Valdas Adamkus

Politinės intrigos

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar toli iš premjero kabineto iki prezidentūros? Žiūrint, kas juda ir kokiu reikalu.

Taigi, jei juda premjeras Saulius Skvernelis, ir juda su svajone savimi pakeisti prezidento poste Dalią Grybauskaitę, tiesus kelias, kad ir trumputis, gali pasirodyti neturintis galo. Nes reikia įtikinti rinkėjus, kad, pavadovavęs ministrų kabinetui, tas pats asmuo gebės vadovauti ir visai valstybei.

Bet ar daug šiandien valstybėje atsirastų tokių naivuolių, kurie patikėtų, kad S. Skvernelis geba vadovauti vyriausybei? Nuolat smunkantys reitingai kalba patys už save, o smunka jie ne be pagrindo.

Štai rugpjūčio pradžioje premjeras, panašiai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ėmė šokiruoti visuomenę savo pareiškimais elektroninėje erdvėje. Feisbuko paskyroje jis pareiškė, kad mokesčius reikia mažinti ne tiems, kurie uždirba mažai, o tiems, kurie uždirba daug. Nes, S. Skvernelio giliu įsitikinimu, dideles algas (6 tūkst. eurų ir daugiau „į rankas” per mėnesį) „gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų /…../ Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”

Kvailumas ar cinizmas? Tesprendžia pats skaitytojas, o kad jam būtų lengviau, galima priminti naujausią premjero akibrokštą vienai gausiausių, bet daugiau kaip dešimt kartų mažesnius, nei jo išliaupsintieji šešiatūkstantininkai, atlyginimus gaunančiai „biudžetininkų“ grupei –pedagogams. Viešojoje erdvėje, net ir Seime, netylant kalboms, jog reformuojant švietimo sistemą, būtina pradėti nuo atlyginimų mokytojams didinimo, premjeras pasidalino giliamintiška įžvalga: kai moksleiviai „po vidurinės išeina nemokėdami net skaityti, tai duoti švietimo sistemai 200 mln. eurų yra neatsakinga“,

Panašu į tai, kad premjeras nėra girdėjęs apie tuos mūsų mokyklas baigusius abiturientus, kurie toliau šturmuoja mokslo aukštumas geriausiuose ir  geruose pasaulio universitetuose… O jei taip, ką jis iš viso žino apie Lietuvos mokyklą ir jos problemas? Tiek, kiek pasufleruoja  švietimo ministrė? Bet ir ji, kaip rašiau vienoje savo ankstesnių publikacijų, gyvena kitoje realybėje, o ne Lietuvoje…

Bet visišką premjero nesugebėjimą protingai ar bent logiškai mąstyti liudija tai, jog, sekant premjero logika, mažiausių atlyginimų „nusipelno“ vyriausybės ministrai ir Seimo nariai. Mat, jų darbo kokybę demonstruoja didžiausia visoje ES emigracija iš Lietuvos. Tad už ką jiems tauta skiria TOOOKIUS atlyginimus?!

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašių pavyzdžių, keliančių dideles abejones dėl premjero kompetencijų, galima būtų pateikti ne vieną. O ateityje premjero laukia dar sunkesnis egzaminas; biudžeto dėliojimas. Ir kai visi bado akis į neužmatomas aukštumas šaunančiomis kainomis ir reikalauja didesnių atlyginimų, Daukanto aikštė nuo premjero būstinės pavojingai tolsta į vos beužmatomus tolius. Todėl S. Skvernelį konsultuojanti ir vadeliojanti partija –  o tai tikrai ne valstiečiai ir ne socialdemokratai, – rimtai susirūpino savo būsimo kandidato įvaizdžiu ir trenkė ėjimą žirgu: nukreipė jo žvilgsnius ir žingsnius į užsienio politiką, kuria, beje, rūpintis nėra tiesioginė premjero pareiga. Ne taip, kaip valstybės vidaus reikalai…

Pasirinkimas užsienio politikos baruose itin platus: galima toliau gąsdinti ir gąsdintis Rusija; galima „suvadovauti“ ar patarpininkauti Ukrainai; galima apmąstyti ir derinti su kaimyninėmis ES šalimis poziciją iš Briuselio atskriejančių pasiūlymų (teisingiau – įsakymų) tema, ką jau senokai daro Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Pagaliau, pribrendo ir pernoko laikas megzti rimtus, nuoseklius ir korektiškus santykius su mūsų Baltijos sesėmis, Latvija ir Estija, apie kurias mes šiandien žinome ir galvojame  mažiau, nei apie Korėją ar JAV. O jei nuribuliuoja mūsų žiniasklaidoje informacija apie tas seses, tai nebent tada, kai jos nepritaria kokiam nors Lietuvos valdžios nepakankamai apgalvotam ar iš anksto neaptartam pasiūlymui (pavyzdžiui, nesutinka pasižadėti nepirkti „nešvarios“ elektros iš Astravo AE).

