Prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė. LRP nuotrauka.
Prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė mano, kad girdint prezidentes Dalios Grybauskaitės kalbas apie galimą ekonominę krizę, svarbiausia matyti tai, ką sako atsakingos institucijos, kaip Finansų ministerija, Lietuvos bankas, ar galiausiai Tarptautinis valiutos fondas.
Pasak jos, kol kas panašu, jog ekonomikos augimas išliks.
„Kol kas matome pakankamai palankias prognozes Lietuvai. Tai reiškia, kad pagal jų prognozes augimas išliks, taip, jis sumažės, kaip Lietuvos bankas sako, galbūt techninės recesijos galimybė yra, tačiau tikrai nesinorėtų būti tuo prognozuotoju, kuris prognozuoja arba neprognozuoja krizes“, – pirmadienį „Žinių radijui“ teigė I. Segalovičienė.
Prezidento patarėja tikino, kad ženkliai svarbiau šiuo metu yra kalbėti apie tai, ką reikia padaryti, jog bet kokiomis sąlygomis, ar recesijos, ar krizės, ekonomikos augimas išliktų kuo aukštesnis. Anot jos, kalbos tik apie stabdžių politika, mūsų ekonomikai neduotų nieko gero.
„Žinome, kad ši infliacija yra būtent pasiūlos infliacija. Didinkime investicijas į našumą ir investuokime į žmones, didinkime konkurencingumą ir taip galime padėti kovojant su pačia infliacija“, – sakė I. Segalovičienė.
Ji tvirtino, kad prezidentas Finansų ministerijos ekspertų grupei, dirbančiai su mokesčių klausimais, yra pasiūlęs paskatų investicijoms modelį, kuris reikštų, kad mokestinę pelno paskatą galima būtų pasiūlyti verslams, kurie išpildo dvi sąlygas – investuoja į našumą ir kartu investuoja į savo darbuotojus, didina darbo užmokesčio fondą. Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
„Taip pat prezidentas pasiūlė, kad būtų tikslinga diskutuoti apie vadinamo paskirstyto pelno mokesčio modelio režimą, kaip papildomą opciją įmonėms, kurių amžius nėra didelis, arba smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Būtent investicijų, kurios yra ekonomikos variklis, prognozės ir yra liūdniausios, jos krenta per pusę“, – aiškino prezidento patarėja.
„Čia iš tikrųjų turėtume susifokusuoti į pasiūlos didinimą, tai yra investicijas ir našumą, tam, kad sukovotume kokybiškai su infliacija“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė kritiškai pasisakė dėl sprendimų, sprendžiant ekonomines problemas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Pasak jos, šiuo metu Lietuvos Vyriausybės bei kitų politikų planuose neatsispindi atsižvelgimas į pasaulinės ekonomikos situacijos blogėjimą. Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Yra didelė tikimybė, kad nuo teorijų apie stagfliaciją, globali ekonomika pereina į recesiją ir tai galime matyti šį rudenį ir žiemą, o tai reiškia, Lietuvoje ekonominė krizė taip pat atsibels dviejų–trijų mėnesių lago laikotarpyje“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams teigė D. Grybauskaitė.
Buvusi prezidentė tvirtino, kad visi planai apie papildomas lėšas, antiinfliacinius paketus, turi atsižvelgti į pasaulinės ekonomikos lėtėjimą bei faktą, kad lėšų dėl ekonomikos susitraukimo gali tiesiog nebūti. Anot jos, to kol kas nesigirdi, o politikų kalbos tebėra tokios, kokios buvo taikos, augimo ir klestėjimo laikotarpiu.
„Deja, šis laikotarpis baigėsi ir vienkartinės išmokos, vienkartiniai įliejimai į ekonomiką lėšų tik didins infliaciją ir tokia didelė infliacija kartu su ekonomikos sulėtėjimu yra absoliučiai neišvengiama ekonominė krizė. Šita tiesiog reikia visiems turėti galvoje, neturėti iliuzijų, nežadėti ko negalime realizuoti ir pradėti gyventi realybėje. To aš kol kas negirdžiu“, – aiškino D. Grybauskaitė.
Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Manama, lapkričio 19 d. (dpa-ELTA). Kurdų regioninės vyriausybės Irako šiaurėje vadovas Masrouras Barzani teigia netikįs, kad tiek daug irako kurdų sprendimą išvykti į Baltarusiją lėmė ekonominė krizė ar stabilumo stygius.
Vietoj to M. Barzani pareiškė, kad daugeliu iš šalies išvykusių kurdų pasinaudojo prekybos žmonėmis tinklai ir kontrabandininkai. „Jie norėjo pasinaudoti šiais žmonėmis savo pačių tikslais, pasipelnyti“, – teigė M. Barzani.
Tokius komentarus M. Barzani išsakė penktadienį, prieš Manamos saugumo dialogo konferenciją Bahreine.
Kurdų regionai Irako šiaurėje yra nepriklausomi nuo centrinės vyriausybės Bagdade. Jie laikomi sąlyginai stabiliais, tačiau juos, kaip ir likusią šalį, veikia smarki ekonominė krizė.
Daugelis šiuo metu Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje esančių migrantų yra iš autonominių kurdų regionų Šiaurės Irake. Ketvirtadienį Irako vyriausybė užsakomuoju skrydžiu išskraidino kai kuriuos irakiečių migrantus atgal į Bagdadą.
M. Barzani taip pat nurodė, kad migrantai neatvyko į Baltarusiją neteisėtai, turėjo vizas, o daugeliu atveju už kelionę paklojo po kelis tūkstančius dolerių. „Jie išleido tūkstančius dolerių. Joks nepasiturintis žmogus neturi tiek pinigų, kad taptų pabėgėliu“, – teigė M. Barzani.
„Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilnius, spalio 4 d. (ELTA). „Hanner“ vadovo Arvydo Avulio teigimu pastarųjų savaičių įvykius Didžiojoje Britanijoje reikėtų sekti ir Lietuvoje, kadangi tai yra scenarijus, kuriuo, ženkliai trūkstant darbo jėgos, gali nueiti ir Lietuva. Verslininko nuomone, darbuotojų labiausiai trūksta tose srityse, kur neįmanomas nuotolinis darbas, o ateityje atlyginimai tokių profesijų darbuotojams gali kilti.
Pasak „Hanner“ valdybos pirmininko, reiktų atidžiau stebėti situaciją Jungtinėje Karalystėje, kur dėl vairuotojų trūkumo sutriko degalų tiekimas į šalies degalines, prie jų rikiuojasi ilgos automobilių eilės. A. Avulio teigimu, situacija Didžiojoje Britanijoje yra geras pavyzdys prie ko galima prieiti ir Lietuvoje, jei ir toliau trūks darbo jėgos.
„Jeigu neatsižvelgsi į tas aktualijas ir problematiką, tai galima sulaukti ir Lietuvoje panašaus scenarijaus. Ir čia ne pats blogiausias, ne pats juodžiausias scenarijus. Jei JK ir toliau taip trūks darbo jėgos, tai ten gali pradėti trūkti ir maisto (…) Jeigu (Lietuvoje – ELTA) ir toliau taip trūks darbuotojų restoranuose arba vairuotojų gali atsirasti sutrikimų aptarnavimo sferoje ir tiekimo grandinėse“, – „Žinių radijui“ kalbėjo „Hanner“ vadovas.
A. Avulio teigimu, Lietuvoje situacija dar nėra tokia prasta, tačiau einama panašiu keliu. Anot verslininko, statybų, logistikos sektoriuose juntamas didelis darbo jėgos trūkumas, o politikai į situaciją reaguoja vangiai. Todėl jis ragina valdžią sekti įvykius Didžiojoje Britanijoje.
„Lietuvoje mes irgi einam panašiu keliu, nes verslas nuolat kalba apie tai, kad trūksta darbo jėgos. Politikai į tai reaguoja labai vangiai ir jei dar vieną kitą deklaraciją išgirstam, kad bus palengvintos sąlygos įsivežti darbo jėgą, tai realiam gyvenime to nėra“, – mano Hanner vadovas.
„Lietuvos politikams ir tiems kurie dirba Vyriausybėje reikėtų atidžiau klausyti kas vyksta, nes britų pavyzdys yra labai geras šaltas dušas, po kuriuo turėtų palįsti visi ir pagalvoti, ar tikrai neprieisim ir mes prie tokio liepto galo, kai pradės trūkti degalų ar maisto, ar būtiniausių prekių“, – pridūrė A. Avulis.
Žmonės nenori dirbti sunkiai
A. Avulio nuomone, darbo jėgos trūkumas galėjo atsirasti dėl pandemijos metu išplėtotų nuotolinio darbo galimybių. Nuotolinį darbą esą mieliau renkasi jaunimas, be to, dirbantiems iš namų lengviau planuoti laiką, tad tradicinis darbas darbo vietoje nebėra patrauklus. Verslininko nuomone, dėl to itin trūksta darbuotojų tose srityse, kur privalu būti darbo vietoje, pavyzdžiui aptarnavimo arba logistikos sferose.
„Akivaizdžiai trūksta žmonių restoranuose, kur reikia dirbti su žmonėmis ir ten reikia būti nuo tos valandos iki tos. Trūksta vairuotojų, kur atsisėdi aštuntą valandą ryto prie vairo ir turi išlipti penktą valandą. Trūksta statyboje, ypač kur darbas yra pakankamai sunkus (…) Kiekvienas pasirenka tą darbą, kuris patrauklesnis, lengvesnis“, – teigia A. Avulis.
Jo nuomone, ateityje, siekiant suvaldyti susidariusią situaciją darbo rinkoje, sparčiausiai kils atlyginimai tų profesijų atstovams, kurie turi dirbti darbo vietoje.
„Matomai, kad tie, kurie dirbs nehibridinį darbą, o įprastą, matomai, kad jų atlyginimai kils gerokai daugiau nei tų, kurie dirbs hibridiniu metodu. Matomai čia yra ir gerų požymių – kas nori didesnių atlyginimų, matomai gali nusitaikyti į tą sritį ir tą darbo metodą“, – „Žinių radijui“ savo prognozę dėstė A. Avulis.
Užimtumo tarnybos duomenimis, rugpjūčio mėnesį Lietuvoje buvo registruota 211 tūkst. bedarbių, fiksuojamas rekordinis – apie 60 tūkst. – laisvų darbo vietų skaičius.
Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Valius Ąžuolas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimui antradienį ketinama pateikti Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) parengtas 2008–2009 metų ekonominės krizės priežasčių tyrimo išvadas.
„Pagrindinė šios komisijos užduotis buvo įvertinti, kokias klaidas padarėme, ir tų klaidų nebekartoti. Džiugu, kad visa tai, kas tyrimo metu buvo nustatyta: sakykime, tiek prieš krizę, tiek biudžeto formavimas, tiek dėl skolinimosi, kas buvo neteisingai padaryta ir neatsakingai skolinta, ir pažeidžiant įstatymus, šioje dabartinėje COVID–19 situacijoje einame kitu keliu“, – Eltai sakė tyrimo komisijos vadovas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Valius Ąžuolas.
Anot jo, patvirtinus išvadas, atitinkamos institucijos galės imtis tolesnių veiksmų.
„Rekomendacijos yra jau suformuotos komisijos, o visos kitos institucijos savo ruožtu tą turės daryti. Žinoma, jeigu Seimas tą patvirtins, nes kol Seimas nepatvirtina, jos neturi galios“, – kalbėjo V. Ąžuolas.
Tyrimo komisijos vadovas tikisi, kad Seimas išvadas patvirtins.
