{sigplus}fotoreportazai/centras{/sigplus}

Pagaliau bent iš dalies baigėsi tas prekybinis košmaras, sugebantis kiekvieną didelę šventę paversti prasto skonio muge. Pirkit, sveikinkit, sveikinkit, pirkit! Nuolaidos, nuolaidos! Šaudykit, šaudykit! Kaip galima be šaudymo, be fejerverkų! Visas pasaulis pyškina, dūmina, triukšmauja! Kuo mes blogesni? Pilaitėje turėjau galimybę pro langus vidurnaktį pažvelgti į tris pasaulio šalis. Jeigu taip dieną – nuodingi dūmai būtų užtemdę saulę. Kažkada gal tokie dūmai išnaikino dinozaurus. O žmogui nieko, žmonės gajesni už dinozaurus.

Sausio pirmoji buvo graži, tiesiog pavasariška diena. Išėjau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Arkikatedros aikštėje dūmų kvapo jau nesijautė, alkoholio – taip pat, žmonės su vaikais vaikštinėjo, stoviniavo prie prakartėlės, prie eglutės, fotografavosi. Kauno eglutė įspūdingesnė už mūsiškę. Užtat Prezidentūra, mano supratimu, labai skoningai iliuminuota. To negalėčiau pasakyti apie Vinco Kudirkos aikštę ir paminklą. Kažkokia dėžė, panaši į lauko tualetą, per arti paminklo pastatyta, o pats paminklas – tamsus, niūrus. Trys prožektoriukai vos vos šviečia himno autoriui į akis. Vasarą čia bent paaugliai siautėjo, triukšmą su savo ratuotom lentom kėlė, socialdemokratai ir kitokie darbo žmonių gynėjai  lipo ant bačkos, Andrių Kubilių vertė…

Continue reading „Sausio 1-oji buvo pavasariška…”

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė”

{sigplus}fotoreportazai/ane{/sigplus}

Jaunimui kitąmet nebus leidžiama surengti tradicinių Kovo 11-osios eitynių sostinės Gedimino prospekte. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai žygiuoti bus leidžiama tik toliau nuo Vilniaus centro, Upės gatvėje, kur trispalvės ir tautinė simbolika bus mažiau pastebima.

Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga tokį savivaldybės elgesį vadina įžeidimu tautiškumui. Prašymas gauti eitynių leidimą Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateiktas prieš mėnesį. Dar praėjusią savaitę patriotiškai nusiteikusiam jaunimui buvo neoficialiai pasakyta, kad eitynes bus leista organizuoti.

Tačiau Vilniaus savivaldybės Renginių (susirinkimų) derinimo komisija staiga pakeitė nuomonę. Tautinio jaunimo sąjungai pasiūlyta eitynes organizuoti atokiau nuo sostinės centro, už Neries, Upės gatvėje, kurioje 2009-aisiais metais vyko homoseksualistų eitynės. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje tautininkams buvo paaiškinta, kad centre jie netilps, esą šioje vietoje numatyta kitų renginių.

Continue reading „Kovo 11-osios švęsti neleidžiama”

vytautas_visockas_mmmm

Apsirikau. Maniau, kad Seimo pirmininkui, krepšinio treneriui, Viktoro Uspaskicho pavaldiniui Vydui Gedvilui pavyks, kaip sakoma, numuilinti balsavimą dėl imuniteto panaikinimo trims Seimo nariams – tyriems kaip krištolas. Nepavyko. Neapsirikau tik sakydamas, kad socialdemokratai balsuos vieningai: nesugraudino jų nei Vitalijos Vonžutaitės ašaros, nei V.Uspaskicho kaltinamoji kalba Seime.

Bet kokia kalba! Ištaisyk gramatines klaidas ir dėk į oratorinio meno chrestomatijas! Kokia laikysena, gerbiamieji ponai! Kokie gestai, kokia šypsena – nuo sarkastiškos iki kūdikiškai tyros! Kokios pauzės! Kokie retoriniai ir labai konkretūs klausimai Algirdui, Gediminui ir kitiems kunigaikščiams! Ne veltui Kęstutis Masiulis šitos kalbos išsižiojęs klausėsi trečią kartą. Mokykis ir dar kartą mokykis, gerbiamasis Kęstuti.

