Daiva Dobilaitė-Šulmanienė

dobilaite_111Į Universitetą įstojome laimingu metu:  Stalinas buvo nustipęs prieš ketverius su puse metų ir nuo tada nebevežė žmonių į Sibirą, vienas kitas jau pradėjo iš ten grįžti. Užtat nebereikėjo pavasariais baugščiai dairytis pro langus ar naktimis krūpčioti nuo kiekvieno variklio burzgesio už lango. Atrodė, pasaulis vis labiau giedrėja, džiugina, vilioja.

Beje, pataikėme į tą trumputę laiko atkarpą, kai ir į humanitarines specialybes (atseit rengiančias „ideologinio baro“ darbuotojus) buvo priimami net ir tremtiniai bei „netinkamos“ kilmės žmonės. Vis dėlto netrukus sovietizmas parodė savo nagus. Studijavome, jei gerai prisimenu, ketvirtame kurse, kai buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra. Išvarė pačias protingiausias, labiausiai gerbiamas dėstytojas – Vandą Zaborskaitę, Meilę Lukšienę, Ireną Kostkevičiūtę. Pastaroji mums, panelėms, buvo tiesiog idealas: graži, intelektuali, visada subtiliai elegantiška. Kai vietoj jų priėmė dirbti nežinia ką, mes vis dėlto sugebėjome pareikšti bent šiokį tokį protestą. Prieš vieno dėstytojo, nusimanančio apie literatūrą maždaug vidurinės mokyklos lygiu, paskaitą visi susitarėme pabėgti ir dar palikti jam laiškutį. Sako, po to jis atsigulė į ligoninę. Tuomet dar nebuvome girdėję apie „progines“ ligas, neabejojome, kad jis iš tikrųjų susirgo, bet su  paauglišku žiaurumu nusprendėme, kad taip jam ir reikia: ko lenda garbingų asmenybių vieton.

Continue reading „IR NUOTYKIŲ BŪTA…”

Toleina Daržinskaitė-Švambarienė

darzinskaite_1111957 m. rugpjūčio pabaigoje paštu gavau pranešimą iš Vilniaus universiteto, kad esu priimta į Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės I kursą. Tai buvo viena iš laimingiausių gyvenimo akimirkų, tebeturiu šį lapelį iki šiol.

Esu dėkinga vienai mielai priėmimo komisijos narei, pasiūliusiai iš mano dokumentų bylos išimti rajono komjaunimo komiteto charakteristiką, kurią buvau pristačiusi užklijuotame voke, nežinodama, kas ten rašoma (o ten, kaip ne komjaunuolė, buvau nepalankiai apibūdinta). Aišku, su tokiu dokumentu apie studijas būtų likę tik svajoti. Nežinau, kas buvo ta komisijos narė, bet jai esu iki šiol dėkinga. Toks žmoniškas požiūris, jaučiau, buvo neatsitiktinis. Kursą rinko ir kuravo dėstytoja Meilė Lukšienė ir  priklausymo ar nepriklausymo minėtajai organizacijai nesureikšminimas, visa tai, kaip ir daugelis kitų dalykų, neabejotinai buvo jos pačios ir jos komandos nuostata.   

Veržte veržiausi į istorinį Vilnių, be kurio negalėjo nurimti mūsų tėvų karta, į senąjį romantiškos praeities Universitetą. Skraidžiau iš laimės, kad būsiu viena iš tų, kuriems teko studijuoti tarp šių amžių žingsnius sugėrusių sienų. Iš tikrųjų tas laimės jausmas neišblėso visus penkerius puikius jaunystės metus.

Continue reading „DRAUGYSTĖ VISAM GYVENIMUI”

Antrus metus nedalyvavau Sausio 13-osios renginiuose. Pernai negalėjau, o šįmet nenorėjau. Nuo pat 1988-ųjų visur ėjau, viską stebėjau, rašiau, fotografavau. Dabar tegul eina tie, kurie tada bailiai tūnojo namie, o dabar lemia Lietuvos likimą, kurie tą sausio 12-ąją pabijojo ateiti į mūsų ginamą Parlamentą, pagaliau tie, kurių tada dar nebuvo. Svarbiausia, kad švęstų, minėtų jaunimas. Ir tai turėtų būti didžiausias mūsų rūpestis.

Dokumentiniai kadrai televizoriaus ekrane… Daug ką mačiau savo akimis. Dar prisimenu ir slogią nuotaiką, kai atrodė, kad pamažu, bet neabejotinai būsime pasmaugti, nes neįmanoma plikomis rankomis sulaikyti tankų. Dar šilta darosi nuo nepažįstamų gynėjų arbatos puodelio, nuo laužų po sausio 13-osios, nuo supratimo, kad Kovo 11-ąją tada išgelbėjo vienybė.

