Šeštadienį Vilniuje vykusioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai” (LKD) rinkiminėje-ataskaitinėje konferencijoje LKD pirmininku išrinktas Seimo narys Paulius Saudargas, pavaduotojais – Valentinas Stundys, Antanas Čepononis, Laurynas Kasčiūnas, Audronė Baronienė, Vitalijus Satkevičius, Loreta Kudarienė.
Bendrijos atstovai išrinko ir naujos sudėties Tarybą ir Valdybą, diskutavo visuomenei aktualiais klausimais.
Konferenciją pasveikinęs TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis pakvietė krikščionių demokratų bendrijos narius aktyviai įsijungti į naujos partijos rinkimų programos rašymo veiklą. Ypač LKD atstovų indėlio G. Landsbergis teigė laukiantis „Šeimos politikos” bei „Žaliosios ekonomikos” programų dalyse.
„Šiandien Lietuvai pats didžiausias iššūkis – atskirtis. Ir tai ne tik ekonominė, socialinė, bet ir galimybių atskirtis. Privalome uoliai dirbti ir dėti visas pastangas tam, kad šį iššūkį spręstume. Krikščioniškoji demokratija yra ta politinė kryptis, kuri gali padėti pagydyti Lietuvą – sukurti ne atskirties, bet galimybių Lietuvą”, – teigė LKD pirmininkas P. Saudargas.
LKD bendrija yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų struktūrinis padalinys. Bendrijos konferencija vyksta kas dvejus metus.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir naujosios Krikščionių demokratų sąjungos lyderės Annegret Kramp-Karrenbauer populiarumas palyginti su praėjusių metų rugsėju gerokai išaugo. Tai rodo trečiadienį paskelbti apklausos, kurią žiniasklaidos grupės RTL užsakymu surengė sociologijos tarnyba „Forsa“, rezultatai.
A.Merkel yra populiarumo reitingo lyderė ir po savo sprendimo nebevadovauti Krikščionių demokratų sąjungai. Ja pasitiki 60 procentų apklausos dalyvių. Antrąją vietą užėmė A. Kramp-Karrenbauer (55 procentai), trečiąją – vienas iš Žaliųjų vadovų Robertas Habeckas (50 procentų).
Apklausoje dalyvavo kiek daugiau kaip 1 tūkstantis Vokietijos piliečių, ji buvo surengta gruodžio 19-20 dienomis.
Pamatęs, kaip kūrėsi Tėvynės sąjungos partija, parašiau politinę pasakėčią „Gegutė ir devynbalsė“. Ją 2013 m. rugsėjo 9 d. paskelbė Lietuvos žurnalistų interneto portalas.
Ten rašiau:
Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą.
Konservatoriai nusipelnė impičmento?
Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius. Modesto Tamulionio koliažas
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo galinga, plačios visuomenės palaikoma, vedusi ne tik į Baltijos kelią, bet ir į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, organizacija. Tačiau 1993 m. buvo įkurta Tėvynės Sąjungos (TS) partija kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, į kurią Sąjūdžio vadovų skatinama sugužėjo politinį kapitalą jau įgijusi didžioji Sąjūdžio dalyvių dalis. Sąjūdis nukraujavo, buvo paliktas saviveiklai.
TS-LKD įsikūrė 2008 m. gegužės 7 d. susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.
Jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip pat vienijo politinius kalinius ir tremtinius, kurie tęsia istorinę Lietuvos laisvės kovos ir rezistencijos išsaugojimo misiją. Taip pat TS-LKD viduje veikia tarpukarine tautininkų linija besiremianti Tautininkų frakcija kaip atspindys 2007 m. įvykusios Tautininkų sąjungos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau, faktiškai, artėjant TS-LKD ir LSDP pozicijoms, Tautininkų frakcija iš partijos buvo pašalinta, politiniai kaliniai ir tremtiniai dėl amžiaus natūraliai pasitraukė, dabar jau projektuojama paliekant tik TS, LKD atsisakyti (atsikratyti ideologijos, narių?).
O svarstant pavardžių rašybą dokumentuose neva opozicionieriai, buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir buvęs LSDP pirmininkas Gediminas Kirkilas įkyriai pučia birbynes vienu tonu. TS-LKD frakcija birbynių paveikta, regis, skyla, panašu, jog, anot žurnalisto, TS-LKD liks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priekaba. Tai netrukus, įvykus balsavimui Seime dėl pavardžių rašymo dokumentuose, turėtų paaiškėti.
