Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Vašingtonas, balandžio 12 d. (AFP-ELTA). Amerikiečių krepšininkė Brittney Griner rašys knygą apie dešimt mėnesių trukusį savo kalinimą Rusijoje. Joje žaidėja papasakos apie „sunkų ir siurrealų laiką“ bei „siaubingus kasdienybės moterų kolonijoje aspektus“, antradienį pranešė leidykla „Alfred A. Knopf“.
Memuarai, kuriems pavadinimas dar nesugalvotas, turėtų pasirodyt pirmąjį kitų metų pusmetį.
Rusijos teismas 2022 m. rugpjūtį dėl narkotikų kontrabandos skyrė B. Griner devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Gruodį ji buvo iškeista į rusų ginklų prekeivį Viktorą Butą.
32-ejų krepšininkė nelaisvėje Rusijoje prabuvo iš viso beveik dešimt mėnesių. Ji buvo sulaikyta 2022 m. vasarį Maskvos Šeremetjevo oro uoste, kai pas ją rasta elektroninių cigarečių kasečių su nedideliu kiekiu kanapių aliejaus.
Dukart olimpinė čempionė savo sulaikymą pavadino „nesuvokiamo etapo“ savo gyvenime pradžia. Ji esą tik dabar gali apie tai papasakoti visuomenei.
Šioje publikacijoje – septynetas pasvarstymų tarptautinėmis temomis. Nepretenduoju į absoliučią tiesą. Sutinku, jog neturiu visos informacijos, kuria, sakykim, naudojasi prezidentai, parlamentarai, ministrai ir ambasadoriai. Ir vis tik kai kurių momentų niekaip negaliu suvokti: jei išties ieškome tiesos, teisingumo, jei dedamės esą demokratai iki kaulo smegenų, tai ir elkimės teisingai visur ir visada, o ne tik tuomet, kai tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių „taip reikia“…
Keisti mainai
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Praėjusių metų pabaigoje JAV pasikeitė su Rusija įkalintais asmenimis. Tarsi – humaniškas žingsnis iš abiejų pusių. Bet ar JAV prezidentas nepadarė grubios klaidos? Juk tai – akivaizdžiai nelygiaverčiai mainai. Nelegalia ginklų prekyba kaltintą ir kalėti ilgus dešimtmečius nuteistą Viktorą Butą iškeitė į Rusijoje dėl narkotikų laikymo sučiuptą JAV krepšininkę. Kaip bežiūrėsi, Kremlius apgavo poną Joe Bideną. V.Butas – tokia bjauri persona, kurią, mano supratimu, derėjo mainyti nebent į Rusijoje sučiuptus aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojus. Tačiau amerikiečių lyderis J.Bidenas iškeitė V.Butą į narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiavusią juodaodę, netradicinės seksualinės orientacijos sportininkę ir tuo pačiu pademonstravo, kad šiuo konkrečiu žingsniu ieško ne teisybės, ne tiesos, o tiesiog primityviai medžioja būsimų rinkėjų balsus. Dabar jo demokratai gali tikėtis seksualinių mažumų, juodaodžių ir krepšinį dievinančiųjų simpatijų.
Taigi J.Bidenas, regis, bus išdavęs demokratijos, padorumo, teisingumo principus. Amerikiečiams turėtų būti gėda dėl tokių mainų.
Ginčai dėl Vokietijos brigados
Prisimenate kilusius ginčus, kokiomis sąlygomis Lietuvoje bus dislokuoti Vokietijos kariai? Jei Vokietija – demokratinė, civilizuota šalis, oficialusis Berlynas neturėjo nė mažiausios teisės piktintis kilusiomis lietuvių abejonėmis: brigada nuolat budės mūsų žemėje ar atvyks tik tuomet, kai Lietuvai iškils mirtinas pavojus? Sutikite, labai svarbus klausimas. Nes jei Lietuvoje bus dislokuota tik brigados vadovybė, tik ponai generolai, nelaimės atveju vokiečių kariai gali nebespėti atvykt į Ruklos ir Pabradės karinius poligonus. Galima net tokia gudrybė: įtampos dienomis Bundestagas specialiai vilkins vokiečių karių permetimą į Lietuvą (o kam mums guldyti galvą dėl Baltijos šalių?).
Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Ne mažiau svarbus galvosūkis: o jei brigada net nuolat bus dislokuota Lietuvoje, kokios garantijos, kad, bręstant rimtam kariniam konfliktui su Rusija, Berlynas nepabūgs – neatšauks savo tankų ir tankistų iš Lietuvos? Juk tokia išdavystė – įmanoma.
Mano supratimu, jei Vokietija ir Lietuva – partnerės ne tik NATO aljanse, bet ir Europos Sąjungoje, nei Berlynas, nei Vilnius neturėtų vengti net pačių triukšmingiausių diskusijų. Išsiaiškinkime viską iki smulkmenų. Bet štai Lietuvoje reziduojantis Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, remiantis ELTA pranešimu, yra pažymėjęs, jog kalbos, esą „Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą“.
Šį Vokietijos ambasadoriaus leptelėjimą vertinu kaip grubų bandymą užčiaupti lietuviams burną. Girdi, Lietuva neturi teisės nei abejoti, nei piktintis, nei svarstyti. Tik pamanyk, vienintelė Lietuvos teisė – džiaugtis tuo, ką Berlynas duoda ir kaip duoda. O jei oficialusis Vilnius vis tiek purkštaus, abejos, tai Berlynas visai mums nieko neduos? Taip tikri partneriai nesielgia, pone ambasadoriau M. Sonn !
Beje, šis Vokietijos ambasadorius – neoriginalus. 1990-aisiais mus Berlynas jau prievartavo tylėti: esą išsišokėliai lietuvai, sumanę skelbti nepriklausomybę, kenkia Sovietų imperiją reformuojančiam Michailui Gorbačiovui, laiminančiam Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimą. Vokietijos kancleris anuomet mums atvirai priekaištavo: vardan Berlyno sienos griūties lietuviai turi atsitraukti nuo Kovo 11-osios Akto. Maždaug taip.
Lenkiškas cinizmas
Gitanas Nausėda Varšuvoje susitiko su Lenkijos Prezidentu. EPA-ELTA nuotr.
Viešojoje informacinėje erdvėje paskelbta, kad Lenkija piktinasi, kaip ukrainiečiai gerbia Stepaną Banderą.
Štai ocicialus ELTA pranešimas:
„Įrašas Ukrainos Aukščiausiosios Rados „Twitter“ paskyroje, skirtas Stepano Banderos gimimo 114-osioms metinėms, buvo pašalintas po Ukrainos ir Lenkijos premjerų pokalbio. Tai antradienį pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, praneša PAP… „Tai ženklas, kad ukrainiečiai išgirdo mūsų balsą. Noriu aiškiai pasakyti, jog Lenkijos valstybei nepriimtinas S. Banderos, ukrainiečių nacionalistų, nužudžiusių Voluinėje dešimtis tūkstančių lenkų, ideologo šlovinimas“, – sakė diplomatas… A.Mularczykas pridūrė, jog ukrainiečiai turėtų suprasti, kad tai, ką dabar daro Lenkijos vyriausybė ir lenkai, turi kur kas didesnę reikšmę nepriklausomai, suvereniai Ukrainai… Anksčiau PAP pranešė, kad sausio 1 d. Aukščiausiosios Rados tviteryje buvo paskelbta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado generolo Valerijaus Zalužno nuotrauka, kurioje jis stovi po S. Banderos portretu, ir kelios citatos iš S. Banderos knygų. Sausio 2 d. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė apsvarstysiąs su savo kolega Ukrainos ministru pirmininku Denysu Šmyhaliu S. Banderos „heroizavimo“ oficialiuose Ukrainos valdžios institucijų tinklalapiuose klausimą… S. Banderos figūra ir anksčiau temdė Lenkijos ir Ukrainos santykius.“
Kokios mintys kilo perskaičius šį pranešimą? Pirmiausia šauna į galvą: jei Ukraina nuspręs tebegarbinti savo politinį – karinį veikėją, – kas nutiks tuomet? Lenkija nustos Kijievui tiekti karinę, finansinę, moralinę pagalbą?
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Tokie lenkiški nurodinėjimai – itin negarbingas Lenkijos žingsnis. Pirma, Lenkija nė žodeliu neužsimena apie savąsias nuodėmes kadaise okuopuojant ukrainietiškas žemes. Jei Varšuva stengiasi laikytis tiesos, padorumo ir sąžiningumo, oficialioji Varšuva privalo viešai atsiprašyti už tai, ką blogo anuomet padarė ukrainiečiams. Istorija tokia: pirmiausia lenkai užpuolė ukrainiečius, o ne atvirkščiai, ir tik tada sulaukė ukrainiečių atsako į savo itin žiaurų, bjaurų elgesį.
Antra, Lenkija ciniškai naudojasi sudėtinga šiandiene Ukrainos padėtimi, prievartaudama Kijevą žvelgti į istoriją Lenkijos akimis. Tiksliau sakant, kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, pati labai piktindamasi, kai ES kišasi į jos vidaus reikalus. Pavyzdžiui, nurodinėja, kokie turėtų būti lenkiški teismai.