Continue reading „Atėjo metas aiškiai pasakyti…”

Vladimiras Iljičius buvo teisus: kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Dar visai neseniai abejojau, o dabar – po to, kai Viktoras nuėmė krepšinio trenerį – tikiu. Valstybę valdė muzikologas, statybininkas, lakūnas tapšnotojas, gamtosaugininkas, restauratorius, fizikas, šoumenas, dabar valdo partinės mokyklos dėstytoja, ekonomistas ir buhalterė.

Prezidentų, parlamentų vadovų, premjerų jokie universitetai nerengia, juos, kartais visai žalius, mes pasirenkame patys. Vieni daugiau priskaldo malkų, kiti mažiau, bet, žiemai atėjus, šiaip taip verčiamės, nesušalę, nenumirę sulaukiame pavasario, nors galus su galais sudurti vis sunkiau.

Continue reading „Dabar aš jau galvos neguldyčiau…”

Neseniai vienas lietuvis, sėkmingas, sumanus emigrantas, Ispanijoje gyvenantis jau keliolika metų, pasakė įsimintinus žodžius apie ispanus. Ispanas verslininkas pirmiausia į darbą priims savo brolius, pusbrolius, pusseseres, tolimesnius giminaičius, paskui nepažįstamus ispanus (būtent – ispanus!) ir tik paskui kitataučius. Visi jie pirmenybę turės net tada, jeigu yra prastesnės kvalifikacijos už neispanus.

Kaip gaila, kad mes akivaizdžiai ne tokie. Nusispjaut ispanams į Europos Sąjungos reikalavimus visus dvidešimt aštuonis mylėti vienodai. Pirmiausia palaiko savuosius.
Man labai nepatinka, kai girdžiu, kad mes, lietuviai, ir šiokie, ir tokie, vos ne patys blogiausi, bet kad šiuo atveju teisybė akis bado. Savus mes neretai tiesiog žiauriai išnaudojame, apgaudinėjame. Trūksta, labai mums trūksta tautinio solidarumo. Ispaniško, žydiško, lenkiško solidarumo. Todėl ir mažėjame, traukiamės, nykstame.

Continue reading „Ar dar yra kita tokia tauta?”

« 1 2 »

Kai kas sakė, kad šįmet bobų vasaros nebus. Buvo, ir visai nebloga. Lietuva didelė, nežinau,  ar ji pasiekė pajūrį, šiaurės Lietuvą, bet pietuose, kur man teko tomis dienomis lankytis, ji buvo puiki.

Gamta eina ilsėtis labai gražiai, beveik taip pat, kaip pavasarį bunda. Pavasarį, žinoma, spalvų ir garsų žymiai daugiau, bet ir rudenį jų nemažai, ypač spalvų. Geltonų, šviesiau ir tamsiau rudų, raudonų. Klevai, beržai tiesiog liepsnoja, kad nuolat trumpėjančios dienos būtų kuo šviesesnės.

…Grybaujame pušyne tarp Varėnos ir Merkinės. Burokaraistis. Grybų nedaug, bet vieną kitą baravyką, paberžį, žaliuokę vis dėlto randame. Ne tiek grybavau, kiek grožėjausi šilu ir fotografavau. Pušynas auksinio rudens metu daug gražesnis nei vasarą. Net ūkanotą dieną. Prieš kokį dešimtmetį kitą čia daug kur yra stropiai pasidarbavęs kėkštas: jo paslėptos ir pamirštos ąžuolų gilės išaugo ąžuoliukais, kurie dabar džiugina akį, atkreipia dėmesį, iš tolo šviečia. O štai beržynėlis – čia galima tikėtis paberžių. Netoli kelio aptikau kažkodėl miške įsmeigtą metalinį kryželį. Ką tai galėtų reikšti? Kryželis nesenas, nesurūdijęs, metaliniais lapeliais padabintas. Kažkas gal žino, kad čia buvo perverta miško brolio krūtinė? O gal miško brolis čia buvo taiklesnis už okupantą arba jo pakaliką? Ne man žinoti, nors tą kryželį grybaudamas esu užtikęs ir užpernai…

Kitą dieną aš jau nuostabiame Vidzgiryje. Buvo gražiausia šių metų bobų vasaros diena. Danguje – nė debesėlio. Vėjelis dvelkteli – ir vos vos girdimai „krinta lapas uosio, krinta lapas klevo”… Jokių kitokių garsų. Net keista, kad šiame take ant aukšto Nemuno kranto beveik nesutinku žmonių – juk miestas, gatvė visai netoli.