Jūs savo portale neretai skelbiate kai kurių konservatorių tekstus. Aš simpatizuoju šiai politinei jėgai, nors partijai ir nepriklausau.
Todėl esu labai sunerimęs. Man artodo, kad ši partija pastaruoju metu labai sparčiai silpsta. Jos beveik negirdėti populiariojoje žiniasklaidoje, jie beveik nekviečiami (o gal kviečiami atsisako dalyvauti?) jų priešininkų rengiamuose debatuose. Kiek aktyvesnis Kęstutis Masiulis, bet jam labai sunku atsilaikyti prieš visus kitus, surinktus šaudyti į vieną taikinį.
Pirmiausia noriu nuvilti politinius oponentus, garsiai besidžiaugiančius nevienareikšmiais atgarsiais, sklindančiais iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybės uždarų posėdžių, – jokių pikantiškų detalių nebus!
Šis tekstas, grįstas išskirtinai mano asmenine nuomone, yra paties partijos pirmininko inicijuotos viešos diskusijos pirmininko rinkimų tema tęsinys, skirtas visuomenės nariams, neabejingiems politiniams pokyčiams, kurie neišvengiamai daro įtaką visos visuomenės gyvenimui ir valstybės raidai.
Pagaliau prieš savaitę sulibdyta valdančiųjų Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programa teigia, kad mažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir suteikti daugiau lengvatų nereikia, tai reiškia, kad jog ir toliau nepagrįstai bus didinamos kainos ir paslaugos, kurios ir šiaip kyla kas mėnesį.
Taip pat atsisakoma didinti pelno mokestį. Tokiu būdu suteikiamos nuolaidos milijonieriams ir kitokiems oligarchams. Pabrėždami, kad nesiūlo įvesti progresinių mokesčių (t.y. atsisakydami iš daug darbo pajamų gaunančių asmenų nurėžti didesnę jų dalį per mokesčius), konservatoriai vėlgi yra turtingųjų pusėje.
Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.
Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.
Iki naujųjų Seimo rinkimų liko šiek tiek daugiau nei vieneri metai. Ilgai netrukus tiek parlamentinės, tiek nė vienos vietos Seime šiuo metu neturinčios partijos ir partijėlės pradės grumtis dėl vietos “po saule”.
Ar būsimoji rinkiminė kova taps įsimintina, išskirtinė, arši? Ką potencialiems rinkėjams jau dabar žada naujai besikuriančios partijos? Ar rinkėjams verta patikėti naujokų pažadais?
Birželio 30-ąją žurnalistas Virginijus Savukynas šiomis temomis diskusijų laidoje “Forumas” kamantinėjo politikos apžvalgininką Vladimirą Laučių ir politologą Vytautą Dumbliauską. Laidos vedėjas Virginijus Savukynas prisiminė, kad artėjantys Seimo rinkimai ir vėl patvirtina senokai egzistuojančią Lietuvos politinio gyvenimo taisyklę: “prieš rinkimus būtinai pradeda kurtis naujos partijos”. Bet ar naujosios partijos turi rimtų idėjų? Ar jos tikrai žino, ką ir kaip reikia daryti, norint šalį išvesti iš ekonominės, politinės ir kultūrinės krizės?
Lietuvių Tautininkų Sąjūdis (LTS) gimsta iš gilių Tautos aktualijų. Senosios kartos patriotai laukia sugrįžtančio Sąjūdžio, kuris Tautai grąžino Valstybę ir Valstybei – Tautą.
Jaunosios kartos patriotai įžvelgia globalizmo, migracijos, visuomenės atomizacijos problemas.
Šeimų organizacijos ir religinės bendruomenės ilgisi moraliai konservatyvios partijos. Socialiai nuskriausti arba tiesiog jautresni žmonės – socialiai teisingos partijos.
Tautos lūkesčių spektras apima kultūrą, teisę, verslą ir darbą, pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Šie rūpesčiai subūrė mus kūrybai ir kovai – į Tautininkų Sąjūdį. LTS vardas pasirinktas dėsningai. Jis atspindi mūsų pasaulėžiūrą, siekius, perspektyvas. Priešingai daugeliui politinių organizacijų, siekiame būti tais, kuo vadinamės.
Nors jau skaičiuojame 22-uosius nepriklausomos Lietuvos metus, tačiau kažkas pas mus yra negerai.
