Izraelio vėliavos
Niujorkas, spalio 24 d. (ELTA). Izraelis suteikė Ukrainai žvalgybos duomenų, padedančių naikinti iranietiškus dronus. Tai sekmadienį pranešė laikraštis „The New York Times“.
Leidinys nepatikslina, kokie konkrečiai duomenys turimi omenyje, bet primena, kad spalio 17 d. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba kreipėsi į Izraelį, prašydamas perduoti jo šaliai oro gynybos sistemų. Izraelio gynybos ministras Benny`is Gantzas atmetė šį prašymą, kadangi Tel Avivas bendradarbiauja su Rusija Izraelio karinių oro pajėgų reidų Sirijoje klausimu. Bet Izraelis, pasak ministro, nusiųs Ukrainai ankstyvojo perspėjimo sistemą, kuri padės atremti Rusijos naudojamų Irane pagamintų dronų atakas.
Anksčiau „Ukrinform“ pranešė, kad Sirijoje sunaikinta iranietiškų dronų surinkimo gamykla. Manoma, kad smūgius objektams Sirijoje naktį į šeštadienį smogė Izraelio karinės oro pajėgos.
Rusija kare prieš Ukrainą naudoja iranietiškus dronus „Shahed-136“, „Shahed-13“ ir „Mohajer-6“.
Leidykla „Briedis“ pristato garsaus Izraelio istoriko ir politiko Michaelo Bar-Zoharo bei politinio reporterio Nissimo Mishalo knygą „Mosado amazonės. Išskirtinės Izraelio žvalgybos moterys“.
Pažvelkime į audringus geriausių Mosado lohamet, Izraelio slaptosios tarnybos kovotojų moterų, gyvenimus, meilės istorijas ir pražūtingas misijas. Pribloškiantys šių stiprių, drąsių moterų žygdarbiai įrodo, kad jos nė kiek nenusileidžia vyrams, o neretai netgi pranoksta. Joms tenka susidurti ne tik su savo tautos priešais, bet ir su skausminga vienatve, nemaloniu kolegų vyrų požiūriu į jas, dažnai jos priverstos atsisakyti svajonės susituokti ir susilaukti vaikų. Ir vis dėlto savo misijas jos vykdo puikiai.
Kvapą gniaužia amazonių žygdarbiai: nuo Yolandės, atsidūrusios karaliaus Farouko karališkuosiuose rūmuose, iki Dinos, kuriai pavyko peržengti Irano branduolinio archyvo slenkstį; nuo Shulos, nuteistos mirti kartuvėse, iki Sigalės, užverbavusios geriausius musulmonų agentus; nuo Marcellės, iššokusios per egiptiečių kankinimo kambario langą, iki Yaelės, Isabelės ir Daniellės, kurios nedvejodamos nėrė tiesiai liūtui į nasrus. Linda per stebuklą išgyveno Holokaustą, Aliza pralaužė ledus lyčių lygybės srityje, o ypatingas jaunų moterų trio išgelbėjo Izraelį nuo siaubingo pavojaus.Daugybę metų valdžios institucijos itin slėpė Mosado lohamet veiklą. Šiandien paslapties skraistė nuplėšta, todėl galima laisvai skelbti nuostabius amazonių žygdarbius.
Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD
Moterys per Mosado misijas atlieka visas užduotis – visas iki vienos. Lygiai taip pat, kaip tai daro vyrai. Kartais būna ir tokių misijų, kurių metu moterų būna dauguma. Į Mosadą vyrai atvyksta iš kariuomenės. Jie žino, kaip viskas veikia: ginkluotė – žvalgyba, žino būdus ir priemones.
Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas
O moterys – ne. Jos yra kažkur visa to viduryje esančioje pilkojoje zonoje. Moterys gali nesunkiai likti nepastebėtos. Jos privalo mokėti mąstyti ir veikti pagal detalų planą, bet jei pasikeistų aplinkybės, gebėti akimirksniu priimti ir kitokius sprendimus. To išmokti ir padaryti nėra taip jau lengva. Aišku, egzistuoja ir tam tikros taisyklės, kurių laikomasi nepriklausomai nuo to, vykdo jos misiją ar ne: pavyzdžiui, kavinėje niekada negalima sėdėti nugara į įėjimą; visada būtina susimokėti už gėrimus, kai tik jie atnešami, kad būtų galima bet kurią akimirką išeiti; jei būnama užsienyje, o kas nors atpažįsta lohamet ir ima šaukti tikruoju vardu, niekada negalima atsigręžti. Grįžus iš misijos, reikia gebėti išsyk perimti savo tikrąją tapatybę ir grįžti prie įprasto gyvenimo savojoje šalyje. Jau pakeliui namo sėdėdamos taksi šios moterys tampu tikrosiomis savimi. Tai išties dramatiškas pokytis. Vieną dieną gali rankose laikyti bene įmantriausius prietaisus, kokie tik išrasti Izraelyje, o kitą – beviltiškai stovėti prieš ką tik sugedusią skalbimo mašiną ir nežinoti, ko griebtis…
2019 m. moterys sudarė 47 procentus visų Mosado naujokų. 30 procentų būrių vadų buvo moterys, o ypač sudėtingus mokymo kursus, surengtus 2019-ųjų rudenį, sugebėjo baigti tik du vyrai ir penkios moterys.
Irane per teroro aktą nužudytas branduolinės fizikos specialistas Mohsenas Fakhrizadeh. EPA – ELTA nuotr.
Irane per teroro aktą nužudytas branduolinės fizikos specialistas Mohsenas Fakhrizadeh`ė buvo susijęs su balistinių raketų kūrimu, teigiama šeštadienį paskelbtame Turkijos valstybinės Anatolijos naujienų agentūros pranešime.
Jos duomenimis, mokslininkas vadovavo Irano gynybos ministerijos Tyrimų ir inovacijų valdybai, taip pat aktyviai prisidėjo prie balistinių raketų kūrimo. Publikacijoje pažymima, kad M. Fakhrizadeh`ė tapo penktąja išpuolių prieš Irano branduolinės fizikos specialistus, vykdomų nuo 2010 metų, auka. Pasak Turkijos agentūros, visose atakose „buvo pastebimas Izraelio vaidmuo“.
Penktadienį Irano naujienų agentūra „Fars“ pranešė apie pasikėsinimą į mokslininką fiziką Teherano provincijos Damovendo miesto rajone. Vėliau šalies Gynybos ministerija patvirtino, kad M. Fakhrizadeh`ė buvo sužeistas ir mirė ligoninėje. Iranas teigia, kad prie jo nužudymo prisidėjo JAV ir Izraelis.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kol pasaulyje siautėja koronavirusas, kol visas dėmesys sukoncentruotas į šią ligą, – vis tik negalime pamiršti kitų gyvybiškai svarbių temų. Pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų klausimo.
Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje.
Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.
Tiesa, persispausdindama šią informaciją Lietuvos agentūra ELTA pabrėžė, kad „pilietinių teisių organizacijos griežtai sukritikavo Izraelio premjero sprendimą“. Bet „žmogaus teises“ ginančių organizacijų pykčio Izraelio valdžia neišgirdo. Ir tikriausiai teisingai pasielgė, kad neišgirdo. Juk ne kiekvienas COVID-19 virusu užsikrėtęs pilietis atvirai pasakoja medikams apie savo kontaktus. Tiesiog gali pamiršti svarbią detalę arba piktybiškai slapukauti. Štai tada ir praverstų slaptųjų tarnybų surinkta informacija, kur nelaimėlis iš tikrųjų buvo nuklydęs.
Shin Bet
Nežinau, ar Izraelyje įteisintas sprendimas tiktų ir Lietuvai, jei, sakykim, susirgusiųjų drastiškai padaugėtų kaip Italijoje ar Ispanijoje. Bet net jei tai ir būtų reikalinga visų mūsų labui, toks potvarkis Lietuvoje sulauktų milžiniško pasipriešinimo. Lietuvoje gausu įvairiausio plauko gynėjų, kuriems neva labai rūpi „žmogaus teisės“ bei „viešasis interesas“. Rūpi taip „nuoširdžiai“, kad, perfrazuojant vieno filmo herojų, „jie praradę apetitą – nebenori valgyti“.
Kodėl Lietuvoje net aršiąjam Izraelio premjerui būtų sunku į pagalbą pasitelkti žvalgybą? Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų lietuviškųjų nutikimų, kai pradėta ginčytis, kokių veiksmų neturi teisės imtis Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Susiraskime delfi.lt portale paskelbtą politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus publikaciją „Nausėda per uoliai gina VSD“ (2020.03.09). Toji publikacija – ir apie tai, esą 2018-2019 metais VSD pareigūnai galbūt rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus G.Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą V.Ušacką.