Sekmadienis, alytiškiai dar miega ir nemato, kaip gražu jų ąžuolyne. Nežinau, ar populiarus dabar Vidzgiris. Mano laikais, prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų, jis buvo ne tik poilsio vieta pietinės Alytaus miesto dalies gyventojams. Dzūkų soscinė turi daug puikių gamtos kampelių, bet man mieliausias, gražiausias – Vidzgiris. Kaip gal ir tam bėgikui, kuris su manim mandagiai pasisveikino, kaip ir tai šeimynėlei, kuri leido ją nufotografuoti. Pasirodo, tos jaunos alytiškės vyras – prancūzas. Gaila, prancūziškai negalėjau paklausti, ar Prancūzijoje yra tokių puikių vietų kaip ši, prie tykiai tykiai tekančio Nemunėlio. Mano prancūzų kalbos mokytoja Veronika Rėklaitienė jau ilsisi kitame Alytaus miškelyje, o aš prancūziškai dar galiu pasakyti: mill mersi, mill pardon, je ne komprand rien (turbūt parašiau su klaidom)…

Gal atsitiktinumas, bet malonus: tą nuostabią bobų vasaros dieną ne vienas nepažįstamas alytiškis man sakė „labą dieną”. Ne veltui sakoma, kad dzūkai  – maloniausi, nuoširdžiausi lietuviai. Tokie ir būkime. Saugokime nuostabią Alytaus apylinkių gamtą. Grožėkimės ja.

Svajoju Nemuną pamatyti  ir nufotografuoti nuo pėsčiųjų tilto, kuris, girdėjau, bus pastatytas toje vietoje, kur kažkada, caro laikais, Nemuno krantus jungė geležinkelio tiltas. Bus panaudotos  krantuose ir upės viduryje išlikusias to tilto liekanos. O kolei kas  Nemuną su auksiniais jo krantais fotografavau nuo Kaniūkų tilto. Dar buvau Rumbonyse, kur ilsisi mano seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai. Ir ten Nemuno krantai auksiniai. Ir ten jis, kaip ties Sudvajais, Vidzgiriu, tykiai tykiai teka…

Netoli Vilniaus žvilgtelėjau į auksu spindinčią Nėrį nuo aukšto kalno…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.16

Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.                

Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 4 )”

Gerai prisimenu rugsėjo 27-osios dienos vakarą prieš 25-erius metus. Tada dirbau „Minties” leidykloje. Diktorius Juozas Šalkauskas į kabinetą atnešė kvietimą, kuriame buvo prašoma atsilankyti  į pirmąją lietuvių kalbos šventę „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?” Primygtinai paprašė dalyvauti. Šiek tiek nustebau dėl to primygtinumo. Ką tai galėtų reikšti?

Sėdžiu galiorkoj kažkokios įmonės salėj Žirmūnuose tarp senų pažįstamų, mokslo draugų, o toli scenoje graži moteris, pasipuošusi balta megzta kepuraite, vadovauja susirinkimui. Daug žymių kultūros, meno  žmonių. Poetas Justinas Marcinkevičius, kalbininkas Juozas Pikčilingis…

Ir staiga girdžiu savo pavardę. Nenorėjau patikėti, nes tada „Vagoje” dirbo mano bendrapavardis. Gal jis kviečiamas, bet kad paminėjo Santaikos aštuonmetę mokyklą, kurioje tikrai šiek tiek dirbau. „Mokytojau, čia aš, Albina”, – sako ta graži jauna moteris, kai užlipu ant scenos. Ir tik tada aš kaip pro miglas prisiminiau pirmame suole sėdinčią mergaitę, skaitančią ištrauką iš V. Krėvės apsakymo „Antanuko rytas”. Susitikimas beveik po ketvirčio amžiaus!

Ir štai 2013 m. rugsėjo 27 d. mes vėl, po 25-erių metų, susitinkam. Jaukioje kavinėje „Albina”, bet jau kaip seni pažįstami. Dabar man būtų nelengva pasakyti, kiek panašių susitikimų įvyko nuo ano tolimo, viltingo rugsėjo iki šių dienų, kai jau beveik sudužo visos viltys.

Esu dėkingas savo mokinei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos…vyriausiajai kalbos tvarkytojai Albinai Šiupienienei už tai, kad ji manęs niekada nepamiršo, kai, prof. Juozo Pikčilingio žodžiais tariant, pakilom ir ėjom „į žygį už gimtąją kalbą”. Dalyvavau keliose dešimtyse įvairiausių susitikimų, susirinkimų, ir ne tik Vilniuje. Vartau 2001 m. išleistą (ir Albinos padovanotą) gausiai iliustruotą knygą „Per žodžio gyvastį ir dvasią”, kur surašyti keliolikos metų darbai darbeliai ginant lietuvių kalbą, kai „Tauta pakilo naujai būčiai” (vėl prof. J.Pikčilingio žodžiai).

„Savitas tautystės metraštis, skirtas šviesaus atminimo lietuvių kalbos stilistikos pradininkui, vienam Gimtojo žodžio bičiulių Aidijos įkūrėjų, pirmiausia yra apie Jį, prof. Juozą Pikčilingį. Apie Kalbos tėvą Joną Jablonskį, Mokytoją ir žodynininką Juozapą Balčikonį, kuriuos profesorius labai brangino ir nuolat citavo. Apie kitus – gyvus ir mirusius: kalbininkus ir poetus, rašytojus ir žurnalistus, kunigus, politikus ir prezidentus, kurie gynė ir puoselėjo lietuvių kalbą ir būdą. Apie patriotus, vilniečių sueigų dalyvius ir visus aukštaičius, dzūkus, sūduvius ir žemaičius, kurie į Nepriklausomybę ėjo gražiai pasidainuodami, įsiklausydami, pasibardami, bet IŠVIEN. Apie Aidijos bičiulius, su kuriais Profesorius drauge nerimo…” – knygos pratarmėje rašo jos sudarytoja Albina Šiupienienė.