Continue reading „Akmuo į svetimą daržą”

vytautas_visockas_mmmm

Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, niekada nepatikėčiau, kad mes esame valdomi tokių žmonių, kokius matėme vakar Seime, vykstant Seimo posėdžiams. Trūksta žodžių. Per kelias valandas buvo tiek primeluota, tiek išsisukinėta, klaidinta, klastota, kad sveikas protas to sutalpinti niekaip nepajėgia.

Dabar jau galima neabejoti – tie trys teisiamieji per artimiausius ketverius metus sėdės Seimo minkštose kėdėse ir tyčiosis iš valstybės.

Štai kaip žemai mes nupuolėme! O jau atrodė, kad Viktoras Uspaskichas priėjo liepto galą. Algirdas Butkevičius dievagojasi – socialdemokratai balsuos tik už kaltinamųjų Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Konservatoriai, socialliberalai sako tą patį – tik teismas gali nuspręsti, kalti jie ar ne. Seimas ne teisėjas, ši byla ne politinė.

Continue reading „Trūksta žodžių”

vytautas_visockas_mmmm

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos.

Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę.

Continue reading „Apie privačią nuosavybę, nekilnojamąjį turtą ir prekės ženklus”

vytautas_visockas_mmmm

Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.

Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.

Beveik visiems  nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.

Continue reading „Man labai gėda”

vytautas_visockas_mmmm

Pats savęs noriu paklausti: ar protesto mitingų laikai jau praėjo? Nuvertėme korumpuotą valdžią, sutramdėme prokuratūros, teismų sauvalę, ir dabar galime atsipūsti? Ar ne taip? Ar taip galvoja ir Darius Kuolys, Romualdas Ozolas, Gintaras Songaila, Arvydas Akstinavičius, Alvydas Medalinskas, Algimantas Matulevičius?..

Jų gretos jau sumažėjo, nebėra Valdo Vasiliausko, Jono Varkalos, Algirdo Patacko, Neringos Venckienės, Povilo Gylio, kiti liko lauke už durų. Jeigu būtų mano valia, aš juos visus su savo komandomis pakviesčiau gruodžio 21 dieną susirinkti prie Seimo durų, už kurių bus bandoma neatimti teisinės neliečiamybės trims Darbo partijos teisiamiesiems, trims Seimo nariams, kurie į jį pateko per mūsų visuomenės tamsumą, dėl nežabotos klaidinančios reklamos, dėl kitų panašių priežasčių.

Continue reading „Kas būtų, jeigu būtų”

vytautas_visockas_mmmm

Aš Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės nerinkau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar ji puolama. Žinojau jos praeitį, todėl netikėjau, kad ji bus tokia prezidentė, kokia yra. Kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti malonu? Žmogus toks padaras, kuris gali parduoti, išduoti ne tik kitą, bet ir pats save. Tad ką jau kalbėti apie politikus!

Nereikia galvos guldyti nė už vieną! Politikai (ypač Lietuvos) –  tokia ypatinga padermė, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, kaip valstybės. Keičia partijas, frakcijas kaip kojines, gal net dažniau. Neguldau galvos ir už Prezidentę, bet jos politiniai veiksmai kol kas atitinka mano lūkesčius. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Obamai per daug nepataikauja. Kas galėjo pagalvotii, kad, turėdama tokią komunistinę praeitį, prezidentė neras bendros kalbos su Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Valstybių politika paprastiems mirtingiesiems išryškėja tik po kelių dešimtmečių.

Continue reading „Teisėjai savo pačių bylose”

kaukees

Reikėtų, žinoma, mano amžiaus žmogui liautis domėtis, kas bus Seimo pirmininkas, pasodins Uspaskichą ar nepasodins, išsipildys Butkevičiaus svajonė tapti Seimo pirmininku ar Prezidentė ją kažkaip numarins…

Reikėtų, bet nepavyksta. Dabar, kai ir teatras, ir poezija, ir dailė neteikia nei džiaugsmo, nei pasigėrėjimo, kaip Maironio, Marcinkevičiaus laikais teikė, Seime randu ir teatro elementų, ir poezijos bei prozos, gal kiek mažiau dailės.

Nežinau, ką aš veikčiau, jeigu nebūtų nei Seimo, nei Vyriausybės. Žinoma, jų nebūti negali, aš kalbu apie šių svarbiausių valstybės institucijų atspindį televizijose, radijuje, dabar dar ir internete. Ypač Seimą mes pažįstame gal net geriau, negu kai kurie jau praėjusios kadencijos parlamentarai, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuris vis keliauja ir keliauja po platų pasaulį, Lietuvą garsina.

Continue reading „Spektaklis baigėsi. Spektaklis prasideda”

v.visockas_slaptai.lt

Kai man sako – tokia rinkėjų valia, – aš savęs klausiu: kokių rinkėjų?

Tų, kurie už dešros riekelę, už kelias dešimtis litų pardavė savo balsą? Tų, kurie kalėjimuose balsavo taip, kaip jiems buvo liepta, ir tokiu būdu nusipirko teisę vieną kitą kartą būti nemušami, nežeminami, neprievartaujami?

Ar būtent tiems žmonėms rūpi valstybės politika, ar būtent jie turi geresnį supratimą apie partijas, jų programas, ketinimus padidinti minimalią algą?

Teisės profesorius Egidijus Kūris pagrįstai stebisi: ir niekas, nei Kalėjimų departamentas, nei Teisingumo ministerija į tas užuominas nemušti už atiduotą rinkėjo balsą nereagavo. Baisu, kas dedasi mūsų valstybėje, bet čia kita tema.

Continue reading „Savi žmonės – susitarsim”

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )”

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )”

v.visockas_slaptai.lt

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Continue reading „Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs”

« 1 2 »

Buvau Šiauliuose. Teturėjau vos pora valandų laisvo laiko. Po ilgesnio nebuvimo šiame mieste norėjosi pereiti bent centrine Vilniaus gatve, pėsčiųjų bulvaru, užsukti į šalia esantį parką, kur prieš kelis dešimtmečius vežiojau ką tik gimusį sūnų.

Buvo vėsus, bet ramus, saulėtas rytas. Ant laikrodžio tupintis gaidys skelbė savaitės paskutinės darbo dienos pradžią. Netoli jo liepsnojo, degė didžiulis klevas. Didždvario gimnazijos gimnazistė (A.Tuleikio “Mergaitė su dūdele”) – graži kaip Eglė žalčių karalienė – sėdėjo ant rutulio, o kitoje gatvės pusėje – kūdikėlis ant ne mažiau gražios motinos kelių (A.Tuleikio “Motinystė”); B.Kasperavičienės “Pelikanai” fontane laukė vandens; aukštai ant namo stogo užsilipęs Egidijus Vareikis kvietė “Pasitikėti gerumu”; netoliese žviegė alkanas paršelis; lizdelyje apie meilę čiulbėjo paukštelių porelė; Šiaulių dramos teatras kvietė į “Blusyno pasakojimą”; “Gintarinės vaistinės” gyvatė jau buvo pasirengusi šuoliui; arbatinėje “Presto” garavo arbata; prie “Žiburio” knygyno moteris šlavė pageltusius lapus…

Continue reading „Aušra Šiaulių parke”

v.visockas_slaptai.lt

Gyvenome visuotinio melo pasaulyje. Penkiasdešimt metų mums buvo nusikalstamai meluojama. Penkiasdešimt metų mes nusikalstamai melavome. Viską reikėjo perrašyti. Perrašėme: istoriją, politiką, kultūrą…

Ar dabar melo mažiau? Na žinote! To jau perdaug! Argi jūs nematote, kad dabar nėra draudžiamų temų, drąsiai galite sakyti ir rašyti tiesą!? Gyvename laisvoje Lietuvoje ir šio gyvenimo negalima net palyginti su sovietmečiu! Tūlas patriotas tikriausiai maždaug tokiais žodžiais reaguos į mano klausimą: ar dabar melo mažiau?

O aš manau, kad ir dabar gyvename visuotinio melo pasaulyje. Ir dabar dar kartą bandoma perrašyti istorija. Mums tenka skaityti jau trečią ir pasaulio, ir Lietuvos istorijos variantą. Taip buvo visada, taip visada ir bus, deja.

Continue reading „Viskam turėtų būti saikas ir ribos”

v.visockas_slaptai.lt

Prieš knygos „KGB slaptieji archyvai 1954 – 1991 m.” pristatymą Genocido aukų  muziejaus koridoriuje, kur buvo galima įsigyti šį leidinį, poniai Teresei Birutei Burauskaitei pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jeigu gaučiau nemokamai – pareklamuočiau. Tai kad mes turime savo internetą… Knyga kainuoja, mes negalim kiekvienam…

Negalit tai negalit. Todėl recenzijos nerašysiu. Šį bei tą apie KGB veiklą Lietuvoje žinau ir be šitos knygos. Kaip ir kiekvienas mano amžiaus žmogus. Daug esu skaitęs. Kai ką sužinojau knygos pristatyme. Pavyzdžiui, rašytoja Eglė Juodvalkė papasakojo, kaip ji, priklausomybės laikais atvažiavusi į Lietuvą iš JAV, buvo sekama, nusikaltimo vietoje sučiupta Kaune, į kurį amerikonams be leidimo įvažiuoti nebuvo leidžiama.

Continue reading „Vietoj recenzijos”

v.visockas_slaptai.lt

Žiemą, pavasarį ir vasarą džiaugiausi, kad Vilniuje, Kaune vyksta susirinkimai salėse, mitingai aikštėse, eitynės gatvėse. Turėjau šiek tiek vilties, kad spalio mėnesį rinkimai į Seimą bus kitokie, tautą iki pražūtingos ribos atvedę partijomis vadinami politiniai ekonominiai klanai negalės jaustis saugiai.

Gal patirsime kažką panašaus į Sąjūdžio laikus, kai į sovietinę Aukščiausiąją Tarybą išrinkome nepriklausomybininkus? Šiandien, likus mėnesiui iki rinkimų, tokios vilties jau beveik nebėra. Oficiali rinkiminė kampanija tik prasideda, o jau aišku, kad mitinguotojai nepasieks bent kiek reikšmingesnės pergalės. Labai toli iki Atkuriamojo Seimo laikų ir laiko, ir politinės situacijos prasme. Kaip buvo tada, taip jau niekada nebus.

Continue reading „Viltis miršta paskutinė”

« 2 2 »

Pirmą kartą Vilniaus gatvėmis 42 kilometrus ir 195 metrus sportininkai bėgo 2004-aisiais. Tada šią trasą įveikė daugiau kaip 200 bėgimo profesionalų ir mėgėjų iš dešimties pasaulio šalių. Nuo 2006 metų bėgama ir pusę maratono. 2007-aisiais į Vilnių buvo atvykę profesionalūs bėgikai iš Kenijos. Richard Rotich distanciją įveikė per 2 val 21 min. 15 sek. Ir nugalėjo, pagerino Vilniaus maratono rekordą. 2008-aisiais Diana Maciušonytė Lobačevskė pagerino moterų rekordą: nubėgo per 2 val.45 min. 31 sek.

Šiais metais Vilniaus maratone pergalę pasiekė Tomas Venckūnas ir ukrainietė Anastasija Bulavinceva. Tomas Venckūnas pernai buvo trečias, o 2009-aisiais – antras. Praėjusių metų nugalėtojas baltarusis Dmitrijus Grigorjevas atbėgo trečias. Šįmet nugalėtojas Tomas Venckūnas distanciją įveikė per 2 val. 26 min. ir 55 sek.

Vytauto Visocko nuotraukose: akimirkos iš IX-ojo tarptautinio Vilniaus maratono.

2012.09.10