Daug rašoma ir kalbama, kad Lietuva išsivaikščioja, nyksta, net prognozuojama, kad po kokių 50 metų didžiąją dalį sudarys ne lietuviai. Pavyzdžiui, Panevėžyje kasmet uždaroma po vieną vidurinę mokyklą. Kodėl taip yra? O gal geriau laikytis stručio politikos – įkišti galvą į smėlį ir negadinti nuotaikos… Neieškoma būdų, kaip išeiti iš tokios sudėtingos padėties. Kadaise klausėme Maskvos komandos, dabar šokame pagal Briuselio muziką.
2011-ųjų balandžio 3 dieną Tėvynės Sąjungos –Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos miesto skyriaus visuotinis narių susirinkimas kandidate į TS-LKD pirmininkes iškėlė Ireną Degutienę.
Kandidatais į TS-LKD pirmininkus taip pat iškelti ir dabartinis TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius, bei TS-LKD Klaipėdos m. skyriaus pirmininkas Naglis Puteikis.
Susirinkimas taip pat pasiūlė tris kandidatus į priešlaikinius Seimo nario rinkimus vienmandatėje Danės rinkimų apygardoje.
Valdžios dalybų savivaldoje spektaklis tik prasideda.
Bus smagu, tag apsirūpinkite čipsais, alumi ir gera nuotaika, gerbiameji žiūrovai.
Šiandien Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) apsiraudojo, kad Kaune juos skriaudžia.
Mat, nors jų frakcija didžiausia, prieš ją susiblokavusi opozicija ketina perimti valdžią be konservatorių.
Užtat TS-LKD vadovybėje yra nuomonė, kad Vilniuje galima analogiškai pasielgti su Artūro Zuoko surinkta kompanija, kuri irgi gavo daugiausiai mandatų. Su naujoviška „Jedinstvos“ inkarnacija susidėtų ne tik jie.
Videostudija “SLAPTAI” skelbia 4-ąjį reportažą iš Tautos Ateities Forumo (TAF) diskusijų klubo. Šiandien mūsų svečiai – TAF valdybos narys Ričardas Špakauskas (kairėje) ir TAF valdybos pirmininko pavaduotojas Jonas Mažintas. Apžvelgiamos pačios skaudžiausios nūdienos temos: kodėl valdantieji drįsta skriausti pensininkus, kodėl korėjiečiai nepanoro dalyvauti mūsų atominės elektrinės statybos projekte, ką byloja lengvatos alkoholio gamintojams bei prekiautojams… Pastebima, jog niekur kitur, tik Lietuvoje, taip drastiškai buvo sumažintos pensijos. Taip pat svarstoma, kodėl valdančioji dauguma, ypač konservatoriai ir krikščionys demokratai, nemoka (o gal nenori) pagarbiai bendrauti su visuomene. Gal valdantieji tiesiog iš aukšto žvelgia į tautą ir mano, kad su tauta jiems nėra ko pagarbiai, kolegiškai, draugiškai diskutuoti?
Aš, kaip aktyvi krikščionių demokratų atstovė ir šios politikos rėmėja, esu labai nusivylusi mūsų rinkimų apygardoje išrinkto Seimo nario Manto ADOMĖNO veikla, jo nepagarbiu ir atsainiu požiūriu į savo rinkėjus. Į šį politiką, atstovaujantį Tėvynės Sąjungos krikščionių demokratų frakcijai, net tris kartus oficialiai raštu ir per spaudą kreipiausi dėl Lietuvoje vykdomos diskriminacinės politikos prieš laisvą, patriotinę spaudą.
Dar prieš pusę metų savo pirmajame atvirame laiške ponui M. Adomėnui rašiau, kad šis politikas atkreiptų dėmesį į tai, jog premjero A. Kubiliaus Vyriausybė, vykdydama drastišką „diržų veržimo“ vajų, neatsižvelgė į sunkią finansinę padėtį patekusią nebulvarinę, Nepriklausomybės ir demokratijos idėjas propaguojančią spaudą. Įvedus didžiulius mokesčius spaudai, itin komplikavosi tokių laikraščių leidyba, o pavyzdžiui, vienas populiariausių vaikų ir jaunimo laikraščių „Kregždutė“ dėl tokios valdžios „taupymo“ politikos pernai liepą apskritai nustojo eiti.
