Džocharas Dudajevas

Gintaras Visockas. „Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas“

Duomėdamasis Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu dėl Karabacho sulaukdavau labai daug kvailų, primityvių priekaištų, kaltinimų. Per pastaruosius dešimt metų nutiko įvairiausių kuriozų. Ypač jų pabirdavo kaip iš rėčio, kai iš spaustuvės parsivežiau „Juodojo Sodo bylą“, o po kelerių metų – „Ilgą kelionę į Hankendį“. Jei visus šmeižtus sudėčiau į krūvą, o jei dar konkrečiai įvardinčiau, kas juos, kaip ir kodėl platina, – galėčiau parašyti išsamią prisiminimų knygą. Gal kada nors taip ir pasielgsiu. Intrigų ir gandų platinimas – labai įdomi tema.

Šiandien tenoriu papasakoti apie paskutinįjį nustebinusį nutikimą. Į Vilnių iš Estijos sugrįžo vienas pažįstamas žurnalistas. Nei draugas, nei bičiulis. Bet kai pakvietė pasišnekučiuoti sostinės centre, sutikau. Buvo smalsu, kuo užsiima, kuo domisi.

Tik nuoširdaus pokalbio neturėjome. Vos tik padovanojau „Ilgą kelionę į Hankendį“ bei „Didžiąją Karabacho paslaptį“, – čia pat susiraukė. Puolė akis draskyti – kaip aš drįstu palaikyti azerbaidžaniečius? Man beliko gūžtelėti pečiais. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Tokia oficiali Vakarų, įmant ir Lietuvą, pozicija. Jei esame sąžiningi lietuviai, privalome atmesti visas religines, istorines, kultūrines simpatijas ir antipatijas. Ieškokime tikrųjų tiesų. Tai, kad šiandien Armėnijoje – itin sudėtinga padėtis, nes ten tarpusavyje pjaunasi dvi kardinaliai priešingos jėgos, viena linkusi Azerbaidžanui grąžinti prieš kelis dešimtmečius užgrobtas žemes, kita – dantimis ir nagais tam prieštaraujanti, – Azerbaidžanas niekuo dėtas. Patys neteisėtai, naudodami karines priemones ir klastojimus, užgrobė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių ir, norom – nenorom, įsivėlė rimtą konfliktą. Naiviai manė, jog Azerbaidžanas susitaikys su šiomis netektimis. Naiviai tikėjo, jog atpildo nesulauks. Dabar, kai Baku beveik visą Karabachą sėkmingai susigrąžina, Armėnijoje kilęs sąmyšis. Oficialusis Jerevanas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo rankose bent trupinius. Bet jam, regis, nesiseka. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas laviruoja. Dar nežinia, kuri armėnų grupuotė laimės.

Mano supratimu, Lietuva privalo džiaugtis Azerbaidžano pergalėmis, nes tai bus dar vienas tarptautinis pavyzdys, bylojantis, kad okupantai, įsiveržę į svetimas žemes, ilgainiui atsiduria ties suskilusia gelda. Armėnija – tarsi mažoji šiandieninės Rusijos kopija.

Bet mano pašnekovas buvo kategoriškas. mane kaltino neišmanymu. Kokie jo argumentai? Kai jis kadaise tarnavo viename iš sovietinės armijos dalinių, dislokuotų Azerbaidžane, jį buvo sumušę azerbaidžaniečiai. Supratau, kad gavo lupt nuo azerbaidžaniečių net ne vieną sykį.

Štai pagrindinis ir vienintelis iš Estijos atvykusio žurnalisto argumentas: mes privalome palaikyti Armėniją, nes jį apie 1985-uosius kariuomenėje apstumdė jaunuoliai iš Azerbaidžano.

Mano argumento būta kitokio: o jei tave būtų sumušę estai, tu ir Estijos nekęstum, džiaugtumeisi, jei ją užpultų, sakykim, Rusija?

Žodžiu, pokalbis neužsimezgė. Atvirai kalbant, dar tokio idiotiško argumento, kodėl Lietuva turėtų remti Armėnijos pastangas išlaikyti savo rankose Karabachą, nesu girdėjęs. O juk mano pažįstamas nėra kvailas. Ir aukštuosius mokslus krimto, ir daug rimtų knygų perskaitė. Ir vis tiek asmenines nuoskaudas laiko svarbiausiu argumentu narpliojant tarptautinius reikalus. Pavojingi tokie išminčiai…

Naudodamasis proga šiandien skelbiu nedidelę ištrauką iš neseniai dienos šviesą išvydusios knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“. Ten aprašomas panašus nutikimas.

XXX

Gintaras Visockas

„Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas

Jau kitą rytą, deramai neatsigavęs po kelionės įtampų, Mikis sėdėjo namuose prie rašomojo stalo ir bandė visa tai, ką sužinojo Azerbaidžane, paversti įdomiais, patraukliais straipsniais. Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, ant stalo kampe garavo puodelis su kava. Mikis dirbo. Kasdien rytais – po šešetą ar net aštuonetą valandų barškino kompiuterio klavišais. Po pietų pertraukos peržiūrėdavo, ką prirašęs. Ir taip beveik mėnesį. Jokių pramogų, pasilinksminimų. Kol nebrūkštelės paskutinio sakinio, tol, nusprendė, niekur nevaikščios. Neblaškys minčių. Gyvens tarsi asketas.

**Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija**

O Mikio priešai, patyrę, jog vaikinas grįžo iš beveik dvi savaites trukusios kelionės, ir, analizuojant pranešimus azerbaidžanietiškoje spaudoje, toji kelionė buvo sėkminga, net perbalo iš pykčio. Nepaklusnusis blondinas, nepanorėjęs perbėgti pas armėnus, vis dar neišvoliotas purve. Šūkaliojimai, esą žurnalistas tapo Azerbaidžano draugu susigundęs azerbaidžanietišku konjaku, atrodytų neįtikinamai, primityviai. Taip prikibti galima prie bet ko.

Beje, šie priekaištai kenktų lietuviams, kurie išsijuosę gina Lenkijos, Izraelio, Armėnijos, Gruzijos, Baltarusijos interesus, domisi, pavyzdžiui, Indija ar Brazilija. Jei anie nuoširdžiai, be užkulisinių interesų, viešojoje erdvėje pasakoja lenkiškas, žydiškas, armėniškas, gruziniškas, baltarusiškas, indiškas istorijas, kodėl negalima tvirtinti, jog ir Mikis pasirinko azerbaidžanietiškąją temą natūraliai? Giedriui Drukteiniui leidžiama išleisti knygą „Izraelis, žydų valstybė“, Rimvydui Valatkai – „Jogailos akmenį“, Virginijui Savukynui – autorinėse televizijos laidose ieškoti lenkiškų, žydiškų argumentų, kuriais neva perspjaunami lietuviškieji argumentai, o štai Mikio susidomėjimas Azerbaidžanu – įtartinas? Žvelgiant atidžiau – jokio įtartinumo. Vaikinas turi nenuginčijamą alibi – tai 1994-ųjų kelionė į Grozną pas čečėnus. Po pusmečio, 1995-aisiais, parsiradęs iš Šiaurės Kaukazo vaikinas lietuviškiems leidiniams pateikė ilgoką „Čečėnijos dienoraštį“ apie šaunius Džocharo Dudajevo čečėnus. Dabar atėjo metas atidžiau pasižvalgyti po Pietų Kaukazą. Akivaizdu, jog Mikis nuoseklus.

Vis tik intrigantai aptiko silpnąją Mikio pusę. Jie iššniukštinėjo, kuo vaikinas užsiėmė 1984–1986 metais, kai tarnavo viename iš Maskvos karinėje apygardoje dislokuotų statybos pulkų. Taip, Mikis beveik iškart buvo įdarbintas pas vieną majorą raštininku. Kiek vėliau – raštininku pas darbų vykdytoją statybose. Tarnybos nepavadinsi labai sunkia. Plytų netampė, griovių nerausė (sunkiau tebuvo sugrįžus vakarais į dalinį ir savaitgaliais, kai neveždavo į darbus; tuomet kuopos vadas Diadko atsigriebdavo prigalvojęs įvairiausių nesąmonių – žygių, treniruočių, krosų).

Žvelgiant priekabiai – įtartina. Prisiminkime: į lietuvius anuomet žiūrėta nepatikliai – vakariečiai, tik ir laukiantys, kada pasitaikys proga sprukti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau analizuojant objektyviai, šauktiniai iš Baltijos šalių garsėjo kaip darbštūs, pareigingi, sąžiningi vaikinai. Jei draugiškai paprašysi, atliks kokybiškai ir nė minutės nepavėluos.

Tačiau priešai išsiaiškino, kad, be vadinamųjų „pisoriaus“ užduočių, Mikiui atiteko dar vienos svarbios pareigos. Drauge su kitais kareiviais iš trečiosios kuopos išsiųstas lenkti nugarą į milžinišką slaptą mokslinį institutą beveik pačiame Maskvos centre Mikis stebėtinai greit, vos po kelių savaičių, ten tapo dar ir „zagonščiku“.

Net neaišku, kaip tiksliai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis „zagonščik“. Tiesiog kiauras paras lindėdamas ankštoje darbų vykdytojo būdelėje prie telefono Mikis karts nuo karto sulaukdavo skambučių iš instituto teritoriją saugojusių KGB karininkų. Civilių švarkus dėvintys, pistoletais ginkluoti KGB karininkai pranešdavo, prie kurių vartų Mikiui būtina atlėkti – vakarinių, rytinių ar pietinių. Instituto teritorija – milžiniška. Sparčiu žingsniu Mikis tik po pusvalandžio pasiekdavo atokiausius vartus. Atėjęs į sargybinio postą pasirašydavo specialiame žurnale, jog savo žinion perima į teritoriją įvažiuojantį sunkvežimį su plytomis, vamzdžiais ar skiediniu. Tada įsitaisydavo greta vairuotojo. Mikio pareiga – prižiūrėti, jog šoferis nieko nefotografuotų, nieko nefilmuotų. Pagal instrukciją Mikis privalėjo vairuotoją sekti net tuomet, jei šis užsimanydavo į tualetą.

**Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis**

Sunkvežimį iškrovus, Mikis palydėdavo vairuotoją atgal prie vartų, pro kuriuos įvažiuota. Sunkvežimiui išvingiavus iš teritorijos, žurnale suraitydavo parašą, jog incidentų neužfiksuota. Suprask, šoferis elgėsi taip, kaip jam liepta: neišlipo iš automobilio kabinos, nesišnekėjo su kareiviais, nesidomėjo, ką veikia žmonės baltais chalatais jau įrengtuose 12–14 aukštų korpusuose.

Tokių reisų per dieną pasitaikydavo keliolika. Mikis vos spėdavo lakstyti nuo vienų vartų ligi kitų. Bet kareiviui – tai prestižinis užsiėmimas. Svajonė. Mikio nedraugai, suuodę apie „zagonščiko“ pareigas, puolė šią žinią platinti visoje Lietuvoje. Esą tokias pareigas KGB skirdavo tik labai patikimam, patikrintam kareiviui.

Ir vis tik, kodėl instituto vadovybės akys pakrypo Mikio pusėn? Intrigantai nutylėjo, jog vaikinas, be sąžiningumo, dar turėjo aukštąjį išsilavinimą. Būtent dėl šios priežasties jį pasirinko. Jaunuolis lengvai nurungė armėnų tautybės kareivį, taip pat pretendavusį tapti „zagonščiku“. Darbų vykdytojui labiau patiko aukštąjį išsilavinimą turintis atviras, nuoširdus „pribaltas“, nei itin suktas, slidus, tinginiauti mėgstantis Ara iš aukštosios mokyklos Jerevane. Tas Ara visur gudraudavo, visur ieškojo naudos. Darbų vykdytojui tai nepatiko. Štai tokia buitinė paslaptis.

Dabar belieka paklausti, kodėl Jerevane gyvenantis Ara paskambino į Vilnių? Armėnas, su kuriuo Mikiui teko tarnauti toje pačioje kuopoje ir pusantrų metų beveik kasdien važinėti į kompleksą „Iks“, jį atpažino iš publikacijų, pasirodžiusių rusų kalba azerbaidžanietiškuose leidiniuose. Arai, žinoma, nepatiko proazerbaidžanietiška Mikio laikysena. O gal užantyje laikė pyktį, jog Mikiui, o ne jam kadaise atiteko prestižinės „zagonščiko“ pareigos. Todėl pasiteiravo Vilniuje gyvenančių tautiečių, gal galėtų kuo pagelbėti. Taip Vilnius sužinojo apie prestižinę „zagonščiko“ tarnybą. Ara atsiuntė net specialų laišką armėnų ir rusų kalbomis. Vilniuje tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. O vienas ypač bjaurus Mikio nedraugas, eidamas, sakykim, į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Seimo Užsienio reikalų komitetą ar Prezidentūrą, su savimi visuomet pasiimdavo ir lietuviškai išguldytą Aros pasakojimą apie neva Maskvoje dar sovietinių saugumiečių užverbuotą blondiną. Jei tik pasitaikydavo proga, tą laišką intrigantas visuomet kyšteldavo Mikio knyga „Juodojo Sodo tragedija“ susidomėjusiam parlamentarui ar diplomatui – tegul susipažįsta ir su liudininko Aros įtarimais.

