Šiandien tęsiu liepos 23 dieną publikacijoje „Demokratiškos cenzūros gniaužtuose“ išdėstytus nuogąstavimus. Jei Lietuva bijo viešai tarti bent menkiausią priekaištą Lenkijai, Izraeliui ir Armėnijai, tai oficialusis Vilnius bus dar atsargesnis, dar kuklesnis vertinant JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracijos veiklą. Tokia logika – suprantama. Lietuva – per mažai įtakinga, jog turėtų užtektinai raumenų visiems į akis rėžti karčią tiesą.
Tačiau kartais dalintis nepatogiomis nuojautomis bei įžvalgomis – būtina. Štai – tik keletas nuogąstavimų dėl Džo Baideno laikysenos. Ukrainai ginklai iš Vakarų keliauja itin lėtai ne todėl, kad Amerika jų neturėtų. JAV neskuba aprūpinti Ukrainos nei toliašaudžiais ATACAMS, nei šarvuotais Abrams, nei moderniais naikintuvais F-16 ne todėl, kad bijotų Trečiojo pasaulinio karo. Oficialusis Vašingtonas draudžia Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijoje esančius karinius objektus ne todėl, jog drebintų kinkas dėl Vladimiro Putino atominio šantažo. Oficialusis Vašingtonas neleidžia Didžiajai Britanijai, Lenkijai ir Baltijos šalims rimtai remti ukrainiečių karių ne todėl, jog nuoširdžiai saugotų Europą nuo Baltarusijoje dislokuotų samdinių „Wagner“ pajudėjimų Varšuvos ir Vilniaus kryptimi.
Žinoma, atsakingai žvelgiantis į Pasaulio ateitį politikas tokių grėsmių neturi teisės ignoruoti. Viskas įmanoma, net – patys juodžiausi scenarijai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Bet šiuo konkrečiu atveju – kitos priežastys. Vis įkyriau galvon lenda mintys, jog šiandieninė JAV prezidento administracija specialiai kenkia Ukrainai. Baltųjų rūmų šeimininkas nenori, jog Ukraina sėkmingai tramdytų Rusiją. Tarp Dž. Baideno ir V. Putino – bjaurūs susitarimai. Demokratų partijos prezidentai Barakas Obama ir Džo Baidenas senų seniausiai Kremliui padovanojo Ukrainą. Tai jau buvo akivaizdu 2014-aisiais, kai Vašingtonas įsakmiai draudė Kijevui ginti Krymo pusiasalį. Šiandien – dar akivaizdžiau. Vos tik JAV prezidento poste respublikoną Donaldą Trampą (Donald Trump) pakeitė demokratas Džo Baidenas, Kremlius vos po kelerių mėnesių pradėjo vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.
Vaizdžiai tariant, D. Trampą pakeitęs Dž. Baidenas leido V. Putinui grobti Ukrainos žemes, kiek tik pajėgs. Tik niekas nei Vašingtone, nei Maskvoje nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai taip šauniai priešinsis. Tad Dž. Baidenas šiandien pakliuvęs tarp kūjo ir priekalo. Jis priverstas gudrauti. Jei neduos Ukrainai nė vieno šovinio, išsiduos, jog yra V. Putino sąjungininkas, rizikuoja susipykti su Rytų Europa. Todėl demokratas Dž. Baidenas šiek tiek numeta Ukrainai ginklų. Bet – trupinius. Tik tiek, kad neįsižeistų Kremliaus diktatorius.
Tuo pačiu Dž. Baidenas visomis įmanomomis priemonėmis, o jis jų turi užtektinai, tramdo Londoną, Varšuvą, Vilnių, kad šios šalys per daug nuoširdžiai nesirūpintų Ukrainos likimu. Mat slaptuose Dž. Baideno ir V. Putino susitarimuose nėra Ukrainos. Visai panašiai, kaip slaptuose Molotovo ir Ribentropo protokoluose 1939-aisiais nebeliko Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Štai kokią versiją viešojoje erdvėje dėsto Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus ir Gary Tabachas. Stengiuosi nepraleisti nė vieno jų komentaro youtube.com erdvėje. Kuo toliau, tuo jų perspėjimai dėl giluminės Dž. Baideno išdavystės – įtikinamesni. Pareiškimai, esą D. Trampą užverbavo Maskvoje besilinksminant su prostitutėmis dar tomis dienomis, kai jis tebuvo verslininkas, esą jis kaltas dėl savo šalininkų įsiveržimo į Kapitolijų 2021-ųjų sausio 6-ąją, esą jis – iki ausų korumpuotas, mėto kur papuola slaptus dokumentus, – visa tai laužta iš piršto norint sukompromituoti Rusijai nepataikaujantį Amerikos politiką. Argumentai, girdi, Rusijos nacionalistas Vladimiras Žirinovskis kadaise džiaugėsi D. Trampo prezidentine pergale, net pakėlė šampano taurę į jo sveikatą, – tėra širma, skirta mulkinti lengvatikius. V. Žirinovskio liaupsės D. Trampui buvo tokios pat nenuoširdžios, kaip ir Dž. Baideno pareiškimai, esą V. Putinas – nusikaltėlis. Vieną sako, kitą – galvoja, trečią – daro!
Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.
Viename iš savo paskutiniųjų komentarų į JAV persikėlęs Rusijos politikas K. Borovojus, žymios disidentės Valerijos Novodvorskajos bendramintis, atvirai pareiškė: angažuodamas ir teismus, ir prokurorus, ir prisiekusiuosius, ir Federalinę saugumo tarnybą, Dž. Baidenas su savo oponentu D. Trampu grumiasi pačiomis bjauriausiomis priemonėmis, įskaitant ir neleistinas. Sakykim, kaltina D. Trampą neteisėtai savo viloje laikant slaptus dokumentus, nors pagal JAV Konstituciją prezidentai turi teisę spręsti, kokie popieriai – slapti, o kas – atvira. Kaltinti D. Trampą prieš tris dešimtmečius seksualiai priekabiavus prie merginos, – taip pat absurdiška.
Pasak K. Borovojaus, persekiodamas D. Trampą ponas Dž. Baidenas mažumėlę primena Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, be menkiausių sąžinės skrupulų susidorojantį su savo oponentais. Taip, D. Trampas – dar nenužudytas, bet uždaryti į belangę jį siekiama ilgiems dešimtmečiams.
O juk, remiantis tiek A. Ilarionovo, tiek K. Borovojaus, tiek G. Tabacho įžvalgomis, demokratinė visuomenė tirtų ne vien D. Trampo, bet ir paties Dž. Baideno ir jo sūnaus Hanterio Baideno (Hunter Biden) veikas. Dž. Baideno sūnelis jau turėjęs bėdų dėl narkotikų ir nelegaliai laikyto ginklo. Tik stebėtinai lengvai išsisuko.
Mano paminėti apžvalgininkai mano, jog Volodymiras Zelenskis yra padaręs vieną grubią klaidą. Kai prezidento poste sėdėjęs D. Trampas kvietė jį į Vašingtoną aptarti gyvybiškai svarbius klausimus, taip pat – ir Baidenų šeimos verslo Ukrainoje skaidrumą, – Ukrainos prezidentas neva nepanoro veltis į JAV vidaus reikalus. Neskrido į Vašingtoną. Žvelgiant giliau, V. Zelenskis pasielgė korumpuotai – nepanoro tęsti tyrimų dėl Baidenų verslo teisėtumų Ukrainoje. Juk atviras politikas nedarytų niekam išimčių. Net prezidentams.
Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Tuometinis V. Zelenskio tendencingas palankumas demokratui Dž. Baidenui nūnai smogė tarsi bumerangas – atgal. Pasirodo, Dž. Baidenas – nėra nuoširdus Ukrainos draugas, o D. Trampas nėra Ukrainos priešas. Būtent D. Trampas teisus, įsivaizduojantis, jog šį karą įmanoma užraukti per keletą dienų. Jei V. Putinas nesutinka atsitraukti, JAV skiria Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia. Tai reiškia, kad V. Putinas teturi dvi išeitis: arba kapituliuoja, arba sutriuškinamas mūšio lauke.
Beje, klaidų bus privėlęs ir garsusis Aleksejus Arestovičius. Šiandien matome, kad, duodant gausybę interviu Markui Feiginui, jo būta per daug optimistiško. Tik pamanyk – Amerika užvers Ukrainą ginklais, Rusijos kariuomenė išsibėgios, Rusijoje baigsis sviediniai, rusų generolams trūksta karių, sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas – neišvengiamas, lendlizas mums nereikalingas ir t.t.
Optimizmas – kartais labai puiki priemonė nuo depresijų ir nevilčių. Jis – reikalingas. Bet kai jo per daug, kai jis – nepagrįstas, – tuomet laukime didelės bėdos. Nusivylimas galįs būti toks milžiniškas, kad išklibins valstybės pamatus.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Ypač man nesuprantama, kodėl žymusis A. Arestovičius nepanoro akis į akį pasiginčyti su A. Ilarionovu, G. Tabachu, K. Borovojumi dėl, sakykim, lendlizo. A. Ilarionovas, G. Tabachas ir K. Borovojus ne sykį viešai minėjo, kokiuose kanaluose jie tapo „personomis non gratomis“. Vien už tai, kad kritikavo Dž. Baideną dėl per menkos karinės pagalbos Ukrainai! Jei šaunusis A. Arestovičius vengia nepatogių klausimų, tai jau – negerai. Pakvipę ukrainietiška cenzūra.
O kokios lietuviškosios cenzūros spalvos? Jei Dž. Baidenas ir V. Putinas dėl Ukrainos tikrai sukirtę rankomis (šių eilučių autorius vis dar viliasi, jog taip nėra), tai Lietuvai nėra ko džiūgauti, jog šių metų liepos 11 – 12 dienomis Vilnių savo vizitu pagerbė JAV prezidentas Dž. Baidenas. Ir senąjam Vilniaus universitetui – jokia garbė. Greičiau – milžiniška gėda.
Bet ar kas nors iš lietuvių išdrįs apie tai prabilti?
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
Jei paklaustumėte, kas, mano manymu, šiandien vadovauja NATO aljansui, pusiau juokais, pusiau rimtai atsakyčiau – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ne Jensas Stoltenbergas, ne JAV prezidentas Joe Bidenas, ne Prancūzija, ne Vokietija, o būtent V. Putinas.
Žinoma, toks pareiškimas – per daug griežtas, per daug kategoriškas. Ir vis tik manau turįs teisę kritikuoti Aljansą griežtai ir kategoriškai. Kadaise leidau specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, kuriame 1998 – 2003-aisiais paskelbiau pluoštą šiai politinei – karinei struktūrai palankių vertinimų. Už NATO propagavimą Lietuvoje tuometinių Krašto apsaugos ministrų buvau apdovanotas net Padėkos ir Garbės raštais, ženkliukais ir medaliais. Mat anuomet kiekviena proga tvirtinau, jog Lietuva be NATO – Lietuva be ateities. Taip maniau nuoširdžiai, be menkiausių dvejonių.
Šiandien įsitikinęs panašiai – be NATO skėčio tikrai prapultume. Tačiau, kai 2022-ųjų vasarį Rusija užpuolė Ukrainą visa savo galia, pasitikėjimas NATO padorumu, vieningumu ir raumenimis sumažėjo. Sumažėjo ne iki minimumo, bet pasitikėjimas tirpsta kiekvieną dieną. Vadinamasis NATO lietsargis – skylėtas. Dabar net ir primityviam piliečiui aišku, kodėl NATO nei anksčiau, nei dabar nenori į savo gretas priimti Ukrainos. Kalta ne ukrainietiška korupcija, kuri neva veržiasi per kraštus. Kalti ne griežti NATO standartai, kurių Ukraina neva dar nepasiekusi. Kaltas Vašingtono, Berlyno ir Paryžiaus bailumas, cinizmas bei išdavystės.
Galingi, nes vieningi. Slaptai.lt foto
Kaltas ir padorumą, sąžiningumą, teisingumą neva puoselėjančių Vakarų egoizmas: vardan pigesnių dujų ir naftos paaukosime Kremliaus diktatoriui Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), Ukrainą, Moldovą, jam turėtų užtekt šių teritorijų, ir tuomet gyvensime ilgai, turtingai, ramiai.
Bet juk senų seniausiai buvo aišku lyg giedrą dieną šviečiant ryškiai Saulei – V. Putinui neužteks. Jis ne sykį viešai šūkavo, girdi, Maskva privalo grąžinti istorinį teisingumą – atkurti Sovietų Sąjungą. Kaip Vašingtonas, Berlynas ir Paryžius elgsis tuomet, kai, palaužusi ukrainiečius, Rusijos karinė armada pasuks Lietuvos link? Turiu blogų įtarimų: Vakarai net nemirktelėję paaukos tris Baltijos šalis, gal dar ir Lenkiją. Pasiteisinimų suras į valias: neatitiko aukštų demokratijos normų, negerbė nelegalių migrantų, nemylėjo seksualinių mažumų, puoselėjo antisemitizmą, kišosi į teismų vidaus reikalus. Žinoma, šitaip kalbėdamas vėl šaržuoju, ironizuoju, tyčia painioju argumentus. Formaliai nė vienos valstybės išspirti iš NATO neįmanoma. Jei šalis trokšta pasilikti, išmesti iš NATO nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos teisiškai neįmanoma. Bent jau tokių precedentų NATO istorijoje dar nepasitaikė nė vieno.
Joe Bideno kritimai
Bet štai dantimis ir nagais ginti nuo galimos Rusijos agresijos Baltijos šalis – argi būtina? Esu beveik tikras: jūs, vakariečiai, surasite pasiteisinimų. Apsimesite, jog nespėjote atlėkti į pagalbą, apkaltinsite savo žvalgybas, jog Džeimsai Bondai iš CŽV nepamatė, kaip Kremlius ruošiasi naujai invazijai Baltijos jūros link, narsiai besiginantiems lietuvių, latvių ir estų kariams vietoj ginklų siųsite šalmus ir tvarsčius, keletą metų konferencijose ir seminaruose prabangiausiuose viešbučiuose puotaudami ramiai šnekučiuosite, ar leistina lietuviams duoti toliašaudžių patrankų, galingų tankų, modernių naikintuvų, mat padūkėliai „pribaltai“, tik pamanyk, dar apšaudys Rusijos ir Baltarusijos teritorijas ir tokiais nepamatuotais žingsniais sukels Trečiąjį pasaulinį karą. O jei V. Putino šutvė pagrasins senatvės negalių kamuojamam JAV prezidentui J. Bidenui atominiu ginklu, šiandieninė Baltųjų rūmų administracija greičiau klusniai atsiklaups ant kelių, nei pasielgs vyriškai, kyštelėdama diktatoriui panosėn tvirtą kumštį.
J. Bidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Šiandieniniai Vakarų lyderiai – silpni, bailūs, išlepinti, neturintys elementariausio „garbės kodekso“. O gal net – sąmoningi išdavikai. Mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į vos ant kojų bepastovinį, nuolat kritinėjantį, nuolat snūduriuojantį J. Bideną. Panašu, kad tarp J. Bideno ir V. Putino senų seniausiai sudaryti slapti susitarimai dėl Ukrainos. J. Bideno grupuotė tiesiog leido Kremliaus diktatoriui šeimininkauti Ukrainoje. J. Bidenas pažadėjo užmerkti akis į V. Putino nusikaltimus Ukrainoje. J. Bideno bendraminčiai svarstė: „Jei Ukrainą paaukosime V. Putinui, Kremlius liausis mosavęs kumščiais, tuomet Europoje įsivyraus politinis bei ekonominis stabilumas. V. Putinui tetrūksta Ukrainos…“
Sakote, kad blefuoju, kritikuodamas J. Bideną? Bet juk 2022-ųjų vasarį jis akivaizdžiausiai prievartavo V. Zelenskį kapituliuoti pabėgant į Ameriką? Juk būtent J. Bideno parėdymu iš Ukrainos karo išvakarėse liepta gėdingai sprukti amerikiečių diplomatams. Beje, o kaip pasielgė tuometinis JAV prezidentas demokratas Barakas Obama (J. Bidenas tuomet kuravo Ukrainos reikalus), kai 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į ukrainietišką Krymą? Ragino oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Kas uždraudė Ukrainai anuomet perduoti letalinių ginklų? Nobelio taikos premijos laureatas demokratas B. Obama, kurio dešinioji ranka buvo Demokratų partijos atstovas J. Bidenas! Tad ar nuostabu, kad į prezidento postą J. Bideną įstūmę demokratai (iš tiesų – socialistų, kairiųjų partija) Kijevui taip silpnai tepadeda ginklais šiandien? B. Obama ir J. Bidenas – abu labu tokie.
Vėl kaltinsite mane tendencingumu? Įrodinėsite, jog viešojoje erdvėje pilna komentarų, kurių autoriai įrodinėja, esą JAV ir Europa padeda Ukrainai daugiau, nei prašo patys ukrainiečiai? Nežiūrint, kokių komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų klausytis. Jei užtenka Julijos Latyninos, Aleksejaus Arestovičiaus, Marko Feigino, Andrėjaus Piontkovskio, Jurijaus Šveco įrodinėjimų, tuomet tikrai susiformuos įspūdis, jog įvykiai klostosi Ukrainai daugmaž palankia kryptimi. Tuomet tikrai įmanoma patikėti, jog Ukraina gavo 98 ar net 99 proc. to, ko reikia persilaužimui karo frontuose.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Tačiau egzistuoja kita versija, kurią, pavyzdžiui, skelbia JAV gyvenantis ir dirbantis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas. Viename iš paskutiniųjų videointerviu kanale youtube.com jis tvirtino, jog Amerika su Europa jau perdavė Ukrainai apie 34 milijardus dolerių. Tarsi daug. Bet juk reikėtų bent 10 kartų daugiau, nes būtent maždaug tiek karo reikmėms išleidžia Rusija. Tuomet jėgos taptų apylygės. Tad skirtumas, kiek karo reikalams išleidžia Ukraina ir kiek Rusija, – kaip diena ir naktis. Esant tokiai tvarkai Ukraina nepajėgi laimėti.
Taip, viešoji erdvė šiandien užversta pranešimais, girdi, JAV davė Ukrainai ir tokių, ir anokių ginklų, ir dabar, šią akimirką, dosniai dalina, ir ateityje dar atveš … kiek reikės. Bet atidžiau pasižvalgius, toji pagalba, pasak A. Ilarionovo, panaši į pipete lašinamą vandenį sausros iškamuotai žemei, nei į tikrą pagalbą. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis yra sakęs, tai A. Ilarionovo pastaba, kad Ukrainos kariuomenei, kad ji galėtų rimtai kariauti, verkiant reikia daugelio ginklų rūšių bent 25 kartus daugiau, nei ji šiuo metu turi.
Kaip vadinamąją „pipetinę pagalbą” Ukrainai teisina J. Bideno grupuotė? Šiandieniniai Baltieji rūmai surado, regis, puikų pasiteisinimą: jei JAV duos visko Ukrainai, ko jai reikia, įskaitant ir modernius tankus, naikintuvus, artilerijos sistemas, Kremlius griebsis atominių ginklų. Labai patogi pozicija norint pasiteisinti: nepadedame Ukrainai, nes bijome atominio karo. Bet juk šią J. Bideno „išmintį“ leistina perfrazuoti kiek kitaip: paaukosime Rusijos imperijai ir Lietuvą, Latviją bei Estiją, nes nenorime, kad V. Putinas sukeltų atominį karą. Arba štai taip: nejaugi lietuviai, latviai ir estai tokie kvaili, naivūs ir trumparegiai, kad patikėjo, esą Vašingtonas dėl Baltijos šalių kariaus su Rusija?