Leiskite suklusti – ką gi blogo padarė mūsų saugumiečiai? Būtų keista, jei VSD nesidomėtų asmenimis, siekiančiais aukščiausiojo posto šalyje. Politikos apžvalgininkui K.Girniui vis tik atrodo, kad kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas leistinas tik ypatingomis sąlygomis. Bet nejaugi visi tie pranešimai, pasakojimai, analizės, kaip Kremlius kišosi į JAV rinkimus, – nepriskirtini svarbiems argumentams? Kodėl Rusija, bandydama įtakoti rinkimų rezultatus vienoje iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, nenorėtų prikiaulinti ir mažoms savo kaimynėms? O gal ponas K.Girnius mano, kad Rusijai nėra įdomūs Lietuvos rinkimai, kad mūsų saugumas net prevenciniais sumetimais neturi teisės domėtis Lietuvos rinkimuose dalyvaujančių personalijomis?
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Taip, VSD nedera laikyti šventa karve, kuriai leidžiama ramiai rupšnoti žolę „anapus kritikos ir priežiūros“. Tačiau „šventomis karvėmis“ nelaikytini ir politikai, žurnalistai, visuomenininkai, kurie abejoja VSD teise domėtis Lietuvos Prezidento posto siekiančiais kandidatais ir jų aplinka. Jei VSD negali rinkti informacijos, kas, kaip ir kodėl aktyviai dalyvauja Lietuvos prezidento rinkimuose, tai kokią informaciją jai leidžiama kaupti?
Skandalas, kurį įpūtė buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, bet koronaviruso sukelti pavojai privertė primiršti, – nesuprantamas. Pirma, informaciją apie neva VSD neteisėtai rinktą ir paskui panaudotą informaciją parlamentaras V.Bakas gavo maždaug prieš metus. Tačiau apie tai prabilo tik dabar, kai VSD bosai siekia Seimo palankumo naujoms įstatymo pataisoms, leisiančioms dirbti dar griežčiau. Be to, baigiasi dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kadencija, tad kirba klausimas – paskirti jį antrąjai kadencijai ar ne?
Minėtoje K.Girniaus publikacijoje brėžiama, jog specialusis Seimo komitetas turi itin atidžiai stebėti visas slaptąsias tarnybas ir žvalgybas, kad joms nekiltų pagundų piktnaudžiauti savo galia. Teisingai. Pritariu. Tik tada norėtųsi ironiškai pasišaipyti – lietuviškųjų žvalgybų veiklą ne tik galima, bet ir būtina stebėti, o štai žvalgyboms pro padidinamąjį stiklą žvelgti į valstybės gyvenimui didelę įtaką turinčius žmones ir aplink juos veikiančius asmenis leistina ne visuomet, ne visada. Reikalingos kažin kokios ypatingos sąlygos.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Man regis, klausimas, kas turi teisę saugumiečiams nurodinėti, ką jiems privalu stebėti, – sudėtingas. Bet kokiu atveju tokią teisę – pasirinkti stebėjimo objektą – turi turėti ir VSD vadovybė, ne vien Lietuvos Valstybės gynybos taryba ar dar kas nors. Ta pati dilema – ir dėl selektyvumo. Ar mūsų džeimsai bondai privalo būti vienodai atidūs visiems kandidatams į prezidentus, ar tik tiems, kurie turi daugiausia vilčių laimėti, – tai juk VSD reikalas! Jau daug sykių esu rašęs, bet galiu dar kartą brūkštelėti, jog žvalgyba – per daug sudėtingas užsiėmimas, kad būtų įmanoma jį įsprausti į labai griežtus rėmus.
Galų gale kam į galvą šovė mintis, kad mūsų saugumas, keletą mėnesių ar metų domėjęsis įtarimų sukėlusiais asmenimis, būtinai prtivalo pranešti apie savo veiklą tam, kurį stebėjo, juolab – sunaikinti visą apie jį surinktą informaciją, net jei įtarimai nepasitvirtinę? Negi nesuvokiama, kad informacija, kuo VSD domėjosi, bet paskui nutraukė stebėjimą, – taip pat puiki dovana priešiškoms žvalgyboms, trokštančioms susigaudyti, kokie tikrieji Lietuvos saugumo darbo metodai, orientyrai, prioritetai?