Bet Mikio galva tuo metu plyšo visai nuo kitų rūpesčių. Priešiškais šmeižtais jis neturėjo kada domėtis. Negi užčiaups jiems burnas? Tegul loja. Protingi atsirinks, o patikliems, naiviems – aiškink neaiškinęs, vis tiek nesupras. Svarbiausia kuo greičiau, kuo tiksliau, kuo įdomiau surašyti azerbaidžanietiškas istorijas. Vaikinas dirbo pasiraitojęs rankoves: kas dvi–tris paras dienos šviesą išvysdavo nauja publikacija.

Kai jau buvo paskelbta dešimtoji, Mikis netikėtai sulaukė žinios, jog vėl yra kviečiamas į Azerbaidžaną. Kaip visuomet: 2–3 dienas truks oficialioji konferencija, o po jos Mikis turi teisę pasirikti specialiąją kelionę į bet kurį Azerbaidžano regioną, kur tik panorės.

**Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija**

Mikis iškart sutiko. Tik kokį regioną pasirinkti? Jis labiausiai norėjo keliauti į Karabachą – pamatyti garsiąją Šušą, kultūrinę Azerbaidžano sostinę, bei pasisvečiuoti Hankendyje, oficialiojoje Karabacho sostinėje. Tačiau 2017 metais Karabache dar šeimininkavo okupacinės Armėnijos pajėgos. Į Karabachą patekti proazerbaidžanietiškai nusiteikusiems žurnalistams buvo neįmanoma.

Mikis vylėsi, jog laisvą Karabachą anksčiau ar vėliau pamatys. Juk tiesa – ryžtingai nusiteikusių azerbaidžaniečių pusėje. Kad ir kaip būtų sunku, jie būtinai susigrąžins prieš kelis dešimtmečius prarastas žemes.

Azerbaidžaniečiai negali gyventi be Karabacho. Tai – gyvybės ar mirties klausimas. Kaip kadaise lietuviai dainavo „mes be Vilniaus nenurimsime“, taip ir azerbaidžaniečiai turi savo posakių apie Karabachą. Tiesiog reikia truputį luktelėti. Tuomet jį būtinai pakvies pasisvečiuoti…

Ištrauka iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“

2022.06.23; 07:25

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ne vien Kremlius kaltas dėl kruvinų karų

**Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto**

Man jau – beveik šešiasdešimt. Per savo amžių rimčiau domėtis teko penkiais karais. Tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pradėtą karą prieš maištingąją Čečėniją vienu akies krašteliu pats regėjau. Apie karą, kurio metu nuo Moldovos buvo atplėšta Padniestrė, – mažiausiai išmanau. Tačiau apie tai, kaip Rusija, pasinaudodama separatizmo korta, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, – daug skaičiau, daug rašiau. Ypač rimtai įsigilinau į 1988- 1994 konfliktą, kuomet Rusija, dirbtinai įsiūbavusi armėniškąjį separatizmą, padėjo Armėnijai okupuoti Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą (apie tai išleidau du straipsnių rinkinius: „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“; beje, 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas jėga susigrąžino beveik visas prarastas Karabacho teritorijas). Dabar – dėmesys sutelktas į karą Ukrainoje.

Tad manau turįs teisę brėžti keletą liūdnų apibendrinimų. Žinoma, visų šių karų kaltininkė – Rusija. Bet jei tuoj po sovietų imperijos žlugimo Kremliaus diktatoriai elgėsi kiek įmanoma santūriau (puldinėjo tik mažas, silpnas valstybes), tai, bėgant metams, Rusijos apetitai išaugo. Pats įžūliausias, pats baisiausias Rusijos žingsnis – agresija prieš Ukrainą, nes ukrainiečių tauta – kur kas gausesnė nei čečėnų, moldavų ar gruzinų (sakartvelų) nacijos.

**A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.**

Taigi leiskite paklausti: kodėl Rusija, bėgant metams, tampa vis bjauresnė, vis agresyvesnė? Taip, Rusijos sukeltus karus Vakarai smerkė. Tačiau regiu paradoksą: kuo dažniau Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos prezidentai skambindavo į Kremlių, kuo meiliau bušai, makronai ir merkelės įtikinėjo Vladimirą Putiną elgtis santūriau, tuo šis tapdavo žiauresnis ir baisesnis. Prisiminkime Amerikos prezidentą, kuris pažvelgė V.Putinui į akis ir neva išvydo sąžiningą, padorų, jautrų žmogų. Prisiminkime europiečių ataskaitas, kas kaltas dėl Rusijos – Gruzijos konflikto: didžiausia nuodėmė tenka Maskvai, bet ir Tbilisis, pasirodo, elgėsi neatsakingai, provokuojančiai. Prisiminkime, kiek kartų Vokietijai ir Pasauliui melavo Angela Merkel, esą dujotiekis Nord Stream 2 nėra politinis ginklas. Prisiminkime, kokio būta susierzinimo, kai tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trampas priekaištavo NATO sąjungininkėms dėl skūpumo skiriant pinigus karinėms reikmėms?

Vienas iš paskutiniųjų europietiško „budrumo“ pavyzdžių: Danijos Karalystė rengs birželio 1-ąją referendumą, ar danai sutinka dalyvauti Europos Sąjungos gynybos politikoje. Teiraujuosi ironiškai: kam taip skubėti, juk šią apklausą įmanoma surengti rudenį, kai visi pailsėję bei žvalūs grįš iš atostogų.

Naudodamasis proga noriu prisiminti lietuviškus „išminčius“, kurie mane, kadaise šešetą metų leidusį specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, pašiepdavo, esą ką gi Lietuva susiruošė pulti. Vertėtų tikriausiai paminėti ir kelių kolegų, visai neseniai tvirtinusių, esą Lietuva dar niekad nebuvo tokia saugi kaip šiandien, pavardes.

**Čečėnijos Prezidento Džocharo Dudajevo knyga**

Tiek to. Ne tai – svarbiausia. Svarbiausia, kad mes visi beveik visuomet mielai įsiklausome į primityvių politikierių sapaliojimus, bet neatkreipiame deramo dėmesio į rimtų politikų rimtus pareiškimus. Pavyzdžiui, prisiminkime pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo pastabas, jog Vakarai, negindami barbariškai naikinamų čečėnų, sulauks dienos, kai Kremlius ims naikinti visus aplink. Neįsidėmėjome ir Dž.Dudajevo įžvalgos, jog, įveikęs čečėnus, Kremlius puls būtent Ukrainą (apsiriko tik dėl datų; pirma – Gruzija, po to – Ukraina). Dėl šių nuojautų autentiškumo nėra ko abejoti: jų pilna youtube.com erdvėje. Ten aiškiausiai kalba Dž.Dudajevas.

Todėl dėl Ukrainos kančių, drįstu manyti, kaltas ne tik V.Putinas. Kalti mes visi. Kalti, nes per pastaruosius kelis dešimtmečius nestabdėme sovietų imperiją atkurti sumaniusio V.Putino. Nežengėme svarbiausio žingsnio – nė sykio nesmogėme V.Putinui tiesiai į tarpuakį. Medžiojome Huseiną, Kadafį, Osamą bin Ladeną, serbų generolus, o V.Putiną kviesdavome į pačius svarbiausius amerikietiškus ir europietiškus pobūvius. JAV ir Europos politinis elitas tiesiog lenktyniavo, kas daugiau sykių paskambins vyriausiąjam Rusijos valdovui, kas ištars jam daugiau meilių žodelių. Blogiausiu atveju – apsiribodavome paburnojimais, jog įvesime ekonomines sankcijas. Bet sankcijas arba pamiršdavome įvesti, arba įvesdavome tokias, kad V.Putinas juokdavosi susiėmęs pilvą.

Kaip vertintinas mūsų atsargumas su banditu kautis vien pareiškimais, prašymais ir kelių sąskaitų uždarymu? Atsiverskime bet kurį demokratinės, civilizuotos valstybės baudžiamąjį kodeksą. Ten numatyta atsakomybė ne tik tam, kuris puola, bet ir tiems, kurie mato, kaip daromas nusikaltimas, bet nusikaltėlio netramdo. Vertėtų pavartyti ir demokratinėms, civilizuotoms valstybėms priskirtinus Moralės kodeksus apie tikrą artimo meilę…

**J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.**

Atvirai sakau: nesuprantu JAV prezidento Joe Bideno, kuris viešai, atvirai sako, jog amerikiečių kariai nesivels į Rusijos – Ukrainos karą. Kaip jis drįsta taip kalbėti, kai jo pirmtakas 1994-aisiais pasirašė Budapešto memorandumą, įsipareigodamas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atiduotus atominius ginklus? Jei po 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumu suraitytas JAV prezidento parašas – nieko nevertas, tai ko verti J.Bideno žodžiai, esą Amerika gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą?

**NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.**

Nesuprantu ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, kai šis tvirtina, jog Aljansas – gynybinis, todėl nebus patenkintas prezidento Volodymiro Zelenskio prašymas blokuoti galimybę Rusijos kariniams orlaiviams skraidyti virš Ukrainos. Jei NATO – gynybinis aljansas, tai ir ginkite Ukrainos oro erdvę. Ukrainos prezidentas neprašo pulti Rusijos. Jis prašo apginti Ukrainos oro erdvę. Ukraina – ne šiaip valstybė, o toji, kuri beldėsi į NATO duris, ir NATO nepasakė Ukrainai – nė nesvajokite. Todėl NATO turėtų jausti bent mažytę atsakomybę bent jau dėl žūstančių civilių ukrainiečių. Juolab kad prieš Ukrainą bandoma mesti dar baltarusiškas ir Ramzano Kadyrovo pajėgas. Juolab kad Rusija šiandien intensyviai bombarduoja būtent gyvenamuosius Ukrainos miestų rajonus, apšaudo iš miestų trokštančias pasitraukti ukrainiečių moteris, vaikus, senukus.

**Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos**

Beje, keistas NATO generalinio sekretoriaus net skaičiavimas, kuriuo atveju aukų bus mažiau – jei NATO stos ginti Ukrainą ar kai NATO iš baimės krūpčios po kiekvieno V.Putino pagrūmojimo? Iš kur jis žino, kaip suskaičiavo? Ponui J.Stoltenbergui turėtų būti žinomas įkvėpiantis Turkijos, NATO narės, pavyzdys. Turkai vos prieš keletą metų numušė vienui vieną Rusijos naikintuvą. V.Putinas sapaliojo apie turkiškus pomidorus, grasino stabdysiantis rusų turistų antplūdžius į Marmario ir Antalijos kurortus, bet jo naikintuvai liovėsi veržtis į Turkijos oro erdvę. Rusija nepradėjo karo prieš Turkiją.

Tragedijos, kuri ištiko Ukrainą, buvo galima išvengti. Jei jau JAV žvalgyba 2021-ųjų pabaigoje tikrai žinojo, jog Kremlius ruošiasi plačiam Ukrainos puolimui, tai kodėl prie Charkovo, Mariupolio, Kijevo ir Černobylio atominės elektrinės dar iki 2021-ųjų gruodžio nebuvo permesti koviniai JAV ir Didžiosios Britanijos, atsakingų už Budapešto memorandumą, daliniai?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tūkstantį kartų teisi, kai sako, jog NATO retorika, esą Aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjusi: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą dėl Ukrainos“.

Išties – gėda. Nežinau, kaip mes šią gėdą išpirksime, nuplausime, pamiršime?

Dabar tapo madinga tyčiotis iš V.Putino. Tyčiokimės į valias. Jis to tikrai nusipelno (netikiu, kad ištižę Vakarai sugebėtų jį pasodinti į kalėjimą už karo nusikaltimus). Tačiau bent retsykiais žvilgtelėkime į veidrodį pasižiūrėti, kaip mes patys apgailėtinai atrodome. Pagarbos šiandien verta tik Ukraina.

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.03.11; 06:45

Žvalgyba

„FST sprogdina Rusiją“

Ši knyga Rusijoje niekada nebuvo išleista, 2002 m. pagal ją sukurtas dokumentinis filmas „Pasikėsinimas į Rusiją“ – irgi uždraustas, nemažai tų įvykių dalyvių ir liudininkų, kaip ir vienas šios knygos autorių Aleksandras Litvinenka, – negyvi.

Į JAV iš Rusijos emigravusio istoriko Jurijaus Felštinskio ir radioaktyviuoju poloniu-210 nunuodyto buvusio KGB, vėliau FST darbuotojo A. Litvinenkos parašytą knygą „FST sprogdina Rusiją“ išleido leidykla „Briedis“.

