Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu labai tingus, retai viešuose renginiuose pasirodantis žmogus, tačiau Didžiojo šeimos gynimo maršo akcijose buvau nusprendęs tiesiogiai nedalyvauti dėl to, kad pats nevairuoju automobilio, o, kaip supratau, čia rinksis ratuoti žmonės, vyks mašinų paradas, dėl karantino apribojimų dalyviams neleidžiant palikti transporto priemonės ribų. Mano šeimoje automobilį vairuoja žmona, taigi šiuo požiūriu esame netradicinė šeima. Tačiau pamatęs ir išgirdęs tai, kaip žvėriškai puolami, dedami į šuns dienas ir dergiami šio maršo organizatoriai, pasinešiau paspartintu tempu išlaikyti vairavimo įgūdžių egzaminą, drauge žvalgausi – kur būtų galimą įsigyti kokį nors drandalietą, o, stojus X dienai, ruošiuosi atjudėti į Vilnių.

Žmonių nuomonės neretai išsiskiria, visuomenėje vyksta diskusijos, tačiau mūsų padangėje dar niekados nebuvo girdėti tokio isteriško kiaulių choro žviegimo kaip dabar, stengiantis suniekinti maršo organizatorius arba įtikinti, kitas pavyzdys, kad Prezidentūros užsakyti sociologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pilietinės visuomenės požiūrį į Partnerystės įstatymą, Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę ir užmačias sudarkyti rinkimų sistemą, neva yra baisi nesąmonė, marazmų marazmas. Taigi prisigyvenome iki to, kad, kraštutinai susiaurinus demokratijos idėjos supratimą, visuomenės tribūnų pozicijose įsitvirtino sofistinio mentaliteto gauja, bandanti įpiršti mums nuomonę, kad vartotojų visuomenės klestėjimo laikais žmonių nuomonės „darant politiką“ yra nereikalingas balastas, jog neva jau atėjo laikas apsivalyti nuo pilietinės visuomenės likučių kaip nuo pavojingo užkrato.

Ar jūs esate girdėję ką nors apie tai, kad viešai būtų išjuokiami gėjų paradų organizatoriai, lendant į jų privatų gyvenimą, išviešinant neskelbtinas detales? Tačiau štai Arkadijus Vinokuras daug sakančio pavadinimo straipsnyje „Apie šeimos gynėjų susidomėjimą kaimyno išange ir tamsius maršo organizatorių užkulisius“ (Delfi.lt) ne tik trumpai drūtai paporina vadinamųjų organizatorių biografijas nepalankiausioje šviesoje, bet ir paviešina  tokias graudžias žmogaus gyvenimo aplinkybes, kad, tarkime, vienas iš renginio krikštatėvių, toks Algimantas Rusteika paeitais metais vertėsi sunkiai, per mėnesį gaudamas tik minimalų uždarbį. Ar tai mirtina nuodėmė? Kaip atrodo, žiūrint iš A.Vinokuro taško, tokia nuoroda turėtų galutinai pribaigti oponentą. Žinia, pats A.Vinokuras neskursta, jeigu neklystu, yra net labai pasiturintis žmogus, užkūręs Lietuvos istorijos niekinimo ir lietuvių tautos dergimo versliuką. Ar klausiate – kas jam moka, kokia valstybė ar institucija yra tikrasis A.Vinokuro veiklos sponsorius? Atsakau – neužduokite kvailų klausimų, nekvaršinkite sau galvos, taip jau yra, kad Lietuvoje kiaulės akis įsistatę personažai vargo tikrai nemato, randa kur pritaikyti savo sugebėjimus, turi didelę paklausą.

Jeigu A.Vinokuras netraukia iki sofisto pagal apibrėžimą, – jo žinomumą lemia truputėlį kiti veiksniai nei principinis neprincipingumas, – tai Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kitas Delfi.lt autorius, kartas nuo karto pademonstruoja aukštojo pilotažo sofistinius sugebėjimus. Tačiau bėda ta, kad sofistai paprasta užstringa žodžiuose, neprisikasę iki sąvokos turiningumo nusakymo. R.Sadauskas- Kvietkevičius praeitos savaitės pabaigoje publikuotame straipsnyje (Tikrasis šeimų maršas vyks Motinos dieną; Delfi.lt), skirtame, be visa ko kito, Motinos dienos garbei, bando mus įtikinti, kad tradicinės šeimos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys, tikriausiai nepagalvojęs apie tai, kad iš tokio teiginio toliau seka silogistinės figūros išvada, jog jo Motinos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys.

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau niekas negali prilygti Pauliui Gritėnui, tikriausiai labiausiai gličiam sofistinės išminties pardavinėtojui arba greičiau perpardavinėtojui Lietuvoje. Paprastai sofistai maitinasi iš antrų rankų, jeigu vienas kažką pasakė į temą, tai kiti kartos ir kartos, kol žodžiai susidėvės iki skutų.

Praeitą savaitę jie visi vienu balsu staugė apie Prezidentūros užsakytų sociologinių tyrimų menkavertiškumą, tvirtindami, kad demokratinės šalies elitui daugumos nuomonė nieko nereiškia. Esą, jeigu būtų įsiklausoma į daugumos nuomonę, tai mirties bausmė niekados nebūtų panaikinta. Tačiau niekas ir nesako, kad demokratija prasideda su mirties bausmės panaikinimu, štai demokratijos bastiono JAV kai kuriose valstijose mirties bausmės panaikinti niekas neskuba, o tai, kad Putino Rusijoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas, nedaro Rusijos demokratiškesnės nei per kotą. Kita vertus, dirbtinai forsuojamos abejonės dėl daugumos teisės  tapti lemiamu teisėkūros veiksniu didesniu ar mažesniu laipsniu veda į mūsų nepriklausomybės teisėtumo pagrindų užginčijimą.

Tas pats P.Gritėnas leidžia suprasti, kad aukštuomenės, sudarančios mažumą, nuomonė yra  svarbesnė nei prastuomenei priskiriamos daugumos nuomonė. Tačiau jeigu tik pabandome suskirstyti visuomenę į aukštuomenę ir prastuomenę, tai net nežiūrint daugumos ir mažumos kiekybinių parametrų nusakymo variacijų, nelieka nieko kito kaip aiškiai konstatuoti faktą, kad P.Gritėnas savo publicistikos vojažais atstovauja labiausiai agresyvios prastuomenės domeno interesams. Tai tiesiogiai nurodo Sokrato susidūrimo su sofistais istorinis precedentas.

Sokratas

Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos praktiką. Kaip rodo dialogas Puota, sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta  aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.

Taigi, ar galime uždrausti žodį „pederastija“, jeigu jį į vartoseną įvedė pats Sokratas, o dar labiau išpopuliarino Platonas. Turėdamas galvoje su pederastijos paplitimu antikoje atsiradusią nepilnamečių atžvilgiu ištobulintą meilikavimo subkultūrą ir visuomenės prijaukinimo taktiką, Sokratas perspėja: „Pederastai yra vilkai ėriuko kailyje“.

Senovės filosofas Platonas

Kas be ko, mažumų teisės demokratinėje visuomenėje turi būti ginamos, tačiau užginčijus tautos valios konceptą ir apribojus pilietinės visuomenės dalyvavimą procese, valdžia gali tapti siaura, nutolusia nuo populiacijos lūkesčių, toli gražu neatspindinčia daugumos žmonių interesų sekta. Dauguma savo ruožtu turi teisę tokiais kritiškais momentais viską pervynioti iš naujo.  

Kaip atrodo bent man, tik silpnaprotis gali tvirtinti, kad tradicinės  šeimos gynėjai kažkokiu tai rakursu yra V.Putino bendraminčiai arba gali būti artimi jam savo dvasia. Ar ne per daug garbės Vladimirui Vladimirovyčiui?

Kaip matėme, užsienio kapitalo valdoma žiniasklaidos bendrovė Delfi.lt suteikia aukštas tribūnas mūsų laikų sofistams. Ar nepavydžiu aš jiems? Tikriausiai kažkur pasąmonės gelmėse pavydžiu net labai, tačiau šįkart bandžiau pateikti tik nuomonių išsiskyrimo protokolą. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Delfi.lt interneto dienraštis kartas nuo karto pateikia ir priešingus nei čia įvardytų oponentų požiūrius. Tačiau tai būna taip retai, iš tiesų, ne dažniau nei man, ne pirmos jaunystės vyriškiui, ima ir nusišypso jauna bei graži panelė gatvėje.

2021.05.03; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai žvaigždėtą birželio naktį prisėdu ant suolelio, atsiremdamas nugara į kaimo sodybos jau pradėjusią vėsti sieną, šalia susirenka šešėliai iš daugybės skirtingų galaktikų. Jeigu kiti bepročiai girdi įkyriai besipjaunančius balsus savo galvoje, mane apspitę šešėliai nėra linkę triukšmauti be jokio reikalo, paprastai nekelia balso. Kita vertus, nepasakytum, kad jie – visiškai bežadžiai, tai vis tik yra gana ironiška publika, mėgstanti gestikuliuoti ir pozuoti. Lyginant su kitais vaiduokliškais pavidalais, birželio žvaigždėtos nakties šešėliai yra tirštesni mažiausiai per kelis pirštus ir ne tokie  šiurkštūs kaip dulkėti dienos šviesos statybos darbuose užgimę šešėliai. Savo ruožtu, kai mano tėvynėje gyvenimas tampa nebeįmanomas dėl įsisiautėjusios čia cenzūros, su tokių žvaigždėtos nakties šešėlių pagalba keliuosi į nutolusią paralelinę visatą, kur  per saugų atstumą įrengtame stebėjimo bokšte pakibęs galva žemyn, kaip šikšnosparnis oloje, matau savo tėvynės anksčiau nematytus užkulisius.  Ten matau ir save patį, vaikštinėjantį aukštyn kojomis, visų pirmą atpažįstamą iš paliekamų  drėgnų pėdsakų ant stiklo.

Taip, t. y. su išnarintomis akimis įsižiūrėti į savo artimiausia aplinką mus išmokė dar Platonas. Tik mažiesiems savo vaikams andai drąsiai sekdavome pasakas apie tai, kad neva Platono idėjų teorijoje svarbiausias dalykas yra idėja ir ta išvada, kad gyvi padarai bei pagaminti daiktai yra tik idėjos atvaizdai, ne visados išdrįsdami pripažinti, jog pats Platonas labiausiai rūpinuosi išpopuliarinti kitą dramatiško turinio išvadą, kad kiekvienas daiktas, kaip idėjos atvaizdas, drauge neatskiriamai yra susijęs su savo paties atvaizdu, idėjų teorijos kūrėjo žodžiais tariant, atsispindinčiu kietuose ir žvilgančiose paviršiuose arba upelio vandenyje. Kitaip tariant, Platono mokymas skelbia, kad kiekvienas jusliškai patiriamas reiškinys (padaras ar daiktas) yra dvinarė būtybė, atsispindinti iš priekio ir viršaus, taip pat iš kairės ir dešinės. O jeigu kažkas dar nesuprato, ką čia norėjau pasakyti, komentuodamas Platono palikimą, patarčiau atsiversti kortų kaladę, kur inversijos, t. y. atsispindėjimo iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės vienas prieš kitą principas yra įkūnytas labiausiai akivaizdžiu ir neginčytinu pavidalu kiekvienoje kortoje su herojaus atvaizdu.

Senovės filosofas Platonas

Pasidalinsiu ir savo pirmaisiais įspūdžiais apie tai, ką mačiau stebėdamas paliktą gimtąją žemę iš nutolusios paralelinės visatos taško, pakibęs aukštyn galva.

Evelina Dobrovolska matėsi su nežinomo JAV poeto portreto tatuiruote ant priekinės fasadinės pusės ir su Liucijano Želigovkio visu stotu, gražumu ir pilnutine ekipuote tatuiruote užpakalinėje pusėje.

Ingrida Šimonytė matėsi tik atverstu į priekį pavidalu  viršutinėje dalyje, su neužpildytu juodu kvadratu Kazimiro Malevičiaus (Kazimir Malevich) tapybos stiliumi apatinėje dalyje (neužpildytu greičiau cezūros, o ne cenzūros sumetimais).

Kortos. Kortos. Kortos

Vytautas Tomas Raskevičius matėsi tūnantis apverstu pavidalu apatinėje dalyje, su pavaizduotu žydruoju kvadratu viršutinėje dalyje, tarsi su pilna ekipuote dar būtų užstrigęs kažkur įsčiose, bet drauge jau būtų pasižadėjęs išlysti į žydruosius ekranus.

Vytautas Bruveris. Viršutinėje dalyje vaizdavosi su aštria plunksna dešinėje rankoje, apatinėje dalyje – su apipjaustytu pasididžiavimu kairėje rankoje.

Vytautas Landsbergis. Vytautas Didysis ir Vytautas mažasis drauge, sukibę į vieną krūvą, susikabinę už rankų.

Rimvydas Valatka. Visados tas pats, tiek pastatytas, tiek apverstas, piktai šnairuojantis ir viršuje, ir apačioje.

Iš mano nutolusio per šviesmečius stebėjimo taško matėsi ir tai, kad, laimingai susiklosčius aplinkybėms, Gitano Nausėdos kita puselė buvo jo paties jau kadaise užgyventa žmona Diana.

2021.03.20; 12:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tikriausiai ne vienas esate savo kailiu išbandęs tą apmaudų nesusipratimą, kai išsiruošusį į pokylį su naujai išsinuomotu fraku ir jau žengiantį pro paradines daugiabučio duris į lauką, jus iš aukštai, drastiškai bei begėdiškai ima ir apšika koks nors paukštis. Paprastai tai būna balandžių populiacijos, įsikūrusios devintojo aukšto pastogėje, labiausiai nupiepęs atstovas.  

Ogi, žiūrėkite, kad ir koks anas būtų nupiepėlis, dabar jis, nusilengvinęs, burkuoja su paūmėjusiu intensyvumu, o vargšui žmogeliui belieka guostis nebent tik paplitusiu ne iš gero gyvenimo mūsų visuomenėje posakiu, kad neva būti apšiktam paukščio yra geras ženklas. Tačiau guoskis nesiguodęs, žala – akivaizdi, o sėkmės pažadas yra daugiau nei juokingas.

Kita vertus, visai ne juokinga būna, kai įkalinimo įstaigose su iš sovietinių laikų paveldėta ir toliau sėkmingai klestinčia kalinių subkultūra vienas iš likimo draugų yra piktavališkai ir iš aukštesniosios padėties, tarkime, nuo stalo arba iš antrojo aukšto lodžijos savo kolegų apipilamas šlapimu, tokiu būdu nustumiant nelaimėlį į patį kalinių hierarchijos dugną, kur gyvenimas su „gaidžio“ stigma tikrai nėra saldus.

Civiliniame gyvenime mūsų platumose su žmonėmis labai panašiai elgdavosi žemiausioje rango raganos, vadinamos „karvėmis“, kurios sunkiai atsiplėšusios nuo žemės ir kyburiuodamos minutę kitą virš praeivių siluetų, išnyrančių drumsto oro lietingais pavakariais, pasistengdavo pernelyg neuždelsusios, ilgai nieko kito nelaukiant, apšlapinti vyro galvą, tokiu būdu paverčiant jį savo belaisviu.

Kartais vakarais matydavosi mėnulio taku traukiančios tokių belaisvių voros. Kur jie keliaudavo, taip apiplėšti, be orumo, proto ir vilties palikti žmonės? Gal jie buvo išvedami į Skeltanagijos šalį medicininių bandymų ir organų donorystės poreikiams tenkinti, o gal paskutiniu momentu būdavo paliekami čia, neperžengiant pasienio zonos, kaip organinė trąša raganų daržininkių ūkiuose?

ragana
Ragana

Ar buvo galima kaip nors pasipriešinti, išvengti tokių žemiausiojo rango raganų, priskiriamų karvių porūšiui, išpuolių, pabėgti iš padidėjusio pavojaus zonos, laimėti akistatą su ragana pagal principą – kas greitesnis? Tokių galimybių nebuvo arba beveik nebuvo, nes būtų reikėję veikti neįtikėtinai greitai, pralenkiant raganą laike, pralenkiant patį laiką, nelegaliai išbėgant į dar tik būsimos ateities tiesę, paliekant su pakeltais padurkais nusišlapinimui sustingusią raganą dabarties praeityje.  

Žinia, žmogaus norai neišmatuojami, kitas, žiūrėk, užsimano, išbandydamas savo jėgas, pasigauti į glėbį zuikį, nurūkusį į laisvąsias ganyklas.  Ar – realu? Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad zuikį galima pasigauti jį pasivijus ir užbarsčius druskos ant jojo uodegos, tada esą ilgaausis pats iš baimės įšoka į žmogaus glėbį. Nieko daugiau nesu girdėjęs apie tokį zuikių gaudymo meną, nieko daugiau…

Kita vertus, buvo atsargių pasakojimų apie tai, kad didesnį ar mažesnį imunitetą raganų nuodams suteikia įsiskaitymas į Plutarcho „Biografijų“ tekstus, žadinančius likutinę vyrų savigarbą, kad neva tokie tekstai yra nelyg savotiška detoksikacijos priemonė, padedanti susigrąžinti žmogišką orumą laikais su išplitusia raganų prievarta. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, apmyžtajam raganos savo likimą reikėdavo gelbėti labai greitai, panašiai kaip ir įkandus gyvatei, kol nuodai dar  nepasiekė  kraujo latakų, o Plutarcho „Biografijų“ budinantis poveikis net ir aukštųjų technologijų amžiuje nebuvo įgijęs cheminio preparato, kurį kaip priešnuodį būtų galima nedelsiant įšvirkšti po oda, pavidalo. Be to, kalbamuoju momentu jau visos Plutarcho „Biografijos“ buvo sudegintos, paliekant jaunosios kartos auklėjimui tik privalomą V.T. Raskevičiaus biografijos pavyzdį.  

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Bėgant laikui, raganų karvių veikla įgijo sisteminį pobūdį, patobulėjusios karvės jau buvo išmokusios savo nuodus platinti per švietimo įstaigas, remiantis žinomu centrifugos principu, papildomą dėmesį dabar sutelkiant į atskirus užsispyrėlius, nepasiduodančius raganų karvių sukeltam isteriškam entuziazmui. Dar buvo gyvas ir įtarimas, kad visuomenėje iš rankų į rankas keliauja bent vienas Plutarcho „Biografijų“  egzempliorius arba kas nors deklamuoja senovės autoriaus tekstus atmintinai savo  pasidrąsinimui, todėl raganų karvėms tarnaujančios slaptosios tarnybos plušėjo dieną naktį, siekdamos atskleisti laisvės dvasios užkrato pėdsakus.

Karvizmas šioje šalyje jau buvo tapęs įsitvirtinusia, tvirtai kaip kirviu į galvą įkirsta naujosios edukologijos doktrina. Filosofijos kursai universitetuose buvo pakeisti Lyčių lygybės studijų kursais su praktiniu lyginimo priemonių išbandymu ir ritualiniais Platono apipjaustymais. Išties, čia nebuvo apsiribojama tik Prokrusto lovos vieninteliu išbandymu praktinių užsiėmimų metu, išlygintieji taip pat būdavo testojami ir dėl pagiežos laipsnio  suvešėjimo Platonui, kuris neva taip ir nesugebėjo, bėgant amžiams, iki galo atsikratyti homofobijos prietarų.

Ten papuolęs ir aš, laikmečio liudininkas, buvau užmanęs parašyti mokslinį traktatą apie raganų tarpusavio santykius, – mane ypač domino jų tarpusavio hierarchijos principų teorinis pagrindimas, – tačiau kažkokie burtai dar ir dabar neleidžia tinkamai susikaupti, nukreipia dėmesį pro šalį. Nepadeda tokiam tyrinėjimui tinkamai nusiteikti taip pat ir tai, kad dar nežinome  – kokiai mokslo krypčiai būtų galima priskirti sudėtingos raganų hierarchijos subtilumų tyrinėjimus, t. y. demonologijai ar greičiau sociologijai? Jeigu kalbame apie atskirą raganų karvių atvejį, tai čia, manding, praverstų taip pat ir zoologo kompetencija.

Žinai, aukščiausiojo rango raganos vis dėlto buvo tikros damos. Apie jas kartas nuo karto prasisunkdavo nuogirdos ir į žmonių gyvenimą, nes raganų aukštuomenės reprezentantės nevengdavo subtilių seksualinių žaidimų su tam reikalui atrinktais tinkamos fizinės ir intelektinės formos vyrais. Štai su taip išsirinktaisiais jos leisdavosi į kontaktinį pabendravimą, skirtingai nei žemiausiojo rango raganos, vadinamos karvėmis, kurios seksualinį pasitenkinimą patirdavo išimtinai tik nuotoliniu būdu per atstumą apšlapindamos vyriškos padermės asmenis.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, aukščiausiojo rango raganos  taip pat buvo beširdės būtybės, tačiau empatijos trūkumą ir teisingumo jausmo nepakankamumą joms atstodavo sugebėjimas kvatotis kaip užsivedus ir gilus ironijos jausmas. Ironijos užtaisas aukščiausiojo rango raganoms buvo duotas kaip savotiškas neišsivysčiusios širdies protezas, kaip kompensacinis užuojautos neturėjimo mechanizmas, kaip žmogiškos šilumos simuliakras, o teisingumo trūkumą galiausiai imdavo pavaduoti abipusis raganos ir žmogaus pasitenkinimas kontaktinio susidūrimo metu, kai jokių pretenzijų vienas kitam nelieka. Koks dar gali būti teisingumas seksualiniuose žaidimuose, a? Galiausiai aukštosios raganos suprato bent tai, kad normalus seksas yra elito privilegija. Kita vertus, mums, žmonėms, kartais vis dėlto būdavo gaila aukštesniojo rango raganų niekinamų raganų-karvių, t. y. tų spuoguotų ir labai negražių, liesų kaip kartys, kvailų per visą pilvą furijų, dažniausiai tarnaujančių iki begalybės pasidauginusiose po paskutinės pasaulinės katastrofos žmogaus teisių gynimo visuomeninėse organizacijose.