Esu buvęs knygų leidėjas, todėl žinau, kaip sunku sudaryti ir išleisti tokią sudėtingą knygą. Bet aš nežinau, tik bandau įsivaizduoti, kaip sunku sukviesti dešimtis, kartais net šimtus žmonių į kalbos šventę, pavyzdžiui, Sintautuose, Vilniaus Neringos arba štai Albinos kavinėje, kad tas renginys būtų ne tik smagus, bet ir prasmingas. Albina Šiupienienė ir žino, ir moka. Ji man bent du kartus yra sakiusi: viskas – dabar jau paskutinis mano  renginys. Labai norėčiau, kad ji šio žodžio neištesėtų.

Reikėtų išleisti antrą knygos „Per žodžio gyvastį ir dvasią” dalį – apie laikotarpį nuo 2001-ųjų iki šių dienų, kurioje atsispindėtų, nepaisant, deja, nuolat blogėjančios lietuvių kalbos padėties, gimtosios kalbos mylėtojų veikla. Ši dalis, be abejo, būtų žymiai skaudesnė, nes tada, prieš 25-erius metus, mes negalėjome įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje mūsų gimtoji kalba bus taip sparčiai išstumiama iš viešojo gyvenimo. Minėtoje knygoje yra citata: „Atimk iš tautos viską, – sako didis rusų pedagogas ir mintytojas Konstantinas Ušinskis, – ji gali viską atgauti, bet atimk kalbą, ir tauta daugiau niekados jos nesusikurs. Net naują tėvynę gali susikurti, bet kalbos – niekuomet. Mirė kalba tautos lūpose – mirė tauta”.

Dabar mums įrodinėjama, kad tauta gali gyvuoti  ir be lietuvių kalbos, ir net ne Lietuvoje. Kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pagalvojau: dabar tai jau mes amžini. Pasirodo – nė velnio!Maždaug taip viename renginyje Rašytojų sąjungos klube yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius – vienas iš atkakliausių lietuvių kalbos gynėjų. Laisvoje Lietuvoje lietuvių kalbą ginti gal net sunkiau nei tada, kai ją smaugė rusai, lenkai… Dar nemokam priešintis globalizmui, kai niekas mūsų tarsi ir nesmaugia.  Nepaisant to,  lietuvių kalbos vis mažiau gatvėse, mokyklose, universitetuose… Ir nieko negalime (ar nenorime?) padaryti.

———————————————-

Taigi, rugsėjo 27 d. įvyko Vilniaus tarmių sąlėkis „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje”. Ir aš ten buvau, turiu to renginio scenarijų, todėl jo ištraukas čia ir pateiksiu. Svarbiausios akimirkos – Alfredo Girdziušo nuotraukose.

Lygiai prieš dvidešimt penkerius metus rugsėjo 27-ąją – su dideliu užsidegimu talkinant šviesaus atminimo profesoriui Juozui Pikčilingiui – Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių kalbos šventė, pavadinta pagal Justiną Marcinkevičių – „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?“

It Maironis, šaukęs lietuvį mylėti brangią žemę, jos kalbą ir senovės būdą, tądien Justinas Marcinkevičius, amžinai dainavęs Lietuvą – ašarą Dievo aky – nuoširdžiai linkėjo: „Tegu meilė kalbai švente nesibaigia“, o paskui… iš aukštų tribūnų tarytumei įspėjo: „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge.“

Beje, prieš gerą dešimtmetį gryną teisybę yra pasakiusi Poeto žmona Genovaitė: Lietuvybę išlaikys ne valdžia, ne gražūs ponai, o kita Tėvynės žmonių dalis. Taigi, kita žmonių dalis, atėjusi iš Dzūkų pirkios, Aukštaičių gryčios, Suvalkiečių stubos ar Žemaičių trobos, ir yra ta tautos šviesuomenė, šį vakarą sugrįžusi byloti –  „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“, – kalbėjo Albina Šiupienienė.

Be galo džiugu Tarmių sąlėkyje matyti senus pažįstamus ir malonu  išvysti naujus veidus, tačiau liūdna neregėti daugelio – jau amžinąjį atilsį – mūsų žygio „Už Lietuvą per žodžio gyvastį ir dvasią“ šviesuolių.

Šiandien Antakalnyje prie Tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus kapo supleveno trispalvė ugnelė, nuvilnijo poeto Jono Šėlos „Rauda“. Ten buvo sukalbėtas poterėlis, sugiedota Maironio „Lietuva brangi“ ir kartu buvo nusilenkta visiems namolio išėjusiems poetams, kalbininkams, mokytojams, dainininkams, kunigams, fotografams ir kitiems bičiuliams.