1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai –vienas Buinakske, du Maskvoje ir vienas Volgodonske. Nužudoma per 300 žmonių, daugybė suluošinama. Federalinė saugumo tarnyba (FST), neturėdama jokių įrodymų, iškart ima kalbėti apie „čečėnų pėdsaką“ šiuose baisiuose teroro aktuose (beje, po ilgai trukusių tyrimų net FST nė vieno čečėno, kaip šių namų sprogdinimų kaltininko, taip ir nesugebėjo nurodyti). Tuo laikotarpiu čečėnai su Džocharu Dudajevu priešakyje siekia nepriklausomybės, bet Maskvai tai reikštų domino principu sukeltą imperijos subyrėjimą.

Rugsėjo 23-iosios paryčiais dar vienas daugiaaukštis į oro turėjo išlėkti Riazanėje, bet pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią 77 butų namo susprogdinimui.

Sprogdinimo užtaiso laikrodžio mechanizmas buvo nustatytas 5.30 val. ryto – tada, kai įprastai dar tik ruošiamasi naujos dienos pradžiai.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Iškart puolusi sveikinti šio namo gyventojų su naujuoju gimtadieniu, po poros dienų šalies ir FST vadovybė šį atvejį ėmė aiškinti neva Riazanėje vykdytais mokymais. Tai sustiprino įtarimus, kad visi Rusijoje įvykę sprogdinimai – pačios FST darbas, kuriam atlikti ji gavo aukščiausių šalies pareigūnų palaiminimą. Kaip to įrodymas antroje papildytos knygos dalyje pateikiamas akivaizdus FST vadovybės melas, Riazanėje profesionaliai dirbusių tyrėjų darbo menkinimas, elementarios logikos įvykių eigoje stoka ir žmonių, bandžiusių išsiaiškinti šių sprogdinimų aplinkybes, keistos mirtys.

Jau kitą dieną po Riazanėje nepavykusio sprogdinimo Čečėnijoje Rusija pradeda antrąjį karą. Sutapimas? Istorija moko: ieškok to, kam tai naudinga. O Čečėniją išdeginta žeme pavertęs karas buvo naudingas tai pačiai FST, kuri juo pasinaudodama sutelkė valdžią į savo rankas ir galiausiai 2000 m. kovą į prezidento postą padėjo atsisėsti buvusiam šios tarnybosvadovui Vladimirui Putinui. Kaip žinome, jis šiame poste įsitvirtino ilgam.

Spėlionės, kad namus Rusijoje į orą pakėlė FST siekdama didesnės valdžios, nedrąsiai sklandė iškart po sprogdinimų, tačiau patiems šios versijos skleidėjams buvo sunku patikėti, kad dėl valdžios galima ryžtis tokiems baisiems veiksmams prieš savo pačių tautą.

**Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.**

Bet istoriką, šios knygos sumanytoją ir vieną autorių J. Felštinskį (g. 1956 m.) tarsi apsėdo ši įkyri mintis ir kelis mėnesius nedavė ramybės. Jis ėmė ieškoti gijų, sąsajų, liudininkų, žmonių, dirbusių KGB arba jau FST, kurie galėtų šią versiją patvirtinti arba paneigti kaip neįmanomą. Po susitikimo su FST darbuotoju A.Litvinenka (1962–2006) abejonių neliko – versija net labai tikėtina. Beliko ją įrodyti ir pagrįsti.

Ši knyga, išversta į daugiau nei 20 kalbų, tai dabartinės Putino Rusijos kūrimosi ištakos ir FST – valstybės valstybėje, besivadovaujančios mafijai, organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms būdingais veiklos metodais – įsitvirtinimo liudijimas. Bet kas, kas stoja skersai kelio, siekia išsiaiškinti, kastis po šios organizacijos pamatais, ją reformuoti, – pašalinami. Bet kokie mėginimai ieškoti tiesos – užgniaužiami.

Nors šios knygos pirmasis leidimas pasirodė beveik prieš du dešimtmečius (vėliau išėjo dar du papildyti leidimai), ji tebekelia grėsmę dabartiniam Kremliaus režimui, todėl 2020 m. lapkritį teismo sprendimu iš laikraščio „Novaja gazeta“ internetinio puslapio buvo pašalintos ten 20 metų pragulėjusios „FST sprogdina Rusiją“ ištraukos, nes knyga RF generalinės prokuratūros buvo pripažinta ekstremistine.

2021.04.12; 14:05

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ar pavyko rasti kelrodę žvaigždę?

Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.

Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…

Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.

Jūsų dėmesiui – įžanginis autoriaus žodis.

XXX

Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.

**Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija**

Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…

Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…

Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.

Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.

Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…

2021-ųjų metų sausio 30 diena

Žurnalisto užrašai

Karo korespondento išpažintis. Garbės žodis

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Garbės žodis

Tos kelionės nesupainiosi su jokia kita išvyka…

Ne dėl to, kad Groznas anuomet būtų buvęs gražesnis už Paryžių ar Briuselį. Tuometinis Groznas tikrai negalėjo lygintis su iščiustytomis, išpaikintomis, pertekliumi trykštančiomis Europos sostinėmis. Prisiminkime, jog anuomet ir Vilniaus dar būta pilko ir apšiurusio.

O 1994-ųjų Čečėnijos sostinė buvo dar labiau aptriušusi. Tipiškas sovietinių laikų miestas be architektūriškai įsimintinų pastatų, be senamiesčio, be paminklų čečėnų karžygiams, literatams, politikams. Dauguma pastatų – vadinamosios „degtukų dėžutės“, iš plytų sulipdytos Nikitos Chruščiovo laikais. Tiesiai, tarsi liniuotės pagalba nubrėžtose duobėtose, dulkinose Lenino, Komjaunimo, Pionierių gatvėse – sovietinių laikų „moskvičiai“, „žiguliai“, „volgos“, kurių vairuotojai, be kita ko, nesilaikydavo elementariausių eismo taisyklių. Nuosavi namai nuo pašalinių akių atitverti ne kruopščiai prižiūrimais krūmais, gėlėmis, medžiais, o aukštomis geležinėmis tvoromis. Dauguma namų – be karšto vandens. Kiemuose – krūvos neišvežtų šiukšlių. Kiek toliau nuo centro esančiose gatvėse po atviru dangumi kepami šašlykai. Netoliese pabrukę uodegas slapmpinėja valkataujantys šunys.

Turguje nusipirksi visko: arbūzų, mėsos, kavos, duonos. Kainos – sutartinės. Tik derėkis. Tačiau po lietaus ten geriau kojos nekelti – purvo iki kelių.

Šias detales pasakoju ne dėl to, kad siekčiau sumenkinti Čečėniją, kokia gi ji buvo apsileidus. Šie pastebėjimai iliustruoja, kaip sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius.

Štai tokį Grozną išvydau 1994-ųjų vasarą.

Tiesa, nepasakiau svarbiausio. Nieko neužsiminiau apie ginklus. Prisiminti 1994-ųjų Grozną ir nė žodelio netarti apie ginklus būtų neteisinga. Dauguma praeivių tuo metu Grozne iš rankų nepaleisdavo vamzdžių. Ginkluoti automatais, granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, pistoletais. Jei Briuselyje ar Paryžiuje vyrai į gatvę išeina nešdamiesi dokumentų prigrūstą lagaminą ar krepšį su pirkiniais, tai Grozne tuo metu vyrai nesiskirdavo su ginklais. Ginklų buvo tiek daug, kad pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, jaučiausi nejaukiai. Užeidavau į valstybinę parduotuvę, o man už nugaros atsistodavo čečėnas, ant peties pasikabinęs „kalašnikovą“. Peržengdavau banko slenkstį išsikeisti dešimt dolerių į rusiškus rublius, o prieš mane eilėje bestovys vyresnio amžiaus senolis, persimetęs per petį medžioklinį šautuvą. Arba išalkęs pradarydavau užeigos duris, o ten prie baro jau sėdį trys jauni čečėnai, ant kelių pasidėję po granatsvaidį. Ne tik tarpusavyje šnekučiuojasi, bet dar ir užkalbina: iš kur atvažiavau, ką čia veikiu? Jei būčiau pasakęs, kad neturiu pinigų, nežinau kur prisiglausti, – būtų sušelpę, apnakvydinę. Jei netikite – netikėkite. Bet buvo būtent taip: daug ginklų, daug rūsčių veidų, o draugiškumo – dar daugiau. Tiek daug, kad neperdėčiau pasakęs, jog Groznas tuomet buvęs pats draugiškiausias, saugiausias miestas pasaulyje.

Taip, 1994-ųjų Grozne jaučiausi itin saugus. Pagarba iš Lietuvos atvykusiam žmogui – ypatinga. Manęs niekas nei užpuolė, nei apiplėšė. Atvirkščiai: visi rūpinosi, kad jausčiausi „kaip namie“. Vos tik sužinoję, jog esu lietuvis, čečėnai iš karto puldavo siūlyti pagalbą: gal neturiu kur prisiglausti, gal esu alkanas, gal man reikia kur nors pavažiuoti, o aš – be automobilio. Rūpindavosi net visiškai nepažįstami, pirmą kartą gatvėje sutikti čečėnai. Rūpindavosi nuoširdžiai, iš visos širdies. Jei eidavau pavalgyti į jų šašlykinę, tai mokėti už pietus netekdavo. Vaišindavo arba užeigos savininkas, arba tuo metu pasistiprinti užsukę vyrai. Jei traukdavau į turgų nusipirkti arbūzo, tai prekeiviai, pamatę mano šviesią ševeliūrą ir išgirdę, jog esu lietuvis, arbūzą dovanodavo. Jei man reikėdavo pavažiuoti į atokesnį Grozno priemestį, nė vienas taksistas neimdavo pinigų. Kviesdavo pasisvečiuoti pas jų gimines kalnuose. Tokiais pasiūlymais susigundžiau ne sykį. Žinoma, šiokios tokios rizikos būta. Juk važiuodavau į svečius pas pirmą kartą sutiktą čečėną. Belsdavausi kažkur toli į kalnus. Kelioms dienoms. Bet nė sykio neapsirikau: sutikdavau tik ypatingą čečėnišką svetingumą.

Pietaujant Briuselio ar Paryžiaus restoranuose padavėjai irgi nuoširdžiai šypsodavosi, demonstruodavo paslaugumą. Tačiau čečėniška pagarba svečiui tikresnė, gilesnė. Be menkiausios vaidybos „taip reikia“, „tokios taisyklės“.

Gyvendamas Grozne beveik kiekvieną vakarą sulaukdavau svečių. Tai namo kaimynai atnešdavo vaisių, ožkos sūrio, tai čečėnų kariai, iš kurių buvau ėmęs interviu, pasidomėdavo, kaip klostosi mano reikalai. Niekas neliepė jiems domėtis, kaip sekasi Grozne gyvenančiam žurnalistui iš tolimosios Lietuvos. Bet jiems rūpėjo, kad man nieko netrūktų.

Beje, rašydamas šias eilutes nuolat prisimenu Rusijos ambasados darbuotojo Vilniuje perspėjimą, kodėl jis man neduosiąs vizos, suteikiančios teisę keliauti į Čečėniją. Susirūpinusią veido mimiką nutaisęs Rusijos ambasados klerkas mušėsi į krūtinę, jog nekvailiočiau – Čečėnijoje nesaugu. Ten bet kas bet kada galįs mane nušauti, papjauti, apiplėšti. Todėl jis leidimo neduosiąs, nes jam labai rūpi mano likimas. Vizos, leidžiančios vykti į Grozną, oficialiu keliu taip ir negavau. Teko pirkt iki Ingušijos – artimiausios Čečėnijos kaimynės.

Jei tik sutikčiau tą Rusijos ambasados politiką šiandien, mielai spjaučiau į veidą: melavai, oi melavai, smulkus niekšeli…

Tuo metu, kai Rusijos karinės oro pajėgos ėmė vis intensyviau bombarduoti Grozno priemesčius, turėjau nutikimą, kurį, jei kas nors kviečia papasakoti apie to meto Čečėniją, būtinai prisimenu. Vienas čečėnų karys, vardu Gilanis, paprašė paskolinti 150 JAV dolerių. Jis norįs pavažiuoti į kalnus su draugais ir ten keletą dienų pailsėti. Mat kitos progos gal ir nebepasitaikys. Rusija ruošiasi rimtam puolimui.

150 dolerių tuometiniame Grozne buvo dideli pinigai. Tačiau nepaskolinti negalėjau. Atsisakydamas būčiau pažeidęs visus nerašytus draugiškumo kodeksus. Net jeigu ir neturėčiau, privaląs kur nors jų surasti. Nepadėti draugui – didelė šventvagystė. Bent jau to meto Čečėnijoje galiojo kodeksas: jeigu draugas, tai su juo daliniesi viskuo, ir laime, ir nepritekliais.