Tai išties buvo labai ironiškas metas, kai žmogaus teisių gynėjai iš esmės buvo beteisės būtybės. Todėl ir mes, vedami pačių geriausių užmanymų, pradėjome raginti pažangiąsias visuomenės jėgas imtis iniciatyvos ir pradėti steigti raganų teisių gynimo institucijas visuose pasaulio pakraščiuose. Kaip žinote, iš pradžių kilo nedidelė techninė problema dėl to, kad ne visos raganos buvo linkusios prisipažinti esančios raganomis! Įsivėlėme į koliziją – kaip gali būti užtikrinamos ir ginamos prigimtinės subjekto teisės, jeigu anas nepripažįsta savo tapatybės net kaip objektas? Tačiau viskas stojo į savo vietas, kai praktinės savo veiklos pagrindu pasirinkome iš naujo atverstą fundamentalųjį Renesanso epochos veikalą „Raganų kūjis“, kur yra detaliai aprašytos pagrindinės tardymų ir kankinimų procedūros, įgalinančios per trumpiausią laiką nustatyti raganos raganišką prigimtį ar net užuomazginės stadijos proraganišką polinkį į raganavimą.

Dabar jau esame beveik tikri, kad anksčiau ar vėliau visų raganų visos teisės bus apgintos.

2021.03.15; 13:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.   

Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.

Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.

Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.

Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.

Lesyklėlėje. Slaptai.lt nuotr.

O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė!  Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.

Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.

Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.

Automobiliai sniege. Slaptai.lt nuotr.

To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.

Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B,  nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.

Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!

Sniego valytuvas. Slaptai.lt nuotr.

Kūniškumo  likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.

Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.

2021.02.16; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šiandien, jau prabėgus keletą metų, tarsi ir būtų galimą per saugų atstumą pabandyti įvertinti tuos nuostolius, kuriuos andai atnešė visą šalį išjudinusi kampanija „Padovanok idėją Lietuvai“. Kita vertus, strimgalviais, praradus atsargumo jausmą, to daryti nereikėtų, nes populiacija po tų liūdnų įvykių dar nesugebėjo iki galo atsigauti, užslinkęs ant žmogaus sielos apdujimas taip greitai neišsisklaido. Trumpai tariant, žmonės liko įskaudinti, nusiminę…. 

Tąsyk dorieji piliečiai  giliai į širdį priėmė Komiteto paraginimą padovanoti idėją Lietuvą, ir panašiai kaip tie sovietinių laikų pionieriai, tempiantys iš visų pašalių metalo laužą į krūvą, sukrovė didžiulį idėjų laužą turgaus aikštės viduryje. Įspūdis – buvo nemenkas. O, tiesą sakant, dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą – kaip tokioje mažutėlėje šalyje, vadovaujantis  vien tik nuogu entuziazmu, buvo galima supilti tokį milžinišką banalybių kalnagūbrį? Piramidžių statytojai privalėtų nusprogti iš pavydo!

Ir kaip tokia išskirtine proga  būtų galima imti ir neprisiminti Platono idėjų teorijos kontroversijų, neužsiminti apie tą painiavą, kurią platoniškoji idėjų teorija įneša į sveiko proto ritmiką.

O savo ruožtu, kas įstengtų pasakyti kažką banaliau pirmai pradžiai nei priminti, kad Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on)?

Senovės filosofas Platonas

Vadovėliniu žargonu tariant, Platonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės. Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo  kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie iš esmės yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, linkusiu save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kai kartas nuo karto esu išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Padovanokite idėją Lietuvai“.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujantis būtyje tik per savo idėjos tarpininkavimą. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje? Ta proga būtina pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera pasitinka tikrovę priešpriešais keldami idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo nusakymo ir užtikrinimo pagrindą, tokiu būdu nubūtinant prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir  naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūros kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausią pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriumi. Intuicija mums kužda, kad greičiausia į tokią protingą vietą galima užklysti keliaujant miško takeliais, kol galiausiai atsiremiama į tamsą. Todėl tikriausiai nieko nuostabaus, jog paskelbus kampanijos „Idėja Lietuvai“ pradžią, žmonės miniomis patraukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais. 

Pabandykime įsivaizduoti, jog ir didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti jungti į vieną neužbaigiamą visumą pasaulio galimybės profilius, tokiu būdu tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių. Kas nežino ir to, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotiška etikete (liet. verčiamas – žodis, mintis) kyla iš archajiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto. Kad ir kaip ten būtų, grybai – ne bulvės, jų sodinti nereikia. O tuos fantasmagorinius personažus, kurie savo ruožtu renka žibutes ant sniego, pavadinkime tiesiog radikalais.

Dabar vėl žiema, bet jau ištolo laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeinant iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu. Tačiau jau čia kyla klausimas – kaip amžinoji grožio idėja gali lemti tokį ekstremistinį grožio prasiveržimą, kurį įgalina tik laikinumas.

Didžiausias keblumas Platono filosofijos interpretatoriui – kaip paaiškinti tą paradoksą, jog grožio idėja, t. y. grožis savaime, tapatus sau grožis yra apčiuopiama tik proto aukštybėse, t. y. tik užsikeberiojus proto kopėčiomis, pasistiebus ant viršutinės protingumo pakopos, kai savo ruožtu net ir Platono idėjų teorija neatšaukia supratimo, kad grožis kaip toks gali skleistis tik jusliniais pavidalais? Kaip būtų galima pamatyti, staiga išvysti grožio veidą, t. y. tikrąjį grožio veidą nejusliniu pavidalu? Juk  nesunku bus pastebėti, kad Platono filosofijoje lengvai prijaukinama analogija tarp, tarkime, arklio idėjos proto pasaulyje ir pievoje besiganančio arklio dabar nesuveikia, nes mūsų aptariamu atveju nejuslinė grožio idėja yra suprantama nelyg paties jusliškumo prasmingo įsišaknijimo baigtinume manifestacijos kreditas su neįmanomais pagesinti procentais. Nuoroda į nežemišką grožį neturi jokios konceptualios reikšmės ir yra tik graži metafora, sugrąžinanti stebėtoją į žemės prieglobstį su trenksmu ir baisia atatranka. Jeigu, tarkime, kalbame apie po pūgos atsivėrusį apsnigtų laukų dangiškai sferišką grožį, žiemos permatomą kupolą be pasąmonės  drumzlių, tai žodžiais pažymime ne ką daugiau kaip savo sustiprėjusį įspūdį apie žemės žiemišką grožį, kai priblokštas stebėtojas jau nebetelpa savo kailyje iš jam pritrūksta įprastų žodžių, siekiant nusakyti įspūdžio intensyvumą.

Rožės. Slaptai.lt fotografija

Lotyniškoje interpretacijoje”protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia  sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma, panašiai kaip automobilis turi sugebėjimą judėti pats, o debilas, jeigu norite, jokio sugebėjimo neturi. Žemė ir yra tokia protinga vieta visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema. Tačiau Žemė drauge yra ir užkeikta vieta, nes kartu su tiesa Žemė ant savo pečių užsikrauna nepakeliamą grožio naštą. Žinia, nuo tokios naštos  galima ir patrūkti. Todėl mes, drovieji, nedrįstame spoksoti į Žemės grožį išpūtę akis, tik retkarčiais nutaikę progą žvilgtelėdami į tą pusę, drauge suvokdami tokio savo nuodėmingo nesusilaikymo, tarsi būtume užsimoję pamatyti labiausiai pikantišką būtiškosios dramos siužetą pro rakto skylutę, nelegalumą. Kaip atrodo, tik ši ribinė patirtis pateikia vienintelį išimtinį pavyzdį, kai grožio įžvalga gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu susiejama su jusliškumo sutramdymu.

Galimai vedamas tokių ar pančių sumetimų W. Dilthey tvirtina, kad Platono idėjos yra muzika, tarsi girdėjimas būtų  prisodrintas kitokio tipo jusliškumo tinko nei regėjimas. Tačiau ir mes bent trumpam pabandykime įsivaizduoti, kad idėjų pasaulis visų pirma yra sąskambis. Neturiu nė mažiausio noro įrodinėti, kad tokiu idėjų pasaulio sąskambiu gali būti loginių  formų dermės elegantiškumas. Loginė sąvokų tvarka greičiau yra tik topografinis idėjų gaivališkos netvarkos ir spontaniškumo žemėlapis. Todėl būtų galima tvirtinti ir taip, kad idėjų pasaulis yra ne tiek loginių, kiek etimologinių formų dermės ir ne dermės kontrapunktas, ne tiek loginio nerimo įtampos laukas, kiek ritmų ir rimo arimai, kur užduotą toną jau klibina naujosios intonacijos.

Tarkime, idėjų pasaulyje tarpusavyje diskutuoja, barasi, priešgyniauja vienas kitam sumedžiota lapė (SM) ir medžio lapas (ML).

 

                    ML:  – nužydėjo jau gėlė

                    SL: – liko didelė skylė

 

Pirmasis   barasi su antruoju, ginčijasi, kartais ima ir pradeda  sutarti, galop stoja vienas prieš kitą ginti buvusio priešininko pozicijų.

 

                      SL:  –  nudriskęs šešėlis togos tuščiaviduris ragas nulūžęs

                      ML: –  būtis neišmatuojama logos vėluoja kažkur užstrigęs laiškas meilužės

 

                     ML: –  maskuojas daiktai iš ryto kol spalvos užgauna tingiai

                     SL: –   į nežinią sparčiai ritamės niekas nepasitinka

 

                     SL: –  nieko neįrodžiusi in re – kur dabar materija esi?

                     ML: – sugipsuotos sniego formos tuščias sodas vėl užstrigęs sausio vakare

 

                     SL: – daiktų vaizdai tinklainėje užstrigo apversti dangaus sietynas išverstas į vandenį dūlėjo

                     ML: – trumpam neliko nieko (pauzė) kol kita versmė prasimušė iš naujo dar tuščiom alėjom

 

                     ML: –  taip  lyjant girdis monotonija pačių daiktų –   bedugnis daikto kontrapunktas sapno tylai

                     SL:   – ten nesukaupęs sąmonės dar laipo po medžius ilgai kažkas jau pasibaigus laikui

 

                      SL:  –  visame kosmose mėtosi mėtosi „Lego“ detalės

                      ML:  – ką dabar pasakytų Talis iš Mileto?..

 

                      SL:  – toli patrepsėjęs batais įėjusysis įneša šaltį pirmykštį

                      ML:  – taip dabar tiktai  žolės arbatos užplikytos išsiskleidžia ryškiai

 

                      ML:  – griuvėsiuose mūsų vėlės rankioja dienos medžiotojo išneštą lesalą

                      SL:  – už kampų šviečia aukso šeriais po mirties atžėlusi saulė

 

                     ML: – baltu vaiduokliu ožiu daužė rūkas visur medžius

                     SL: – ošė miškas nei odė graži tarškiai krito kankorėžiai

 

                     SL:  – paraidžiui skaidrios  bus jurgino raidos nužydėjimo rievės

                     ML:  – bet pridulkėjusi jau yra ajero nudobta galva jergutėliau

 

                     ML: – sirpo uogos nuodingos ir nenuodingos bei formų skirtingų dar brendo vaisiai

                     SL: –  praskrido  uodas pro galvą ūždamas  kaip  helikopteris ir pavojingas baisiai

 

                     SL: – mainėsi keliu arklių kelių priderintos kanopos vinguriavo jau į atspalvius  pasklidę karčiai

                     ML: –  keitėsi laukai miškai kaimeliai kopos įlankos kalnai pakalnės skardžiai

 

Kažkada žirnių lysvėje sutikta paprasta kirmėlaitė Platono rožynuose išaugo į karalaitę, o nupūsta nuo pyragaičio cukraus pudra čia pat pavirsta tiršta tiršta pavasario pradžios pūga. Kas be ko, geriausiai Platono rožyne vis tik dera išsikerojusi Ironijos rožė su  rožiniu tarp pirštų, tačiau kartais čia savo pumpurus sukrauna net ir saviironijos piktžolės.

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti ir tai, kad danguje sukaupti turtai užstojus rudeniui išsibarsto pavėjui su krentančiais medžių lapais, o visas Platono aukso fondas vėlyvą rudenį kraupiai atsainiai voliojasi po kojomis.

2021.01.15; 16:07

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?

Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių. 

Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.

Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.

Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei  įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.

Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į  minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.

Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.

G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.

Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra  savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“,  laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.

Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku. 

Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.

Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.

Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.

Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.

Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.

O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…

2020.12.20; 16:36

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl –  šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?

Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę  daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.  

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.

O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.

Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.

Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik  dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.

Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.

Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti  savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?

Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.

Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.

Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai  buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).

Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.

Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.

2020.09.37; 15:13

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip ne kartą girdėjome iš tautiečių pasakojimų TV reportažuose ar televizinėse gyvenimo būdo laidose, žmonės mūsų padangėje karantino metu peržiūrėjo daug naujų kino filmų, serialų, kurių tikriausiai nebūtų turėję progos stebeilyti, jeigu ne tas prakeiktas koronavirusas, sustabdęs mūsų darbus, ne vieną pervedęs į nieko neveikimo režimą.

O pats įdomiausias filmas, kurį pamačiau aš pats, buvo 1-aisiais koronaviruso metais gegužės 12 d. pradėjęs dribti sniegas už lango. Pasistūmęs fotelį prieš didžiulį, beveik per visą sieną langą ilgai stebėjau šį vyksmą, kur įtemto siužeto vingius pradeda pavaduoti ne mažiau  įkrautas neprasikalusios esmės lūkestis.

Tai buvo veizėjimas iškiliausia to žodžio reikšme.

Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, pats žodis „veizėti“ yra lietuviškojo žodyno karūna ir savaiminio iškilumo liudijimas, yra toks žodis, kuris meditacinę žmogaus būklę nusako nepalyginamai turiningiau nei tai išgali padaryti kitų tautų žodynai. Žodyje „veizėti“ ataidi Platono eidos teorijos įvardijimas ir pasaulio veido duotybė, dabar pasislėpusi už krintančio sniego klosčių vualio.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada, rizikuodamas būtų blogai suprastas, labai rimtame, akademiniame leidinyje esu parašęs, kad nėra labiau erotiško vaizdinio nei pavasarį atgimstančios žemės panorama. Tačiau netipiškas pavasariui krentančio sniego ant pražydusio medžio žiedų (vos nepasakiau – krūtų) vaizdinys, žemės erotinį pažadą suintensyvina dar labiau, net iki skausmo ribos.

Pasiryžus kalbėti tokia slidžia tema, nėra ko sustoti pakeliui, todėl daug netrypčiodamas aplink, pasakysiu iškart, kad koronaviruso laikų moterys su kaukėmis jaudina dar labiau nei savo atidengtą veidą reklaminiuose įvaizdinimuose eksponuojančios pasaulio gražuolės.

Tarkime, taip yra dėl to, jog dienos šviesa kartais išblukina moters veidą, paverčia jį banalybe, o kaukės atributas padeda susigrąžinti moters vaizdinį į paslapties rėmus.

 Seksas galutine prasme yra beveidis, kaip ir tas pavasario sniegas už lango.

                                           XXX

                                       čia-būties

                                       laiškanešys

                                       su

                                       pajuokiančia

                                       žudiko

                                       kauke

                                      (čipolinas?)

                                      ar

                                      tolimas

                                      būties

                                      priartėjimas

                                      be jokios

                                     politikos

                                     (Li Po

                                     imperatoriaus

                                     rūmų

                                     terasoj

                                     per dieną)

                         –    iš

                               dyko

                               buvimo

                               pradeda

                               snigti

(Bus daugiau)

2020.05.12; 10:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskaitos vaizdo transliacijos modulyje yra Žinutės rubrika, kur, kaip suprantu, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika. Praeitą kartą savo nuostabiesiems studentams šioje labiau sužmoginto bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji  garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“

Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, arba, kitaip tariant, nesiruošiu tarpininkauti jaunam žmogui, pastūmėdamas į vieną ar kitą pusę, ieškant šių žodžių supratime siūlo galo, tačiau pasilikęs pats su savimi  jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.

Iš tiesų, šis skulptūrinį pavidalą įgyjantis A.Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruojant į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninė pandemijos patirtis prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.

Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net –  prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!

Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius, malonumas. Kalbu apie moralinę saviizoliaciją, taigi čia, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų kalbėti apie kokonizaciją, kaip apie kraštutinio laipsnio saviizoliaciją, nukreiptą ne tiek į fizinį, kiek į metafizinį (atsiprašau už patetiką, tačiau tikslesnio žodžio nėra) apsiribojimą. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.

Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.

Aukštyn galva. Šokis Arkikatedros aikštėje. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiui pinigai, sveikata).

Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimojija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris.

Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė. Pavyzdžiui, I. Kantas vėliau įrodinėjo, jog laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas. Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė – tai ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia įgyvendinti prigimtį, realizuoti prigintiems potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo užbaigimą. Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.

                                      X X X

          kaip kraujas ūmai pargrįžtąs į kūną

          staigus neramus nepažįstamas

          (į veidą ligonio jau muša raudonis)

          nugriaudžia iš karto triukšmingai perkūnas

          įaitrinęs tolyje temstančius klonius

 

          pargrįžusios bitės užmigusios vėlei

          kur ankšta tarp pertvarų kvepia medus

          (pūkuotam sapne taip žiedadulkėm sninga)

          dabar jau ir aš savoj kamarėlėj

          žinau kad kadaise buvau laimingas

(Bus daugiau)

2020.04.02; 15:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti –  kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..

Tarkime,  kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.

Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.

Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.

Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.

Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.

Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.

Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.

Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio  puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o  neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar  Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.

Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.

Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė. 

Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.

Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!

                                     X X X

                                mylimosios plakatą

                                nešu

                                apgraužtą

                                žiurkių

 

                                 mėnulis

                                  plakasi

                                  mylimosios

                                  plaukuose

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu neklystu, būtent garsusis vokiečių poetas Friedrichas Schilleris (1759 – 1805) yra pasakęs maždaug taip, kad esą pasaulį valdo du dalykai, t. y. badas ir meilė.

Iš tiesų, nesunku pastebėti, kad pasakytuose žodžiuose kraštutinai sutrauktu pavidalu yra pažymėta po to sekusių amžių redukcionizmo įsivyravimo humanistikoje jau beveik visa apimtimi programa, redukcionizmą žmogaus tikrovės tyrimuose suprantant kaip metodologinę nuostatą, orientuojančią į tai, kad sudėtingus reiškinius reikia aiškinti supaprastinant, suvedant į paprastesnius pradus.

Andai Karlas Marxas visas visuomeninio gyvenimo prieštaras užsimojo paaiškinti ir sprendimo ieškojo ekonominio redukcionizmo pagrindu, o psichoanalizė gyvenimo paslaptis pabandė redukuoti į libido kompleksus.

Žinia, tokiam redukcionistiniam nusiteikimui platesniuose visuomenės sluoksniuose didelės reikšmės turėjo gamtos mokslų laimėjimai ir pažangiečių tikėjimas, kad nedelsiant būtina perkelti gamtos mokslų patirtį į žmogaus tikrovės pažinimo sferą, per jėgą brukama užduotis, kad trūks plyš reikia sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį.

Tačiau štai skaitytojas, perskaitęs šias įvadines pastabas, visiškai teisėtai gali paklausti – o „prie ko čia“ lipdomas dar ir homoseksualizmas, nes aptarti dalykai ir minėtoji seksualinė orientacija yra nevienarūšiai reiškiniai, ar ne?

Prieš gerą dešimtmetį (arba greičiau – prieš 20 ar 15 metų) mūsu lietuviškoje spaudoje, o ypač interneto portaluose, įsisiūbavus paskiepijimo nuo netolerancijos plačiosioms masėms vajui, kviečiant neniekinti  kitokių,  ne kartą buvo rašoma, kad visa eilė homoseksualios orientacijos žmonių yra nusipelniusios pasaulinės kultūros raidai asmenybės ir čia, kaip taisyklė, visiškai be jokio ryšio arba išgalvotu pretekstu buvo minimi Sokrato ir jo mokinio Platono vardai.