Konstantinas Borovojus (politikas – kairėje) ir žurnalistas Vitalijus Dikij
Imkime kitą šiuo metu JAV gyvenantį rusų politiką – Konstantiną Borovojų. Ar juo galima pasitikėti? Nežinau. Galiu tik tiek priminti: jis kaltino V. Putiną, kad šis specialiai sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje, Buinaske ir Volgodonske (tuomet K. Borovojų suskubo apšaukti bepročiu), jis smerkė V. Putiną, kai šis pradėjo antrąjį karą prieš Čečėniją (K. Borovojų tuomet kaltino palaikant teroristus), jis smerkė Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais, JAV Kongrese senų seniausiai perspėjo amerikiečius, kokį milžinišką pavojų kelia V. Putinas (JAV politikai apkaltino jį tauškiant nesąmones, mat V. Putinas – Vašingtono draugas), jis senų seniausiai perspėjo JAV specialiąją tarnybą FTB (Federalinis tyrimų biuras) dėl galimų teroristinių išpuolių JAV teritorijoje (FTB tuomet kaltino, kad K. Borovojus specialiai kiršina JAV ir Rusiją), jis kaltino JAV specialiųjų tarnybų vadovus, kurie anuomet kaip ekspertus įsileisdavo tarsi draugus Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojus, K. Borovojus iki šiol nesiliauja kartojęs, kad JAV teritorijoje tiesiog knibžda įvairiausio kalibro rusų šnipų, kurie šiandien tapo sumaniais propagandistais…
Kiaulės snukis. Youtube.com
Šiandien K. Borovojus įsitikinęs, jog V. Putinas sugebėjo įtikinti J. Bideną, kad šis Rusijai paaukotų Ukrainą. Neprivertusi V. Zelenskio kapituliuoti 2022-ųjų pavasarį, J. Bideno administracija ėmėsi klastingo plano. Ginklų ir šaudmenų duoda Ukrainai – vos vos, tačiau slapta ragina kuo greičiau pradėti vadinamąjį kontrpuolimą. J. Bidenas tikisi, jog Ukraina, neturėdama užtektinai ginklų ir šaudmenų, bet pradėjusi rimtus karo veiksmus, greit išeikvos visas savo atsargas, patirs didelių nuostolių, ir tuomet Ukrainą bus lengva pasodinti už derybų stalo su V. Putinu. Suprask, Ukraina privalo paaukoti žemes, kurias užgrobė V. Putinas, bei susitaikyti su Krymo praradimu. Tokia neva realybė.
Tad patys darykite išvadas, prie kurių komentatorių verta priskirti K. Borovojų – prie patikimųjų ar prie tų, kurie tepasakoja, koks puikus J. Bidenas, kokia vieninga NATO, kokie patikimi vokiečiai ir prancūzai.
Duok Dieve, kad šios prognozės nepasitvirtintų. Ir vis tik ramybėje nepalieka A. Ilarionovo ir K. Borovojaus skelbiamos versijos.
Gegužės 25-ąją dieną youtube.com erdvėje buvo paskelbtas naujas ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo komentaras. Jokiu būdu netvirtiname, esą tądien A. Ilarionovo išdėstytos prognozės – neginčijama tiesa. Tačiau Aleksandrui Šelestui duotą A. Ilarionovo analizę apie tai, kaip jis vertina Ukrainos perspektyvas dar šiais metais sumušti į šalį įsiveržusias Rusijos karines pajėgas, vertėtų atidžiai išklausyti. Ypač išgirsti ją praverstų entuziastingiems optimistams. Vos tik išgirdę Vašingtono ar Briuselio šūktelėjimus, jog Kijevas bus gausiai remiamas iki pergalės, naivieji optimistai puola džiūgauti lyg maži vaikai. Šventai tiki kiekvienu Vakarų žodžiu. Nors verta tikėti tik tais žodžiais, kuriuos patvirtina konkretūs darbai.
Tad atsargiai vertinkime visus be išimties pareiškimus. Karo analizė – sudėtingas užsiėmimas. Gausybė nežinomųjų. Daug dezinformacijos siekiant suklaidinti priešininką. Apstu pastangų pagražinti keblią padėtį. Todėl vienintelė išeitis – lyginti optimistų ir pesimistų išvadas. Gretinkime Ukrainą mylinčių ir jos nekenčiančių priešų komentarus. Tik tuomet išryškės aštrūs kampai, tik tuomet į paviršių išlįs vienas kitą paneigiantys skaičiai, faktai. Mūsų supratimu, ekonomistas A. Ilarionovas taip ir elgiasi – lygina, gretina. Todėl jo pastabos – vertingos.
Pradėkime nuo bendrųjų frazių. Kiek sykių girdėjome, esą Ukrainai jau pavyko persilaužti, jog pergalė – čia pat, jog gausios ukrainiečių pajėgos tuoj pereis į kontrpuolimą. Gal taip ir nutiks. Duok Dieve, kad taip nutiktų kuo greičiau. Bet, kalbėdamas su A. Šelestu, analitikas A. Ilarionovas atkreipė dėmesį: nuo praėjusių metų antrosiosios pusės, kuomet ukrainiečių kariai išlaisvino keletą svarbių didelių teritorijų, šiandien Ukraina neturi kuo pasidžiaugti. Po 2022-ųjų antrosios pusės laimėjimų Ukraina iki šių metų gegužės 25-osios neturi nė vienos reikšmingos pergalės. Teturi keletą nuostolių. Prarastas Bachmutas ir Solidaras. Iš viso neteko maždaug 600 kvadratinių kilometrų teritorijos. Mažytis pralaimėjimas, bet vis tik – pralaimėjimas. Kas dėl to kaltas – Ukrainos karių silpnumas ar Vakarai, nesugebantys Ukrainai duoti tiek ginklų ir sviedinių, kiek iš tiesų Kijevui reikia? A. Ilarionovo priekaištai skirti Vakarams.
Žinoma, Rusijos laimėjimų įspūdingais nepavadinsi. Tačiau net ir mažas Rusijos laimėjimas yra jos laimėjimas. Be to, nepamirškime, jog rusų kariškiai ir jiems vadovaujantys generolai pramoko kariauti, nebedaro ypač kvailų klaidų (Rusijos kariuomenės profesionalėjimą pastebi britų analitinis centras RUSI). Prisiminkime ir kitą svarbią aplinkybę: rusai 1000 kilometrų besitęsiančiame fronte per pastaruosius metus daug kur įrengė rimtus gynybinius įtvirtinimus. Ar jais sugebės deramai pasinaudoti, ar ukrainiečių kariai pergudraus rusų kariauną, – dar viena svarbi tema.
Taip pat aišku, kad Ukraina neabejotinai ruošiasi rimtam kontrpuolimui, lemiamiems mūšiams. Ji kaupia iš Vakarų gaunamus ginklus, Vakaruose apmoko savo karius. Bet ko iš tiesų verta Vakarų pagalba? A. Ilarionovas pirmiausia už atlapų griebia JAV. Jis akcentuoja, jog apie milžinišką Amerikos paramą Ukrainai sukurta daug mitų. Vienas iš jų: esą Ukraina iš Vašingtono sulaukė net 113 milijardų dolerių vertės pagalbos. A. Ilarionovas įrodinėja, kad šie milijardai skirti ne tik Ukrainai. Iš šio maišo „žaliųjų“ bus atseikėjama kovai su badu pasaulyje, kovai su klimato kaita, JAV ambasados statybai Kijeve… Tad tikrasis skaičius – tik 49 milijardai. Būtent tiek JAV Kongresas leido atseikėti konkrečiai nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai. Bet būtina žinoti dar ir tai, kad JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracija iš 49 milijardų palaimino tik 37 milijardus. Vadinasi, realiai nuo karo pradžios (2022-ųjų vasario mėnesio) iki šios dienos (2023 metai, gegužė) Ukraina sulaukė tik 22 milijardų. Tad iki šių metų rudens, kai bus tvirtinamas naujasis JAV biudžetas, liko itin mažai dolerių. Kaip klostysis įvykiai šių metų rudenį Amerikoje, kurią vis labiau krečia finansinė krizė, sunku prognozuoti. Neatmestina, jog mažytė parama Ukrainai kitais finansiniais metais dar labiau sumažės.
Šia proga verta prisiminti nuolatinius Vašingtono perspėjimus, ko Ukraina neturi teisės daryti, naudodamasi amerikietiškais ginklais (apšaudyti Rusijos teritorijos ir t.t.), dar prisiminkime gėdingąjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduotus atominius ginklus, o 2022-ųjų vasario mėnesį JAV prezidentas Džo Baidenas nepajudino nė pirštelio, ir turėsime dar liūdnesnį vaizdelį. Ar Ukraina pajėgi pereiti į rimtą kontrpuolimą teturėdama tik tokią JAV paramą? Gal nuo šių metų birželio mėnesio viskas pakryps gerojon pusėn? Galbūt. Bet šiuo metu džiugesio – ne itin daug.
Tuomet laidos vedantysis A. Šelestas pasiteiravo A. Ilarionovo apie Europos Sąjungos paramą Ukrainai. Girdi, ES diplomatijos vadovas Džozefas Borelis (Josephas Borelis) džiūgavo, esą Briuselis skiria Ukrainai net 65 milijardus eurų. A. Ilarionovas pabrėžė, jog tiek numatyta duoti ateityje. O kol kas per paskutiniąsias derybas nesugebėta atseikėti nė 500 milijonų eurų. Derybos buvo nesėkmingos. Tad sunku patikėti, jog derybos bus lengvos dėl 65 milijardų. Reali ES parama Ukrainai per 15 mėnesių trunkantį karą – greičiausiai tebus 34 milijardai eurų.
Tad kokios A. Ilarionovo prognozės? Karas greičiausiai užsitęs. Taip, Ukrainos padėtis gerėja. Taip, Vakarai tiekia vis daugiau ginklų. Ačiū jiems už tai. Bet gerėjimas labai lėtas. Ukrainai vargu ar užtenka šiandieninės paramos, kad pajėgtų greitai ir įtikinamai laimėti. Pasak A. Ilarionovo, neleistina nuvertinti Rusijos pajėgumų. Jis taip tvirtina nenorėdamas nieko įbauginti. Tiesiog reikia numatyti visus variantus, net pačius blogiausius. Tiek JAV, tiek Europoje esama įtakingų politinių jėgų, kurios trokšta įšaldyti konfliktą. Joms nusispjaut, kad, įšaldžius šiandien karą, Ukraina ilgam praras daug savų teritorijų ir nebus apsaugota nuo Rusijos įsiveržimo ateityje.
Pagal Aleksandro Šelesto ir Andrėjaus Ilarionovo pokalbį youtube.com erdvėje parengė Saulius Kizelavičius
Jei pasakysiu, kad JAV prezidentas Joe Bidenas yra bailys, – būsiu neteisus. Norint atvažiuoti į Rusijos užpultos Ukrainos sostinę Kijevą būtent šiandien – reikalinga drąsa. Amerikos prezidento vizitas į Kijevą šių metų vasario 20-ąją – svarbus, išskirtinis įvykis. Baltųjų rūmų šeimininkas viešai, atvirai demonstravo paramą Ukrainai, ir tai labai gražu bei prasminga. Ačiū jam už šią kelionę. Tai stiprus simbolinis antausis Kremliaus išsigimėliui Vladimirui Putinui.
Tačiau jei analizuosime, kiek nuo 2022-ųjų vasario 24-osios užsienio valstybių vadovų atvyko į Rusijos armijos apšaudomą Kijevą, privalėsime konstatuoti, jog palyginimas – ne J. Bideno naudai. Kijeve jau pabuvojo Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir dar keliolikos šalių bei Europos sąjungos vadovų. Pripažinkime, J. Bidenas suskubo į Kijevą vienas iš paskutiniųjų, kai jau tapo aišku, jog Rusija tikrai nepajėgia okupuoti Ukrainos. Be to, J. Bideno pasivaikščiojimas po Kijevą – kažin koks keistas. Jokių oficialių įsipareigojimų, jog nuo šiol Ukrainos kariuomenei bus duodama ginklų „tiek, kiek jai reikia“. J. Bidenas neištarė Kijeve: nuo šios akimirkos daugiau nebus jokių „neduosime tankų“, „neduosime lėktuvų“, „neduosime Himars“. J. Bidenas netarė nė vieno žodžio net Ukrainos parlamente. Tiesa, pažadėjo, jog Vakarai rems Ukrainą tol, kol reikės (bet tai tik žodžiai, neparemti jokiomis konkrečiomis sutartimis, jog, pavyzdžiui, Ukraina yra strateginė JAV partnerė), pažadėjo duoti vos keletą milijardų paramos (tokios sumos užtenka vos keliolikai dienų, tad labiau panašu į išmaldą, o ne į rimtą paramą). Štai ir viskas.
V. Zelenskis ir J. Bidenas – Kijeve. EPA – ELTA foto
Analizuojant šių metų vasario 20-osios įvykius Kijeve svarbu dar paklausti, ar J. Bidenas atsibeldė į Kijevą tuomet, kai Ukrainai to labiausiai reikėjo, ar tądien, kai Amerikoje neoficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, ir demokratų lyderiui J. Bidenui prireikė politinės reklamos: žiūrėkite, koks aš drąsus, kietas, principingas. Šių eilučių autoriui įsiminė Ekonominės analizės instituto prezidento Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog kelione į Kijevą ponas J. Bidenas pirmiausia rūpinosi savo asmeniniais reikalais (artėja JAV prezidento rinkimai, jis žada siekti antrosios kadencijos, tad jam verkiant reikia, kad Amerikos piliečiai laikytų jį drąsiu, principingu vadovu), tad Ukraina jam – tik tarp kitko.
Neįtikinamai atrodė ir akimirkos, kai Kijeve kaukė oro pavojaus sirenos, o J. Bidenas su Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ramiai vaikštinėjo po Kijevą. Net ir didžiausiam kvailiui aišku: Kremliaus banditas, kad ir koks niekšas bebūtų, nedrįs Kijevo centro bombarduoti tol, kol ten svečiuosis JAV prezidentas.
Tad net nežinau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti J. Bideno vizitą į Kijevą? Karo analitikas Aleksejus Arestovičius – labai optimistiškas. Girdi, Ukrainos reikalai – vis geryn ir geryn. Esą Vakarai apsisprendė negrįžtamai: Ukrainos nepaliks likimo valiai. Suprask, J. Bideno vizitas į Ukrainą – labai stiprus ženklas. Nėra jokių abejonių: Vakarai pradeda tiekti daug ir galingų ginklų, rimtų sviedinių, todėl karas ilgai netruks, Rusijos kariauna greitai bus sutriuškinta…
Aš irgi norėčiau būti optimistas. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog žodžiai dažnai skiriasi nuo konkrečių darbų. Vis dar prisimenu, kaip J. Bidenas praėjusiais metais svaidėsi pareiškimais „neduosime to, neduosime ano“. Vis dar negaliu pamiršti, kaip Vakarų lyderiai niekingai, bailiai stumdėsi tarpusavyje: „jei anie duos tankų, tada ir aš duosiu, o jei nebus tankų iš anos šalies, tai ir aš tupėsiu tarsi pelytė po šluota“.
Tokių tūpčiojimų vietoje negalima pamiršti. Kol kas atrodo, jog Vakarai tesugeba gražiai ir optimistiškai valandų valandomis pliurpti iš tribūnų, vieną po kito rengti pompastiškus susitikimus karinėse bazėse, restoranuose, parlamentuose, o realiai grumtis su agresyviu banditu – šiaip sau.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Prisiminkime Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdį. Vakarai rėmė demokratines reformas įgyvendinantį Michailą Saakašvilį, dalino Tbilisiui pažadus dėl narystės NATO aljanse, dėl narystės Europos Sąjungoje. Bet užteko Vladimirui Putinui užpulti Gruziją, ir Vakarų parama išskydo. Vakarai nežengė svarbiausio žingsnio: nesuteikė gruzinams realios, konkrečios, skubios karinės paramos. Jei kalbėtume visiškai atvirai, 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją. Paliko ją vieną grumtis su dešimtis kartų stipresne kariuomene. JAV prezidentui neužteko drąsos išlaipinti Gruzijoje amerikietiškųjų desantininkų V. Putinui parodant tikrą kumštį.
Tad dabar Vakarai neturi nė menkiausios moralinės teisės gailiai kniaukti, esą gruzinai nusisuka nuo vakarietiškų vertybių. Dėl šio posūkio kalti ne tik gruzinai. Kalti tuometiniai JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai. Gruzinai pamatė, ko verti amerikietiški, prancūziški ar vokiški pažadai. Vakarietiški pažadai liko pažadais, o Rusijos užpuolimas buvo realus, konkretus, kruvinas ir labai skaudus (Sakartvelas neteko kelių savo teritorijų).
Ukrainoje pamuštas rusų tankas demonstruojamas Lietuvos sostinėje. Susidomėjimas milžiniškas. Slaptai.lt foto
Rusijos opozicionierius Markas Feiginas viešojoje youtube.com erdvėje dažnai kaltina oficialųjį Tbilisį kalėjime kankinant Michailą Saakašvilį. M. Feiginas teisus. M. Saakašvilis neturėtų būti marinamas viename iš Gruzijos kalėjimų. Bet M. Saakašvilis – asmeninis V. Putino priešas. Sakartvele dabar įtakingos gausios prorusiškos jėgos. Tad M. Saakašvilio gyvybei tikrai iškilęs mirtinas pavojus. Kad M. Feiginas mėgina išlaisvinti Gruzijos reformatorių, – šaunu. Bet ponas M. Feiginas visiškai nepriekaištauja Vakarams, 2008-aisiais išdavusiems Tbilisį. Jei esame principingi ir atviri, turėtume matyti visas paveikslo spalvas. M. Feiginas galėjo bent vienu žodeliu užsiminti, jog dėl M. Saakašvilio įkalinimo kalti ir Berlyno, Vašingtono, Paryžiaus ponai.
Todėl šiandien aš vis dar – pesimistas. Patikėsiu Vakarų nuoširdumu tuomet, kai ukrainiečiai galų gale ims tvirtinti, jog ginklų jau tikrai užtenka. Patikėsiu Ukrainos pergale tuomet, kai ji tikrai išvys iš visų savo teritorijų visas Rusijos pajėgas. Vakarus imsiu girti tik tuomet, kai jie į tarptautinius kalėjimus tikrai sugrūs visą V. Putino šutvę bei privers Maskvą mokėti rimtas karo reparacijas ekonomiškai nukraujavusiai Ukrainai.
O kol kas man atrodo, kad J. Bidenas – bailokas dėdė. Be kita ko, J. Bidenas jau dabar dažnokai primena liūdnai pagarsėjusį sovietų bosą Leonidą Brežnevą (tai suklumpa, tai vos paeina, tai snaudžia). Jei tikrai sieks antrosios kadencijos, tikrai bus panašus į susenusį L. Brežnevą.
Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiek valstybių, tiek požiūrių. Kiek tautų, tiek žvilgsnių. Vieniems rūpi grožio, naudos temos. Kiti gilinasi į istorijos, kultūros klausimus. Tretiems įdomiausi teisiniai aspektai.
Man dingojasi, kad pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Taip, mums turėtų labiausiai rūpėti, teisingai ar klaidingai elgiasi žmogus, tauta, valstybė, įstaiga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo kitų išeičių ar neturėjo, – šalutinės, ne pačios svarbiausios. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga? Nes jei šį galvosūkį nustumiame šalin, pakeičiame kitais, šalutiniais, pavyzdžiui, naudos – žalos kriterijais, beviltiškai susipainiojame.
Jei išgirdęs pasiteiravimą „teisinga – neteisinga“ pašnekovas puola muistytis, girdi, „neturėjome kitos išeities“, girdi, „rūpinomės išskirtinai savo interesais“, girdi, „buvome suklaidinti“, – turime kelią, vedantį į chaosą, į naujas priešpriešas. Privalome suvokti: priimdami visus pasiteisinimus mes užgožiame svarbiausiąją – teisingumo – temą. O tai reiškia, jog, pasirinkdami vien teisinimų ir pasiteisinimų taktiką, elgiamės neteisingai, nes paminame teisingumo kriterijus. Jeigu norite, skatiname aplinkinius elgtis negarbingai, nes jie viliasi taip pat rasią, kaip išsisukti, jei bus pagauti už rankos.