Mieli Kolegos, Kreipiuosi į Jus, norėdamas pasidalinti kai kuriomis mintimis. Tai nėra viešas pareiškimas, jis atspindi tik mano asmeninę nuomonę, kuria noriu pasidalinti su Jumis.
Lietuvos krikščionių bažnyčių vyskupų susirūpinimo kupinas viešas laiškas verčia kiekvieną iš mūsų susimastyti. Įprasta, kad Vyskupų sakomą žodį mes priimame su gilia pagarba, net neabejodami jo teisingumu, nes tai skelbiama Dievo vardu. Aš labai norėčiau tikėti, kad Vyskupai žiniasklaidoje viešai reikalaujantys neleisti partijai vadintis krikščionių vardu, o Teisingumo ministeriją raginantys neregistruoti pavadinimo, daro tai išreikšdami Aukščiausiojo valią ir suderinę su Evangelijos Žinia. Labai norėčiau tikėti tuo, bet nesitiki. Iš bažnyčios hierarchų aš laukiau labiau pasveikinimo nei pasmerkimo, nes mes visi, susirinkę suvažiavime juk nepasirinkome kokio nors „satanistų“ ar „prostitučių“ partijos pavadinimo.
Prieš keletą metų prognozavau tuometiniams krikščionims demokratams šviesią ateitį: visuomenė buvo nusivylusi kairiųjų valdymu, linko į dešinę. Tačiau dalis jų nenorėjo balsuoti už tuometinius konservatorius, nepatiko ir Artūro Zuoko vadovaujami liberalcentristai, tad ieškojo naujos jėgos. Ja galėjo tapti krikščionys demokratai. Šią mano hipotezę patvirtino ir jų neblogas pasirodymas savivaldos rinkimuose. Tačiau jie susijungė su Tėvynės sąjunga ir taip paliko tuščią nišą. O gera vieta ilgai tuščia nebūna.
Reikalaudama dar didinti mokesčius ir pritarti kitų metų valstybės biudžeto projektui, Vyriausybės vadovai vėl klaidina mokesčių mokėtojus apie savo pastangas mažinti biudžeto deficitą ar išaugusį skolinimąsi valstybėse, kurios eina kitu nei Lietuva rinkos gaivinimo keliu.
Deja, grėsmingiausiai valdžios sektoriaus skola auga kaip tik Lietuvoje. Šiais ir kitais metais valstybės biudžeto ir socialinių fondų deficitas viršys kritinę 10 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) ribą. Pridėjus smarkiai padidėjusius biudžetinių įstaigų kreditorinius įsiskolinimus, per metus valdžia realiai įsiskolins 12 procentų BVP. Tačiau ir tokioje situacijoje Vyriausybė mieliau už keturgubas palūkanas skolinasi iš komercinių bankų, nei už simbolinę kainą iš tarptautinių finansinių donorų ir taip kas metus didina biudžeto nuostolius po pusę milijardo litų.
Iš tų, kurie pasisako prieš Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų jungimąsi, vieni gailisi krikščionių demokratų, nes juos su visa krikščioniškąja demokratija esą „suvalgys” konservatoriai; kiti pyksta ant krikščionių demokratų, kad jie esantys egoistai ir ieškantys vietos prie lovio – prašantys vietų rinkimų į Seimą sąraše. Gali būti, kad pasisakantys prieš jungimąsi pirmiausia nemėgsta vienos iš šių partijų arba bent jau jų vadų – vieni konservatorių, kiti – krikščionių demokratų. Bet paprastam žmogui ir eiliniam balsuotojui kiekvienas teigiamas žingsnis, taip pat ir jungimasis, kuris reiškia taikymąsi, širdį tepa, o skaldymasis, kuris reiškia pykimąsi, širdį drasko. Metų metus, matydama nuolatinę konfrontaciją, kas demokratijoje lyg ir būtų normalu, vyresnioji Lietuvos žmonių dalis, tas didysis Lietuvos ramstis ir ištikimasis dešinysis balsuotojas, kenčia prie televizoriaus. Net Tėvynės sąjungos bendradarbiavimas su socialdemokratais didelei daliai Lietuvos buvo priimtinas – viltį teikiantis įvykis. Ir tame yra tiesos – mes užmiršome, kad dideliame pasaulyje, šalia agresyvios ir nedraugiškos Rusijos, esame maža saujelė. Kad atsilaikytume labai sparčiai ekonomiškai ir kultūriškai besiniveliuojančiame pasaulyje, turime būti stiprūs ir vieningi.