Paskolinau. Gilanis patikino, kurią dieną būtinai privažiuosiąs prie Džocharo Dudajevo rūmų. Gilanis kelis sykius pakartojo, kada aš taip pat privaląs stovėti centrinėje Grozno aikštėje. Jis davė garbės žodį, kad būtent tą dieną ir tą valandą manęs kantriai lauksiąs prie fontano.

Deja, kaip tik tą dieną Rusija intensyviai bombardavo Čečėnijos sostinę. Kaip pradėjo anksti ryte, taip kiaurą dieną ir nesiliovė. O per pietus, kai turėjau susitikti su Gilaniu, kaip tyčia bombardavo aršiausiai, nuožmiausiai. Grozno centras ištuštėjo akimirksnniu. Supratau, kad Gilanis negalėsiąs ateiti prie prezidentūros. Jis su saviškiais savanoriais, be abejo, budėsiąs viename iš Grozno priemiesčių. Kokie dar susitikimai, kai nežinai, kur driokstelės bomba!

O ir pats buvau užsiėmęs: iš Čečėnijos prezidentūros informacinio centro atkakliai skambinau į Vilnių. Telefoninis ryšys su Vilniumi trūkinėjo. Tai spėdavau perduoti keletą žodžių, tai kitame ragelio gale vėl – pypt pypt. Todėl buvau įsitempęs, susijaudinęs. Apie susitikimą su Gilaniu visai pamiršau.

**Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.**

Užtat čečėnas – nepamiršo. Rusai bombardavo sostinę, o Gilanis manęs kantriai laukė sutartoje vietoje. Kad tuštut tuštutėlėje aikštėje priešais prezidentūrą vaikštinėja keistas vyras, tarsi kažko lūkuriuojantis, tarsi kažko ieškantis, išgirdau atsitiktinai. Apie keistąjį čečėną pranešė kažkas iš prezidentūros darbuotojų, žvelgdamas pro langą. Iš karto toptelėjo, juk tai – Gilanis.

Paskubomis nubildėjau laiptais žemyn. Apsikabinome. Čečėnas draugiškai priekaištavo, kur aš taip ilgai užtrukęs. Jis jau buvo ėmęs pergyventi. Bet dabar mato, kad aš – sveikas ir gyvas, todėl jo širdį apėmęs džiugesys. Nusiminė tik todėl, jog nebegalįs ilgiau su manimi šnekučiuotis. Privaląs kuo greičiau grįžti į karinį dalinį. Regis, prasideda tikras karas…

Grąžindamas pinigus dar apgailestavo, kad sužlugo sumanymas mane pavaišinti Dagestano gatvėje kepamais sultingais Lečės šašlykais, pačiais skaniausiais šašlykais visame Grozne. Gal kada vėliau, kitą kartą. Atsisveikinome čečėniškai, apsikabindami.

Daugiau jo niekad nemačiau. Nežinau, koks jo likimas. Greičiausiai žuvęs.

2020.11.13; 00:01

Žurnalisto užrašai

Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai

Nuotaika – pakili. O kaip kitaip – likau gyvas! Nė menkiausio įbrėžimo, nė menkiausios žaizdelės. Net ir didesnių pergyvenimų nepatyriau. Nerimo, pavojingų situacijų pasitaikė, kaip be jų. Tačiau nuojauta visąlaik kuždėjo, jog rusams miesto užgrobti nepavyks. Gal kada ir kris čečėnų sostinė, greičiausiai neatsilaikys, juk milžiniška Rusija pajėgi praryti mažytę Čečėniją, tačiau tikrai – ne šiandien, ne dabar.

Keletas plaukų mano šviesioje ševeliūroje tądien papilkėjo. Negali būti, kad nė vienas plaukas nepražilo. Bet man negaila. Užtat visuomet galėsiu tvirtinti savo akimis matęs pirmąjį Grozno šturmą. Man – tai svarbu. Jei kas nors teirautųsi, kuo gi užsiėmiau 1994-ųjų lapkričio 22-ąją, iki pat mirties prisiminsiu – ne alų Vilniaus užeigoje pliumpinau, ne nuobodžioje Seimo konferencijoje užpakalį tryniau. Tądien gyvenau Dagestano gatvėje netoli Grozno centro, kurio link iš kelių pusių nuo pat ryto bjauriai riaumodami, tarsi šlykščios Pragaro pabaisos, žlegėjo Rusijos Federacijos tankai.

Šiurpu? Taip. Kur slėpsiuosi, jei vis tik rusai užimtų miestą ir Grozno gatvėse užvirtų nuožmūs, kruvini gatvių susirėmimai? Šis klausimas graužė tarsi sieros rūgštis. Bet Pavelo Gračiovo grasinimai, esą Grozną jis parklupdysiąs vos su vienu desantininkų pulku per keletą valandų, – žlugo. Akivaizdžiausias nusišnekėjimas. Nepaėmė Grozno. Ir nė nepanašu, jog artimiausiu metu užimtų net ir labai stengdamiesi. Čečėnai – puikūs kariai. Čečėnai – drąsūs kariai. Gračiovas apsijuokė, apsijuokė taip kvailai, kad garbingas karininkas iš gėdos nusišautų. Bet ar rusų generolams suprantama, kas yra garbė?

Žingsniavau į Džocharo Dudajevo vardu pakrikštytus rūmus. Atokesnių gatvių namų langai – sveikut sveikutėliai. Įstiklinti. Kai kur net blizga, nors jau vakarėja, tuoj ims temti. Bet tose atkarpose, kur riaumodamas praūžė bent vienas tankas, kur išsidraskė į šimtus skeveldrų bent vienas sviedinys, visi alei vieno namai – tuščiomis kiaurymėmis. Be stiklų. Stiklų šukės gruzdėjo po kojomis. Kai kur jų būta tiek daug, kad net batai klimpo tarsi į pelkę.

Skubėdamas į prezidentūrą sužinoti naujausių naujienų, tai šen, tai ten mačiau dar rusenančius rusų tankus su nusmukusiais vikšrais, aplamdytais bokšteliais, išdraskytais šonais. Jie – ne popieriniai. Ne meniniame filme, ne nuotraukoje. Jie – Lenino gatvėje, beveik pačiame Grozno centre. Galiu juos paliesti. Prie kelių aplaužytų geležinių monstrų gulėjo brezentais pridengti rusų tankistų kūnai. Dar nespėjo išvežti. Ar man jų gaila? Net nežinau. Patys kalti. Niekas čia jų nekvietė.

Prezidentūroje išgirdau, kad jau rytoj žurnalistams leisią pasišnekėti su nelaisvėn paimtais rusų tankistais. Čečėnai kvietė būtinai rast laiko, nes būsią įdomu. Be jokios abejonės, – ateisiu. Bėgte atbėgsiu. Ne kiekvienam nusišypso laimė pašnekinti suimtus rusų tankistus. Aš tokią galimybę turėsiu maždaug po dvylikos valandų.

Tačiau unikalią spaudos konferenciją nukėlė. Akistatą su čečėnų karių budriai saugomais rusų tankistais, kiek prisimenu, surengė ne kitą, o dar kitą dieną. Mat šito pageidavę rusų žurnalistai. Jie skundėsi nespėsią greit atlėkti į Grozną iš Maskvos, Leningrado. Todėl Grozno miesto komendantas pokalbius po atviru dangumi nukėlė 36 valandom.

Duoto žodžio čečėnai laikėsi. Prie prezidentūros rusų tankistai buvo atvesti kaip sutarta. Juos lydėjo neperšaunamą liemenę dėvįs, tik vieną pistoletą prie juosmens prisisegęs komendantas ir keturi nuo galvos iki kojų ginkluoti sargybiniai. Tankistų – keliolika vyrų. Ir vyresnių, ir visai jaunučių. Suimtieji dairėsi sutrikę, išsigandę. Tarsi prisidirbę į kelnes. Žvelgiant į juos buvo lengva numanyti, kad nesitikėję tokios „šlovingos“ baigties. Keli iš jų – purvini, apsvilusiais, tepaluotais, apdraskytais kombinezonais. Vieno plaštaka – subintuota.

Vos tik juos išvedė iš kažin kokio rūsio, gausiai iš Maskvos ir kitų Rusijos miestų sulėkę žurnalistai tarsi galingas krioklys nuūžė suimtųjų pusėn. Kad rusų žurnalistai taip agresyviai veršis prie tankistų, – nesitikėjau. Ypač aršiai alkūnėmis kelią skynėsi merginos, moterys, kurių, beje, buvo dauguma. Kodėl – būtent dailios merginos trumpais ir pusiau trumpais sijonais? Tokia Rusijos žvalgybų taktika – prisidengti neva gležnomis, nieko kariniuose reikaluose nenutuokiančiomis merginomis. Kai likau nustumtas į šalį, po patirtų niuksų ir pats puoliau stumdyti. Velniop etiketą, velniop džentelmeniškumą. Man reikia girdėti, ką kalbėsią tie nelaimėliai. Nors argi jie – nelaimėliai? Nelaimėliai – tai tie, kurie gulėjo prie tankų pridengti palomis.

Rusų žurnalistų klausimai pasirodė kvailoki. Tas pats – per tą patį. Ar nekankina, ar perrišo žaizdą, ar atnešė pavalgyti? Čečėnų nelaisvėn pakliuvę kariškiai gyvenimo sąlygomis nesiskundė. Buvo akivaizdu, kad čečėnai jų – nei kankino, nei ruošėsi kankinti. Tuomet vainachai elgėsi labai protingai. Belaisvius paleisdavo namo. Be išpirkų, be išankstinių sąlygų. Tereikėdavo pažadėti, jog daugiau nekelsią rankos, ir viskas, tu – laisvas, bėk į visas keturias puses. Tauriai elgdamiesi čečėnai laimėdavo ne tik nelaisvėn patekusiųjų, bet ir jų artimųjų simpatijas. Todėl žurnalisčių aimanavimai atrodė nenatūralūs.

Bet merginos vis tiek įkyriai aikčiojo, reikalaudamos ypatingai humaniško elgesio.

Atidžiai klausydamasis, ko žurnalistės teiraujasi suimtųjų, įsikišo Grozno komendantas. Jis patikinęs, kad belaisviai po apklausų bus grąžinti Maskvai. Vienintelė sąlyga – pažadas daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į čečėniškas rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus. Tai – mirties bausmė. Bet šiandien tikrai nėra jokių priežasčių verkšlenti. Suimtieji po kelių dienų džiaugsis gimtųjų namų jaukumu.

Komendanto paaiškinimu žurnalistės liko nepatenkintos. Joms, regis, būtų buvę parankiau, jei tankistai aikštėje stovėtų sumušti, kruvini. Štai tada jos turėtų apie ką rašyti. Dabar – šnipštas. Jokių patvirtinimų, kad čečėnai – žvėrys.

Merginoms beliko susirasti kitą temą – energingai teiravosi motinų, žmonų, tėvų adresų. Artimiesiems jos praneš, kas nutiko. Tuomet viena ypač bjauriu spiegiančiu balseliu dar sykį pratrūko: ar tikrai mylimai žmonai perduoti, kad žiauriai nemušė? Pamaniau, jog ši pamaiva, kad ir ką išgirstų, grįžusi į redakciją vis tiek akiplėšiškai meluos – kapitoną mušė, mušė, mušė.

Nugirdęs tendencingą klausimą, Grozno komendantas pyktelėjo. Iš pradžių, regis, mėgino valdytis, bet paskui garsiai, kad visi girdėtų, paskelbė:

Tanke, kuriam vadovavo kapitonas, radome degtinės ir prezervatyvų.

Man pasirodė, kad įspūdingai aukštas ir stambus sostinės komendantas iš pradžių nesiruošė nagrinėti subtilios prezervatyvų temos. Kam žeminti sučiuptuosius? Tačiau jį sunervavo įkyriosios rusų žurnalistės. Grozno komendantas iš kišenės energingai išsitraukė celofaninį maišelį ir iš jo ant žemės pabėrė šūsnį prezervatyvų. Gal šimto ir nesuskaičiavau, bet būta daug, labai daug. Sostinės vadovo akys spindėjo nuo pasitenkinimo: jei jūs šitaip, tai ir mes skolingi neliksime… Išvertus į lietuvišką patarlę: kaip šauksi, taip atsiliepsią…

Žurnalistė net žaktelėjo iš nuostabos. Iš pradžių lyg ketino perklausti kapitono, ar tikrai jis turėjęs „meilės gumyčių”. Bet paskui, matyt, persigalvojo. Nutarė verčiau prikąsianti liežuvį.

Tada Grozno komendantas iškalbingai pridūrė:

Jiems vadovybė buvo įkalusi į galvas, kad Grozno šturmas būsiąs lengvas, nepavojingas ir mielas pasivažinėjimas. Tad linksminkitės, kodėl nedžiūgaujate?

