Pirmas mano rašinys po teroristų išpuolio Paryžiuje. Neturiu moralinės teisės pradėti ne nuo to, nors ką čia naujo bepasakysi, kai iki antradienio ryto tiek rodyta, komentuota, prognozuota, spėliota…

Viena moteris, žurnalistų užkalbinta Vilniaus gatvėje, stebėjosi: koks baisus, beprotiškas dabarties pasaulis! Deja… Mėgstu žiūrėti laidas apie Afriką, jos gyvąją gamtą. Migruoja drambliai, bėgdami nuo sausros, vandens ir maisto ieškodami. Migruoja tūkstančiai raguočių dėl tos pačios priežasties. O jiems iš paskos – liūtai, šakalai, hienos…

Continue reading „Žvilgsnis iš kosmoso ir nuo žemės”

Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).

Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų. 

Continue reading „Kai matomos tik raidės”

Aną dieną gatvėje sutinku seniai matytą kurso draugą. Kur leki kaip akis išdegęs? – klausiu. Skubu namo. Devyniolika penkiolika – daugiaserijinis meninis lenkų filmas „Šlovės dienos“.

Aš irgi žiūriu šį filmą. Ne nuo pradžios, gal nuo kokios dvidešimt penktos serijos, ir tai su pertraukomis. Labai vėlai rodomas, lyg atliekant privalomą, bet nemalonią prievolę. Ne iš karto pastebėjau, kad kitą dieną kultūros kanalas tą seriją pakartoja patogiu laiku.

Continue reading „Nejaugi mes tokie silpni?”

« 1 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Continue reading „Bandome pakilti nuo žemės”

Deja, ir šiandien nėra aktualesnių temų už tą, kuri jau taip įkyrėjusi. Pabėgėliai, pabėgėliai, pabėgėliai… Niekur nuo jų nepabėgsi, nepasislėpsi, kaip nuo…

Palyginimų ant liežuvio galo daug, bet už kiekvieną gali susilaukti žurnalo „IQ“ redaktoriaus Ovidijaus Lukošiaus paniekos ir pasmerkimo. Jis rašo: „Neįmanoma sugalvoti veiksmingesnio būdo pritildyti feisbuko demagogus, kaip unikalūs reportažai iš pabėgėlių stovyklų ar interviu su Lietuvoje įsitvirtinusiais kitataučiais“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Patikimiausias politinis projektas”

Kas nežino svieto lygintojo Tado Blindos – to geradario, kuris žiauriems dvarininkams ne tik iškaršdavo kailį, bet ir iškraustydavo jų kišenes, o atimtus auksinius išdalindavo vargšams. Visais laikais, visose tautose pasitaikydavo tokių legedinių keistuolių. Daugiausia vyrų.

Mūsų laikais bene ryškiausias svieto lygintojas yra ne vyras, o  Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ateikit, pasaulio  pažemintieji ir nuskriaustieji, atplaukit, atvažiuokit, Vokietijos sienos jums atviros. Mes turtingi – pasidalinsime per pokarinius dešimtmečius sukauptais turtais, aprengsime, pavalgydinsime, integruosime… – ir niekas jums nekainuos.

Continue reading „Viniaus mero mintis verta dėmesio”

Kaip visą tą tikslingą į Europą plūstantį žmonių srautą pavadinti? Gal Europos okupacija? Europos tautų naikinimo mašina? Ji, ta mašina, veikė ir iki šiol, bet žymiai lėčiau, ne taip pastebimai. Vadinamieji pabėgėliai (taip tą srautą įvardija lietuvis anonimas, dirbantis Vokietijoje pabėgėlių centre: Delfi.lt) kosmopolitams labai pageidautiną darbą nepaprastai paspartins. Dešimtmečio kito darbas – per metus kitus.

Bet apie tai niekas nekalba. Apie tai beveik draudžiama kalbėti. Reikia pataikauti lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nes juos gina Lenkija, reikia labai atsargiai elgtis su rusais, nes juos gina Rusija, reikia kiekviena proga ir be progos muštis į krūtinę: lietuviai šaudė žydus. Dabar naujas reikalavimas: apie pabėgėlius – tik gerai, tik su užuojauta, nes juos gina Vokietija, Prancūzija.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Europa pabėgėlius gelbsti popieriniais laiveliais”

Kiek šiandien migrantų Europoje, neskaičiuojant lietuvių, lenkų, latvių ir kitų legaliųjų, laimės ieškančių Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje?..

O kiek bus rytoj? Visi tikrai žino, kad bus daugiau negu šiandien. Gal šiandien dar šiek tiek mažiau negu Europos senbuvių – prancūzų, vokiečių, italų graikų, vengrų, lietuvių… Šiandien dar gal mažiau, o rytoj?