„Tikiuosi ir dėl to, kad netgi už komisijos sudarymą balsavo apie 80 Seimo narių, tai tikiuosi, kad tikrai nebus pasikeitus nuomonė“, – sakė V. Ąžuolas.
Išvadose teigiama, kad Lietuvos bankas sąmoningai ar nesąmoningai sudarė galimybes bankams perkelti daugelį rizikų kitiems, dažniausiai neprofesionaliems rinkos dalyviams, o nevaržydamas pigaus, spekuliatyvaus ir perteklinio finansavimo iš patronuojančių bankų, jis toleravo netolygias vietos bankų konkurencijos sąlygas.
Rašoma, kad, nepaisydamas besiformuojančių nekilnojamojo turto burbulų, ekonominių disbalansų ir iškraipomos ūkio struktūros, Lietuvos bankas toleravo agresyvią ir riziką ignoruojančią Skandinavijos bankų konkurencinę kovą dėl rinkos dalies ir leido šiems bankams visiškai perimti pinigų politikos kontrolę.
Eurai. Keletas kupiūrų. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo išvadose taip pat pabrėžiama, kad Baltijos šalių bankų sistemos ir ekonomikos buvo struktūriškai pažeidžiamos dėl dvigubos priklausomybės nuo išorės finansavimo (šalies bankai – nuo patronuojančių bankų, o šie – nuo tarptautinių rinkų). Trys Baltijos šalys išsiskyrė didžiausia priklausomybe, o šių šalių kredito rinkose dominavo vienos šalies – Švedijos – bankai. Todėl, kaip teigiama išvadose, išskirtinai gili krizė Lietuvoje – pirmiausia Švedijos bankų ir jų patronuojamųjų bankų, taip pat ir Lietuvos bei Švedijos priežiūros institucijų atsakomybė.
Tai, kad Lietuva nesugebėjo 2007 metais įsivesti euro, taip pat pagilino krizę, nes išaugo lito devalvavimo rizika, smarkiai padidėjo palūkanos litais, o tai pablogino kelių dešimčių tūkstančių namų ūkių, taip pat ir verslo įmonių, paėmusių paskolas litais kintamosiomis palūkanomis, finansinę būklę, rašoma išvadose.
Tai, kad 2006–2008 metais Vyriausybė veikė mažumos sąlygomis, taip pat 2008 metų rudenį vykę Seimo rinkimai, teigiama išvadose, trukdė bent iš dalies pasirengti prasidedančiai krizei.
Rekomendacijose BFK siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę įkurti nepriklausomą nuo centrinio banko finansinių paslaugų ir vartotojų teisių priežiūros instituciją, visapusiškai nagrinėti galimybę mažinti leistiną bankų rinkos koncentracijos lygį.
Krizės tyrėjai siūlo atlikti galimybių studiją dėl komerciniais pagrindais veikiančio valstybinio banko, kuris būtų orientuotas į bazinių finansinių paslaugų paketą, gyventojų, verslo, valdžios sektoriaus kreditavimo ir kitų finansinių paslaugų suteikimą.
Krizės tyrimą kritikuoja opozicija, o Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas yra sakęs, kad taip užsiimama „finansine archeologija.“
Seimas, vos patvirtinęs kitų metų valstybės biudžetą, mes visus kitus darbus ir ims aiškintis tarpusavio santykius – ar blogesnė buvo konservatorių Vyriausybė, valdyta Andriaus Kubiliaus, ar socialdemokratų, valdyta Gedimino Kirkilo. Nors yra tūkstančiai neišspręstų problemų, kurios žmonėms daug aktualesnės. Laimei, susiprasta, kad santykių aiškinimąsi reikia atidėti bent jau kol bus patvirtintas kitų metų šalies biudžetas.
Ką gi po jo patvirtinimo planuoja Seimas? 48 parlamentarai siūlo sudaryti laikinąją komisiją, kuri ištirtų, kodėl A. Kubiliaus Vyriausybės laikais buvo padaryta didžiulė finansinė žala valstybei, nes iš bankų skolintasi už milžiniškas palūkanas, kai esą buvo galima pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bus ieškomi politikų ryšiai su bankais, kurių naudai buvo priiminėjami sprendimai, kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir t.t. Savo ruožtu konservatoriai savo lyderio Gabrieliaus Landsbergio lūpomis siūlo ištirti dar ankstesnės – G. Kirkilo – Vyriausybės veiklą, mat dėl jos neveikimo neva nebuvo pasiruošta 2008-aisiais prasidėjusiai krizei.
Iš principo abiejų pusių kaltinimuose yra tiesos. Tikrai yra už ką kritikuoti A. Kubiliaus Vyriausybę, kurios valdymo pasekmes jaučiame iki šiol – dar nekompensuoti nuostoliai visiems žmonėms, patyrusiems „diržų veržimosi“ politiką, valstybės skola viršija 15 mlrd. eurų ir t.t. Tačiau, kaip teisingai pažymi konservatoriai, tokios kietos „diržų veržimosi“ politikos gal nė nebūtų reikėję, jei prieš tai valdžiusi G. Kirkilo Vyriausybė būtų valstybę parengusi krizei, sukaupusi rezervą, kaip kad pasielgė estai. Užuot darius tai, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu buvo išleistas visas „Sodros“ rezervas ir ji net įstumta į skolas. O ir valstybės biudžetas kasmet buvo deficitinis, nors jo pajamos kasmet vis didėjo.
Tačiau ar tikslinga dabar veltis į praeitį, užuot galvojus apie dabartį ir ateitį? Gal geriau tegul politikai savo energiją lieja ne pešdamiesi, o sukdami galvas, kaip, pavyzdžiui, stabdyti emigraciją, nes statistika yra tiesiog šiurpi: šiemet per 9 mėnesius iš šalies pabėgo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Vadinasi, daliai žmonių Lietuvoje yra blogai. Ar jie nebebėgs, jei sužinos, kad praeityje ką nors blogo yra nuveikę konservatoriai ar socialdemokratai? Ir, beje, ar patys politikai tai turi nuspręsti? Juk dešinieji visada sakys, kad blogi kairieji ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kas tuo metu turi daugumą, to ir teisybė.