Spiegiančiu balseliu kalbanti gražuolė apsimetė neišgirdusi kandžios replikos. Vargu ar ji ruošėsi pranešti kapitono žmonai apie prezervatyvus. Niekas iš rusų žurnalistų spaudoje anuomet nėra užsiminęs apie specifinius radinius į Grozną besiveržusiuose tankuose. Čečėnijos informacijos agentūra Čečėnpress atliko kruopštų rusiškosios spaudos ir televizijos reportažų analizę: pasakojimuose apie 1994-ųjų lapkričio 22-osios šturmą bei pokalbius su tądien čečėnų kariams įkliuvusiais tankistais apie prezervatyvus – nieko. Mirtina tyla.

Ir vis tik kapitono žmona, guldau galvą ant ešefoto, sužinojo apie prezervatyvus. Tai aš tas skundikas, išsiuntęs laiškelį, kuriame cituojamas Grozno komendantas. Išsiųsti laišką buvo labai paprasta. Nugirdau viena ausimi, kaip kapitonas rusų žurnalistėms nurodęs miestą, gatvę ir buto numerį, kur šiuo metu gyvenanti jo mylima žmonelė. Nežinau, ar teisingai pasielgiau, bet tos dirbtinai verkšlenančios gražuolės buvo rimtai įsiutinusios ne tik komendantą, bet ir mane. Kodėl jos, vištos, nesidomi, kiek tądien jų apraudomi tankistai nužudė čečėnų?

Beje, aš ne tik nusiunčiau žinutę Maskvon su smulkiu komentaru apie amerikietiškuosius prezervatyvus. Sugrįžęs Lietuvon šį nutikimą smulkiai aprašiau viename iš savo straipsnių.

Gamybiniame pasitarime Vilniuje mano tekstas buvo triukšmingai aptariamas. Keli kolegos tvirtino negalį patikėti, jog tanke rasta prezervatyvų. Jie įtarė Grozno komendantą išsigalvojus. Jie taip pat smerkė mane, kam gi aš, niekadėjas, žmonai išsiuntęs telegramą. Kokią moralinę teisę aš, akiplėša, turiu kištis į visai nepažįstamos šeimos reikalus?

Sėdėjau gamybiniame pasitarime suglumęs. Nuoširdžiai nesupratau, kodėl jiems labiau gaila ištvirkėlio kapitono nei žuvusių Grozno gynėjų.

Gal nesugebėjau įtikinamai surašyti, neparinkau tinkamų žodžių?

2020.11.18

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje

Jaučiausi pakiliai. Maniau esąs nusipelnęs, kad mane visi vadintų kietu, į pavojingas keliones leistis nebijančiu, sudėtingų temų nevengiančiu žurnalistu.

Nenoriu skaitytojui atrodyti pagyrūnas, bet juk tai tiesa. Kas iš mano kolegų Vilniuje matė, pavyzdžiui, garsujį Gruzinų karo kelią? O aš jau keletą valandų beldžiuosi per jo akmenis ir duobes. Jei kas nors mane nufotografuotų, išdidžiai stovintį tarp uolų, tarpeklių, prie postuose nuobodžiaujančių sargybinių, – turėčiau įspūdingą patvirtinimą. Bet niekas manęs neįamžino, o jei net būčiau turėjęs fotoaparatą, nebuvo laiko stoviniuoti. Skubėjome kuo greičiau nusigauti į Vladikaukazą.

Deja, labai lėtai skubėjome.

Gruzinų karo kelias, žiemos metu dėl sniego gausos dažnai nepravažiuojamas, kol kas – plikut plikutėlis. Nei ledo, nei pusnių. Nė mažiausios snaigės. Kaukaze – šiltas, saulėtas ruduo. Mirtį nešančios pūgos siautės vėliau, po kelerių mėnesių. Dabar, regis, lėk, kiek geidžia širdis, kad tik dulkių sūkuriai nepavytų.

Bet tarp į viršų šaunančių pilkų uolų ir gilių tarpeklių įsispraudęs kelias net ir vasarą sunkiai įveikiamas. Asfaltas patiestas kur ne kur. Duobių – žymiai daugiau. „Volga“, kurioje sėdėjau greta gruzino vairuotojo, mažesnes daubas apvažiuodavo, o per platesnes ir gilesnes jai tekdavo ropoti vėžlio žingsniu. Karts nuo karto mus priversdavo vengti susidūrimų su nuo viršūnių atskilusiais ir tarsi specialiai kelio vidurin atriedėjusiais stambokais rieduliais.

Kelionė iš Tbilisio į Vladikaukazą lėtoka ir dėl gausybės, beveik kas keletą ar keliolika kilometrų įrengtų patikrinimo punktų. Visur – ginkluoti vyrai. Kas jie – gruzinai, osetinai, oficialūs kariai ar vyrai, kuriuos Maskva niekinančiai pakrikštijo „nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis“, – nesusigaudau. Ką nuo ko jie čia daboja, – taip pat nesuprantu. Tepastebiu, kaip įsitempęs vairuotojas į rankas jiems grūda tūtelėn susuktus banknotus. Virtuoziškai, beveik nepastebimai įbrukti pinigai – tai duoklė kalnų kelią kontroliuojančioms grupuotėms. Kukli padėka už tai, kad mums leidžiama judėti į priekį. Kas dėtųsi, jei vairuotojas, sutikęs mane ir keletą moteriškių už pakenčiamą kainą nugabenti į Šiaurės Osetiją bei kelionės metu vaizdingai porinęs apie žiemomis kalnuose siaučiančias pūgas, atsisakytų mokėti, nesvarstau. Gal nieko blogo, o gal verktume kruvinomis ašaromis visą likusį gyvenimą. Nenoriu bergždžiai spėlioti.

Dar pastebėjau, kad kai prieš patikros punktą vairuotojas sustabdydavo „Volgą“, prie automobilio priėję „Kalašnikov“ automatus per petį persimetę tamsaus gymio, rūsčių manierų vyrai ilgam įsistebeilydavo mano pusėn. Jau buvau įpratęs prie tokių žvilgsnių. Automobilyje – tik vairuotojas gruzinas, dvi gruzinės moterys su mergaite gruzine ir aš, lietuvis. Ne bet koks, o šviesiaplaukis. Šviesesnių nerasite. Beje, tikriausiai vienintelis blondinas šiuose kalnuose. Reikia būti visiškai aklam kaukaziečiui, kad Kaukaze nepastebėtum blondino.

Nors ginkluotų sargybinių veidai dažniausiai būdavo niūrūs, būtent į mane jie žvelgdavo draugiškai. Man atrodė, kad demonstruojamo draugiškumo būta nuoširdaus. Kai kurie net pasimesdavo, iš vairuotojo imdami pinigus. Vieno posto kariai, netikėtai automobilyje išvydę mane, šviesiaplaukį vaikiną, sutriko. Nebežinojo, ką daryti. Tarpusavyje persimetė keliais žodžiais. Ilgai nelaukę vairuotojui mandagiai grąžino pinigus. O atsisukę į mane karštai apgailestavo dėl kilusio nesusipratimo. Po to – temperamentingai linkėjo sėkmingos kelionės.

**Viza, leidžianti vykti į Ingušetiją. Slaptai.lt nuotr.**

Aš į jų šypsenas atsakydavau tuo pačiu – savo jėgomis pasitikinčio žmogaus rankos mostu. Elgiausi taip, kad visi manytų, jog esu ramut ramutėlis, nes, matyt, turįs galingų, įtakingų užtarėjų. Blefavau meistriškai. Tačiau širdies gilumoje, žinoma, pergyvenau, kad tik nesusigalvotų, jog Kaukazan galbūt esu atsiųstas šnipinėti. Aš – žurnalistas. Tik žurnalistas. Žurnalistika – ne priedanga. Atsidanginau čionai tam, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau prirašyti sensacingų straipsnių, pasakojančių, kas dedasi Grozne, Tbilisyje, Nazranėje. Tik tiek. Jokių karinių paslapčių man nereikia. Man rūpi Lietuvoje užsitikrinti žurnalistinę karjerą, kuri tikrai įmanoma po keletą mėnesių trukusių vandravonių karinių susidūrimų kamuojamame Kaukaze. Jei sveikas ir gyvas po viešnagės Kaukaze laimingai parkaksiu namo, – argi Lietuvoje neatsivers įtakingų redakcijų durys?

Privalės atsiverti. Nepaisant aplinkybės, jog man nusispjauti, kiek tie ar anie turį tankų. „Lietuvos aido“ politikos skyriaus vadovas, kai sykį kalbėjausi su juo telefonu iš Grozno, man rėkė į ausį, girdi, redakcijai reikėtų žinoti, ar kalnuose tikrai esama paslėptų Džocharo Dudajevo tankų. Jei apie tai brūkštelėčiau bent žodelį, štai tada tai būtų straipsnis! O dabar – skystoki mano tekstai. Vedėjas net priekaištavo – gal aš atostogaująs kalnuose?

Skaudu buvo girdėti priekaištus. Šį netaktą iki šiol prisimenu. Iš Vilniaus kojos nekėlęs kabinetinis žurnalistas nė nenutuokė, kaip kartais sudėtinga Kaukaze. Tik užsimink Grozne apie šarvuotąją techniką, iškart tavo pusėn kreivai pasižiūrės. Tada – tau niekas nepadės, jokios pažintys, rekomendacijos. Sykį apie tankus, beje, buvau užsiminęs bičiuliui čečėnui – ar teisybę rusų televizija pliurpianti, jog kažkur uolose ar miškuose įrengti slapti garažai, kuriuose generolas Dudajevas slepia savo šarvuotuosius kozyrius. Čečėnas iškart sukluso, įsitempė, pradėjo piktai mojuoti galva – toks smalsumas smerktinas. Aš privaląs prikąsti liežuvį. Kitaip mane tiesiog išsiųs namo, ir aš daugiau čia kojos neįkelsiu, Čečėniją matysiu kaip savo ausis.

Apie tankus pats nebūčiau užsiminęs. Tiesiog kiekvienąsyk, kai tik skambindavau į Vilnių, vedėjas reikalaudavo sužinoti bent šiokių tokių paslapčių, o kai nesužinodavau, – piktindavosi, bardavo mane. Kodėl jis remia mane prie sienos – nujaučiau. Redakcijoje buvo šiltai, patogiai įsitaisęs profesionalus kompiliatorius – susirinkdavo iš įvairiausių agetūrų žinių, jas pergromuliuodavo, pridėdavo vieną kitą savo trigrašį, ir štai sensacingas straipsnis apie susišaudymus Kaukaze, – ant stalo. Nereikia niekur važiuoti, nereikia vargti, nereikia rizikuoti. Ryte atsisėdęs prie kompiuterio ir peržiūrėjęs spaudą, iki pietų jau turėsi iš įvairiausių plagiatų profesionaliai sukaltą rašinį. Tad po pietų galėsi išdidžiai nusileisti laiptais į po redakcija įrengtą kavinę ir ramiai, besimėgaujant taure konjako bei cigaretės dūmu, – diskutuoti apie tikrąją žurnalistiką.

Bet kai atsiradau tarsi Pilypas iš kanapių aš, siunčiantis asmeninius įspūdžius bei pastebėjimus tiesiai iš Grozno, – viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atsirado konkurentas. Nusispjaut, kad mano tekstai be konkretybių, kiek generolas Dudajevas turįs naftos, ar daug jo gvardijoje mirti pasiryžusių karių. Užtat mano rašiniai – originalūs, sustiprinti asmeninėmis įžvalgomis, kurių nerasi nei agentūrų pranešimuose, nei laikraščių puslapiuose. Jie nuo nieko nenurašyti. Skaitytojams įdomiau, kai rašo žurnalistas, viską matęs savo akimis…

Plagiatoriui beliko graužti vedėją, kad šis daugiau laikraščio skilčių vis tik skirtų jam, o ne Grozne sėdinčiam kolegai, nes aš, matot, jau keletą mėnesių gyvenu Čečėnijoje, tačiau vis dar nežinau, kiek čečėnai iš pasitraukiančios rusų kariuomenės atėmė šarvuotų mašinų. Įtariau, kad būtent jis atkakliai ieškojo mano silpnųjų pusių, ir dėl jų išūžė ausis vedėjui. Tegul. Lenktynių, kas geresnis, nebijojau. Mano oponentas buvo silpnas korespondentas, taip sakau nė kiek neperdėdamas. Bet jis turėjo daug redakcijos akcijų. Daugiau net už vedėją ir mane kartu sumetus į krūvą. Todėl politikos skyrių kuruojantis vadovas pateko į dviprasmišką padėtį. Jei būtų labai draugiškas mano personai, artimiausiame akcininkų susirinkime greičiausiai prarastų įtakingą, solidžiai apmokamą boso poziciją.