Niekad niekur nesakiau, jog draudžiama išklausyti nusidėjelio argumentų. Išklausykime, įsigilinkime. Šiame pasaulyje visaip nutinka: gal nuoširdžiai klydo. Bet vis tik neleiskime, kad mus visur ir visada užliūliuotų neva įtikinamais, neva pagrįstais pasiteisinimais. Žingsniuodami šiuo klystkeliu, žiūrėk, pajėgtume išteisinti net Staliną ir Hitlerį.
Būtent šiuo žvilgsniu vertinkime Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Akivaizdu, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Šiandieninės vokiškos dvejonės atitolina Kijevo pergalę, o agresoriui suteikia vilčių, jog, organizavus milžiniškas mobilizacijas, iš ukrainiečių pavyks išpešti bent šiokių – tokių nuolaidų. Todėl ir klausiu: Olafai Scholzai, jūs norite, kad kruvina Rusijos agresija prieš Ukrainą užtruktų kuo ilgiau? Jūs nenorite taikos? Jums nusispjauti, kad kiekvieną dieną beveik pačiame Europos centre žūsta šimtai ukrainiečių, nuo žemės paviršiaus nušluojami dideli miestai?
Visus Berlyno pasiteisinimus (bijo Trečiojo pasaulinio karo, vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, baiminasi, jog Rusija subyrės į šipulius, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, laukia, kaip pasielgs amerikiečiai, įtaria ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą: 1994-aisiais -pradėdama karą prieš vos milijoną gyventojų turinčią Čečėniją, 2008-aisiais – atakuodama Gruziją (Sakartvelas), 2014-aisiais – iš Ukrainos atplėšdama Krymą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Vokietijos politikė Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius.
Tankas Leopard 2. Youtube.com
Beje, tuometiniai Berlyno gudročiai, atsisakydami kariuomenės, nė nesiteikė pasiteirauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ar Baltijos šalys sutinka, kad Vokietija susilpnintų Bundesverą keturis kartus. O juk privalėjo sulaukti mūsų pritarimo: mes esame lygiaverčiai, vieni kitiems įsipareigoję partneriai NATO ir Europos Sąjungoje (tai neutralioji Šveicarija gali elgtis kaip tinkama).
Dabar į viešąją erdvę prasprūdo net argumentų, esą Vokietija atlieka reviziją savo ginkluotosiose pajėgose – vis dar skaičiuoja, kiek garažuose turi tankų, šarvuočių, naikintuvų. Vaizdžiai tariant, kai suskaičiuos, tuomet žinos, kiek galima Ukrainai padovanoti šarvuotosios technikos. Mano supratimu, – niekingas pasiteisinimas. Vladimiras Putinas rimtą karą prieš Ukrainą pradėjo beveik prieš metus, o vokiečių politikai per vienuolika mėnesių vis dar nesugeba suskaičiuoti, kiek angaruose turi tankų?
Šiuo kampu analizuojant JAV paramos ukrainiečiams temą akivaizdu, jog ir Amerika neduoda ukrainiečių kariams tiek ginklų, kiek prašo Kijevas. Vėl – bjauriai neteisinga. Nes JAV, skirtingai nei Vokietija, angaruose saugo užtektinai daug modernių tankų, modernių šarvuočių, kad galėtų ištiesti tvirtą pagalbos ranką.
Tiesa, visiems puikiai žinomas karo apžvalgininkas Aleksėjus Arestovičius, duodamas kanale youtube.com video komentarus Markui Feiginui, dažniausiai linkęs Vakarus teisinti dėl vėlavimų. Esą Vakarų demokratija taip surėdyta: ilgai svarsto, skaičiuoja, vertina, po to – juda į priekį; jei žengtas į priekį žingsnis pasiteisina, žengia antrą, trečią…
Apibendrinus paskutiniuosius A. Arestovičiaus ir M. Feigino debatus viešojoje erdvėje, susidariau įspūdį, jog Vakarai gelbėja Ukrainą užtektinai rimtai, todėl ukrainiečiai privalo būti labai dėkingi. Taip, jei ne šiandieninė Vakarų pagalba, Ukrainai dabar būtų kur kas sunkiau. Paskutinysis susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine byloja, jog karinės technikos paketas Ukrainai – įspūdingas.
Tačiau ten vis dar nesurašyta tiek daug puolamosios ginkluotės, kiek jos prašo Ukrainos prezidentas, Ukrainos užsienio reikalų ministras, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ko dar laukiama? JAV prezidento Joe Bideno neskubėjimas duoti tiek, kiek reikia, – toks pat įtartinas kaip ir Olafo Scholzo baimės (laukiama, kuomet nusilps Rusija, pamirštant, kad jėgų netenka ir Ukraina?). Tiksliau tariant – ir įtartinas, ir neteisingas.
Neteisinga ir tai, kad viešojoje erdvėje pradėtas žodinis puolimas prieš visuomet skeptiškai nusiteikusį JAV Center for Security Policy vyriausiąjį mokslinį bendradarbį Andrėjų Ilarionovą. Kodėl jį pradėjo puldinėti, net atvirai teiraujasi, ar jis nėra užsislaptinęs Kremliaus agentas? Keliuose savo komentaruose A. Arestovičius užsiminė, girdi, A. Ilarionovas kursto paniką, prognozuodamas naujas skaitlingas Rusijos atakas, bei sąmoningai klaidina Kijevą, jog Kremlius galbūt atakuos kelius, kuriais iš Vakarų gabenama karinė amunicija. Pasak A. Arestovičiaus užuominų, tai panašu į kapituliantiškų nuotaikų platinimą bei bandymus Ukrainą sukiršinti su sąjungininkais. Užsiminta net apie sąmoningą Ukrainos karinės vadovybės klaidinimą dėl įmanomo vakarinių šalies teritorijų puolimo siekiant Ukrainą atkirsti nuo Vakarų (tektų kai kuriuos dalinius atitraukti iš rytų; Kremlius pasinaudotų šiuo atitraukimu ir vėl smogtų pietryčių kryptimis?).
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
O man atrodo, kad A.Ilarionovas nuoširdžiai siekia padėt Ukrainai, įvairiausiais kampais lygindamas, kokia vis tik nedidelė Vakarų parama ukrainiečiams (gal vis tik Vakarai susigės ir ims duoti daugiau?), bei perspėdamas, jog, puldamas į neviltį, V. Putinas galbūt atakuos vakarines teritorijas, kuriomis į Ukrainą keliauja ginklai (informuotas, vadinasi, – apginkluotas). Tiesa, kokia skaudi bebūtų, visuomet geriau nei „rožiniai akiniai”.
Šį komentarą baigiu lietuviškuoju apgailestavimu. Lietuvai labai nepasisekė, kad mums priskirtas būtent vokiškas karinis dalinys. Vokiečių kariai, žinoma, niekuo dėti. Tikiu, kad jie drąsūs, profesionaliai parengti, niekur, nelaimės atveju, neišsibėgiotų. Dėl mano skeptiškumo kalčiausi olafai scholzai. Jei Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paniškai bijo Ukrainai padovanoti keliolika Leopard 2 tankų, tai kaip išdrįs duoti įsakymą vokiečių brigadai ginti Lietuvą? Nors užmuškite, niekaip neįsivaizduoju Olafo Scholzo, skelbiančio lemtingąjį įsakymą vokiečių kariams saugoti Lietuvą. O štai jį, įsakantį vokiečių kariams skubiai palikti Lietuvą, nesiveliant į susidūrimus su Rusijos kariuomene, – oi kaip įsivaizduoju.
Per pastaruosius keletą mėnesių peržiūrėjau dar kelias dešimtis išsamių video interviu, kaip, kur ir kodėl krypsta Ukrainos gynyba. Tarp tų, su kurių nuomone susipažinau, – Markas Feiginas, Aleksejus Arestovičius, Michailas Podoliakas, Julija Latynina, Gary Tabachas, Andrėjus Ilarionovas, Jurijus Švecas, Andrėjus Piontkovskis, Sergejus Aleksašenko, Dmitrijus Gordonas, Olegas Ždanovas, Borisas Pinkus, Jurijus Felštinskis…
Beje, JAV gyvenančio istoriko J.Felštinskio pastabų klausiausi vos prieš savaitę Vilniuje, kai Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje jį, pristatantį į lietuvių kalbą išverstą knygą „Trečiasis pasaulinis karas“, kamantinėjo žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Žodžiu, sugaišau dešimtis valandų, youtube.com erdvėje klausydamasis komentarų ginkluotės tiekimo Ukrainai tema. Atvirai kalbant, nesigailiu tiek daug dėmesio skyręs šiai problemai. Ji – labai svarbi. Greičiausiai – pati svarbiausia. Tik nuo ginklų gausos ir modernumo priklauso, ar Kremlius bus pažabotas (drąsos, profesionalumo, ištvermės, Tėvynės meilės ukrainiečių kariai turi užtektinai).
Todėl dar sykį brėžiu savąsias išvadas, ar tikrai Vakarai užtektinai gabena į Ukrainą sunkiosios, puolamosios ginkluotės?
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Ir vėl priverstas būti pesimistu. Išvados – liūdnos. Įtikinamesnės, svaresnės šių eilučių autoriui pasirodė nuomonės tų, kurie įsitikinę, jog Vakarai atseikėja Kijevui tik tiek, jog šis nežlugtų. O sunkiosios puolamosios ginkluotės, kuri leistų Ukrainai pereiti į rimtą kontrpuolimą ir per keletą mėnesių išvyti okupantus iš visų savo žemių, įskaitant Krymą, – vis dar tabu. Pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija elgiasi skūpiai todėl, kad jų karinių miestelių angarai pustuščiai, mat ankstesnės Berlyno ir Paryžiaus valdžios nusikalstamai nesirūpino savo saugumu. O štai JAV prezidento Joe Bideno administracija net nepajustų, jei Ukrainai duotų tiek, kiek reikia, nes Amerikos garažuose, angaruose, dykumose po tentais – užtektinai puolamųjų ginklų. Perduoti Ukrainai ne 40, bet 400 vienetų Himars – vieni juokai. Nes Amerika jų turi tūkstančius. Taip pat ir atidavusi ukrainiečiams 400 moderniausių tankų Amerikos kariuomenė nepajustų nuostolių (tai – G. Tabacho pastabos). Deja, šiandieninė JAV prezidento administracija neskuba. Kodėl?
Vienoje iš paskutiniųjų oficialaus Ukrainos atstovo A. Arestovičiaus komentare nuskambėjo štai toks palyginimas: ukrainiečiams kol kas tiekiami artilerijos įrenginiai, iš kurių paleisti sviediniai teskrieja apie 100 kilometrų, kai iš Rusijos ginklų paleistos raketos lekia apie 2 tūkst. kilometrų. Žodžiu, Ukrainai tiekiami vakarietiški sviediniai, kurie net dvidešimt kartų silpnesni už rusiškus pajėgumus! Leiskite ironiškai pasiteirauti, kaip ukrainiečiai laimės karą, jei skirtumai – tokie drastiški?
Todėl šių eilučių autoriui neapsiverčia liežuvis ištarti: „oficialusis Vašingtonas rimtai padeda Ukrainai“. Greičiau norėtųsi pasakyti: „J. Bideno administracija tyčiojasi iš Ukrainos“.
Garry Tabax
Bet taip viešai kritikuoti J. Bideno – nepatartina. Dar senukas supyks, ir Ukraina nebesulauks jokios pagalbos. Juk gegužės 9-ąją pasirašytą įstatymą dėl lendlizo Baltųjų rūmų šeimininkas įžūliai numuilino. Lendlizu, kuris suteikia prezidentui teisę Ukrainai skubiai teikti pačios naujausios ir galingiausios ginkluotės be apribojimų (A. Ilarionovo pastaba), senolis J. Bidenas dar nė sykio nepasinaudojo. Šiuo kanalu Ukrainai neperduota ginklų nė už vieną dolerį (A. Ilarionovo tvuirtinimas).
Tad kodėl Vašingtonas pastaruosius keletą mėnesių apgaudinėjo tarptautinę bendruomenę, esą ginklai tuoj tuoj ims plaukti į Ukrainą taip sparčiai, kad ukrainiečių kariai bus priversti sušukti: „ačiū, jau užtenka, jau visko turime, ko reikia pergalei“?
Esama kelių versijų. Viena iš jų – Joe Bidenas asmeniškai nekenčia Ukrainos, kurioje, regis, ne itin sėkmingai verslą kūrė jo sūnus. Kokia antroji? Šiandieninis Vašingtonas nenori Rusijos pralaimėjimo, nes, žlugus Kremliui, subyrėtų visa iki šiol konstruota tarptautinių santykių politika: senuosius žaidėjus pakeistų naujieji. Tiksliau tariant, įpratęs derėtis su Maskva nuo šiol Vašingtonas, o taip pat – Paryžius bei Berlynas, būtų priversti derinti savo pozicijas su Ukraina, kurios iki 2022-ųjų karo nelaikė rimta valstybe.
Trečioji versija štai tokia: J. Bidenas paniškai bijo, jog, įstumtas į kampą, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas panaudos atominį ginklą. Todėl ir trypčioja vietoje, baimindamasis Trečiojo pasaulinio atominio karo.
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Man regis, trečioji versija – pati įtikinamiausia ir pavojingiausia. Jei sukriošusį Leonidą Brežnevą primenantis J.Bidenas baiminasi Kremliaus atominio šantažo, vadinasi, Baltijos šalys … nėra saugios. J.Bideno teatrališki pareiškimai, esą JAV gins kiekvieną NATO centimetrą, – nieko neverti. Užteks sumaniusiam Lietuvą, Latviją ir Estiją okupuoti V. Putinui (ar jį pakeisiančiam žmogui) viešai pagrūmoti masinio naikinimo ginklais, ir J.Bidenas bei jo bendraminčiai nusileis Kremliui. Negi dėl trijų mažyčių valstybėlių prie Baltijos jūros amerikiečiai velsis į atominį karą su didžiąja Rusija?
Kokia tuomet išeitis? Vienintelė išeitis – liaukimės bijoję V.Putino šantažų. Jei norime taikos, ramybės, teisingumo, gerbūvio, privalu sutriuškinti Rusijos kariauną be skrupulų. Jei elgsimės drąsiai, ryžtingai, žiauriai, V. Putinas pabūgs. Jei trypčiosime vietoj ar net trauksimės atgalios, V. Putinas dar labiau įžūlės. Štai vienintelis tikras kelias, vienintelis rimtas receptas. Rusijai jau užtektinai paaukota. V.Putino apetitas tik auga. Jei jis dabar nebus įtikinamai sustabdytas, ilgainiui Kremlius pareikalaus ne tik Lenkijos, ne tik Baltijos šalių, bet galbūt ir Aliaskos. Ką tada darys J.Bidenas?
Tiesa, Prancūzija, Vokietija, JAV vis dažniau ir garsiau apgailestauja, jog anksčiau nepastebėjo, koks pavojingas, klastingas ir žiaurius V.Putinas. Net prisipažįsta, kokia teisi buvo Lietuva, senų seniausiai perspėjusi Pasaulį apie Rusijos keliamus pavojus. Tik aš kažkodėl netikiu Vakarų nuoširdžia atgaila (patikėsiu tik tuomet, kai bent jau viešai bus pasmerkta Angela Merkel ir jos visi satelitai Paryžiuje). Mat kalbos per daug dažnai skirdavosi nuo konkrečių darbų. Toji vokiečių brigada, kuri jau dislokuota ar dar tik bus dislokuota Lietuvoje, – labai gerai. Bet ar jos vadovybė, Rusijos kariaunai priartėjus prie Lietuvos, nesulauks Berlyno įsakymo kuo skubiau bėgt namo, nes išsigimėlis V. Putinas pagrūmojo atominiu piršteliu?
Net į amerikiečių karius žiūriu rezervuotai, kol JAV prezidentauja J.Bidenas, 2022-ųjų vasario mėnesį kvietęs Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį su šeima sprukt į Ameriką – palikti Ukrainą likimo valiai.
Joe Bidenui sukako 80 metų. EPA – ELTA foto
Jūs klausiate, kokiais kariais tuomet pasitikiu? Kur kas ramiau jausčiausi, jei Lietuvoje būtų dislokuoti … ukrainiečių kariai. Taip, būtent taip – šiandien pasitikiu tik ukrainiečių kariais. Jie drąsiai, ištikimai, sumaniai nuo Rusijos invazijos gina visą Vakarų pasaulį. Ukraina realiai gina JAV, NATO ir Europos Sąjungą. Tuo tarpu JAV, NATO ir ES, deja, kol kas tik simboliškai talkina ukrainiečiams.
Jei norime padėti mus nuo Rusijos okupacijos saugantiems ukrainiečių kariams, privalome viešai, triukšmingai, atvirai rėžti JAV administracijai į akis: jei neduodate Ukrainai rimtų ginklų – nusižengiate padorumui, sąžiningumui, teisingumui. Pone J. Bidenai, jūs nusikalstamai vilkinsite karą, jei artimiausiu metu nepadovanosite Ukrainai užtektinai sunkiųjų tankų, sunkiųjų artilerijos įrenginių, toliašaudžių sviedinių, moderniausių naikintuvų, oro gynybos sistemų.
Šiandien pasidalinsiu mintimis, kurios kilo peržiūrėjus Marijos Maksakovos (Ukraina) interviu su ekonomistu Andrėjumi Ilarionovu (JAV). Omenyje turiu pokalbį, kuris viešojoje erdvėje paskelbtas lapkričio 1-ąją.
Kuo ypatingas šis interviu? Kaip visada, ekonomistas A.Ilarionovas linkęs gretinti politikų pareiškimus, veiksmus, skaičius, tokiu būdu į paviršių iškeldamas daug ne itin malonių įtarimų. Nes tik lyginant įmanoma užčiuopti, kur meluojama, kada sakoma tiesą.
Akis pirmiausia bado specialusis JAV įstatymas – lendlizas (lend-lease). Prisimenate, kokios būta euforijos, kai įstatymą gegužės 9-ąją iškilmingai pasirašė JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas)? Dauguma džiūgavo – tuoj sulauksime amerikietiškų tankų, naikintuvų, toliašaudės artilerijos! O štai ekonomistas A.Ilarionovas dar vasarą ukrainiečius perspėjo – nebus jokio lendlizo, jus tiesiog apgaudinėja. Liūdnomis prognozėmis A.Ilarionovas viešai dalinosi ir gegužės 23-iąją, ir birželio 8-ąją (po kelių tokio pobūdžio pareiškimų jį nustojo į laidas kviesti, sakykim, Markas Feiginas).
Anuomet A.Ilarionovas tvirtino, kad lendlizo nebus ir spalio 1-ąją, nors būtent šią datą kaip seniai laukiamo lendlizo pradžią nurodė, A.Ilarionovo teigimu, įtartinasis, prieš Ukrainos interesus veikiantis buvęs KGB agentas Jurijus Švecas.
Šių metų lapkričio 1-ąją ponas A.Ilarionovas vėl priminė: o juk aš buvau teisus, lendlizo nėra iki šiol. Pasak šio eksperto, tėra penketas kanalų, kurių pagalba JAV teikia karinę paramą Ukrainai: JAV Gynybos ministerijos (ginklai persiunčiami ukrainiečių kariams per 42 – 48 valandas), Valstybės departamento kanalas, kurio pagalba ginkluotė užsakoma, gaminama ir tik po kelerių mėnesių ar metų pateks į Ukrainą, bei dar trys, kuriais užsakoma karinė amunicija, kurią dar būtina pagaminti, nes jos nėra sandėliuose.