Continue reading „Europos Sąjungai teks prisitaikyti prie imigrantų”

Lietuviškos sulenkintos pavardės dokumentuose lenkiškai dar nerašomos.

Bet bus bandoma taip pataikauti Lenkijai ir lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nepaisant akademiko Zigmo Zinkevičiaus atviro laiško Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui. Netiesiogiai įteisinsime Vilniaus krašto okupaciją. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ svarsto galimybę autobusų, važinėjančių miesto centro ir Vilniaus oro uosto kryptimi, maršrutų rodyklių užrašus teikti lietuvių ir anglų kalbomis. Kalbos komisija nepritaria. Vilniaus meras Šimašius sako: autobusai su angliškais užrašais – važinės!„Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagrindinės maršrutų sudedamosios dalys yra vietovardžiai – neverčiami žodžiai, taigi tokios informacijos teikimas ir anglų kalba būtų netikslingas ir neinformatyvus“, – teigia  VLKK. Na ir kas!

Apie bandymus sugrįžti į juodžiausius praeities laikus mūsų studijoje pasakoja kalbininkas daktaras Aldonas PUPKIS, išleidęs žymaus kalbininko Juozo Balčikonio raštus, monofrafijas „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“, „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kelis dešimtmečius studentus ir plačiąją visuomenę atkakliai mokęs taisyklingos lietuvių kalbos. Beje, esame seni pažįstami, kurso draugai, ir Juozas Balčikonis, ir čia minimas Zigmas Zinkevičius – mūsų profesoriai.

Vytautas Visockas

Continue reading „Atkakliai bandoma sugrįžti į juodžiausius praeities laikus”

… O pabėgėliai plūsta ir plūsta į Europą. Valtimis, laivais, pėsti ir važiuoti, gyvi ir net mirę. Šimtais, tūkstančiais, dešimtimis, šimtais tūkstančių. Europa sutrikusi. Bejėgiškai skėsčioja rankomis, o gyvoji banga ritasi per spygliuotos vielos užtvaras, per simbolines valstybių sienas, sėdama paniką ir nesantaiką Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…

Vladimiras Putinas trina ranka: kaip gerai, kad mes neturtingi, kaip gerai, kad ta banga skaldo Europą, sėja nesantaiką tautose ir tarp tautų.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kol Amerika stipri, kol jai mūsų reikia…”

Su tais paminklais, su tom atminimo lentom tikra bėda. Pastatėm Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai paminklą. Aiškiai paskubėjome. Reikėjo atsiklausti Valatkos, o dar geriau – Zingerio. Jie būtų įspėję, patarę palūkėti: gal ne tokioje reprezentacinėje vietoje Kudirka turėtų stovėti, gal ne toks didelis, gal tik biustas? Juk, o Viešpatie, tas publicistas, žurnalistas, daktaras, varpininkas buvo antisemitas, šaipėsi iš žydų!

Kai kas dabar ragina tą paminklą griauti, kiti, geriausiu atveju, prie paminklo matomoje vietoje bent pritvirtinti lentą, apie himno autoriaus antisemitizmą informuojančią. Žodžiu, devynis kartus atmatuok, atsiklausk galingesių ir įtakingesių. Ne Buroko, ne Sinicos, o Valatkos, Zingerio, Zurofo, Parulskio, Truskos ir t.t.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Esu kaltas, esu labai kaltas”

Rugpjūčio 17 d. grupelė Vilniaus universiteto 1957-1962 m.m. laidos lituanistų Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje su gėlėmis stovėjome prie mūsų kurso draugo Ipolito Ledo karsto. Atsisveikinome su ilgamečiu Vilniaus universiteto dėstytoju, vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopsčiausių komplektuotojų, kurso seniūnu, beveik kiekvienam kolegai turėjusiu didelės įtakos.

Su Ipolitu bendravau beveik iki pat jo mirties, susitikdavome Universitete, mano ir jo namuose;  turiu paskutinę (tikriausiai) jo nuotrauką, kai pernai prie Neries jis kurso draugams Algimantui Bučiui, Vaclovui Mikailioniui ir man pasakojo apie mažai žinomus dalykus iš Universiteto gyvenimo mūsų studijų metais.

Šiandien Ipolitas Ledas savo jubiliejinais metais (1935-2015) amžino poilsio atsigulė Višakio Rūdos kapinėse. O mes, gerai jį pažinojusieji, šviesų jo paveikslą norime dar papildyti pagarbos ir dėkingumo žodžiais bei keliomis nuotraukomis.

Vytautas Visockas

XXX

Jis ruošėsi dideliems darbams…

Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip ir visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės  komunikacijos priemonių.