Tačiau S. Skvernelio patarėjai, „pilkieji kardinolai“ nurodė jam kitą kryptį: į Vakarus, tiksliau, į Lenkiją. Jų nuomone, jei premjerui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise lygį (turimi galvoje Valdo Adamkaus prezidentavimo laikai), vien to užtektų, kad jo premjerystė „būtų vertinama teigiamai“. O kas būtų tie, kurie vertintų teigiamai?

Spėjimų gali būti įvairių. Bet skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad pirmasis Skvernelio susitikimas Lenkijoje, trukęs net tris valandas, buvo su Jaroslavu Kačynskiu, ir tai jau antras jų susitikimas per pastaruosius metus. Ką tai reikštų? 

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visiems žinoma, jog be J. Kačynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta Lenkijoje. Ir kas gali paneigti, kad ponas Kačynskis nemėgina savo galių išplėsti į Lietuvą? Reguliariais tapę susitikimai su politinio bei vertybinio stuburo neturinčiu, bet ambicingu Lietuvos premjeru verčia Lenkijos gerais norais nepasitikinčius politikus ir tiesiog atsakingus piliečius būti itin budriais.

Ypač jei už nuolaidas (būtent – nuolaidas, o ne abipusiais interesais paremtą bendradarbiavimą) lenkų agresyviam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus S. Skverneliui pažadėta parama, siekiant posto Daukanto aikštėje… O Lietuvoje rėmėjų irgi nepritrūktų: paremtų ne tik Sąjūdžio idealus išdavę politikai, bet ir visi pinigingieji, kuriems jau pažadėti mažesni mokesčiai…

2017.09.15; 13:30

AktualijosSkaitomiausios

Babelio bokštas. Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas. 1563 metai
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Senojo Testamento Pradžios knygoje.

Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina religiniu požiūriu skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje.

Pasak šio padavimo, po pasaulinio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba.

Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, kad nieko jiems nebūtų negalimo, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.

Biblijoje Babelis (religinis Babilono pavadinimas) lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidento Valdo Adamkaus pradėtas antikonstitucinis flirtas su Lenkija dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose, tamaševskininkų skatinamas ir Kirkillo-Kubiliaus-Skvernelio-Pranckiečio palaikomas, pasiekė lietuviško babelio bokšto statybos stadiją – nepaisyti LR Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, sulaužyti Seimo nario priesaiką, kad tik Valdemaro Tamaševskio ir Radoslavo Sikorskio tuščios ambicijos būtų patenkintos. Ar toks kelias tinkamas santykiams su Lenkija gerinti? 

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Tačiau draugystė – apsimestinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk tai – santykių gerinimo aborto išdava. Šitai turėtų suvokti ir įsisąmoninti Seimo nariai prieš balsavimą dėl rašybos asmens dokumentuose alternatyvių projektų.

Nereikia tikėtis, jog tik trijų, WQX raidžių įvedimu į lietuvišką abėcėlę tuo ir baigsis, o kuo blogesnė kirilica, arabų ar hebrajų rašmenys? Juk Lietuvoje ne tik lenkų tautinė, bet ir kitos Lietuvos piliečių tautinės bendrijos gyvena. Ar nemato Seimas, kad, dėdami į lietuvišką babelį WQX, užprogramuoja ir jo griūtį? Nebereikės ir Jahvės pastangų!

Pirmasis Antrosios Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis WQX pasiūlė dėti į šaldytuvą; ten, užuot darkius lietuvišką abėcėlę, greta su kirilica ir kitokiais raidynais, joms ir yra saugi, reikalui esant vartosenai prieinama vieta.

2017.09.10; 16:08

Trumposios naujienos

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Vilniuje susitiko su JAV specialiuoju atstovu Ukrainai, ambasadoriumi Kurtu Volkeriu (Kurt Wolker), kuris Vilniuje dalyvauja Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferencijoje „Atkuriant regioninę lyderystę“.

