maceikianec_rysard_

Tiesa yra nežinoma ir, galimas daiktas, dabartinėje žmonių rūšies išsivystymo stadijoje niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais. Józef Mackiewicz. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.

Visiškos tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Tai, ką mes, žmonės, vadiname tiesa, tėra jos ieškojimas. Ieškoti tiesos galima tiktai laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, tokiomis aplinkybėmis turi būti didelė neteisybė. Tada būdami pasaulyje, pripažįstančiame individo laisvę ir minties laisvę, turime daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, o plečiami; kad diskusijos būtų plėtojamos, o ne varžomos. Józef Mackiewicz. „Provokacijos pergalė“, 1962.

Continue reading „Susikalbėkime su savo lenkais”

grybauskaite_8-k

Tai, kas vyks­ta vi­są mė­ne­sį po rin­ki­mų, ver­ta me­ni­nio fil­mo, net­gi dau­gia­se­ri­ji­nio, su in­tri­go­mis, pa­pir­ki­nė­ji­mais, aša­ro­mis ir džiaugs­mais. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, at­ro­do, pa­si­ren­gu­si aiš­kiai kon­fron­ta­ci­jai su su­da­ry­ta nau­ją­ja val­dan­či­ą­ja ko­a­li­ci­ja. Pa­skir­ta­jam prem­je­rui A. But­ke­vi­čiui pa­rin­kus be­veik vi­sus mi­nist­rus, ji pa­reiš­kė, jog nė­ra ga­vu­si mi­nist­rų są­ra­šo, ku­riam ga­lė­tų pri­tar­ti.

Tai ji pa­da­rė ne ku­rio­je nors ofi­cia­lio­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je ar ko­kia­me nors val­džios ren­gi­ny­je, bet lan­ky­da­ma­si sa­vo bu­vu­sio­je mo­kyk­lo­je.

Pa­klaus­ta, ar jau ga­vo kul­tū­ros mi­nist­ro kan­di­da­tū­rą, Pre­zi­den­tė nu­ta­rė apie A. But­ke­vi­čiaus for­muo­ja­mą ko­man­dą pa­si­sa­ky­ti pla­čiau. „Gal su­for­mu­luo­kim klau­si­mą taip: ar Pre­zi­den­tė ga­vo mi­nist­rų ka­bi­ne­to są­ra­šą, ku­riam pri­ta­ria? No­rė­čiau pa­sa­ky­ti, to­kio ben­dro są­ra­šo ne­ga­vau. Ir to­dėl vi­siš­kai ne­svar­bu, ar kul­tū­ros, ar koks ki­toks mi­nist­ras. Kol kas dek­re­to pa­si­ra­šy­ti dėl Vy­riau­sy­bės sky­ri­mo ne­ga­liu tol, kol ne­gau­siu vi­sų kan­di­da­tū­rų, ku­rios yra su­de­rin­tos ir man tin­ka­mos. Ir apie tai ži­no ger­bia­ma­sis prem­je­ras“.

Continue reading „Konfrontacija”

g.visockas-portretas

Karts nuo karto Vilniaus centre tenka sutikti buvusį Vilniaus universiteto dėstytoją, mums, žurnalistams, dėsčiusį senąją lietuvių literatūrą. Jo paskaitos buvo gilios, įsimintinos, prasmingos. Docento laipsnį turėjęs dėstytojas visomis išgalėmis stengėsi, jog mes, būsimieji korespondentai, publicistai, politikos apžvalgininkai, kaip galima giliau pažintume tokius nūnai primirštus rašytojus kaip Vaižgantas, Biliūnas ar Kudirka.

Jis skiepijo mintį, jog mūsų 18-ojo, 19-ojo ar 20-ojo amžiaus pradžios rašytojai nėra prastesni už ano meto prancūzų, vokiečių ar britų rašytojus. Tiesiog gausesnės, skaitlingesnės pasaulio tautos turėjo palankesnes sąlygas kurti. Joms nereikėjo skirti tiek daug jėgų priešinantis polonizacijai, germanizacijai ar rusifikacijai. Taigi dabar jos, nepatyrusios ilgalaikių kataklizmų, mums primeta savas madas. O tuo pačiu – slapčia skiepija nepilnavertiškumo kompleksą. Esą lietuviškasis literatūrinis aruodas – skylėtas, seklus, mažiau imponuojantis.

Continue reading „Salotų valgymas nėra valstybės interesų gynimas”

vytautas_visockas_mmmm

Aš Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės nerinkau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar ji puolama. Žinojau jos praeitį, todėl netikėjau, kad ji bus tokia prezidentė, kokia yra. Kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti malonu? Žmogus toks padaras, kuris gali parduoti, išduoti ne tik kitą, bet ir pats save. Tad ką jau kalbėti apie politikus!

Nereikia galvos guldyti nė už vieną! Politikai (ypač Lietuvos) –  tokia ypatinga padermė, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, kaip valstybės. Keičia partijas, frakcijas kaip kojines, gal net dažniau. Neguldau galvos ir už Prezidentę, bet jos politiniai veiksmai kol kas atitinka mano lūkesčius. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Obamai per daug nepataikauja. Kas galėjo pagalvotii, kad, turėdama tokią komunistinę praeitį, prezidentė neras bendros kalbos su Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Valstybių politika paprastiems mirtingiesiems išryškėja tik po kelių dešimtmečių.

Continue reading „Teisėjai savo pačių bylose”

« 1 2 »

Apie septyniasdešimt kartų girdėjau priesaikos žodžius Seimo Konstitucijos salėje. Stovėdamas. Buvo daug stovinčių žmonių tribūnose. Parteryje mačiau išrinktųjų, ypatingųjų, laimingųjų galvas. Jie irgi stovėjo. Visus stovėti pakvietė Konstitucinio Teismo pirmininkas. Bet nepaprašė nevaikščioti, nesikalbėti, todėl ir išrinktieji, ir žiūrovai vaikščiojo, kalbėjosi tarpusavy. Žiūrovų vis mažėjo, mažėjo.

Pirmą kartą buvau atsidūręs tokioje situacijoje, kai reikėjo taip ilgai stovėti. Net buvęs krepšininkas, o dabar išrinktasis Sergejus Jovaiša sakė, kad lengviau sužaisti tris kėlinius… Net bažnyčioje tiek ilgai nereikia stovėti: Dievą garbindamas gali ir atsiklaupti, atsisėsti. Seime negalima. Galima išeiti, vėl ateiti. Žiūrovai išėjo ir jau negrįžo. Tribūnose nemačiau ambasadorių, garbingų svečių, Nepriklausomybės akto signatarų (vieną kitą). Gal dėl to, kad jie įvertino savo fizines jėgas?

Continue reading „Bijokite Dievo!”

v.visockas_slaptai.lt

Kai man sako – tokia rinkėjų valia, – aš savęs klausiu: kokių rinkėjų?

Tų, kurie už dešros riekelę, už kelias dešimtis litų pardavė savo balsą? Tų, kurie kalėjimuose balsavo taip, kaip jiems buvo liepta, ir tokiu būdu nusipirko teisę vieną kitą kartą būti nemušami, nežeminami, neprievartaujami?

Ar būtent tiems žmonėms rūpi valstybės politika, ar būtent jie turi geresnį supratimą apie partijas, jų programas, ketinimus padidinti minimalią algą?

Teisės profesorius Egidijus Kūris pagrįstai stebisi: ir niekas, nei Kalėjimų departamentas, nei Teisingumo ministerija į tas užuominas nemušti už atiduotą rinkėjo balsą nereagavo. Baisu, kas dedasi mūsų valstybėje, bet čia kita tema.

Continue reading „Savi žmonės – susitarsim”

grybauskaite_8-k

Štai ir baigėsi parlamento rinkimai. Jau po pirmojo rinkimų turo buvo akivaizdu, kad nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks turėti absoliučios balsų daugumos.

O tai byloja, jog galima net pato situacija: rinkimų lyderiams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis, bet galbūt ir su “nekenčiamais oponentais”. Antrasis rinkimų turas šiuos spėjimus sustiprino.

Tačiau labiausiai intriguojantis yra Prezidentės pareiškimas, jog valdančiojoje koalicijoje ji nenorinti matyti susikompromitavusios Darpo partijos.

Beje, šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu tonu. Už įsakmų, griežtą toną Prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O jei Prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą, tokiai valstybei – mažiau pasisekė.

Prisiminkime antrąją Prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų “plaukia pasroviui”, o kuris “stengiasi įgyvendinti savo nuostatas”. Tad turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo simpatijų bei antipatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai įvardinti, ką labiau myli.

Continue reading „Ką pasakė Prezidentė”

bikulcius

Jie, sovietiniai kolaborantai, su nepriklausomybės atgavimu iš valdžių neišėjo ir nebuvo išvaryti, jie tik suvaidino „persitvarkymą“, persigrupavo ir su ypatingu atkaklumu pratęsė sovietiniam klanui būdingą, žalingą valstybei ir naudingą klanui veiklą.

Praėjusio šimtmečio pabaigoj Lietuvoje lankėsi doktorantė iš Vakarų, kuri rinko duomenis daktarinei disertacijai „Socialiniai procesai posovietinėse šalyse“.

Į klausimą, ką ji aptiko Lietuvoje, atsakė: „Tą patį, ką ir kitur, – sovietinė nomenklatūra valdė šalies turtą tarsi savo, bet dėl dogmos, kad tai visaliaudinis turtas, negalėjo juo laisvai disponuoti. Jie siekė išsivaduoti nuo tos dogmos ir Maskvos kontrolės. Pasinaudojus atsiskyrimo nuo Maskvos padėtimi, tai jiems pavyko. Tačiau jie ne tokie žmonės, kurie sugebėtų tinkamai šeimininkauti, – jie sugriaus ūkį ir šalių ekonomiką. Tai truks tol, kol jie patys ar per statytinius valdys“.

Continue reading „Kas nutiko”

adamkus_valdas

Prieš keletą dienų prezidentas Valdas Adamkus pareiškė: “Jei minia pradeda diktuoti valstybei, tai – tragedija”. Tas pasisakymas sukėlė komentarų laviną.

Nemaža komentatorių dalis, taip pat ir šių eilučių autorius, mano, kad Ekselencija tokiais pareiškimais prisideda prie politinės antikultūros, pasireiškiančios “runkelių”, “šunaujos”, “patvorinių”, “violetinių” niekinimo vien dėl to, kad pastarieji turi savo nuomonę, stiprinimo ir sklaidos.

Žmonės, suvokiantys fundamentalių demokratijos principų ir mūsų Konstitucijos turinį, neturėtų svaidytis tokiomis frazėmis.

Continue reading „Prezidente Adamkau, šalį valdo ne minia, o naujoji nomenklatūra”

giedroijc

Šeštadienį Vilniuje, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute susirinkę Lietuvos intelektualai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai įsteigė Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumą, kurio pagrindinis tikslas skatinti lietuvius ir lenkus bendradarbiauti įvairiausiose srityse.

Steigiamajame susirinkime, kurį moderavo istorikas Alvydas Nikžentaitis ir politologas Alvydas Jokubaitis, dalyvavo ir forumo dalyvius pirmiausia pasveikino kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

V. Adamkus susirinkusiems papasakojo neseniai girdėtą istoriją, kuri, jo nuomone, yra puikus perėjimo iš konflikto į dialogą pavyzdys. 1950 m. Harvardo universitete viename kambaryje apsigyveno du studentai, lietuvis ir lenkas. Iš pradžių jie nepasitikėjo vienas kitu, piktai žiūrėjo, bet ilgainiui tapo gerais draugais.

Continue reading „Lietuvių ir lenkų dialogui – nauji vėjai”

skiudaite-audrone

„Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę.

Visi vykite pas savo apskričių karo komendantus, nes atėjo laikas ginti savo tėvynę. Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų savanorių ir partizanų kraujas neveltui pralietas.

Tęskime jų pradėtą darbą ir neužmirškime mūsų tautos himno žodžių: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Tad, vyrai, už ginklų“.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kreipimosi į Lietuvos gyventojus 1944 m. vasario 16 d.

Manote, kad karžygių būta tik senovėje? Nieko panašaus. Štai penkiasdešimt Pašvitinio apylinkės (dabartinis Pakruojo rajonas) vyrų 1944 m. vasarą, kviečiamų Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvių aktyvistų fronto, su ginklais žygiavo į Žemaitiją ir ten, prie Sedos, susikovė su iš naujo Lietuvą okupuojančia sovietine kariuomene.

Continue reading „Pašvitinio karžygiai prie Sedos”

timosenko-

Rusiškas laikraštis “Pravda” šiomis dienomis paskelbė Pavelo Černyšovo publikaciją “Lietuva – Ukrainos atsiskyrimo nuo Rusijos vedlė”. Kai kurios publikacijos mintys – įdomios, nors ir kontraversiškos. Štai kelios labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios pozicijos.

Straipsnio autorius Pavelas Černyšovas tvirtina, jog Lietuva prisiėmė santykių tarp Ukrainos ir Europos Sąjungos tarpininkės vaidmenį. Pažymima, kad vizito Ukrainoje metu Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmiausia susitiko ne su šalies prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, o Charkove aplankė kalinamą buvusią premjerę Juliją Tymošenko.

Continue reading „Lietuva – Ukrainos atsiskyrimo nuo Rusijos vedlė?”

zigmas_zinkevicius

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )”

Prieš keletą metų, būdamas Seimo NSGK pirmininku, iš Seimo tirbūnos perspėjau visą šalį, kad valstybėje veikia antikonstitucinė grupuotė, vėliau žurnalistų pavadinta „valstybininkų“ klanu.

Ir perspėjau: jeigu nebus imtasi kardinalių priemonių šiai gurpuotai sutramdyti, tai ji taps reali valstybės valdovė.

Vietoj to, kad man būtų padėta, prieš mane buvo organzuotas didžiulio masto puolimas, buvau šmeižiamas ir gąsdinamas. O tuomečiai vadovai Prezidentas V.Adamkus ir premjeras G.Kirkilas vieto to, kad man padėkotų, gynė anuos.  Jie turėjo ir turi aktyviai juos palaikančią žiniasklaidą.

Continue reading „Esame ties riba: netramdomi “valstybininkai” sunaikins valstybę”

adamkus_valdas

Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje […] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525).

Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų. Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.

Continue reading „Prezidentas Valdas Adamkus ir lenkų tikybos aktyvistai”

vilmorus_gaidys_1

Kodėl vieni politikai po staigaus reitingų kritimo sugeba atsigauti, o kiti lieka dugne?

Kur slypi prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo priežastys ir kodėl lygiai tokia pati populiari yra visiškai kitokiomis savybėmis pasižyminti Seimo pirmininkė Irena Degutienė?

Apie lietuviškus paradoksus LRT laidoje „Įžvalgos“ su Virginijumi Savukynu kalbėjosi sociologas Vladas Gaidys.

Kodėl prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai yra tokie aukšti?

Continue reading „Vladas Gaidys: „Pasitikėjimas valdžia ateis tik tada, kai pasieksime kitą gyvenimo lygį ir kokybę“”

saulius_stoma

Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas.

Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.

Tiek prekių, tiek ir politinė rinka verčia jos dalyvius stengtis dėl pasitikėjimo. Konkuruoti ir kovoti dėl jo. Juk žinai, kad netekęs pasitikėjimo neteksi visko. Apgaulės kelias yra trumpalaikis.

Continue reading „Vargas dėl pasitikėjimo”

adamkus13

Netrukus Lietuvoje gali įvykti recidyvas, kokio jau nebuvo, regis, nuo 1993 metų. Tada lengvai kvaištelėjusi posąjūdinė Vilniaus miesto taryba uždraudė Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“. Beje, dabar kaip tik minime šviesaus atminimo rašytojos ir dailininkės penkiasdešimtmetį. Dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėse atidaroma išsami jos darbų paroda.

Valdas Adamkus buvo didelis Jurgos talento gerbėjas. Jis visada stengdavosi aplankyti jos parodas, įsigydavo darbų. Ko gero, juos siejo tam tikras dvasios artumas. Ir ne vien todėl, kad abu gimę tą patį mėnesį. Kaip J. Ivanauskaitė Lietuvos kultūroje, taip V. Adamkus politikoje buvo savotiška anomalija: pusiau atsargus diplomatiškas biurokratas, pusiau aistringas meno ir kultūros žmogus.

Continue reading „Šalin rankas nuo Valdo Adamkaus!”

berz6

Berznyko kapinėse, kur ilsisi amžinu miegu užmigę Lietuvos savanoriai, netikėtai, iš pasalų, buvo smogtas Lietuvai ir lietuviams dar vienas įžūlus antausis.

Rugsėjo 25 dieną lenkai, minėdami Nemuno mūšio 91-ąsias metines, šiose kapinėse pastatė ir pašventino kryžių ir obeliską, skirtą atseit toje vietoje palaidotiems Lietuvos kariams, kurie, anot akmens statytojų, buvo Raudonosios armijos sąjungininkai. Obeliske rašoma: „Įamžiname amžinojo poilsio vietą Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkiją. Klebonas“ (Upamiętniamy miejsce spoczynku/Żołnierzy litewskich, którzy wkroczyli/u boku Armii Czerwonej w 1920 roku/na terytorium Rzeczpospolitej Polskiej./Proboszcz).

Continue reading „Dar vienas lenkų akibrokštas Berznyke”

Matulevicius_2

Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius praėjusią savaitę netikėtai surengė spaudos konferenciją, kurią derėtų įvardinti skandalinga.

Tema – verta dėmesio. Pasirodo, visuomeniniam judėjimui “Tautos Ateities Forumas” vadovaujantis dr. A.Matulevičius sulaukė gasinimų. Praėjusią savaitę į jo mobilųjį telefoną viena po kitos atkeliavo dvi suglumti privertusios žinutės. Pirmasis pranešimas skambėjo šitaip: “Algi, užteks kabinėtis prie padorių žmonių, jei nebaigsi – sutraiškysime”. Antroji žinutė mažai kuo skyrėsi nuo pirmosios: “Mulki, jei tau dar neaišku, tai sakome, neliesk Viktoro ir Valdo, nes jie ne tavo nosiai, purkštausi, gali likti ir be nosies”.

Continue reading „Tautos Ateities Forumo pirmininkui Algimantui Matulevičiui ir vėl grasinta”