Skauda širdis, kad, Europos užburta, mąžta Lietuva: nyksta tautystė ir menksta jos ramstis – lietuviškas žodis, dažnam šių dienų verslo vystytojui tapęs rakštimi.

Pamažu gęsta patriotinės dainos, ugdančios savigarbą, pasididžiavimą savo kalba ir tauta, – kalbėjo Albinas Vaičiūnas.

Netrukus sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, kai atkurta Lietuvių kalbos draugija ir kai žurnalas „Mūsų kalba“ tapo „Gimtąja kalba“. Tada prie darbo stojo garbingas Žmogus… Tai dr. Aldonas Pupkis – Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas, ilgametis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys. Jam atkurtos Lietuvių kalbos draugijos 25-mečio proga Vilniaus mero Artūro Zuoko padėka.

Ilgam išliko atminty daktaro Aldono Pupkio lyriška prakalba – „Lenkiuosi Motinai“. Savo Motinai. Iš Kazlų Rūdos, kur visai neseniai – Savivaldybės tarybos sprendimu – Aldonui Juozapui Pupkiui buvo suteiktas Garbės piliečio vardas – už Kazlų Rūdos krašto garsinimą Lietuvoje bei už nuopelnus saugojant ir puoselėjant lietuvių kalbą, – sakė Albina Šiupienienė.

Gerbiamasis Pranai Kniūkšta,nuoširdžiai sveikinu Jus garbingo 80 metų jubiliejaus proga.

Visą savo gyvenimą paskyrėte kalbai – mus visus vienijančiai gijai, kurią audėte neskaičiuodamasvalandų, nesivaikydamas įvertinimų. Audėte kruopščiai, atsakingai, suvokdamas savo darbo prasmę ir reikšmę Lietuvai, jos kultūrai ir istorijai. Jos dabarčiai ir ateičiai. Esate žmogus, saugantis šią giją, nepailstantis jos kurti toliau. Jubiliejaus proga linkiu Jums stiprybės ir geros nuotaikos, kuria dalytumėtės su savo artimaisiais!

Dalia Grybauskaitė- Lietuvos Respublikos Prezidentė

Šį tekstą perskaitė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Jubiliatas buvo apjuostas Aldonos Mickuvienės išausta tautinių raštų juosta,  jam įteiktas medalis.

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko žemaičio Vydo Gedvilo perduotą atminą įteikė ir sveikinimą dviem kalbomis perskaitė buvęs Seimo narys žemaitis Gintaras Songaila:

Didžiai gerbiamas dr. Pranai Kniūkšta! Aštuoniasdešimt metų – gražaus gyvenimo sukaktis, į kurią prasmingai sudėta kalbinė Jūsų išmintis: administracinė, kanceliarinė, viešosios kalbos vartosena… – apie tai byloja knygos, vadovėliai ir žiniasklaida visokia. Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, narys, redaktorius… –Tautos sueigose visad laukiamas kaip garsus oratorius! Tad ar bereikia klausti – Ta kon tu mon saka?.. Sveikindami garbinga jubiliejaus pruoga, linkiedami geruos sveikatas  i da daug daug poikių metų, diekavuodami nuoram pasakyti:Tamsta su sava darbas – Onžouls Žemaitėjis – mūsa žemis syla!

Vydas Gedvilas- Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

Daktarą Praną Kniukštą  telegrama dusetiškių tarme pasveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė daktarė Rasuolė Vladarskienė, Vilniaus meras Artūras Zuokas jam atsiuntė padėką už prasmingą ir gražią veiklą puoselėjant lietuvių kalbą , jį sveikino Vilniaus sąjūdžio tarybos nariai  ir jos pirmininkas žemaitis Leonas Kerosierius, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis…

Daktarui Pranui Kniūkštai visų pirma dėkoju už begalinį sielvartą ir kasdienį rūpestį dėl nulietuvinto Vilniaus.  Dėkui už tvirtą būdą iš prigimties ir žemaitiško žodžio raišką! Dėkui, kad dvidešimt metų buvote greta – niekada neišdavėt, neišjuokėt ir nuo pikta gynėte mane, – sakė Albina Šiupienienė.

Tai tik svarbiausi sveikinimai; pasveikinti ir apdovanoti buvo vos ne visi renginio dalyviai. Bene trylika gimtojo žodžio puoselėtojų namo parsinešė po Angelą. Jis įteiktas ir poeto Justino Marcinkevičiaus žmonai žemaitei Genovaitei Marcinkevičienei.

Buvo daug dainų ir tarmiškų kalbų. Dainavo profesionalas dainininkas Vytautas Babravičius. Kompozitorius Lionginas Abarius padainavo savo ir poeto Pauliaus Širvio meilės dainą, skirtą moteriai, kurią jie abu buvo įsimylėję. Kaip tikras solistas dzūkišką dainą dzūkiškai traukė Juozas Dingelis, apie žirgelį padainavo Žalgirio dieną gimęs Albinas Vaičiūnas, o savo kūrybos eilėraštį perskaitė poetė Dalia Tarailienė.