Užsienio reikalų ministras pasveikino ambasadorių K. Volkerį su paskyrimu ir pažymėjo, kad Lietuva vertina didėjantį JAV dėmesį ir paramą regionui bei Ukrainai.

„JAV sprendimas paskirti tokį patyrusį ir gerai regioną pažįstantį diplomatą specialiuoju atstovu liudija apie JAV suinteresuotumą stiprinti savo vaidmenį Ukrainoje ir regione siekiant konkretaus situacijos sprendimo“, – akcentavo L. Linkevičius.

Ministro teigimu, tarptautinė bendruomenė turi sustiprinti savo pastangas ir paskatinti Rusiją įgyvendinti dar prieš keletą metų jos pačios prisiimtus įsipareigojimus, išvesti ginkluotę iš Rytų Ukrainos ir nutraukti paramą separatistams.

„Dažnai lankausi Ukrainoje, įskaitant ir karo alinamą Rytų Ukrainą, todėl nuolat skatinu partnerius kuo skubiau imtis veiksmų, siekiant ten atkurti taiką ir saugumą“, – sakė ministras.

JAV specialusis atstovas Ukrainos deryboms pabrėžė, kad Lietuvos vaidmuo siekiant sureguliavimo Ukrainoje yra žinomas ir itin vertinamas.

„JAV sveikina principingą Lietuvos poziciją dėl taikos Ukrainoje. Stebime padėtį Ukrainoje ir, kaip ir Lietuva, nuolat ir aktyviai raginame įgyvendinti Minsko susitarimo įsipareigojimus“, – akcentavo K. Volkeris.

Informacijos šaltinis – ELTA

Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

2017.08.23; 00:30

Aktualijos

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarąjį mėnesį sumažėjo aukščiausiųjų šalies vadovų palaikymas visuomenėje, ypač nukrito Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas, nors jis ir išlieka tarp palankiausiai vertinamų politikų. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų.

Penkių asmenų palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais: Prezidento Valdo Adamkaus, ekonomisto Gitano Nausėdos, Seimo narės Ingridos Šimonytės, Vilniaus mero bei Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio.

6 procentiniais punktais pablogėjo Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio bei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas, 5 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų užsienio reikalų ministrą Liną Antaną Linkevičių, Seimo Pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę bei profesorių Vytautą Landsbergį, o 4 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, kurie palankiai įvertino Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Palyginti su balandžio mėnesio apklausa, 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką, o 2 procentiniais punktais pagerėjo dviejų visuomenės veikėjų – žurnalisto Andriaus Tapino bei partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio – vertinimas.

Šių metų gegužės mėnesį gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą V. Adamkų – 71 proc. įvertino palankiai, Prezidentę D. Grybauskaitę – 68 proc., ekonomistą G. Nausėdą – 55 proc., parlamentarę Aušrą Maldeikienę – 51 proc., Premjerą S. Skvernelį – 50 proc.

Dar septynis visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, A. Tapinas, L. A. Linkevičius, V. Pranckietis, I. Šimonytė ir R. Žemaitaitis.

Nepalankiausiai šių metų gegužės mėnesio pabaigoje šalies gyventojai įvertino šiuos politikus – konservatorių Andrių Kubilių – 71 proc. įvertino nepalankiai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Landsbergį – 67 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 61 proc., buvusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą – 59 proc., Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – 57 proc., europarlamentarą, buvusį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą – 54 proc., R. Karbauskį – 52 proc., parlamentarą Algirdą Butkevičių – 50 proc.

Į klausimą, kuriais visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai (pavardes respondentai minėjo patys), daugiau kaip ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų nurodė Prezidentę D. Grybauskaitę – 28 proc. Tarp 10 patikimiausių visuomenės veikėjų (nurodė daugiau nei 3 procentai respondentų) dar pateko S. Skvernelis – 8 proc., V. Adamkus – 6 proc., A. Butkevičius – 5 proc., R. Karbauskis – 5 proc., G. Landsbergis – 5 proc., G. Nausėda – 4 proc., R. Paksas – 3 proc., A. Maldeikienė – 3 proc., R. Žemaitaitis – 3 proc.

Iš viso gegužės mėnesį respondentai paminėjo 89 visuomenės veikėjus (prieš mėnesį nurodė 96), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis apklaustų gyventojų teigė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų arba neatsakė į šį klausimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:55

Aktualijos

Jeigu profesorė Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“ nebūtų įdėjusi palyginimo iš senovės laikų atkilusio palyginimo apie Knygos likimą,  tai aš jį būčiau priminęs. 

Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėsdama: „Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos turi, kaip ir žmonės, savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai“. 

Profesorės Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”

Prieš 20 metų teko klausytis Onos Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčioje įvairių minėjimų proga. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės/katalikiškos/ pažiūros ir buvojimas bažnyčios mišiose, bendravime su šventyklų kunigais… 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).

Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir profesorės Onos Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos rerecenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių…

Dviems dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: „Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias…“ (Kursyvas – mano). 

 Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs esė straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos»  individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. «Žmogus istorijoje», Vilnius: «Vaga », 1994, kursyvas – mano. P. 165).

Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.    

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitus vertybinius jausmus bei mintis, atrodytų, lyg tai jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu…

Jeigu Ona Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie Dalios Grybauskaitės Asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra konstantiški:

„TIKIU MŪSŲ PREZIDENTE. TIKIU JOS PASIRINKIMU TARNAUTI SAVO TAUTAI IR VALSTYBEI, IR SVARBIAUSIA, TIKIU SAVO NEPAPRASTA TIEK DAUG IŠKENTĖJUSIA, BET SAVO SAVASTIES, SAVO LIETUVIŠKUMO NEPRARADUSIA TAUTA, TIKIU IR ETNINIU PAGRINDU PROSENELIŲ SUKURTA, DAUG KARTŲ ATKURTA IR IKI ŠIANDIEN GYVUOJANČIA BEI VISO PASAULIO PRIPAŽINTA LIETUVOS VALSTYBE“. (Paryškinta – mano).

Pirmasis nukrypimas nuo temos. Žmonos Veronikos visa šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai Garlų nenorėjo priimti, laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė.  Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai per Sausio 13-ąją „šaudė į savus“, teliko nedaug. Bet jų ši „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai. Nes „Tautos idėjos“ praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Mes šitai žinome, – gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, dalyvavome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į Prezidentą Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie jo „priklausomybę“ nuo Maskvos… Už ją balsuotume dar ir trečią kartą, jei tai leistų Lietuvos konstitucija. 

Onos Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės Dalios Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, askleisti mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ nedoros užmačios. 

Kitaip vertina Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai Dalią Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“… Neveltui Onos Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaret Tečer, vadinamą „geležine Ledi“… „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus jaučiama, kad Margret Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai,  jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“… Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidentų rinkimų Elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais…

Ona Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą. Parašė 2015 metais, tai yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos viduryje.  Ir knygą išleido, remdamasi finasine ne kurios valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės… Būčiau ir aš pridėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą (Išleido „Trijų žvaigždučių“ leidykla)…

… Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės, ir knygos, turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. (Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, ir įsigyjęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną)… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo «atitinkamą darbą». Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad tame gyvena ir jisai. Pirmuosius naujakūrystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija.

Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugija. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartėjo, – taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautą plėšę dramatiški įtrūkiai. Man ši idėja ilgai nedavė ramybės, kol neparašiau eilėraščio:

                  Pleištas – generalisimas   

          Vaikystėje mudu glaustėmės  alkūnėmis,

         Sielos šnekėjosi  „tabula rasa“ kalba.

        Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,

        Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.

            Tačiau vieną dieną Generalisimas,

         kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,

         nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,

        pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:

        iš tavęs pasidarė tarną, iš manęs – besiblaškančią 

plaštakę…

          Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva

           staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,

          Bičiulystės saulė aptemo…

             Persmeigtas pleišto, tu mirei,

 o aš, kaip plaštakė, blaškiausi

vis su tuo pačiu klausimu:

             Kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino

Negyvybės medį, –

gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?       

ONA VOVERIENĖ. „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“.  „Trijų žvaigždučių“ leidykla. 2016. 

2107, sausis 12 d.

Aktualijos

Galima būtų ir patylėti dėl nepelnytai skiriamų kažkokių ordinų ar medalių Lietuvos ar užsienio piliečiams, tačiau, kai kalbama apie piniginę ir dar su žodžiu Laisvės premiją, jau verta vietoj skaičiuoklės pasitelkti kompiuterį, internetą. 

Algimantas Zolubas, šios publikacijos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nauja Laisvės premijų skyrimo komisija ir naujas nuo žagrės Seimas, panašu, dar neišmoko šiomis išmaniomis priemonėmis naudotis, todėl, skirdami Laisvės premiją prezidentui Valdui Adamkui, regis, nepastebėjo kai kurių, premijos skyrimui nepalankių „smulkmenų“.