Ipolitas Ledas, atvirkščiai, stengėsi taip pat, kaip ir daugelis jo bendradarbių, sekti didžiąja Lietuvos kultūros tradicija (literatūra, filosofija, teatru), kurią jis labai gerbė ir puoselėjo,  bet labai išsiskyrė iš jų ir savo principais, ir polinkiais, ir gyvenimo būdu, ir rezultatais. Jis neprastai kruopščiai kaupė literatūrą, ją studijavo, skaitė paskaitas studentams, bet pats beveik nieko nerašė. Kartais atrodė, kad jis ruošėsi dideliems darbams… Tačiau jis taip kritiškai žiūrėdavo į bet kokį savo parašytą tekstą, tiek daug juos taisinėdavo, kad retai kada tepavykdavo juos užbaigti.

Todėl netapo nei kvalifikuotu filologu, nei filosofu. Dažnai jis čia pasijusdavo nelabai patogiai. Kartais konfūzydavosi. Bet labai sirgo dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos likimo. Pagaliau jis tapo vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopščiausių komplektuotojų. Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena, kokia literatūra sovietmečiu buvo publikuojama. Ir kaip sunku buvo gauti geriausią literatūrą, atveriančią platesnį ir skaidresnį langą į pasaulį. Ji buvo deficitinė ir labai sunkiai prieinama.

Ipolitas paprastai ją gaudavo. Jis priklausė prie tų žmonių, kurie jau studijų laikais išmoko iššniukštinėti, kaip surasti deficitinę literatūrą ir tapo savi visuose Vilniaus miesto knygynuose, todėl neblogai galėjo žinoti, kur ir kada galėjo pasirodyti tokios knygos arba į ką jas galima išmainyti.  Kur jau kur, o ten jį visada galėdavai susitikti, tai vartantį katalogus, tai skaitinėjantį naujus leidinius, tai su pažįstamais žmonėmis aptarinėjantį knygų medžioklės ypatumus. Išimdamas iš seno ir stipriai apsitrynusio portfelio įsigytas knygas arba jas įsidėdamas, jis visada apčiupinėdavo jų įrišimą, popieriaus kokybę ir šiltai paglostydavo. Gera knyga jam buvo neįkainojamas turtas, o ypač reta – ištisas lobis. Kadangi jis turėjo gerą lituanistinį išsilavinimą, todėl turėjo neblogą nuovoką, kuo turėtų būti papildyta jau seniai didelė jo namų biblioteka.

Tai buvo tikrai ne šių laikų žmogus, pasiryžęs tokiam anais laikais beveik šventam, o dabar labai keistam ir net daug kam visai nesuprantamam darbui ir apsukrumui kaip nepabaigiamas retų, svarbių ir labiausiai istoriškai reikšmingų knygų kaupimas, užtvindęs visus jo kambarius nuo grindų iki pat lubų. O praėjimams buvo palikti tik siauručiai takeliai. Jis rinko knygas ir gyveno tarp knygų, kurios galų gale išvarė jį ir iš namų. Taip, tai buvo žmogus tos jau beveik išnykusios kultūros, kurią dar galėtume vadinti knygine absoliučia šio žodžio prasme.

Krescencijus Stoškus

XXX

Šviesus Ipolito portretas

Ipolitas Ledas pradėjo lituanistikos studijas Vilniaus universitete 1957 m. kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Norbertu Vėliumi, Algimantu Bučiu, Romualdu Ozolu, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Irena Žvigaityte-Bučiene ir visu būriu kitų lituanistų, palikusių matomą pėdsaką mūsų kultūroje. Kurse buvo dvi akademinės grupės – vaikinų ir merginų. Ipolitas ilgus metus buvo vyriškosios grupės seniūnas. Keliais metais vyresnis už daugelį bendramokslių, jis stropiai ėjo savo pareigas, palaikė akademinę rimtį ir susikaupimą. Jis įsiterpdavo į lieratūrinius ginčus su „senesnio žmogaus“ pamokymais ir ironija. Jį domino visa, kuo gyveno kursas. Jis išsaugojo ir perdavė Universiteto bibliotekos rankraštynui vienintelį kurso almanacho „Gaudeamus igitur“ egzempliorų, kuriame gyvai  paliudyta to meto studijų atmosfera.

Nuo pirmųjų studijų metų Ipolitas tapo aistringu bibliofilu, įvairiausiais būdais įsigydamas retų leidinių. Ilgainiui knygų stirtos užgožė didžiąją jo būsto dalį. Atidžiai Ipolitas sekė literatūrinę  savo moksladraugių kūrybą stengdamasis surinkti visa, ką jie yra parašę ir išleidę.