Taigi nuo šių metų vasario 24-osios, kai Rusijos karinės pajėgos įsiveržė į Ukrainą plačiu frontu, Ukraina iš JAV sulaukė vos 11 milijardo dolerių vertės pagalbos, dar 7 milijardai dolerių numatyti, ir jais artimiausiu metu Kijevas galės pasinaudoti. O štai tokio kanalo, kuris vadintųsi lendlizas, – nėra. Tai reiškia, kad dar gegužės 9-ąją, pasirašydamas specialųjį įstatymą, J.Bidenas neplanavo jokių skubių, milžiniškų lendliziškų pagalbų Ukrainai.
JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto
Iš kur tai A.Ilarionovui buvo žinoma? A.Ilarionovas taip atsakė M.Maksakovai: tereikėjo atsiversti oficialų JAV Kongreso internetinį puslapį ir tuos vos du puslapiukus atidžiai perskaityti. Svarbiausia, kad tame įstatyme, A.Ilarionovo teigimu, nenumatyti jokie skaičiai: neurodyta, kada ir kiek ginklų Amerika įsipareigoja tiekti Ukrainai. O jei nėra konkrečių įsipareigojimų, tai J.Bideno rankos atrištos – jis gali Ukrainai perduoti vieną pistoletą, gali nusiųsti du pistoletus, o gali iš viso nieko ukrainiečiams nedovanoti.
J.Bidenas taip ir elgiasi – neduoda Ukrainai ginklų tiek, kiek reikėtų. J.Bidenas neduoda ginklų Ukrainai, nors, įsidėmėkite tai, kariniuose JAV sandėliuose jų – užtektinai. Profesionalūs dezinformatoriai, pasak A.Ilarionovo, net buvo paleidę gandų, esą J.Bidenas taip baudžia Volodymirą Zelenskį, atsisakiusį numarinti prieš J.Bideno sūnų Hunterį (Hanteris Baidenas) Ukrainoje iškeltą baudžiamąją bylą dėl finansinių aferų.
Iš tikrųjų – viskas sudėtingiau. Šiandieninė JAV administracija (JAV prezidentas J. Bidenas, jo patarėjas Nacionalinio saugumo klausimais Jake Sullivanas ir JAV Centrinės žvalgybos agentūros CŽA vadovas Williamas J. Burnsas) nenori, kad Ukraina laimėtų. Būtent: jie nenori, kad Ukraina pralaimėtų, bet netrokšta ir jos pergalės. Nes mano, kad Ukraina – tai Rusijos įtakos sferai priklausanti valstybė. Todėl ir karinė JAV pagalba – tarsi pipetė, kuria lašinami vandens lašai į karščio iškamuotą dykumą.
Kokiais argumentais savo įtarimus A.Ilarionovas patvirtina? JAV iki lapkričio 1-osios Ukrainai davė ginklų tik 0,3 proc. nuo to, ką turi savo sandėliuose ir angaruose. Pavyzdžiui: Amerika šiuo metu turi per 6 tūkst. modernių tankų. O kiek jų padovanojo Ukrainai? Remiantis paskutiniais duomenimis, iš Vakarų ukrainiečiams tebuvo atgabenta 200 tankų. Palyginimui: iš rusų karių fronte ukrainiečiai atėmė 400 tankų, t.y. du sykius daugiau nei sulaukė vakarietiškos pagalbos. JAV savo sandėliuose turi per 80 tūkst. modernių karo mašinų. Ukrainai jų padovanojo vos keletą šimtų, kai, pavyzdžiui, Afganistanui kadaise tokių mašinų siuntė tūkstančiais (o juk Talibanas ir Rusijos armija – kaip dangus ir naktis). Alfganistanui kadaise JAV buvo labai dosni ir lėktuvais – išsiuntė per 100 karinių lėktuvų, įskaitant ir modernius orlaivius. O Ukrainai – vos 20-imt senojo modelio sraigtasparnių. Ukraina negalinti pasidžiaugti turinti net daug HIMARS įrenginių. Vos kelios dešimtys, nors reikėtų mažų mažiausiai kelių šimtų.
Kitas palyginimas: Rusija į Ukrainą paleidžianti per 60 tūkst. artilerinių sviedinių, kai ukrainiečiai per tą patį laikotarpį atsakyti gali tik 6 tūkst. Taigi Rusijos ir Ukrainos pajėgumų santykis: 10 ir 1. Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria 15 milijardų dolerių, Ukraina per mėnesį su Vakarų pagalba – vos 6 milijardus.
Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Kelkime dar vieną dabartinei JAV administracijai nemalonų palyginimą? Kada Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas siautėjo labiausiai? Taip, Kremlius agresyviai elgėsi visuomet: ir tuomet, kai prezidentavo Klintonas, Bušas, Obama (jų valdymo metu užpulta Čečėnija, Gruzija, įsiveržta į Donbasą). Bet labiausiai V.Putinas įsisiautėjo tuomet, kai JAV prezidentu buvo išrinktas J.Bidenas. Kremlius prieš Ukrainą pradėjo tikrą karą. O kaip, sakykite, V.Putinas elgėsi, kai Amerikai vadovavo Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas)? Kai prezidentavo D.Trumpas, V.Putinas nepradėjo nė vienos karinės kampanijos – nei mažos, nei didelės.
Atsitiktinumas ar dėsningumas? D.Trump turi nuopelnų globaliam saugumui? B.Obama nedavė Ukrainai jokių ginklų 2014-aisiais, nors Rusija tąsyk veržėsi į Donbasą ir Krymą. Atėjęs į valdžią D.Trumpas 2017-aisiais padovanojo ukrainiečiams užtektinai daug prieštankinės ginkluotės, rengė su Ukrainos kariškiais bendras karines pratybas, JAV karo laivai nuolat patruliavo Juodojoje jūroje, amerikiečiai smogė rusiškai „Wagner“ grupuotei Sirijoje ir ją sunaikino, JAV žvalgybiniai lėktuvai nuolat skraidė virš Ukrainos. D.Trumpas taip pat privertė NATO šalis atverti pinigines – daugiau lėšų sumesti į Aljanso biudžetą. B.Obamos laikais NATO biudžetas sumažėjo 83 milijardais dolerių, D.Trumpo laikais – padidėjo 85 milijardais dolerių.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, lapkričio 1-ąją surengta M.Maksakovos ir A.Ilarionovo diskusija sukėlė daug nerimo. Puikiai suprantu, jog Vakarai, kaip bebūtų, padeda Ukrainai. Jei ne Vakarų pagalba, Ukraina šiandien dar labiau vargtų ir kentėtų. Neatmetu galimybės, jog A.Ilarionovas klysta, nežino visų detalių ir smulkmenų. Neatmetu ir galimybės, jog kritikuodami Vašingtoną dėl menkos paramos Kijevui rizikuojame likti … be jokios pagalbos.
Ir vis tik A.Ilarionovo iškeltos versijos vertos rimtesnės analizės.
Gal, sakau, Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist galėtų pakomentuoti A. Ilarionovo pareiškimus: kur tiesa, o kur melas?
Beje, padėtis – įtemta. V.Putino paskelbta mobilizacija – skaitlinga. Kaip teigia A.Ilarionovas, Rusija galinti suburti karių per vieną milijoną…
Žinoma, kratos, kurios buvo atiktos buvusio JAV prezidento Donaldo Trampo rezidencijoje „Mar-a-Lage“ Floridoje, – keistokos. Neturint užtektinai informacijos keblu brėžti griežtas išvadas, tačiau vis tik atrodo, kad sprendimas pasižvalgyti privačioje D.Trampo rezidencijoje – tendencingas, dirbtinokas. Įspūdį susidariau štai kokį: šiandieninis JAV prezidentas ir jo komanda visomis išgalėmis mėgina sukompromituoti savo konkurentą. Jų valia. Bet ar D.Trampui žeriami vis nauji įtarimai tebedaro įspūdį? Kiek buvo kaltinimų ir korupcija, ir tarnavimu Kremliui? Niekas nepasitvirtino. Atėjęs valdžion D.Trampas priverčia Aljanso nares padidinti išlaidas gynybai net 85 milijardais JAV dolerių, paskelbia sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“, – ir jis vis tiek vadinamas Rusijos agentu? Tie priekaištai, jog D.Trampas kvietė amerikiečius smurtauti Kapitolijuje, – vėl dirbtinoki. D.Trampas nekvietė smurtauti. Jis ragino protestuoti. Demokratinėje visuomenėje protestuoti galima.
Dabar štai metami įtarimai, jog D.Trumpas nederamai elgiasi su visiškai slapta informacija. Dėl kratų „Mar-a-lago“ rezidencijoje štai kas pasakytina – pasitraukiantys prezidentai turi teisę išsivežti su savimi net dokumentus su antspaudais „visiškai slaptai“, nes kadenciją baigiantiems vadovams suteikta teisė slaptus dokumentus išslaptinti. Antra, kodėl anksesniųjų JAV prezidentų ir kandidatų į prezidentus Federalinis Tyrimų biuras (FTB) savo dėmesiu nevargino? Nevargino net Hilary Klinton, kuri drastiškai pasielgė su tūkstančiais slaptų laiškų savo kompiuteryje.
Kita svarbi tema – beviltiška paskutinioji J.Bideno kalba, kurioje jis D.Trampą ir jo šalininkus įvardino kaip demokratijai kenkiančius, demokratijai pavojų keliančius žmones. Tokiais atvejais visuomet prisimenu patarlę: „juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Taigi – visi demagogai ir diktatoriai tvirtina mylintys demokratiją labiau nei save. Jie antidemokratiškumu kaltina visus aplinkui, tik ne save pačius.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Dabar atėjo metas papasakoti, kokį įspūdį paliko JAV gyvenančio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo interviu, duotas Morari.live televizijai (Moldova, Kišiniovas). Buvęs Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas A.Ilarionovas maždaug pusantros valandos atsakinėjo į žurnalistės Nataljos Morari klausimus viešbutyje Gregory Kišiniove. Kas labiausiai krito į akis? A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į, jo manymu, svarbią detalę – kada Vladimiras Putinas užpuolė Ukrainą? Ogi kai į valdžią atėjo garbaus amžiaus sulaukęs Džo. Taip, šiam karui Kremliaus diktatorius ruošėsi senokai – dvidešimt metų. Jį pradėti planavo bet kokia kaina. Ir vis tik Baltuosiuose rūmuose šeimininkaujant D.Trampui Ukraina nebuvo užpulta. Karą pradėjo tuomet, kai D.Trampą pakeitė J.Bidenas.
Atsitiktinumas? Sutapimai? A.Ilarionovas mano, jog V.Putinas bet kokiu atveju būtų bandęs užimti Kijevą, bet itin patogi situacija tokiam išpuoliui susidarė būtent tuomet, kai į valdžią JAV atėjo J.Bidenas. Pasak A.Ilarionovo, Barakas Obama ir Džo Baidenas – labai prasti JAV prezidentai. Jie kreipia Ameriką visai kita kryptimi. Jie prievartauja Ameriką atsisakyti savo rolės, kurią ji buvo prisiėmusi visus pastaruosius dešimtmečius – ginti demokratiją, tradicines vertybes, silpnesniuosius.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Antrojo pasaulinio karo metu priėmė principinę nuostatą, jog Vašingtonas negali leist, kad žūtų Didžioji Britanija. Nors didžioji dalis JAV piliečių anuomet balsavo už tai, kad Amerika nesikištų į tarptautinius reikalus. Iškalbinga ir toji Amerikos deklaracija, kuria Vašingtonas pareiškė, jog niekad nepripažins 1940-aisiais įvykdytos Baltijos šalių okupacijos.
O štai ar Barako Obamos laikais buvo deklaracijų, esą Amerika niekad nepripažins Krymo okupacijos? Ar J.Bidenas per pusantrų metų ištarė bent žodį, jog Krymas niekad nebus pripažintas Rusijos teritorija?
Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.
A.Ilarionovas atkrepia dėmesį, kaip J.Bidenas šių metų rugpjūtį pasveikino Ukrainą su Nepriklausomybės diena. Pasveikinti – pasveikino. Tačiau nedalyvavo Krymo samite, kuriame dalyvavo, beje, 60 pasaulio šalių. Beje, J.Bidenas ne tik nedalyvavo, bet niekur niekaip aiškiai ir konkrečiai nepasmerkė Krymo okupacijos. O ir sveikindamas Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį su Nepriklausomybės diena ne viską paminėjo. Liaupsino demokratiją, ekonominę gerovę, gyrė kovą su korupcija, tačiau apie Ukrainos teritorinį vientisumą – nė mur mur. V.Zelenskis specialiai prašė, jog J.Bidenas tartų bent keletą žodžių dėl teritorinio vientisumo, bet J.Bidenas nereagavo.
Sakykim, šių metų gegužės 31-ąją laikraštyje „The New York Times“ buvo paskelbtas J.Bideno straipsnis, kuriame daug dėmesio skiriama Ukainai. Bet Ukrainos teritoriniam vientisumui – nė menkiausio dėmesio.
A.Ilarionovas, duodamas interviu Moldovos televizija, pabrėžė, jog Ukraina galėjo išvengti karo, jei J.Bidenas būtų elgęsis kiečiau. Štai D.Trampas, kurį daug kas kritikavo palankumu Kremliui, ne sykį pareiškė V.Putinui: „pulsi Kijevą, mes atakuosime Maskvą“. Šie D.Trampo perspėjimai, pasak A.Ilarionovo, užfiksuoti. Tokie perspėjimai ištarti ne sykį. Ir Rusija 2017 – 2020-aisiais, kai Baltaruosiuose rūmuose šeimininkavo D.Trampas, elgėsi užtektinai santūriai, atsargiai.
Moldovos televizijos žurnaistė N.Morari pastebėjo, jog A.Ilarionovas po tokių pastabų gali būti apkaltintas specialiai besistengiantis Kijevą sukiršinti su Vašingtonu. A.Ilarionovas atsakė, kad tuo metu, kai D.Trampas buvo valdžioje, jis apie šį JAV prezidentą prirašė dešimtis išsamių straipsnių, ir visi, išskyrus vieną, buvo kritiški. Bet dabar, prabėgus keleriems metams (D.Trampo valdžioje jau nėra beveik dvejis metus), ima ryškėti, kas yra kas. Dabar jau akivaizdu, kokią politiką įgyvendina J.Bidenas. Taip, Amerika padeda Ukrainai ir padės ateityje. Toji pagalba – reikšminga, svarbi. Be jos Ukrainai būtų labai labai sunku išsilaikyti. Bet toji pagalba – santūri. Kol kas Ukrainai padedama tik tiek, kad ji nepražūtų, išsilaikytų. Pergalei, juolab įtikinamai pergalei, šito neužtenka. Pasak A.Ilarionovo, jei lyginsime, kiek Ukrainai talkina Estija ir kiek ginkluotės duoda JAV, skaičiuodami šių šalių BVP, gyventojų skaitlingumą, kariuomenių dydžius, tai matysime, jog estai padeda Ukrainai beveik šimtą kartų daugiau nei JAV.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Tad A.Ilarionovas ragina vertinti skaičius, faktus, konkrečius palyginimus, o ne jausmingus, propagandinius, proginius pareiškimus. Jei politikas savo kalboje kiekviename sakinyje kartoja žodį „demokratija“, tai dar nereiškia, kad jis – demokratas, kad jis trokšta demokratijos, pats elgiasi demokratiškai.
A.Ilarionovo žodžiais tariant, Ukrainai dar gali tekt kariaut kelerius metus – iki pat 2025-ųjų. Nes ši JAV administracija neskuba padėt Ukrainai taip, kaip derėtų jai padėt. Beje, gerokai anskčiau A.Ilarionovas yra viešai sakęs, jog Rusija puls Krymą, bet tuomet juo niekas netikėjo, jį vadino provokatoriumi, neva siekiančiu sukiršinti draugiškas rusų ir ukrainiečių tautas…
Žodžiu, situacija – sudėtinga. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesnis pavojus, jog Vakarų dėmesys Ukrainai ims mažėti.
Šiandien norėčiau prisiminti Jurjų Švecą. Šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Savo portale persispausdinęs į lietuvių kalbą išverstų šešiolika išsamių jo interviu. Anuomet J. Šveco viešuose svarstymuose man užkliūdavo dažniausiai tik viena aplinkybė – ar ne per daug menkinamas Vladimiras Putinas? Esą šis – niekam tikęs KGB mokinys, jo niekas Maskvoje rimtai nevertino, nemanė, kad galįs imtis svarbių darbų. J. Švecas savo tekstuose nevengė paniekinančiai vadinti V. Putino net „nuorūka“, kandimi. Nuolat kartojo, jog V. Putinas būtinai žlugs, jo galas – ne taip toli (o kas čia nuostabaus, juk mes visi – mirtingi).
V. Putinas atgrasus ir šių eilučių autoriui. Mano supratimu, taikliausiai V. Putiną apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš Vakarų pasaulio lyderių ji, regis, vienintelė V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir banditu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Kremlius ėmėsi plataus masto agresijos prieš Ukrainą.
Taigi analizuojant emocingus J. Šveco pareiškimus nuolat kildavo noras svarstyti, o kokia tikrovė? Tikrovė – priešinga tam, ką apie V. Putiną sakė ponas J. Švecas. Toji „nuorūka“ jau 22 metus vadovauja Rusijai. „Nuorūka“ sugebėjo išsilaikyti prezidento poste nurungdamas visus konkurentus, opozicionierius, oligarchus. Rusijoje du dešimtmečius tvarkėsi taip, kaip jam patiko. Deja, ir tai svarbiausia, „nuorūka“ visus pastaruosius du dešimtmečius šokdino ne vien savus, Rusijos piliečius. Jis šokdino visus Vakarus, įskaitant NATO ir Europos Sąjungą. Jis puolė Gruziją (Sakartvelas), atplėšdamas keletą jos teritorijų, pavergė savo žinion Baltarusiją, iš Ukrainos atėmė Krymą. O 2022-aisiais užsimojo okupuoti visą Ukrainą. Ir jau daugiau nei šimtą dienų griauna Ukrainą kaip tik įmanydamas.
Vakarai nesugebėjo jo niekur sustabdyti: nei žlugdant demokratiją Rusijoje, nei puldinėjant kaimynines šalis. Taip – V. Putinas niekšas, kraugerys, okupantas. Bet pravardžiuoti jį „nuorūka“ – netikslu. Jam labiau tiktų Blogio genijaus apibūdinimas. „Nuorūkomis“ ir kandimis labiau derėtų pravardžiuoti Vakarų politikus, kurie nuolaidžiavo V. Putinui.
Pagalbon pasitelksiu akivaizdžiausius pavyzdžius. Užfiksuoti net devyneri V. Putino vėlavimai susitinkant su Vakarų lyderiais: Popiežiumi Pranciškumi, Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II, britų premjeru Tony Blairu, Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu II, JAV prezidentu Baracu Obama, JAV valstybės sekretoriumi Johnu Keriu, Pietų Korėjos prezidentu Pak Kun He, Vokietijos kanclere Angela Merkel, „Normandijos ketvertuku“ (Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos vadovai), Švedijos karaliumi Karoliu XVI…
Tie vėlavimai – tarsi nieko ypatingai baisaus, gyvenime visaip pasitaiko, nors V. Putinas vėluodavo ir valandą, ir net ilgiau. Ir vis tik keista: nė vienas iš Vakarų lyderių neįsižeidė, nesupyko. Popiežius Pranciškus kadaise įteikė net „Taikos angelo“ medalį (kokia Vatikano kvailystė !). O A. Merkel, kai į derybas V. Putinas atsivedė savo šunį, nors puikiai žinojo, jog Vokietijos kanclerė bijo keturkojų, šiai moteriškei pritrūko drąsos bei savigarbos ryžtingai nutraukti pokalbį patraukiant atgal į Berlyną. Prie šio sąrašo dar pridėkime šimtus Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių skambučių V. Putinui prašant liautis šantažavus kaimynines šalis ir griovus demokratiją, galų gale prisiminkime, kaip Helsinkyje V. Putiną liaupsino Donaldas Trumpas, kokių būta pirmųjų naujojo JAV prezidento Joe Bideno reakcijų, ir turėsime sodrų paveikslą, bylojantį, kas ko paniškai bijo, kas iš tikrųjų drebina kinkas.