Laisvės premijų komisija, prieš svarstant V.Adamkaus kandidatūrą, kažkodėl neatkreipė dėmesio į kai kurias pretendento biografijos smulkmenas. Viena, gal pagrindinė: kas gali paneigti, kad V.Adamkus neteisėtai tapo kandidatu ir buvo išrinktas į prezidento postą? Juk jis savo pirmos kadencijos metu (1998–2003 m.) turėjo JAV pilietybę, kas buvo teisinė kliūtis tapti prezidentu, kita kliūtis – jis nei metų anuomet nebuvo išgyvenęs Lietuvoje.

Pirmoji kliūtis iškilo į viešumą antros kadencijos (2004–2009 m) pradžioje, kuomet V.Adamkaus atstovas spaudai R.Mačius pareiškė, kad pilietybės atsisakymą iš V.Adamkaus priėmė JAV ambasada Lietuvoje. Tačiau taip ir liko neaišku, ar V.Adamkus užbaigė pilietybės atsisakymo procedūrą taip, kaip to reikalauja JAV įstatymai. Žinoma, kad JAV pilietybės atsisakymo procedūra ten trunka net kelerius metus.

Atsigręžus į tolimesnę praeitį, nerasime jo veikloje nei rezistencijos, nei Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekių. Jo visuomeninė veikla JAV tik patvirtina nesipriešinimą Lietuvos okupacijai.

Santaros-Šviesos federacija – liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija – susikūrė JAV 1957 m., susijungus 1947 m. Tiubingene (V)okietija) įkurtam akademinio jaunimo, studijavusio Tiubingeno universitete, sambūriui „Šviesa“ ir 1954 m. JAV įkurtai liberalinio jaunimo organizacijai „Santara“. Federacijos iniciatoriumi buvo Vytautas Kavolis, ėmęsis įgyvendinti Stepono Kairio šūkį Lietuvos šviesuomenei, pasitraukusiai į Vakarus – „Veidu į Lietuvą“. Iš tikrųjų šios organizacijos elgesys, bendraujant su SSRS okupuotai Lietuva buvo liberaliai draugiškas, veidas atsuktas į ją, tačiau į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo atsukta nugara, nes organizacijos žodyne neteko surasti „laisvos“ ar „nepriklausomos“ Lietuvos nuostatų.

Vienas aktyviausių federacijos narių, 1958–1965 metais Valdas Adamkus buvo „SANTAROS – ŠVIESOS“ federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“, vicepirmininkas, o 1967 metais tapo šios organizacijos pirmininku. Organizacijos lojalumą sovietams rodė jos narių nevaržomos kelionės po SSRS ir LSSR. Nuo 1972 metų V.Adamkus kasmet atvykdavo į tuomet dar Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, nevaržomai, kaip kiti iš JAV atvykstantys lietuviai, laisvai važinėjo po įvairias Lietuvos vietoves.

1993 metais V.Adamkus buvo kandidato į Lietuvos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas, tačiau net kampanijai neįsibėgėjus, išvyko į JAV. Ar ne todėl, kad pats susiviliojo prezidento postu ir jį sėkmingai užėmė 1998 m.? 

Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

V.Adamkus savo santykį su Lietuvos laisve ir nepriklausomybe galutinai atskleidė nepasirašydamas įstatymo dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Valstybės tęstinumui reikšmingą aktą tuomet pasirašė Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

Dar vienas, akibrokštui prilygstantis poelgis, kai V.Adamkus klaida pavadino Seimo sprendimą valstybės teisės aktu pripažinti 1941 metų birželio sukilimo Kaune pareiškimą.

Lietuva žavėjosi lenkų sąjūdžio „Solidarnost“ veikla, sekė jį, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės turėjome lenkų palaikymą, tačiau santykiai staiga ataušo. Priežastis – netesėti pažadai lenkams. Susitikimuose su Lenkijos prezidentu, nepaisydamas LR Konstitucijos nuostatų, neturėdamas tam teisės, prezidentas V.Adamkus lenkams žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus asmens dokumentuose Lietuvoje pradėti rašyti lenkiškais rašmenimis.

Partijai „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ (LLRA) toks antikonstitucinis flirtas labai patiko, ji, nusitvėrusi valstybės aukščiausių pareigūnų pažadus, jau prievartauja LR Seimą leisti ne tik asmens dokumentuose pavardes bei vardus, gatves ir vietovardžius rašyti lenkiškais rašmenimis, bet ir priimti naują tautinių mažumų įstatymą, kuriame Lietuvos lenkams būtų teikiamos išimtinės privilegijos.