Sokratas
Senovės filosofas Sokratas

Nepulsiu iš karto tvirtinti, kad tokia melaginga informacija, liečianti antikos filosofus, atsirado iš piktų užmačių, kai tolerancijos kultūros ugdymas nepastebimai perauga į homoseksizmo (leiskite pasiūlyti štai tokį naujadarą, kurį, kaip atrodo, dar bus ne viena proga pritaikyti) apraiškas. Čia tikriausiai suveikia blogosios, mechaninės asociacijos dėsnis, iš vienos pusės, visiems kažką girdėjus apie tai, kas senovės Graikijoje homoseksualizmas buvo neįtikėtinai išplitusi praktika (kartais homoseksualizmas yra vadinamas tiesiog graikiškuoju seksu), o, iš kitos, bent jau universitetą baigusiems žmonėms žinant, kad senovės graikų kultūra yra įstabi pirmiausiai dėl to, jog padovanojo pasauliui didžiąją filosofiją, visų pirma siejamą su Atėnų mokykla, t. y. su Sokrato, Platono, Aristotelio vardais.

Tačiau tokia įsikalbėta asociacija sugriūna greičiau nei kortų namelis, pastebint tą paprasčiausią faktą, kad Sokratas buvo pirmasis žinomas senovės Graikijos žmogus, vienareikšmiškai pasisakęs prieš tokią seksualinę praktiką ir homoseksualizmo subkultūrą, ypač smerkęs pederastijos apraiškas savo laikmečio visuomenėje, o Platonas tokią kritiką dar labiau sustiprina, net nesistengdamas pernelyg nuslėpti savo asmeninės alergijos to meto visuomenėje tarsi ir toleruojamos praktikos atžvilgiu.

Senovės filosofas Platonas

Jau esu rašęs apie tai, kad mūsų laikais Platonui atimtų kompiuterį, jeigu toks atgimęs Platonas pasidalintų savo įžvalgomis internete apie homoseksualizmo fenomeną kaip tokį. Nenoriu pernelyg susireikšminti, tačiau, kaip atrodo, yra didesnis ar mažesnis pagrindas manyti, jog falsifikacijų lavina apie Platoną kaip homoseksualizmo draugą liovėsi iškart, kai tąsyk keliuose interneto dienraščiuose pasižadėjau pateikti visas pažodines Platono ištaras šiuo klausimu, jeigu toliau būtų tęsiama dezinformacijos akcija, išnaudojant melagingai pateiktą Platono įvaizdį.

Kita vertus, šiandien šią temą ruošiuosi pratęsti ir pagilinti, žengdamas rizikingu redukcionizmo keliu su daugybe išbandymų. Iš tiesų, pagilinkime, sustiprinkime, išdidinkime šį požiūrį, taigi, leiskite dabar išsakyti net tokią drastišką hipotezę, kad platonizmas apskritai kaip toks užgimsta homoseksualizmo kritikos pagrindu, yra genetiškai apspręstas tokios kritikos poreikio.

Jeigu daugiau ar mažiau pagrįstu laikysime garsiojo matematiko ir filosofo Alfredo Northo Whiteheado posakį, kad visa vakarų filosofija yra tik pastabos paraštėse prie Platono darbų, vien dėl to dar neturime teisės skelbti, jog visa  vakarų filosofija yra pasiskiepijusi nuo homoseksualumo propogandos įtakos, tačiau teisėtai galime pasakyti labai panašų, gretutinį dalyką, kad visos klasikinės vakarų filosofijos pathos yra moralinės hierarchijos idėjos puoselėjimas. Diametraliai priešinga padėtis, kaip žinome, susiklosto vadinamojo postmodernizmo, siekiančio ištrinti šią idėją iš visų užkaborių, naudojantis įmanomomis ir neįmanomomis dekonstrukcijos strategijomis, plokštumose (aliuzija į knygą Tūkstantis plokštikalnių). Kartais sakoma, kad vadinamojo postmodernizmo dėl jo įvairovės ir pretenzingo miglotumo neįmanoma struktūriškai apibrėžti, tačiau tyrinėtojai sutinka ir dėl to, kad visas postmodernizmo apraiškas, tūkstantį jo skirtingų veidų, vienija tai, kad postmodernistams priskiriama marga minia labiau už viską trokštą nuversti Platoną.

Senovės filosofas Aristotelis

Postmodernistai nemėgsta būti vadinami postmodernistais, kaip atrodo, jau vien dėl to, jog yra įtikėję, kad jų unikalumo terminologiškai atvaizduoti neįmanoma. Tačiau šios mąstymo paradigmos vienas iš vėliavnešių Michaelis Foucault savo homoseksualistinės pasijos ne tik kad neslepia, bet kartais net prikišamai demonstruoja.

M.Foucault garbei reikia pastebėti, kad šis prancūzų mintytojas savo Seksualumo istorijos puslapiuose pastebi, jog homoseksualumo išpopuliarėjimas tarp senovės graikų vis tik tų pačių graikų nebuvo priimamas kaip savaime suprantamas dalykas (taip apie senomės graikus kartais pasakoma šiandien), anot M.Foucault, dėl homoseksualizmo išplitimo to meto visuomenė patyrė baisios įtampos perkrovas. Kita vertus, kaip tikriausiai jau pastebėjote, čia forsuojama hipotezė, kad iš tokios įtampos spąstų pasprukti padėjo Platono teorija.

Pradėkime nuo nusistovėjusios, daug kartų išsakytos interpretacijos apie Platono filosofijoje randamą grožio sampratą. Penktoje Valstybės knygoje kaip tik per grožio pavyzdį siekiama išplėtotai paaiškinti skirtumą tarp tikrosios būties ir tarsi būties, tarp idėjos ir jusliškai patiriamo daikto, tarp pirmavaizdžio ir atvaizdo. Esą yra mėgėjai klausytis ir gėrėtis gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jį pamilti, todėl jie neva gyvena šešėlio pasaulyje, tarsi būties sferoje ir esą yra filosofai, kurie įžvelgia grožį patį savaime, įstengia mąstyti patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, todėl jie iškopia į tikrosios būties sferą.

Tačiau tokia spiritistinę grožio apibrėžtis čia vis tik yra kažkoks pernelyg paslaptingas ritualas, kuris nėra nuosekliai plėtojamas kitur, nes ir Platonui, nežiūrint jo spiritistinių užmojų, visiškai akivaizdu, jog grožio patirtis yra galima tik kaip juslinės patirties atvejis.

Šiandien gražia ar dailia vadinti visų pirma esame linkę moterį, tačiau, skaitantys antikinę literatūrą, tikrai yra pastebėję, jog tais laikais neretai gražiu buvo pavadinamas jaunuolis. Platonas, kaip ir Sokratas, yra ultraradikalūs homoseksualizmo kritikai, kuriems visų pirma svarbu buvo atplėšti grožio idėją nuo homoseksualizmo praktikos. Drauge platonizmas  kaip būties priauginimo teorija su atlaisvintos spyruoklės ir išlaisvintos prigimties jėga sugrąžina mums apsinuoginusios moters su visa vaisingumo atributika kaip grožio etalono pavyzdį, o platoniškoji eroto teorija įgalina erotinį potraukį suprasti kaip tokį žmogaus kūrybinį veržlumą, kai žmogus visų pirma siekia to, ko jam labiausiai trūksta. Bendrąja prasme mirtingai būtybei labiausiai trūksta būties pilnatvės, o žemiškajame gyvenime vyrui labiausiai trūksta moters, o moteriai – vyro. Jeigu norite, čia kalbame apie seksą veidas-į-veidą (face-to-face).

Ar labai šventvagiška būtų sutirštinto redukcionizmo pagrindu pasakyti, kad vadinamasis postmodernizmas, prancūziškoji Foucault-Deleuze linija filosofijoje yra teorinis konceptualus homoseksualumo pašlovinimas.

Žinoma, toks įmantraus, daugiaplanio, nevienareikšmio reiškinio suvedimas į antrąjį galą yra nešvankus pasirinkimas, tačiau, kaip atrodo, radikalų supaprastinimą ir kraštutinį redukcionizmą aptartu atveju galima pateisinti siekiu atsispirti dirbtinai pučiamoms migloms, noru pasilaikyti  tai kaip priešnuodį, kuris gali praversti, kai prieš tavo akis yra renčiama greitai dykstančių labirintų infrastruktūra.

Koks neredukuojamas į nieką vadinamojo postmodernizmo savaiminis turiningumas dar liktų, jeigu nuo jo atplėštume vienai subkultūrai išskirtinai palankias radikalaus pliuralizmo, daugybinės logikos ar, tarkime, grynosios imanencijos idėjas?

Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad vadinamais postmodernizmas siekia atstatyti savigarbą tų žmonių grupių, kurios buvo atstumtos moderniaisiais laikais. Žinia, kalbama apie mažumas. Tačiau, kaip atrodo, vadinamojo postmodernizmo diskurse seksualinėms mažumoms yra suteikiamas ypatingas mažiausiosios mažumos statusas, panašiai kaip kitu atveju vieni yra laikomi lygesniais už kitus.

Vienas iškilus mūsų dienų žmogus prancūziškąją vadinamojo postmodernizmo versiją yra pavadinęs šiuolaikine kontinentine filosofija. Nežiūrint mano čia, o ir kitur liudijamos didžiausios pagarbos šiai asmenybei, drauge privalau pastebėti, kad pateiktas filosofinio kryptingumo įvardijimas yra viena iš didžiausių klastočių, kurias yra tekę girdėti.

homoseksualu_paradai
Homoseksualų paradas

Visų pirma verta pastebėti, kad filosofija visados yra bent truputėlį prasikišusi virš laiko, nepavaldi laiko dėsniams, taigi kalbėti apie filosofijos šiuolaikiškumą yra kažkas panašaus į oksimorono pavyzdžio piršimą. Štai net toks užsiangažavęs tradicinės metafizikos kritikas kaip Martinas Heideggeris sako, kad autentiškai būties klausimas buvo keliamas tik pirmosiose antikos filosofijos ištarose, anksčiausiojo filosofijos ryto metu, kai savo ruožtu įdienojus, t. y.  įsisiūbavus tos pačios antikos filosofijos prieštaroms po šimtmečio neva prasideda būties užmaršties istorija.

Žiūrint šiuo rakursu, šiuolaikiškumas – tai didžiausiojo iškaršimo metas. Kita abejonė kyla dėl to – ar „Foucault linija filosofijoje“ gali būti laikoma visu kontinentu. Galop vadinamasis postmodernizmas yra ne filosofija, o postfilosofija pasaulyje po pasaulio pabaigos.

Taigi kas lieka mums, neapžavėtiesiems šiuolaikiškiausiojo šiuolaikiškumo? Galbūt net tada, kai nieko nelieka, vis tik dar lieka, to paties M.Heideggerio žodžiais tariant, užduotis apmąstyti neapmąstytas vakarų mąstymo prielaidas, pabandant suprasti tai, kas atsitiko, kad, spartėjant pažangai visose žmogaus gyvenimo sferose, drauge užgimsta ir pralenkdama laiką plečiasi dykuma pačioje žmogiškumo šerdyje.  

2019.06.24; 07:00

***

Turinys

Edvardas Čiuldė, šių novelių autorius

Kūšio skutimas
Povo uodegos sindromas
Žmona
Meilė
Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“
Akademija
Išgalvota moteris
Veidrodis
Profesoriaus A. J. paslaptis
Bobų vasara
Gėlių parduotuvėlės užkulisiai
Kodėl banditai myli balandžius
Gandro mirtis
Šuns būdos konstrukcija pagal Aristotelio instrukciją
Labai pigūs dėstytojai
Žiemos lietus
Sudužęs veidrodis
Nauji vargai dėl pavardės
Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas
Perkėlimo punktas
Geltonoji spintelė
Nakties sargas sugrįžta
Kalėdinė išvyka į triušio olą
Platono rožynas
Amžinosios jaunystės receptas
Taubučių rapsodija
Ką aš galvojau po savo mirties?
Kaip žmona mane mokė skraidyti nuo stogo
Kaip išvengti raganos žabangų?
Paralelinė visata (pirmas įspūdis)
Trumpas įvadas į antropologijos kursą. Apie uodegas
Mano pirmosios meilės laikų košmarai
Angelo sargo nediskretiškumas
Metamorfozės
Geležinė širdis
Baisūs mūsų namų darbai
Kodėl Taubučiuose niekados nelyja?
Ankstyvas rytas Taubučiuose

***

Kūšio skutimas

Tyrimų rezultatai  buvo labai prasti, gydytojams neliko nė mažiausios  abejonės, kad sergu prostatos vėžiu, o liga – jau įsismarkavusi. Tai – ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas stūmusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti  bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai tik paskutinėje vietoje rinktųsi man tekusią diagnozę, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti labiausiai intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį.

Kita vertus, praleidęs nemažai valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, naudojant tam reikalui pritaikytą, tradicinį organą, taigi išsiverčiant be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, pastoviai kapsi į prie šono kabantį maišelį. Tačiau, žiūrėjau ir mačiau, kad net ir išorinę šlapimo pūslę galima nešiotis oriai, aukštai pakelta galva, nekreipiant dėmesio į tokią negalios demonstraciją palydinčius užuojautos žvilgsnius. Kam ne kam, o man, nevalingai savo nuopelnu laikiusiam kelias pergales buduarų sferoje, tai sužinoti buvo pravartu ir teisinga.

Kai kartą po procedūros, kuri reikalavo nusikelnėti, išėjau iš kabineto išsidraikiusiais marškiniais, tas išdidus seneliukas su nešiojamąja šlapimo pūsle, tąkart sėdėjęs prie procedūrinio durų, tarstelėjo, nudelbęs akis giliai į pasuolę, tarsi sau, tarsi laukiančiai miniai žmonių, o greičiausiai man, kad esą klyną reikia užsisagstyti visados, nežiūrint jokių aplinkybių. Tokia intonacija paprastai kalba išminčiai, – iš tiesų tąsyk dėl didesnės teisybės turėjo pasigirsti aplodismentai, pats būčiau paplojęs katučių, jeigu kas nors būtų parodęs pavyzdį, tačiau žmonės, pribaigti savo bėdų, nuleido negirdomis pasakytus žodžius, nuskambėjusius su atrodytų neatremiamu teologiniu rimtumu. Vis dėlto aš pats į reikalo esmę šiandien jau žiūriu truputėlį kitaip, keldamas klausimas – ar privalu yra kiekvienam tikram vyrui užsisagstyti surdutą iki paskutinės sagos, saugoti savo intymumo slėpinį labiau nei valstybės paslaptį?

Automobilis po avarijos. Slaptai.lt nuotr.

Dar jaunas Gintaras Beresnevičius, ką tik išleidęs pirmąjį savo opusą, pavadinimu „Dausos“, yra pasižadėjęs, kad jeigu numirtų pirmiau nei aš, būtinai perduos žinią man apie anapusinio gyvenimo egzistavimo faktą ir reikiamus žinoti mums dalykus dar šiame pasaulyje, siekiant geriau pasiruošti anajam. G. B. nuo pat pradžių pildo savo pažadą truputėlį net persistengdamas, su didesniu uolumu nei aš dabar pageidaučiau, su niekaip neleidžiančiu užsimiršti kaupu. Žinoma, tai iš tiesų yra jau visiškai kita istorija, apie kurią pakalbėsime kitą kartą, o čia pastebėsiu tik tai, kad jeigu į mūsų gyvenimą prasisunkia net dausų slaptis, nėra jokio reikalo saugoti tokios viešos paslapties kaip vieno nevykėlio intymumo užkaboriai. Kad tik būtų kas domisi, – esu pasirengęs surengti ekskursiją, aprodant savosios intymumo sferos infrastruktūrą, net turistams iš Japonijos, kurie viską mėgsta fotografuoti.

Žmogus turėtų būti nepaslaptis, be jokios liekanos.

Nieko nelinkęs romantizuoti, dabar pasakysiu tik tiek, kad neišvaizdi priekinė liauka, vadinama prostata, yra ne kažkokia antroji vyro širdis, kaip kartais sakoma iki banalumo apspurusiais  žodžiais, o sulėtintu tempu sprogstanti granata vyriško tipo organizme. Visa vyrija čia nešiojasi vėžinių ląstelių pasėlius, tačiau vieniems pavyksta išsisukti, kitiems – nelabai. Prostatos funkcionalumo pavyzdys turi pamokamąją reikšmę  platesniame kontekste nebent tik tuo rakursu, kad gerai veikianti prostata yra nepastebima, nejaučiama, o  išvešėjusi neretai tampa piktybiškumo šaltiniu, kūno destrukcijos detonatoriumi.

– Į simuliaciją reikės atvykti nusiskutus visą augmeniją nuo bambos iki kelių, – pasakė išdėvėtu balsu gydytojas, ką tik suderinęs spindulinio gydimo pradžios datą su skyriaus registratūra. Simuliacija čia reiškia pirminį prisimatavimą,  specialiu flomasteriu ant kūno paliekant atžymas, leidžiančias sufokusuoti spindulį ten, kur to reikalauja gydymas, kada jau vėliau, prasidėjus tikram švitinimui, bus siekiama įterpti radioaktyvumo dozę į numatytą transliacijos vietą. Prostata dėl tokio  tikslaus pamatavimo ir kvantitatyvinio sureikšminimo tampa objektu griežčiausia to žodžio reikšme, kai žmogus susvetimėja net savo prostatai, o procedūrinio kabineto negyva šviesa ir žiurkiškas  medicininės aparatūros technologės snukutis, nė iš tolo neprimenantis buvusį moteriškų užutekių pasaulį, tampa savotiškais dabartinio pasaulio kraštutinės objektyvizacijos krešuliais.

Nesunku įsivaizduoti, kad medicina reikalauja sudaiktinti paciento negalią, tačiau žemina aplinkybės, kad medicinos kabineto personalas sudaiktinimo požiūrį perkelia į visus bendravimo su pacientu aspektus, matydamas jo asmenyje geriausiu atveju tik priešakyje įsitaisiusią liauką arba kito sugedusio organo dominantę. Manding, labai svarbu, kad tokiu požiūriu nepersiimtu pats linkęs sureikšminti savo ligą, lengvai pasiduodantis panikai pacientas, čia vėl praverčia Imannuelio Kanto pavyzdys, kuris, sunkiai sirgdamas ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dažnai griuvinėdamas ant žemės, labiausiai pergyveno dėl to, kad jo asmenyje sunkiai pavyksta išsaugoti žmonijos orumo vaizdinį.

Kraštutinai iščiustytas, sterilus, su retai išstatytais daiktais – keliais baldais ir nežinomos  kol kas paskirties aparatais – kabinetas  dunkso lengvoje prieblandoje perkrautas sunkio dvasios, tarsi čia ir būtų pati patogiausia vieta padėti kiaušinį naujųjų laikų dinozaurui.  Toks, be žmogaus šypsenos ir mandagumo gestų, kabinetas geriausiu atveju primena skaistyklos prieangį. Teisinant situaciją būtų galima pastebėti, kad visi mes, bėgant laikui, tampame profesiniais išsigimėliais, gydytojo dalykiškumas – tai toks profesinis išsigimimas, kuris kartais net praverčia, nors neretai ir užgauna. Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų pernelyg nusiminti dėl šitokio truputėlį dirbtinai demonstruojamo atšiaurumo, nes visi mes žinome, kad labiau žmogišką požiūrį į tave užgriuvusias negandas čia gali lengvai įsigyti už papildomą mokestį.  Pats laikas būtų išpažinti ir savo, daug metų pedagoginį darbą dirbančio žmogaus, nešvarią profesinę sąžinę – pastebėjau, kad esant mažiausiai progai, kaip ir dabar, iškart puolu pamokslauti, maniakiškai ieškodamas pamokomųjų reikšmių, nors žinau, jog likimo aukščiausiasis teisingumas skaudžiausiai baudžia būtent šventeivas ir moralizuotojus.

Kas be ko, rinkausi spindulinį gydymą, o ne operaciją, iškart, be duoto laiko kelias savaites pagalvoti, visiškai intuityviu pagrindu, kaip atrodo, jau vien dėl to, kad operacija paprastai kažką atima, išima, išpjauna, o spinduliavimas, galimas daiktas, prideda. Sunku būtų paneigti tai, kad apšvitintas žmogus mažiausiai yra bent radioaktyvaus pėdsako nešiotojas! Be to, tai neskausmingas gydimo būdas, kaip sakoma, be kraujo ir pūlių. Kraujais paplūdau kiek anksčiau, pabandęs savarankiškai nusiskusti visa tai, ką gydytojas pavadino augaline danga žemiau bambos. Kai pagalvoji, išties „to fenomeno“ įvardijimui mums trūksta eufemizmų atsargų kaip niekur kitur tikriausiai dėl jo paties truputėlį komiško pobūdžio ir mažareikšmiškumo. Tačiau kai pusamžiui vyručiui su pradėjusiu dygti pilvuku, užstojančiu vaizdą žemyn, kyla užduotis atlikti tokią apsivalymo užduotį, pradedi suprasti – kokia sunki našta žmogui yra kūšys.