Trečia, jei jau Lenkija drįsta nurodinėti Ukrainai, kokius didvyrius jai galima mylėti, tai ir Lietuva, vadovaujantis tuo pačiu veidrodžio principu, galėtų priekaištauti Lenkijai: liaukitės garbinę pilsudskius ir želigovskius, kadaise teriojusius Vilniaus kraštą (Pietryčių Lietuvą). Bet Lenkija ne tik kad nesiliauja mylėjusi Pilsudskį ir Želigovskį, bet prievartauja Lietuvą pamilti šiuos Lenkijos veikėjus. Visokiausiomis konferencijomis, istoriniais tyrinėjimais, knygomis, televizijos laidomis mums, lietuviams, bando įpiršti nuomonę, esą mes ne itin giliai perpratome Pilsudskio ir Želigovskio genialųjį planą, esą galų gale turime liautis žiūrėję į savo istoriją pro lietuviškus akinius, nes vienintelis teisingas žvilgsnis – lenkiškasis.
Stepanas Bandera. Paminklas Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Dar, žinoma, primena sudėtingą geopolitinę situaciją. Akivaizdu, kad Lietuvai, vos tris milijonus gyventojų turinčiai šaliai, labai reikalinga Lenkijos (turi apie 30 milijonų gyventojų) karinė parama. Todėl Lenkija bjauriai naudojasi savo minkštąja galia, subtiliai prievartaudama lietuvius pamiršti Vilniaus Golgotą. Ką jau bekalbėti apie Armijos Krajovos „žygdarbius“ Pietryčių Lietuvoje…
Beje, kai kurios Lenkijos partijos reikalauja, kad Vokietija atlygintų jai padarytus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais. Aš – už tai, kad mes, NATO ir ES valstybės, nebijotume, nevengtume tarpusavyje ginčytis pačiais sudėtingiausiais klausimais. Tačiau aš sunkiai įsivaizduoju Lietuvą, reikalaujančią lenkus atlyginti žalą, patirtą per tuos du dešimtmečius, kai Varšuva buvo okupavusi mūsų sostinę ir aplinkinius rajonus.
Bet jei Lenkijai leidžiama kibti į atlapus ir Vokietijai, ir Ukrainai, kodėl Lietuvai negalima pareikšti pretenzijų bent jau popieriuje? Atsakymas skaudus: nei NATO, nei ES nėra lygybės, ten vyrauja dvigubi standartai, ten piktnaudžiaujama savo dydžiu, įtaka ir galia. Briuselis ir Strasbūras karų nepradeda, bet mėgsta nutildyti savo mažesniuosius, silpnuosius brolius, tokius kaip Baltijos šalys.
Ką byloja 1991-ųjų metų Lietuvos ir Kinijos sutartis?
Lietuva taip pat nėra tiesos, teisingumo, padorumo etalonas. 1991-aisiais metais, siekdamas Pekino pripažinimo, oficialusis Vilnius pasirašė su Kinija specialius įstatymus. Tąsyk Kinija pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Lietuva įsipareigojo gerbti Kiniją. Ypač svarbi detalė: Lietuva įsipareigojo Kinijai, jog, panorėjusi bendradarbiauti su Taivaniu, ji pirmiausia turės sulaukti Pekino palaiminimo. Tiksliau tariant – Lietuva bičiuliausis su Taivaniu tik per Pekiną.
Šį savo įsipareigojimą Lietuva visai neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai.
Sutinku, nėra nieko amžino. Jei jau pribdrendo reikalas koreguoti savo santykius su Kinija, Lietuva pirmiausia turėjo kiniečiams apie tai oficialiai pranešti, išsamiai paaiškinti savo motyvus ir tik tuomet – keisti 1991-ųjų nuostatas.
Bet Lietuva šiandien apsimeta, kad ji nesulaužė 1991-aisiais Kinijai duotų pažadų.
Nesuprantamas padlaižiavimas agresyvią politiką pasirinkusiai Armėnijai
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Kitas lietuviškas nesusipratimas – dėl Armėnijos. Visos pasaulio tarptautinės organizacijos įvairiausiomis formomis įtakingiausiose pasaulinėse diskusijose tvirtina, jog Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Lietuva oficialiai laikosi tokios pat pozicijos: Karabachas – tai Azerbaidžanas. Tačiau neoficialus Lietuvos elgesys – nesuprantamas, nepateisinamas. Štai kokį klausimą noriu adresuoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai: ar mes per pastaruosius tris dešimtmečius bent sykį priekaištavome Jerevanui, kad armėnų separatistai, remiami Rusijos karinių pajėgų, 1992 – 1994-aisiais užgrobė Karabachą ir septynetą gretimų rajonų; ar piktinomės, kad Jerevanas iš Karabacho neišveda savo karinių pajėgų; ar liūdėjome, kad dėl agresyvių armėnų sukarintų formuočių spaudimo maždaug 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais; ar kėlėme triukšmą, kai Karabache buvo griaunami azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, religijos paminklai; ar fiksavome, kuomet Karabache barbariškai buvo kertami miškai, grobstomos naudingosios iškasenos?
Beveik du dešimtmečius tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso ir Lietuva, iki užkimimo šaukė, esą ginčą dėl Karabacho būtina likviduoti taikiomis priemonėmis. Bet Vakarų lyderiai nė sykio nepasakė, kaip privalu elgtis, jei svetimas teritorijas užgrobęs agresorius gera valia nepasitraukia. Vakarų lyderiai, įskaitant ir Lietuvą, pastaruosius du dešimtmečius nesakė visos teisybės: jei agresorius laisva valia nepasitraukia iš neteisėtai užgrobtų žemių, auka turi teisę ginti savo teritoriją (juk šiandien niekas nepriekaištauja Ukrainai, kad ši visomis priemonėmis narsiai priešinasi Kremliaus banditams). Vakarai elgėsi taip, tarsi jiems būtų naudingas įšaldytas konfliktas dėl Karabacho. Priešingu atveju Armėnijai būtų taikę bent ekonomines, politines sankcijas.
Taigi priekaištų iš Vakarų dažniausiai sulaukdavo … auka tapęs Azerbaidžanas. Tai per mažai demokratijos, tai per daug korupcijos, tai kelia per didelius reikalavimus, tai neva apšaudė armėnų karių pozicijas. Armėnijai – nė menkiausio pagrūmojimo pačiu mažiausiu piršteliu. Lyg Armėnija būtų pati teisingiausia, gražiausia, padoriausia valstybė visoje Visatoje.
Net tuomet, kai Armėnija 2020-aisiais apšaudė su Karabachu nieko bendro neturinčius tris didelius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą, – mirtina tyla (kai Lenkijos teritorijoje 2022-ųjų pabaigoje nukrito raketa ir pražudė du ūkininkus, kokio būta triukšmo?; o kai 2020-aisiais Azerbaidžane žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių bei sugriauta dešimtys gyvenamųjų namų, – nė menkiausios užuojautos azerbaidžaniečiams ir nė menkiausio pagrūmojimo Armėnijos kariškiams). Kai Azerbaidžanui nusibodo laukti Vakarų pagalbos narpliojant Karabacho mazgą ir jis ėmėsi karinių priemonių, Vakarų lyderiai puolė kaltinti azerbaidžaniečius, kad taip „konfliktai nenarpliojami“. Tarsi visos pasaulio valstybės turi teisę ginti savo teritorinį vientisumą jėga, o štai Pietų Kaukaze esantis Azerbaidžanas – ne.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Net kai Azerbaidžanas oficialiai pateikė daugybę įrodymų, kaip pastaraisiais metais Armėnija slapta bendradarbiauja su Iranu (ekonomikos ir karybos srityse), Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, – apsimetė neišgirdę. Teisinga, kai NATO ir ES lyderiai smerkia tuos, kurie dabar bičiuliaujasi su Teheranu, nes Iranas ne tik žiauriai malšina savo teritorijoje kilusius protestus, bet dar Rusijai tiekia bepiločius orlaivius karui su Ukraina. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių priekaištai dėl flirto su Irano režimu netaikomi nei Armėnijos prezidentui, nei Armėnijos premjerui, nei Armėnijos parlamentui. Armėnija turi kažin kokį imunitetą, išskirtinį statusą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Pastarieji įvykiai dėl Lačino vėl byloja keistas tendencijas: Karabachas – Azerbaidžano teritorija, bet vadinamieji rusų taikdariai ir armėnų separatistai neleidžia azerbaidžaniečiams įžengti į savas žemes apžiūrėti, sakykim, kas dedasi aukso ir molibdeno kasyklose (pati 2022-ųjų metų pabaiga). Mano supratimu, Vakarai, taip pat ir Lietuva, privalo piktintis tik dėl vienos priežasties – kodėl Azerbaidžano atstovai iki šiol negali vaikščioti savo žeme visame Karabache. Bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija skelbia, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”. Lietuvos URM teigimu, vėl kalti … azerbaidžaniečiai. Karabachas – azerbaidžaniečių, bet azerbaidžaniečiams draudžiama pasiekti visus Karabacho kampelius; jei azerbaidžaniečiai pamėgina žengti bent žingsnį, kuris erzina armėnų separatistus, azerbaidžaniečiai iškart tampa agresoriais.