Kita didžiulė Ipolito aistra buvo teatras. Jis kartu su būreliu bendrakursių lankė Juozo Meškausko vadovaujamą teatro studiją, reikliai vertino kolegų kūrybą, vėliau atidžiai sekė Irenos Bučienės teatrinį kelią.

Paskutiniaisiais studijų metais pradėjęs dirbti Filosofijos katedroje Ipolitas tapo ištikimu Eugenijaus Meškausko bendraminčiu ir mokiniu. Čia pradėjo ryškėti jo moksliniai interesai. Iš pradžių jį sudomino vertybių teorija, kurią galvojo aptarti planuojamoje disertacijoje. Vėliau nuo teorijos pasuko į kultūros istoriją – tautinio atgimimo epochą. Buvo sumanęs aprašyti Juozo Andziulaičio- Kalnėno literatūrinę veiklą. Deja, ir šis sumanymas liko neigyvendintas. Ipolitas buvo daugiau linkęs kalbėti nei rašyti. Savo išmintį jis dėstė estetikos kursuose, skaitytuose filologijos fakuleto studentams. Kažin ar yra išlikę šių paskaitų konspektai ir vargu  ar kas imsis jas atkurti. Bet paskleistos mintys tikriausiai išliko paskaitų klausytojų galvose. Kaip ir šviesus  Ipolito portretas – jo bičiulių ir kolegų atmintyje. 

Kęstutis Nastopka

XXX

Visos jėgos – Lietuvos labui

Ipolitas tarp pusšimčio 1957-aisiais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs, atsinešė šio iškilaus savo kraštiečio, didžiojo varpininko aurą. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi, jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę. Brandesniu protu, svaresniu žodžiu greitai pelnė draugų pagarbą ir ne vienerius metus buvo kurso seniūnas. Jis nepriklausė kurse jokioms grupelėms, tačiau buvo pripažintas autoritetas. Net ir Universiteto dramos būrelyje gaudavo neeilinius vaidmenis, tokius kaip Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio „Milžino paunksmėje“, ir profesionaliai juos atlikdavo.

Dėsninga, kad jau studijų metais Ipolito interesai krypo filosofijos link. Jo išlavintas protas rado sau dirvą Filosofijos katedroje, vadovaujamoje prof. Eugenijaus Meškausko. Visus savo darbingiausius metus Ipolitas Ledas dėstė filosofijos, sociologijos, estetikos kursus Vilniaus universiteto studentams, buvo jų įvertintas ir išskirtas.  Pasak Ipolito, profesoriaus Meškausko užuovėjoje, tikroje gaivios minties oazėje, ryžtasi leisti „Problemas“, „žurnalą be scholastinių štampų, ‘mokslingų’ raizgalų, be įprasto tuščiažodžiavimo“. Daugelį metų Ipolitas buvo žurnalo redkolegijos narys, pats rašė, redagavo, vertė.

Visi kurso draugai žinojo apie jo aistrą rinkti lituanistines knygas, apie jo didelę, sunkiai telpančią bute biblioteką. Visi jautė jo dėmesį, geranorišką rūpestį ir nuoširdų norą, kad visi atiduotų jėgas Lietuvos, Tėvynės, labui.        

Toleina Daržinskaitė

XXX

Knygius

Apie kurso draugus norėčiau rašyti, prisimindamas linksmus studentiškus nutikimus. Juos reikėtų rašyti su humoru, bet kai Viešpats dalijo tą sugebėjimą, aš buvau kažkur išėjęs, todėl nepradėsiu, tuo labiau, kad prireiktų geros apysakos. Keletą žodžių apie labiausiai įsirėžusius pasakysiu kaip moku.

Ipolitas Ledas. Be abejonės, jis man padarė didžiausią įtaką. Ne studijų metais. Tiksliau – pradedant studijų metais. Visą gyvenimą jis buvo mano prižiūrėtojas ir auklėtojas. Vyresnis ne kažin kiek, bet paveikus kaip šimtametis išminčius. Na, žinoma, galima būtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad aš buvau nepataisomas plevėsa, o to savo rimtumo didybėje Ipolitas, turiu vilties, savyje galėdavo ir pasigesti, tačiau, šiaip ar taip, jjis mane mokė gyventi nuo pirmo kurso, tebemoko ir dabar. Užrašų knygelėj (bene 1958 m.) turiu užsirašęs kurso susirinkimo diskusiją, kurios didžiausią dalį sudaro I.L. kalbos konspektas. Tėviški pabarimai (laikyti liežuvį už dantų, neskriausti Gegužiuko, ateiti nors į vieną kiekvienos disciplinos paskaitą ir pan.), palydimi supratingos šypsenėlės su kokiu jam būdingu rankos gestu – tarsi būtų lietuviškų debesėlių nusagstytas visas skaidrus mūsų bendravimo dangus. Knygius iki plaukų pašaknų, žinantis visas jų naujienas ir senienas, jis anais laikais Maceiną, Šalkauskį ir visa kita pirkdavo ne tik sau, bet ir man, žinodamas suteiksiąs tikro džiaugsmo ir bent kiek proto. Ilgus pasivaikščiojimus Antakalnio gatvelėm ir takais prisimenu kaip kokių antikos peripatetikų vaikštynes. Ipolitas buvo visą kursą balansuojanti asmenybė. Ne veltui buvo seniūnas.