Ir vis tik jei jis bent kelioms minutėms atsidurtų Grozne, jam taptų aišku, kokie jo pageidavimai absurdiški, kvaili, idiotiški.

Bet jam niekad neteko pajusti 1994-aisiais Grozne tvyrojusių nuotaikų…

Taigi iki mano žurnalistinės sėkmės Lietuvoje – dar toloka. Tūkstančiai kilometrų! Pirmiausia reikia nusigauti iki Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo, o iš ten – sugrįšti Groznan. Čečėnijos sostinėje manęs laukia dešimtys neužbaigtų temų. Kada surinksiu užtektinai informacijos – niekas nežino. Net aš pats. Gal po savaitės, gal po mėnesio…

Vėžlio greičiu judėdami pirmyn mes galų privažiavome Rusijos kariuomenės postą. Rusiškas karinis postas – tarp dviejų milžiniškų riedulių įsiskiepijęs tankas, du šarvuočiai, pūpsantys abiejose kelio pusėse, vienas prilipęs prie uolėtos sienos, kitas – beveik pakibęs virš skardžio, vedančio žemyn į upės išraižytą tarpeklį, žalia – pilka – ruda spalvomis išpaišyta milžiniška palapinė, stambūs prožektoriai, pakabinti ant paskubomis sutvirtintų medinių stulpų, keletas „ežių“ ir tvorelė su akį rėžiančiu užrašu „stop“. Prie „stop“ ženklo budėjo automatais bei ryšio priemonėmis apsikarstę, ant galvų šalmus užsimaukšlinę, neperšlampamas liemenes užsisegę du rusų kareiviai.

Priėjęs vyresnysis pareikalavo parodyti dokumentus. Pasus nunešė į palapinę.

Štai tada aš rimtai išsigandau. Staiga suvokiau, kad šį sykį būsiu įkliuvęs. Iki pat ausų. Tik dabar prisiminiau, kad man išduota viza leido svečiuotis vien Ingušijoje. Jokių gruzijų, osetijų ir čečėnijų. Kai iš Grozno važiavau į Tbilisį, mane lydėjo įtakingas čečėnas. Pasiekus šią perėją, tąsyk nereikėjo rusų kareiviams rodyti nei dokumentų, nei atidaryti automobilio bagažinės. Tiesiog čečėnas patraukė pasišnekėti su vyriausiuoju. Kai jį nuvedė į palapinę, iš ten jis grįžo po kelių minučių, išdidus, labai patenkintas, ir mes nė kiek nesugaišę pajudėjome pirmyn. Mįslingai šypsodamasis čečėnas pakomentavo: „užėjau pasisveikinti, kad mums palinkėtų laimingo kelio“.

Duoklę renkančios grupuotės taip pat nedrįso trikdyti mūsų ramybės. Tiesiog Aslanas pristabdydavo automobilį, musulmoniškai pasisveikindavo, reketininkai atsakydavo tuo pačiu, ir mes vėl šaudavome į priekį. Čečėnas man tvirtino, kad tai – tvarką kelyje prižiūrintys savanoriai, kuriuos kartais verta pamaloninti dovanojant užsienietiškas cigaretes ar duodant šiek tiek pinigų. Kartais pravečia ilgai brandinto konjako butelis. Bet tokia ceremonija – nebūtina, neprivaloma. Neturtingi neprievartaujami teikti dovanų.

Dabar buvo kitaip. Iš Tbilisio atgal į Grozną grįžau be įtakingojo palydovo. Taip jau susiklostė, kad Aslanas neturėjo galimybės laukti manęs ištisą savaitę Tbilisyje. Nutarėme, kad, sumanęs grįžti, jam paskabinsiu, ir jis atlėks manęs pasiimti. Tačiau kai išaušo atsisveikinimo su Tbilisiu diena, pamiršau, o gal tiesiog nedrįsau ieškoti Aslano. Nenorėjau jaustis mažu vaiku, kurį žliumbiantį reikia parsivežti namo, kitaip mažylis pasiklysiąs. Iki šiol mano komandiruotė klojosi kuo puikiausiai, nė menkiausios klaidelės, nė menkiausio užsikirtimo, kad nė neįsivaizdavau, jog galėtų nutikti kaip nors kitaip. Apie vizą, kurioje įrašyta tik Ingušetija, pamiršau. Nuoširdžiai sakau: visai iš galvos išgaravo. Ėmiau įsivaizduoti, kad, patekus į Kaukazą, viza jau nebeturi jokios reikšmės. Praradau budrumą.

Ir štai dabar Gruzinų karo kelyje aš – vienui vienas.

Dar didesnis nerimas užplūdo, kai kareivis gruzinams grąžino pasus, o man liepė lukterėti. Burbtelėjo tik tiek, kad dokumentai vis dar tikrinami. Sėdėjau tarsi ant adatų. Prabėgo valanda, o iš palapinės niekas neišėjo. Nei su geromis, nei su blogomis žiniomis. Vairuotojo pasiteiravau, gal reikėtų juos pamaloninti stambia dolerių kupiūra, buteliu konjako ir keliais „Malboro“ cigarečių blokais? Šias dovanėles iš anksto buvau įvyniojęs į celofaninį maišelį ir pasidėjęs šalia kojų, kad, ištikus nenumatytoms aplinkybėms, galėčiau nedelsiant įteikti.

Gruzinas gūžtelėjo pečiais. Jis pirmą kartą vežąs lietuvį, todėl net nežinąs, ką patarti. Neiškentęs įtampos išlipau iš „Volgos“. Nebegalėjau matyti, kaip nekantraujantis vairuotojas vogčiom žvilgčioja į laikrodį. Išties – mes vėlavome, mūsų laukė ilgoka kelionė. Vladikaukazas – dar labai toli.

Beslampinėdamas aplink mašiną nedrąsiai, neva atsitiktinai, prisiartinau prie kareivio. Pareiškiau norįs jų karininkui įteikti lietuvišką lauknešėlį. Būtinosios tarnybos šauktinis, tipiškas rusas, nesileido į kalbas. Elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų.

Tada prisiminiau dar vieną nepalankią aplinkybę. Lietuvos spaudoje jau paskelbta keletas mano straipsnių apie Čečėniją, ten puikavosi ir mano portretinės nuotraukos. Tad jei rusai norėtų, jie išsiaiškintų, kad aš, užstrigęs perėjoje „Verhnij Lars“, ir esu tas Džocharą palaikantis žurnalistas, nelegaliai patekęs į Čečėniją, o paskui nežinia kodėl besitrankąs po Šiaurės Osetiją ir Gruziją. Kuo puikiausia proga nubausti išsišokėlį pribaltą!

„Verhnij Lars“ perėjoje pradėjau jaustis tarsi uždarytas kalėjime. Kairėje pusėje – aukštos kalnų sienos, kuriomis be specialios alpinistų įrangos neužlipsi. Dešinėje – skardis. Jei kareivis stumtelėtų, nuriedėčiau link šniokščiančios kalnų upės, ir niekas niekad nerastų mano kaulų. Net jei likčiau gyvas po dardėjimo žemyn, atgal į viršų vienas be virvių neužsikabaročiau.

Tokį bjaurų jausmą buvau patyręs tik vieną sykį – kai Lukiškių tardymo izoliatoriuje šnekinau iki gyvos galvos nuteistą kalinį. Mažyčiame kambarėlyje su grotomis sutvirtintu langeliu ir prie žemės prišriūbuotomis kėdėmis jaučiausi taip slogiai, tarsi nujausčiau, jog Lukiškių kalėjimo sargyba kažin kodėl susimokė manęs nebeišleisti.

Dabar atrodė, kad būtent Gruzinų karo kelyje įstrigau tarsi tame tardymo izoliatoriuje. Iki tol buvę labai gražūs kalnai man ėmė panašėti į ankštą kalėjimo kamerą, iš kurios nebeišeinama. Kalnai man, žinoma, patiko. Bet dabar širdį suspaudė baugi nuojauta. Stačios uolos, snieguotos viršūnės, gilūs tarpekliai – neįprasta, nematyta, nečiupinėta. Štai kada pradėjau suvokti, jog iš kalnų kai kada ir nepareinama. Kai kada negrįžta net patys profesionaliausi, drąsiausi, ištvermingiausi alpinistai.

Buvo 1994-ųjų spalio mėnuo. Lietuva tuomet neturėjo nei rimtos užsienio reikalų ministerijos, nei ambasadų, nei mobiliųjų telefonų. Pranešti į Vilnių, kad man ant rankų užveržė antrankius, – kaip, kuo, iš kur? Net ir nulėkęs iki Vladikaukazo neguldyčiau galvos, jog pavyktų paskambinti į Vilnių. Bet iki Šiaurės Osetijos sostinės nusidanginti jau nebeįmanoma. Mane sulaukė vienoje iš kalnų perėjų. Sulaikė tik todėl, kad pats susimoviau. naiviai patikėjau esąs nesugaunamas Džeimsas Bondas. Todėl dabar verta laužyti galvą, kaip sumaniau teisintis, jei išveš į artimiausią karinį dalinį apklausai?

Kai iš palapinės po dar vienos valandos, trukusios taip ilgai, jog net nežinau su kuo palyginti, nebent su amžinybe, išėjo karininkas, rankose laikąs kažin kokius popierius, širdis apmirė iš baimės. Majoras patraukė mano pusėn. Grąžino pasą ir vizą, leidžiančią svečiuotis tik ingušų teritorijose. Tačiau jokių priekaištų, jokių perspėjimų nepažėrė. Nežymiai net šyptelėjo. Aš – laisvas, galįs lėkti į visas keturias puses.

Netikėjau tuo, ką girdžiu. Bet kai rankose išvydau savo dokumentus, kai pase pamačiau antspaudą „Verhnij Lars“, o karininkas pasuko atgal palapinėn, nieko nelaukdamas šokau į „Volgą“ ir nervingai šūktelėjau vairuotojui – pirmyn. Visi lengviau atsipūtėme. Džiūgavo ir vairuotojas, ir moterys. Bet labiausiai džiaugiausi aš, vis dar nesuprasdamas, kaip pavyko sveikam išnešti kailį.

Kai „Verhnij Lars“ perėja liko toli už nugarų, kai artėjome prie Vladikaukazo autobusų stoties, vairuotojas perspėjo pastebėjęs, kaip iš kareiviškos palapinės pro nedidelę atidengtą kišenėlę perėjoje aš buvau fotografuojamas. Gruzinas tikino aiškiai matęs, jog mane fotografavo, slampinėjantį aplink automobilį. Daug kartų fotografavo. Aš privaląs žinoti, jog atsidūriau jų kartotekoje. Tai – rimta, nebe juokai.

Vladikaukaze – vėl persekiojo nemalonumai. Autobusų stoties pakraštyje nuobodžiavo keletas taksi verslu užsiimančių vairuotojų. Maniau be didelio vargo vieną iš jų prikalbinsiąs keliauti į Grozną. Tačiau visi kategoriškai atsisakė. Atšoko nuo manęs tarsi nuo raupsuotojo. Net į kalbas nesileido. Iš Grozno jie gyvi negrįžtų, jei nusibelstų. Ir aš turėčiau susimąstyti, ar verta trenktis pas „prakeiktus čečėnus“. Vairuotojai tvirtino, kad niekas iš jų nedrįs manęs nugabenti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“.

„Štai kokia galinga toji Kremliaus propaganda“, – liūdnai susimąsčiau.

Stovėjau vienui vienas pustuštėje autobusų stotyje, ir nežinojau, ką bedaryti, ko griebtis. Jau vakarojo, buvo šaltoka, pradėjo lynoti. Pėsčiomis iki Grozno su savo didžiuoju krepšiu ant pečių tikrai nenukulniuosiu. Iki Grozno – kelios dešimtys kilometrų. O gal net visas šimtas. Kas dabar supaisys.

Vienas osetinas manęs vis tik pasigailėjo – nuvežė iki sienos, skiriančios Šiaurės Osetiją nuo Čečėno – Ingušetijos respublikos išorinės sienos. Ir skubiai metėsi atgal, palikdamas mane prie apleisto pasieniečių ar milicininkų posto.

Liko vientelė viltis – pasigauti Grozno pusėn važiuosiantį automobilį. Bet kelias buvo tuštutėlis. Jokio automobilio nei pirmyn, nei atgal. Nei „Volgos“, nei „Mersedeso“. Dar labiau temo, dar stipriau krapnojo lietus. Apsižiūrėjau, ar būtų įmanoma nakčiai įsikurti apleistame pasieniečių poste. Durys – užkaltos lentomis, langai – taip pat. Gal ir atlupčiau. Bet tuomet tolumoje pastebėjau du žiburėlius. Jie iš sutemų išniro netikėtai, vos prieš keletą sekundžių. Bent jau iki tol nebuvau jų pastebėjęs, nors atidžiai visur dairiausi. Negali būti klaidos – švietė automobilio žibintai. Mašina stovėjo ne Šiaurės Osetijos pusėje. Vadinasi, turėtų būti arba čečėnai, arba ingušai.