Palikime praeities nagrinėjimą istorikams. Nes Seimo istorijoje buvo ne viena dešimtis, o gal ir ne vienas šimtas laikinųjų komisijų, paskelbusių skandalingas išvadas. Ir kas iš to? Jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė. Pavyzdžiui, bene skambiausios išvados buvo dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Pagal jas kone visi, prisidėję prie šios kai kurių ekonomistų amžiaus afera vadinamos privatizacijos, turėjo bent jau po kelerius metus atsėdėti už grotų. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Tad ir naujosios komisijos, jei ji vis tik bus sudaryta, išvados bus visiškai bereikšmės. Tuščiai iššvaistyta energija ir sugaištas laikas.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.
Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.
Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.
Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.
Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.
Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės padėties šalyje atsakingi tik mes patys.
Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.
Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.
Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.
Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.
Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.
Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.
Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.
Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?
Žmogaus gerumas – įstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).
Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.
Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu
Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.
Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.
Karbauskio ir Skvernelio ideologijos
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.
Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.
Gerųjų naujienų skleidėjas
Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.
Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?
Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.
Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.
Personalijos apie personalijas
Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.
Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.
Popierinė programa jau perdirbimo punkte
Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.
Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.
Mokesčiai ir kultūra
Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.
Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.
Duobę kasė, nors dar neįgriuvo
Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.
Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.
Šeškė rankovėje
15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.
Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.
Kuriama sugriaunant
Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.
Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.
Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos
Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.
Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.
Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.
Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.
Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!
Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.
O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.
Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?
Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.
Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“
Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.
Lietuvos ekonomika demonstruoja ryškų atsigavimą, teigia komercinio banko „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas, įspėjantis, kad šalis vis dėlto artėja prie ribos, kai plėtoti žemą pridėtinę vertę kuriančių ūkio šakų neapsimokės. Tam, kad atlyginimai šalyje būtų didesni, reikia didinti aukštųjų technologijų dalį ekonomikoje.
Bankas prognozuoja, kad įsivyravusios augimo nuotaikos šiemet apims beveik visus šalies ūkio sektorius – maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų sektorius augs 8 proc., gamyba, prekyba – 4 proc., transportas – 5 proc. Augimas palies net ir tuos sektorius, kurie pernai demonstravo neigiamą rezultatą, – žemės ūkį ir statybą.
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas
„Dauguma sektorių praėjusiais metais augo, išskyrus statybų ir žemės ūkio sektorius. Šiemet prognozuojame visiems augimą, išskyrus nebent energetikos. Energijos suvartojame vis mažiau, be to, pamažu visas energetikos verslas pereina į valstybės rankas: jo tikslas nėra uždirbti daugiau pelno, bet mažinti kainas. Dėl to energetikos sektorius toks specifinis, ir jis pamažu juda vis žemyn“, – aiškino R. Grajauskas ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje.
Vis dėlto pastebimą naudą visos šalies ekonomikai neša ne visų sektorių augimas. Pavyzdžiui, jau minėtas žemės ūkis sudaro vos 4 proc. šalies ekonomikos, tačiau jame dirba apie 9 proc. visų dirbančiųjų. Vadinasi, čia sukuriama pridėtinė vertė – labai menka. Gamyboje šiandien taip pat dominuoja žemesnės pridėtinės vertės sektoriai – maisto, baldų gamyba, medžio, metalo apdirbimas.
Nagrinėjant Lietuvos pramonės struktūrą, matyti, kad ji primena tą, kuri dabar būdinga Graikijai, ir tą, kurią dar prieš 30 metų galima buvo matyti Danijoje. Didžiąją Lietuvos pramonės dalį – daugiau kaip penktadalį – sudaro maisto produktų ir gėrimų gamyba. Tuo metu aukštųjų technologijų dalis, nepaisant spartaus augimo pastaraisiais metais, vis dar yra labai menka. Bendra Lietuvos gamybininkų apyvarta siekia 17 mlrd. eurų, iš jų vos 0,5 mlrd. atitenka aukštosioms technologijoms. Ši dalis, sudaranti vos keletą procentų visos gamybos, yra mažiausia visoje Europos Sąjungoje.
R. Grajausko teigimu, jeigu norime šalyje tikėtis didesnių atlyginimų, būtina orientuotis į aukštą pridėtinę vertę kuriančias ūkio šakas.
„Drąsiai galime vadintis gamybininkų šalimi, tačiau aukštųjų technologijų dalis gamyboje išlieka žema, nors ir didžiuojamės lazeriais bei biotechnologijomis. Jei norime, kad atlyginimai būtų didesni, būtina daugiau aukštųjų technologijų. Tuomet pasireiškia multiplikatoriaus efektas: kyla atlyginimai visoje ekonomikoje“, – kalbėjo R. Grajauskas, pridūręs, kad aukštą pridėtinę vertę kuriančiose ūkio šakose veikiančiose Lietuvos įmonėse vidutinis atlyginimas šalies vidurkį viršija bent du kartus.
Pasak „Danske Bank“ ekonomisto, kitos šalys jau reikšmingai pažengė plėtodamos aukštųjų technologijų sektorių.
„Gamyba, prekyba, transportas – tai trys pagrindiniai ramsčiai, kurie stumia į priekį mūsų ekonomiką. Pagrindinis sektorius, kuris stumia Danijos ekonomikos augimą, yra informacinės ir ryšių technologijos (IRT), Švedijoje – IRT, Airijoje – IRT. Vokietijoje pirmoje vietoje gamyba, bet antroje vietoje – IRT. Čia atskira tema: sinergija tarp gamybos ir IRT ir yra ketvirtosios pramonės revoliucijos variklis, Vokietija yra šio proceso lokomotyvas“, – sakė R. Grajauskas, pridūręs, kad Lietuvoje gamybos skaitmenizavimas yra labai žemas. Ekonomisto teigimu, racionaliausia Lietuvai orientuotis į tas ūkio šakas, kuriose jau esama tam tikro įdirbio, pvz., minėti lazerių, biotechnologijų sektoriai.