Panašu, kad minimos partijos kėslai pratęsti antikonstitucinį flirtą pavyko – LLRA sukelta politinė erzelynė negęsta ir tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Nei artimoje Latvijoje, nei tolimoje Amerikoje tokių reikalavimų lenkai nekelia, kelia Lietuvoje, nes pažadėjo Valstybės vadovas. Teks turbūt Lietuvai kviesti taikos misijai lenkiškais garbės žymenimis apkabinėtus istoriką A.Bumblauską ir prezidento V.Adamkaus buvusį patarėją E.Simanaitį.

Nesibodėjo V.Adamkus pamaloninti buvusius represinių struktūrų veteranus. Antai 2000-02-16 Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu V.Adamkus apdovanojo buvusį KGB majorą, dalyvavusį paskutinio Aukštaitijos partizano sunaikinime, M.Misiukonį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi – KGB veteraną V.Jakuniną.

Norėdamas ir kokią gerą smulkmeną parašyti apie prezidentą V.Adamkų, prisiminiau, kad jis krikštijo Vilniaus mero Artūro Zuoko sūnų. A.Zuokas Vilniaus apygardos teismo buvo nuteistas dėl pasikėsinimo papirkti buvusį sostinės tarybos narį. Kadangi vaikai už tėvus neatsako, lieka iš paūgėjusio sūnaus tikėtis, jog jis, paties Lietuvos prezidento krikštasūnis persergės tėvelį nuo panašių kėslų.

Pabaigai atkreipiu skaitytojų dėmesį į mūsų kandidatų ir išrinktųjų į Seimą elgesį prieš rinkimus ir po jų. Jie prieš rinkimus piliečiams rašo laiškus, dalina reklaminius lankstinukus, be kvietimo braunasi į butus, per šventes bažnyčiose spraudžiasi arčiau altoriaus, klausinėja rinkėjų nuomonės  ar nenorėtų gulbės pieno. Po rinkimų visuomenės nuomonė jiems nebesvarbi, nes bent ketverius metus galės netrikdomi ir be visuomenės tūnoti.

O kalbamu atveju ne kokia formali komisija, ne Seimas turėjo pareikšti savo nuomonę dėl premijos, o visuomenei atstovaujanti organizacija. Šiuo atveju galėjo būti Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kuri tikrai būtų išskyrusi iš kitų Laisvės premijos vertą kandidatę – vienuolę, disidentę Feliciją Nijolę Sadūnaitę.

2017.01.05; 05:30

Politinės intrigos

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

Azerbaidžanas

Po 2013-ųjų metų rudens vizito į Baku tarptautinį humanitarinį  forumą ėmiau domėtis, kas rašoma apie Azerbaidžano valstybę tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Imtis šios darbo skatino žurnalistinis smalsumas – noras kuo giliau pažinti šį puikų įspūdį palikusį musulmonišką kraštą.

Žinoma, visko aprėpti, kas rašoma apie Azerbaidžaną, – neįmanoma. Todėl negaliu savęs priskirti žurnalistams, kuriems viskas aišku bei akivaizdu. Juolab kad puikiai prisimenu sparnuotąjį posakį: „Rytai – subtilus dalykas“.

Tačiau per metus, stengiantis nepraleisti nė vieno straipsnio azerbaidžanietiška tema, man regis, pavyko apčiuoti keletą tendencijų. 

Continue reading „Apie Azerbaidžaną kalbėkime be išankstinio priešiškumo” →

Jezerskas prieš Visocką

„Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“ Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui. Skelbiame Algimanto Bučio atsakymą.   

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina“ pastraipa ar koks „įtartinas“ žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę.

Continue reading „„Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“” →

Aktualijos

"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"

Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.

Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą. 

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Continue reading „Algimantas Bučys: „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“” →

Politinės intrigos

Lietuvoje politikos mokslai pradėjo formuotis tik atgavus Nepriklausomybę ir įkūrus prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (1992). Institutas rengia politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistus, vykdo Lietuvos ir kitų valstybių politinės raidos, užsienio politikos ir tarptautinių santykių mokslinius tyrimus.

2012 metais Institute dirbo 66 dėstytojai ir mokslo darbuotojai, iš jų 11 profesorių, 19 docentų, jame mokėsi 723 studentai. Studijų sistema Institute apima visas studijų pakopas – bakalauro, magistro ir doktorantūrą.