Nieko nepadeda supratimas, kad akto nusakymas žodžiais „kūšio skutimas“ jautriai ausiai gali skambėti ne mažiau sakraliai nei „jaučio aukojimas“. Kaip visiems žinoma, net plačiausio profilio kirpyklose tokių paslaugų neteikia! Taigi nuo pat pradžių tapo aišku ir tai, kad čia reikės  verstis savo pastangomis, visiškai laisvai improvizuojant, be asistentų pagalbos, nesitikint gero patarimo iš pašaliečių ir tautiečių. Kas be ko, buvo galima paprašyti žmonos, kad padėtų tokiu kebliu reikalu, tačiau nepakilo ranka. Kaip atrodo, vis tik yra ta intymumo sferos uždaroji zona, kurią praverti labiausiai draudžiama  žmonai (net jeigu čia praėjo visa minia japonų), į kurią, teoriškai mąstant, drąsiausiai galėtų įžengti iškrypusios vaizduotės meilužė.

Ne dėl estetinių sumetimų pagailiu vėl žmonos. Apskritai žmonos kategorija nurodo į kažką anapus estetikos, į tą kažką, kas savo fundamentalumu nedera su sterilumo idealizavimu. Kai reikėjo prieš magnetinio rezonanso tyrimą pralaisvinti vidurius, klizmą pastatė žmona. Iš pradžių išbandžiau labiau civilizuotas priemones, specialias piliules ir žvakutes, skirtas sukelti viduriavimo efektui, tačiau niekas iš to nesuveikė. Nuo forsuoto ideologinio kvailinimo sovietiniais laikais brendusiam žmogui kaip pasekmė, kaip savotiškas istorinis paveldas pasilieka ilgalaikis vidurių užkietėjimas, o gelžbetoninius vidurius pralaisvinti išeiviui iš sovietijos gali padėti tik atitinkamai pritaikyta milžiniško dydžio rusiško stiliaus guminė klizma. Drauge leiskite prisipažinti, išsiduosiu, kad dabar nejaučiu jokio konfūzo, kad, neva pažeisdamas kažkokį estetinio jutimo kanoną, tiek daug kalbu apie išskyras. Būtent išskyros, jų periodiškumas, reguliarus pasikartojimas, cikliškumas yra pats akivaizdžiausias gyvenimo ritmikos liudijimas, pasitikrinimas, kad gyveni.

Drovėjausi paprašyti  žmonos, kad patarpininkautų apatinės kūno dalies apsiskutimo apeigose, regis, vien dėl to, kad  būtent žmona yra ta  išskirtinė būtybė, prieš kurią labiausiai nesinori, paradoksaliai tariant, apsinuoginti iki paskutinio galo galelio, pripažįstant kaip faktą savo komiškumą ir bejėgiškumą.

Kokie yra kūšio skutimo instrumentai? Taip paprastai į šį klausimą neatsakysi. Barzdai skusti peiliukai čia tarsi ir nelabai tinka ne tiek dėl to, kad reikėtų vengti, jeigu yra nors mažiausia galimybė, aukštųjų sferų sumaišymo su žemutinėmis, kiek dėl tos priežasties, kad yra nepakankamai aštrūs apatinės dalies skutimui (viską supranti iš karto, kai tik pabandai įsivaizduoti – kaip tokiais įrankiai būtų galima apskusti pasigautą ežį). Vartotojiškos visuomenės kosmetikos pramonė yra prigaminusi gyvą galybę priemonių, skirtų moters plaukinės dangos priežiūrai – įvairių depiliatorių, pincetų, specialių moteriškų rausvos spalvos skutiklių, tinkančių ne tik pažastų, kojų, bet ir labiau intymių vietų priežiūrai, – tačiau to išbandyti ant savo kūno neleido vyriško orumo likučiai, nežiūrint išpuolusios ekstremalios situacijos, kai žmogus griebiasi net šiaudo. Bulvių skutukas čia taip pat nepadėtų, net jeigu yra patogus įtaisas šiurkščios žievės pašalinimui, taigi liko tik galimybė  eiti redukcijos keliu, perkeliant veido skutimosi patirtį, manipuliuojant gillete peiliukais, į tą vietą, kur joks peliukas nebuvo niekados dar įžengęs.

To tikrai neleistų daryti E. Levinas, nuorodą į veidą padaręs  centrine savo etikos ašimi, tai iš tiesų neturi nieko bendro su froidistinės manieros simboliniu kastracijos veiksmu, tačiau toks savęs išviešinimas prieš save patį yra nemenkas išbandymas sau pačiam.  Vadinu tai išviešinimu,  net kai esi nusišalinęs, atitolęs nuo visuomenės, pasilikę vienas pats su savo intymiu veiksmu, kaip atsitiko dabar, dėl to, kad į tai, ką veikia aptariamu atveju empirinis „aš“, baisiai sutrikęs žiūri  transcendentalinis „aš“, kurio, tiesą sakant, vadinti vientisos asmenybės neatskiriama dalimi netinka, nes transcendentalinis subjektas šiaip ar taip yra nedalus, dar kitaip tariant, yra atomas pirmaprade to žodžio reikšme. Tačiau aptariamu atveju tikrai nukenčia empirinė žmogaus dalis, savo kailiu patirianti nedalumo pažeidimus.

Skutant akluoju būdu tą vietą, kur turėjo būti, bet pasimetė figos lapelis, nesunku yra tik nutaikyti skutimo putų čiurkšlę (moderniojoje skulptūroje apskritai figos lapelį tikslinga būtų pakeisti skutimosi putų kauge), vientisa mase padengiančią visą plotą, o, panardinus skutimosi peiliuką ir pradėjus gremžti, iškart pradeda kristi kruvinos putos, rodančios daugybinius pažeidimus, ne tik paviršinius, bet ir gilesnius įsipjovimus. Be perstojo žliaugia prakaitas, kurį vis dar bandai nusivalyti kruvinos rankos dilbiu, delne laikydamas plastmasinį skutimosi peiliuko įdėklą su plieniniu skutimosi peiliuku. Šaldytuvas įkyriai groja monotonišką melodiją, primenančią musių spiečiaus zyzimą vasaros dieną. Ta monotonija ypač dirgina drauge disonansu pradėjus skambėti panikos dūžiams, pulsui pagreitėjus taip, tarsi plaktų peliuko širdis katino naguose. Pravėrus vonios duris, kruvini oro burbulai įslysta į virtuvės teritoriją, ant spintelių paviršiaus palikdami rusvas dėmes, tarsi čia būtų įvykusios amžiaus tarakonų kautynės. Nuo dezinfekavimo skysčių jau dvokia, o ne kvepia alkoholiu, kaip būna puotaujant šimtas metų. Daug triukšmo dėl nieko, ar ne? Kaip atrodo, čia labiausiai būtų tikęs senas geras skustuvas, įgudusios rankos mostu iškart nuskutantis prižėlusią vietą, jeigu tik nebijotum kažko nusipjauti per daug savo neįgudusiomis rankomis.

Dėdė sėdi prie lango, galąsdamas skustuvą į odinį diržą. Dabar neprisimenu, pasakojo pusbrolis Petras, jaunėlis dėdės sūnus, ar kažkur girdėjau vėliau – skustuvas laikomas išgaląstu, tinkamai paruoštu, jeigu lengvai perkerta išmestą į viršų plauką perpus. Dėdė greitai skusis kelių dienų barzdą, purvinas putas nuo skruostų skustuvo šonu išdrėbdamas lauk pro langą. Matau čia ir save, berods ketverių metų vaikį, tėvų paliktą pas mamos seserį, nes vaikučio mama sunkiai serga, keliaudama iš ligoninės į ligoninę. Tačiau svarbiausias dalykas, krintantis ten į akis, yra neapsakomas saulės perteklius, kiaurai viską perverianti šviesa. Tokia šviesa perskrodžia net vidų, užvaldo pasąmonę, už savęs nepalikdama šešėlių.

Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.

Dėdė yra bitininkystės entuziastas, už lango į sodą driekiasi bičių gyvenamieji barakai, vadinami aviliais. Dabar pats šviesos pikas su bičių lakiojimo paūmėjimu, kai sodą užliejusi šviesa limpa ant akių, tarsi darbštuolės bitės gamintų ne tik medų ir tokius subproduktus, tinkamus dezinfekavimui, kaip bičių pikis, bet ir tirštą bei kvapnią šviesos substanciją.

Kažkaip suprantu, kad dėdė yra teisingas, bet žiaurus žmogus. Čia manęs nemėgsta net bitės, vienintelį iš visų senojo namo gyventojų sugeliančios beveik kiekvieną dieną. Eičiau pasiskinti juodųjų serbentų, niekas nedraudžia, tačiau šiame vaiduokliškame šviesos pasaulyje, spindulių intensyvumu prilygstančiame pomirtiniam gyvenimui, labai bijau bičių. Šiame šviesos pasaulyje, vaikščiojant basomis, reikia labai atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neužmintum ant nektarą siurbiančios piktos darbštuolės (nes Hermio skrajojančių sandalų tas vaikis neturi ir niekados neturės), o pakėlus galvą šviesa dar labiau gelia akis, nuo tokios šviesos tvinksi smilkinius, maudžia kankorėžinė liauka, užgula vadinamoji siela.

Kas nežino to paprasto dalyko, kad Vakarų kultūros užgimimui, vakarietiško tipo filosofinės refleksijos įsitvirtinimui reljefiškas šviesos įspūdis, sąmonės apšviestumo pagava, pradedant Platonu, lyginusiu Saulę su Gėriu, įgyja išskirtinę reikšmę. „Šviesa yra brangus dalykas“, – sako tas pats Platonas. Būtent Platonas davė postūmį supratimui, kad šviesos alegorija tiksliausiai nusako proto budrumo būseną, net jo pasirengimą pažinti amžinąsias esmes, o sąmonės apšviestumo idėja  daugiau ar mažiau modifikuotais pavidalais buvo kultivuojama per visas istorines epochas, kai net žinių siekimas galop pradedamas vadinti švietimu. M.Heideggerio kūryboje šviesos motyvas atsikartoja prošvaistės kaip laisvės prieangio į tiesą prasmėvaizdyje. Protas vakarietiškoje mąstymo tradicijoje labai dažnai yra traktuojamas kaip prabundantis, atsimerkiantis, gaivalingai nusirąžantis milžinas, kuris pačią būtį išvysta kaip švytėjimą, įžengdamas  į tokį šviesos ratą.

Senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis ir drauge nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulyje kalnų kraštas nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Saulės spinduliai čia nėra tokie aštrūs kaip bičių įgėlimai. Išfiltruota jūros druskoje šviesa tobulai įsiterpia tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Tačiau mano ankstyvosios vaikystės saulės nutviekstas sodas su dėdės, laikančio skustuvą rankose, pantomima prie lango nė iš tolo neprimena didžiojo būties rato, neturi nieko bendro su tikėjimu savo jėgomis, į šį sodą iš visų pakampių sunkiasi liūdnumo šviesa su radioaktyvumo prieskoniu burnoje. Galimas daiktas, tai – mirties sodas, šalia kurio, nežiūrint visko, buvo lemta išgyventi.

Tai beveik neįmanoma, bet tą vasarą keturmetis vaikinukas net tris kartus  perėjo mirties sodą, sugrįždamas į gyvųjų pasaulį su skolos bilietu. Žiūrėkime į šį supiktybėjusios šviesos ratą, – kas čia vis dėlto dėjosi? Iš pradžių mažasis įnamis skendo srutų duobėje, regis, buvo  kažkaip išgriebtas iš duobės dugno jau be sąmonės, mažai gyvas, tačiau po kelių dienų gaiveliojimosi su Dievo pagalba atsibudo dieną naktį budėjusios senelės globoje (jau čia keliu hipotezę, kad rūpestingoji senelė Agnieška buvo ne tik labai artimas giminaitis, motinos mama,  bet ir Dievo siųstas tarpininkas, visados rodantis kelią, išvedantį iš mirties labirinto).

Į būdele vadinamą šikinyką, šalia šviesos sodo, buvo galima patekti tik perėjus permesta per srutų duobę, į visas puses siūbuojančia lenta, kažkam primenančią linksmą atrakcioną, tačiau, kam ne kam, o mažam vaikui, neturėjusiam sparnuotų Hermio sandalų, tai buvo pirmasis mirties labirinto išbandymas, kurį vis dėlto pavyko įveikti, skendus bet nepaskendus šūdo bedugnėje. Kiti labirinto posūkiai vaiduokliškai name prie šviesaus sodo lėmė kritimą ant galvos iš antrojo aukšto, vieną kartą iš šieno prikimštos pastogės, kur vaikai eidavo miegoti po šienapjūtės, pro prakiurusias lubas nukritus į tvartą kakta ant kietai suplūkto laito, kitą kartą nugarmėjus aukštielninkam iš klėties palėpės pro laiptų skylę į prarają su lentinėmis pakopomis. Atsibudimai būdavo ilgi, užsitęsiantys, trumpam prablaivėjus sąmonei, kaskart vėl grįžtant į nenorintį iš savo nagų paleisti haliucinacijų ir kliedesių pasaulį. Kartais bundant su užsitęsusiu svyravimu ant sąmoningumo ir nesąmoningumo  ribos, atrodydavo, kad matau priartėjančius objektus, – ne vienas namiškis  buvo priėję pasižiūrėti kaip sekasi mažajam nelaimėliui, šunelis užbėgo pasisveikinti, lyžtelėjęs į lūpas, skraidė neatpažįstamų  vabzdžių būrys, – taip tarsi žiūrėčiau į juos iš gilaus šulinio, pro raibuliuojantį vandens paviršių matydamas deformuotus demonų veidus (vabzdžiai vis tik labiausiai priminė gigantiškas, ietimis ginkluotas bites herojaus su barzdele veidu, pasiskolintu iš kažkokios jubiliejinės tarybinių laikų monetos). Tik senelė buvo lengvai atpažįstama, abipus gyvenimo tokia pati, mažakalbė, vienintelė galinti išgelbėti visa pasaulį, ištraukti iš mirties spąstų.

Ta žiūrėjimo iš  šulinio dugno atmintis kartas nuo nuo karto leidžia daryti fantasmagorinę prielaidą, kad tąkart, nežiūrint visų pastangų,  likau nuskendęs šūdo krūvoje, o išsigelbėjimo planas ir gyvenimo vaizdinių margumynas yra tik mano bekūnio transcendentalinio „aš“ idealių galimybių sumodeliavimas pagal apriorinę schemą arba, kitas variantas, – tai tik klinikinės mirties metu blykstelėjusi ir užstrigusi  nelaikiškumo sferoje idėja apie nenugyventą gyvenimą. Tokiu atveju, kaip visiems aišku, būtų neįmanoma prasiveržti iš amžinybės į gyvenimą. Taigi, jeigu norite žinoti, nesu 100 proc. įsitikinęs, kad gyvenu. Ar tai reiškia, kad  tokiu atveju ir nenumirsiu galutinai, – nežinau.

Tačiau jeigu gyvenu, privalau žinoti, kad į pačią būtį galiu žvilgtelėti tik retkarčiais, vogčiomis, iš tolo, o tiesmukas spoksojimas į tai, ką vadiname būtimi yra kažkas nepadoraus, neteisėto, prilygintinas žiūrėjimui pro rakto skylutę į nusirenginėjančią moterį…

Kai lytinio akto eufemizmą „pažinau moterį“ perkeliame į būtį, mums geriausiu atveju lieka tik nubūtintas mokslas ir technika. Apie būtį teisėta kalbėti tik einant aplinkiniais keliais, ieškant netiesioginių terminų, apibrėžimus pakeičiant nedrąsiomis kaip išfiltruotas ryto spindulys užuominomis. Atvirumas būčiai taip pat reikalauja  totaliai atsisakyti viso psichologizmo ištobulinto arsenalo, lemiančio žmogaus užsikasimą arba nuskendimą savyje.  Paslaptis yra ne pats žmogus, o žmogaus būtis.

Dėdė yra teisingas kaip šviesos angelas, bet žiaurus žmogus. Gaunu valgyti kaip ir visa šeimyna, tačiau maitinamės mes su senelė atskirai, ne prie stalo kaip visi, o sėdėdami ant senelės lovos už pečiaus. Kai kartą dėdė padaręs burnelę (ne vieną) buvo labai gerai nusiteikęs, baisiai stebėjosi neatsistebėdamas, kodėl mažasis įnamis tūno kažkur nukištas, a? Tada visų šeimynykščių džiaugsmui, pasiekusiam visuotinį ūbavimą, iškilmingai buvau pakviestas prie stalo, tačiau prasiveržęs kaip ištvinusi upė dykumoje mielaširdingumas buvo tik protu nepaaiškinama, daugiau niekados nepasikartojusi išimtis iš taisyklės, kitos dienos vėl slinko po senovei, visiems nutuokiant, jog geriausiai būtų, jeigu neužkliūčiau teisingajam dėdei už akių.

Ką čia daug slėpti, senelė Agnieška buvo šventas žmogus, labiau dangaus nei žemės gyventoja. Kalbu labai rimtai ir atsakingai, šįkart dar rimčiau nei kitais kartais, taigi labai klystų tas, kuris tokį vertinimą  perskubėjęs suprastų tik kaip gražų apibūdinimą, metaforą. Bažnyčia yra sukūrusi šventojo kanonizacijos tvarką ir paskelbusi nomenklatūrinį šventųjų sąrašą, kai vienu iš tokios nomenklatūros kriterijumi yra žmogaus žinomumas, paplitęs garsas apie jo nuveiktus darbus. Tačiau dar didesnė garbė yra mažai žinomo ar nežinomo žmogaus šventumas, kitaip tariant, nežinomi šventieji yra didingiausi Dievo kariai. GinkDie, neturiu čia jokios teisės kažką savintis kaip neva atitekusį palikimą.

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net ir dabar, kai kartais stoviu prie Agnieškos kapo, jaučiu baisų, pašiurpinantį odą šios senolės didingumą, mažai ką turintį bendro su sentimentaliu giminaičių bendravimu. Visa, ką darė senolė, buvo skirta Dievo garbei, todėl jai niekados nepritrūkdavo išminties viską užbaigti, padaryti gerai. Graudžiausia yra tai, kad jos užtarimo ieškojo net išmesti iš lizdo paukščiukai, pasiklydę kačiukai, nususę benamiai šunys, daug  greičiau nei žmonės atpažindami ypatingąją Agnieškos misiją šioje ašarų pakalnėje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų norėjusi, ji būtų galėjusi sustabdyti net žemės sukimąsi, tačiau nuolankiai prisiėmė skausmą, pernelyg nemaištaudama net dėl jos vaikus ištikusių nelaimių. Vienu prisilėtimu sugydydavusi gyvūnėlių žaizdas ir nepasakytų žodžių iškalbinga tyla mokėjusi nuraminti žmonių sielas, ji taip ir nesugebėjo  išsigydyti savo žaizdotos kairiosios kojos, kuri bėgant metams beveik nupuvo, – niekas dar ir dabar negali paaiškinti, kaip anoji būdama arti šimto metų vis dėlto kiekvieną dieną su viena vargana kojele nuklibikščiuodavo, tiksliau tariant, nušokinėdavo kelis kilometrus iki Bažnyčios (tai tikriausiai visai nesusiję dalykai arba susiję tik klaikiai groteskišku pavidalu, kaip dažnai būna dieviškosios ironijos pasaulyje, tačiau nepraleisiu progos pasigirti, kad paauglystės metais susižavėjęs lengvąja atletika po poros mėnesių intensyvių treniruočių tapau anos sovietinės Lietuvos jaunučių trišuolio rekordininku).

Esu matęs, kaip  sykį už daržinės ji eidama į daržus ilgai ilgai levitavo per gerą sprindį nuo  žemės, – tąkart be jokio pasufleravimo iš pašalės, be dangiško apreiškimo supratau, kad neturiu teisės apie tai prasitarti kitiems namiškiams (šįkart prasiplepėjau pirmą kartą, nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad jau suėjo senaties terminas). Tačiau nė kiek neabejoju, kad savo  kelionėje į Bažnyčią ji tokiu lengvatiniu transportu nesinaudojo. Tegu būna palaiminta jos koja aukštybėse!

_____________________________________________________________________________________

– Jau grįžau, – sako žmona atidarydama duris į prieangį. Galbūt dėl to, kad esu vis dar apspangęs, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje,  išeinu iš vonios pasitikti į virtuvę įėjusios žmonos su visu savo dabartiniu gražumu, aplipęs kruvinomis putomis tarsi Žilvinas po egzekucijos. Klyksmas perveria devynaukščio namo erdvę, nežiūrint garsą izoliuojančių pertvarų, taip stipriai, kad sukleksi net  viršutinio aukšto balkono langai ir atsikiknoja laiptinių durys. Dar ir dabar kartas nuo karto du seneliukai kieme pasiginčija – ar tai buvo netikėtai suveikusi  garsinė sirena, stabdomos mašinos ant šlapio asfalto stabdžių žviegimas, ar galbūt tik išmestos iš devinto aukšto balkono katės priešmirtinis atsisveikinimas su paskutiniu devintuoju gyvenimu.