V. Putinas į susitikimą su popiežiumi 2013 ir 2015 atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių. EPA-ELTA nuotr.Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai
Kita keista J. Šveco tezė pasirodė po 2022-ųjų vasario 24-osios – esą Vakarai gelbėja Ukrainą kiek įmanydami, deda visas pastangas, jog Kijevas laimėtų. Nesiginčysime – Vakarai išties padeda Ukrainai ir, tikiuosi, padės ateityje. Tačiau J. Šveco komentarus lyginu su Marko Feigino (iš Rusijos į JAV pasitraukęs teisininkas), iš Rusijos pasitraukusių politikos komentatorių Andrėjaus Ilarionovo, Andrėjaus Piontkovskio, JAV atsargos karininko Gario Tabacho, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako, Ukrainos žvalgybos karininko, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus viešais komentarais youtube.com erdvėje, ir matau, kad ne viskas slysta tarsi per sviestą. Keliuose komentaruose O. Arestovičius net keikėsi – kur žadėti ginklai, kodėl vėluojate, kodėl meluojate?
Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai neteikiami, nors jie iš tikrųjų slapta keliauja į Ukrainą. Ir vis tik toji laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas O. Arestovičiaus, – įsiminė. Mano supratimu, labai teisinga, kai ukrainiečiai atvirai kritikuoja sąjungininkus dėl vėlavimų. Juk mes – demokratai, privalom gerbti kritines pastabas, mums taikomas. Juolab prisiminkime žiaurias aplinkybes. Ukrainiečius užpuolė galinga Rusijos imperija, ir jei Ukrainos politikai pratrūksta keiksmažodžiais, – atleiskime jiems, supraskime juos. Įtampa – didžiulė. Kiekvieną dieną žūsta tiek ukrainiečių civilių, tiek ukrainiečių karių. Bepigu vakariečiams politkorektiškai politikuoti saugiuose miestuose, saugiose valstybėse, minkštuose krėsluose nebijant iš dangaus krintančių bombų.
J. Švecas tikrai be reikalo kabinėjasi prie aštresnių ukrainietiškų žodžių, esą taip elgtis didžiojoje politikoje negalima. Atvirkščiai – tik po kai kurių atviresnių ukrainietiškų epitetų kai kurie apkiautę Vakarų politikai sparčiau sujudo.
Dar viena keista J. Šveco tezė – esą Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Esą Henrio Kisindžerio tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui, tik pamanyk, svarbu išsaugoti savo reputaciją, – neva pavieniai pareiškimai. Tačiau O. Arestovičius pastebi, jog Vokietijos kancleris Olafas Scholzas plėšomas į dvi puses: vieni už tai, kad Berlynas padėtų Ukrainai, kiti – prieš rimtą pagalbą Ukrainai. A. Piontkovskis pastebi, kaip Vakaruose vis daugėja tvirtinančiųjų, jog neleistina žeminti Rusijos, jog Ukraina galėtų būti sukalbamesnė – tegul nusileidžia V. Putinui paaukodama vieną kitą rajoną.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Tokių pareiškimų daugėja ir televizijose, ir spaudoje, ir tarptautiniuose forumuose. Jei kiek anksčiau Vakarų politikai dievagojosi, jog sieks absoliučios Ukrainos pergalės, tai dabar jau prabyla, jog neleistina žeminti Kremliaus, jau užteks ir to, kad Ukraina nepralaimėtų. Ypač skeptiškas dėl JAV paramos besiginančiai Ukrainai ponas Andrejus Ilarionovas. Jis vis pabrėžia, kad Joe Bidenas sumažino pagalbą Ukrainai lyginant su Donaldo Trampo parama.
Žodžiu, keista, kad J. Švecas nemato Vakaruose sukilusių Kremliaus įtakos agentų, raginančių prievartauti būtent Ukrainą, o ne Rusiją. Buvęs KGB analitikas turėtų mažų mažiausiai nujausti, kiek daug visokių agentų agentėlių knibžda tiek NATO, tiek Europos Sąjungos erdvėse.
Žodžiu, po 2022-ųjų vasario 24-osios lioviausi rimtai žvelgęs į J. Šveco komentarus. Per daug viskas gražu jo įžvalgose: V. Putinas neišvengiamai žlugs, Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą, Budapešto memorandumas, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą – tik popiergalis, o štai Kijevas daro daug klaidų, priimdamas pagalbą, derėdamasis dėl pagalbos…
Toks būtų ironiškas paskutiniųjų J. Šveco komentarų apibūdinimas.
Kuo įsimintina 2021-ųjų metų pabaiga? Vakarų sostinėse daug žymių, įtakingų politikų baiminosi (ir tebebijo) galimo plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.
Štai vienas iš paskutiniųjų NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimų: „Konflikto rizika yra reali“. Šiuos žodžius jis ištarė tuoj po NATO užsienio reikalų ministrų krizinio posėdžio sausio 7-ąją dieną. Aljanso generalinis sekretorius be užuolankų įspėjo dėl „realios“ rizikos, esą Rusija vėl gali surengti invaziją į Ukrainą.
Be jokios abejonės, toks variantas – neatmestinas. Dabartinė Rusijos valdžia išties siekia pavergti Ukrainą taip, kad ji būtų tik klusni Kremliaus vasalė. Bet okupuoti šalį juk galima ne vien karinėmis priemonėmis. Karinis išpuolis – vienas iš prasčiausių sprendimų, ypač kai okupuojama šalis – skaitlinga, didelė, pramokusi kariauti. Ką čia beaušinti burną: karas nusineša daug žmonių gyvybių, sugriaunami miestai, o vietiniai gyventojai ima nekęsti įsiveržėlių, vos tik pasitaiko menkiausia galimybė, jiems priešinasi ir ginklu, ir rengdami sabotažus fabrikuose, gamyklose.
Kur kas veiksmingesnis kelias pavergti Ukrainą – ne karinėmis, o politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Pats išmintingiausias būdas – politiškai supančioti Kijevą, kad jis neva pats, savo noru, klusniai vykdytų visus Vladimiro Putino nurodymus. Štai koks tikrasis Kremliaus diktatoriaus sumanymas.
Būtų naivu manyti, jog V.Putinas trokšta pulti Ukrainą taip stipriai, kad jo tankai pasiektų net Kijevo priemesčius. Rusijos kariuomenė niekaip nepajėgi nueiti iki Kijevo. Juolab su tuo 150 tūkst. karių kontingentu, kuris dislokuotas prie sienos su Ukraina.
Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrėjus Ilarionovas (JAV) yra paskaičiavęs, kad, Rusijai, jei ji tikrai sumanytų žygiuoti iki pat vakarinės Ukrainos, reikėtų karinės armados, kuri turėtų mažų mažiausiai pusę milijono karių. O tai – ypač didelės finansinės išlaidos, kurių sau negali leisti net Rusija. Tad Rusija pasienyje su Ukraina šiuo metu tegali surengti nebent trumpalaikes ir ne itin triukšmingas karines provokacijas, kurių svarbiausias tikslas – palaikyti įtampą.
Džo Baidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Tad kodėl Vakarai, įskaitant JAV, taip išsigando plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo, jei jis – beveik neįmanomas? Jie nuoširdžiai bijo ar tik apsimeta, kad bijo? Štai čia labai įdomios į Vakarus pasitraukusio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastabos apie didžiąją 2021-ųjų metų aferą (jo pranešimus galima rasti youtube.com erdvėje). A. Ilarionovas įžvelgia Vašingtono ir Maskvos suokalbį. Vakarams Ukraina tarsi šuniui penkta koja, jie ja norėtų atsikratyti, o Kremliui ji – labai reikalinga. Tad, prisidengiant didelio didelio bumbtelėjimo grėsme, Vakarai surado išeitį, kaip gražiai, neprarandant įvaizdžio, išduoti ukrainiečius.
Juk net ir kvailiui turėtų būti aišku, kad V. Putinui nereikia nei Donbaso, nei Luhansko. Jo tikslas – kuo greičiau grąžinti šias teritorijas Ukrainai. Ukrainai tereikia išpildyti vienui vieną sąlygą – suteikti šiems rajonams veto teisę. Vaizdžiai tariant, Kremliaus tikslas – įpiršti Ukrainai ne pagal Kijevo, o pagal Maskvos dūdelę šokančias Donecko ir Luhansko „respublikas“. Tuomet Ukraina būtų stipriai pažabota, supančiota. Negalėtų stoti į NATO ir Europos Sąjungą, negalėtų kritikuoti Kremliaus, jai būtų uždrausta net draugauti su Vašingtonu ir Briuseliu. Šias iniciatyvas tuoj pat blokuotų veto teisę turintys Donbasas ir Luhanskas.
Štai koks, pasak A.Ilarionovo, tikrasis V.Putino planas. Tačiau Ukraina – spyriojasi. Kaip ją priverst vadovautis vadinamaisiais Minsko susitarimais? Kremliaus strategai rado puikią išeitį: labai garsiai šaukia, jog bus didelis karas, jei Kijevas nenusileis. Karo neturėtų būti. V.Putinas nenori didelio karo. Jis jam – ne pagal kišenę. Tačiau Kremliaus diktatorius puikiai apsimeta, sumaniai blefuoja. V.Putino sumanymas – parklupdyti Ukrainą ant kelių be didelio kraujo praliejimo.
Kaip bebūtų liūdna ir skaudu, V.Putinas gana lengvai pasiekė savų tikslų. V.Putinui blefuoti ženkliai padeda JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Ir visai nesvarbu, kodėl Džo Baidenas taip elgiasi – dėl kvailumo ar dėl specifinių savo įsitikinimų. Mums rūpi galutinis rezultatas. O rezultatas apvergtinas – Dž.Baidenas vis aiškiau pritaria V.Putinui, esą Ukraina privalo laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų taip, kaip juos įsivaizduoja Kremlius. Kijevui vis garsiau priekaištaujama – ukrainiečiai neturi piktnaudžiauti savo principingumu. Svarbiausia – taika, o ne Ukrainos laisvė. Dėl kvailumo ar dėl kažin kokių kitų mums nežinomų priežasčių Dž. Baidenas jau apsėstas manijos, jog jei Rusijai nebus suteikta nuolaidų, kruvinas karas Rytų Europoje neišvengiamas.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Šias Dž.Baideno nuotaikas pasigauna ir ištižusi, susiskaldžiusi, išlepinta Europos Sąjunga. Ji patiki versija, jog jei Rusija nebus pamaloninta rimtomis nuolaidomis, ji tikrai puls Ukrainą, gal net atominį ginklą panaudos. Didelio karo pabūgsta, regis, ir NATO vadovas J.Stoltenbergas. Ką jam daryti, jei Rusijos bijo net stipriausia NATO šalis – JAV?
Matydamas akivaizdų Vakarų pasimetimą V.Putinas nusprendžia pakelti reikalavimų kartelę. Jam jau nebeužtenka Ukrainos. Ir jam vėl pavyksta – Vakarų civilizacija žodžiais nepritaria įsakmiam Kremliaus tonui, bet realiai svarsto NATO plėtros į Rytus temą, gal net, ironiškai kalbant, iš Aljanso planuoja išmesti tris Baltijos šalis ir Lenkiją, nes taip, girdi, trokšta ponas V.Putinas.
Remiantis tuo pačiu A.Ilarionovu, ekonomistas regi keistą sutapimą – vos tik JAV prezidentu buvo išrinktas Dž.Baidenas, tuoj Pasaulyje galvas pakėlė įvairiausio plauko ir kalibro diktatoriai, autokratai, kariniai nusikaltėliai. Ypač tai akivaizdu analizuojant V.Putino elgesį. Iki Dž.Baideno pasirodymo Baltuosiuose rūmuose V.Putinas buvo kuklesnis.
Beje, V.Putiną galima suprasti. Apetitas auga bevalgant. Vakarai deramai nenubaudė Rusijos, kai ši 2008-aisiais teriojo Gruzijos teritorijas – Pietų Abchaziją ir Osetiją. Vakarai nepakratė už apykaklės Rusijos net tuomet, kai iš Ukrainos 2014-aisiais buvo atimtas Krymas. Nenubaustas chuliganas ėmė dar įžūliau siautėti.
Ironiškai kalbant, belieka laukti dienos, kai sužinosime, jog Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija jau išmestos iš NATO. Vienintelė paguoda – Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę“. Joje aprašoma bjauri moteriškė, kuriai buvo vis maža turtų ir valdžios. Praradus saiko jausmą ją nubaudė – jis vėl buvo pasodinta prie suskilusios geldos.
Džo Baideno priesaika. EPA – ELTA nuotr.
Belieka viltis, kad ir V.Putinui taip nutiks. Juk negali visąlaik jam sektis. Bet jei V.Putinas bus nustumtas prie suskilusios geldos, tai nebus nei Dž.Baideno, nei E.Macrono, nei jokio kito NATO ir ES ištižėlio nuopelnas. Už žlugusį putinizmą greičiausiai dėkosime Ukrainai, nors dabartinis jos prezidentas Volodymiras Zelenskis, regis, taip pat jau linkęs pasiduoti apgaulei, esą kils žiaurus karas, jei nebus pasirašyti Minsko susitarimai.
Nesu tikras, kad yra būtent taip, kaip aprašiau. Deja, bjaurioji versija apie Vakarų išdavystę man atrodo vis įtikinamesnė. O juk reikėjo, regis, tiek mažai. Tereikėjo V.Putinui atkirsti: nori karo – kariausime; nori atominio karo – paragausi radiacijos, nori hibridinių atakų – pasprinksi hibridinėse atakose. Ką tada darytų agresyvusis V.Putinas? Deja, Vakarai ištižę, korumpuoti, bailūs, aptingę, todėl ir traukiamės atgalios po kiekvieno Kremliaus blefo.
Man nuoširdžiai gaila tų, kurie šiandien šąla Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Lenkijos pasienyje. Viešojoje erdvėje karts nuo karto skelbiami filmuoti kadrai ir nuotraukos, pasakojančios, kokių kančių patiria neteisėtai į Vakarus prasibrauti sumanę pabėgėliai. Tačiau ir be tų vaizdų nesunku suvokti, kaip „saldu“ rudenį gyventi miške po atviru dangumi. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje.
Ir vis tik Lietuva neturi kitos išeities – privalome būti bejausmiai. Kad ir kas nutiktų, į savo teritoriją neturime įsileisti nė vieno nelegalaus migranto. Jei valstybės sieną leisime peržengti bent vienam iš jų, kaip sakė tūlas LRT forumo nelegalių migrantų tema pašnekovas, mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Tuomet jau nebesustabdysime upės tekėjimo. Net jei mus prievartaus nusileisti Europos Sąjungos biurokratai bei žmogaus teisių gynėjai, turime statyti neperžiangiamus barjerus be trupinėlio gailesčio – jokių neteisėtų sienos perėjimų. Niekam – nei moterims, nei vaikams, nei vyrams.
Šitokios pozicijos linkęs laikytis ne vien dėl to, jog bijau gausaus migrantų antplūdžio, kuris vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai tikrai bus pražūtingas. Mes privalome elgtis taip, kad tie nelaimėliai pradėtų mus gerbti. O jų pagarbą užsitarnausime tik vienu būdu – griežtai elgdamiesi. Jei manote, jog mus gerbs, jei visur ir visada rodysime daug užuojautos, – klystate. Pataikavimais, nuolaidomis nieko nelaimėsime. Kai kam mano pastabos pasirodys esančios paradoksalios, tačiau drįstu manyti turįs teisę analizuoti tokias temas. Mat 1994-aisiais metais ilgokai gyvenau tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze. Gyvenau be vadinamojo „stogo“. Gyvenau tarp čečėnų neturėdamas jokios „diplomatinės neliečiamybės“. Per pusmetį, praleistą Grozne, perpratau, kokia tikroji, o ne fasadinė jų elgesena, suvokiau, kaip ir kada galima užsitarnauti jų pagarbą. Pasirodo, labai paprasta – tereikia būti savimi. Jei mes siekiame, kad jie neužsiliptų mums ant galvų, o taptų patikimais mūsų partneriais, turime, vaizdžiai tariant, nebijot skelti antausio. Taip, nesuklydau – esant reikalui privalome skelti antausį, kad jų ausyse net spengtų.
LRT forumas. Nelegalių migrantų tema
Jei nueinanti nuo politinės arenos Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsitikinusi, jog Vokietiją gerbs dėl to, kad Berlynas masiškai priima migrantus, jiems dalindamas neužsitarnautas privilegijas, pašalpas, socialinius būstus, – ji kvaila politikė. Širdies gilumoje nelegalūs migrantai nesuvokia, kaip galima gerbti Vokietiją, kuri labiau rūpinasi svetimais, nei savais. Nelegalūs migrantai iš musulmoniškų šalių negerbs ir tų, kurie pro pirštus žiūri į jų netaktiškus išpuolius. Pavyzdžiui, jie paniekinančiai išmeta ant žemės atvežtus maisto paketus pabėgėlių stovykloje Varėnoje ar Pabradėje, o lietuviai, užuot nusispjovę ir palikę badauti, verčiasi per galvą, kad būtų kuo greičiau atgabenti labiau koloringi, šiltesni, skanesni pietūs. Toks lietuviškas humaniškumas migrantams vargu ar suvokiamas. Jie po tokių reveransų greičiausiai į mus žiūri kaip į bailokus nevykėlius.
Atmintin įstrigęs youtube.com erdvėje matytas videofilmukas, pasakojantis, kaip pas vieną įtakingą čečėną į Grozną atvyko garsus Rusijos dainininkas. Puikiai matyti, kaip į dainininką Ramzanas Kadyrovas draugiškai sviedžia tortą ir visi, tiek atvykėlis, tiek čečėnai, kvatoja, suprask, tai labai sąmojinga ir juokinga.
Dainininkas turėjo du kelius. Pirmasis: nusišluostyti veidą apsimetant, koks šaunus ir originalus priėmimas. Jis greičiausiai taip ir pasielgė – nurijo karčiąją piliulę. Antrasis variantas: torto likučius ar kokį nors kitą po ranka pasitaikiusį patiekalą derėjo sviesti į šeimininką ir jo asmens sargybinius. Žinoma, R.Kadyrovui ir jo svitai būtų labai nepatikęs dainininko akiplėšiškumas. Tačiau širdies gilumoje čečėnai būtų nuoširdžiai gerbę puikų balsą turintį dainininką iš Maskvos. Gerbtų už tai, kad nepabijojo, kad išdrįso. Dabar tikriausiai laiko liurbiu, kuris vardan solidaus honoraro sutiko atsisakyti elementariausios savigarbos.
Šią istoriją prisiminiau specialiai. Lietuva visuomet privalo rinktis antrąjį variantą – garbę. Garbė, solidumas, išdidumas – ne mažiau svarbūs nei pinigai. Savigarbos netekus prarasime ir visa kita.
Beje, žiūrėdamas lapkričio 15-osios LRT forumą, skirtą nelegalių migrantų temai, pasigedau bent kiek ryškiau įvardintos versijos, jog prie Lenkijos ir Lietuvos sienų su Baltarusija surengta krizė, – Kremliaus noras atitraukti Vakarų dėmesį nuo gruodžio mėnesį ruošiamo puolimo Ukrainos kryptimi. Šį pastebėjimą išgirdau klausydamasis Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio administracijoje dirbančio karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus videokomentarų. Karinis ekspertas mano, jog Rusija dar šių metų pabaigoje sumaniusi plataus pobūdžio invaziją į Ukrainą, todėl, trokšdama sumėtyti pėdas, sukurpė pabėgėlių krizę prie Lenkijos ir Lietuvos. Tokia krizė reikalinga tam, kad Vakarai pražiopsotų svarbiausią Vladimiro Putino išpuolį, greičiausiai prasidėsiantį, kuomet Vašingtone ir Briuselyje bus švenčiamos Kalėdos.
JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.
Šių eilučių autorių neramina ir dar viena tema, kurią įvardino buvęs Rusijos prezidento ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV. Tarptautinę politiką seniai ir profesionaliai analizuojantis ekspertas siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ko į Maskvą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Williamas Burnsas su savo svita. W.Burnsas (buvęs JAV ambasadorius Maskvoje 2005 – 2008 metais, CŽV įstaigai pradėjęs vadovauti šių metų kovo mėnesį) lapkričio 2-ąją susitiko su Rusijos žvalgybų bosais Nikolajumi Patruševu ir Sergejumi Naryškinu. Pasak A.Ilarionovo, tokio pobūdžio vizitai, kai į Rusija vyksta JAV žvalgybų vadovas, – labai reti. Šis – itin išskirtinis. Mat truko dvi dienas. Ką W.Burnsas aptarė su SVR ir FSB vadovais, – nežinoma. Į viešumą prasiskverbęs tik vienas sakinys: aptarė Rusijos ir JAV santykius. Taip pat nežinoma, ar būta susitikimo su V.Putinu. Viešojoje erdvėje tėra paskelbta, kad W.Burnsas ir V.Putinas kalbėjosi telefonu. Bet ar tai – įtikinama? Atvykti į Maskvą ir nesusitikti su V.Putinu – ar tikime tokiu paaiškinimu? Juolab kad viešėta ne vieną, o dvi paras.
Ekonomistas A.Ilarionovas atkreipia dėmesį, jog oficialus Vašingtono paaiškinimas, esą JAV prezidentas Joe Bidenas liepė CŽV vadovui skristi į Maskvą neva paskutinę akimirką, nepanašus į tiesą. Nes W.Burnsas į Maskvą beldėsi su solidžia komanda. O tai reiškia, kad paskutinę akimirką tokiam vizitui pasiruošti neįmanoma.
Komentuodamas CŽV ir FSB bei SVR vadovų susitikimą Maskvoje A.Ilarionovas susilaikė nuo viešų įtarimų, girdi, tai reiškia kažin kokius negražius, nuo visuomenės akylai slepiamus Baltųjų rūmų ir Kremliaus susitarimus.
Šiandien viena iš įdomesnių temų – kaip žuvo Rusijos Nepaprastųjų situacijų vadovas Jevgenijus Ziničevas. Oficiali versija – nusirito nuo uolos gelbėdamas žurnalistą ekskursijos kažkur po Rusijos Sibiro platybes metu.
Tačiau ar patartina šia versija aklai tikėti? Juk tokio aukšto rango Rusijos ministras, ypač nepaprastųjų situacijų, turėjo būti apsuptas asmens sargybinių. Jį privalėjo akylai globoti. Ir še tau kad nori: nuo uolos paslydo žurnalistas, o ministras strimgalviais šoko žemyn į upę ištraukti skęstančio žurnalisto nė kiek nesibaimindamas, jog upės dugnas galbūt nusėtas klastingų akmenų. Žvelgiant blaiviai, į upę gelbėt žurnalisto privalėjo šokt vyrai iš J.Ziničevo apsaugos komandos, o ne pats ministras.
Todėl ir pasklido po viešąją erdvę įvairiausių versijų: esą J.Ziničevas buvo ištikimas Rusijos prezidento atstovas, esą V.Putinas nusižiūrėjo J.Ziničevą kaip žmogų, kuris jį pakeis pasitraukus iš Prezidento krėslo, esą J.Ziničevą nužudė V.Putino priešininkai iš Federalinės saugumo tarnybos vadovo Nikolajaus Patruševo gaujos. O čia dar V.Putinas paskelbė, jog traukiasi izoliacijon, mat jo aplinkoje – daug užsikrėtusiųjų koronavirusu, pakeitė ne vieną dešimtį asmens sargybinių. Pretekstų kelti net pačias absurdiškiausias legendas – gausu.
Jevgenijus Ziničevas, keistomis aplinkybėmis žuvęs nepaprastųjų situacijų ministras
Tačiau vertėtų būtinai išklausyti Lenkijos politiniame forume kalbėjusio buvusio V.Putino ekonomikos patarėjo, nūnai JAV gyvenančio, politine analize užsiimančio Andrėjaus Ilarionovo pastabų. A.Ilarionovas nemano, jog J.Ziničevas buvo V.Putiną prezidento poste pakeisti turėjęs generolas. Į klausimą, kada ir kaip V.Putinas pasitrauks iš didžiosios politikos, A.Ilarionovas pateikė tik tris paaiškinimus, kada diktatoriškai valdomose valstybėse valdovai netenka savo kėdžių. Štai jie: karinė užsienio šalių invazija, karinis – politinis perversmas šalies viduje ir natūrali diktatoriaus mirtis. A.Ilarionovas įsitikinęs, jog V.Putinas pats savo noru neišvažiuos iš Kremliaus. Jis nė neieško, kas galėtų jį pakeisti.
Tame Lenkijos politiniame forume nuskambėjo ir daugiau dėmesio vertų minčių. Pavyzdžiui, jokie piketai, jokios demonstracijos, streikai ir rinkimai nepakeis Rusijoje įsigalėjusios diktatūros. Net jei V.Putinas šiandien staiga mirtų, valdžią perims tokie pat kaip jis pats. Valdžia liktų Rusijos specialiųjų tarnybų ir vadinamųjų sisteminių „liberalų“, kurie dar baisesni imperialistai nei čekistai, rankose. A.Ilarionovas mano, jog net Vakaruose garbinamas Aleksejus Navalnas – joks demokratas, joks humanistas.
A.Ilarionovas taip pat įsitikinęs, jog demokratinės tvarkos neįmanoma mechaniniu būdu įdiegti Rusijoje ir Baltarusijoje. Jis pastebi, jog krikščioniškose valstybėse demokratinę tvarką įvesti kur kas lengviau, nei tose, kur vyrauja stačiatikių bažnyčia. Skirtumus tarp stačiatikybės ir krikščionybės pats laikas suvokti. Svarbiausias skirtumas: vieni ieško kompromisų, kiti – juos atmeta. Demokratijos neįmanoma dirbtiniu būdu primesti ir musulmoniškoms valstybėms. Puikiausias pavyzdys – Afgaistanas.
Andrėjus Piontkovskis, politikos apžvalgininkas
Tuo tarpu Andrėjus Piontkovskis, Rusijos opozicinis politikos komentatorius, tvirtina matąs požymių, jog Kremliuje užvirusi rimta kova dėl valdžios. V.Putino izoliacija dėl COVID-19, asmens sargybinių keitimas ir Z.Ziničevo mirtis – ne atsitiktinumas. Tai primena situaciją, kai buvo pašalintas Stalinas. 1952-aisiais juk taip pat pakeisti ištikimiausi Stalino asmens sargybiniai. Juos pašalino tam, kad Stalinu nepatenkintieji pajėgtų generalisimą likviduoti. Stalinas anuomet norėjo pradėti globalų karą su Vakarais, o tie, kurie jį nužudė, – trečiojo pasaulinio karo vengė. Vaizdžiai tariant, Joifu Stalinu atsikračiusieji buvo pažangesni…
Andrejus Ilarionovas. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai JAV pasitraukė iš Afganistano, pasak A.Piontkovskio, galvas pakėlė visi pasaulio diktatoriai. Diktatūroms vadovaujantys vyrai džiūgauja, esą Vakarai patyrė skaudų pralaimėjimą. Jie mano, kad nei JAV, nei Europa jau nebeturi nei jėgų, nei noro ginti savas vertybes, todėl jiems, diktatoriams, pravartu pereiti į kontrpuolimą visais frontais. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Beliko tiek mažai – sužlugdyti Ukrainą ir okupuoti Taivaną. Tada Vakarai tikrai puls panikon, visai pakriks, NATO ir Europos sąjungos vienybė ims aižėti. Taigi, pasak A.Piontkovskio, pasaulis privalo ruoštis naujiems rimtiems kariniams konfliktams.
Ar Vakarų civilizacija ruošiasi naujiems iššūkiams? Puikus nepasiruošimo pavyzdys – oficialusis Paryžius. Visi skaitėme, kaip Prancūzijos politikai triukšmingai piktinosi Australija, nusprendusia povandeninių laivų įsigyti ne iš Prancūzijos, o iš JAV. Girdi, Australija apie neįvyksiantį sandorį pranešė tik paskutinę minutę, girdi, taip partneriai nesielgia, girdi, Australija gėdingai pataikauja Vašingtonui.
Atkreipkite dėmesį – prancūzai nė žodeliu neužsiminė, kad australai atsisako jų povandeninių laivų tik dėl itin prastos kokybės. Prancūziški submarinai – pasenę. Tokiais neišgąsdinsi Kinijos. Tuo tarpu amerikietiški – galingesi, patikimesni. Amerikietiški submarinai – rimtas galvos skausmas Kinijos diktatoriams. Štai kodėl Kanbera su Sidnėjumi atmetė Paryžiaus pasiūlymus. Beje, teisingai pasielgė, kad atmetė Paryžiaus sandorį. Kaip sakoma – nieko asmeniško.
O prancūzai elgiasi kaip aikštingi vaikai, nenorintys matyti savo kaltės. Užuot ieškoję savų nuodėmių bėdą jie verčia kitiems. Protinga, sąžininga prancūzų valdžia susiimtų už galvos, karštligiškai puldama rengti planus, kaip greičiau derėtų modernizuoti povandeninių karo laivų pramonę, kol Kinija dar nešeimininkauja visuose vandenynuose ir visose jūrose. NATO generalinis sekretorius privalo išbarti Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Makroną – netobulindami savų submarinų jūs skriaudžiate visą Aljansą.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Jei prancūžiškos klaidos mums, lietuviams, tarsi ir tolimos, ne itin aktualios, tai Baltarusijos diktatoriaus svaičiojimai, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, verčia suklusti. Jei NATO bus silpnas aljansas, kodėl A.Lukašenkai, pagalbon pasitelkus V.Putiną, nepabandžius okupuoti Lietuvos sostinės? Šitaip A.Lukašenka su V.Putinu atkeršytų Lietuvai už kritiką Minską ir Maskvą ignoruojant demokratijos principus. Kaip jie tai galėtų padaryti? Scenarijus paprastas. Tereikia nedidelio sprogimo Astravo atominėje elektrinėje, kad radiacijos debesys slinktų būtent Vilniaus pusėn. Tada atsirastų didelė tikimybė, jog iš Vlniaus krašto bėgtų ne vien civiliai, bet ir visi NATO kariškiai. Rusijos ir Baltarusijos „žaliesiems žmogeliukams“ teliktų įžengti į ištuštėjusį Vilnių ir čia ilgam įsikurti.
JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Rytoj, rugsėjo 1-ąją, numatytas JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) ir Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio susitikimas Vašingtone. Rašau žodį „numatytas“ todėl, kad jis, nepaisant didelių Ukrainos pastangų, nuolat atidedamas. Nukėlimo iniciatorė – ne V.Zelenskio, o Dž.Baideno komanda. Tad dar nežinia, ar artimiausiomis valandomis nenutiks nieko tokio, kas leistų Dž.Baidenui ir vėl pareikšti neturint laiko šnekučiuotis su Ukrainos vadovu. Priežasčių, kodėl Amerikos vadovas galėtų atsisakyti paspausti ranką Ukrainos vadovui, – daug. Tai ir chaotiškas amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano, ir šiuo metu Ameriką teriojantys taifūnai bei uraganai.
Vadovaujantis sveiku protu, keblu perprasti JAV vadovo Dž.Baideno veiklos motyvus. Norint susigaudyti, ką išties daro šis Baltųjų rūmų šeimininkas, derėtų prisiminti, kaip jis, būdamas JAV politiku, kadaise važiavo į Sovietų Sąjungą peikti komunistus, esą šie neturį teisės taip žiauriai persekioti didisdentų ir politinių kalinių. Minėtą pareiškimą Dž.Baidenas tikrai nuvežęs į Maskvą. Bet ką jis burbtelėjo neoficialių pokalbių metu? Šis Amerikos politikas anuomet ramino sovietinius gensekus: nepergyvenkite dėl amerikietiškos kritikos, mes jus kritikuojame tik dėl akių, siekdami įtikinti savąją visuomenę, jog mums rūpi demokratija, o jūs jau elkitės kaip tinkami, kaip jums patogiau. Maždaug taip. Ši dvivediška, išdavikiška Dž.Baideno laikysena užfiksuota vieno tuometinio Kremliaus atstovo prisiminimuose.
Bet tai – dar ne visos Dž.Baideno keistenybės. Prisiminkime, kaip Amerikos kariškiai traukėsi iš Vietnamo, atiduodami valdžią SSRS kariškių palaikomiems Šiaurės vietnamiečiams?! Tuomet, traukdamiesi iš Saigono (kaip dabar ir iš Kabulo) amerikiečiai parsivežė tūkstančius jiems talkinusių vietnamiečių. Atsidūrę Amerikoje JAV sąjungininkai vietnamiečiai neprašė pašalpų iki gyvos galvos. Jie maldavo suteikti jiems teisę legaliai gyventi Amerikoje bei sulaukti JAV pilietybės. O dabar atspėkite, kas iš Amerikiečių senatorių ir kongresmenų priešinosi, jog prieš komunistus kovojusiems vietnamiečiams būtų suteikta teisė legaliai gyventi Amerikoje? Vienas iš aršiausiųjų – Dž.Baidenas!
Ši informacija – ne mano surasta. Ją iškapstė JAV gyvenantis politikos apžvalgininkas, ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas. Duodamas interviu JAV gyvenančiam atsargos kariškiui Garry Tabax, jis retoriškai klausė: ką tai galėtų reikšti?
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Beje, vien dairantis po lietuviškąją žiniasklaidą neįmanoma susidaryti išsamaus vaizdo, kas gi dedasi JAV į valdžią atėjus Dž.Baidenui. O štai išklausius keletą dešimčių A.Ilarionovo komentarų, skelbiamų youtube.com, – kur kas aiškiau. Užuolaidos praskleistos plačiau. A.Ilarionovas žiūri pirmiausia, ką politikas daro, ir tik po to – ką jis pliurpia. Mat politikai visi gražiai kalba. Juos išlukštenti įmanoma tik lyginant pažadus su konkrečiais darbais. Pavyzdžiui, visus pastaruosius keletą dešimtmečių Amerika skirdavo Afganistanui per metus apie 4 milijardus JAV dolerių karinėms reikmėms. O štai už Afganistaną kur kas didesnei ir svarbesnei Ukrainai – tik trupiniai. Per metus – vos keli šimtai milijonų. Ir tai juos tenka plėšte plėšti iš Dž.Baideno rankų. Vašingtonas dosnesnis net, pasirodo, Palestinos autonomijai nei Ukrainai (lyginant, kiek pinigų atseikėjama vienam gyventojui). Tad, turint šiuos skaičius, akivaizdu, jog Amerika laiko Ukrainą podukros vietoje. Gėdinga laikysena: Amerika kadaise pasirašė memorandumą įsipareigodama saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tačiau šiuos savo pažadus labai greit pamiršo.
Keista ir tai, pasak A.Ilarionovo, kad Dž.Baidenas, suplanavęs amerikiečių karių išvedimą iš Afganistano, neperspėjo net artimiausių savo sąjungininkų – britų. Nors patys ruošėsi nešti kudašių kur kas anksčiau, nei viešai paskelbė. Dž.Baidenas puikiai žinojo, kad taip skubėdamas jis sukels milžinišką pavojų ne tik Afganistane esantiems savo sąjungininkams, bet ir savo kariškiams. Nepaisant šių pavojų jis ryžosi skubiam pasitraukimui, sukeldamas didelį chaosą. O tada veidmainiškai šūkaliojo, jog Afganistane žuvę amerikiečių kariai – didvyriai, Amerika jų niekad neužmirš, Amerika už juos atkeršys.
Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Keistų Dž.Baideno sprendimų sąrašas ilgokas: nesipriešino Nord Stream 2 dujotiekio tiesimui, tačiau sustabdė JAV teritorijoje tiesiamo dujotiekio statybas, liovėsi statęs sieną su Meksika, nors į JAV per šiuos metus jau prasiveržė apie du milijonus meksikiečių. Amerikoje nusikalstamų gaujų nepaliaujamai daugėja, banditai – vis įžūlesni, tačiau Dž.Baidenas mažina atlyginimus JAV policininkams.
Kodėl Dž.Baidenas būtent taip elgiasi, A.Ilarionovas nežino. Tačiau A.Ilarionovas, skirtingai nei kiti, linkę žvelgti vien pro rožinius akinius, vis kelia nepatogius, šokiruojančius klausimus. Vienoje laidoje net nuskambėjo mintis, ar JAV prezidentas Dž. Baidenas nenusipelnė apkaltos? Juk jei šį rudenį Rusija pradės plataus mąsto karinę kampaniją prieš Ukrainą, tai bus būtent Dž.Baideno kaltė.
Tad ar jau galima sakyti, jog Dž.Baidenas išduoda savo sąjungininkus? Ukraina palikta likimo valioje (nesulaukia nei pinigų, nei ginklų, nei vilties tapti strategine JAV partnere, toleruojamas jai kenkiantis dujotiekis Nord Stream 2), Afganistanas atiduotas talibams. Kokius sąjungininkus Dž.Baidenas paaukos artimiausiu metu? Baltijos kraštus? Ko jis iš tiesų siekia?
Galbūt po Dž.Baideno ir V.Zelenskio susitikimo taps aiškiau?
Rusų kalboje esama žodžio „pakazucha“, kurį nelengva tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Rusai šiuo žodžiu dažniausiai apibūdina ne itin gražų elgesį. Tiksliau sakant – dviveidystę, apsimetimą, gudravimą. Taip dažnusyk aprašomas žmogus, kuris viešumoje dedasi esąs gražus, teisingas, sąžiningas, o iš tiesų jo šypsena – tik širma, pridengianti negražius darbelius.
Ar apsimetėlio, dviveidžio politiko epitetas tinka JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Bidenas)? Viešojoje youtube.com erdvėje teko klausytis Amerikoje gyvenančių atsargos karininko Gario Tabaxo (Garry Tabax) ir buvusio Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrėjaus Ilarionovo komentarų, kuriuose jie, be kita ko, gilinasi ir į JAV – Rusijos – Ukrainos tarpusavio santykius. Taigi šie du komentatoriai, ne sykį aprašyti portale slaptai.lt, įsitikinę, jog Džo Baidenas išdavė ne tik Ukrainą (atidavė ją į Kremliaus rankas po Ženevos susitarimų), bet ir Rytų Europą, nes atšaukė ekonomines sankcijas „Nord Stream 2“ vamzdį tiesusiai Vokietijai (dėl Nord Stream 2 dujotiekio į rimtą pavojų patenka ne tik Ukraina, bet ir Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, mat dujotiekis ženkliai sustiprina Rusijos galimybę diktuoti savas žaidimo taisykles visai Europos Sąjungai).