Baimindamasis, kad nepapulčiau į rankas išpirkos pareikalausiančiai gaujai, lėtai prisiartinau prie automobilio. Kaip tektų nešti kudašių, jei pasirodytų, jog automobilyje – ne tie, kuriuos norėčiau matyti, – nežinojau. Su tokiu milžinišku kelioniniu krepšiu ant pečių niekur nepaspruksiu. Vis tiek pagautų. Be to, šis automobilis, regis, vienintelis mano išsigelbėjimas. Belieka vėl aklai pasitikėti sėkme. Gal ir šį sykį ji nenusisuks, bus maloninga. Barbenau į stiklą. Kažkas pravėrė vairuotojo durelės. Paklausiau, ar nenugabentų į Grozną. Pasiūliau solidų uždarbį.

Prie vairo sėdėjusio jauno vyriškio honoraras nesudomino. Bet pažadėjo nuvešiąs. Tik reikėtų lukterėti. Tuoj turį ateiti jo draugai, ir tada visi kartu pajudėsime Čečėnijos pusėn. Ar mane tenkina tokios sąlygos? Aišku, kad tenkina. Vairuotojas greičiausiai buvo čečėnas. Jis išlipo, kad padėtų bagažinėn įkelti kelionės krepšį. Kai įsėdau vidun, uždarė langus ir įjungė šildymą, nes matė, koks aš – sustiręs. Ne tiek nuo šalčio, kiek nuo įtampos. Iš kasetinio magnetofono liejosi ilgesingos Kaukazo kario dainos – greičiausiai apie garbę, drąsą, mirtį.

Įsitaisius šiltame automobilyje vėl ramybės nedavė pačios bjaurausios mintys – ar tikrai nuveš? Bet buvau taip išsekęs, kad, užuot puolęs į paniką, saldžiai užmigau. Iš miegų pakirdau tik tuomet, kai durimis trinktelėjo kažkur iš tamsos išnirę vairuotojo draugai – du juodaplaukiai jaunuoliai. Tikriausiai čečėnai. Jie paaiškino nevažiuosiantys į Grozną. Tad pajudėjome be jų.

Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Nepratarė nė žodžio. Aš atidžiai stebėjau kelio ženklus, rodykles, ar tikrai judame Grozno pusėn. Ženklai bylojo, jog pasirinkta teisinga kryptis – Čečėnijos sostinės pusėn. Jaučiausi vis ramesnis ir ramesnis. Kai liko vos keliolika kilometrų, vairuotojas panoro stabtelėti – iš bagažinės išsitraukė nedidelį termosą su karšta juoda arbata. Pirma pavaišino mane, paskui pats atsigėrė. Tada ir prakalbo. Atsargiai, lyg tarp kitko pasiteiravo, kokių nuotykių aš čia ieškąs? Kai išgirdo, jog esu Lietuvos žurnalistas, jį tarsi būtų pakeitę. Neliko šaltumo, oficialumo. Iki tol tvyrojęs abipusis nepasitikėjimas išgaravo. Pasiūlė pas jį pernakvoti, jei neturiu Grozne kur prisiglausti. Patikino pinigų už važiavimą neimsiąs. Būtų negražu imti pinigus iš svečio.

Draugiškai besišnekučiuojant pasiekėme Grozno priemiesčius. Paprašiau privežti prie Džocharo Dudajevo rūmų. Jis neprieštaravo. Pirmąjame aukšte budintiems čečėnams prisistačiau sėkmingai grįžęs iš Tbilisio. Jie pažadėjo perspėsią Aslaną.

Apie ne itin malonius nuotykius kelyje jiems nieko neužsiminiau. Neinformavau ir Aslano.

Apie tai nepasakojau niekam net Lietuvoje. Net politikos skyriaus vedėjui, kai vėliau susitikome kavinėje redakcijos rūsyje. Pamaniau, kad vis tiek nesuprasiąs. Greičiausiai būtų abejingai burbtelėjęs: nieko blogo juk neatsitiko…

Taip. Nieko blogo nenutiko. Tačiau diena vis dėlto įsimintina. Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė. Pasirodo, tikroji baimė visiškai nepanaši į iki šiol pažinotas baimes, kai redaktorius, pavyzdžiui, grasina sumažinsiąs honorarą ar išmęsias iš redakcijos. Tikrasis nerimas turįs visai kitas spalvas, niuansus, kvapus.

Kas nėra žvelgęs į „Verhnij Lars” perėją apsupusius kalnus, tam bus sunku suprasti.

2020.08.04; 12:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Politinės klastos sinonimas

**Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.**

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

**Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste**

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos.

**Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.**

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Politinės intrigos

Valius Aleksa. Ne apie didvyrius daina

**Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.

Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.

„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.

Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.

Draugai ir priešai

Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.

Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.

Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.

Tikrovė ir jos scenarijus

Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.

Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.

**Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.

Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.

Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.

Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.

Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.

Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas

**Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.

riauses_seimas — **Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.**

Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.

Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.

Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.

Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.

Kiek iškovota, kiek dovanota?

Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.

Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.

**Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.

Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.

Pagarba 100-ečio senjorams

Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.

Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.

Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas

Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.

Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.

Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.

Geriau – blogiau

Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.

Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.

2018.01.14; 07:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Česlovas Iškauskas. Kodėl Michailas Saakašvilis drumsčia politinį vandenį Ukrainoje?

**Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.**

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo.

**Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.**

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas.

**JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.**

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

**Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.**

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį.

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00

Žvalgyba

Ukrainos pareigūnai tiria dvi pagrindines čečėno A. Osmajevo žmonos A. Okujevos nužudymo versijas

**Čečėnas A. Osmajevas. EPA – ELTA nuotr.**

***Čečėnė A. Okujeva. EPA – ELTA nuotr.***

Tiriamos dvi pagrindinės Aminos Okujevos nužudymo versijos. Tai antradienį televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas, parlamento deputatas Antonas Heraščenka.

„Pagrindinės versijos dvi: Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmai ir kerštas Adamui Osmajevui už Kadyrovą“, – sakė deputatas. Jis pridūrė, kad bus tiriamos ir „visos kitos versijos“.

Pasak ministro patarėjo, užpuolikai tikriausiai buvo du, o A. Osmajevas yra saugomas.

Pirmadienio vakarą čečėnas A. Osmajevas buvo sužeistas, o jo žmona A. Okujeva žuvo, kai prie Kijevo buvo apšaudytas jų automobilis.

Šių metų liepos mėnesį jau buvo kėsinamasi į A. Osmajevo gyvybę. Tada jis buvo sunkiai sužeistas Kijevo centre.

Maskva kaltina A. Osmajevą rengus pasikėsinimus į Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo gyvybę.

A.Osmajevas vadovavo Džocharo Dudajevo tarptautiniam batalionui, o jo žmona buvo šios formuotės atstovė. Abu sutuoktiniai dalyvavo operacijoje prieš prorusiškus separatistus Ukrainos rytuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 00:02

Politinės intrigos

Rusijos kaltė kurstant terorizmą – milžiniška

Gintaras Visockas

Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.

**Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai.**

Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.

Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.

Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes. Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.

Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.

Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?

Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr. — **Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.

Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.

M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.

Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą. Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.

Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!

O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.

Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.

Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?

Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?

Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.

O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?

2016.07.31; 08:09

Atsargiai

Džocharo Dudajevo žentas – pavojuje

Didžioji Britanija išsiunčia nelegalą Masudą Dudajevę su vaikais į Švediją, kuri jau atsisakė jam suteikti politinį prieglobstį.

Londono teismas pripažino, kad Britanijos valdžia pagrįstai atsisakė svarstyti Masudo Dudajevo, buvusio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo žento, prašymą suteikti politinį prieglobstį.

Tai matyti iš Rusijos informacijos agentūros RAPSI žinioje turimų teismo dokumentų.

Continue reading „Džocharo Dudajevo žentas – pavojuje” →

Fotoreportažai

Valstybingumas tyliai išplaunamas

Sąjūdininkų susirinkime (3)

Sąjūdininkų susirinkime (4)

Sąjūdininkų susirinkime (1)

Sąjūdininkų susirinkime (2)

Sąjūdininkų susirinkime (14)

Sąjūdininkų susirinkime (21)

Sąjūdininkų susirinkime (8)

Sąjūdininkų susirinkime (5)

Sąjūdininkų susirinkime (9)

Sąjūdininkų susirinkime (7)

Sąjūdininkų susirinkime (6)

Sąjūdininkų susirinkime (12)

Sąjūdininkų susirinkime (11)

Sąjūdininkų susirinkime (13)

Sąjūdininkų susirinkime (10)

Sąjūdininkų susirinkime (15)

Sąjūdininkų susirinkime (16)

Sąjūdininkų susirinkime (17)

Sąjūdininkų susirinkime (18)

Sąjūdininkų susirinkime (20)

Sąjūdininkų susirinkime (19)

Sąjūdininkų susirinkime (22)

Kovo 27 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus sąjūdininkų susirinkimas.

Sąjūdis šiemet švenčia 25-metį. Ta proga buvo daug sveikinimų, apdovanojimų padėkos raštais jau mirusiems ir dar tebedirbantiems sąjūdininkams; buvo daug trumpų (pagirtina) kalbų apie nūdienos negeroves, informacinių pranešimų, net giesmių ir dainų, dalyvaujant vaikučiams, jauniesiems skautams.

Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas perdavė prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus, palinkėjimus. Yra kuo pasidžiaugti, sakė parlamentaras, bet dabartinė situacija verčia ir rimtai susirūpinti. Valdžią turime ne tokią, kokios norėjome, kyla daug abejonių dėl jos nusiteikimo vykdyti Lietuvos Konstituciją.

Kalbėtojas pakvietė į kovo 28 d. Vinco Kudirkos aikštėje įvyksiantį protesto mitingą, kuriame bus reikalaujama neišduoti lietuvių kalbos, atsisakyti koalicijos su Lenkų rinkimų akcija.

Tą pačią dieną šioje salėje įvyksiantis „Vilnijos” draugijos suvažiavimas bus tarsi šio mitingo tematikos tęsinys. Sąjūdininkai ir šiame rengimyje turėtų dalyvauti. Po reikalavimu nepataikauti lenkams, laikytis Konstitucijos – valdžiai jau įteikta 20 000 parašų.

Parašai bus renkami iki birželio pabaigos. Reikia įrodyti, kad lietuviai neabejingi savo kalbai, Tėvynei, sakė Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas R.Kupčinskas. Sąjūdis remia prof. V. Landsbergį, pretenduojantį į Tėvynės Sąjungos-Krikščionių Demokratų (TS-KD) partijos pirmininko postą (plojimai). Andrius Kubilius yra padaręs gerų darbų, bet šiuo laikotarpiu Lietuvai labiau reikalingas V.Landsbergis. Stiprybės, sveikatos, mes laimėsime, drąsino R.Kupčinskas.

Vilniaus Sąjūdžio vadovas Leonas Kerosierius perskaitė padėkas mirusiems sąjūdininkams Viliui Bražėnui, Algimantui Bružui, Algimantui Keinai, Z.Lisauskui, Algimantui Malinioniui, Leonui Pranuliui… Padėjos raštai buvo įteikti jų artimiesiems.

Jaunoji skautė pagarsino prof. Onos Voverienės sveikinimą „suvažiavimo dalyviams, bendražygiams ir bendraminčiams”, kuriame, be kita ko, pasakyta:

Netrukus, balandžio 6-ąją, minėsime politikos apžvalgininko tarptautininko a.a. Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines. Vilius Bražėnas, antikomunistas, antiglobalistas ir vienas iš narsiausių Lietuvos tautinės valstybės atgimimo iniciatorių, įrašė patį ryškiausią puslapį į dabartinės Lietuvos politikos mokslo istoriją.

Renginiai, skirti jo 100-jų gimimo metinių paminėjimui, jau prasidėjo: išleista jo ir jo bendražygių knyga „Kova dar nebaigta” (V, 2013), Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje veikia paroda „Tėvynę gynęs žodžiu, plunksna ir ginklu” (ji veiks tik iki balandžio 3 dienos).

Vilius Bražėnas – vienas ryškiausių Lietuvos politikos šviesulių, kaip meteoras praskriejęs tamsia, komunizmo šmėklos sparnais uždengta Lietuvos padange, išeidamas į Amžinybę mums paliko savo asmenybės ir parašytų knygų spindesį ir testamentinį priesaką nepasiduoti, kelti tautą „iš apačios”, nesilankstyti melo stabams; kovingumo ir narsos, ginant savo didžiąsias politines vertybes – atkurtą Lietuvos valstybę ir tautiškumą – mūsų valstybinę kalbą, nesuklastotą istoriją, tvirtą šeimą, tautos kultūrą. Ateitis lemiama tik kovoje!

Beje, balandžio 6 d. Viliaus Bražėno šimtmetis bus minimas Vilniaus Karininkų ramovėje.