*** Atgal ***

Povo uodegos sindromas

Kaip jau buvo sakyta, spindulinis gydimas nesukelia skausmo ir didelių nepatogumų, mano atveju tai buvo truputėlį pabodęs, pusantro  mėnesio vykęs kasdieninis radiacijos įterpimas į prostatą gulint ant nugaros milžiniško prietaiso, panašaus į reaktorių, viduje be kelnių, su truputėlį nusmauktais triusikais. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad ši neskausminga procedūra vis tik nėra tokia higieniška kaip gali pasirodyti iš pradžių. Ne vienas nelaimėlis į gydymo pabaigą jausdavo didelį blogumą, kartas nuo karto apsivemdamas netikėčiausiose vietoje, kiti – suviduriuodavo, o būdavo – viduriuoja ir vemia, vemia ir viduriuoja.

Nieko panašaus nepatyriau aš pats, priešingai, nuo didėjančio radiacijos kiekio apatinėje kūno dalyje jaučiausi vidujai švytintis. Tokio gydimo, kuris kasdien trunka tik po keletą minučių, tikriausiai net negalima pavadinti gydymu. Nepalyginamai ilgiau užtrukdavo pasiruošimo vykti į procedūras onkologinėje ligoninėje ritualas ir ilga kelionė  lėtai siūbuojančiu autobusu iš vieno miesto galo į kitą.

Iš toliau apsireiškę ligonėliai buvo apgyvendinti ligoninėje, o sugebantys savimi pasirūpinti miesto gyventojai turėjo teisę atvykti į kasdieninį gydimą iš namų jiems daugmaž patogiu laiku. Tada štai ir prisivažinėjau autobusu ir troleibusais kaip niekados anksčiau, pamatydamas nematytų dalykų, ne mažiau įstabių nei keliautum pirmą kartą jūros dugnu Žiulio Verno fantazijose sukonstruotu povandeniniu laivu.

Tas miestas, kuriame gyvenu, su savo egzotiškais gyvūnais ir žmonėmis apskritai primena jūros dugną. Todėl tikriausiai neatsitiktinai to miesto meru, pelniusiu visuotinę miestiečių meilę, tapo Žvejys arba, tiksliau tariant, stambus žuvies perdirbimo pramonės verslininkas, kaip kartais sakoma, oligarchas. Jau esu bandęs vienoje mokslinėje konferencijoje įrodyti, kad miesto meras, kurio mums pavydi kitų Lietuvos miestų gyventojai, patologiškai nemyli medžių, – tai liudija, nežiūrint visų spaudos tarnybos paneigimų, miesto ūkio tarnybų organizuojamas negailestingas parkų kirtimas, o ypač kaštonų alėjų naikinimo vajus, – būtent dėl to, jog žvejo instinktai jam byloja, kad dygstantys iš jūros dugno medelynai, o ypač kretantys į viršų dygliuoti kaštonai gali suplėšyti užmestus tinklus.

Nesakykite, kelionė į onkologinę ligoninę miesto viešuoju transportu, žiūrint pro siūbuojančio autobuso langą, be vis ko kito, dar yra ir neįtikėtinai svajingas, kutenantis vaizduotę užsiėmimas.

Judame N maršruto mikroautobusu. Posūkyje nuo geležinkelio stoties link autobusų stoties pastato, užklimpus mašinų spūstyje, krypavimo tempas suvis sulėtėja. Kaip visados dėbsau pro langus. Netoliese, t. y. ranka pasiekiamu atstumu, už stiklo kelkraštyje ant suoliuko, sėdi, dar tiksliau tariant, drybso, labai apkūni moteris, atkišusi subintuotą koją, didelę kaip kaladė. Pro tvarsčius sunkiasi kraujas arba kraujuoti pūliai, dėmė plečiasi mūsų akyse. Už kelių žingsnių įbedęs žvilgsnį į žemę, tarsi ieškotų pamesto pinigėlio pragarmėje, stovi vyriokas taip pat su kažkokiais tvarsčiais ir įtvarais, regis, su įtaisu sugipsuotai rankai. Nuo turgaus pusės į mūsų užstrigusį akvariumą žiūri visiškai suploto veido žmogus, toks beveidis kaip silkė iš statinės. Į dešinę pusę, aplenkdama remontuojamo šaligatvio plytelių krūvą (prasidėjus Žvejo epochai mieste sparčiai pradėjo dygti nauji pastatai, o šaligatvių remontas ir kelių taisymas tapo permanentiniu, neužsibaigiančiu procesu), visai susirietusi, nelyg tik uostydama atgalios savo pačios  pėdsakus, galėtų sugrįžti namo, pasuka moterytė kuprytė. Vaizdelis truputėlį primena kažkokios karo ligoninės kiemelio užkulisius, nors taip pat nenustebčiau, jeigu kažkas praneštų: ,,Įvažiavome į supuvusių kūnų karalystę.“

Tačiau iš priekio išnyra gana augalota, – tarsi girdžiu akimis, – elastingai šiugždanti milžinės krūtimis kažkokia mergina. (Dabar truputėlį trikdo, sugauni save mintijant, tik tai, kad, taip kietai, iki kraujų apsiskutus, staiga, kratant autobusu, padaugėja kudlotų minčių, tarsi čia taip pat suveiktų balanso dėsnis.) Karti rudenio saulė  apšviečia tik jos romaus, klasikinių bruožų, kažkiek drovoko veido ovalo kairiąją pusę, tačiau norisi tikėti, kad dešinėje ovalo pusėje tvyro kairiosios  simetrinis pakartojimas, o ne kažkokia savarankiška kiaurymė.

„Koks keistas ruduo, – galvoju, – įpusėjo rugsėjis, o medžių lapai – žali.“ Pernelyg kietai suveržta daiktų ir įvykių struktūra nepalieka vietos ilgesniam vaizduotės poetiniam kyburiavimui, tačiau dilgteli supratimas, jog grožis gali būti nepalyginamai žiauresnis dalykas nei visos pasaulio negandos.

Autobusas po pietų darda pustuštis – gale snūduriuoju aš, priekyje kažką tauškia kelios panelytės, regis, vyresnių kursų studentės. Mestelėjęs akį pastebiu, kad viena iš jų – neįtikėtinai  ryškiai  atsiskleidusio grožio mergina ar moteris, tikras radinys pasaulio stebėtojui, gražių vaizdinių kolekcionieriui. Bandau įsiklausyti į pokalbio nuotrupas. Anoji pasakoja savo draugėms, kad tikrasis moters grožis yra dvasinis grožis. Kalbos intonacija labai reikli, neleidžianti prieštarauti. Šitaip terorizuojamos draugės tarsi ir bando išsakytai tezei pritarti nelabai  artikuliuotais garsais. Dar kartą žvilgtelėjęs vis tik nusprendžiu, kad mane sudominusi mergina nėra jau tokia graži arba, tiesą sakant, yra net atgrasi. Šiaip kvailumas gali subjauroti net pačios gražiausios moters veidelį, tačiau čia turiu progą pagalvoti apie dar baisesnį atvejį, t. y. apie karviškumo fenomeną.

Šis mane graudinantis nutikimas išplaukia iš prabėgusių dienų atminties. Važiavau tąsyk miesto maršrutų autobusu su nepatogiai susigrūdusiais, besikeiksnojančiais, vienas kitą nervinančiais keleiviais. Tačiau iškart nurimau tarsi nugrimzdęs į debesis, kai prie manęs savo įspūdingu biustu prisispaudė gražiaakė moteris, tiesą sakant, visai ne blondinė. Įdomiausia buvo tai, kad gražioji bendrakeleivė žiūrėjo šių eilučių autoriui tiesiai į akis su klausiamo pobūdžio ironija, kuri netrikdė. Vienu metu pajutau, kad stipriau pradeda plakti manoji širdis, kurios ilgesį, tikėjausi, didieji garsiakalbiai perduos jos širdies žiniai. Nežiūrint suintensyvėjusių jausmų, vis labiau traukė į miegą, vaidenosi, jog dvi širdys taip stipriai sulipo, tarsi jau būtų apipiltos klevų sirupo likeriu. Nevalingai atsidūsėjau, oras nušniokštė pro sukąstus dantis. Staiga pajutau, kad moteris atšoko, aplink  atsirado nepatogiai daug laisvos vietos. Tik tada prisiminiau, kad, po gimtadienio baliaus pramigęs ir skubėdamas į darbą, – asilas, – užmiršau išsivalyti tuos prakeiktus dantis…

Į sausakimšą troleibusą ryto prieblandos metu įlipa giltinė su dalgiu. Niekas perkarusiai senutei juodais rūbais neužleidžia vietos, nes niekas, regis, anosios ir nemato, išskyrus galbūt kelis tokius pat kaip aš, – neišsimiegojusius. Tačiau važiuoklės greitis pakinta bematant. Troleibuso linijos laidai pradeda žaižaruoti, žiežirbų lietus krenta ant žemės, aplinka užsiplieskia tokiais ryškiais fejerverkais, tarsi švęstume naujuosius metus, kurie jau seniai prabėgo. Tampa taip šviesu, kaip gali būti tik skriejant į nebūtį šviesos greičiu.

Iš kur tas šaltis ir drėgmė, persmelkianti kaulus, brr?.. Tai kažkas daugiau nei rudens atributai, tai kosminio šalčio nauja kokybė. Žiū: kur sėdėjo paslaptinga nepažįstamoji su vualiu, dabar – kaukolė su besidraikančiu voratinkliu… Kosmoso begalybę skrodžia troleibusas, užsikrovęs skeletais, vaiduoklis su geležiniais ūsais…

Prabundu, kai kresteli ir autobuso garsiakalbis šaižiai skelbia: „Miesto ligoninė“, sekantis sustojimas „Gražieji kalneliai“.

Troleibuso keleiviai diskutuoja, ginčijasi, priešgyniauja vienas kitam. Kartais pradeda sutarti? Kažin kažin… Įsikabinę į turėklą virš galvos, siūbuodami vienas prieš kitą klubais, jis ir ji kalbasi akimis liūdnai apie prabėgusią vasarą:

                                                                       – … nužydėjo jau gėlė!..

                                                                       – … liko didelė skylė…

Jis ištiesia jai ranką, padėdamas išlipti iš autobuso, ji įsikabina jam į parankę visam gyvenimui.

Sakiau, kad radioaktyvus švitinimas nėra skausminga procedūra, nes tas malonus uodegikaulio (lot. os coccygis) maudimas, prasidėjęs įpusėjus gydimui, toliau tampantis intensyviai skausmingai maloniu maudimu, vis tik negali būti vadinamas skausmu tikrąja to žodžio reikšme. Pirmas dalykas, šaunantis į galvą, kalbant apie skausmingą malonumą, jeigu tik nesi kažkoks mazochistas, būtų mergaitiškos nekaltybės praradimo mitas. Tačiau skirtingai nei anuo atveju, kai skaičiuojami praradimai, man iškart tapo aišku, kad uodegikaulio  pokyčiai rodo į kažkokį fatališkai svarbų apturėjimą, sakytum net pralobimą, naujų potyrių įsigijimą. Ta vieta, kurią vadiname uodegikauliu arba stuburgaliu išbrinko, tapo labiausiai intensyvia truputėlį apgriuvusio organizmo erogenine zona. Galop visa esybe buvo galima jausti, kad čia prasideda ūmus dygimo procesas, kai kažkas skausmingai maloniai kalasi į paviršių. Neįsivaizduoju, ką panašioje situacijoje pagalvotų kitas žmogus, ar nepradėtų staiga panikuoti, tačiau  manęs labai baisiai  nesutrikdė tragikomiška išvada, kad toje nugaros vietoje, kur baigiasi stuburas, nuo radioaktyvumo naujai atsivėrusioje ir išopėjusioje erogeninėje zonoje su jaunystės užmoju pradeda dygti antrasis penis.

Žvilgsnis į Saulę, į Dangų. Slaptai.lt nuotr.

Ar nebuvo gėda, nesijaučiau be kaltės kaltas?.. Žinia, tai buvo ne mažesnis išbandymas nei užaugusi kumelaitė Kukučio ausyje… Nusiraminti didele dalimi padėjo išsiugdytas sugebėjimas iš toli apgalvoti, detaliai suplanuoti savo veiksmus, pasitinkant iškilusius keblumus, išankstinis pasirengimas spręsti užgriuvusias problemas. Be visa ko kito, turėjau laiko pagalvoti, kad šis incidentas, nutikęs spindulinio gydymo metu, įpareigos ekspertus ir naujosios kartos vadybininkus  peržiūrėti, patobulinti, pritaikyti atskiriems atvejams (čia kaip Konstitucijos 12 str. dėl dvigubos pilietybės) kamasutros techninį arsenalą, nes dvigubo penio fenomenas įneša sudėtingesnį algoritmą į pozų aprašymus.

Iš kitos pusės žiūrint, nėra taip paprasta priimti savo gyvenimą su likimo primestais posūkiais, viskas šioje ašarų pakalnėje yra sudėtinga, t. y. susideda iš dalių, nedalomas paprastumas yra išimtinė absoliuto privilegija ir tik pagal analogijos principą gali būti pritaikytas kitų pavyzdžių supratimui. Tačiau ar klausė kas nors kada nors – iš kokių dalių susideda visų pirma žmogus, gerai suprantant, kad kartais varijuojama dvasios ir kūno priešpriešos tematika neįgalina dvasią ir kūną traktuoti kaip sudėtines žmogaus dalis. Dvasia neužima vietos, tad negali būti dalis nei savaime, nei platesnės visumos apimtyje, nes dalis yra erdvinė kategorija, nurodo į erdvinės konfigūracijos perskyras. Taigi dalus yra visų pirma kūnas, nors čia dar neduoda ramybės  klausimas – iki kokios ribos kūnas dalijasi, ar kūno dalumas yra begalinis?

Štai talentinga Lietuvos rašytoja vienoje savo novelėje pasakoja, kad stovėdama po dušu, tarsi ištikta savo nuogo kūno skaičiuoja: dvi rankos, dvi kojos, dvi krūtis… Dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip kitas lyrinis herojus, inventorizuodama savo kūną, suveda balansą štai taip – dvi akys, dvi kojos, dvi rankos, du peniai. Rašytoja yra ištikta nuostabos dėl įprastumo nepaprastumo, savo ruožtu šio pasakojimo mažai lyriškam subjektui reikia apsimesti net prieš save, kad patologinis neįprastumas yra labai paprastas reikalas.

Ši autoriaus išpažintis yra labai kūniška, – pasakytų tautietis, įsismelkęs į rašančiojo mintis arba perskaitęs parašytus puslapius. Iš tiesų, tai yra keli vieno nusidėjusio kūno istorijos puslapiai. Esame girdėję ir tai, kad vartotojišką visuomenė apskritai sureikšmina kūną, neva siūlydama išganymą per kūno tobulinimą ir puoselėjimą. Nedidelė paslaptis, apie tai jau yra kalbėta, kad kūnas ultramodernioje vartotojų visuomenėje žmogui tampa jo respektabilumo ženklu, ne mažiau reikšmingu nei madingų firmų dėvimi drabužiai ar prabangaus automobilio markė, todėl anas rūpinasi savo kūnu visomis išgalėmis, užsukdamas vartojimo industrijos, skirtos kūno priežiūrai ir tobulinimui, smagračius. Tačiau toks kūno sureikšminimas leidžia, pasakyčiau taip, sugrįžti į savo transcendentalinį „aš“ pro užpakalines duris. Vartotojiškos visuomenės žmogaus išaugęs rūpestis savo kūnu veda į kraštutinį kūno suobjektinimą, kai vienas ir tas pats žmogus tarsi suskyla į kūną kaip didžiausio rūpesčio ir aprūpinimo objektą ir savo kūnu besirūpinant subjektą. Kūnas čia jau pradedamas suprasti kaip kažkoks nevisprotis, kuriuo reikia pastoviai rūpintis, prižiūrėti, kad nepasimestų tarp kitų kūnų, jį privalu vesti pasivaikščioti, išleisti pas mergas ir t. t. Todėl maniakiškai besirūpinantis savo kūnu modernybės eono žmogus drauge yra susvetimėjęs savo kūnui nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ankstesnių laikų gyventojai. Tai rodo ir neguodžianti savižudybių statistika. Panardintas į vartojimo stichiją kūnas, net jeigu į jį buvo investuotos milžiniškos lėšos, turi tendenciją atsibosti, yra, taip sakant, atsibodabilus daiktas.

Kaip žinome, anksčiau ar vėliau atsibosta net ir prabangūs žaislai, prabangūs gal net greičiau nei nieko nekainuojantis šilto vėjelio žaidimas medžio lapais vasaros pavakarėje temstant arba, tarkime, staiga susidrumsčiusio ežero bangos žaismė, atsimušus į krantą. Apskritai vartotojų visuomenės žmogus būtų linkęs, jeigu tik būtų  galima, keisti nuosavus kūnus kaip pirštines. O krikščionybė į kūną visgi žiūrėjo ir žiūri daug rimčiau nei esame skatinami manyti mūsų laiko madų. Šv. Tertulijonas, vienas iš Bažnyčios tėvų, skelbia, kad net Dievas yra kūnas. Iš kitos pusės, apie tokį patį mirtiną rimtumą požiūryje į kūną čia byloje askezės technikų ištobulinimas ir niekados neužsibaigiantis pasaulyje bėgimas nuo nuodėmės, kuri dažniausiai turi kūnišką pavidalą. Net Platonas, kuris kūną laikė sielos kalėjimu, nebuvo toks atsainus kūno atžvilgiu  kaip linkstama manyti. Kad ir kaip žiūrėtume, kalėjimas yra svarbus įrenginys, kuriame mokomasi pažinti laisvės privalomumus.

Nesunku būtų pastebėti, kad autorius čia, pradėjęs pokalbį apie kūną apskritai, kūniškumą kaip tokį, bandė  nustumti individualaus kūno metamorfozių istoriją į užribį, užkalbėti dantį, tarsi varžydamasis ir nedrįsdamas toliau pasakoti to, kaip vienam konkrečiam žmogui baigėsi likimo išdaiga, tikras absurdų absurdas, kai iš nugaros pradėjo dygti naujas lytinis organas. Ar autoriaus būkštavimai ir nelabai švankūs įtarimai pasiteisino? Papasakosiu iš pradžių tai, ką sužinojau iš kitų, o po to – apie regimybės iliuziškumą ir klaidingas prielaidas.

Mano pažįstamų moterų tarpe greitai nuvilnijo gandas, kad jų pikantišką draugą, jaunystėje ne vienai žadinusį neaiškius lūkesčius, prispaudė bėdos, esą anas važinėjantis kiekvieną dieną į onkologinę ligoninę. Ko? Kažkuri iš jų netrukus atkniso, kad „gydomas dėl prostatos“. Jeigu tokia žinia būtų nuskambėjusi apie kitą žmogų, tikriausiai viskas būtų skubomis pamiršta, tačiau pranešimas apie jaunystės laikų intymųjį draugą sukėlė nesveiką susidomėjimą, kažkokį pakylėtumą, pikantiškumo dvasios sprogimą, taigi savotišką ekstazę. Tada antrajame pagal dydį Lietuvos mieste užsimezgė įgijusi platų visuomeninį rezonansą diskusija – ar jų jaunystės laikų širdies guodėjui, dabar gydomam intensyvaus spinduliavimo būdu, pavyks išsaugoti savo vyriškumą? Žinia, būna visaip, kartais net arkliškos radioaktyvumo dozės niekaip nepakenkia vyro potencijai, o kartais viską užbaigia vienas mažutis radioaktyvumo pirstelėjimas.

Mano pažįstamų moterų ratas nebuvo kažkokia ložė, nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad tokia bendrystė kažkuo priminė haremą, tačiau tai iš tiesų buvo uždaras labai netrivialių moterų ratas. Aš pats jas supažindinau vieną su kita, kai baigdavosi viena meilė ir prasidėdavo nauja, kažkodėl  pakartojanti tą patį scenarijų (taip pat uždaras ratas). Kai mano gyvenime atsirado žmona, puikiosios pažįstamos norom nenorom  sutiko, kad visos teisės pereina jai. Kaip atrodė, romantiški jausmai tarp mūsų jau buvo stipriai išblėsę, bendravime dominavo dalykinės intonacijos. Tačiau jokia moteris nėra dalykiškas sutvėrimas iki galo, net labiausiai nusišalinusią nuo pasaulio moterį galima pažadinti iš apatijos arba net prikelti iš numirusiųjų pikantiško turinio pranešimais.

Kaip jau sakiau, toms mano pažįstamoms staiga parūpo, kiek tikro vyro liko arba neliko iš manęs, artėjant spindulinio gydimo pabaigai, knietėjo sužinoti, ar nepatapau visišku moralistu, smerkiančiu paleistuvystę.

Tačiau nė viena iš jų nesiryžo išbandyti gundymo meno tokioje delikačioje situacijoje, atsikalbinėdamos maždaug tokiais žodžiais, kad esą į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Nuspręsta buvo šitaip, kad į žvalgybą reikėtų pasiųsti kitą, ne iš jų tarpo, kaip nors surastą, įkalbėtą, jeigu prireiks, pasamdytą, sukonstruotą iš reikalingų medžiagų mano slapčiausias seksualines svajones atitinkančią moterį, kuri pabandytų tapti naujųjų laikų meiluže. Kas be ko, tai rodo šio užmanymo iniciatorių dorumą, nes man buvo norima suteikti šansą, tarsi net sergama, kalbant sportiniais terminais, už mano sėkmę.