Romualdas Ozolas

(Iš jo atsiminimų „Kursas: žmonės ir žymenys“, paskelbtų knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai“, 2014)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.08.18; 13:30

Imtis šio rašinio paskatino labai nekultūringas išpuolis prieš žurnalistą Algimantą Čekuolį. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad žurnalistų „kalvės“ vadovas (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas A.Vaišnys) galėtų taip užgauliai ir primityviai viešai koneveikti seną, Lietuvos žurnalistikai ir Atgimimui daug nusipelniusį žmogų, iki šiol išmintingai, populiariai rašantį (kalbantį) aktualiomis temomis. Ypač jeigu, kaip teigia pats užpultasis, tame feisbuke paskelbtame Vaišnio rašinyje daug netiesos.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ar įmanoma išmesti televizorių?”

Po karo, kai jau vyko šaltasis karas, sovietų laikraščiai spausdindavo piešinius: kapitalistai – storuliai jankiai – tonomis į jūrą verčia apelsinus. Kapitalistinių šalių žmonės badauja, o jie, norėdami palaikyti aukštas vaisių kainas, dalį jų sunaikina, užuot išdalinę vargšams arba bent pigiau pardavę.

Sunku buvo patikėti, kad laikraščiai ir radijas sako tiesą. Nejaugi  taip gali būti? – niekaip netilpo mano vaikiškoje galvoje toks elgesys. Nupiešti sunkvežimį, jūros krantinėje į vandenį verčiantį vaisius, nesudėtinga – todėl turbūt tai melas.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviams Lietuvoje darosi karšta”

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Rugpjūčio 1-ąją – šviesaus atminimo žodynininko, tarmių puoselėtojo prof. Vytauto Vitkausko gimimo dieną – švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčioje žemaitis klebonas Vytautas Rapalis už žemaitį Vytautą Vitkauską, pasak klebono, savo 80-mečio jubiliejų švenčiantį Viešpaties namuose,  laikė šv. Mišias. Jie buvo pažįstami.

Labai šiltas, malonus kunigas Vytautas Rapalis pasakė puikų pamokslą. Po šv. Mišių jis leido Tautinės raiškos sambūriui, vadovaujamam Albinos Šiupienienės, bažnyčioje pratęsti kalbininko Vytauto Vitkausko minėjimą.

Juozas Timas:

Tebūnie leista man, žemaičiui Juozui Timui, kilimo iš Klaipėdos krašto, pareikšti Vilniaus sąlėkio kalbos bičiulių valią, kad nuo šiol toliau bylojame antrąjį tautystės metraštį, pavadintą lietuvių dainiaus Justino Marcinkevičiaus posmo eilute Vienas žodis – Lietuva“. Tai liudijimas, kol gyvas mūsų žodis – būsim! Daugel kartų per šios atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvos bažnyčiose malda ir prisiminimais rodėme pagarbą Tautos ir Kalbos šviesuoliams. Todėl pirmiausia ir noriu Jums, garbusis Klebone, žemai nusilenkti ir nuoširdžiai už visus padėkoti. Teikitės iš Žvėryno bendruomenės narės Žanos Chiminienės rankų priimti baltą pagarbos ženklą – Reginos Vrubliauskienės (nuo Kalvarijos) suvalkietiškomis tulpėmis išsiuvinėtą atminą su Jūsų inicialais V R – Šventam Raštui ar Tautystės metraščiui Per žodžio gyvastį ir dvasią“ papuošti. Dovanojame ne dėl to, kad kadaise vežime sėdintį Joną Jablonskį yra pergudravęs paprastas žemaitis, bet todėl, kad Jonas Jablonskis yra mūsų visų, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ir žemaičių, bendrinės kalbos tėvas (įteikiamas metraštis ir atmina). Tesaugos amžinai ir dieną šią primins baltieji Vilniaus angelai, vėliau atiteksiantys gražiai per Mišias giedojusiai vargonininkei Aidai Valiukevičienei ir iš Pagėgių kilusiai Reginai Rakštienei, kuri dėl žemaitiškos garbės net Operąspecialiai dėl mūsų šiandien atidarė.

Giesmę „O Vilniau didingas“ (žodžiai Vytės Vaitkutės, muzika Liongino Abariaus) pakiliai sudiedojo garsi žemaitė Janina Bukantaitė ir cikrinis dzūkas Jonas Volungevičius.

Kalbėjo Albina Šiupienienė:

Kiek daug davei mums, Viešpatie, atėmęs viską. Tiktai tikėjimą Tavim palikęs, šventu taku mus atvedei į savo meilės sodą.

Širdies liepiami, meldėmės už žmogų, kuris pirmiausia mylėjo Viešpatį Dievą, mylėjo artimą – ne taip – kaip save, o už viską labiau – mylėjo Tėvynę.

Kad mūsų šaukims perniek nenueitų, darsyk už šventą Mišių auką, skirtą profesoriui Vytautui Vitkauskui, iš visos širdies klebonui Vytautui Rapaliui dėkos Kuršėnų bendruomenės atstovai, lydimi Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Ingridos Kupšaitės, Algis Vitkauskas – profesoriaus brolis, Jadvyga Vitkauskienė – profesoriaus brolienė, Giedrutė Karkalienė – Kuršėnų miesto seniūno pavaduotoja, Vida Ragauskienė – Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, Marytė Streckienė  – Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, Sigita Lukienė  – lituanistė, dabar pensininkė, Šiaulių rajono garbės kraštotyrininkė, Vytauto Vitkausko bendramintė, ilgai su Juo bendravusi, Laimutė Varkalienė – Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja (prisijungs Vilniuje).

Tuoj paciu rozu Vylniaus dzūkų pulkucio taucinį gvazdzikų kauburėlį induos kuršėniškiams slaunūs bernukai, katriej visus šėnavoja ir kožnam mačija, nugi: (Antanas Mikalauskas iš Alytaus krašto,) Petras Maždžierius nuog Druskinykų ir šviesios pomėcies pulkucio nario ir marijonų kunigėlio Vaclovo Aliulio primicijų klapčiukas – Juozas Baikauskas iš Santaikos. Kodėl Druskinykų tarmės žodzyno vieno bendraautoriaus kapų padabys anei tulpės, anei rūtos, ciktais vyriški gvazdzikai… ale pacys pamislykit.

Kalbos ateitis, anot profesoriaus, ar šiaip šnekėsim, ar taip, yra motinų rankose. Gera kalba neatskiriama nuo šeimos santarvės, kultūros, susiklausymo. Todėl buvusio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos nario Vytauto Vitkausko kapą papuoš moteriška Administracijos direktorės gėlių kompozicija – juo labiau kad Almos Vaitkunskienės senelė iš Palangos anos Lietuvos laikais buvo pripažinta nusipelniusia lietuvių kalbos mokytoja. Tik iš Jos ir bus paveldėjusi pagarbą ir meilę kalbai…

Palaiminti Bažnyčioje, kūnu ir siela pakylėti, Žvėryno bendruomenės narių Žanos ir Vytauto Damaševičiaus vedami, eisime į „Operos“ kavinę, kurioje vyks prisiminimų popietė apie Profesorių.

Kavinėje buvo daug kalbų prie švediško stalo. Profesionaliausiai, be abejo, apie prof. Vytautą Vitkauską papasakojo kalbininkas dr. Aldonas Pupkis.

„Operoje“ skambėjo Tautinės raiškos sambūrio daina „Pakelkim Lietuvą“ (žodžiai ir muzika Emilijos Stankevičienės)

 

Po medžių šaknimis ir žodžiai, ir veidai,

Sudegintų pilių išlikę pelenai.

Kaip gintaro lašai, kaip girių šlamesys,

Žieduota pakelė ar jūros šnabždesys.

 

Pakelkim Lietuvą visi ant rankų,

Priglauskim Lietuvą kaip kūdikį brangų.

Globokim Lietuvą, jos mėlyną dangų,

Dainuokim Lietuvai – Tėvyne brangi…

 

Ar spindinti giedra vasario ramumu,

Ar liūdesy tyli, ar trykštanti džiaugsmu.

Visiems čionai užteks ramybės, šilumos,

Visus priglausi tu nuo vėjų ir audros.

 

Pakelkim Lietuvą visi ant rankų,

Priglauskim Lietuvą, kaip kūdikį brangų.

Globokim Lietuvą, jos mėlyną dangų,

Dainuokim Lietuvai – Tėvyne brangi…

Fotoreportažo nuotraukos – Vytauto Visocko. Nuotraukos iš prieš kelerius metus įvykusio renginio, kuriame dalyvavo ir prof. Vytautas Vitkauskas – a.a. Audronio Žygavičiaus.

2015.08.04; 05:03

« 1 2 »

Iki šiol kasmet bent po kartą kitą aplankau gimtąjį Alytų ir jo apylinkes. Kiekvieną savo gyvenimo kelią jau beveik nuėjusį žmogų atsiminimai kviečia pabraidyti seniai užžėlusiais takais takeliais, pasidžiaugti permainomis arba pabumbėti: mūsų laikais buvo gražiau, geriau tvarkoma gimtinė.

{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Iš gimtojo Alytaus sugrįžus”

Slaptai.lt aktualijų portalas

Pirmiausia dėl to, kad mes daug, intensyviai, kryptingai rašome slaptųjų tarnybų temomis. Būtent pas mus, o ne kur nors kitur, rasite išsamių, objektyvių, analitinių publikacijų apie pasaulio slaptąsias tarnybas, sensacingų pranešimų, šokiruojančių faktų.

Būtent čia analizuojama, kaip Rusijos Federacijos žvalgyba kenkia kaimyninėms valstybėms, kaip bando įtakoti JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų didžiųjų pasaulio valstybių politiką sau naudinga kryptimi. Būtent čia, pas mus, Jūs rasite neišgalvotas istorijas apie dvigubus, trigubus agentus, pasisekusias ir žlugusias žvalgybines operacijas. Būtent čia kaupiamas didžiausias ir išsamiausias archyvas apie pasaulio slaptąsias tarnybas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Antra, mes niekam nepataikaujame. Nei amerikiečiams, nei rusams. Nei krikščionims, nei musulmonams. Mes giname savo – Lietuvos, lietuvių – interesus. Mes nenorime, kad Lietuva būtų didžiųjų pasaulio valstybių intrigų ir tarpusavio mainų žaisliuku, kurį galima parduoti, išmainyti ar tiesiog padovanoti.

Trečia, skirtingai nei kiti leidiniai, mes nevengiame tikrai aštrių, tikrai skandalingų temų. Mes spausdiname net tuos rašinius, kurių publikuoti nenori jokie kiti leidiniai. Mes būtinai leidžiame poziciją išdėstyti tiems, kuriuos kritikuojame. Mes neturime nei amžinų numylėtinių, nei amžinų priešų. Jeigu doras, didelį autoritetą turintis politikas vis dėlto nusižengė moralės, padorumo, teisingumo ar lietuvybės principams, – vadinasi, mes jį kritikuosime be gailesčio. Jeigu didžiausias nusidėjėlis žengs dorą, sąžiningą, gražų žingsnį, – mes būtinai jį pagirsime.

Ketvirta, tik čia, pas mus, Jūs galėsite išvysti tiek daug išsamių video ir radijo reportažų pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo politikos iki kultūros, nuo korupcijos iki terorizmo, nuo slaptųjų tarnybų iki meilės prisipažinimų. Mes stengiamės aprėpti visas temas, kokias tik įmanoma aprėpti. Mes siekiame, kad mūsų portalą lankytų rašytojas ir studentas, politikas ir pensininkas, milijonierius ir minimalų atlyginimą tegaunantis tarnautojas.

Internetinį portalą www.slaptai.lt verta skaityti, nes mes vadovaujamės principu: „Nėra nieko maloniau, kaip viską žinoti“. Taip kadaise pasakė senovės išminčius ir filosofas Ciceronas.

Vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas

Gimiau 1966 metais Vilniuje. Mokiausi Vilniaus Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje. 

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.

1984 – 1986 metais ne savo noru tarnavau sovietinėje armijoje Maskvoje. 1991-aisiais baigiau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos fakultetą. Žurnalistu aktyviai dirbu nuo pat 1986-ųjų. Ilgiausiai darbavausi „Literatūros ir meno“, „Respublikos“, „Atgimimo“, „Lietuvos aido“, „Valstiečių laikraščio“ leidiniuose, kur rašiau politikos, ekonomikos, kultūros, istorijos temomis. 7-erius metus vadovavau teminiam puslapiui „Atmintis“ (pokario partizanų kovos Lietuvoje 1944 – 1953 metais) ir 5-erius metus – „Vardan Lietuvos“ (specializuotam leidiniui apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų šiokiadienius). 1994 – 1995 metais karo korespondentu dirbau Čečėnijos sostinėje Grozne.

Kaip žurnalistas esu keliavęs po Rusijos platybes, Kirgistaną, Kazachstaną., Ingušiją, Gruziją, Šiaurės Osetiją, Kosovo provinciją, Daniją, Švediją, Didžiąją Britaniją. 2006-aisiais kartu su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju Kęstučiu Kaminsku išleidome knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“. 

Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija”

2016-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydo dar viena mano knyga – „Juodojo Sodo tragedija” (apie sudėtingus Azerbaidžano – Armėnijos , Turkijos – Armėnijos tarpusavio santykius ir apie Lietuvos požiūrį į konfliktą dėl Kalnų Karabacho). 

El. pašto adresas:
gilanis.gintaras@gmail.com
Darbo telefonas: +370 687 90497

Fotografas, publicistas ir analitikas Vytautas Visockas

Gimiau 1939 metais, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Iki fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos (SSRS) slaptųjų protokolų, nulėmusių Lietuvos likimą, buvo likę nepilni du mėnesiai.

Mokiausi ir vidurinę mokyklą baigiau Dzūkijos soscinėje Alytuje. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

1957 metais įstojau į Vilniaus universitetą. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Didžiąją gyvenimo dalį buvau žurnalistas ir knygų leidėjas: dirbau Lietuvos radijuje (tada jis vadinosi šiek tiek kitaip), „Minties“ leidykloje – redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, kelerius metus buvau leidyklos direktoriumi.

Esu parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Sudariau albumą „Baltijos kelias“ („Mintis“, 2000), „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“ („Mintis“), išverčiau grožinės, mokslinės literatūros (A. K. Doilio, J. Dolmatovskio, E. Fukso, A. H. Kirkoro, V. Suvorovo ir kt. autorių) knygų.

Jeigu Eduardas Eigirdas teisus… Teisingiau – jeigu teisi jo „Valstybė“, tai Lietuvos reikalai prasti. Pirmiausia: kodėl  Eigirdą tapatinu su „Valstybe“ – žurnalu, kurį pastoviai skaitau. Todėl, kad šiame leidinyje jis dominuoja. Gal nebus labai perdėta, jeigu pasakysiu, kad „Valstybė“ – beveik vieno publicisto, politologo Eduardo Eigirdo kūrinys. Štai paskutiniame „Valstybės“ numeryje net penki pasirašyti jo darbai.

Todėl ir sakau: jeigu Eigirdas teisus, mūsų laukia Graikijos likimas. Redakcijos skiltyje – „400 dienų iki mūsų kaimelio graikizacijos“ – jis rašo, kad su Rusija susijęs kapitalas, taip pat „oligarchinė nomenklatūra“ 2016-aisiais metais bet kokia kaina ims valdžią, o po penkiolikos metų Lietuva „gal jau kratysis apimta finansinės ir politinės agonijos. Kaip Graikija“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Jeigu „Valstybė“ teisi…”

Žurnalo IQ vyr redaktorius Ovidijus Lukošius, tarsi koks nepadorių, užgaulių internetinių komentarų rašytojas, peržengė kultūringo elgesio ribas. Minėto žurnalo liepos mėnesio numeryje redaktoriaus puslapyje, pavadintame „Lyderystės krizė“, jis rašo:

„Štai premjerą Algirdą Butkevičių ištinka mažakalbystės priepuolis. „Ne, aš turiu savo nuomonę, kurią esu išsakęs ne vieną kartą. Ačiū“, – teištarė ministras pirmininkas, paklaustas apie siūlymą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė  po panašaus Žinių radijo žurnalistų užduoto klausimo net paprasčiausiame sakinyje ėmė painioti gimines: „Aš esu tradicinės šeimos atstovas.“ Tačiau niekam nepavyko pranokti prezidentės Dalios Grybauskaitės – ji net nutraukė interviu su Latvijos televizijos žurnalistu, kai šis valstybės vadovės pasiteiravo, ar mūsų šalyje nesirengiama įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų: „Lietuvoje šia tema nevyksta didelių diskusijų ir manau, kad šis klausimas nėra aktualiųjų sąraše.“ Apsimesti, kad ši tema nesvarbi, gali tik aklas, kurčias ar kvailas.“

Continue reading „Ar ne per daug saviniekos?”

Man atrodo, kad dabar, kai dokumentuose ketinama įteisinti pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, reikėtų prisiminti ir sąvoką politinis subinlaižis. Pagrindinio šios sąvokos žodžio, kaip aiškina žodynas.lt, reikšmė tokia: subinlaižis, – ė: kas pataikauja, padlaižiauja. Jis baisus subinlaižis: kiekvienam aukštesniam nori įsiteikti.

Pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis, kaip sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ne Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, o politikų reikalas. Norėčiau ministro paklausti: kokių politikų? Jeigu tų, kuriuos įvardija žodynas.lt – tada taip. Tik pataikūnai politikai gali savintis lietuvių kalbą ir ja prekiauti su kaimyninėmis valstybėmis, prisidengdami, pasak Linkevičiaus, „kažkokia komisijų nuomone“, vengdami politinės atsakomybės.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Metas žemai nusilenkti tikrai palankus”