Šie komentatoriai, iš kurių ypač pasitikiu A.Ilarionovu, nes jo komentarų, kaip, regis, ir slaptai.lt redaktorius, klausausi jau beveik septynetą metų, mini, jog sovietiniais laikais, kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga, Dž. Baidenas, dirbdamas JAV valstybinėse struktūrose, buvo nuvykęs į Maskvą. Tąsyk į Kremlių jis nuvežė oficialiojo Vašingtono laišką, kuriame piktinamasi žiauriu sovietų valdžios elgesiu persekiojant disidentus, kitaminčius, politinius kalinius. Ši detalė – tarsi palanki Dž. Baidenui. Bet, pasak komentatorių, esama išlikusių vieno sovietinio funkcionieriaus prisiminimų. Tas buvęs komunistų funkcionierius dalyvavęs tuometiniuose susitikimuose su Dž. Baidenu Maskvoje. Štai kas įdomiausia: funkcionierius savo prisiminimuose rašęs, jog į Kremlių atsibeldęs Dž. Baidenas oficialiai grūmojo kumščiu, o neoficialių pasisedėjimų metu prašė sovetinių diktatorių nepergyventi dėl amerikietiškosios kritikos. Esą laiškas – tik dėl akių, tik „pakazuha“. Vašingtonui išties ne itin rūpi kitaminčių likimas sovietų imperijoje. Kremlius galįs elgtis su disidentais kaip tinkamas. Vašingtonas tiesiog dėl tarptautinės nuomonės įteikęs sovietiniams gensekams priekaištų kupiną laišką. Tik dėl įvaizdžio…
Džo Baidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Išgirdęs taip besielgiant svečią Kremliaus funkcionierius savo prisiminimuose pakrikštijo jį „misteriu pakazuha“. Būtent Dž. Baidenas buvo pažymėtas kaip „misteris pakazuha”.
Net jei Dž. Baidenas anuomet SSRS valdžią ragino rimtai nevertinti amerikietiškų priekaištų įpareigotas tuometinės Baltųjų Rūmų administracijos, – gėdinga istorija. Bet jei tądien Dž. Baidenas leido sau reikšti ne tiek valstybinę, kiek asmeninę nuomonę, – dar baisiau. Jei gūdžiu sovietmečiu Dž. Baidenas pataikavo Kremliaus diktatoriams, nenuostabu, kodėl jis negalėtų parduoti Kremliaus diktatoriui Vladimirui Putinui Ukrainos arba Baltijos šalių?
O gal ši Dž. Baideną kompromitojanti detalė vis tik – laužta iš piršto? Šiais dezinformacijos laikais niekuo aklai nepasitikiu. Bet kaip, kur išsiaiškinti, ar tai – ne „informacinė antis”? Kreiptis į Lietuvoje reziduojantį JAV ambasadorių Robertą S. Gilchristą – beprasmiška. Vis tiek nieko neatsakys, nieko nekomentuos.
Tačiau išsiaiškinti tokius niuansus Lietuvai nepakenktų. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir smulkmena, iš kurios neverta kurpti plačių apibendrinimų. Ir vis tik – svarbu. Gal ir dėl Baltijos šalių apsaugos šis Amerikos prezidentas gudrauja: mums tvirtina, jog Lietuva, Latvija ir Estija – saugios, nes mus neva budriai saugo NATO, o Ženevos užkulisiuose V. Putinui šnibždėjo visai kitokius apibūdinimus?
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Kinijos karys. Youtube.com
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Kur važiuoja šie tankai
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
Jurijaus Šveco, buvusio KGB karininko, pasitraukusio į JAV, interviu viešojoje erdvėje seku maždaug nuo 2016-ųjų metų vidurio. Ne tik seku, bet ir savo portale ne vieną J.Šveco prognozę esu aprašęs, komentavęs.
Panaši nuostata – ir dėl buvusio Vladimiro Putino ekonomikos patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat senokai išvykusio į Ameriką, įžvalgų, pranešimų, straipsnių. Jo politinius komentarus skaitau nuo 2014-ųjų; kai kuriuos iš jų išsamiai aptariau slaptai.lt portalo erdvėje.
Turiu prisipažinti – šie abu vyrai ilgokai patiko. Nelaikydamas visų jų pareiškimų šventa tiesa vis tik maniau, kad lietuviui pravartu žinoti, ką jie pranašauja apie JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos, Rusijos ir Europos Sąjungos tarpusavio santykius. Ne vienerius metus maniau, kad jie, nepaisant didesnių ar mažesnių skirtumų, – pažangūs bendraminčiai. Mat abu juos vienija kritiškas žvilgsnis į Vladimirą Putiną, Rusijos slaptąsias tarnybas, agresyvią Kremliaus laikyseną. Žinoma, stebėjausi, kodėl Lietuvos politikos analitikai nepastebi jų komentarų: specialiai ignoruoja ar tiesiog visko neaprėpia, nespėja aprėpti?
Tuo pačiu stengiausi būti atsargus. Ar tas, kuris pabėgo į JAV, kuris aršiai keikia V.Putiną, nepagarbiai vadinandamas jį, pavyzdžiui, „cigaretės nuorūka“, – negali būti „dvigubas agentas“? Tokių klaidinančių operacijų žvalgybos istorija žinanti apsčiai.
JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Biden) nuvykus į Ženevą ir ten susitikus su Rusijos prezidentu V.Putinu, J.Šveco ir A.Ilarionovo nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Jas apibendinus būtų galima brėžti tokią išvadą: A. Ilarionovas mano, kad JAV administracija išdavė Ukrainą, nuolaidžiauja Kremliui, o J. Švecas įsitikinęs, jog Ženevoje Dž.Baidenas savo misiją atlikęs nepriekaištingai.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Kokie A.Ilarionovo argumentai? Šis pastebėjo, kad Dž. Baidenas net neužsiminė, esą Ukraina artimiausiu metu bus paskelbta strategine JAV partnere, nepažadėjo jai narystės NATO aljanse, nedavė Ukrainai rimtos ginkluotės, net kelis kartus sumažino Ukrainai dar Donaldo Trampo (Donald Trump) laikais numatytą finansinę paramą (nuo 450 iki 150 milijonų JAV dolerių), atšaukė sankcijas Nord Stream 2 dujotiekį tiesiančioms Vakarų kompanijoms. Bet baisiausa, kad Dž.Baidenas, remiantis A.Ilarionovu, prasitarė, jog Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų (tai būtų pati tikroji Ukrainos kapituliacija, nes Kijevą prievartautų žaisti pagal separatistų diktuojamas taisykles). Kad Dž.Baidenas išdavė Ukrainą, netiesiogiai byloja ir suaktyvėję Rusijos kariuomenės išpuoliai Rytų Ukrainoje: kol JAV prezidentu buvo D.Trampas, pasienyje per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas Ukrainos karys; vos tik Dž.Baidenas buvo inauguruotas – Donbaso ir Luhansko rajonuose ukrainiečių karių kiekvieną mėnesį žūsta po keliolika. Žodžiu, V.Putinas suprato, jog nei Amerika, nei, tuo labiau, Vokietija su Prancūzija, negins Ukrainos, tad Ukrainą galima terioti kiek geidžia širdis. Maždaug toks būtų apibendrinimas.
J.Švecas piešė priešingą paveikslą: Dž.Baideno sumanymas susitikti su V.Putinu teisingas, V.Putinas nepergudravo Dž.Baideno, ne V.Putinas, o Dž.Baidenas pademonstravęs tvirtybę, Ukrainos interesai neišmainyti į Rusijos pažadą palaikyti Vašingtoną rungiantis su Pekinu. J.Švecas net skelbė užuominas, jog Dž.Baideno vizito į Ženevą kritikai (omenyje turėjo ir A.Ilarionovą) siekia specialiai kaktomis sumušti Vašingtoną su Kijevu ir taip pasitarnauti agresyvioms Kremliaus jėgoms. Girdi, išmestas iš Katono instituto ekonomistas A.Ilarionovas siekia įsidarbinti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio patarėjumi, todėl jo pastabos – tendencingos, jomis negalima tikėti. Tokias išvadas galėtume brėžti peržiūrėję keliolika pastarųjų mėnesių J.Šveco videointerviu.
Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com
Kuris iš jų teisus? Mano nuomone, įtikinamesnis – A.Ilarionovas. Dž.Baidenas pažėrė daug viltingai skambančių pareiškimų, bet jo žodžiai kardinaliai skiriasi nuo konkrečių darbų. Ypač jei prisimename 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo Vašingtonas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo pažadą atsisakyti atominio ginklo. Neprabėgo nė dvidešimt metų, ir matome, ko vertas 1994-aisiais duotas viešas Amerikos įsipareigojimas: 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, o Amerikos kariai Rusijos pusėn neiššovė į orą nė vieno perspėjančio šūvio.
Ar leistina 2014-uosius traktuoti kaip gėdingą Amerikos istorijos puslapį? Man regis, ne tik galima, bet ir būtina. Juolab kad Vašingtonas, vadovaujantis A.Ilarionovo įžvalgomis, nė neketina šiandien taisyti savųjų išdavysčių.
Tik nemanykite, jog esu naivus ir nesuprantu politikos užkulisių – visais laikais politikoje būta ir išdavysčių, ir garbingos, sąžiningos veiklos. 2014-ieji ar 2021-ieji – jokia išimtis. Tačiau man neramu: jei Baltieji Rūmai apgavo Ukrainą, kodėl negalėtų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išduoti ir Baltijos valstybių? Jei tik turėčiau galimybę, paklausčiau pono Dž.Baideno: tavo pirmtakai mainais į teritorinio vientisumo garantijas iš Ukrainos išviliojo atominį ginklą, o tu dabar Ukrainai nenori duoti net granatsvaidžių!
Jei kaltinsite mane keičiant savo pažiūras nuo karšto Amerikos rėmėjo link aršaus skeptiko, – būsite neteisūs. Tiesiog aš bijau, jog jei V.Putinas sumanys pulti Lietuvą ar Estiją, NATO nė piršto nepajudins – apsiribos popieriniais pareiškimais ir atsargiais pagrūmojimais įvesti keletą simbolinių sankcijų keletai Rusijos kariškių. Rusija, mano supratimu, jau turi sumaniusi gudrų, klastingą Lietuvos okupacijos planą. Štai jis: chaoso apimtoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje surengiamas tikras ar tariamas sprogimas, paskelbiama, jog mirtį nešanti radiacija sparčiai slenka Vilniaus pusėn. Ką ištikus tokiai bėdai darytų Lietuvoje dislokuoti mūsų sąjungininkų kariškiai? Nenoriu būti juodu metraštininku, tačiau manau, kad jie visi spruktų iš Lietuvos. Kaip tik tuo metu į Lietuvą įžengtų „žalieji žmogeliukai“. Neva tik tam, kad saugotų Lietuvą nuo marodierių. Ir Lietuvoje, žinoma, ilgam pasiliktų. O bėdą dėl sprogimo Astravo AE suverstų neva išprotėjusiam Aliaksandrui Lukašenkai…
Nuomonę, jog Vašingtonas vis tik išduoda Ukrainą (nesilaiko savo 1994-aisiais pasirašytų įsipareigojimų), sustiprino ir youtube.com erdvėje peržiūrėti keli videointerviu su JAV buvusiu karininku Gariu Tabahu (Garry Tabax). Šis buvęs Amerikos karininkas gina A.Ilarionovo poziciją: Dž.Baidenas pataikauja V.Putinui, Ukaina palikta vienui viena. Ukraina iš Amerikos nebegauna beveik nieko.
Gario Tabaho laida
Beje, šis į atsagrą išėjęs karininkas mano, jog Donaldas Trampas (Donald Trump), nepaisant įvairių niuansų, pastebėjo, jog Amerika, nuolat auklėdama kitus, kaip svarbu pažaboti korupcija, pati yra baisiai korumpuota, valdoma įvairiausių klanų – Bušų, Klintonų, Obamų. G.Tabahas kviečia išsiaiškinti, o kokie Dž.Baideno sūnelio interesai Ukrainoje – ten jo verslas absoliučiai sąžiningas, švarus?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas Ženevoje birželio 16 d. EPA-ELTA nuotr.
D.Trampas taip pat aršiai kritikavo brangiai kaštuojančias, tačiau jokios naudos neduodančias tarptautines organizacijas – Jungtines Tautas ir ESBO. Barė Vokietiją ir Prancūziją, nesilaikančias įsipareigojimo karinėms reikmėms skirti bent 2 proc. nuo BVP. Argi visos šios D.Trampo pastabos – ne karti tiesa? Vietoj palaikymo, jog būtina tobulinti amerikietiškąją sistemą, D.Trampas buvo apkaltintas esąs vienas iš V.Putino agentų, nors, žvelgiant į šią dieną, toks epitetas labiau tiktų Dž.Baidenui.
G.Tabahas įsitikinęs, kad ekonomistas A.Ilarionovas – ne tik puikus mokslininkas, besiremiantis ne emocijomis, ne simpatijomis, o faktais, bet dar ir labai sąžiningas, drąsus, niekad nemeluojąs vardan šiltos kėdės, nebijąs vardan teisybės prarasti solidžiai apmokamų pareigų.
G.Tabahas apgailestauja, kad šiuo metu prieš A.Ilarionovą prasidėjusi tikra raganų medžioklė. Visokie jurijai švecai jį mėgina apjuodinti, nors A.Ilarionovas sako tik tiesą ir daugiau nieko išskyrus tiesą.
Politika – žymiai sudėtingesnė veikla, nei mano dauguma Facebooko ar Twitterio komentatorių. Nebūtinai tai, kas mums atrodo neabejotinai gražu ir padoru, – geri dalykai. Ir atvirkščiai: kas, žvelgiant pirmą sykį, atrodo bjauru ir smerktina, nebūtinai – blogis. Labiau įsigilinę galbūt pamatytume visai kitas reikšmes. Nepamirškime karčios gyvenimiškosios tiesos: kartais nėra puikaus varianto, renkamės vien iš blogo ir labai blogo.
Žygimanto Pavilionio kalbėjimai
Todėl neskubėkime be atodairos smerkti Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio, kuris pakliuvo į Rusijos pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksuas) pinkles. Šie internetiniai sukčiai, pasinaudoję Deepfake technologija, leidžiančia vaizdo pokalbio metu imituoti kito asmens veidą, apsimetė Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu. Nuo tokių apgavysčių niekas neapsaugotas. Įkliūna net patys atsargiausi.
Tačiau daugiau negu keista: ar tokio aukšto rango Lietuvos politikui derėjo taip atvirai šnekučiuotis net, įsivaizduokime, su Rusijos kalėjime įkalinto Vladimiro Putino kritiko A.Navalno bendražygiu. Juk kas galįs garantuoti, jog bendražygis – vis dar bendražygis. Gal jis jau seniai perverbuotas?
Ž.Pavilionis padarė nedovanotiną klaidą. Taip atlapaširdiškai plepėti neleistina net tuomet, kai esi įsitikinęs, jog informacija daliniesi su patikimu asmeniu. Būkime sąžiningi: Ž.Pavilionis „pakišo“ savo bendražygius, rėmėjus. Pavyzdžiui, jis (įrašą skelbia youtube.com, Respublika.lt) tvirtina turįs gerų kontaktų su Kongresu, galįs „supažindinti su kubiečių-lotynų mafija, lobistų grupe, kuri yra atroji pagal pajėgumus Kongrese. Tai esą ponas Menendesas“.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Kad Ž.Pavilionis turįs rimtų ryšių su šia politine grupe – abejoti netenka. Tėvynės Sąjungos internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma: „Gegužės 12 d., trečiadienį, JAV Kongreso ispanakalbių lyderių institutas surengė nuotolinę 17-ąją iškilmingą lyderių apdovanojimo ceremoniją „Minčių įvairovės puoselėjimas“, kurioje tarptautine lyderystės premija apdovanojo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Kasmet pavasarį organizuojamos JAV Kongreso ispanakalbių lyderių instituto iškilmės suburia įtakingą ir įvairiapusę auditoriją, kurią sudaro renkami ir skiriami pareigūnai, visuomeniniai veikėjai, įmonių vadovai ir diplomatijos lyderiai. Institutui priklauso ir dabartinis JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robert Menendez. Šioje ceremonijoje apdovanojami asmenys pagerbiami už didelį ir vertingą indėlį į JAV ispanakalbę bendruomenę. Buvusiam ambasadoriui Ž. Pavilioniui skirtas Ileana Ros-Lehtinen, buvusios JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, vardo tarptautinės lyderystės apdovanojimas.“
Štai kaip.
Kaip bežiūrėsi, įžvalgus politikas, sumanęs Rusijos opozicionierų pristatyti savo sąjungininkams, pirmiausiai turėjo išsiaškinti, ar ponas Robert Menendez sutinka būti supažindintas. Deja, ponas R.Menendez vargu ar nutuokė, kad jį ruošiamasi supažindinti su A.Navalno bendražygiu L.Volkovu. Juolab tikriausiai bus įsižeidęs, sužinojęs jam taikomus epitetus.
Tokių Ž.Pavilionio išpažinčių, kurios įmanomos bendraujant tik su labai patikimu, patikrintu asmeniu, – apstu. Ž.Pavilionis žeria turtingų, įtakingų fondų, organizacijų pavadinimus, vardina politikų pavardes, su kuriais verta turėti rimtų reikalų, atskleidžia detalių, kaip Lietuva stengiasi didinti savo įtaką, pavyzdžiui, Gruzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Gal toji informacija ir nėra labai svarbi. Bet jos patekimas į viešumą tikrai nepageidautinas. Vardan ko Ž.Pavilionis taip elgiasi? Norįs pasipuikuoti, koks esąs įtakingas, svarbus, reikšmingas?
Tačiau baisiausia, kad jis išplepa nepažįstamam asmeniui net Lietuvos vidaus politikos niuansus. Ž.Pavilionis teigia: „Mes – vyriausybė, mano premjerė Ingrida galvoja kaip aš, užsienio reikalų ministras kaip aš, mes – didžiausia partija. Mūsų respublika yra parlamentinė, o prezidentas tik simbolinis. Ir viskas. Jis tam neprieštaraus. Kalbės kažką ne tą, bet tu nekreipk dėmesio“.
Padorus Lietuvos politikas taip nekalbėtų su kitos šalies atstovu net jei prezidentas G. Nausėda būtų labai blogas prezidentas. O juk taip – tikrai nėra.
Tad dabar ne tiek svarbu, ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitiki liežuvio už dantų prilaikyti nemokančiu bendražygiu. Dabar svarbiausia, ar Ž.Pavilioniu pasitiki mūsų sąjungininkai Vakaruose? Kaip dienraštyje „Respublika“ sako politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius, „aukšas pareigas užimančiam politikui tokiu būdu netinka dėstyti savo vertinimų tretiesiems asmenims, su kuriais neturima jokių aiškių asmeninių ryšių“. Ar VSD žino, ką dar yra išplepėjęs Ž.Pavilionis per pastaruosius keletą metų į kairę ir dešinę? Ar Lietuvos Valstybės saugumo departamentas nesiruošia iš Ž.Pavilionio atimti teisės susipažinti su „slapta ir visiškai slapta informacija“?
Giria naująjį JAV prezidentą
Kita tema – mūsų sąjungininkai. Ž.Pavilionis apsimetusiems Rusijos opozicionieriumi sukčiams tvirtina, esą „esama vilties, kad su Baidenu mes šitą padarysime, kaip Reiganas padarė mums“. Suprask, Ž.Pavilioniui naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) atrodo toks kietas kaip kadaise Ronaldas Reiganas, Sovietų Sąjungą ne tik pavadinęs Blogio imperija, bet ir, pasinaudojant rusišku vertimu, „pastatęs į vietą“.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Būtų labai šaunu, sveikintina, pagirtina, jei tai – tiesa. Tačiau ar tikrai Džo Baidenas – naujasis Ronaldas Reiganas? Štai buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, duodamas interviu, sakykim, „Ukraina 24 televizijos“ laidai „Vremia Golovanova“, ne sykį skambino pavojaus varpais: JAV prezidentui nėra ko susitikti su V.Putinu. Jei toks pokalbis įvyktų, tai būtų ne Baltųjų rūmų, o Kremliaus pergalė. Bent jau vertinant pasitelkiant propagandos terminus. A.Ilarionovas savo gausiuose interviu (juos galima rasti ir youtube.com erdvėje) vardina faktus, kurie byloja, jog Dž. Baideno administracija bent šiuo metu begėdiškai išduoda Ukrainą.