Žinoma, jeigu būčiau žinojęs apie tokį gudriai suregztą planą, būčiau pataręs arba leidęs suprasti, kad naujai susiklosčiusioje situacijoje testavimui yra reikalingos dvi meilužės. Vis tik įdomiausia čia tai, kad rafinuotosios pažįstamos kažkokiu paslaptingu būdu žinojo (to anksčiau gerai nežinojo net mano transcendentalinis „aš“), kad jų jaunystės laikų širdies draugo slapčiausioji seksualinė svajonė, niekados nerealizuota realiame pasaulyje realiu laiku, labiausiai dirginantis eks-mylimojo vaizduotę erotinis objektas buvo milžiniškų apvalumų moteris su labai naiviu arba net kvailoku veidu. Kaip matome, nelabai rafinuota, gal net prasčiokiška, bet drauge išgryninta, apvalyta nuo kultūrinių apnašų svajonė…

Jeigu kas nors vartytų šiuos užrašus, būtinai paklaustų – o kur pasidėjo šaunuolė žmona? Šaunuolė gražuolė žmona niekur nedingsta iš mūsų pasakojimų, ji čia visados išlieka vienu iš pagrindinių herojų, tačiau dėl nenumatytų aplinkybių keičiasi anosios statusas, toliau ji vis labiau įgyja užkulisinį pobūdį,  dažniausiai įvykiuose dalyvauja jau  beveik nebeįžiūrimu pavidalu.

… Ji užkalbino mane gražiai bobų vasaros pabaigos dienai ritantis į pavakarę, paklaususi kelio į zoologijos sodą. Tai buvo man labai mielas klausimas, tikriausiai mieliausias iš galimų, pažadinęs didelį džiaugsmą, jeigu ne euforiją, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad, regis, pirmą kartą galėjau pateikti tikslų kaip kalkuliatorius paaiškinimą, išgirdęs tokio tipo klausimą. Ne kartą yra buvę, kad žingsniuoju sau linksmai gatve, o netrukus esu priverstas pasijusti nejaukiai, kai iš sustojusios mašinos prie šaligatvio žmogus pro langelį ar sutiktas pėsčiasis klausdavo gatvės ar adreso, teiraudavosi kaip atrasti vienokią ar kitokią įstaigą, tačiau nieko negalėdavau atsakyti, nes paprastai nežinodavau net to, kokia gatve pats keliauju,  galop tik įtempęs atmintį galiu prisiminti gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą, ką jau kalbėti apie kitus skersgatvius, taip pat dažnai pamirštu gyvenamo laikotarpio datas, nors neblogai išmanau istorinio laiko skalės konstrukciją, šiek tiek nutuokiu net apie užstojusios epochos dvasią. Jausdavausi nesmagiai, kai mane palydėdavo keisti žvilgsniai, miesto svečiui susidūrus su tokiu patologišku nežinojimu arba piktybišku nemandagumu.

Tačiau kelią į zoologijos sodą žinojau ne menkiau nei labirinto gidas, nes čia ne kartą esu vedęs savo mažus vaikus pasižvalgyti į beždžionių gyvenimą. Todėl paslaptingai nepažįstamajai pradėjau taip entuziastingai ir detaliai aiškinti kelionės į zoologijos sodą maršrutą, kad drauge greitai susizgribau – ar tik neišgąsdinsiu tokiu savo perdėtu paslaugumu?.. Žvilgtelėjęs atidžiau pamačiau prieš mane stovinčią, kaip kolosas tvirtai atsirėmusią į žemę, nuoširdžiai besišypsančią moterį su neįtikėtinai naiviu, pranokstančiu net Monos Lizos infantiliškas mimikas, veideliu. Neliko nieko kito kaip pasisiūlyti palydėti iki  elegiškojo zoologijos sodo, leidusio susipažinti su moterimi, atkeliavusia iš svajonių pasaulio.

Mus paklaidino staigiai užstojusi, kliūvanti po kojomis migla arba naujai sukilusios viltys, trukdančios viską matyti blaiviai, taigi zoologijos sodo tąsyk neradome, pasinešę ten, kur veda akys, sukdami ratais parko alėjomis. Tarpinis sustojimas buvo jauki kavinukė, kur ilgai ir nuoširdžiai kalbėjome apie nieką. Temstant nusileidome prie upės, kuri atspindėjo visą dangų, žvaigždes, pramaišiui su tarp žvaigždžių mirguliuojančiais pakrantės krūmų lapais ir mūsų ištįsusiais veidais. Ten vandenyje atsispindėjo ir mėnulis kaip paskendęs švyturys. Greitai upės vandenyje pradėjo atsispindėti boluojantis nuogo kūno kolosas, truputį palinkęs į priekį, rankomis atsirėmęs į armatūros likučius nuo kadaise čia buvusio, dabar jau nugriauto pastato, prasimušė įstabaus kūno su urbanistinėmis priemaišomis atvaizdas, kartas nuo karto užliejamas neskubrios bangelės. Be visa ko kito, tai buvo tikras Platono idėjų teorijos, skelbusios, kad kūniškumas yra atvaizdo būtis, o atvaizdo atvaizdas – kūniškumo principas, triumfas. Vien dėl to, kad matyčiau atsispindinčias vandenyje kolosalias priekines grožybes, kad neužstočiau vaizdinio, pritykinau iš nugaros. Didelis anosios užpakalis nesutrukdė platonikui gretai prisiirti iki pačios esmės.

Tačiau kai sielas užliejo palaima, jau mano nugarinėje dalyje kažkas pokštelėjo – garsas buvo panašus į automatinio skėčio lengvą driokstelėjimą, paspaudus išsiskleidimo mygtuką. Visiškai sutinku, kad toks palyginimas yra nelabai vykęs, pernelyg technicistinis, nederantis su momento ypatingumu, bet čia – išskirtinai tinkamas dėl tikslumo, nes išties upės vandenys parodė, to nenuslėpsi, kad už mano nugaros driokstelėjusi staiga išsiskleidė didžiulė povo uodega, šiame juodai baltų kontrastų vakare pražydusi ryškiomis visų įmanomų rūšių  spalvomis. Vienintelė mintis tuomet dar atėjusi su dideliu palengvėjimu į galvą buvo apie tai, kad mano nuogąstavimai dėl dvigubo penio neišsipildė, kompaktiškai kasdienybėje  dėvima, tik ypatingais atvejais išsiskleidžianti povo uodega vis tik nėra toks didelis iššūkis kaip neaiškios paskirties (atsarginis?) penis, po to sąmonė visiškai ištirpo  bemintėje spalvoto džiaugsmo kakofonijoje.

Mūsų sielos tupėjo medyje ne medyje, lūkuriavo ant kažkokios  neaiškios specifikacijos pakylos. Jos siela buvo elegantiškai ironiška ir drauge labai išmintinga, manoji – drovi, net baikštoka. Kažkokia detalė gretutinei sielai buvo truputėlį juokinga, tačiau manoji, žiūrėdamas iš aukšto žemyn, nejautė jokios paniekos savo besikratančiam pirmyn atgal su mirguliuojančia ryškiomis spalvomis povo uodega kūnui. Greičiau tuo būtų linkusi net didžiuotis, tik staiga suvis išgaravo ankstesnis prisirišimas prie nugyvento gyvenimo, nutolo pasaulis net kaip buvęs atsispyrimo taškas. Dvi sielos susikabinusios amžinu prisilietimu jau keliavo begaliniu vakaro dangumi, išvyniotu iš laiko ir erdvės charakteristikos.

*** Atgal ***

Žmona               

Apie žmoną kaip socialinį reiškinį ir egzistencijos kategoriją noriu pasakyti dar keletą žodžių papildomai. Kažkaip vis dar nutuokiu (esu gyvas), kad apie žmoną reikia kalbėti esant progai ir be progos, nepasiduodant bandymams užčiaupti tau burną, byloti šia tema viską, ką žinai, net jeigu daugiažodžiavimas iškreiptų pasakojimo eigą. Galop tik žmonos vaizdinio išplėtojimas leidžia paaiškinti tuos siužeto vingius, kurie šiaip būtų sunkiai paaiškinami.

Didelė istorinė neteisybė yra jau tai, kad poetai savo eilėse labai retai kalba apie žmoną kaip tokią, dažniau minėdami kažkokias mylimąsias. Tačiau, regis, taip yra ne dėl to, kad žmonos vaizdinys būtų pernelyg buitiškas, taigi netinkantis lyriniam pašlovinimui, o greičiau todėl, kad žmonos monumentalumo idėja nedera su poetinės vaizduotės kaprizingumu. Žmonos atvaizdavimui labiau tiktų daugiatomis romanas (kažkodėl galvoju apie trilogiją) „Žmona“, o jos deramam pagerbimui pribrendo laikas pastatyti įspūdingų gabaritų paminklą centrinėje miesto aikštėje. Visiems mūsų gyvenimo palydovams yra pastatyti skulptūriniai ansambliai, antai Marijampolės savivaldybė prieš keletą metų kurpė planus pastatyti paminklą net cukriniam runkeliui, juolab apmaudu, kad niekam nedingtelėjo mintis arba, tiksliau tariant, niekas  kol kas nedrįso net užsiminti, jog pastatyti paminklą Žmonai mažų mažiausiai yra mūsų garbės reikalas.

Kai nepavyko pastatyti paminklo Vyčiui, raiteliui ant žirgo, Lukiškių aikštėje, atsivėrusią skaudžią tuštumą galėtų užpildyti nebent žmonos ant šluotos skulptūrinė kompozicija.

Kablys – Klausimas. Slaptai.lt nuotr.

Toli gražu nenoriu pasakyti, kad visos žmonos yra raganos. Neturiu tokių blogų minčių! Šluotos motyvas čia atsiranda tik iš noro tinkamu būdu ir laipsniu romantizuoti paprastai romantizavimui atsparų žmonos  vaizdinį, drauge išsaugant visur suspėjančios žmonos idėjos dalykinę reputaciją, nenusaldinat tokios idėjos ir nepaverčiant negyva kolona kaip tarybinėse ideologinio tipo skulptūrose, vaizduojančiose moterį  motinos keršytojos ir pan. įpakavimuose.

Ką čia daug kalbėti, mano žmona buvo tobula visais atžvilgiais: nepaprastai graži (jaunystėje), protinga (visais metų laikais), dora (užprogramuota prigimties tokia išlikti iki gyvenimo pabaigos arba net ir toliau), turinti humoro jausmą, mėgstanti šokti ir dainuoti, užburiančio soprano moteris. Ji visą laiką, mums susituokus, uždirbdavo mažiausiai tris kartus didesnį atlyginimą nei įstengdavau aš pats, sparčiai kilo karjeros laiptai. Tokios žmonos ne gėda ir pasiklausti, jeigu išpuola reikalas.

Kadangi man pačiam žmonos idėja nuo seno buvo  svarbi, esu atkreipęs dėmesį, kad du lietuviškos viešosios erdvės intelektualai kartas nuo karto savo straipsniuose interneto dienraščiuose, nesusitarę, kiekvienas iš jų savita maniera, cituoja savo žmonų posakius įvairiais klausimais, tarsi tai būtų didžiausiojo autoriteto atsainiai padovanotos pasauliui įžvalgos, įrėmina jų truputėlį keistokas ištaras kaip turinčias nelygstamą vertę žmonijos istorijai, jeigu norite, įmūrija į marmurą  žmonos žodžius,  atsitiktinai išsprūdusius plaunant puodus. Tik vėliau, labiau įsigilinęs ir truputėlį nusivildamas, pastebėjau, kad  kreipiniu „žmona“ mūsų autoriai pradeda diskusiją su savo transcendentaliniu „aš“, retransliuodami jo požiūrį per idealią figūrą „žmona“, kai savo ruožtu mano žmona buvo visiškai kūniška, jusliškai patiriama, pati stojanti mūru už savo vyrą, net jeigu anas ne visados buvo teisus.

Tarsi to būtų dar negana, mano mylimiausia žmona buvo labai intuityvus žmogus, greitai apčiuopianti kito žmogaus esmę, nuspėjanti jo kodą, niekados neprašovusi per šalį, vertindama gyvenimo vingiuose sutiktų žmogystų patikimumą ar nepatikimumą. Ypač ji muistydavosi girdėdama į mano telefoną skambinant vienam studijų laikų geram pažįstamui, buvusiam bendrabučio kambariokui, bandančiam įsipiršti į svečius, kai anas, tvarkydamas savo reikalus, sukinėdavosi kažkur netoliese. Tačiau kai mano jaunystės laikų bičiulis graudžiai pareiškė, kad reikėtų susitikti dar šiame gyvenime („ kol esame gyvi“), aš numojau ranka į žmonos nepasitenkinimą rodančias veido išraiškas ir grėsmingus gestus, pasiūlydamas jam užsukti.

Prisipažinsiu, kad ir be žmonos burbtelėjimų daugmaž nutuokiau, kad mano jaunystės laikų pažįstamo, dabar įspūdingo stoto vyriškio atlapaširdiškumas buvo tik negrabiai dėvima kauke, už kurios slėpėsi patologinis smulkmeniškumas ir pedantiškai puoselėjama piktdžiuga.   Tačiau, pastebėjote ar nepastebėjote, svarbu yra dar ir tai – kokią kaukę žmogus dėvi, kokį vaidmenį pasirenka, į kokį bendravimo žaidimą esi jo pastangomis įtraukiamas, net jeigu suvoki tokio bendravimo veidmainiškumą, nepakankamumą. Dar neaišku, kokį apsimetėlį sunkiau pernešti – ciniko kaukę dėvintį drovuolį, besigėdijantį savo geraširdiškumo, ar geriausiu draugu besidedantį žmogelį, atvykusį išžvalgyti tavo gyvenimo paslapčių? Kad ir kaip ten būtų, atvykėlio peršama žmonai nuomonė, kad anas yra mano geriausiasis draugas, leido tąkart išplėtoti temą apie tai, jog tikrų draugų šiame pasaulyje nėra, o po Gintaro Beresnevičiaus mirties neliko jokios galimybės net ir puoselėti tokią iliuziją.

Net jeigu ir nebūtų jokių išankstinių nuostatų, kiltų klausimas – ar galima  pasitikėti tokiu žmogumi, kuris visą vakarą prie nukrauto vaišėmis stalo  gurkšnojo tik savo atsivežtą nealkoholinį šampaną, kai tuo metu tu, prisimindamas jaunystės laikus, išmaukei litrą degtinės? Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, – klausiu griežtai.

Daug ką paaiškina ta aplinkybė, kad svečias iš anų laikų buvo, jeigu galima taip pasakyti, mišrūnas, didele dalimi – žmogus, bet iš dalies – trolis, iš mitologinės praeities paveldėjęs tolimo protėvio trolio, įsimaišiusio į žmogaus tapsmo grandinę, kompleksus. Tokį trolį arba dalinį trolį labai lengva atpažinti  bet kokiame žmogiškame pavidale pagal totalinį, invalidumui prilygstantį abstraktaus mąstymo trūkumą, taip pat dėl nesugebėjimo bendrąją taisyklę pritaikyti atskiram atvejui arba atpažinti tokio atvejo subordinuotumą bendrajai taisyklei, dėsniui.

Trolis  visados baisiai sutrinka, pasimeta, persigąsta, kai pokalbis bendravimo metu pasuka į vienokį ar kitokį apibendrinimą. Bet koks operavimas sąvokomis žmogaus-trolio, juolab trolio-žmogaus yra atpažįstamas kaip agresija prie jo prigimtį. Be to, trolis yra linkęs į lytinius iškrypimus, labiausiai – į zoofiliją, nors kadaise šioje padermėje didžiausiu tabu buvo lytiniai kontaktai su žmogumi.

– Kai taviškis pasimirs, aš tave vesiu, – netyčia nugirdau grįždamas iš tualeto sakant trolį, dviejų vaikų tėvą, jau kadaise vedusį kitą žmogaus dukterį, mano žmonai. Dar ir dabar nesugebu suprasti, kodėl šitie žodžiai, ištarti lengvabūdiška maniera ir lengvai interpretuojami kaip kvailas juokelis, taip nemaloniai nutvilkė, kad tai prisiminęs, visados pajaučiu žąsies odą. Galbūt tik todėl, kad pati mirtis šiuose namuose buvo  pristojusi pernelyg arti, tapusi jusliškai konkreti ir neatrodė nė iš tolo, kad ji būtų linkusi juokauti, tačiau negaliu to nė prileisti, dar baisesnis buvo įsivaizdavimas, jog po mano mirties mano žmoną galėtų trolinti kažkokie troliai. Kaip nesunku nuspėti, žmona protestavo labai ryžtingais gestais, piktai šnypšdama ir kažką burbėdama apie tai, kad pajuokauti taip pat reikia mokėti. Tačiau į šį kambarį, kaip į nugyventą gyvenimą, jau nesinorėjo sugrįžti, pasilikau virtuvėje, atidaręs langą į naktį, žvalgydamasis į žvaigždes, ieškodamas tos, kurioje norėčiau apsistoti po mirties.

Toliau, siekiant tikslumo, reikėtų kalbėti protokoliškais teiginiais, nusakant tik patį faktą, uždraudžiant sau čia įsileisti iškreivinančias erdvę emocijas, blokuojant bet kokį rankų grąžymą. O faktas tas, kad mano tobuloji žmona, iš aukšto žiūrėjusi į visus mano bičiulius, o ypač tretiravusi geriausiuoju draugu besidedančią mitologinę būtybę, galop įsiprašiusią į svečius, po mūsų gražaus pasisėdėjimo jo vardą pradėjo tarti daug pagarbiau, o kartą net žvilgtelėjo į mane priekaištingai, beveik su skausmu akyse, kai bandžiau susigrąžinti senąjį atsainų toną.

Kas čia atsitiko, kad šitaip susvyravo pagrindai po kojomis? Niekados nepatikėsiu, kad išmintingą moterį gali nupirkti nešvankus komplimentas, pasakytas dar didesnio nevykėlio nei aš pats. Teisinant žmoną, neprošal bus pastebėti tatai, kad kažin ar faktu galima vadinti moters nuomonių atskirų niuansų pokyčius, juolab nuomonės pasikeitimą į gerąją pusę. Ar galima kaltinti žmoną tik dėlto, kad ji pradėjo žiūrėti į trolį daug žmogiškiau, tiksliau tariant, žmoniškiau? Tačiau šis neaiškus, labiau virtualus nei aktualus, nutikimas kažkodėl užgavo mano „aš“ giliausiąjį ašiškumą, nuvylė dar labiau nei žmona būtų pasirinkusi kurvos kelią. Griuvo, subyrėjo visas kosmosas, kurio viena iš normų buvo „žmona“, atsivėrė labiau pirmapradė, be jokios užuovėjos, chaoso tikrovė, užgimė naujoji moralė be moralizavimų, gyvenimas be uždangos, meilė be rytojaus.

Didžiausia  išdavystė prasideda tada, kai apie ją mažiausiai nutuokia pats išdavikas.

*** Atgal ***

Meilė

Jus trukdo Meilė, – pasigirdo  suskambusiame telefone tarsi ir pažįstamas balsas. –  Būtų gerai susitikti mieste, norėčiau supažindinti Jus su reikalingu žmogumi.

 ..,  – …

Toks mano vardas, Meilė, – pridūrė sukikenusi kažkur jau girdėto moteriško balso savininkė, be didesnio vargo dešifravusi trumpai užstojusios pauzės priežastis, iš toli, ką rodė telefono membranos braškėjimas, bet neįtikėtinai tiksliai nuspėdama abonento suglumusio veido išraišką. – Jūsų telefono numerį radau registratūroje.

Labai galimas dalykas, iškart atpažinau skambinusią moteriškę pagal balsą,  tačiau nežinodamas tos paprasčiausios aplinkybės, kad jos tikrinis vardas ir yra Meilė, išartą žodį „meilė“ supratau kaip slaptos ligos diagnozę, išsigandęs dėl galimo demaskavimo, – tarsi kažkas neatsiklausęs ilgai būtų žvalgęsis po tavo sielos užkaborius, – mat man skambinusiai moteriai jau keletą dienų puoselėjau kažką panašaus į švelnius jausmus. Dar nežinojau švelniojo balso nimfos vardo ir pavardės, bet ji man jau buvo stipriai kritusi į akį. Kaip ir spėjau, tai buvo spindulinės terapijos skyriaus radiologijos technologė, išsiskyrusi iš kitų savo kolegių nepaprastu meilumu, dabar jau būtų galima pasakyti – buvo tikra meilė, ne kitaip.