Štai ELTA skelbia, kad Seimo narys Vytautas Bakas, prie kurio prisijungė dar ir Povilas Urbšys, siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio, reikalauja, jog Seime būtų sudaryta speciali tyrimo komisija. Toji komisija turėtų būti neva ypatinga. Į ją įeitų ne Seimo NSGK, o iš viso Seimo surinkti parlamentarai (net iš tie, kurie neturi teisės susipažinti su slapta informacija?).
Skamba patraukliai, bet ar visa tai – nuoširdu?
Parlamentaras tvirtina: „Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“.
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.
Vėlgi – nuostabu, gražu. Ir vis tik ar ne per daug tų „galimai“? Gal prieš skelbiant skambius pareiškimus parlamentarams derėtų rimčiau pasiruošti? Gal VSD vadovybė neturėtų atsakinėti į klausimus, kuriuos lydi žodelis „GALIMAI“?
Žinoma, ne viskas aišku, išklausius VSD direktoriaus D.Jauniškio komentarus. Bet kiek gi galima saugumo vadovus tampyti į posėdžius, kurie primena per televiziją rodomą „žaidimą, kas, kur, kada“? Dvidešimt du klausimai, adresuoti VSD vadovui, – ar ne per plačiai užsimota?
Štai Seimo nario P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad parlamentarui atrodo, kad svarbu išsiaiškinti, ar tokie veiksmai buvo teisėti.
Sveiku protu sunku suvokti šį klausimą. Žvalgyba sukurta tam, kad sektų, stebėtų. Sektų ne sodininką, besikapstantį savo darže, ne visuomenininką, surengiantį kelių žmonių susibūrimą po ministerijos langais, o politiką, kuris nori prezidentauti. Jei D.Jauniškio vadovaujama tarnyba nebūtų susidomėjusi G.Nausėdos kompanija ar V.Ušacku, štai tada tikrai derėtų griebtis už galvų.
beje, Elta yra paskelbusi dar ir tokius P.Urbšio žodžius: „Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“.
Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
P.Urbšio nuoširdumu netikiu. Ir štai – kodėl. Prisimenu, kaip jis kadaise dalyvavo Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje. Toji grupė (laimė, ji jau subyrėjo, išsivaikščiojo) akivaizdžiai demonstravo, kad nors Lietuva oficialiai pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tačiau Lietuvos Seime vis tik veikė maždaug dešimties parlamentarų būrelis, draugaujantis būtent su nūnai Kalnų Karabachą kontroliuojančiomis separatistinėmis jėgomis. Vienas iš tokių buvo parlamentaras P.Urbšys.
Tuomet maniau (ir dabar tebemanau), kad ši grupė kenkė tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui. Dvigubi Lietuvos standartai buvo tarsi ant delno. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą, Krymą okupavusiomis jėgomis. Bet Lietuvos Seime nežinia kodėl atsirado grupė, kuri buvo linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabacho įsitvirtinusiais separatistais. Kam šito reikėjo? Norėta Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžaną palaikančia Turkija, Lietuvos sąjungininke NATO aljanse?
Vien jau šis P.Urbšio politinės biografijos epizodas suteikia teisę abejoti ir kitais jo politiniais žingsniais. Jei vieną sykį pasielgė nesuprantamai, kokios garantijos, kad ir dabar taip nenutiko?
Be kita ko, šių eilučių autorius domėjosi priežastimis, pastūmėjusiomis P.Urbšį draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis.
Stebėjimas. Žiūronai. Slaptai.lt
Norite žinoti, kaip Seimo narys paaiškino savo elgesį? Parlamentaras P.Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške reikštas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar suėmimai – pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis. Konkrečiomis pavardėmis nepasirašytas laiškas buvo adresuotas tuometiniams laikraščiams – „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“…
Žurnalo „Karabachas” viršeliai
Štai ir viskas. Ir vis dėlto P.Urbšys šių eilučių autoriui tvirtino, jog toks „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui.
Atvirai kalbant, buvusio specialiųjų tarnybų pareigūno (kadaise dirbo STT struktūrose) P.Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu abstrakčiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau jei ne buvęs slaptųjų tarnybų pareigūnas privalo žinoti, kuo abstraktaus emocinio pobūdžio tekstas skiriasi nuo įrodomąją vertę turinčio dokumento?
