymo instinktas ir naujas pasirinkimas“. 

Šis rašinys pirmą sykį publikuotas 1998-ųjų metų sausio 13 dieną tuometiniame "Valstiečių laikraštyje".

Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą dienos šviesą išvydo „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Prisitaikymo instinktas ir naujas pasirinkimas“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Pone, jūs – diktatorius!“ Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų vasario mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. „Pone, jūs – diktatorius!”“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Žmogaus gniuždymo technologija“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų liepos 22-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Žmogaus gniuždymo technologija“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Šeimos atskyrimas nuo valstybės“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugpjūčio 12-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Šeimos atskyrimas nuo valstybės“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tragedija“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugpjūčio 26-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Tragedija“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Uodega“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugsėjo 16-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Uodega“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tautos buvimas“. Šis rašiny pirmą sykį paskelbtas išvydo 1997-ųjų rugsėjo 9 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Tautos buvimas“

Portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nelaimės ratas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997-ųjų spalio 14-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Nelaimės ratas“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Prestižas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997-ųjų rugsėjo 23-iąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien.

Continue reading „Suvokimai. Prestižas“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nepriklausomi žmonės“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Tekstas priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999-aisiais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Nepriklausomi žmonės“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Santarvės pagrindas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Tekstas priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999-aisiais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Santarvės pagrindas“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Trojos arklys prie kapinių vartų“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų spalio 28 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Trojos arklys prie kapinių vartų“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kvazibrazinepriklausomybė“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 birželio 10 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Kvazibrazinepriklausomybė“

Šiandien Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Amerika, Amerika“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

Continue reading „Amerika, Amerika !“

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Savigarba“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų balandžio 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Savigarba“

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Švyturys“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų balandžio mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Švyturys“

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Lietuvių tauta“.

Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų kovo 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Lietuvių tauta“

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Jūra“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų kovo 18 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt yra numatęs paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Jūra“