Paskyrus pacientui spindulinį gydymą, vienu svarbiausiu, jeigu ne pačiu svarbiausiu, sėkmės laidininku, iš to, ką galima realiai padaryti, bandant įveikti ligą, tampa tokios technologės rūpestingumas, geranoriškumas ir atidumas, nes  visa savo apimtimi žmogus yra atiduodamas į anosios rankas (arba – nagus). Tos gydytojos radioterapeutės, kuriai buvau priskirtas, taigi kuri visų pirma turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti gydymo eigą, per visą tą laiką nesutikau nė karto, nors ieškojau užsimušdamas. Anoji paprasčiausiai išgaravo, iškart pradingo kaip į vandenį tik išrašiusi nukreipimą spinduliniam gydymui su nurodytu procedūrų skaičiumi ir trukme. Užsukęs į kabinetą, rasdavau tik chalatą, tvarkingai kabantį ant krėslo aukšto atlošo. Dėl  šventos ramybės pasilabindavau su tokia instaliacija, spėdamas pagalvoti, kad gera yra turėti stebuklingą chalatą, uždirbantį jo savininkei atlyginimą.

Kartais pagalvoju, spėju, kad toks žmogaus palikimas ant ledo, nėra atsitiktinis  nesusipratimas, bet gerai suplanuota suktų žmonių akcija. Taip bent atrodo žiūrint iš moralisto  varpinės. Tačiau ir moralistas turėtų tramdyti savo arklius, nekontroliuojama moralisto pasija gali nuvesti klystkeliais, paklaidinti kaip tos žaltvykslės. Kaip jau yra pasakyta, be kaltės nėra kaltų, Taigi, galimas daiktas, dėl tokio nesusipratimo didele dalimi buvau kaltas aš pats.

Čia turiu pradėti iš toliau, prisimindamas nemalonų incidentą, nesmagų nutikimą, tapusiu man sunkiu išbandymu dar anksčiau, prieš susipažįstant su chalato savininke. Ir pasakysiu tiesiai, daug neaiškindamas, kad kartą patekau į labai aistringos moters glėbį, kuri per naktį išsunkė mane visą taip, kad gulėjau paslikas. „Dar bučinuką, dar bučinuką“, – ji meiliai  murkė, išties glaustydamasi kaip katė. „Pabučiuosiu tave numirėlio lūpomis“, – tariau aš, lengvabūdiškai pakštelėdamas jai į žanduką. Tada ir į vyko ta metamorfozė, kai mano meilės nakties partnerė po atsainaus pabučiavimo akimirksniu virto ledo luitu su truputėlį nustebusio, net nespėjusio dorai išsigąsti žmogaus veido išraiška. Nieko kito neliko kaip greitai pasipustyti padus. Po to sekiau spaudą, kriminalinę kroniką,  kaip atrodo, niekas iš to įvykio neprasisunkė į viešumą,  kompetentingos Lietuvos institucijos, galima spėti, nepaaiškinamus dalykus laiko valstybės paslaptimi.

Prabėgus savaitei kitai sutikau gatvėje seneliukę, nustebusia veido išraiška truputėlį priminusią nakties draugę, jeigu leistum sau patikėti, kad jauna ir žydinti moteris per kelias dienas galėtų pasenti šimtu metų. Ji vos rėpliojo,  kartas nuo karto pastuksendama lazdele, tarsi priešais save būtų ieškojusi minos.

Su minėto chalato savininke iš spindulinės terapijos skyriaus bendravau labai trumpai, epizodiškai, kai aš pirmą dieną pasirodęs skyriuje dar raičiau uodegą,  norėjau prieš visus atrodyti dideliu šaunuoliu. Tada išsiskirdamas su savo gydytoja iki rytdienos, pagautas keisto entuziazmo šuoro, pabučiavau jos ranką. Dabar bijau net pagalvoti, kad galėjo atsitikti kažkas panašaus kaip jau buvo įvykę, negaliu atsikratyti įkyrios minties, jog aš, pats to nenorėdamas, užšaldžiau savo gydytoją. Liko tik chalatas, kuriam iki šiolei jaučiu  neaiškų, tarp meilės ir neapykantos, prisirišimą.

Bučinys. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku suprasti, kad spindulinio gydymo technologės, nuo kurių absoliučiai priklauso gydymo sėkmė, yra be galo išlepintos. Galimas daiktas, jos savo darbą atliktų gerai ir  pernelyg netvirkinamos, tačiau ypač tuo atveju, kai spinduliavimas yra nukreiptas į saulės rezginio sferą, o milimetrinė paklaida gali sužaloti kitus jautrius organus, nesinori rizikuoti. Taigi ligoniai ir lenktyniauja vienas su kitu bandydami visais įmanomais būdais įsiteikti. Tikiu, kad anosios vienodai sąžiningai gydo visus, tačiau reikia labai kietai prikišti tokios technologės užpakalį kasdieninėmis dovanėlėmis, retkarčiais – ir pinigais, kad ji nerodytų savo susierzinimo grubiais judesiais, su demonstruojamu šiurkštumu taisant kūno padėtį prieš spinduliavimo pradžią tau gulint ant pakylos su nusmauktomis apatinėmis kelnaitėmis. Kai esi taip priklausomas, išrengtas ir bejėgis, šiurkštumo demonstravimas žmogų psichologiškai visiškai palaužia, varo į neviltį. Pagal teorinį aprašą, spindulinės terapijos seanso metu dirba dvi technologės, prižiūrimos gydytojos, tačiau praktiškai visados ten yra tik nustipęs arklys, tu lieki priklausomas nuo vieno žmogaus, kuriam kartais kas nors asistuoja, geros valios ir pareigingumo arba tokios valios neturėjimo.

Meilė nuo pat pirmo karto išsiskyrė nepaprastu savo švelnumu, ji, priešingai nei kolegės, išstatyto kūno nestumdė, netąsė, o tik meiliai pakreipdavo kojos ar liemens padėtį, prieš tai švelniai paglosčiusi tą vietą. Nepaprastai malonus buvo ir jos kalbėjimas, ausį glostė saldūs žodžiai, kad neva dabar esu tik truputį negaluojantis labai žavingas vyriškis, kuriam viskas greitai vėl bus gerai. Tai veikė, kai dėl išopėjusios ligos ir truputėlį pavargusios psichikos tampi jautrus kaip moteris, kuriai kiaurai sueina visokie, net akivaizdžiausiai melagingi komplimentai. Truputėlį neramino tik tai, kad ši miela ir graži moteris nepraleisdavo progos vėl ir vėl pasigirti esanti katalikė, nors jokio reikalo  savosios konfesinės priklausomybės demonstravimui nebuvo.

Mano liūdna patirtis  iš ankstesnių susidūrimų su pasauliu bylojo, kad prikišamai, t. y. net tada, kai niekas neklausia, katalikais skelbiasi tie žmonės, kurie turi stiprų polinkį į niekšybes. Dabar pagalvojau, kad štai mano močiutė Agnieška,  visą sąmoningą gyvenimą nugyvenusi gyvojo Dievo tikrovėje, žodžio „katalikas“ tikriausia net nežinojo, o jeigu žinojo, tai nematė prasmės tokį žodį dėvėti kaip rūbą. Kartais prisistatoma dar efektyviau, deklaruojant savo krikščionišką esmę, pranešant aplinkiniams: esu krikščionis. Šiandien tikriausiai ir nelabasis būtų linkęs prisistatyti krikščionimi, jeigu ne kataliku. Postmodernistiniais laikas ant pažinimo medžio jau auga kriaušės, o žaltys gali apsimesti bet kuo, net Ieva (tapatybės yra lengvai išgalvojamos ir keičiamos).

F. Nietzsche, filosofas, kuris laikomas radikaliausiu krikščionybės kritiku, sako maždaug taip, kad esą didžiausia krikščionybės problema yra tai, kad pasaulyje buvo tik vienas krikščionis, t. y. pats Jėzus Kristus. Kaip atrodo, F. Nietzsche yra teisus tik iš dalies. Jam galima ir atleisti, nes jis nepažinojo Agnieškos.

Nežiūrint lengvo abejonės šešėlio, kuris greitai praslydo ir užsimiršo, rinkausi gydymą pas Meilę, dar nežinodamas jos vardo, į procedūras ateidavau tik josios budėjimo valandomis, tokiu savo apsisprendimu parodydamas, jog kitų skyriaus technologių teikiamų paslaugų nevertinu arba net vengiu. Tada Meilė man ir paskambino.

 Susitarėme susitikti mieste prie didžiausios „Maximos“ parduotuvės, kur ji atvykusi savo automobiliu įsisodino mane, pasiruošusi nutransportuoti pas „reikalingą žmogų“, iš anksto nieko daugiau nepasakodama. Paslapties įtampa augo. Važiuojant, tarsi iš toli jau nutuokdamas kažką negero, pasitikslinau – ar  nesu vežamas pas kokį nors stebukladarį ekstrasensą, skubėdamas pareikšti, kad burtininkais netikiu? Mano mieloji Meilė baisiai pasipiktinusi ir stipriai mosikuodama rankomis iškart užtikrino, kad tokiais niekais ji neužsiima. Iš tiesų, kaip netrukus išaiškėjo, Meilė buvo labai dalykiška moteris.

Neilgai važiavę sustojome prie medinio namo su keliais vaismedžiais, apkibusiais rudens gėrybėmis. Keista buvo tik tai, kad rudenėjančiame sodelyje ganėsi kupranugaris(ė) su ilgomis blakstienomis. Laiptais iš lauko pusės namo šone užlipome į antrą aukštą, šeimininkė įvedė į kambarį, perpus užkrautą prekėmis, tarp kurių dominavo nežinomos man rūšies kava, pradėta išpakuoti iš dėžių dėžutėmis, kitur – styrojo neišpakuotos kavos dėžės.

Netrukus įėjo ir šeimininkas, kaip supratau, „reikalingas žmogus“. Susėdome. Pokalbis nesirišo, dar nėra taip buvę, nebuvau patyręs, kad pokalbis šitaip nesiklijuotų. Kaip atrodė, visi išbandyti šeimininko būdai pradėti pokalbį su panašaus statuso atvykėliais buvo atmetami vienas po kito, neišplėtojant jų iki galo, nes aš  vis plačiau šypsojausi, jau aiškiai nutuokdamas, kad čia esu atvestas kaip avinas, kurį ruošiamasi nukirpti. Galų gale šeimininkas nustojo žaisti užuolankomis, pareikšdamas, kad jie turi nuostabų man pasiūlymą, kuris susideda iš dviejų dalių: a) paims mano kraujo mėginį, išsiųs į Norvegiją tyrimams, b) pagal tyrimo rezultatus kiekvieną mėnesį iš Norvegijos gausiu  stiprinančių širdį, valančių kraujagysles vaistų siuntą. Vaistus esą reikėtų vartoti iki gyvenimo pabaigos. „Kas be ko, tai kainuos nemenkus pinigėlius, tačiau į  savo sveikatą protingi žmonės investuoja nesismulkindami“.

Duotas pasiskaityti reklaminis bukletas skelbė, kad ši tyrimai-vaistai schema saugo nuo infarkto, padeda nuo kitų širdies negalavimų. Tiesą sakant, širdimi niekados nesiskundžiau, o čia, regis, buvau pristatytas vadovaujantis posakiu, kad prostata yra antroji vyro širdis. Taigi  nebuvo jokia paslaptis, kad onkologinės ligoninės spindulinės terapijos technologė su savo bendrininku siekia įpainioti nelaimėlį ligonėlį į sukčiavimo schemą, kita vertus, mano apsimetėliams geradariams taip pat nebuvo paslaptis, kad man tai jau nėra jokia paslaptis. Mes visi tylomis supratome, kad privalėčiau pirkti šiuos visiškai nereikalingus man vaistus tik dėl to, jog neužrūstinčiau Meilės, nuo kurios   mažiausių kaprizų, geros ar blogos nuotaikos tapau priklausomas labiau nei to norėčiau. Turėjau būti išmintingas, pagalvodamas, kad sveikata yra brangiausias turtas, susimokėdamas dar ir papildomai už sielos ramybę spindulinės terapijos  seansų metu, už tai, kad nereikėtų bijoti, jog tau mirtinai pakenks į savo nagus tave pasičiupusi neaiškios psichologinės pusiausvyros ir galimai plėšri moteriškė. Pabandžiau savo iniciatyva užbaigti nesmagų pokalbį, pasakęs, kad pasidomėsiu, pasiskaitysiu gautą bukletą, išeidamas nepaėmęs net bandomos įsiūlyti  sveikatinančios organizmą kavos, pamelavęs, jog vartoju tik arbatą.

Važiuojant atgal į ligoninę, kur greitai turėjo prasidėti Meilės darbo valandos, švelnioji moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolankiausiai dėkoti man už tai, kad aš neva priėmiau jų pasiūlymą. „Man tai labai svarbu“, – pasakė su paslaptinga intonacija Meilė. Baisiai nustebau dėl tokios  įvykių interpretacijos. Taigi privalėjau labai detaliai paaiškinti bendrakeleivei, kad nebuvo nė mažiausio preteksto jai pagalvoti, kad užkibau ant jų negudriai užmesto kabliuko, pasakiau visą tiesą, jog man tokie pasiūlymai yra klaikesni net už mirtį. „Net jeigu žinočiau, kad nesutikęs su jūsų, švelniai tariant, keistu pasiūlymu pasirašau sau mirties nuosprendį, vis tiek  nepriimčiau tokio pasiūlymo. Galų gale tai ne pasiūlymas, o nešvankus reketavimas, kai bandoma pasipelnyti iš žmogų užklupusios bėdos. Kam reikalingas toliau toks gyvenimas vyro, kuris iš baimės numirti leidosi išprievartaujamas. Toks vyras niekados neturėtų teisės užlipti ant moters, neturėtų teisės pasilypėjęs bandyti įsukti elektros lemputę į patroną, juolab neturėtų teisės lipti į tribūną, gviešiantis perskaityti mokslinį pranešimą. Taip pažemintas vyras išvis neturėtų teisės kur nors laipioti, kopti į viršų. Banditų reketuojami verslininkai mokėjo duoklę, siekdami išsaugoti savo verslus, darbo vietas žmonėms, tačiau mano apsilpęs kūnas tikrai nėra vertas tokios aukos“.

Meilė staiga pakreipė pokalbį kita linkme, pradėjusi porinti litaniją apie savo mamą, kuri neva net nebuvo labai gera moteris, nebuvo tikra katalikė, daug geresnis esą buvo patėvis, kuris atvedė pačią Meilę į katalikybę, vyras taip pat buvo blogas žmogus, ne katalikas, todėl su anuoju ji išsiskyrė. Visas tas mekenimas buvo taip ne vietoje, pro šalį, kad  iškart tapo bloga ant širdies, drauge pradėjo veržti kaklą, puoliau kraipyti galvą, plačiai atsisagstęs apykaklę.

Tačiau netikėtai dėmesį patraukė tai, kad mūsų važiuojamos mašinos judėjimas visiškai sulėtėjo, mindžiukavome beveik vietoje, mus lenkė visi, kas tik užsimanydavo. Čia vyko keistos lenktynės. Klibikščiuodami su ramentais mus pralenkė čionykščio gyvenimo žinomi filosofai, kaip kamuoliniai žaibai suspindusioje pievoje vis praskriedavo kitos (naiviosios) sielos, begaliniu greičiu kaip zuikis kažkas minkštai neapčiuopiamas dūmė nudūmė pažeme (kažkodėl prisiminiau tylųjį kaimyną iš namo viršutinio aukšto), tačiau visų priekyje dūlavo kaip viesulas nurūkusi, visus aplenkusi, šokinėdama ant vienos kojos, mano močiutė Agnieška. (Apie jos klibikščiavimo į Bažnyčią ypatumus, savitą stilių, prisiminkime, jau esu kalbėjęs anksčiau.)

Staiga mūsų sulėtėjusi mašina, judėjusi vos-ne-vos, įvažiavo į griovį, su baisiu trenksmu įsirėžusi į aukštą šlaitą. Aš pats jokios savo kūno atatrankos  nepajutau, tarsi bučiau buvęs uždarytas kapsulėje, o ant vairo baisiai išsidraikiusi nuo smūgio, su perskelta galva gulėjo Meilė. Iš perskeltos kaktos be perstojo sroveno žalias skystis. „ Kokia tu graži, mano neišsipildžiusi meile“, – pagalvojau liūdnai išlipdamas iš sumaitoto automobilio. Ant sumaigyto kapoto tupėjo vidutinio dydžio driežiukas, savo žvitriomis akytėmis žiūrintis tarsi pro šalį.

Ar derėjo mano dievobaimingai močiutei Agnieškai taip lakstyti? Gal čia vis tik reikėtų vartoti  labiau archajišką pavadinimas „bobutė“, taip nurodant į Agnieškos pagoniškąjį potencialą, nežiūrint jos įsipareigojimų Romos katalikų  Bažnyčiai? Kaip visi gerai žinome, Bažnyčia smerkia magiją, draudžia visokius burtininkavimus. Tačiau viskas nėra taip, kaip atrodo. Kaip savo ruožtu dingojasi bent šių eilučių autoriui, krikščioniškasis požiūris į kasdienybę yra magiškai ironiškas. Žinia, tai mažai ką turi bendro su maginiu realizmu, kuris savo piešiamą tikrovės paveikslą bando iškišti kaip galutinės tikrovės vaizdinį.  Krikščionybė įgalina matyti šio pasaulio prasmės neužbaigtumą, todėl šio pasaulio reiškinių buvimas, krikščioniškuoju požiūriu, yra neįtikėtinai keistas, kitaip tariant, magiškai ironiškas.

– Gal vis tik galėtum jau atvežti, kaip žadėjai, tų ekologiškų bulvių, kalbėjome apie maišą ar du,  – truputėlį įsižeidusios ypatos balsu paprašė Meilė, kai susitikome kitą kartą, man atvykus į spindulinį gydymą. Taip ir padariau, kaip buvau pasižadėjęs, jau kitą dieną į Meilės mašinos bagažinę sukrovęs du ant grynojo mėšlo kaimo sodyboje užaugintų, be jokios chemijos bulvių maišus.

*** Atgal ***

Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“

 užkopęs ant aukštos uolos matau kaip saulės spinduliai sušildo vandenyną

 į spindulinį gydymą kiekvieną rytą vienas pats tempiu aš savo klyną

 

įsliuogęs į savęs viršūnę nebesidangstau aš jau grimu

toks ištuštėjęs buvo miestas o sieloje ramu ramu

 

kada išvykome keliavom šitiek metų – grąžaus į praeitį toliau nei matos

– ir tik laukinės bitės vis dar neša medų su  dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

 

dangorykštės toks nimbas susipynęs – užžėlęs tiltas į krantus tėvynės

laukai derlingi ten ir rambios karvės atrajoja – vaizdelis užsilikęs dar nuo rojaus

 

žolė taip stojas iš nakties vos tik prašvitus

 megapoly jau gęsta žvaigždės rytą skelbia vištos

 

 – iš romos kurijos šventosios kurjerio dar nesimato

 – be plaučių jau džiovos  išvis aš negaliu įkvėpti aromato

 

ramybė  jau tokia kad plaukas stojas piestu

– per vasaros karštymetį vanduo staiga  atvėsta

 

mėnulis toks vaiskus ir  be energijos – kaip  taurina jį vaistinės jau fonas!

vokus tenai iškart pramerkia kažko nudžiugintas lavonas

 

 – statula prie tvenkinio visai be žuvų stovi štai

 – ir štai atsigniaužia ruduo nei elgetos pirštai

 

 kaip dyla to pasaulio pamatai – jau nieko nesimato

 tave ten pasitiks vienatvės žiurkė – mane čia palydės tik kaukė nuo pomados

 

 – šalia gyvendami dar susitinkame sapnuos kur viskas ištęsta ir neryšku taip pat

 –  kaip laikas žudomas vėl laikrodis suaimanuos o  rytas bus blausus ir langas tepaluotas

 

ir vėl nukarusios bei tuščios mėtos žnyplės – į žiemą pradingstu ilgai nelaukęs

dar nematau tačiau girdžiu kaip šnypščia  snaigės  pakliuvusios į tavo plaukus

 

vėlei ataugos raitos anapus saulės vaiskumą sučiupusios

plaukia plaštakė visa išsitepusi geltonaisiais milčiukais

*** Atgal ***

Akademija

Kaip  mūsų ašarų pakalnėje atsirado ši įslaptinta universitetinių studijų įstaiga, įgijusi akademijos pavadinimą? Lengviau būtų suprasti, kad tokios įstaigos atsiradimas yra menkai tikėtinas arba beveik neįmanomas dalykas nei pripažinti faktą, jog mūsų šalyje, bėgant laikui, užgimė kažkas panašaus į slapto mokymo ložę, mokymo programose  eksperimento teisėmis buvo institucionalizuota Alternatyva.

Kaip atrodo, sėkmę visų pirma lėmė kompetentingų Lietuvos institucijų sugebėjimas įsiklausyti į senų ir išmintingų mokytojų pastebėjimus, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (pirmoji – tai dabartinių moksleivių tėvai ar net seneliai). Be to, totalinio informacinio karo sąlygomis, kai dėl informacinių technologijų suklestėjimo žmonių kvailinimas pasiekė neregėtas aukštumas, o sąmonė su užsilikusiais smegenų vingiais  buvo išplaunama dar sparčiau nei nešvarūs pinigai, kažkam dingtelėjo į galvą, kaip svarbu yra užsitikrinti, kad bent maža populiacijos žmonių grupelė matytų pasaulį savo akimis, o ne per monitoriaus ekraną, dėl šalies saugumo ir atsparumo priešiškai veiklai reikėjo naujojo kirpimo legiono pasišventėlių, kurie išdrįstų atsijungti nuo skaitmeninio pasaulio, stodami į akistatą su tikru pasauliu, kurie pagaliau būtų pasiryžę prisijungti prie pačios būties.