Continue reading „Žvilgsnis į Lietuvos prezidentę – per politikos mokslų prizmę” →

Aktualijos

Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia prof. Onos Voverienės straipsnį, pasakojantį apie Lietuvoje surengtą svarbią edukacinę konferenciją „Lietuvos prezidentai“. Konferencijos organizatoriai keliavo po Lietuvos miestus bei miestelius, skaitydami pranešimus apie visus be išimties Lietuvos prezidentus – Antaną Smetoną, Kazį Grinių, Joną Žemaitį – Vytautą, Aleksandrą Stulginskį, Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų ir Dalią Grybauskaitę.

Ši iniciatyva ypač aktuali dabar. Juk 2014-ųjų gegužės mėnesį Lietuva rinks naują prezidentą. Tad mums visiems turėtų rūpėti, kokį prezidentą išsirinksime.

Šiandien slaptai.lt pateikia prof. Onos Voverienės publikaciją „Lietuvos prezidentai ir tauta“. Artimiausiu metu bus pateikta išsami analizė, kodėl Dalia Grybauskaitė – gera prezidentė.

Continue reading „Lietuvos prezidentai: stipriosios ir silpnosios pusės” →

Politinės intrigos

Norėdami susigaudyti, kokias politines intrigas kurpia Valdemaras Tomaševskis ir jo vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija, turėtume prisiminti portale Pogon.lt dar 2011-aisiais metais paskelbtą išsamų Lietuvos lenko Ryšardo Maceikianeco publikaciją „Ar Česlovas Okinčicas pripažins kaltę“.

R.Maceikianeco straipsnį persispausdiname be sutrumpinimų, be kupūrių. Koks jis buvo tuomet paskelbtas, tokį ir pateikiame.

Tikruosius Lietuvos lenkų lūkesčius puikiai pažįstančio R.Maceikianeco samprotavimai – verti mūsų dėmesio. Perskaičius šį tekstą bus aiškiau, kodėl LLRA vadovai nuolat šmeižia Lietuvą, kodėl reikalauja nepagrįstų privilegijų, kodėl, galų gale, paniekino Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimą, demonstratyviai išeidami iš iškilmingo posėdžio Seimo rūmuose.

Continue reading „Ryšardas Maceikianecas: ar Č.Okinčicas pripažins kaltę?” →

Aktualijos

Keli visuotinai žinomi faktai

Dėl ekonominės krizės 2010–2011 m. pensininkai mūsų šalyje gavo 20 proc. sumažintas senatvės pensijas. Nuo 2012 m. sausio mėn. vėl buvo pradėtos mokėti į 2009 m. lygį grąžintos pensijos, tada prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai priminė Vyriausybei, kad ir valstybinės pensijos, papildomai mokamos tam tikroms asmenų grupėms kartu su senatvės pensijomis, taip pat turi būti pradėtos mokėti visu dydžiu.

Mieste kalbėta, kad pas prezidentę apsilankė kažkuris jos kolegų iš Vilniaus partinės mokyklos, primygtinai prašęs, kad minėtos viso dydžio pensijos būtų mokamos ir privilegijuotiesiems. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė puolė ieškoti pinigų…

Šių metų birželį Algirdo Butkevičiaus vadovaujama LR Vyriausybė nusprendė dar kartą atidėti tiksliau nenustatytam laikotarpiui antrojo laipsnio valstybinių pensijų mokėjimą motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms 5–6 vaikus, nors šios pensijos turėjo būti pradėtos mokėti dar 2009 m. liepos 1 d.

Continue reading „Daugiavaikės motinos, privilegijos ir tylinti visuomenė” →

Algimantas Liekis

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuva, išsikovojusi Nepriklausomybę, vos  porą dešimtmečių galėjo tik manevruoti tarp dviejų blokų –  ypač besijaučiančių nuskriaustomis po Pirmojo pasaulinio karo valstybių – Vokietijos, Rusijos ir Anglijos,  Prancūzijos ir kitų.

Didžiosios  Vakarų valstybės rūpinosi pirmiausia savo saugumu ir gerove. Bet vos Rusija ir Vokietija susitarė, visiems buvo aišku, kad pasikeis Europos pasidalijimas. Ir tik didvyriškoji suomių tauta nepasidavė smurtui ir šantažui – ji pasipriešino SSRS invazijai ir išsaugojo nepriklausomybę, nors ir neteko dalies savo žemių.