Visko nesurašysi. Prašau atleisti. Bet negaliu nepaminėti, kad gausiausiai apdovanotasis daktaras Pranas Kniūkšta vakaro pabaigoje pavirto žemaičiu Onte:

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –

Prīšakie ba vėina dontė.

Matuot patis, kuoks aš vaikis,

Tuokiū retā pasėtaikīs:

Platiū petiū, aukšta stuota,

Čioprīnelė garbanuota…

Vuonės, Barbės ė Petruonės

Kiaurā loptėis lioub diel monės.

Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,

Ne vėina atvierė šėrdi.

Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…

Sakė – eso būda kėita.

Tēp ė būtiuo omžio bėngės,

Meilės bortu gal ėšvėngės,

Jego ne ta auksaplaukė,

Kor gīvenėma sojaukė.

Anuos akis kap perkūnā

Trėnkė mona vėsa kūna:

Žondā bala, ausis kaita,

Junto – vėsa dūšė raituos…

Junto – nabier Vaškė Ontės,

Belėikt paėiškuotėis pontė,

Ožsėnertė sau ont kakla

Ėr ožbėngtė meilė akla.

„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –

Spiesi dar ožverstė kuojės.

Prabavuok sosėpažintė,

Prisėglaustė, apkabintė…“

Prabavuojau. Atsėkondau –

Ožveliejė mon par spronda.

Mažėlėkė, vuo kad diejė –

Gera posdėini goliejau.

Puo tuo bova baisi gieda,

No, bet anuos naregietė.

Aš, bruolelē, nabgaliejau

Tēp jau dėdėlē mīliejau.

Anuos amats – dontis trauktė.

Nier kuo, mėslėjo, balauktė.

Nuejau, aprėšėis žonda,

Sosėgiedės, nusėgondės…

– Pavardė?

– Aš – Vaškīs Ontė,

Atejau ėštrauktė dontė…

Gelžėis krasie pasvadėna,

Mona galva atkragėna…

I anuos akis veiziejau –

Daugiau nieka nabnuoriejau.

– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?

– Vėsor, daktarė brongiausė.

– Kurį trauksim? – viel paklausė.

– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.

No ėr traukė, no ėr ruovė,

Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.

Nuoro anon viel regietė –

Ontra donti rēks pridietė…

Grētā borna Vaškė Ontės

Par ton meilė lėks badontė.

Pjaun ba peilė, dor ba īlas,

Šėrdės kraujēs apsėpīlė.

Vaikē, mergės, ratavuokėt,

Kon darītė – sogalvuokėt.

(Kazragis Algėrds, Pjaun ba peiė, dor ba ilas…)

Alfredo Girdziušo nuotr.

2013.10.03

Kartą, visiems dirbant, iš auklėtojų kambario tuščiu koridoriumi ėjau į savo auklėtinių miegamąjį. Iš ten išskubėjo berniukas, nešinas kažką balto. Paklodė? – pagalvojau, kai vagišius staiga pasislėpė už sienos išsikišimo, o paskui vėl pasirodė, tik jau tuščiomis rankomis. Paėmiau vargšelį už pakarpos ir, nieko netaręs, nuvedžiau į tą kampą, kur tikrai gulėjo suvyniota paklodė. Paskui abu nuėjome į miegamąjį. Pirmoji lova buvo suversta, be paklodės."Kodėl vogei?" – klausiu. – "Man liepė. Sakė, jeigu nebus paklodės, mane muš."

Berniuko akys labai gražios, panašios į du tamsius rutuliukus. Jos bailiai žiūrėjo į mane. Ką daryti? Ne pirmą kartą tokia vagystė. Gaila vaiko. Ir tuo metu įėjo du mano auklėtiniai, kuriems aš viską papasakojau.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 3 )”

1964 10 18. Priemiestinėje autobusų stotyje, iš kurios  pirmą kartą važiuodavau į naują darbą, keleiviai  buvo apskurę, su ryšuliais, maišais, pintinėmis. Žmonės kalbėjo svetima, keista kalba. Gaila buvo mano gimtinės, Alytaus apylinkių, žmonių, kuriuos palikau, kurie, man atrodo, daug nuoširdesni, kultūringesni. Jaučiau nelabai slepiamą jeigu ne neapykantą, tai priešiškumą lietuvio lenkui, lenko – lietuviui. 

Kai išlipau iš autobuso, iškart buvau užkalbintas, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo mano kolegos, tos pačios grupės auklėtojo. Einant keliu, jis atsakinėjo į man rūpimus klausimus. Šalia kelio dirba vaikų grupė. Tai buvo būsimo mano skyriaus auklėtiniai, tik tada nė vieno jų neįsidėmėjau. Nustebau, kad jie mandagiai su Ž. pasisveikino, keli net ėmė priekaištauti: pamiršot mus, auklėtojau, neužeinat. Ž. tada atostogavo.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 2 )”

Su mokykla seniai neturiu reikalų. Kartais dalyvaudavau mokinių susitikimuose su aktoriais, visuomenės veikėjais, bet tai žvilgsnis iš šalies, iš salės, ir tik geriausiose Lietuvos mokyklose, kur puikūs pedagogai, drausmingi  vaikai.