Kita skautė perskaitė nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlės Alos Dudajevos laišką Lietuvos sąjūdininkams.

Sveiki mielieji Lietuvos sąjūdininkai!

2012 09 30 į valdžią Gruzijoje atėjo nedidele balsų persvara rinkimus laimėjusi prorusiška partija „Golubaja mečta”, vadovaujama Bidzinnos Ivanišvili.

Spalio viduryje buvo uždarytas kanalas „Pik”, kuriame aš dirbau laidų „Kaukaziškas portretas su Ala Dudajeva” vedėja ir autore. Prasidėjo masiniai vyriausybės narių areštai, spaudimas prezidentui Michailui Saakašvili ir jo šalininkams. Aš turėjau palikti nuostabiąją Gruziją.

Tęsiasi Rusijos imperijos žemių apjungimas, posovietinių valstybių laisvė svyruoja ant Naujosios pasaulio istorijos svarstyklių.

Čečėnų tauta aštuonioliktus metus ginasi nuo šimtapenkiasdešimttūkstantinės Rusijos okupacinės kariuomenės.

Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo žmogaus savimonės – būti vergu ar Laisvu Žmogumi.

Niekada nesitraukite, nors ir kaip sunku būtų, neparduokite savo Tėvynės Laisvės!

Visa širdimi linkiu lietuvių tautai klestėjimo ir žydro dangaus virš galvų.

Kalbėjo A.Kudzys, pristatytas kaip akademikas. Nevadinkit manęs akademiju, aš jau ne akademikas, mane šitoje salėje iš akademikų išmetė, sakė kalbėtojas. Apie skalūnines dujas jis parašęs straipsnį, bet nė viena redakcija nesutikusi jo spausdinti, išspausdino tik „Laisvas laikraštis”.

„Akademikas” priminė dešimt Dievo įsakymų. Sakoma, kad iš dešimties nuodėmių septynios yra didžiosios. Pasirodo, kad didžiųjų nuodėmių, vis dėlto, irgi yra dešimt. Viena iš jų – pavydas. Nereikia pykti ant silpnapročių. Sąjūdyje buvo protingų žmonių, bet pasitaikė ir silpnapročių. Tokių buvo mažuma. Bet bėda, kad dauguma nusileidžia silpnapročiams. Iš to atsiranda kita nuodėmė – baimė. Mes jau bijom per šventes išeiti su trispalve.

Trečios didžiosios nuodėmės aš neišgirdau, nes mikrofonai veikė prastai, akustika man skundėsi ir viską filmuojantis, įrašinėjantis Albinas Kentra, taip pat susirinkimo sekretorės, kurios manęs vis klausdavo, ką pasakė koks kalbėtojas arba susirinkimo pirmininkas.

Kai ką pasižymėjau iš Jono Antanavičiaus kalbos: tauta privalo išsivaduoti iš nepilnavertiškumo komplekso. Manau, ši pastaba labai teisinga, reikšminga ir aktuali. Mums labai trūksta savigarbos, mumyse labai daug vergiškumo. J.Antanavičius susirinkusiuosius sveikino Birželio sukilimo sąjungos vardu.

Mes priešinomės rusinimui, lenkinimui. Atkakliai priešinomės. Ir dabar negalima leisti, kad pietryčių Lietuvoje būtų įteisinta lenkų lalba kaip valstybinė. Gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai, pavardės – tik lietuviškai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Kodėl lenkai Lietuvoje yra ne Lietuvos lenkai, o lenkai Lietuvoje, tarsi kitos valstybės lenkai? Bet kodėl mes taip begėdiškai anglėjame?! Vilniuje beveik neliko lietuviškų užrašų.

Taip kalbėjo Algirdas Šukys. Labai aktualios mintys.

Apie bėdas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kalbėjo Nepriklausomybės akto sigrataras Algirdas Endriukaitis. Padėtis katastrofiška. Mūsuose įvyko sąmonės lūžis. Jau kalbama, kad Europos Sąjungos pilietybė turi būti pirmoje vietoje. Ilgainiui liks tik viena pilietybė – Europos Sąjungos. Valstybingumas tyliai išplaunamas, greitai jo mums nereikės. Žemė parduodama užsieniečiams. Liksime be savo žemės. Jau dabar tūkstančiai hektarų – ne mūsų, tyliai parduoti Švedijos firmoms. Jeigu nesugebėsime atlikti staigesnių, tvirtesnių judesių – neturėsime savo valstybės. Manoma, kad pribrendo reikalas šaukti tautos suvažiavimą, nes tautos likimas nė vienos partijos nedomina. Lietuvos nebus, jeigu joje neliks lietuvių.

Apie globalistinių jėgų pergales Europoje kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka. Gyventojų sudėtis keisis lietuvių tautos nenaudai. Nors emigracijos kreivė mažėja, bet darbo jėgos trūksta: kils noras įsivežti imigrantų. Signataras pasidžiaugė, kad daugėja patriotiškai nusiteikusio jaunimo, apie tai byloja Kovo 11-osios eitynės Vilniuje.

Malonų įspūdį padarė garbaus amžiaus dailininkas Antanas Račius, kuriam Vilniaus Sąjūdžio vadovas įteikė padėkos raštą. Buvau partizanų ryšininkas, sakė jis. Sąjūdis – tai mūsų siela, tautos likimas. Neklauskim, ką man davė nepriklausoma Lietuva, dirbkim jos gerovei. Lietuvos bažnyčiose kabo šimtai mano paveikslų, Vytautas Didysis – Vilniaus Karininkų ramovėje. Ir šiandien aš dar dirbu, nors metų našta jau slegia pečius.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.28

Aktualijos

Aslaną Maschadovą nužudė 2005-ųjų kovo 8-ąją

2005 metų kovo 8 dieną klastingai, žiauriai ir ciniškiausiai buvo nužudytas Aslanas Maschadovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas. Jo neapraudojo ir nelydėjo iškilmingai į paskutinę kelionę, kaip lydimi tokio rango asmenys, ir kaip to reikalauja civilizuotų šalių etika. Jo kūnas nebuvo palaidotas žemėje, kaip to reikalauja visų tautų ir visų religijų papročiai.

Jis nebuvo grąžintas savo šeimai; jį pagrobė. Kas? Ogi tie, kas kasdien pagrobia nuo 10 iki 100 taikių čečėnų: barbarai rusai ir jų pakalikai – Kadyrovo čečėnai, kuriuos žmonės vadina tautos išdavikais.

Continue reading „Aslaną Maschadovą nužudė 2005-ųjų kovo 8-ąją” →

Aktualijos

Maschadovo adjutantas: “jūsų prokurorai bendrapiliečius laiko visiškais idiotais”

Mintys po apskritojo stalo diskusijos apie Čečėniją

Vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė surengė apskritojo stalo diskusiją „Istorijos ir informacijos apie Čečėniją sklaida Europoje ir Čečėnijoje“.

Renginys vyko Seimo Europos informacijos biure. Ši data pasirinkta neatsitiktinai. 1944 m. vasario 23 d. prasidėjo masinis čečėnų ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų trėmimas į atšiaurias Kazachstano vietas žūčiai.

Continue reading „Maschadovo adjutantas: “jūsų prokurorai bendrapiliečius laiko visiškais idiotais”” →

Politinės intrigos

Kaukazo Emyratui – beveik ketveri metai

2007 metų spalio 7 d. demokratinės Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas Dokka Umarovas, paskelbė Šariato valdomą Islamo valstybę visame Šiaurės Kaukaze – Kaukazo Emyratą.

Toks sprendimas buvo priimtas visų pirma dėl to, kad nepavykus pasiekti demokratinės Čečėnijos valstybės diplomatinio pripažinimo didelė dalis ginkluotų čečėnų dalinių pakriko. Dabartinis Kaukazo Emyrato emyras D. Umarovas neseniai pripažino, kad tuo metu su Rusijos Federalinės valdžios ginkluotais daliniais kai kuriuose frontuose kovojo vos kelios dešimtys čečėnų kovotojų.

Continue reading „Kaukazo Emyratui – beveik ketveri metai” →

Politinės intrigos

Valerija Novodvorskaja: “Negalima alternatyvų ieškoti Kremliaus šiukšlynuose”

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia žymios Rusijos disidentės, publicistės Valerijos Novodvorskajos interviu. Interviu duotas RTVi televizijos laidai “Osoboje mnenije”. Žodžio kišenėje niekuomet neieškančią Valeriją Novodvorskąją kalbina žurnalistė Olga Žuravliova.

Laidos viešnia dėsto savo požiūrį į “Kvadrigo” premijos negavusį Vladimirą Putiną, kritikuoja Rusijos inteligentus, manančius, jog Dmitrijus Medvedevas gali tapti rimta politine alternatyva, giria nužudytąjį Čečėnijos prezidentą Džocharą Dudajevą, užtaria dabartinį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. Ir negaili karčios kritikos tinginiams graikams. V.Novodvorskaja įsitikinusi: jei graikai nenori intensyviai darbuotis ir taupyti kaip vokiečiai, tegul bankrutuoja.

Continue reading „Valerija Novodvorskaja: “Negalima alternatyvų ieškoti Kremliaus šiukšlynuose”” →

Politinės intrigos

Prieš Rusiją nukreiptas terorizmas ne toks pat, kaip – antiamerikietiškas terorizmas

RTVi laidoje “Osoboje mnenije” vėl kalbėjo žymi Rusijos politikė, žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

Pagrindinė tema – teroro aktas, surengtas Maskvos tarptautiniame Domodedovo oro uoste.

Politikę, žurnalistę V.Novodvorskają kamantinėjusi laidos vedėja teiravosi, kas gi kaltas, kad Rusijoje įsigali pavojinga tendencija – teroro aktų kas kart daugėja. V.Novodvorskajos mintys apie šiandieninį terorizmą, nuo kurio kenčia ir Amerika, ir Europa, ir Rusija, – pasirodė esančios originalios.

Mano manymu, V.Novodvorskajos pastebėjimai apie priežastis, skatinančias terorizmą, – vertos rimtesnės analizės. Į jos pastabas derėtų įsiklausyti net ir Lietuvos slaptųjų tarnybų vadovams.

Continue reading „Prieš Rusiją nukreiptas terorizmas ne toks pat, kaip – antiamerikietiškas terorizmas” →

Aktualijos

Čečėnas visuomet privalo nugalėti ir niekada negali tapti auka

Esminė 1999 – 2001 metų Kaukazo karinės kampanijos ypatybė buvo ta, kad Rusijos kariuomenė prieš čečėnų kovotojus pradėjo naudoti raketines ir artilerijos atakas, aviacijos smūgius, vengdama tiesioginio fizinio kontakto mūšyje. Tokiame “nekontaktiniame kare” čečėnų kovotojai prarado personifikuotą priešo įvaizdį, jie nebematė veidų tų, kurie išaudavo artilerijos sviedinį ar raketą. Tai itin sujaukė čečėnų – vyrų – karių kaip keršytojų už savo artimųjų žūtį identifikavimą.

Dabartinio, modernaus ginklo panaudojimas Čečėnijos kare kvestionavo čečėnų kovotojų tikėjimą pergale, tuo pačiu sunaikindamas esminę čečėnų etnopsichologinę savybę – kiekvieno čečėno kaip bebaimių nugalėtojų suvokimą.

Continue reading „Čečėnas visuomet privalo nugalėti ir niekada negali tapti auka” →

SLAPTAI

Džocharas Dudajevas

Gintaras Visockas. „Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas“

Gintaras Visockas. Ne vien Kremlius kaltas dėl kruvinų karų

„FST sprogdina Rusiją“

Gintaras Visockas. Ar pavyko rasti kelrodę žvaigždę?

Karo korespondento išpažintis. Garbės žodis

Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai

Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje

Gintaras Visockas. Politinės klastos sinonimas

Valius Aleksa. Ne apie didvyrius daina

Česlovas Iškauskas. Kodėl Michailas Saakašvilis drumsčia politinį vandenį Ukrainoje?

Ukrainos pareigūnai tiria dvi pagrindines čečėno A. Osmajevo žmonos A. Okujevos nužudymo versijas

Rusijos kaltė kurstant terorizmą – milžiniška

Džocharo Dudajevo žentas – pavojuje

Valstybingumas tyliai išplaunamas

Aslaną Maschadovą nužudė 2005-ųjų kovo 8-ąją

Maschadovo adjutantas: “jūsų prokurorai bendrapiliečius laiko visiškais idiotais”

Kaukazo Emyratui – beveik ketveri metai

Valerija Novodvorskaja: “Negalima alternatyvų ieškoti Kremliaus šiukšlynuose”

Prieš Rusiją nukreiptas terorizmas ne toks pat, kaip – antiamerikietiškas terorizmas

Čečėnas visuomet privalo nugalėti ir niekada negali tapti auka

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą