Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Sąmokslininkai planavo ginklu nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti savo, kuri „paprašytų“ J. Pilsudskį ir Lenkijos Seimą Varšuvoje prijungti Lietuvą prie Lenkijos.
Paskutinėmis prieš išpuolį dienomis Lietuvos saugumui pavyko atskleisti sąmokslą, suimti didžiąją sąmokslininkų dalį, konfiskuoti ginklus. Tai buvo savotiška lietuvių tautos pergalė prieš vadinamuosius unijininkus – netikinčiais lietuvių tauta, jos valstybingumu, buvo pergalė prieš luominę, kaip ir J. Pilsudskio, ideologiją. Pergalė sustiprino Tautos pasitikėjimą savo jėgomis, savo valstybe.
Pirmasis Lietuvos Prezidentas ir Laikinoji konstitucija. Po lenkų sąmokslininkų įveikimo padidėjo Valstybės Tarybos Pirmininko A. Smetonos autoritetas. Jis, sugrįžęs iš Vakarų po ieškojimų paramos Lietuvai, 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu. Pagal Laikinąją konstituciją Prezidentui buvo priskirta visa vyriausioji vykdomoji valdžia – Lietuva tapo prezidentinė valstybė.
Laikinojoje konstitucijoje nurodyta, kad Valstybės Taryba ir Vyriausybė veikia „reikšdama suverenią Lietuvos galią“ ir kad nepriklausomos Lietuvos sostinė yra Vilnius, nepaisant, kad ji buvo J. Pilsudskio gaujų okupuota. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo patvirtintoje „Lietuvos Valstybės Konstitucijoje“ antrame straipsnyje dar buvo nurodyta, kad „Suvereninė Valstybės valdžia priklauso Tautai“, kad „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“
Tik lietuvių Tautos kovų ir kančių dėka atsikratyta lenkų, rusų, vokiečių atneštos vergovės, tik dėka saujelės pasišventėlių ir lietuvybės nepraradusios valstietijos vaikų, Tauta prisikėlė ir apgynė save ir savo valstybę per daugiau kaip dvejus metus trukusiuose karuose su imperialistine Lenkija, Sovietine Rusija, su bermontininkais ir įvairiais sąmokslininkais.
Lietuvių tautos, vienos seniausių pasaulyje, istorija patvirtina, kad svarbiausia Tautos išlikimui – tai tautiškumas, kol gyvuos jis, tol gyva bus tautinė savimonė, kol neužges noras turėti savo kalbą, kurti savo kultūrą, būti lygiavertė su kitomis tautomis, būti istorijos kūrėja, o ne tik jos stebėtoja, tol Tauta, ir netekusi savo valstybingumo, patekusi kad ir į nuožmiausių engėjų nagus, susidarius sąlygoms vėl gali prisikelti savarankiškam gyvenimui.
Neatsitiktinai visais laikais ir visokie okupantai, globalistai siekė ir siekia ištrinti istorinę atmintį, pakeisti tautinę savimonę „tolerancija“, apskritai nuvertinti Tautą, kaip istorinį subjektą, įrodyti, kad Tauta šiandieniniame pasaulyje jau atgyvena. Taip elgėsi SSRS bolševikai, „kūrę“ vieningą „tarybinę liaudį“, žinoma, rusišką, ir tik jų, bolševikų, vadovaujamą, taip elgėsi lenkai, pajungę savo niekšingiems lenkinimo tikslams ir Katalikų Bažnyčią. Panašiai elgiasi ir šiandien „vieningos“ Europos Sąjungos kūrėjai.
Tauta, jos kūrybinės galios labiausiai suklesti, turėdama savo valstybingumą. Be jo pamažu tirpsta ir tautinė savimonė ir tauta miršta, ištirpsta kitoje valstybingumą turinčioje tautoje. Taip atsitiko ir lietuvių protėviams prūsams, didelei daliai sūduvių (jotvingių), susitaikiusių su okupantų ir kolonizatorių vokiečių, lenkų valdžia, perėmusių jų kalbą, kultūrą, ir pamažu praradusių savarankiško valstybingumo siekį. Taip atsitiko ir lietuvių dvarininkijai, bajorijai, perėmusiai svetimą kalbą ir kultūrą ir likusiai abejinga Lietuvos valstybės savarankiškumui, ir tam, kad ji buvo įtraukiama į lenkų kūną ir virto tik Lenkijos provincija.
Galingoji Lietuvos valstybė žlugo, o jos sukūrėja – lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant pražūties ribos ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl pačių jos valdančiųjų per dideliu pasitikėjimu svetimaisiais, atėjūnais, žlugo dėl abejingumo savo gimdytojai – lietuvių tautai ir dėl egoizmo, rūpinimosi tik savo dvarelio reikalais. Bet tik, kaip minėta, Vasario 16-osios Akte, nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje buvo pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės tikrasis suverenas yra visa lietuvių tauta, o ne koks jos luomas, grupė ar klasė.
Tad nors Lietuvos valstybė didžiųjų jos kunigaikščių metais ir plėtėsi, ir buvo pasiekusi ribas nuo Baltijos iki Juodosios jūros, pati lietuvių tauta nepadidėjo, neišsiplėtė ir lietuviškai kalbančiųjų plotai. Lietuviai, nuvykę valdyti naujų žemių, dažniausiai perimdavo svetimą kalbą ir tikėjimą, ir po kiek laiko surusėdavo, sugudėdavo ir pan.
Tad ir po Krėvos unijos, kai Lietuvos didieji kunigaikščiai tapdavo ir Lenkijos karaliais, jie, atsidūrę Lenkijoje, perimdavo lenkų kalbą ir kultūrą ir, norėdami įtikti vietiniams, dažniausiai labiau imdavo rūpintis jų reikalais negu Lietuvos, lietuvių tautos.
Maža to, leido lenkų kunigams ir vienuoliams rūpintis bažnyčių ir mokyklų reikalais Lietuvoje. Lenkų misionieriai, užuot išmokę vietinę kalbą – lietuvių, ėmė versti lietuvius išmokti lenkiškai, skelbdami, kad lietuvių kalba ir kultūra esančios pagoniškos ir kartu skatino lenkinimą.
Lenkų valdžios atstovai, atvykę į Lietuvą, kalbėdavo tik lenkiškai, o Lietuvos atstovai į Lenkija – irgi lenkiškai. Bet tai lietuvių nežeidė, nes, kaip minėta, jie jau buvo įpratę prie tokių santykių su pavaldžių Gudijos, Ukrainos, Rusijos atstovais. Jiems ir kitiems tai atrodė kaip lietuvių tolerantiškumas, bet iš tikrųjų rodė tik abejingumą, nesuvokimą savos kalbos ir kultūros, savos tautos svarbos toje imperijoje – LDK.
Iš dalies tai paaiškina, kodėl Lietuvos diduomenė nepakėlė ginklo, kai 1569 m. Liubline lenkų ponai ir karalius privertė juos pasirašyti vieną iš niekingiausių istorijoje unijos aktą, pagal kurį Lenkija nuo Lietuvos dar atsiplėšė ir beveik pusę teritorijos – Ukrainą su Kijevu, privertė atsisakyti rinktis savo valdovus, iš tikrųjų prisiimti Lenkijos provincijos statutą.
Tai Liublino unijai savo pražūtingumu Lietuvos valstybingumui gali prilygti Hitlerio (Hitller) ir Stalino (Stalin) 1939 m. rugpjūčio 23 d. suokalbis, dėl tos pačios Lenkijos ir Baltijos valstybių pasidalijimo į „įtakos sferas“. Tai galėtų būti palyginama su kiek anksčiau įvykdytu Klaipėdos ir jos krašto „perdavimu“ hitlerinei Vokietijai.
Tai, kad kaip minėta, Lietuva tada nepakilo į karą prieš grobikiškąją Lenkiją, rodo, kad Lietuvos valdantieji nebeturėjo nei tautinio, nei politinio išdidumo, valstybės savarankiškumo išsaugojimo svarbos suvokimo. Kita vertus, vertė taikintis ir nesibaigiantys karai su Rusija.
Menkinant tą suvokimą ypač didelis vaidmuo, kaip sakyta, teko Katalikų Bažnyčiai – dar prieš Liublino uniją iš bažnyčių sakyklų raginta jungtis su tariamai tikraisiais „katalikais gynėjais“ – lenkais, skelbta, kad tik bendroje valstybėje su jais Lietuva įveiks „maskolius“ ar bent sustabdys jų veržimąsi.
Lenkai vaizduodavo save geriausiais lietuvių draugais ir gynėjais, kol lietuviai nekėlė savo Tautos ir jos valstybės atkūrimo, Nepriklausomybės klausimų. Bet naujoji lietuvių tautos karta, kilusi iš lietuviškosios valstietijos, atsilaikė ir atkūrusi Nepriklausomybę, apgynė ją, nors ir neišvadavusi nuo lenkų savo sostinės Vilniaus ir jo krašto. 1920 m. balandžio 14–15 d. nepriklausomoje Lietuvoje buvo paskelbti rinkimai į Lietuvos valstybės Steigiamąjį Seimą.
Rinkimai pirmą kartą Lietuvos istorijoje numatyti demokratiški – visuotiniai, lygūs, slapti ir tiesioginiai. Balsuoti turėjo teisę visi Lietuvos piliečiai, sulaukę 21 metų. Kariams rinkimų amžiaus cenzas buvo sumažintas iki 17 metų. Į Seimą galėjo būti renkami Lietuvos piliečiai, sulaukę 24 metų. Rinkimams organizuoti kraštas buvo padalytas į 6 apygardas, o apygardos – į apylinkes. Iš visų apygardų turėjo būti išrinkta 112 atstovų (vienas nuo 15 000 gyventojų). Kandidatų sąrašus apygardų komisijoms galėjo pateikti ir politinės partijos, ir atskiri asmenys, pasirašius ne mažiau kaip 50 rinkėjų.
Rinkimai į Steigiamąjį Seimą pažadino gyventojų patriotinį ir politinį pakilimą. Veiklą suaktyvino partijos. Daugeliui jų atrodė, kad jų atstovų patekimas į Seimą – tai ir kiekvienos jų ne tik garbės, bet ir likimo klausimas. Partijos sudarė ir sąjungas, koalicijas. Taip įsikūrė Darbo federacija, sujungusi visas krikščionių darbininkų organizacijas, taip pat Ūkininkų sąjunga. Tie abu susivienijimai ir Krikščionių demokratų partija sudarė rinkimams bendrą bloką. Į panašų susivienijimą rinkimams susibūrė socialdemokratai, socialistai liaudininkai demokratai, Valstiečių sąjunga.
Bendrą bloką sudarė žydai, lenkai, vokiečiai ir kitos tautinės mažumos. Tik komunistų partija nedalyvavo bijodama pasirodyti nepopuliari. Vėliau vienas bolševikų Lietuvoje vadovų V. Kapsukas tą nedalyvavimą rinkimuose pavadino klaida. Dėl rinkimuose dalyvaujančiųjų partijų gausos, smarkios agitacijos ir neretai partijų atstovų vieni kitų juodinimo, daug Lietuvos žmonių pasimetė – tai buvo pirmieji tokie rinkimai istorijoje. Nesuvokta, kad galima girti ar juodinti visai be pagrindo, tik tam, kad patraukus į savo pusę daugiau rinkėjų.
Tų rinkimų subtilybių ne visai suvokė ir tautininkų partija ir pats Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Jis, kaip ir daugelis Tautos pažangos partijos narių ir jų šalininkų, manė, kad kadangi iš esmės daugiausia jų iniciatyva ir pastangomis buvo paskelbtas Vasario 16-osios Aktas, Lietuva tapo nepriklausoma, buvo apginta ir pradėtas atkurti švietimas, organizuota kariuomenė ir t.t., tai žmonės, visa tai prisimindami, ir be agitacijos visus juos, tautininkus, išrinks ir į Steigiamąjį Seimą.
Tačiau to neįvyko, pasipylus iš kitų partijų konkurenčių kaltinimų, kad, girdi, tautininkai norėję Lietuvą parduoti vokiečiams, bolševikams ar paversti monarchija, uždrausti net katalikų bažnyčias, kad tik tautininkai kalti, jog dar visame krašte tebėra skurdo, tęsiasi infliacija ir t. t. Tautininkai tapo visų kitų partijų ir susivienijimų, nors ir dar nieko nenuveikusių Lietuvos labui, „atpirkimo ožiu“.
Ir tuo nemažai kas patikėjo ir balsavo už kitas partijas, jų narius, nors ir mažai žinomus ar visai nežinomus. O tautininkų nė vienas atstovas ir nebuvo išrinktas. Daugumą balsų laimėjo Krikščionių demokratų blokas – 59 atstovus iš 112, Valstiečių sąjungos ir liaudininkų blokas – 29 atstovus, socialdemokratai – 12 ir t. t.
Tai, kad tautininkai nepateko į Seimą, daugelis jų dėl to ir nesijaudino. Jie buvo idealistais ir aukojosi, dirbo ne dėl to, kad patektų valdžion, o kad Tautai ir nepriklausomai Lietuvai būtų geriau. Daugelio jų nuotaiką atspindi vieno veikliausio tautininko J. Tumo-Vaižganto žodžiai: „(…) jau stovime angoje savojo, Dieve brangus, lietuviškojo (!!!) Steigiamojo susirinkimo. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas?
Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokios laimės susilaukti. Laukėme „pašnibždomis“, net nedrįsdami viešai to laukimo per balsiai reikšti…
Juo virpėjo širdys baime belaukiant, juo dabar virpa džiaugsmo širdys susilaukus… Steigiamas Seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje“ (Vaižgantas. Raštai. K., 1922. T. 3, p. 65).
Apie Steigiamojo Seimo darbo pradžią 1920 m. gegužės 15 d. tas pats Vaižgantas rašė: „Kauniečių ūpas buvo toks, lyg kažin kas slaptingo tą dieną darysis. Ir be to, žalias Kaunas šiandien paskendo žalėsiuose, trispalvėse vėliavose, kurių gražumui, skaistumui joks pasaulis neprilygsta.“
Prezidentas Antanas Smetona savo atidarymo kalboje, peržvelgęs sunkų lietuvių tautos kelią Laisvėn ir Nepriklausomybėn, perdavė savo ir Laikinosios Vyriausybės įgaliojimus „Tautos atstovams“.
Nuotraukoje: monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santraukos viršelis.
(Bus daugiau)
2013.04.17