Jei tais pačiais principais vadovaujamasi ir šiandien, teikiant klausimus VSD vadovui, – tada labai liūdna.
Izraelio specialiosios tarnybos sulaikė žmogų vardu Thaeras Shaafutas, kuris kaltinamas šnipinėjimu Irano naudai. Tai ketvirtadienį tviteryje pranešė oficialus Izraelio premjero kanceliarijos atstovas Ofiras Gendelmanas.
„Bendrojo saugumo tarnyba sulaikė Jordanijos pilietį Th. Shaafutą, kuris atvyko į Izraelį, vykdydamas Irano žvalgybos užduotį“, – parašė O. Gendelmanas.
Pasak jo, jordanietis, kuris dėjosi verslininku, „kūrė šnipų tinklą ir bazę Irano žvalgybos operacijoms“.
Laikraštis „The Times of Israel“ rašo, jog Th. Shaafutas buvo sulaikytas dar balandžio mėnesį, bet ši informacija iki šiol nebuvo skelbiama, kad nebūtų pakenkta tyrimui.
Libano specialiosios tarnybos sulaikė agentą, dirbusį Izraelio žvalgybai. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas „Al Mayadeen“.
Jo žiniomis, sulaikytasis – libaniečių kilmės Kanados pilietis (jo pavardė neskelbiama), kuris buvo užverbuotas 2013 metais. Per apklausą sulaikytas agentas prisipažino rinkęs slaptą informaciją apie šiitų partijos „Hezbollah“ vadovaujančių struktūrų veiklą.
Irano prezidentas Hassanas Rouhanis (centre) patikino, kad Iranas neketina naudoti agresijos prieš savo kaimynus. Tačiau tuo pat metu pridūrė, kad jo šalis ir toliau gamins visus ginklus, kurių reikės jos gynybai. EPA – ELTA nuotr.
Irano žvalgyba skelbia suėmusi „dešimtis šnipų“. Žvalgybos ministras Mahmoudas Alavis interviu televizijai sakė, kad juos padėjo išaiškinti agentas, infiltruotas į „šalies, turinčios labai stiprią žvalgybą, vyriausybę“.
Žiniasklaidos teigimu, tai yra nuoroda į Izraelį. Naujienų agentūra „Tasnim“ rašo, kad M. Alavis padarė užuominą į buvusį Izraelio energetikos ministrą Goneną Segevą, kuris liepos pradžioje teismo Jeruzalėje buvo apkaltintas šnipinėjimu. M. Alavis įspėjo, kad šalies „priešai“ mėgina šnipinėjimu ir infiltravimais gauti informacijos apie Iraną. Tačiau, anot jo, kovos su šnipinėjimu skyrius yra vienas stipriausių Žvalgybos ministerijoje.
M. Alavio duomenimis, pernai žvalgyba Irane sutriuškino 230 „teroristų kuopelių“, planavusių išpuolius prieš universitetus ir metro.
Izraelio užsienio slaptoji tarnyba „Mossad“, anot laikraščio „New York Times“, Sirijoje likvidavo žinomą raketų tyrėją. Anonimu norėjęs likti aukštas vienos žvalgybos Artimuosiuose Rytuose darbuotojas pareiškė, kad dėl mokslininko nužudymo kaltė tenka „Mossad“.
Asisas Asbaras žuvo naktį į sekmadienį Masjafe Vakarų Sirijoje, kai buvo detonuotas užminuotas automobilis. Izraelio laikraštis „Haaretz“ antradienį atkreipė dėmesį į tai, kad atsakomybę už išpuolį prieš A. Asbarą prisiėmė Sirijos sukilėlių grupuotė „Abu Amara brigados“.
A. Asbaras, pasak „New York Times“, buvo vienas svarbiausių Sirijos raketų technikų. Jis palaikė labai glaudžius kontaktus su Sirijos vyriausybe bei „Al Kudso brigadų“, kurios laikomos Irano ginkluotųjų pajėgų elitiniu daliniu, vadu.