Tačiau Suomijos ir geografinė padėtis buvo nepalyginti  palankesnė gynybai negu, sakysim, Lietuvos. Ji  jau iš anksto tai gynybai  buvo pasiruošusi. 

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 10 )” →

Aktualijos

Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos lenkai labai mažai pažįsta Lietuvą. Daugelis net nežino, kur ji, painioja ją su kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Be abejo, visose tautose yra labai menkai išsilavinusių žmonių, nežinančių nei savo, nei kitų šalių istorijos, geografijos.

Bet man atrodo, kad ta statistika norėta pasakyti kažką kita. Gal bandyta nuraminti lietuvius? Ko jūs bijote tos Lenkijos, juk jeigu ji norėtų užgrobti Vilniją, valdžia pasirūpintų, kad kiekvienam tamsuoliui tai rūpėtų! Neturi Lenkija jokių blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu.

Maždaug tuo pačiu metu kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus televizijoje tarstelėjo, kad ir lietuviai labai mažai žino apie Lenkiją.

Continue reading „„Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!”” →

Politinės intrigos

Prieš keletą dienų teko dalyvauti "Laisvosios bangos" radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų. Pagrindinę lietuviškąją negalią trumpai apibrėžti galima kad ir tokiais žodžiais: trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, ir įtakingi, ir tuo pačiu korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio. Ne tik nebijotų mesti iššūkio, bet ir išmanytų, kaip tai padaryti.

Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius sutarėme, jog valstybės padėtis – nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, – lyg ir nėra. Vos vienas kitas. O ir tas "vienas kitas" drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtinas – tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis.

Continue reading „Didžioji Lietuvos negalia” →

Aktualijos

Pir­ma­die­nį ry­te nuo in­sul­to mi­rė bu­vu­si Bri­ta­ni­jos prem­je­rė Mar­ga­ret Te­čer (Mar­ga­ret That­cher). Ji bu­vo pir­mo­ji Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mi­nist­rė pir­mi­nin­kė, šias pa­rei­gas ėjo il­giau nei ku­ris nors ki­tas ša­lies vy­riau­sy­bės va­do­vas (1979–1990 m.).

Jau­nys­tė­je stu­di­ja­vo che­mi­ją, vė­liau tei­sę, ga­vo lei­di­mą dirb­ti ad­vo­ka­te. 1959 me­tais ta­po kon­ser­va­to­rių at­sto­ve Ben­druo­me­nių rū­muo­se. 1964 me­tais ta­po sa­vo par­ti­jos spau­dos at­sto­ve sta­ty­bų ir že­mės rei­ka­lams, bu­vo at­sa­kin­ga trans­por­tą, vė­liau – už švie­ti­mą. Kon­ser­va­to­riams lai­mė­jus rin­ki­mus, pa­skir­ta eko­no­mi­kos bei švie­ti­mo mi­nist­re. 1975 me­tais sto­jo va­do­vau­ti sa­vo par­ti­jai. Lieps­nin­go­mis kal­bo­mis M. Te­čer įgi­jo „Ge­le­ži­nės le­di“ pra­var­dę. 1979 me­tais, lai­mė­ju­si rin­ki­mus, vyk­dė griež­tą eko­no­mi­nę mo­ne­ta­ri­nę po­li­ti­ką. 

Continue reading „Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Tečer laidotuvės” →

Aktualijos

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo 11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“.

Kame tokių nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.

V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.

„Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos nepriklausomybę.

Continue reading „Algimantas Zolubas: „Valstybių galia ir reikšmė nėra proporcinga jų dydžiui”” →

Politinės intrigos

Įvyko tai, ko ir tikėjomės: po rinkimų į Seimą valdžią perėmė tie, kurie rinkiminės kampanijos metu žadėjo nestatyti atominės elektrinės, iki pusantro tūkstančio padidinti minimalų atlyginimą, nereikalauti iš Rusijos okupacinės žalos atlyginimo ir taip pagerinti santylius su Maskva, pašalinti kliūtis, dėl kurių praradome Lenkiją kaip “strateginę” partnerę… Pažadai, kaip visada prieš rinkimus, byrėjo tarsi iš gausybės rago: juokingi ir pavojingi, realūs ir fantastiški…

Čia noriu pakalbėti apie pažadus pašalinti kliūtis, užrūstinusias Lenkijos prezidentus, premjerą ir užsienio reikalų ministrą; apie šalintiną buvusių valdžių “nejautrumą” lenkų tautinei mažumai.

Continue reading „Esu kaltas, esu labai kaltas” →