Prancūzijos prezidentui nerūpi tiesa
Ypač bjauri Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono laikysena. Šis net neslepia, kad pataikauja Armėnijai, nenorinčiai grąžinti Azerbaidžanui jo žemių – Karabacho. Prancūzijos vadovas visomis įmanomomis priemonėmis remia neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančią Armėniją, o savo teritorines žemes teisėtai ginančiam Azerbaidžanui kaip išmanydamas kenkia. Omenyje turiu prancūzų politikų pareiškimus, esą Azerbaidžaną būtina nubausti, svarstymus, jog Armėnijai privalu tiekti prancūziškus ginklus, diskusijas, jog apie „armėnų vargus“ būtina informuoti tarptautines organizacijas.
Kodėl nutylimi prie Baltųjų rūmų rengiami piketai?
Piketas prie Baltųjų rūmų. Susirinkusieji reikalauja, kad Joe Bidenas duotų Ukrainai kur kas daugiau ginklų nei iki šiol
Viena iš paskutiniųjų keistenybių: Lietuvos informacinėje erdvėje labai mažai informacijos apie prie Baltųjų rūmų Vašingtone rengiamus piketus. Susirinkusieji prie Baltųjų rūmų nuo šių metų sausio 1-osios priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui, kad šis neduoda Ukrainai ginklų tiek, kad ukrainiečiai pajėgtų greitai sumušti Vladimiro Putino kariauną. Piketuotojai taip pat klausia, kodėl J.Bidenas nesiunčia Ukrainai ginklų naudodamasis lendlizo įstatymo suteikiamomis galimybėmis (daug ir sparčiai, be biurokratinių patvirtinimų). Tas įstatymas prezidento pasirašytas 2022-ųjų gegužės 9-ąją, bet jo pagalba į Ukrainą nenukeliavo nė vienas šovinys.
Mano klausimas – kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerija vertina tuos piketuotojus?
————————————————————————————————————–
P.S. Žodžiu, tarptautinėje erdvėje regiu daug neteisybės, dviveidystės, dvigubų standartų. Beje, kai kurių reiškinių niekaip nepajėgiu suvokti, net vadovaudamasis sveiku protu.
Nelygiaverčiai mainai
Vašingtonas, gruodžio 12 d. (AFP-ELTA). JAV pastangas derėtis dėl Rusijoje kalinamo buvusio jūrų pėstininko išlaisvinimo kartu su krepšinio žvaigžde Brittney Griner sutrikdė Maskvos reikalavimas paleisti Vokietijoje laikomą nuteistą žudiką, teigia aukščiausio rango JAV pareigūnas ir žiniasklaida.
B. Griner iškeitus į nuteistą Rusijos ginklų prekeivį Viktorą Butą kilo klausimų, kodėl JAV nepavyko pasiekti, kad kartu su ja būtų paleistas buvęs jūrų pėstininkas Paulas Whelanas, kurį Maskva kaltina šnipinėjimu, o Vašingtonas tokį kaltinimą kategoriškai atmeta.
Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo atstovas spaudai Johnas Kirby sekmadienį buvo paklaustas apie pranešimus, esą derybos įstrigo dėl reikalavimo paleisti Vadimą Krasikovą, buvusį Rusijos vidaus šnipinėjimo organizacijos pulkininką, atliekantį bausmę iki gyvos galvos už žmogžudystę Vokietijoje.
J. Kirby ABC laidoje „This Week“ pripažino, kad „buvo toks teiginys, jog jie norėjo žmogaus pavarde V. Krasikovas, kurį sulaikė vokiečiai“.
„Tai tiesiog nebuvo laikoma rimtu pasiūlymu“, – sakė J. Kirby, apibūdinęs V. Krasikovą kaip „žudiką“.
Liepos pabaigoje J. Kirby sakė CNN, kad V. Krasikovo įtraukimas į bet kokį susitarimą buvo „nesąžiningas Maskvos bandymas išvengti labai rimto pasiūlymo“ iš JAV pusės.
Penktadienį Baltųjų rūmų atstovė spaudai Karine Jean-Pierre atsisakė komentuoti V. Krasikovo klausimą.
V. Krasikovas Vokietijoje atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už čečėnų kovotojo nužudymą Berlyno parke 2019 metais.
Žmogžudystę, Vokietijos valdžios institucijų teigimu, užsakė Rusijos žvalgybos tarnybos.
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Maskva, gruodžio 9 d. (AFP-ELTA). Rusijos ginklų prekeivis Viktoras Butas, kuris buvo išlaisvintas iškeitus jį į JAV krepšinio žvaigždę Brittney Griner, penktadienį Kremliaus valdomai žiniasklaidai sakė, kad Vakarų šalys siekia „sunaikinti“ ir „suskaldyti“ Rusiją.
„Vakarai mano, kad jie mūsų nepribaigė 1990 metais, kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga… Jie mano, kad gali tiesiog vėl mus sunaikinti ir suskaldyti Rusiją“, – sakė jis valstybiniam kanalui RT, anksčiau žinomam kaip „Russia Today“.
„Prekeiviu mirtimi“ vadinamas V. Butas ketvirtadienį buvo paleistas per kalinių mainus Abu Dabyje. Jis buvo perduotas Rusijai mainais į WNBA žvaigždę B. Griner, kuri Rusijoje buvo įkalinta už tai, kad su savimi vežėsi el. cigarečių kasečių su kanapių aliejumi.
55 metų vyras buvo kaltinamas tiekęs ginklus sukilėliams kai kuriuose kruviniausiuose pasaulio konfliktuose.
Interviu jis teigė, kad būdamas kalėjime nesusidūrė su jokia „rusofobija“, ir pridūrė, kad „iš esmės beveik visi mano kaimynai kalėjime jautė tam tikrų simpatijų Rusijai“. Ginklai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jis davė interviu Marijai Butinai, Rusijos žemųjų parlamento rūmų narei, kuri 15 mėnesių praleido JAV kalėjime už neteisėtą veikimą kaip Maskvos užsienio agentė.
V. Buto išgarsėjimas įkvėpė Holivudo filmą „The Lord of War“ („Karo dievas“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Nicolas Cage‘as ir kurio antiherojus išvengė teisingumo.
Interviu RT V. Butas kritikavo šį filmą ir sakė, kad JAV kino pramonė atsakinga už proamerikietiškos propagandos kūrimą.
„Jei jie būtų atėję pas mane ir paklausę, galbūt būtų sukūrę įdomesnę istoriją. Holivudas šiais laikais, mano nuomone, yra tik (Vašingtono) propagandos departamentas“, – sakė jis.
Galimi mainai
Vašingtonas, rugpjūčio 13 d. (AFP-ELTA). JAV ir Rusija tariasi dėl mainų nuteistaisiais. Anot rusų diplomato, Rusija iškeistų nuteistą krepšininkę į Jungtinėse Valstijose kalinamą ginklų prekeivį, praneša AFP.
Tai pirmasis kartas kai Rusija pripažįsta, kad deramasi dėl JAV krepšininkės Brittney Griner iškeitimo į Viktorą Boutą, kuris pramintas „mirties pirkliu“.
Rusijos Užsienio reikalų ministerijos Šiaurės Amerikos departamento vadovas Aleksandras Darčijevas savo šalies žiniasklaidai sakė, kad „derybos šiuo jautriu klausimu vyksta per kanalus, kuriuos pasirinko prezidentai“.
Jis pridėjo, kad „tylioji diplomatija tęsiasi ir turėtų duoti vaisių jeigu tik Vašingtonas nepanirs į propagandą“.
B. Griner buvo sulaikyta Maskvos oro uoste birželį kai pas ją rasta skysčio elektroninėms cigaretėms, kuriame buvo mažos koncentracijos kanapių aliejaus.
31 metų sportininkė Rusijoje atstovavo Jekaterinburgo klubą po to, kai baigėsi jos JAV komandos Finikso „Mercury“ sezonas. Ji apkaltinta narkotikų kontrabanda ir rugpjūtį nuteista kalėti kolonijoje 9 metus.
Tuo metu V. Boutas buvo suimtas Tailande 2008 m. ir perduotas JAV, kur 2012 m. jam skirta 25 metų įkalinimo bausmė dėl ginklų tiekimo sukilėliams kruviniausiuose pasaulio konfliktuose.
Jo istorija įkvėpė 2005 m. filmą „Karo dievas“ (Lord of War) apie ginklų prekeivį, kurį vaidina Nicolas Cageas. Buvęs britų ministras Peteris Hainas V. Boutą praminė „mirties pirkliu“ nes jis tiekė ginklus į karo niokojamas Angolą ir Liberiją. Rusija ilgai siekė V. Bouto išlaisvinimo.
Buvęs JAV ambasadorius Jungtinėms Tautoms Billas Richardsonas, kuris su kitomis šalimis derėjosi dėl kelių amerikiečių paleidimo, tikisi, kad JAV ir Rusija apsikeis po du nuteistuosius.
Diplomatas mano, kad Rusija taip pat galėtų paleisti Paulą Whelaną, buvusį JAV jūrų pėstininką, kurį 2020 m. birželį Rusija nuteisė kalėti 16 metų už šnipinėjimą. Pastarasis savo kaltę visą laiką neigė.
Markas Neksonas leidinyje Le Point rašo, jog 2018 metų gruodį Maskvoje suimtas amerikiečių jūrų pėstininkas Paulas Whelanas (Polas Velanas) greičiausiai neatliks visos bausmės Rusijos griežtojo režimo kolonijoje.
50-metis Paulas Whelanas suimtas Maskvoje prieš dvejis metus netoli Raudonosios aikštės esančiame viešbutyje. Jį apkaltino šnipinėjus prieš Rusiją. Jam skirta 16 metų nelaisvės bausmė. Tačiau ne tik JAV, bet ir Didžiosios Britanijos, Airijos ir Kanados pilietybes turintas amerikietis gali būti iškeistas į Amerikoje kalinčius Rusijos piliečius. Bent jai tokių mainų norėtų Maskva.
Rusija neva pranešusi Vašingtonui, kad jai rūpi trys Amerikoje kalintys rusai.
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Tai – ginklų baronu pramintas Viktoras Butas, sučiuptas Tailande dar 2008 metais. JAV teisėsauga jam skyrė 25 metų kalėjimo bausmę. Jis – vienas iš žinomiausių prekeivių ginklų nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Apie jį Amerikoje sukurtas net meninis filmas „Ginklų baronas“, kur pagrindinį vaidmenį atlieka Nikolas Keidžas. Ginklų prekeiviui – 53-eji metai.
Rusijai svarbus ir 52 metų amžiaus lakūnas Konstantinas Jarošenko. 2011-aisiais jis įkliuvo amerikiečių kovos su narkotikais biurui ir buvo pasmerktas kalėti 20 metų. Jam kadaise buvo pasiūlyta pergabenti 4 tonas kokaino iš Venesuelos į Liberiją, po to – į Ganą. Jam siūlė beveik 6 milijonų JAV dolerių honorarą. JAV teisėsauga sučiupo jį Liberijoje.
O trečiasis asmuo, kurį Rusija norėtų susigrąžinti namo, – 35 metų amžiaus Romanas Selezniovas. Jis – rusų parlamentaro sūnus. Jaunuolis kaltinamas internetiniais – finansiniais nusikaltimais. Jis – programišius, sugebėjęs, pasak amerikiečių tyrėjų, pavogti 500 stambių Amerikos kompanijų kreditinių kortelių kodų bei įsilaužti į 3700 fiansinių įstaigų buhalterijas. Nuostoliai dėl šio programišio veiklos – 169 mlj. JAV dolerių. Parlamentaro sūnui Amerikoje paskirta 27 metų kalėjimo bausmė.
Štai į šiuos tris rusų atstovus Kremlius pasiruošęs iškeisti Maskvoje įkaltintą amerikietį P.Whelaną. Tik neaišku, ar P.Whelaną siekiama išmainyti į visus tris rusus, ar tik į kurį nors vieną iš minėtos trijulės.
Buvęs JAV jūrų pėstininkas Whelanas. EPA-ELTA nuotr.
Julianas Barnesas
„Šnipinėjimu apkaltintas amerikiečių turistas buvo uždarytas Rusijoje daugiau nei prieš metus, o jo šeimos nariai ir JAV įstatymų leidėjai visus tuos 15 mėnesių stengėsi jį išlaisvinti. Bet nesėkmingos tai buvo pastangos. Paulas Whelanas – vis dar už grotų Maskvoje“, – rašo „ The New York Times“ .
„Paulo Whelano šeima tvirtina, kad Rusijos vyriausybė kalina jį tik dėl to, kad tikisi padidinti jo vertę, kad vėliau būtų galima kuo palankesnėmis sąlygomis iškeisti į JAV kalinamus rusus. Šiuo metu artimieji ragina Kongresą nubausti Maskvą už P.Whelano, kuris buvo areštuotas pernai, kai atvyko į Rusiją pažįstamo draugo vestuvių proga, kankinimą rusiškuose kalėjimuose, o šia byla susidomėję kongresmenai ir senatoriai daro spaudimą Donaldo Trumpo administracijai, kad ji aktyviau siektų amerikiečio išlaisvinimo “, – rašo leidinio autorius Julianas Barnesas.
„Whelanas areštuotas netrukus po to, kai Marija Butina, Rusijos pilietė, buvo apkaltinta bandymu daryti įtaką garsiems amerikiečių politikams ir buvo įkalinta. Amerika kaltino ją veikus kaip užsienio agentę. Kai kurie žvalgybos ekspertai tikėjosi, kad Whelanas bus išleistas į laisvę, vos tik Butina atliks bausmę. Tačiau 2019 metų spalio mėnesį Butina grįžo namo, o Whelano sulaikymas pratęstas mažų mažiausiai iki kovo 2020-ųjų kovo mėnesio. Taip rašoma J. Barneso publikacijoje.
Marija Butina
Beje, tame straipsnyje minima Amerikoje net 25-eriems metams įkalinto Rusijos ginklų prekeivio Viktoro Buto pavardė. Tas ginklų prekeivis Butas amerikiečių nuteistas už nelegalią prekybą ginklais ypač dideliu mastu ir pagalbą teroristinėms organizacijoms
Svarbu nepamiršti, kad JAV griežtai laikosi taisyklės – niekada nepripažinti, kad užsienyje suimtasis priklauso JAV slaptųjų tarnybų bendrijai. Tokia taktika – teisinga. Jos pagalba Amerika saugo užsienyje dirbančius CŽV agentus. Tačiau P.Whelano atveju nėra jokių įrodymų, ar jis dirbo JAV žvalgybos agentūrose. Amerikos pareigūnai užsiminė, kad P.Whelanas yra naivus rusofilas, ne vietoj ir ne laiku Maskvoje atsidūręs amerikiečių turistas “, – rašoma leidinyje.
„Jie atiduoda šią bylą teismui, kad suteiktų Pauliui daugiau vertės“, – sakė Elžbieta Whelan, Whelano sesuo. Tačiau, pasak jos, Rusijos pareigūnai pervertina jos brolio svarbą geopolitinėje arenoje. „Paulius nėra labai vertingas. Aš sakau tai su meile, nes jis yra mano brolis“, – teigė Whelanas.
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Šiuo metu Amerikos politikai didina spaudimą Vašingtonui. Penktadienį senatorius Marco Rubio, Floridos respublikonas, paskelbė specialų raginimą „Twitter” paskyroje – „išlaisvinkime Whelaną“. O senatorius Gary Peters, demokratas iš Mičigano, teigė, kad Whelano sulaikymas – „tiesiog politinis rusų triukas”. Galimybė rankose turėti rimtą kozyrį.
„Valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, kalbėjosi dėl šio amerikečio išlaisvinimo. Tačiau greičiausiai norėdama išvengti paaštrėjusios įtampos su Maskva, D.Trumpo administracija vis tik nepriskyrė Whelano neteisėtai sulaikytam asmeniui, t.y. nelaiko jo įkaitu”, – rašo The New York Times.
Las Vegase, JAV, 59 žmones nušovusio ir daugiau kaip 500 sužeidusio šaulio arsenale buvo ir po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje sukurto automatinio karabino kopija. Kiek anksčiau Maskvos centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo kūrėjui Michailui Kalašnikovui.
Nesiartink prie mūsų kioskų!
Pasaulyje keturis dešimtmečius žinojo Kalašnikovo automatą, kitaip – AK-47 ir paskesnes AK modifikacijas. Tiesiog kalašnikovą (kalashnikov, kalash). Ir tik prieš SSSR išleidžiant kvapą, kai į dienos šviesą imta vilkti sovietines paslaptis, sužinota tebesant gyvą ir sveiką jo kūrėją. Iki tol nė vietiniai laikraščiai nedrįso spausdinti jo nuotraukų, o 1990-ųjų viduryje rusų ir užsienio žurnalistai apniko žmogų kaip musės medų. Atrodė, kad mane išleido iš požemio į šviesą! – sakė jis pats apie permainą jo gyvenime. Spėjo apsilankyti daugelyje Vakarų valstybių, ne kartą viešėjo JAV (…darbininkai su dideliu smalsumu ir nuostaba žvelgė į mane). Išleido septynias knygas.
Kalašnikovas mirė 2013 metais, eidamas 95-tuosius, ir žiniasklaida rašė, jog Rusija neteko visame pasaulyje žinomo šaunamųjų ginklų konstruktoriaus.
Beje, paslaptingasis Kalašnikovas buvo įamžintas bronzoje dar gyvas būdamas: 1980 metais atidengė biustą jo gimtajame kaime, Altajaus srityje – kaip priklausė tuomet dukart socialistinio darbo didvyriams, o 2004-aisias pastatė visu ūgiu prie jo vardu pavadinto ginklininkystės istorijos muziejaus Iževske. Šiame mieste, Udmurtijos sostinėje, jis darbavosi ginklų gamykloje nuo praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos.
2016-ųjų rudenį Vladimiras Putinas lankėsi Iževske, naujajame ginklų koncerne „Kalašnikov“, kur kultūros ministras ir sykiu Rusijos karo istorikų draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis parodė jam ketinamo Maskvoje pastatyti Kalašnikovo paminklo maketą. Prezidentas projektui pritarė. Ši draugija ir buvo užsakiusi sukurti monumentą. Skulptorius Salavatas Ščerbakovas nulipdė ginklų konstruktorių laikantį rankose AK 47. Vėliau jis aiškino daugelį pageidavus matyti Kalašnikovą be ginklo, tačiau mes padarėme taip, kad autorius žvelgia į savo automatą, kaip į meno kūrinį, pavyzdžiui, Stradivarijaus smuiką.
Paminklo Michailui Kalašnikovui fragmentas. Reuters (Michail Karpuhin) nuotr.
Rusijos architektų sąjungos prezidentas Nikolajus Šumakovus paminklą, kuriame Kalašnikovas savo automatą, paklojusį milijonus žmonių, liūliuoja ant rankų kaip kūdikį, pavadino agresijos įkūnijimu. Jam ne vieta miesto centre, kur viskas turėtų džiuginti žmones, pareiškė jis iškilmių išvakarėse. Esu beveik įsitikinęs, jog jį atidengus kils nepasitenkino banga ir štormas.
Niekas nesutrikdė iškilmių su paminklo šventinimu, iškilmingomis kalbomis, patriotinėmis dainomis ir kita. Policininkai tyliai sulaikė vieną vyruką (aktyvistą, kaip juos čia vadina), iškėlusį plakatą su žodžiais Ginklų konstruktorius=mirties konstruktorius. Daugelis iškilmių dalyvių apie šį vieną iš dvylikos milijonų maskviečių sužinojo gal tik iš internetinių naujienų. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose iš tikrųjų praslinko šiokia tokia audra. Vieni tiesiog tyčiojosi (gal iš karto reikėjo giltinę su dalgiu pastatyti?), kiti gėdino (net sovietiniais laikais šiam stabui meno taryba nebūtų pritarusi), treti piktinosi (toks paminklas galėjo stovėti tik Irake Sadamo Huseino laikais), daugelis klausė, ką tai galėtų reikšti.
Atidengus paminklą, kai kam tikrai pasirodė 5 m aukščio ginklų dirbėją savo gaminį laikant kaip kūdikį. Tačiau daugeliui skulptūroje pasivaideno ano amžiaus paskutinįjį dešimtmetį žuvusiems gangsteriams statyti antkapiniai paminklai – irgi visu ūgiu ir su AK rankose. EA Daily parašė: Skulptūrinis ginklininkas labiau panašus ne į šalies didvyrį, o į banditą iš pašėlusio 10 dešimtmečio. Panašumą dar labiau didina trumpa „bomber“ striukė ir atitinkama galvos laikysena. Stovint greta ima atrodyti, kad paminklas tuoj pradės pliekti serijomis ir pavieniais… Kadaise ugningai gynęs SSRS, o dabar Rusijos valdžią, pasaulietinę ir bažnytinę, vanojantis Aleksandras Nevzorovas prisiminė kadaise ant tokių paminklų provincijos kapinėse matęs iškalta „Nesiartink prie mūsų kioskų” ir panašiai (Неподходи к нашим ларькам, В натуре вооружен)…
O štai žurnalistui Andrejui Kolesnikovui pasivaideno… sovietinis partizanas iš Didžiojo tėvynės karo laikų. Iki šių dienų lindėjo pamaskvės miškuose, galiausiai išlindo iš tankmės ir dabar sutrikęs dairosi: kur jis atsidūrė? Maskvietis dailininkas Vladimiras Dianovas: Užjaučiu ekskursijų vadovus, kuriems teks turistams paaiškinti, kas ten per dėdė neperpučiama striuke su pakeltu automatu: ar ne alegorinis kriminalinės epochos 10 dešimtmečio epochos simbolis? O gal naujas militarizuotos Rusijos įvaizdis?
…vis viena išeina Kalašnikovo automatas
2016-aisias, Kremliaus delegacijai lankantis Iževske, ministras Medinskis prezidentui Putinui paaiškino: Kalašnikovas seniai yra pasaulinės kultūros reiškinys. Tai pranešę žurnalistai neparašė, ką jis turėjo galvoje: ar konstruktorių, ar jo sukurtą ginklą. Rėždamas kalbą paminklo atidengimo iškilmėse ministras pasitelkė žodį „brendas“, dabar dažniausiai vartojamą itin žinomos prekės, paslaugos ar ko kita ženklo reikšme: Kalašnikovo automatas yra tikriausias, galima sakyti, Rusijos kultūrinis brendas.
Vieni teparašė No comment, kiti leidosi į svarstymus apie Rusijos kultūrinius brendus. Iki šiol manėme, pradeda savo mintį dėstytojas ir žurnalistas iš Jekaterinburgo Valerijus Amirovas, kad tai – Tolstojus, Dostojevskis, Čaikovskis, rusų baletas ir dar daug kas, kuo garsi šalis, kažkada įnešusi didelį indėlį į pasaulinės kultūros raidą. Ir šis šlovingas sąrašas iki mūsų dienų kažin kaip gyvavo be Kalašnikovo automato – reikšmingo išradimo, tačiau kiek iš kitos operos. Kultūra bet kuriuo atveju reiškia kūrimą ir moralinių-dorovinių vertybių skiepijimą, o kalašnikovas – griovimo įrankis. Ginklai iš principo nesuderinami su kultūra… Kadangi oficialus kultūros simbolių garsinimas visada yra politika, išeina, nieko nauja ir vertinga nesukūrus, tuštuma užpildyta Kalašnikovo automatu. Jeigu šitaip, tai kitu kultūriniu simboliu gali tapti strateginis bombonešis Tu-160. O tada ir iki atominės bombos ne per toliausia…
Kalashnikov automatų arsenalas
Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas pavartojo žodį „avataras“, turėdamas galvoje paveikslėlį, kuriuo prisistatoma internete. Yra žmonių, kurie į socialinius tinklus įdeda savo nuotrauką iš privalomosios tarnybos kariuomenėje – regis, tai buvo svarbiausias įvykis jų gyvenime. Rusija savo „avataru“ pasirinko Kalašnikovo automatą. Aš netgi pavaizduočiau jį Rusijos herbe, rašo profesorius, – du sukryžiuotus kalašnikovus viršum dvigalvio erelio. O patį konstruktorių paskelbčiau šventuoju, stačiatikybės gynėju, juo labiau kad prieš mirtį parašė patriarchui laišką, klausdamas, ar jam reikia atgailauti už visas mirtis nuo jo sukurto ginklo. Kad ir kaip būtų, rašo, šis paminklas yra geriausias simbolis to, kas įvyko valdant Putinui: Rusija, pabaigusi klajonių ratą, tapo tuo, kuo buvo – karo šalimi. Tokia, kaip ją apibūdino imperatorius Nikolajus I: Rusija yra ne pramonės, žemės ūkio ar prekybos valstybė, Rusija yra karinė valstybė ir jos paskirtis – būti likusiam pasauliui baubu.
Gazeta.ru stebėjosi: įdavus Kalašnikovui į rankas AK, išėjo paminklas ne kūrėjui, o pačiam ginklui. Rusija ir Maskva statoma į vieną greta su Šiaurės Korėja ir Mozambiku (vienoje valstybėje pastatytas monumentas Kalašnikovo automatui, kitoje AK pavaizduotas vėliavoje). Abejotina kaimynystė. Leidinys priminė seną anekdotą apie tai, kaip žmona paprašė karinėje gamykloje dirbančio vyro padaryti sūnui vaikišką vežimėlį. Tas prisinešė detalių ir ėmėsi vykdyti prašymą, tačiau galop viską metė: „Kad ir kaip daryčiau – vis viena išeina Kalašnikovo automatas” … Gazeta.ru nuo savęs pridūrė: Gili filosofija anekdote: jis dargi ne apie simboliką, o apskritai apie mūsų šalį.
Tiesą sakant, kultūros ministras su savo Rusijos kultūriniu brendu tepakartojo seniai sakoma ir sakoma. Kai 2003 metais Olandijoje atvėrė duris paroda „Kalašnikovas be sienų“, lenta.ru parašė: Seniai laikas. Anot leidinio, AK – ne tik karo istorijos, tačiau ir pasaulinės kultūros dalis. Esą žodis kalash įsiliejo į pasaulio tautų kalbas kaip ir kiti rusiški žodžiai: bistro, vodka, intelligentsia, cossack, pogrom, sputnik, perestroika. Po dešimt metų, neilgai iki Kalašnikovo mirties, leidinys Aif.ru Kalašnikovo įtaką žmonijos istorijoje prilygino su tuo, ką padarė… Bilas Geitsas su garsiąja sistema „Windows”. Tiesiog genijus. Jaunimą reikia mokyti, kad Kalašnikovas yra ginklininkysės Bilas Geitsas, o dar teisingiau pastarąjį vadinti kompiuterių Kalašnikovu…
Aukščiau nėra kur – tik dievai! Beje, vienoje rusų kareivių mėgstamoje dainoje AK ir vadinamas „dievu” (kalašnikovas – vienintelis mano dievas).
Rusai negirtuokliavo ir visada mušdavo priešus!
Pats Medinskis, iki tapdamas ministru, nuo 2008 metų leido vieną po kitos ir pakartotinai knygas prieš rusų liaudies ir Rusijos valstybės, neišskiriant nė SSRS, istorijos juodinimą (Мифы о России). Iki 2015 metų prileido jų 1 mln. egzempliorių! Dėl Kalašnikovo, tai vienoje knygų rašo, kad jo vardu pavadintas iš tikrųjų idealus mechanizmas, ir kad užsienyje „Kalašnikovo automatas” siejamas su Rusija lygiai taip, kaip, deja, ir „vodka” – be to, didesniu mastu negu „Gagarinas“ ar kas kita (Гагарин, матрешка, балалайка). Ir vis dėlto… svaresnius nuopelnus priskyrė kitam žmogui, Nikolajui Ochotnikovui, kuriuo vardo sovietai naujajam ginklui nesuteikę todėl, kad buvo kilęs iš senos dvarininkų giminės. Kas kita Kalašnikovas! Kareivis, iš darbininkų ir valstiečių luomo, savamokslis, auksarankis buvo tai, ko reikėję sovietinei propagandai…
Naujasis paminklas vėl pakurstė ginčus dėl tikrosios AK autorystės – mat skulptorius ant pjedestalo dėl neišmanymo išraižė kaip iliustraciją vokiečių automatinio karabino StG 44 schemą. Pasipiktinus dabar jau Kalašnikovo gerbėjams, turėjo skubiai ją nugremžti (tai dariusius darbininkus policija sulaikė kaip vandalus… cirkas… Pas mus kad ir ką darytume, išeina Kalašnikovo automatas. Išskyrus paminklą Kalašnikovui – išėjo Šmaiseriui…).