Be to, anot laikraščio, Izraelis spėja, kad A. Asbaras vadovavo slaptam daliniui, kūrusiam ilgojo nuotolio raketas Sirijoje. Jis esą taip pat bendradarbiavo statant požeminį ginklų fabriką. Pasak anoniminio šaltinio, „Mossad“ jau seniai norėjo nužudyti mokslininką dėl jo vaidmens Sirijos raketų programai.
Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu atstovai bei gynybos ministras Avigdoras Liebermanas straipsnio komentuoti nenorėjo. Tačiau A. Liebermanas atitinkamus kaltinimus paneigė Izraelio žiniasklaidoje. „Jie kaskart mėgina mus apkaltinti. Todėl mes to rimtai nevertiname“, – laikraštis citavo ministro pokalbį su „Channel 2 News“.
1994-aisiais Panamoje įvykusi lėktuvo katastrofa, per kurią žuvo 21 žmogus, tarp jų – nemažai žydų tautybės žmonių, buvo teroristinis incidentas, pareiškė Panamos prezidentas, informuoja BBC.
Anot Juano Carloso Varelos, tai patvirtinančius įrodymus Panamai perdavė Izraelio žvalgyba ir paprašė atnaujinti bylą.
Tarp žuvusiųjų per 1994-ųjų liepos 19 dieną įvykusią nelaimę, kai keleivinis orlaivis sudužo vos pakilęs iš oro uosto, buvo iškilių žydų verslininkų.
Nelaimė įvyko kitą dieną po Argentinos sostinės žydų kultūros centre įvykusio sprogimo, per kurį žuvo 85 žmonės.
Argentinos tyrėjai išpuolio prieš Buenos Airių žydų bendruomenę planavimu ir finansavimu kaltino Iraną, o vykdymu – islamistinį Libano šiitų judėjimą „Hezbollah“.
Irano valdžia, savo ruožtu, visuomet neigė kaip nors prisidėjusi prie šio sprogdinimo, per kurį nukentėjo dar 300 žmonių.
Panamos prezidentas J. C. Varela pirmadienį teigė prašysiąs vietos ir užsienio institucijų atnaujinti lėktuvo avarijos tyrimą. Tai bus daroma „atsižvelgiant į žvalgybos informaciją, akivaizdžiai rodančią, kad tai buvo teroro ataka“.
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) per pokalbį telefonu su Filipinų prezidentu Rodrigu Duterte (Rodrigo Duterte) ne tik gyrė jo kruviną karą su narkotikais – bet ir išplepėjo, kad Vašingtonas tuo metu prie Šiaurės Korėjos krantų buvo dislokavęs du branduolinius povandeninius laivus, praneša agentūra „Reuters“.
Tai esą teigiama prezidentų telefoninio pokalbio, vykusio balandžio pabaigoje, protokole. Remiantis protokolu, D. Trampas R. Dutertei sakė, kad dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos su šia šalimi tikėtinas „didelis, didelis konfliktas“. Esą neatmetama jokia galimybė. JAV turi „daug ginkluotės“ regione. „Mes turime du povandeninius laivus – geriausius pasaulyje, – teigė D. Trampas. – Tačiau nėra taip, kad mes juos iš tikrųjų norėtume panaudoti“. Prezidentas pabrėžė norįs krizę išspręsti diplomatiniu keliu.
Paskelbtas telefoninio pokalbio tarp D. Trampo ir R. Dutertės turinys gali būti šokas Pentagonui. JAV gynybos departamentas dėl strateginių priežasčių niekuomet neatskleidžia, kur yra jo povandeniniai laivai.
Neseniai D. Trampas jau buvo sulaukęs kritikos, kai susitikime su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu perdavė slaptą informaciją apie „Islamo valstybę“ (IS) ir kaip šaltinį įvardijo Izraelio žvalgybą.
Amerikos žvalgai tylomis piktinasi, kad jų „draugai“ iš Izraelio nueina per toli šnipinėdami JAV teritorijoje, ir priešinasi, kad būtų panaikintos vizos Izraeliui. Tel-Avivas kategoriškai neigia visus kaltinimus.
Maikas Hararis (Mike Harari, g. 1927) – Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybos (Mossad ir Shin-Beth) bendradarbis. Kilęs iš Tel Avivo, jis pradėjo dirbti specialiosiose tarnybose nuo 1948 metų gegužės, kai susikūrė Izraelis. Vėliau, jau būdamas Shin-Beth‘e (Izraelio vidaus saugumo ir kontržvalgybos tarnyba), įsiminė dalyvavimu dviejose skambiose ir gana abejotinose operacijose.