Lietuvai svarbu koncentruoti išteklius, aiškiai įsivardyti, kas bus jos ekonomikos variklis ateityje, ir nuosekliai dirbti ta kryptimi. Svarbiausiu tokios transformacijos elementu turi būti kokybiška švietimo sistema, paruošianti reikalingus aukštos kokybės specialistus.
Nors šiandien aukštosios šalies mokyklos absolventams įskiepija neblogas teorines žinias, jos vis dar per mažai dėmesio skiria tarpdiscipliniškumui ir komercializavimui. R. Grajausko teigimu, dėmesys turi būti skirtas ne tik mokslui, bet ir ekonomikai, rezultatų kūrimui.
Pasak „Danske Bank“ ekonomisto, Lietuvai lieka iki 5 metų laikotarpis, kol dabartiniai vyraujantys šalies ūkio sektoriai išsems savo potencialą. Pvz., Estija, su aukštesniais atlyginimais, jau nebepatraukli žemesnės pridėtinės vertės gamybai, todėl šalis orientuojasi į informacines technologijas. Lietuvoje augant atlyginimams ir nedidėjant našumui, produkcija brangsta, šalis tampa mažiau konkurencinga užsienyje. Trumpuoju laikotarpiu dar galima būtų didinti našumą ir mažinti darbo sąnaudas (pvz., darbuotojų skaičių), bet net ir našumo didėjimas turi ribas.
R. Grajauskas atkreipė dėmesį ir į būtinybę kovoti su šešėline ekonomika.
„Šešėlinė ekonomika yra viena didžiausių Europoje. Tokiu būdu dirbtinai palaikome tam tikrų sektorių konkurencingumą, nes jie nemoka jokių mokesčių. Šešėlis labai paplitęs statybų, maitinimo, apgyvendinimo, prekybos šakose. Tam tikri sektoriai, jeigu būtų priversti mokėti visus mokesčius, būtų priversti ir keistis, didinti našumą“, – sakė R. Grajauskas.
Ne mažiau už konkrečios srities paieškas ir švietimo sektoriaus reformas svarbus ir ryžtas. Jo privalo turėti ir valstybė, ir verslas – nebijoti prisiimti rizikos ir būti ambicingi įgyvendindami idėjas.
Visoje Italijoje kalbama viena kalba, dominuoja viena religija, gyvena viena tauta, tačiau skirtumai išlieka dideli.
Nuo pat šalies susivienijimo 1861 metais teritoriją galima dalyti į dvi dalis – Šiaurės Italiją ir centrines sritis bei Pietų Italiją. Šiauriečiai turtingi, pietiečiai ne. 2009 m. finansų krizė labai skaudžiai smogė Pietų Italijai, skirtumai dar labiau padidėjo, todėl politikai vėl bando skatinti pietiečių gerovės spurtą.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Pietų Italijoje krizė tęsėsi 7 metus
2015-ieji buvo pirmieji metai, kai Pietų Italija, arba Mezzogiorno, kaip šią valstybės dalį vadina patys italai, fiksavo nedidelį ūkio ūgtelėjimą. Vos 0,8 proc. – nedaug, bet tai gera žinia po 7 metų nuosmukio. Skaičiuojama, kad pietiečių ekonomika susitraukė 13,5 proc. Tai turėjo katastrofiškų pasekmių visam regionui. Mažėjo investicijų, neaugo atlyginimai, didėjo nedarbas. Tokia bloga ir ilgai besitęsianti ekonomikos būklė atsiliepė ir žmonių nuotaikoms. Net 1,6 mln. žmonių emigravo į šiaurines teritorijas arba užsienį, o regione kūdikių gimė mažiausiai per visą 150 metų istoriją!
Per ekonomikos krizę mažėjo investicijų, verslo įmonių, jų apyvarta ir darbuotojų skaičius. Per trumpą laiką prarasta apie 0,5 mln. darbo vietų. Dėl tokio privataus sektoriaus susitraukimo viešasis sektorius labai prastai rinko mokesčius. Savivaldybės didino skolas, bet taip pat mažino ir išlaidas. 2013 m. Pietų Italijoje viešųjų investicijų mastai buvo nukritę iki 1996 m. lygio.
Atkurti tai, ką prarado Pietų Italija per krizę, gali prireikti 10 ar net daugiau metų, o juk skirtumai ir iki krizės tarp abiejų Italijos dalių buvo dideli.
Šiaurės ir Pietų Italija skyrėsi visada
Tipiški pietiečiai savo išvaizda yra tamsesnių plaukų, juodų akių, žemesnio ūgio, ugningo charakterio, kalba daug gestikuliuodami, tačiau mėgsta siestą ir lėtą gyvenimo tempą. Apie pietiečius šiaurinėje Italijos dalyje populiarūs anekdotai ir juokingos istorijos. Tai stereotipai, kuriuos galima mėginti paneigti, bet objektyvi statistika neleidžia abejoti – Mezzogiorno stipriai ekonomiškai atsilieka nuo šiaurinės dalies ir taip yra jau 150 metų.
Pietuose vidutinis atlyginimas mažesnis beveik 20 proc., o nedarbas dukart didesnis. Moterys dirba tik kas trečia, taigi net Graikija, kurioje dirba tik 43 proc. moterų, atrodo labai gerai. Matant tokius prastus rodiklius, nestebina ir tai, kad tarp pietiečių skurdas gresia 28 proc. gyventojų.