Taigi A.Ilarionovas susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu labai panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kada Europos lyderiai išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą. O ką daro naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas – vengia telefoninių pokalbių su Volodymiru Zelenskiu, vieną telefoninį pokalbį nutraukia, neranda nei laiko, nei galimybių susitikti su Ukrainos vadovu susitikimo su V.Putinu išvakarėse
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – beveik neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Būtų labai šaunu, jei A.Ilarionovo prognozės, jog Vašingtonas išduoda Ukrainą, sakykim, vardan draugystės su Rusija tramdant Kiniją, – neišsipildytų. Netrukus bus aišku: birželio 16-ąją numatytas Džo Baideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje.
Tad kuo pasitikėti mums, didžiojoje politikoje nedalyvaujantiems laikraščių ir portalų skaitytojams? Ar Lietuvos užsienio politiką vairuojantys vyrai ir moterys išdrįs priminti Džo Baidenui karčią tiesą – Vašingtonas privaląs gelbėti Ukrainą. Mat ankstesnis Amerikos prezidentas savo parašu garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti atominio ginklo. Savo pažadus Amerika privalo įgyvendinti. O jei Vašingtonas vis tik negins Ukrainos, vadinasi, JAV nėra patikima sąjungininkė.
Lietuviškos klaidos Kaukazo regione
Akivaizdu ir tai, jog Ž.Pavilionis labai aktyvus Gruzijoje. Bet kodėl – tik Gruzijoje? Kodėl, pavyzdžiui, nesidomi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimais? Kodėl, atkakliai kišdamasis į Gruzijos vidaus reikalus vardan gražaus tikslo – demokratijos, pamiršta priekaištauti Jerevanui, kam šis negrąžina Azerbaidžanui minų laukų žemėlapių? Juk praėjusių metų rudenį Baku susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą (didžiąją dalį). Tačiau paaiškėjo, jog Armėnija ten palikusi šimtus tūkstančių minų. Todėl į Kalnų Karabachą grįžtantys azerbaidžaniečių pabėgėliai karts nuo karto žūsta, užlipę ant paslėptų sprogmenų. Žūsta ir azerbaidžaniečių kariai, išminuotojai. Vardan ko?
Šuša. Kalnų Karabachas. Armėnijos karių sugriauti Chano rūmai
Neseniai žuvo net azerbaidžaniečių žurnalistai. Birželio 4 dieną apie 11 valandą buvo susprogdintas automobilis, gabenęs Azerbaidžano žurnalistus. Sprogimo kaltininkė – prieštankinė mina. Būtent ant jos užvažiavus automobiliui gyvybių neteko azerbaidžaniečių žurnalistai Mageramas Ali ogly Ibragimovas ir Siradža Abyšova, dirbę Azertaq ir Az TV leidiniuose. Incidento metu žuvo ir žurnalistus lydėjęs Kialbedžaro rajono valdžios atstovas. Dar keturi žmonės, lydėję žurnalistus, – sužeisti.
Azerbaidžano specialiosios tarnybos įtaria, kad prieštankinė mina kelyje į Susuzlug kaimą buvo padėta visai neseniai, o ne prieš 2020-ųjų rudens įvykius. Tokius įtarimus yra pareiškęs Human Rights Watch atstovas Europai ir Centrinei Azijai ponas Georgijus Gogija. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima teigti, jog tai – armėnų separatistų surengtas teroro aktas prieš taikius azerbaidžaniečius.
Apie šį incidentą rašė tokie tarptautinio pobūdžio leidiniai kaip TASS, Ria Novosti, gordonua.com, Haber Global, 24tv.ua, Bi Bi Ci.
Lietuvai ši tema neatrodo svarbi? Taip, Jerevanas neseniai atidavė azerbaidžaniečiams Agdamo minų laukų žemėlapius mainais į keliolika Azerbaidžano nelaisvėn patekusių savo diversantų. O kur – kitų Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų minų laukų žemėlapiai?
„Lietuviškoji giraitė“
Neseniai Armėnijoje viešėjo Ž.Pavilionio bendraminčiu pavadintas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ten jis pasodino simbolinę „Lietuvos giraitę“ – dykvietėse, kuriose iki garsiojo Spitako žemės drebėjimo augo tankūs miškai. Prasmingas žingsnis: po žemės drebėjimo, neturėdami kuro, armėnai buvo priversti kirsti miškus. Kad nesušaltų, kad turėtų kaip pasišildyti maisto. Dabar miškus norima atkurti. Idėja – tikrai graži. Palaikykime ją.
Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė”. URM nuotr.
Bet armėnai per pastaruosius du dešimtmečius masiškai kirto senus miškus ir jiems nepriklausančiame Kalnų Karabache, kol buvo okupavę šias žemes. Kirto senuosius miškus ne tam, kad neturėjo „kuo pasišildyti“. Kirto „iš pykčio“, trokšdami praturtėti, siekdami kiek įmanoma daugiau pakenkti azerbaidžaniečiams, nes širdies gilumoje visąlaik jautė, kad jiems iš ten teks nešdintis. Kirsdami miškus savo teritorijoje armėnai gelbėjosi nuo šalčio, o kirsdami svetimus miškus elgėsi barbariškai. Tad tiesos ir teisingumo ieškančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui simbolinį „Lietuvos mišką“ vertėjo sodinti ne Armėnijoje, o Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.
Bet Lietuvos URM vadovui niekas nepatarė būti vienodai teisingam tiek bendraujant su Armėnija, tiek su Azerbaidžanu.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Įsivaizduokime situaciją. Ginkluota grupė žmonių nusprendžia, esą štai anas namas, stovįs vaizdingoje vietoje, neabejotinai priklausąs jiems. Ginkluotieji griebiasi drastiškų priemonių – jėga išveja iš ten gyvenusius šeimininkus ir įsitvirtina užgrobtoje teritorijoje. O kad būtų patogiau išlaikyti užgrobtąjį mūrą, įsiveržia dar į septynetą gretimų sodybų. Tad jau savo rankose, matematiškai skaičiuojant, neteisėtai okupavę laiko net aštuonetą ūkių.
Kokių priemonių griebiasi teisėsauga? Kaip pridera – pirmiausia derasi, kad įsibrovėliai geruoju pasitrauktų. Kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė? Remdamasi nusistovėjusiomis taisyklėmis ji ginčija įsiveržėlių teises į namą vaizdingoje vietovėje.
Bet užpuolikai nesitraukia. Spaudoje skelbia pranešimus, esą tas gražuolis mūras jiems priklausąs, nes kažkada, maždaug prieš tūkstantį metų, ten neva klestėjusi didinga jų karalystė. Derybos neatneša jokių rezultatų. Tada teisėsauga liepia šturmuoti namus, kuriuose apsigyveno įsibrovėliai, ir juos iš ten jėga išveja. Ne tik išveja, bet likusius gyvus – areštuoja, baudžia. Juk padarytas nusikaltimas.
Štai kokia logika. Ji civilizuotui žmogui ir suprantama, ir priimtina. Visi žinome, kad nei su bankų plėšikais, nei su įkaitų pagrobėjais, nei su vagimis, nei su lėktuvą užgrobusiais teroristais niekas ilgai nesiterlioja. Derybos netrunka metų metus. Jei įstatymą pažeidusieji nenusileidžia, juos nuginkluoja jėga net tais atvejais, jei įkaitams ir aplinkiniams gresia mirtinas pavojus. Nieko nepadarysi – teisingumas privaląs triumfuoti. Kaltieji privalo sėsti į kaltinamųjų suolą.
Jei imčiau įrodinėti, esą įsiveržusiųjų į svetimus namus ne tik kad negalima jėga išvyti, bet dar privalu su jais palaikyti draugiškus santykius, teikti jiems ekonominę pagalbą, piršti įvairiausias partnersytės programas, – mane greičiausiai palaikytumėte bepročiu. Ir būtumėte teisūs.
Bet juk Lietuva, žvelgdama į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, elgiasi labai panašiai – kaip tas, kuriam labiau rūpi ne aukos, o agresoriaus interesai. Užuot stojusi neteisėtai Kalnų Karabachą praradusio Azerbaidžano pusėn, Lietuva visus pastaruosius tris dešimtmečius dėjosi tarsi nesuprantanti, kas čia teisus. Tiesa, visi oficialūs Lietuvos dokumentai, kaip ir tarptautiniai, surašyti teisingai – pabrėžiama, jog NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi.
Tačiau bent jau pastarąjį dešimtmetį, kai intensyviai domiuosi šiuo konfliktu, daug kas iš mūsų politikų, žurnalistų, istorikų, keliautojų karšligiškai ieškojo ne tiesos, o argumentų, kaip būtų galima pateisinti Armėniją ir įgelti Azerbaidžanui. Kūrė keistas draugystės su Kalnų Karabacho separatistais grupes Seime, nelegaliai, apeidami Azerbaidžaną, keliaudavo į Kalnų Karabachą, kad sugrįžę iš ten galėtų piešti graudžius pasakojimus, kaip „taikūs armėnai bijo žiaurių musulmonų“. O štai noro išsiaiškinti, kaip jaučiasi iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti azeraidžaniečių pabėgėliai, nepareikšdavo. Net jei tokia proga pasitaikydavo, ja nepasinaudodavo. Omenyje turiu kolegas žurnalistus, kuriuos buvau sutikęs Baku tarptautiniuose humanitariniuose forumuose ir kurie, sugrįžę iš kelionės, nebrūkštelėjo nė vienos trumputės žinutės.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Su didžiausiu entuziazmu mes nusigriebdavome kiekvieno pranešimo, esą Azerbaidžanas naikina krikščioniškus maldos namus. O apie tai, kad, armėnų separatistams įsitvirtinus Kalnų Karabache, šiame regione nebeliko 60-ies mečečių, 473 istorinių, azerbaidžaniečiams brangių paminklų, 927 bibliotekų, saugojusių azerbaidžaniečiams brangias senoviškas knygas ir rankraščius, kad į Armėniją iš Kalnų Karabacho išvežta per 40 tūkst. vertingų azerbaidžanietiškų muziejų eksponatų, kad musulmoniškose mečetėse buvo laikomos kiaulės, – nė žodelio. Jei kalbėdavome apie žiaurumus, tai, žinoma, ieškodavome vien faktų, kaip netinkamai pasielgę „musulmonai azerbaidžaniečiai“. „Brolių armėnų“ klastų (pavyzdžiui, Sumgaito skerdynės) ir žiaurumų (sakykim, Hodžaly skerdynės) nenarpliodavome, nenagrinėdavome. Tai prieštaraudavo mūsų įsikaltai versijai, jog Armėnija – visuomet teisi, Azerbaidžanas – visuomet neteisus.
Dabar – situacija kiek kitokia. Krypsta gerojon pusėn. Štai europarlametaras Andrius Kubilius jau viešai pripažįsta, kad Armėnija padariusi klaidą, kai negrąžino Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisiais užgrobtų septynių rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Bet iki tikro objektyvumo – dar labai toli.
Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Diskusija. Slaptai.lt nuotr.
Yotube.com erdvėje peržiūrėjau 2020 metų spalio 2 dieną paskelbtą Lietuvos europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus diskusiją dėl to, kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze. Laida nebūtų ypatingai užkliuvusi, jei ne tas tebesikartojantis primityvus tendencingumas: nė menkiausios užuominos, kam priklausąs Kalnų Karabachas, žvelgiant tarptautinės bendrijos akimis. Tarsi NATO ir ES nebūtų suformulavusi nuomonės, jog Kalnų Karabachas yra ne Armėnija, o Azerbaidžanas. Žinoma, europarlamentas A.Kubilius turįs teisę Kalnų Karabachą vadinti armėniškuoju. Tokios demokratijos taisyklės. Bet oficialiame videokomentare, paženklintame Europos Parlamento logotipais, nė sykio nepaminėti, kokia oficiali tarptautinės bendrijos pozicija dėl Kalnų Karabacho, – mažų mažiausiai neetiška, netaktiška.
Beje, jei ankstesniame savo tekste „Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius“ daugiausia dėmesio skyriau buvusio premjero pasisakymams dėl konflikto Pietų Kaukaze, šį sykį dėmesį patraukė tarsi užkeikimas kartojama europarlamentarės R.Juknevičienės nuomonė, esą visus konfliktus narplioti privalu tik taikiomis priemonėmis. Ką tuo norima pasakyti – Azerbaidžanas pasielgė neteisingai, po beveik tris dešimtmečius trukusių beviltiškų derybų jėga susigrąžindamas savas žemes? O kur, jei bent jau apsimetame esą objektyvus, priešinga nuomonė, girdi, teritorinius konfliktus taikiomis priemonėmis išlukštenti dažniausiai neįmanoma? Kur buvusio Vladimiro Putino patarėjo, nūnai JAV Katono instituto vyriausiojo analitiko Andrejaus Ilarionovo analizė (Echo Moskvy), jog teritoriniai ginčai be karinės jėgos neišnarpliojami, nes tokia žmonių prigimtis?
Keisčiausia, kad europarlamentarė R.Juknevičienė, drauge su kolega A.Kubiliumi liaupsindama „taikias priemones“, tarsi nepastebėjo, jog pati sau prieštarauja, prisimindama Serbijos ir Kosovo konfliktą. Juk šis susidūrimas taip pat nebuvo išspręstas be kraujo praliejimo. Serbai ir albanai buvo sutaikyti (jei tikrai sutaikyti) grubiomis karinėmis priemonėmis. Tuo konkrečiu atveju po gausių ultimatumų Amerika griebėsi tarptautinio policininko veiksmų. Grubių veiksmų. Beje, man, anuomet redagavusiam karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi teko aplankyti ten dislokuotus Lietuvos taikdarius. Net buvome supažindinti su Balkanų regione įkurtos amerikiečių karinės bazės vadu. Savo akimis mačiau, kokia įspūdingai didelė, kokiais moderniausiais ginklais apginkluota buvo toji amerikiečių bazė. Jei ne į Balkanus mesti amerikiečių kariškiai, serbai su albanais iki šiol pjautųsi, o Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Europos Sąjunga beviltiškai skėsčiotų rankomis. Įsidėmėkime: pirmiausia buvo karas, ir tik po to įsivyravo taika (bent jau sąlyginė).
Jau tada Europos Sąjunga pademonstravo nesugebanti nutraukti serbų ir albanų priešpriešos dėl Kosovo. Tai padarė Vašingtonas. Pirmiausia – bombardavo, sprogdino, šaudė, ir tik paskui siūlė ekonominę pagalbą, kad abi nesutariančios tautos mieliau rinktųsi prekybą nei apkasus. Nemanau, kad šiandien būtų kas nors kardinaliai pasikeitę. Europos Sąjunga buvo ir tebėra nepajėgi užgesinti įsiplieskusių konfliktų nei savo teritorijoje, nei, tuo labiau, Pietų Kaukaze. Per silpna, per daug ištižusi, per daug susiskaldžiusi. Lietuvos europarlamentarai labai naivūs manydami, esą ES, jei tik susiimtų, jei tik norėtų, galėtų žaisti kur kas rimtesnius geopolitinius žaidimus.
Tad europarlamentarės R.Juknevičienės kartojimus, esą Gordijo mazgą dėl Kalnų Karabacho išnarplioti buvo leistina „tik taikiomis priemonėmis“, aš supantu kaip dar vieną subtilų mėginimą sumenkinti Azeraidžaną. Suprask, jis neturėjo teisės kariauti.
Rasa Juknevičienė, europarlamentarė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip bebūtų liūdna, tame youtibe.com paskelbtame videointerviu esama ir daugiau keistų užuominų. Europarlamentarė R.Juknevičienė užsimena, kad galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį sykį armėnų interesų negynė, nes troško pakenkti demokratišku būdu į valdžią atėjusiam ir neva korupcionieriais politikais atsikratyti besistengiančiam Nikolui Pašinianui? Leiskite nuoširdžiai nusistebėti: N.Pašinianas – tikras, nuoširdus demokratas?
O jei N.Pašinianas – net demokratiškiausias žmogus pasaulyje, nereikia į vieną krūvą suplakti skirtingų temų: šalies santvarkos ir šalies teritorinio vientisumo taisyklių. Jei Aliaksandras Lukašenka – štai koks baisus, ar tai reiškia, kad Lietuva ar kuri nors kita valstybė turinti teisę iš Baltarusijos atimti, sakykim, Gardiną ir Lydą? Jei Italiją beveik tris dešimtmečius valdė „didysis demokratas“ Silvijo Berluskonis, ar tai suteikė teisę kaimyninėms šalims iš italų atimti bent vieną itališką regioną?
Verčiau tegul politikė prisimena, kaip 2012-aisiais, būdama krašto apsaugos ministre, su Armėnija atnaujino susitarimą dėl dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje? Juk visi draugystės būdai su Armėnija – įtartini, mat ten dislokuota Rusijos karinė bazė. Leiskite paklausti, kaip į NATO ir ES besiorientuojančiai Lietuvai šovė į galvą pasirašyti bendradarbiavimus su šalimi, kurioje šeimininkauja galinga karinė rusų grupuotė?
Analizuodamas to meto spaudą aptikau pranešimų, kad Lietuva pasižadanti pagelbėti Armėnijai mokslo srityje – leis armėnų kariškiams įgyti patirties Lietuvos karo akademijoje Vilniuje ir Baltijos gynybos koledže Tartu mieste. Gal ir gražu. Bet kokios garantijos, kad tie armėnų karininkai, kurie studijavo Lietuvos karo akademijoje ir Baltijos gynybos koledže, nesuteikė išsamių ataskaitų apie Lietuvos karines struktūras Rusijos žvalgyboms?
Ano meto spauda cituoja ir tokius žodžius, priskiriamus tuometinei krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei: „šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų“. Gal europarlamentarė R.Juknevičienė galėtų bent šiandien smulkiau paaiškinti, koks gi tuomet buvo Lietuvos interesas bičiuliautis su Rusijos karinę bazę turinčia Armėnija ir tuo pačiu erzinti NATO struktūrose didžiulią įtaką turinčią Turkiją?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Taip pat džiaugčiausi, jei europarlamentarė R.Juknevičienė patikslintų sakinį, esą „Armėnija dėjo visas pastangas, kad Lietuva su ja atnaujintų dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje“. Šis klausimas – ypač svarbus, nes, Lietuvos požiūriu, tuometinė Armėnijos valdžia, įskaitant prezidentą Seržą Sargsianą, tikrai nebuvo laikoma nei demokratiška, nei padoria, nei provakarietiška.
Žodžiu, tendencingumų – vis dar daug. Pavyzdžiui, LRT laidoje („Kultūringai su Nomeda“) kalbėjo fotografas Vidmantas Balkūnas, tas pats, kuris neseniai keliavo po Kalnų Karabachą ir Lietuvos spaudoje paskelbė šūsnį fotografijų, kaip kenčia armėnai nuo Azerbaidžano karinių operacijų. Kalbinamas Nomedos Marčėnaitės jis prasitarė, esą konflikte dėl Kalnų Karabacho – ne viskas taip paprasta. Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – viskas aišku. O dėl Kalnų Karabacho – gal būt ir vieni truputį teisūs, ir kiti.
Demokratinėje visuomenėje tokią nuomonę dera gerbti. Ir vis tik kas gi čia neaiškaus, jei tarptautinė bendruomenė gerbia šalių teritorinį vientisumą, pripažindama Kalnų Karabachą esant neatskiriama azerbaidžanietiška teritorija, jei Kalnų Karabacho atskira nepriklausoma valstybe nepripažįsta net pati Armėnija??
Belieka viltis, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dabos ne vien Armėnijos, bet ir Lietuvos ir jos sąjugininkės NATO aljanse Turkijos interesus.
Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?
Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“
Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui, JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?
Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.
Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko” pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka” tikrai atsigaus?
Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.
Jurijus Švecas
O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai.
Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).
Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.
Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos” jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.
Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…
Spąstai. Slaptai.lt nuotr.
Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.
Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu”. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.