Pirma, jis vadovavo „keršto būriui“, kuriam buvo pavesta surasti ir likviduoti „Juodojo rugsėjo“ teroristus, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingus už 11-os Izraelio sportininkų, atvykusių į Miuncheną 1972 metais dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, pagrobimą įkaitais ir vėliau jų nužudymą. Greičiau nei per metus M.Harario būrys, bazavęsis Paryžiuje, likvidavo 12 palestiniečių, kuriuos Mossadas siejo su „Juoduoju sąrašu“.
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu pavedė specialiosioms tarnyboms gauti informacijos, kuri patvirtintų, kad Iranas pažeidinėja Ženevos branduolinį susitarimą, rašo The Sunday Times, remdamasis šaltiniais iš Izraelio žvalgybos. Jeigu tokių duomenų bus gauta, JAV prezidentui Barakui Obamai bus sudėtinga „parduoti“ Ženevos susitarimą Kongrese, pažymi straipsnio autoriai.
The Sunday Times duomenimis, į operaciją įtrauktos Izraelio užsienio ir karinė žvalgybos tarnybos – Mossadas ir Amanas. Jos telkia savo pastangas, ieškodamos balistinių raketų, bombos ir slaptų branduolinės žaliavos sodrinimo gamyklų brėžinių.
“ODESSA” – buvusių Vokietijos SS tarnybos karininkų slaptoji organizacija, įsteigta iškart pasibaigus antrajam pasauliniam karui ir akimirksniu virtusi pagrindiniu taikiniu Vakarų žvalgyboms.
Pagrindinė organizacijos „ODESSA“ paskirtis buvo organizuoti pabėgimą SS karininkams, kurių ieškojo tarptautinis tribunolas už karinius nusikaltimus. Pavadinimas „ODESSA“ yra akronimas, sudarytas iš žodžių „Organization der Entlassene SS Angehorige“ – „buvusių SS narių gelbėjimo organizacija“.
Alfredas Frauenknechtas (Alfred Frauenknecht)– Šveicarijos inžinierius, septintojo dešimtmečio pabaigoje pardavęs Izraelio žvalgybai prancūzų naikintuvo „Mirage“ brėžinius.
Alfredas Frauenknechtas buvo šveicarų firmos „Broliai Sulzer“, kurioje šie lėktuvai būdavo sumontuojami Šveicarijos KOP-oms, vyriausiasis inžinierius. Izraelio žvalgyba kažkaip sužinojo, kad A.Frauenknechtą slegia materialiniai sunkumai (iš dalies dėl to, kad jam teko išlaikyti meilužę) ir yra nepatenkintas darbu firmoje.
Be to, pats nebūdamas žydas, jautė gilią simpatiją žydų valstybei ir buvo pasipiktinęs, kad prancūzai sulaikė pristatymą 50 naikintuvų „Mirage“, už kuriuos Izraelis jau yra sumokėjęs.
Šai – Hagana (gynyba), pogrindinės žydų armijos Palestinoje, veikusios iki Izraelio pasiskelbimo savo nepriklausomybės 1948 metų gegužės 14 dieną, žvalgybos valdyba.
Hagana, įkurta dar 1920 metais, buvo naudojama žydų gyvenvietėms ir nuosavybei apginti nuo arabų ir anglų (pastarieji valdė Palestiną pagal Tautų lygos mandatą iki nepriklausomos žydų valstybės sukūrimo). Per antrąjį pasaulinį karą daugelis Hagana kovotojų tarnavo Britanijos armijos Žydų brigadoje, o kiti veikė kaip slapti agentai ir diversantai vokiečių užnugaryje ašies šalių arba okupuotų valstybių teritorijoje.
Šiandien niekas neabejoja, kad Vakarų demokratijai didelį pavojų kelia organizuotas nusikalstamumas. Ir tai – ne tušti žodžiai.
Štai prieš keletą metų paaiškėjo, jog Romos katalikų bažnyčios, turinčios per 800 milijonų tikinčiųjų, vyriausiasis bankininkas daugelį metų buvo susijęs su organizuotų nusikalstėlių sindikatais. Jau vien šio fakto užtenka, jog mes visi, mirtingieji, susiimtumėme už galvų.