Pietų srityse vyrauja žemės ūkis, turizmas, su jūra susietos ekonominės veiklos, o šiaurėje sutelkta šalies pramonė, gamyba, finansų ir prekybos centrai. Daug kartų buvo mėginama industrializuoti Mezzogiorno. Labai didelė reforma buvo vykdoma XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Ji susidėjo iš dviejų dalių – žemės reformos ir didelės valstybinių investicijų programos. Žemės reforma buvo siekiama įsisteigti daug naujų mažo ir vidutinio dydžio ūkių, o valstybės investicijos turėjo pritraukti privataus kapitalo, skatinti industrializaciją bei įmonių plėtrą. Programa nepasiteisino. Mezzogiorno vis tiek liko ekonomiškai prasčiau išsivystęs kraštas, o valstybės skirti pinigai buvo išvogti, išeikvoti ir išleisti ne pagal paskirtį.
Kodėl Pietų Italija nepraturtėja?
Mokslininkai jau daugybę metų laužo galvas, kas vyksta su Mezzogiorno. Prirašyta daugybė studijų, mokslinių darbų ir atlikta tyrimų. Kiekviena vyriausybė Romoje tvirtina savo skatinimo planus pietinėms sritims, bet situacija iš esmės negerėja.
Eiliniai gatvėje sutikti italai turi savo atsakymus, kurie nėra moksliškai pagrįsti, bet daug žmonių jais tiki. Pasak tokių kalbų, pietinės sritys daug metų buvo veikiamos arabų ir Bizantijos kultūrų, šiaurinė – germanų. Taigi žmonės pagal regionus skiriasi išvaizda ir savo genais. Kitas populiarus aiškinimas, kad pietuose karšta ir žmonės paprasčiausiai „tingi dirbti“.
Mokslininkai nesutinka su tokiais teiginiais ir pateikia racionalesnius aiškinimus. Ekonomikos profesorius Paolo Pinotti teigia, kad dėl pietinės dalies atsilikimo kalta mafija. Ji trukdo verslumui, skatina mokesčių nemokėjimą, trukdo efektyviai veikti teisėtai valdžiai, grobsto valstybės pinigus ir apskritai neigiamai veikia gyventojų iniciatyvumą. Sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas savo tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai yra Šiaurės Italijoje, kur daugiau kaip 90 proc. gyventojų dalyvauja bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.
Kiti ekspertai dėl prastos Mezzogiorno ekonomikos ir socialinės būklės kaltina didelę ir prastai veikiančią biurokratiją, išvešėjusią korupciją bei neveikiančią valstybės teisės sistemą.
Naujas planas Pietų Italijai
Italija garsėja ne tik dideliais regioniniais skirtumais, bet ir labai nepastovia valdžia. Premjerai ir ministrai keičiasi dažnai, todėl viešasis sektorius nespėja adekvačiai reaguoti į kintančią situaciją. 2015 m. vyriausybė Romoje vėl atkreipė dėmesį į Mezzogiorno problemas ir parengė solidų paketą priemonių, kaip suvaldyti krizę bei paskatinti augimą.
Valstybės pareigūnai kartu su Europos Sąjungos ekspertais domėjosi kitų šalių, tokių kaip Lenkija, patirtimi, kaip paskatinti ūkio plėtrą. Buvo išskirti prioritetai: skatinti vietos verslą ir kviesti užsienio investuotojus. Tam ketinama taikyti laisvosiose ekonominėse zonose pasiteisinusią praktiką: atleidimą nuo mokesčių, mokesčių atidėjimus, garantijas smulkiems kreditams mažoms įmonėms, lengvinti biurokratinius suvaržymus verslui ir kt. Kartu paskelbta apie didelio masto ES bei valstybės investicijas į susisiekimo infrastruktūrą ir uostų plėtrą pritraukiant privačias lėšas. Palyginkite, į šiaurinių regionų infrastruktūrą ketinama nukreipti 4,6 mlrd. eurų, o į pietinių – 11,4 mlrd.
Prieš metus Italijos vyriausybės pradėtos ekonomikos skatinimo priemonės jau davė šiokių tokių vaisių pietuose – padaugėjo darbo vietų, smarkiai išaugo turistų skaičius, be to, buvo geras derlius ir ekonomika po 7 depresijos metų stabilizavosi. Ar ilgam, ar problemos jau suvaldytos? Pietų Italijos regiono reikalų ekspertas Alessandro Laterza sako: „Jeigu netikėsime, kad problemas galima išspręsti, visos pastangos iš anksto bus pasmerktos žlugti“.
Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?
George Monbiot, šios analizės autorius.
Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?
Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?
Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.
Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.
Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.
Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo dėka savo nuopelnų, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.
Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.
Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.
***
Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.
1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“, Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.
Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.
Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.
Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.
Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų, kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.
Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.
Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos – pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.
***
Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.
Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.
Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur – pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naująjame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.
Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje, pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų, ar elektros sąskaitų užšaldymo, idant farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.
Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiais pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.
Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis, nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.
Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įrėmę mus į kampą.
Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje, į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.
Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniais, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.
Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.
Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.
Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą.
Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų, nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje, balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties, žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.
Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms – pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.
Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“.
***
Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.
Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai, mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.
Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio naudojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“, ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.
Prieš šimtmetį, naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo, apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien, šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.
Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.
Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą, teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis naudojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.
***
Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.
Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.
Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.
Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas, sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.
Žmonės nori gyventi teisingame pasaulyje. Kai dingsta teisingumas, niekas nebepadarys žmonių gyvenimo laimingo. Visos tradicinės Lietuvos politinės partijos teigia pasisakančios už teisingumą ir tikina, kad pakeitus vieną ar kitą teisėją, paskyrus išmanantį savo darbą, sąžiningą prokurorą jis bus pasiektas. Tuo tarpu mes visi žinome, kad esminė permaina valstybės gyvenime – Nepriklausomybės atkūrimas – įvyko remiantis visos visuomenės siekiu vadovautis teise ir teisingumu. Ši patirtis gali tapti pamatu teisingesnės, o drauge ir laimingesnės visuomenės kūrimui.