Apie dabartinę mokyklą sprendžiu iš žiniasklaidos . O ji tendencinga. Patyčios, pasibaigiančios net savižudybėmis arba nužudymais, smurtas prieš mokytojus, mokytojų nepedagogiškas elgesys… Kūrėme tautinę mokyklą, bet nesukūrėme. Vaikai dainuoja beveik vien angliškai… Nemoka lietuviškai rašyti, įnikę tik į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Masiškai bėga iš Lietuvos…

Aną dieną į rankas paėmiau beveik penkiasdešimties metų senumo pastabas apie mano pedagoginio darbo, kuris truko neilgai, pradžią. Paskaičiau. Gal verta kai ką paviešinti? Kiekvienoje mokykloje yra "sunkių" vaikų, o toje, kur aš beveik pora metų dirbau, visi vaikai buvo "sunkūs", nelaimingi. "Normalių" mokyklų mokiniai ir pedagogai negali įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodė. Tikriausiai ir dabar yra "sunkių" mokyklų. Ar jos bent iš tolo primena tą, į kurią likimas mane įmetė 1964-aisiais? Dabar, kai tokios plačios vaiko teisės ir tokios siauros pedagogo – bent formaliai tokių mokyklų būti negali. Duok, Dieve, kad taip ir yra.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 1 )”

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.09.09

Vargu ar dar daug yra Baltijos kelyje stovėjusių žmonių, kurie ir šiandien su virpuliu širdy prisimena tą nepakartojamą nuotaiką, džiaugsmingą supratimą, kad vyksta kažkas nepaprasto, didingo, kad galbūt pildosi tavo dešimtmečių svajonė.  

Šiandien mes labai toli nuo Baltijos kelio, taip toli, kad net sunku jį įžiūrėti. O, jeigu dabar gyvenimas būtų toks, kokį mes tada įsivaizdavome, kokio troškome! Šiandien anuos metus tikriausiai matytumėm visai kitokiom akim – gal panašiom į tas, kurias daugiatūkstantiniuose mitinguose užfiksavo filmavimo  kameros, mūsų atmintis. 

Continue reading „Apie teisę nusivilti”

Kai rašiau apie lenkų chuliganų siautėjimą Vilniuje, dar nežinojau, kaip lietuvių futbolininkai ir sirgaliai bus sutikti Poznanėje. Bet su nerimu laukiau šių rungtynių. Žinoma, nesitikėjau, kad lietuviai Lenkijoje barbariškumu atsakys į lenkų barbariškumą  Vilniuje. Jau vien dėl to, kad jų nebus tiek daug, kiek Vilniuje buvo lenkų.

Ir štai transliuojamos antrosios futbolo rungtynės. "Žalgiris" laimi. Po pirmo įvarčio "Lecho" padėtis tampa labai komplikuota. Didelė tikimybė, kad žalgiriečiai laimės. Kaip elgsis "Lecho" sirgaliai? Nejaugi sutryps tuos negausius žalgiriečių fanus? O gal gaus į kaulus "Žalgirio" futbolininkai? 

Continue reading „Lietuvos ir Lenkijos šimtmečių istoriją atspindintis plakatas”

« 2 2 »

Prieš 140 metų, 1874 m. rugpjūčio 10 d., Ukmergės apskr. Taujėnų valsč. Užulėnio kaime gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Okupacijų, karų metais, taip pat ir šiandieną daugeliui lietuvių jis buvo ir liko Lietuvos valstybingumo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.

Jis buvo šeštasis, priešpaskutinysis Julijonos ir Jono Smetonų vaikas. „Ne iš puikių dvaro rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona. Gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoj”, – rašė K.Binkis apie Prezidentą.

Tėvai turėjo valaką (apie 21 ha) žemės, buvo labai darbštūs. Šeimynykščiai avėjo tėvų pintomis vyžomis, dėvėjo motinos austais ir siūtais drabužiais. Pasakojama, kad ir būsimasis Prezidentas – Antanukas mokėjo ir gražiai megzti, ir austi, verpti, ir net siūti. Visi viską mokėjo, visi viską dirbo. Tačiau mėsos ir pyragus šeima valgydavo tik per šventes  (A.Liekis „Prezidentinė Lietuva”).

Vakar, rugpjūčio 10 dieną, Užulėnyje Prezidento Antano Smetonos gimtadienį šventė šimtai žmonių. Prie Antano Smetonos iniciatyva 1936 m. pastatytos mokyklos, kuri, deja, nuo rudens uždaroma. Didžiuliame pastate liks tik Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyrius.

Teatralizuotas Prezidento gimtadienis, Smetoninės, prasidėjo  šv. Mišiomis Antano Paduviečio bažnyčioje Lėne. Paskui prie mokyklos su karieta atvažiavo Prezidentas su prezidentiene. Jį sveikino visų Lietuvos regionų atstovai, įteikė dovanų. Įvyko smetoniškos vaišės su Prezidento labiausiai mėgtais patiekalais. Buvo daug gražių ponių ir ponų, kuriuos ir matote čia skelbiamose nuotraukose.

Neseniai pasibraukydamas perskaičiau istoriko Algimanto Liekio monografiją „Prezidentinė Lietuva”, todėl  kelias ištraukėles šia proga paskelbsiu:

„Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti, kad šalnos nepakenktų jo žiedams, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar tik Laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinei sąmonei dar reikia labai gaivinančios šilumos, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei […]. Kaip senovėje mūsų  vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto Laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai apsnūsta”, – rašė Prezidentas A.Smetona.

Kiek žinau, Smetoninių organizatoriai kvietė daug ponų iš Seimo, iš Vyriausybės, gal net Prezidentus kvietė, deja, nė vieno jų nemačiau.

„Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas. Dvasinis jų skurdas toks didelis, kad net LR Seime, Prezidentūroje reikalaujama iš būsimų valdininkų ne puikaus  valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo, bet užsienio kalbų žinių. Beje, nė žodeliu  apie Lietuvos valstybės suvereną – lietuvių tautą ir jos  sukurtą nepriklausomą Lietuvą nebuvo užsiminta ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkiminiuose pažaduose ir veiklos „prioritetuose”, – rašo istorikas Algimantas Liekis.

Prezidentas Antanas Smetona statė mokyklas, o dabartiniai Lietuvos valdantieji jas uždarinėja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.08.11

Lietuviai – tylinti tauta. Kodėl neprotestuoja lietuviai? – klausia žurnamas IQ (Nr. 08 (41), rugpjūtis), šiai temai paskyręs kelis sraipsnius, suminėjęs "svarbiausius ir įdomiausius, bet toli gražu ne visus protestus bei judėjimus, pasaulį drebinusius po Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų". 

Įrašytas čia ir Baltijos kelias, kurio 24-ąsias metines netrukus minėsime. Pasak žurnalo,  "per visą pasaulį – nuo Egipto iki Bosnijos ir Hercogovinos, nuo Brazilijos iki Turkijos – ritasi didžiulės protestų bangos",  o lietuviai tyli.

Kaip suprasti tas publikacijas?

Continue reading „Reikėtų daryti toli siekiančias išvadas”

« 2 3 »

„Prieš kokius 25 metus gražiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kartu su mūsų taip sunkiai kuriama valstybe augs ir valstybingumo rūmai, regimi, juntami, suglobdami ir iškeldami iš laiko gelmės mūsų senąją istoriją ir kartu sulydydami į visumą šių dienų valstybės veikimą… Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra, ko gero, sunkiausiai pasiekamas dalykas mūsų istorijoje”, – istorikė Ingė Lukšaitė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos

2013.07.29

Ne taip seniai dalyvavau konkursinių maketų, skirtų Lukiškių aikštės paminklui, pristatyme.  Man nepažįstami menininkai ar menotyrininkai  ir kultūros biurokratai, vadovavę renginiui Kultūros ministerijoje, tada neatskleidė  paslapties: tai kuris gi iš keliolikos darbų bus pripažintas geriausiu, kuris įamžins Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, kels pasididžiavimą savo tauta?

Ne vienas tada kalbėjo, kad vengiama viešumo, diskusijų, paskubom stengiamasi prastumti  plačiajai visuomenei nepriimtinus "šedevrus".

Dabar jau žinome tą geriausią iš geriausių. Pasirodo,  tai tas "kūrinys", į kurį aš neatkreipiau jokio dėmesio, jo net nefotografavau. Plieninis ilgas žvilgantis sulankstytas strypas, gal juokais atgabentas į Kultūros ministeriją, dėl įvairumo, dėl intrigos – ir tiek. 

Continue reading „Įžeidimas laisvės kovotojams”

Perskaičiau Virginijaus Savukyno ir Rimvydo Valatkos interviu su Lechu Valensa – "Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio" (15min.lt, 2013 m. birželio 21 d.). Sunku patikėti, kad šis jau nebejaunas žmogus, Nobelio taikos premijos laureatas, garsiausias pasaulyje elektrikas, Gdanske prieš 33 metus padaręs komunizmui esminį trumpą sujungimą" (taip publikacijoje pristatomas buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas) – toks pažangus: "Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turime tapti Europos patriotais", – sako "Solidarumo" laikų maištininkas.

Aš nesistebiu, kai panašiai kalba koks trisdešimtmetis, sėdintis šiltoje kėdėje kur nors Briuselyje – kitos išeities jis neturi, jeigu nenori prarasti to, ką turi. Bet Lechas Valensa, kurio vardas į istoriją "bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą…" (taip jis pats apie save)!

Continue reading „Gerai prižiūrėta pievelė ar pelkė?”

Manęs nenustebino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės pasisakymai spaudoje dėl genocido sąvokos. Algimantas Zolubas laikraštyje "XXI amžius"rašo:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.

Continue reading „Pūtimas pavėjui”