Tuo tarpu daug autorių ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje mano Kalašnikovą savo dirbinį nužiūrėjus kaip tik nuo Hugo Šmaiserio automatinio šautuvo, pasirodžiusio Vokietijos kariuomenėje 1944-aisias (suprantama, išknibinėjęs ir visa kita). Jis pateko į sovietų rankas ir Stalinas įsakė ginklų konstruktoriams skubiai pritaikyti priešų išradimą. Sovietinių karo mokyklų dėstytojai per paskaitas, paaiškinę šautuvą visada pradedamą kurti jau turint šovinį, o ne priešingai, nė neslėpė: Kalašnikovas su kitais konstravo automatinį karabiną, pritaikytą šaudyti vokiečių išrastais tarpiniais (tarp pistoleto ir kulkosvaidžio) šoviniais. Kiti gal papasakodavo ir tai, kad naują ginklą ketinta pavadinti AKZ (Kalašnikovo-Zaicevo), tačiau vadovybė nubraukusi „zuikišką“ pavardę… Garsus ginklų istorijos tyrėjas profesorius Davidas Bolotinas išspausdino straipsnį (tiesa, Suomijoje), kur rašė: jeigu ne Zaicevas, tai AK nebūtų buvęs sukurtas…
Kodėl nuo 2012 metų Rusijos kultūrai vadovaujantis buvęs PR specialistas Medinskis dabar kalba kita, negu kadaise rašė? Pastarosiomis dienomis leidinys Mk.ru priminė, kuo jis vadovavosi, rašydamas savo daktarinę disertaciją ir knygas: absoliutus tiesos standartas – kas atitinka Rusijos nacionalinius interesus; visa tam priešinga yra rusofobų propaganda, geriausiu atveju – paklydimas. Dingstimi šiam priminimui tapo žinia, jog Švietimo ministerija atsisakė patvirtinti Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo istorijos institute apgintą istoriko Kirilo Aleksandrovo disertaciją daktaro laipsniui gauti. Autorius užginčijo sovietinės propagandos postringavimą, esą Didžiojo tėvynės karo metais generolas Andrejus Vlasovas su bendrais SSRS išdavė iš bailumo, priešiškumo darbo žmonių valdžiai ir panašiai. Leidinio nuomone, tokį atestacinės komisijos ir ministerijos sprendimą nulėmė ne pikti komunistų ir stačiatikybės gynėjų balsai (istoriką norėjo apkaltinti… viešai kurstant agresyvų karą), tačiau rimtesni žmonės, įsitikinę, jog istorikai turi varyti gyventojų patriotinį auklėjimą pagal nacionalinius interesus atitinkantį tiesos standartą.
Tikroji „Калашников/Kalashnikov”vertė
Naują paminklinį Kalašnikovą matome sutrikusį ir ginklą laikantį nei šiaip, nei taip. Galėtume skulptūrą pavadinti “Tai viskas, ką man palikote?!” Arba: “Pasiimkite ir šitą!”.
2012-ujų rudenį Rusijos vyriausybės pirmininkas pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas, atsakingas už karinę pramonę, Twitter‘yje pasigyrė: Vakar vakare prisiskambinau Michailui Timofejevičiui Kalašnikovui ir asmeniškai pasveikinau su 93-iuoju gimtadieniu. Legendinis ginklininkas pasirodė žinantis mano idėją suvienyti Iževsko gamyklas į koncerną “Kalašnikov” ir sutiko perleisti jam savo vardą. Kalašnikovas, žinoma, nacionalinis pasididžiavimas, tačiau ir viceministras ne iš kelmo spirtas: vienu telefono skambučiu sutvarkė reikalą!
Žurnalistas ir rašytojas Jurijus Nersesovas (Rusijos imperializmo aukštintojas) kiek kitaip papasakojo apie šį reikalą: pas Kalašnikovą apsilankę gamyklos „Ižmaš“ atstovai pasiūlė už 3 mln. rublių perleisti teisę naudotis jo vardu gamyklai. Konstruktorius nepaėmė nė kapeikos, dar kartą parodęs olimpinį abejingumą niekingiems popierėliams. Tikras patriotas!
Tiesa, vienu tarpu tas patriotizmas buvo kiek prislopęs. SSRS tirono Stalino ir to paties rusiškojo imperializmo garbintojų leidžiamas laikraštis “Zavtra” papasakojo apie tai, kaip 1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir gynybos ministras atvykę į Iževską pagerbė Kalašnikovą, šventusį 75-metį. Udmurtijos vadovai tada vos priprašė jubiliatą susitikti su garbingais svečiai (Aš nenoriu matyti šitų žmonių! Į ką jie pavertė šalį! Mūsų gamyklą!). Jelcinas jam, ką tik į generolus-majorus pakeltam dukart SSRS didvyriui, pats prisegė Rusijos didvyrio žvaigždę. Gynybos ministras įteikė vardinį Makarovo pistoletą ir pasakė, kad kita dovana – naujausios laidos automobilis UAZ jau keliauja į Udmurtijos sostinę (senesnės laidos UAZ’ais važinėjo, kas pamena, mūsų kolūkių pirmininkai ir specialistai). Neilgai trukus Kalašnikovas gautąjį pistoletą nuvežė atgal (kaip galima tokį išderintą dovanoti), o patį Gračiovą kaip tikras rusų valstietis pasiuntė, vartojant eufemizmą, šunims šėko pjauti (Jis man skolingas milijardus už ginklų pardavimus! O žadėta naujutėlaitė mašina? Kur ji?! Kelyje?!).
Kaip sakyta, Kalašnikovą persekiojo žurnalistai, tačiau merdinčios gamyklos “Ižmaš” ar dar kažin kokie kiti atstovai tuščiomis rankomis jų prie legendinio ginklų konstruktoriaus neprileisdavo. Bent jau iš Rusijos gynybos ministerijos radijo ir televizijos laidų studijos filmavimo grupės, atvykusios į Udmurtijos sostinę, du tvirti vyrukai juodais švarkais paprašė pakloti 1 000 dolerių (Naudokitės proga. O tai senis ims ir numirs). Sunku tikėti, kaip dar Iževske pelnėsi iš legendinio ginklų konstruktoriaus šlovės: sumokėjusiems 5 dolerius ar net mažiau užsienio turistams leisdavo nusifotografuoti su Kalašnikovu; garsiausio pasaulyje ginklo kūrėjas šiepėsi ir mojo ranka, o amerikiečiai ir vokiečiai rodė jam „ragučius“… 1995 metais viena Udmurtijos likerio ir degtinės gamykla pradėjo leisti „vodką“, pavadintą „Kalašnikov“. 2003 metais vokiečių kompanija NMI, perleidusi Kalašnikovui 33 proc. akcijų, įgijo teisę pardavinėti jo vardu pavadintus laikrodžius, skėčius ir panašius dalykėlius. 2011 metais Kalašnikovo advokatai atsiteisė kliento vardą ir € 10 000 kompensaciją iš vienos šveicarų kompanijos – energetinių gėrimų gamintojos…
2013-ųjų kovui baigiantis žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Kalašnikovas neatlygintinai perdavė teises naudotis jo vardu susivienijimui “Ižmaš”. Taigi praėjus gerokai laiko nuo Rogozino skambučio. Dar pranešta derybas prasidėjus prieš metus – gerokai anksčiau nei paskambino Rogozinas. „Ižmaš“ susivienijimo direktorius paneigė, jog Kalašnikovą paėmus už vardo perleidimą 1,5 mln. rublių ir įmonę jam žadėjus po 300 tūkstančių kas mėnesį. Michailas Timofejevičius patriotas, tikras patriotas, – patikino direktorius. – Apie pinigus net nekalbėta. Ateityje su ženklu “Kalašnikov” bus leidžiami ne vien karinėms reikmėms skirti gaminiai – visokiausi. Mes visi pritarėme šiam tėvo sprendimui, – pasakė sūnus Viktoras, irgi ginklų konstruktorius iš tos pačios „Ižmaš“ gamyklos.
Po ginklų konstruktoriaus mirties vienas leidinys parašė: Nuo 2012 metų Michailo Kalašnikovo sveikata ėmė blogėti. Teisių naudotis jo vardu perleidimas buvo jo atsisveikinimo dovana Tėvynei.
Tiesa, dukros Jelenos su sūnumi įkurtai bendrovei liko ženklas “AK-47” žaidimų automatams, žaislams, taikiniams… 2016-ųjų pavasarį žiniasklaida pranešė: įžymaus konstruktoriaus šeima neteko teisių į ženklą „AK-47“. Beveik po dvejus metus trukusio bylinėjimosi jis teko koncernui „Kalašnikov“. Žinoma, – pakomentavo tai pranešęs Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, – galingas koncernas turi nepalyginti didesnes galimybes nei šeimos įmonė leisti žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu.
2012 metais Rusijos ekspertai paskelbė ženklą „Kalašnikov“ esant realiai vertą 10 milijardų dolerių ir turint galimybę ateityje pasiekti 100-150 milijardų (pasaulyje pirmaujantis „Aplle“, pagal agentūros „Interbrand” versiją, vertas daugiau kaip $170 milijardų). Pasaulinės agentūroms “Kalašnikov” dar per menkas, tačiau „Interbrand” specialistai tikina jį esant vieną stipriausių Rusijos brendų. Jis turi milžinišką brangimo potencialą, gerokai platesnį nei teikia tiesiog ginklų ženklas. Juo galima ženklinti ir kitokias prekes, ne tik ginklus. Aišku, ir žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu… Kovos su pasauliniu imperializmu ginklas virto imperijos simboliu.
Tada, Kalašnikovui dar gyvam esant, teises į jo vardą perėmusio susivienijimo „Ižmaš“ direktorius pasakė, kad Kalašnikovas, kaip Rusijos patriotas, neatlygintai perleido savo vardą koncernui. Savo ruožtu mums didelė garbė įamžinti Michailo Timofejevičiaus vardą istorijoje. Pastatyti paminklą Maskvoje atsiėjo 35 mlrd. rublių. Žmonės suaukojo 26 tūkstančius. Tarp paminklo pastatymo rėmėjų – valstybinis koncernas Rostech“, į kurį įeina ir koncernas „Kalašnikov“.
Skaičiuojant pralietu krauju
„The New York Times“ pranešime apie paminklo atidengimą pastebėta buvus patriotinių kalbų ir dainų, tačiau iškilmių metu nebuvo pasakyta nė žodžio apie milijonus žmonių, nužudytų ar sužalotų iš šio ginklo nuo jo sukūrimo pradžios. Vis dėlto nemažai žinomų Rusijos asmenybių viešai apie tai prabilo neraginami. Paskaičiavus, kiek žmonių buvo nužudyta iš šio ginklo, susidarytų milijonai, iškart parašė Andrejus Makarevičius. – Kur jis gynė mūsų Tėvynės sienas? Afganistane? Gruzijoje? Ukrainoje? Afrikoje?
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOVArmėnų teroristinė organizacija ASALA
Garsiam muzikui pritarė žurnalistas Igoris Jakovenka: Kalašnikovo automatas niekada nebuvo panaudotas Tėvynei ginti. Jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir visada tarnavo blogiui. Pirmą kartą jis masiškai panaudotas malšinant sukilimą Vengrijoje 1956 metais. Iš jo žudė kovotojus už laisvę… Tai – geidžiamas teroristų ir banditų ginklas, jis pavaizduotas teroristinės organizacijos „Hezbollah” vėliavoje (nepaminėtos armėnų teroristinės organizacijos ASALA emblemoje – irgi AK; nors teigiama ją nustojus gyvuoti 9 dešimtmečio pabaigoje, tačiau juoda vėliava vis suplevėsuoja viršum armėnų pozicijų jų okupuotame Kalnų Karabache, atimtame iš Azerbaidžano). Lotynų Amerikos narkotikų platinimo kartelių baudėjai AK dėl šovinių dėtuvės išlinkio meiliai vadina „ožio ragu”…
Kalašnikovo automatas, anot rašytojo Sergejaus Steblinenkos, labiau sovietinio skverbimosi į pasaulį, o ne šiaip ginklo simbolis. Sunku prisiminti nors vieną konfliktą, kur ši mirties mėsmalė nebūtų buvusi panaudota. Jis simbolizuoja pasaulinį terorizmą, kadaise vadintą išsilaisvinimo judėjimu. Dėl paminklo, tai jis būtų teisingas užrašius ant postamento šitaip: Michailui Kalašnikovui, įdavusiam ginklą pasauliniam terorizmui.
Naujienų tarnybos Interfax.ru pranešimas apie 2016 metais Rusijos ir Mozambiko vyriausybių pasirašytą susitarimą dėl karinio-techninio bendradarbiavimo baigiamas tokiu sakiniu: Mozambiko vėliavoje pavaizduotas Kalašnikovo automatas. Kituose rusiškuose leidiniuose randame paaiškinta: Mozambiko piliečiai šitaip 1975 metais pagerbė AK už tai, kad šis ginklas padėjo jiems nuversti kolonizatorius portugalus. Į Mozambiką, vieną iš 50 šalių, kurioms SSRS su visa socialistine sandrauga teikė karinę pagalbą, per kelis dešimtmečius buvo įgabenta apie 1 mln. Kalašnikovo automatų. Pats Kalašnikovas lankėsi Mozambike ir ne be pasitenkinimo pasakojo, jog vardas Kalash duodamas naujagimiams berniukams… 1977-1992 metais šioje šalyje vykusiame pilietiniame kare žuvo 1 mln. gyventojų (kiek ir per genocidą Ruandoje), penki milijonai iš 12 milijonų gyventojų turėjo bėgti iš šalies. Mozambikas liko viena skurdžiausių valstybių Afrikoje (komentaras: 100 km nuo Maskvos – irgi jau Mozambikas).
Mozambiko vėliavaGinklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Vakaruose žinomas kaip filmo „Karo dievas“ (Lorof War, 2005) herojaus prototipas Viktoras Butas, ekspertų manymu, keliolika metų tiekė milžiniškus kiekius ginklų ir daugybę karinės technikos Afrikos valstybių (Kongo, Liberijos, Sudano, Siera Leonės) kariuomenėms ir sukilėlių armijoms, radikalioms islamistų organizacijoms „Al–Qaeda“ ir „Taliban“. Bet liko paslaptimi, kas pačiam karo dievui visa tai parūpindavo ir kam jis tarnavo (įtariama jo bosu buvus Rusijos prezidento Putino patarėją Igorį Sečiną). Mirties dievą suėmė 2008-ųjų pavasarį Tailando sostinėje Bankoke, kai jis sutiko Kolumbijos sukilėliams parduoti 700 raketų „žemė-oras“, 5000 automatų AK-47, šovinių ir minų – iš viso 20 mln. dolerių vertės siuntinį, neįtardamas, kad FARC atstovais dedasi amerikiečių specialieji agentai.
Po legendinio ginklų konstruktoriaus mirties išleistoje Aleksandro Užanovo „Kalašnikovas“ ne be pasididžiavimo rašoma, jog AK galima užtikti bet kuriame pasaulio kampelyje. Amerikiečiai juodina Rusiją? Ne visi! Vienas jų istorikas rašo AK-47 esant populiariausią pasaulyje ginklą, neprilygstantį gal tik peiliui. Pasaulyje pasklidę daugiau kaip 100 milijonų Kalašnikovo automatų, tai yra vienas AK tenka 60 pasaulio gyventojų. Jais apginkluota daugiau kaip 50 pasaulio valstybių (kiti nurodo 82 valstybes) reguliariosios kariuomenės. Yra kuo didžiuotis! Kitas amerikiečių autorius savo knygoje tikina AK būsiant rikiuotėje mažiausiai iki 2025 metų. O kai kurie ekspertai Rusijoje sako kalašnikovą ištarnausiant 100 metų – yra kuo didžiuotis!
Mozambiko herbas
Nuo 1945-ųjų pasaulyje įvyko daugiau kaip 60 karų ir didelių ginkluotų konfliktų. Iš jų keturiuose dešimtyse naudotas Kalašnikovo ginklas. Neretai iš kalašnikovų šaudė abi kovojančios pusės – sovietų ir kinų mūšiuose dėl Damansko salos 1969 metais, karuose – Somalio ir Etiopijos 1977-aisiais, Kinijos ir Vietnamo 1979-aisiais, Afganistano kare ir Jugoslavijos pilietiniame kare. Savaime suprantama, priduria autorius, jais buvo kovojama ir buvusios SSRS teritorijoje kilusiuose konfliktuose.
Kiti, autoriaus žodžiais, įdomūs faktai. Laose prie vartų prikaltas medinis kalašnikovas saugo nuo piktų dvasių, Jemene vyrai šoka ritualinius šokius su šiuo ginklu rankose, Irake pastatyti AK šovinių dėtuvės pavidalo minaretai, Malaizijoje mėgstamiausias koktelis yra „AK-47“ – aišku, su „vodka“. Sinaujaus pusiasalyje egiptiečiai pastatė milžinišką monumentą AK garbei… Šaudyti iš AK dykumoje – mėgstamas beduinų užsiėmimas. Tame pačiame Jemene, kur kiekvienam gyventojui, įskaičiuojant moteris ir vaikus, tenka keturi „vamzdžiai“, į šovinio tūtą pataiko iš 50 m atstumo, ir apskritai šioje šalyje vyrai nesiskiria su AK, nes tai – vyriškumo ir laisvės simbolis. Tai bent vyrai!
Afganistanietiškas kilimas
Galima pridurti, jog Afganistane audžiami kilimai, kuriuose lengvai atpažįstame Kalašnikovo automatą. O čia pat už sienos, Pakistane… Pasienyje su Afganistanu plytinti, o tiksliau dunksanti Šiaurės vakarų pasienio provincija apima ir vadinamą Genčių zoną, ypatingą Pakistano regioną, kur po SSRS kariuomenės įžengimo ir vykstant visiems vėlesniems karams, radosi gyvenimo sankloda, pavadinta „Kalašnikovo kultūra“. Platesne prasme ji apibūdinama kaip nusistatymas politinius nesutarimus spręsti ginklo jėga. Atrodo, tokia kultūra nesvetima ir kitur.
Pasaulyje labiausiai paplitęs masinio naikinimo ginklas yra rusiškas AK-47 – dėkui internetui, žinome, kas manoma Australijoje. Britų „The Guardian“ po „Charlie Hebdo“ ir virtinės paskesnių teroristinių atakų atkreipė dėmesį, jog teroristai, ne taip seniai pasikliovę bombomis, dabar pirmenybę teikia Ak-47 – paprasčiau įsigyti.
Yra pagrindo manyti, – rašo Rus-Guns (Rusijos šaunamųjų ginklų katalogas) straipsnyje „AK- 47 šiuolaikiniame pasaulyje“, – jog pradedant 1947 metais nuo AK paleistų kulkų planetoje žuvo 3-4 milijonai žmonių. Tiesą sakant, kalašnikovą sovietinėje kariuomenėje įteisino 1949 metais ir kareiviai juos nešiojo dėkle, slepiančiame net ginklo formą, surinkdavo po šaudymų šovinių tūtas – iki 1956-ųjų, Vengrijos sukilimo. Toks painiojamasis kelia kiek nepasitikėjimo autoriumi, tačiau turi paskatinti bent suklusti: kaip tai atsitiko ir kas bus toliau?
AK užvaldė ir valdo pasaulį ne vien todėl, kad yra žudomai paprastas, kaip jį pagyrė vienas rusų leidinys. Kaip rašo Sabiržanas Bagretdinovas, žurnalistas iš Kazanės, Baškirijos sostinės, Kolumbijos sukilėliai ar „Islamo valstybės” kovotojai neturėjo galimybės ilgai ir kruopščiai bandyti įvairiose valstybėse – Rusijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje pagamintų ginklų ir galiausiai išsirinkti tinkamiausią, nes daugelyje šalių veikė teisiniai ir moraliniai draudimai tiekti ginklus kraugeriškiems režimams, teroristams ir separatistams. Tai galėjo daryti tik Rusija, kada atvirai, kada slaptai, padedama tokių veikėjų, kaip Viktoras Butas.
Štai iš kur, rašo šis žurnalistas, atsirado Kalašnikovo automato „konkurentinis pranašumas”.
„Aš pakliuvau tarp uždraustųjų ir tuo didžiuojuosi“, – tvirtina Džonas Ju, figūruojantis Rusijos „juodajame sąraše“. „Valdininkai, pritariantys kankinimams Gvantaname, ne geresni už Magnickio kalėjimo prižiūrėtojus“, – polemizuoja teisininkas Kristoferis Braučlis.
Veidrodinis Kremliaus atsakymas dar kartą išryškino, kad JAV ir Rusijos vertybės skirtingos, nurodo "Le Monde": jeigu Vašingtonui didvyris – tai kovotojas su korupcija Magnickis, tai Maskvai didvyris – ginklų prekeivis Butas ir narkotikų kontrabandininkas Jarošenka.
Sergejus Polonskis nuo sausio kamuojasi karštoje Kambodžos kalėjimo kameroje, iš kur siunčia SOS signalus Rusijos valdžiai, kaltindamas tėvynės biurokratiją, kad ši nieko nedaranti savo tautiečiui išvaduoti. Jis jau sumokėjo 1,5 mlrd. dolerių mokesčių ir tuo pagrindu tikisi gauti „kokybiškas paslaugas savo laisvei, savo sveikatai, saugumui ir investicijoms apginti“, rašo Le Figaro.
Nusikaltimo sudėtis atrodytų juokinga: Naujiesiems metams S.Polonskis su trim draugais išsinuomojo jachtą ir pasigėręs surengė joje fejerverką, uždaręs komandą triume, o paskui išmetė šešis jūreivius per bortą. Vėliau su aukomis pavyko susitarti, ir jie atšaukė skundą, gavę po 1000 dolerių.
Rimta istorija, nuo kurios aš noriu pradėti, istorija, kuri atsitiko Rusijos jūrininkams Nigerijoje, ten laukiantiems teismo. Atmenate Adeno įlankos problemą? Ten vienu metu siaubingai siautėjo piratai, JTO jau trynė rankas, nes ruošėsi išnaudoti milijardus kovai su tais nelaimingais piratais, kaip su Palestina, ir staiga viskas išsisklaidė (piratavimo problema).
Išsisklaidė, nes atėjo privačios agentūros, pradėjo saugoti laivus ir stojo tvarka. Bet pasaulyje dar yra daug tokių baisių vietelių, ir baisiausia – Gvinėjos įlanka. Ji ne tokia gyva kaip Adeno, bet ten Nigerija – tai specifinė šals, ten apskritai gali pagrobti į ją nuvykusį baltąjį žmogų.
„Kai Sergejus Magnickis merdėjo kalėjime Butyrskaja kalėjime (jo paaštrėjusios ligos negydė, o nuo mušimų ji paaštrėjo), mažai kas girdėjo jo šauksmus iš skausmo“, – taip prasideda “The Independent” korespondento Shauno Walkerio straipsnis.
Niekas iš tų, kas leido S.Magnickiui mirti, nenuspėjo, kad jo mirtis sukels garsią tarptautinę kampaniją ir taps „vienu iš aštriausių priminimų, kad verslas pokomunistinėje Rusijoje pavojingas“, kaip formuluoja autorius.
Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.
Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.
O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…
Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.
Manoma, kad Viktoras Butas kaip ginklų pirklys buvo įpainiotas į 8 konfliktus, tarp jų Ruandoje, Angoloje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, pasakoja žurnalistas „The Sunday Times” redakciniame straipsnyje.
„Jis neprovokavo konfliktų Afrikoje, bet prisidėjo prie to, kad konfliktai užsitęstų, dėl to jie reikalaudavo daugiau kraujo, negu jo būtų kitokiomis aplinkybėmis“, – sako Endriu Feinstainas (Andrew Feinstein), knygos apie pasaulinę prekybą ginklais „Šešėlinis pasaulis“ autorius.
Prisiekusiųjų žiuri Niujorko teisme pripažino Rusijos verslininką Viktorą Butą kaltu pagal visus keturis jam iškeltus kaltinimus.
Pagrindinis V.Butui inkriminuojamas nusikaltimas – sutikimas parduoti ginklų Kolumbijos teroristinės organizacijos FARC smogikams. Iš tiesų tai buvo ne FARC atstovai, o JAV federalinių tyrimų agentai. Rusijos Valstybės Dūmos laiškas, adresuotas Niujorko teismui apie “V.Buto padorumą, sąžiningumą ir principingumą”, nepadarė įspūdžio nei teisėjui, nei prisiekusiųjų žiuri. Nuosprendis V.Butui bus skelbiamas 2012-ųjų metų vasario mėnesį.
Niujorke pradėjo darbą teismas, nagrinėjantis Rusijos piliečio Viktoro Buto bylą. Rusijos pilietybę turintis verslininkas Viktoras Butas kaltinamas nelegalia prekyba ginklais ir ryšiais su teroristine organizacija.
V.Butas buvo suimtas Tailande, po to – atiduotas Jungtinių Valstijų teisėsaugos organams. Rusijoje susidomėjimas šia byla – ypač didelis. Štai laikraštis “Moskovskij komsomolec” neseniai paskelbė išsamų interviu su V.Buto žmona Ala But (pasak “Moskovskij komsomolec”, Amerikos visuomenė nerodo didelio susidomėjimo V.Buto byla).
JAV pasodino Monzerą al Kassarą (Monzirą al Kassarą) trisdešimčiai metų, Viktorui Butui gresia terminas iki gyvos galvos. Ginklų baronas Adnanas Khashoggis (Adnanas Chašogis) dirbo amerikiečiams ir mėgaujasi gyvenimu laisvėje.
Ekstradicijuotam į JAV Viktorui Butui gresia kalėjimas iki gyvos galvos. Bet net jeigu jo kaltė bus įrodyta, nelegali prekyba ginklais pasaulyje nesiliaus.
Šiame biznyje ir be jo yra daug autoritetų. Ir tie iš jų, kas pardavinėjo ginklus „kam reikia“, šiandien laisvi, turtingi ir gerbiami.
Jeigu vadovausimės Amerikos precedentine teise, jau šiandien galime daryti prielaidą, kiek metų praleis kalėjime Viktoras Butas.
Rusijos pilietybę turintis Viktoras Butas šiandien uždarytas viename iš rimčiausią apsaugą turinčių JAV kalėjimų. Viktorą Butą oficialusis Vašingtonas kaltina nelegalia prekyba ginklais bei terorizmu. Amerikiečiams “mirties pirkliu” pramintą V.Butą išdavė Tailandas šių metų sausio 10-ąją. Jei amerikietiškoji Temidė sugebės įrodyti, jog Rusijos pilietis tikrai vertėsi nelegalia prekyba ginklais ir tokiu būdu talkino įvairiausio plauko teroristinėms, ekstremistinėms bei nusikalstamoms grupuotėms visame pasaulyje, V.Buto laukia griežčiausia įkalinimo bausmė. Tiksliau tariant, kalėjimas iki gyvos galvos. Pati švelniausia bausmė, kokios gali tikėtis V.Butas, – 25-eri metai kalėjimo.