Buvęs „Lietuvos” kinoteatras Vilniuje nūnai – apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gausūs tyrimai patvirtino, kad piliečiai labiau linkę pasitikėti teisėtvarka, kai jie patys bei jų išrinkti atstovai dalyvauja jos veikloje. Čia matome tą pačią priešpriešą kaip ir tvarkant bendruomenės reikalus. Vis daugiau profesionalų, kurie vis toliau nuo piliečių neišsprendžia problemų. Prisiekusiųjų teismas, piliečių atstovų dalyvavimas rezonansinėse bylose, teisėjų ir policijos vadovų rinkimai bei kiti visuomenės įtraukimo į teisėsaugos veiklą būdai didina pasitikėjimą teisingumu. Belieka šiais būdais pasinaudoti.
Tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme
Nemažiau svarbu, kad ir kiti valstybei svarbūs sprendimai būtų priimami žmonėms dalyvaujant. Gyvenantys laisvoje visuomenėje, yra laimingesni negu gyvenantys autoritarinėse valstybėse. Pastarosiose gali būti aukštas materialinis gyvenimo lygis, bet jos riboja žmogaus laisves ir teisę lemti valstybės ateitį, o todėl niekada neįstengė sukurti ilgalaikės, tvarios gerovės.
Dalyvaujantis valstybės valdyme pilietis pasitiki politinėmis institucijomis ir žino galįs labiau kontroliuoti savo gyvenimą, išgyvena atsakomybės, laisvės, savarankiškų sprendimų jauseną, nelaiko savęs nevaldomų, nesuprantamų išorinių jėgų žaisliuku. Lietuvoje nemenka dalis žmonių patikėjo, kad jie nedaro įtakos priimant politinius sprendimus, paveikiančius jų gyvenimus.
Todėl jų domėjimasis politiniu vyksmu mažėja ir politinis aktyvumas palaipsniui nyksta. Atitinkamai ir jų interesai vis menkiau atstovaujami. Žinoma, tokie nusišalinę/nušalinti nuo politikos piliečiai iš dalies yra patys atsakingi dėl savo pasyvumo, nedalyvavimo rinkimuose. Bet nebūtų teisinga tiesiog juos kaltinti. Svarbu didinti vis dar politiškai pasyvių asmenų ir grupių dalyvavimą, nes jis neatsiejamas nuo geresnio valstybės problemų suvokimo, veiksmingesnio visų interesų gynimo, o tuo pačiu didesnio pasitenkinimo valdymu.
Politinis aktyvumas skatintinas ir todėl, kad jis yra susijęs su bendru pasitenkinimu gyvenimu. Žmogus jaučiantis, kad yra svarbus, kad jo veiksmai turi įtakos visuomenei, yra laimingesnis už tą, kuris nesijaučia kontroliuojąs aplinką, galįs ją paveikti.
Partijos atstovaujančios tradicines ideologijas tarsi ir neprieštarauja aktyvesniam piliečių dalyvavimui valdyme. Bet pažvelgus atidžiau pastebėsime jas aptarnaujančios žiniasklaidos įkyriai brukama valstybės valdymo tapatinimą su „loviu“ ir „purvu“ O kas norės teptis? Pastebėsime nuolatinius galimybių piliečiams pareikšti savo valia ribojimus. Antai, retas politikas pritaria esamam referendumo įstatymui, kuris nepateisinamai apsunkina jo rengimą, bet bandymai keisti referendumo įstatymą, palengvinti jo organizavimo sąlygas atmetami. Atmetamos ir internetinio balsavimo galimybės. Panašių pavyzdžiu netrūksta, o jų esmė – atskirti piliečius nuo valdymo.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Svarbu pažymėti, kad felicitarinė politika skirta visuomenės laimės lygio kėlimui yra visaapimanti. Tradicinės politikos šalininkai paprastai siūlo vieną priemonę ar būdą, kuris neva stebuklingai išspręs visas problemas. Siekiant laimingesnės visuomenės veikimo sprendimų gausą vienija bendras tikslas. Todėl neįmanoma priimti kokio nors vieno sprendimo ir sukurti laimingesnę visuomenę, todėl reikia, kad piliečiai nuolat dalyvautų jos kūrime.
Visuomenės laimės lygio tyrimai parodė, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių (sveikatos, pajamų, amžiaus ir t.t.) ir, anot šveicarų mokslininkų B. S. Frey ir C. Frey Marti, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 4500 JAV dolerių pajamų per metus padidėjimui. Todėl įvairūs demokratijos apribojimai, vaizdžiai sakant, tuština mūsų pinigines. O tokių apribojimų Lietuvoje tikrai netrūksta.
Su demokratija sietinas ir valdžios galių paskirstymas. Valdžia gali būti centralizuota ar perduota savivaldos institucijoms. Nors pasauliniai laimės tyrimai rodo, kad valdžios perdavimas iš centrinių į vietines struktūras patikimai didina visuomenės laimingumą. Lietuvoje kol kas vyksta greičiau priešingas procesas.
Laimingesnės Lietuvos viltis
Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Vietoj to mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus vietą.
Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?
Turtingos korporacijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, grėsmės tautos išlikimui – demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Ir niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų.
Laimės ekonomika ir ją įgyvendinanti felicitarinė politika vadovaujasi kita nuostata – laimingesni uždirba daugiau. Todėl ji kuria ne tik turtą, bet ir tikrą gerovę, siūlo išeitis ten, kur atgyvenusių ideologijų atstovai mato akligatvį. Felicitarinis pasirinkimas tai kelio į laimingą ir klestinčią Lietuvą pasirinkimas.
Premjerui su Vyriausybe garsiai džiaugiantis augančiais ekonominiais rodikliais, visuomenės apklausos rodo gyventojų pesimistines nuotaikas. Dažno lietuvio nešildo informacija apie augantį bendrąjį vidaus produktą ar aukštas turto pajamas.
Kylančios kainos, maža pensija ar vos minimalius poreikius tenkinantis atlyginimas yra dažnas kasdienybės apibūdinimas. Iš kur atsiranda ši takoskyra tarp statistikos ir gyvenimo realybės?
Analizuodamas ateinančių metų biudžeto projektą Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius teigė pasigendantis Seimo salėje diskusijų dėl kritinių Europos Komisijos, Valstybės kontrolės ir Lietuvos banko išvadų apie kitų metų biudžetą.
„Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į Europos Komisijos išvadą, kurioje Lietuva priskiriama itin kritiškai vertinamų šalių grupei, kartu su Ispanija, Italija ir Austrija. Išvadoje rašoma apie riziką, jog šalis neatitiks Stabilumo ir Augimo pakto nuostatų. Svarbiausias tiek Europos Komisijos, tiek Valstybės kontrolės siūlymas – mažinti Lietuvos biudžeto deficitą iki 0.5% BVP“, – teigė A. Kubilius.
A. Butkevičius ir kiti socialdemokratai labai mėgsta moralizuoti, kaip konservatoriai per krizę „praskolino Lietuvą“. Tai gal dabar, kai jau valdo p. Butkevičius, Lietuvos skolos pradėtos mažinti, jau kaupiamas rezervas?
Tikrai ne! Lietuvoje 2009 m. krizė buvo tokia gili, nes Lietuva skirtingai nei Estija, neturėjo rezervų, o dabar, kai ekonomika auga ir jau būtų galima kaupti atsargas, skolos tik didėja.
Krizės skolos, nes nebuvo atsargų
2009 m. kai Lietuvą užklupo krizė, buvome visai nepasiruošę. Staigiai pasipylė įmonių bankrotai, padaugėjo bedarbių, išaugo šešėlis ir drastiškai smuko biudžeto įplaukos.
Prieš ketverius ar penkerius metus vienoje diskusijoje išreiškiau mintį, kad Rusijos ekonomika žygiuoja prie didelės krizės. Taip teigiau matydamas, kaip Rusijos valdžia reaguoja į dėl 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės prasidėjusius pokyčius. Šios krizės laikotarpiu tapo akivaizdu, kad JAV dar agresyviau investuos ir išnaudos savo energetikos potencialą, o Europa augant konkurenciniam spaudimui nebegalės taikstytis su Rusijos diktuojamomis dujų kainomis.
Ilgainiui Rusijos pajamos iš energijos išteklių eksporto mažės, todėl siekdama išsaugoti savo ekonomikos potencialą ir visuomenės gerovę Rusijos valdžia privalo imtis skubių reformų, didinti konkurencingumą ir taip mažinti priklausomybę nuo importo. Yra teigiančiųjų, kad tai ir buvo daroma.
Bet kuriuo atveju krizės neišvengiamos, tačiau yra krizės ir yra ekonominės duobės, kuriose gali prasiskelti galvą.
Todėl normalus žmogus, kartą patekęs į tokią duobę, daugiau niekada į ją nebepaklius. O Lietuva taikosi trečią kartą trinktelėti į dugną.
Tik labai keista, kad tai vyksta mūsų šalyje, kurioje tiek daug protingų žmonių. Nes jei didelė dalis visuomenės nemato, kur slenkame, tai ar sunku Lietuvos šviesuomenei sudrausminti Viktorą ir jo partnerius, kad nustotų piliečius vilioti šokiais ties bedugne?
Ar norite sužinoti visiškai slaptą informaciją, kodėl rinkimuose taip sekasi populistams ir kaip runkeliais verčiami patriotiški kaimo žmonės? Jei taip, šis straipsnis skirtas jums.
Nes šios informacijos niekada nesužinosite iš Lietuvos žurnalistų ar politologų – tai tarsi elito paslaptis, kurios negalima išduoti visuomenei. Nes jei išduosi, kaip žiniasklaida visuomenei plauna smegenis, išduosi visą industriją.
Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.
Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.
Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?
Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt šiandien pateikia keletą ištraukų iš publikacijų, kurių autoriai vertina ekonominius Latvijos pasiekimus. Tiesa, vokiškuose straipsniuose kalbama ne vien apie malonius dalykus. Esama ir Latvijai nepalankių versijų. Daug dėmesio skiriama euro problematikai: ar ši Baltijos valstybė pajėgi įsivesti eurą, kuo ši valiuta naudinga arba nenaudinga Latvijai, kokių ekonominių sustiprėjimų latviai gali tikėtis turėdami eurą…
Bet kokiu atveju Lietuvai privalu kuo daugiau žinoti apie savo artimiausią kaimynę – Latviją. Taip pat – ir apie jos ekonomiką.
Užsienio spaudoje pastaruoju metu pasirodė užtektinai daug analitinių publikacijų, nagrinėjančių Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo fenomeną. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia keletą Vakarų spaudoje pasirodžiusių tekstų, kurių autoriai domisi tiek politine, tiek ir ekonomine Prezidentės Dalios Grybauskaitės veikla, taip pat ir jos požiūriu į ekonomines krizes, Briuselio "achilo kulną" bei Europos Sąjungos ateitį.
Šie tekstai nepatiks tiems, kurie mano, esą Dalia Grybauskaitė – prasta Prezidentė. Taigi antrą sykį neturėtų siekti Lietuvos Prezidento posto.
Šie užsienio žurnalistų ir politikos apžvalgininkų straipsniai neturėtų patikti ypač politologui Laurui Bieliniui, pastaruoju metu išleidusiam net dvi Prezidentę D.Grybauskaitę kritikuojančias knygas, bei visuomenės ir politikos veikėjams, pavyzdžiui, Dariui Kuoliui, kurie paskelbė viešą laišką, ragindami Prezidentę daugiau nebesiekti Lietuvos vadovo posto.