Slaptumo režimas čia buvo kraštutinio laipsnio, ypač aukštas, kai, siekiant užkardinti net mažiausią elektroninio šnipinėjimo galimybę, administracijai, dėstytojams ir studentams tarpusavyje susirašinėti buvo leidžiama tik su pašto karvelių tarpininkavimo pagalba. Į akademijos teritoriją pašaliniai užklysti neturėjo nė mažiausio šanso, ten patekti galėjo labai nedidelis skaičius išrinktųjų, turinčių labirinto raktą. Tai  buvo mechaninis pultelis, kurio dėka surinkus tik išimtinai akademijos studentams ir dėstytojams žinomą raidžių ir skaičių kodą, vienas tradicinio maršruto miesto autobusas nugabendavo į slaptosios akademijos prieigas. Be  labirinto rakto arba užmiršus suspaudyti kodą tas pats miesto autobusas nugabendavo į Noreikiškes, t. y. miestelio tipo gyvenvietę šalia Kauno.

Dar pridursiu, kad to atvykimo į Noreikiškes vis tik negalima būtų vadinti kažkokiu paklaidinimu, nes žmonės be jokių trukdžių čia galėjo atvykti ir taip pat lengvai grįžti atgalios, kursavo  autobusai, vyko vidutinio aktyvumo eismas, visi, kam reikėjo, įvažiuodavo ir išvažiuodavo, čia buvo galima keliauti net dviračiais, žygiuoti pėsčiomis, o apdujusių, t. y. sukančių ratas po rato, taip tarsi būtų pasiklydę labirinte dėl savo pačių nerangumo, čia buvo ne daugiau nei kitur.

Patekimo į neslaptą gyvenvietę jokiu atveju nebūtų galima pavadinti ir „tuščiu šūviu, nes suplanuota ar neplanuota išvyka į Noreikiškes leido keliautojams susipažinti su gražiai sutvarkyta miestelio aplinka ir dorais gyventojais, pajusti pasididžiavimą savo krašto žmonėmis, galimas daiktas, čia slypėjo kažkokia mums svarbi užuomina, tačiau net ir išsisklaidžius ūkams miestelio apylinkėse slaptosios akademijos čia niekas nebūtų radęs nė padujų. Akademija slypėjo kažkur kitur, o į tą „kitur“, kaip jau buvo sakyta, buvo galima nukeliauti tik turint labirinto raktą.

Noreikiškės į mūsų istoriją patenka galbūt tik dėlto, kad čia andai buvo įkurta didžiausia respublikoje karvelidė, o akademija, prikėlusi tauriąją karvelių misiją, šiandien yra stambiausias, jeigu ne vienintelis šių sparnuotų pašto tarnautojų klientas. Jeigu kažko nesupratote, dar paaiškinsiu, kad karvelidė – tai ne karvidė, o karvelis – ne karvės vyras. Kita vertus, kas nežino, kad Noreikiškėse veikia Ugnės Karvelis vardo gimnazija.

Kompiuteristai. Slaptai.lt nuotr.

Akademija buvo įkurta supratus, kad tradicinį universitetinį mokymą ištiko krizė (taip paprastai biurokratine kalba vadinamas prasidėjęs kolapsas arba atsikvošėjimo akimirka, stovint ties bedugne). Šioje sferoje kažką reikėjo keisti iš esmės, kai pakeisti nusistovėjusią dalykų padėtį esmės požiūriu jau buvo beveik neįmanomą. Universiteto degradacija buvo tapusi tokiu pat neatšaukiamu procesu kaip vis efektingiau besireiškiantis šiltnamio efektas  žemės atmosferoje. Labiausiai neramino net ne tie, į akis labiausiai krintantys degradacijos fenomenai, tokie kaip klanų įsivyravimas universiteto aplinkoje, į rektorių postus išstumtų žmonių cinizmas ir savanaudiškumas, lengva ranka jiems traktuojant universitetą kaip savo dvarą, kiek užstojęs supratimas, kad liūdinančios negerovės yra nulemtos globalinių procesų neatšaukiamos istorinės logikos, taigi nėra vien tik kažkieno savivaliavimo padarinys arba subjektyvumo išvarža, kurią nesunku būtų išoperuoti.

Siekiant sugrįžti prie pačios esmės, buvo atkreiptas dėmesys į tą žmogaus sąmonės plėtotės, jeigu norite, švietimo sampratos takoskyrą, kuri išryškėjo diskusijose tarp Sokrato ir sofistų. Prabėgomis atkreipsiu dėmesį, kad žodis „sofistas“ net ir mūsų laikų universitetą baigusio žmogaus lūpose turi neigiamą reikšmę, taip išplėtota reikšme yra vadinamas neprincipingas žmogus, kuriam rūpi tik savoji nauda, o ne tiesa kaip tokia, kai savo ruožtu Sokratas yra tapęs vos ne garbinama tiesos ikona, visuotinai pripažįstamu teigiamu herojumi, paprastai užmirštant tą aplinkybę, kad Vakarų švietimo sistema  pasuko sofistų nubrėžtu keliu, visais įmanomais būdais siekdama apeiti Sokrato pavyzdį. Sokratas iki mūsų akademijos įsteigimo, norime tai pripažinti ar nenorime, buvo istoriškai pralaimėjęs herojus.

Trumpai tariant, skirtumas tarp sofistų ir Sokrato yra tas, kad Sokrato oponentai sofistai švietimą suprato kaip žmogaus sąmonės farširavimą informacinėmis putomis, už tokią paslaugą imdami užmokestį ir taip davę postūmį, pasukę ienas žinių komercializacijos keliu, kai savo ruožtu Sokratas buvo įsitikinęs, jog žmogus kažką gali sužinoti tik savo paties vidinių resursų pagrindu, kurdamas dialogą su kitu žmogumi, taigi tik tokiu atveju, kai žmonės vienas kitam tarpininkauja, padėdami prisiminti radikaliai užmirštą, kasdienybėje išbarstytą esmę.

Kompetentingų Lietuvos institucijų garbei būtina pastebėti, kad toks Sokrato pavyzdžio ne viešas, uždaro eksperimento teisėmis vykdytas, kaip vienos iš galimų alternatyvų pasirinkimas, rodė mūsų valdžios sugebėjimą, pernelyg to nedemonstruojant, eiti prieš srovę, o čia matomą prasmingo slapukavimą atvejį dėl jo tragikomiško pobūdžio galėtume prilyginti nebent iš ankstesnių laikų žinomam kukurūzų sėjos diegimo apsimestiniam entuziazmui, kai drauge realiai, kiek tai buvo įmanoma dėl laikmečio ypatybių, į komandas iš aukščiau ir naujus šūkius buvo žiūrima valstietiškai blaiviai, t. y. rezervuotai.

Pastaraisiais metais vykusi universiteto komercializacija neatsirado tarsi iš nieko, o posūkis į tokių procesų suintensyvėjimą rodo tik tai, kad sofistika pasiekė savo aukščiausiąjį tašką, universitetas tapo užvaldytas ultrasofistinių pajėgų, universitete galiausiai triumfavo kraštutinio  sofizmo atmaina, kurią, atskiriant nuo paprastojo sofizmo, butų galima pavadinti hipersofizmu (klausimą, suformuluotą vartojant tą pačią švietimo metaforą – ar taip ir atrodo didžiausia tamsa prieš greitai užstosiančią ryto šviesą – palikime atviru). Bolonijos deklaracija, o po to greitai Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija atvėrė kelius audringam universiteto veiklos sukomercinimui, skubant universitetą paversti finansinių institucijų ir gamybos priedėliu. Universitetui šiandien yra keliama užduotis visiškai supanašėti su didžiaisiais prekybos centrais, tapti naujojo tipo megaparduotuve. Suprantama, kad tai įpareigojo stambinti universitetus visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Tačiau protingos galvos Lietuvos vyriausybėje kažkaip suprato (joms dašuto), kad neatsitraukiant nuo magistralinės linijos, drauge būtina trūks plyš kaip alternatyvą išsaugoti mažą jaukų sokratiškojo tipo universitetą, kur aukščiausiuoju sąmonės ugdymo principu taptų Dialogas.  Jau niekam nebuvo paslaptis, kad būtent Sokratas įtvirtino dialogą kaip sąmonės plėtotės normą ir formą, drauge vyriausybėje sudaryta komisija nusprendė, kad toks sokratiškosios linijos universitetas bus vadinamas akademija dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog alternatyvaus universiteto veiklą yra numatyta pradėti, toks universitetas bus įkurtas būtent  Akademo sode. Vardan galimybės palyginti, galima pastebėti ir tai, kad, sustambinus mokymo įstaigas, mieste be slaptosios akademijos, apie kurios veiklą mažai kas nutuokė, liko tik du universitetai, dėl savo dislokacijos vietos ir nusistovėjusių refleksų vadinami atitinkamai Zoologijos  ir Botanikos sodų universitetais.

Ginant mažojo sokratiškojo tipo universiteto idėją, dabar yra gera proga viešai išplėtoti ir detalizuotai paaiškinti anksčiau intensyviai nutylėtą tezę, kad universitetas nėra paprastas žinojimo kombinatas su automatizuotomis žinių gamybos ir išpardavimo linijomis, taigi net posūkis į didesnę universiteto komercializaciją, kaip atrodo, neduoda pagrindo  universiteto vadyboje taikyti didžiųjų prekybos centrų patirtį, įvertinus jų pranašumą, lyginant su mažomis parduotuvėmis. Tačiau jeigu tokia išlyga nelaikoma rimta, logine seka veda prie minties, kad svarbiau būtų ne jungti universitetus vienas su kitu tarpusavyje, bet tiesiog prijungti kiekvieną iš jų prie didžiųjų prekybos centrų kaip atskirus apsiprekinimo padalinius, kur parduodamos ir perkamos žinios bei profesinės  kompetencijos. Tokiu būdu galėtume susigrąžinti į mūsų leksikoną šiandien jau beveik nevartojamą universalinės parduotuvės pavadinimą, kur žodžio reikšmę ir įstaigos veiklos universalumą liudytų taip pat ir parduodamo  universitetinio išsilavinimo paketai.

Šį laikmečio paradoksą galimą išsakyti dar ir taip: universitetai tapę žinių fabrikais pradeda fabrikuoti žinių visuomenę!

Kuosos – protingas paukštis. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, universiteto pavadinimas, universitetas nominalia to žodžio reikšme atsiranda viduramžių epochoje. Sokratas tais laikais, toli gražu, nebuvo svarbi figūra, tačiau mūsų iki galo neįsisąmonintą Sokrato dalyvavimo pribuvėjos vaidmenyje universiteto kaip institucijos užgimimo metu faktą, jo stovėjimą prie universiteto ištakų galimai liudija tokia detalė, kad atsirandančiame viduramžiais universitete svarbiausia studijų forma buvo disputas. Kita vertus, šiandien, kaip atrodo,  galime kelti net tokį klausimą: ar stipriai mutavusi universiteto kaip žinių mega fabriko idėja dar kaip nors  gali būti siejama su universiteto pavadinimu pagal prasmę, jeigu mes vis dar laikomės senoviško prietaro, kad daiktus reikia vadinti savais vardais? Taip suformulavus klausimą nesunku bus pastebėti, kad mažas universitetas turi savų pranašumų saugant universiteto dvasią ir istorines šaknis prieš gigantomanijos keliu pasukusius  mokymo kombinatus.

Pabandykime įsivaizduoti, kad  vis dėlto pavadinimas „universitetas” yra ne tiek antikvarinė vertybė, kiek prasmingo kelio nuoroda. Ką toks pavadinimas sako? Lotynų kalbos žodis universitas, tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu, pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra nuoroda į išplėtotą žinių brolijos bendruomeniškumą, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, dėstytojų ir studentų įsipareigojimo abipusei globai savotiška tatuiruotė. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, bendrijos atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su  tokiai įteisintai bendruomenei suteikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o tikrąja esme yra bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, taip pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams. Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, kad didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginta desperatiškam bandymui  užsiauginti moliūgų lysvę per žiemos speigus atvirame lauke.

Mūsų akademijoje šventai buvo laikomasi Sokrato filosofijos nuostatos, kad žmogus gali sužinoti tik tai, ką jau žinojo iš anksto, taigi naujų žinių įgijimas visų pirma yra ne kas kita kaip atminties bedugnio šachtos atvėrimas, kai žmonės tarnauja vienas kitam dialogo plėtotėje aktualizuojant neišsemiamą atminties potencialą. Tačiau pasistenkime nesuplakti  į vieną visumą skirtingų dalykų! Akademijoje su ironija buvo žiūrima į  moderniaisiais laikais ugdymo ir mokymo įstaigose išplėtotą multimedijos priemonių taikymą, o ypač didelę antipatiją mums kėlė pasiruoštų iš anksto pagal PowerPoit  kompiuterinę programą skaidrių naudojimas mokymo procesuose. Šitokia trivialiojo pasaulio praktika buvo kardinaliai priešiška dialogo idealui, sokratiško pavyzdžio dialogą suprantant kaip kelionę nepramintais takais, iš anksto nežinant, ką tokioje kelionėje atrasime, neturint jokių išankstinių garantijų net dėl to, kad nepasiklysime miško tankmėje. Dialogą į priekį veda atradimo džiaugsmas, taigi dialogo kultūra nedera su iš anksto surašytomis ir demonstruojamomis tezėmis. Tačiau kaip dera toks nusiteikimas nežinomų dalykų atradimo džiaugsmui su principine nuostata, kad žmogus gali pažinti tik tai, ką žinojo iš anksto? Didelės paslapties čia nėra, išplėtotas dialogas leidžia sužinoti tik tai, ką tu žinojai iš anksto, bet nieko apie tai pats nežinojai, kol tokio žinojimo neatpažinai dialogo kelionėje. Dar kitaip tariant, dialogas leidžia aktualizuoti potencialų žinojimą. Naujų žinių įgijimas čia yra suprantamas ne tiek kaip skubėjimas į priekį, siekiant užbėgti horizontui prieš akis, kiek kaip perėjimas iš vienos plotmės į kitą, kaip strikinėjimas kopėčiomis, po truputėlį  žvalgantis į platoniškų idėjų  karalystę.

Mūsų rektorius yra paleidęs į apyvartą sparnuotą frazę, kartą su apsimestine šūkio intonacija pusiau juokais, pusiau rimtai pasakęs, kad nuskaidrėjusiai sąmonei skaidrių nereikia.

Daug nesiplėsdamas pastebėsiu dar tai, kad, studijuojant kalbas, iš visos kalbų įvairovės akademijoje didžiausias dėmesys yra skiriamas žemaičių  tarmei, su beveik neslepiama panieka žiūrint į trivialiojo universiteto užmojus siaurinti lietuvių kalbos vaidmenį studijų procese, mums muistantis dėl didžiųjų universitetų veikloje įteisintos praktikos mokslines konferencijas organizuoti išimtinai  anglų kalbą. Mes, akademijos kontingentas, kiekvienas iš mūsų laikomės daugmaž tos pačios nuomonės, kad bandymai kišti anglų kalbą ne tik ten, kur reikia, bet ir ten, kur nereikia, rodo ne prakutusio čiabuvio aukštą lygį, atsivėrus pasauliui, o  uždaros kaip karsto dangtis sąmonės visišką nususimą arba net žmogaus dvasios menkybę.  Užsienio kalbos padeda susikalbėti, pasidalinti informaciją, net padeda praplėsti akiratį, – taip, to nepaneigsi, – tačiau mąstyti žmogus gali tik savo gimtąja kalba.

 Akademijoje buvo iškelta tikrai ne iš piršto laužta hipotezė, kad žemaičių tarmė gali būti panaudota kaip šifro raktas, siekiant labiausiai efektyviu būdu dešifruoti Sokrato pasekėjo Platono idėjų (eidos) teorijos pozicijas, atveriant menkiau žinomus šios teorijos užkaborius. Užteks prabėgomis paminėti tik tai, kad žemaitiškas žodis „veizėti“ nurodo į eidos teorijoje užmintą mįslę, kad tik daikto esmės nuskaidrėjimas leidžia išvysti tikrąjį daikto veidą (veizėti-eidos-veidas). Aš pats akademijos aukštesniuose kursuose  bandžiau užkurti dialogo įkaršti, siekiant išsilukštenti lietuviško žodžio „menas“ etimologines užuominas, ir čia pat iš naujo keliant kausimą – kaip grožio patirtis gali tapti meno kūrinio tiesa? Ar išvis teisėta yra kalbėti apie meno kūrinio tiesą, jeigu moderniųjų laikų estetika grožį jau yra linkusi traktuoti kaip tai, kas atlieka nuo tiesos? Diskusijose mums pavyko vienas kitą daugmaž įtikinti, kad lietuvių kalboje žodis „menas“ nurodo į platoniškai suprastų idėjų atsiminimo užduotį. Lietuvių kalboje vartojamos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Žemaičiuose kartais sakoma net taip: Tavo menas kaip senos avies (reiškia – viską blogai atsimeni), Šitas žmogus seno meno (daug mena). Taigi lietuvių kalbos žodžio „menas“ tariamas daugiareikšmiškumas  pateikia kaip tik labai aiškiai sustyguotą nuorodą, kad menas yra amžinųjų idėjų atsiminimas.  Net ir realistiniu vadinamas menas nėra fotografinis tikrovės atvaizdavimas, o lietuviško žodžio etimologija suteikia drąsos menu pradėti vadinti žmogaus galimybes daugiau ar mažiau viršijančią pretenziją atsiminti amžinąsias esmes. Tik toks, t. y. menantis menas pralaužia kasdienybės luobą, drauge nuskaidrindamas žmogaus sąmonę.

Sokratas yra pateikęs pavyzdį, kad teisingai suformuluojami klausimai įgalina net mažametį, neragavusį jokio mokslo vaiką prisiminti sudėtingiausias matematikos tiesas. Sokrato metodo ištobulinimas mūsų akademijoje  įpareigojo studentus jau pirmojo semestro bėgyje pamėginti atsiminti savo pradėjimo istoriją, išgyvenat tėvų emocijas naujos gyvybės užmezgimo metu, o po to, tolesnėse studijose su didesne ar mažesne sėkme buvo siekiama praverti  amžinųjų idėjų dangų. Akademijoje su kai kuriomis išlygomis buvo prisilaikoma sielos preegzistencijos doktrinos, skelbiančios, kad siela pati yra egzistavusi grynųjų idėjų sferoje, o dabar –  jau įkalinta kūne, gali pradėti jas prisiminti, pastūmėta kokių nors asociacijų,  kartais net ir turinčių juslinį  pavidalą, kaip yra sielą budinančioje grožio patirtyje. Žiūrint paraidžiui, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių  gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą, pažadinta  kaip tik grožio patirties. Būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį, kuri leidžia susieti grožį su tiesa. Kaip jau buvo sakyta, lietuviu kalba atminties aktualizacijos perspektyvą, kurioje  grožio idėja yra susiejama su esmės, būties ir tiesos raiška, siūlo vadinti menu.

Akademijos dėstytojai nebuvo pernelyg sukaustyti akademinio dogmatizmo, įpareigojančio griežtai priešpastatyti sielą ir kūną, žmogaus polinkį užmiršti ir užsimiršti dažniausiai traktuodami kaip sielos išsibarstymą laike, nulemtą  dalaus kūno artumo. Dalus kūnas iš dalies užspeičia sielą ne tik dėl to, kad bėgant laikui pats dalijasi, pameta plaukus, dantis, išdalija laike gyvenimą, bet ir dėlto, kad  savo dirglumu kūnas neretai nukreipia sielą nuo svarbiausių dalykų į smulkmenas,  taip paskatindamas sielos įklimpimą užmarštyje. Akademijos požiūriu, sielos nuosmukis – tai išsibarstymas laike, o sokratiško tipo dialogai įgalina  atkurti sielą, lipdant ją iš naujo, surenkant į vieną daiktą visų pirma atminties aktualizacijos dėka.

Kasdieninės meditacinės praktikos amžinųjų idėjų sferoje, o  ypač dėl  idėjų  magnetizmo atsirandantis  žmogaus tempimas aukštyn, kai  dvasios pakylėjimo būsenoje toks akademijos auklėtinis neretai tik vertikaliai ištiestos pėdos pirštų galais vos-ne-vos liečia žemę (tarsi būtų  keistai užstrigusi balerina), anksčiau ar vėliau palieka antspaudą akademijos studentų išvaizdoje. To nepaslėpsi, jų išvaizda keičiasi, o  dėl to iškylantis paslapties dehermitizacijos pavojus  kelia papildomus rūpesčius eksperimento vykdytojams, kurie neretai prašo mūsų studentų  neišsiskirti iš minios, pamoko kaip  reikėtų dėvėti „kuklumo rūbą“. Tačiau treniruota akis nesunkiai atpažįsta akademijos auklėtinius tarp kitų žmonių iš jų truputėlį deformuotos, prailgėjusios galvos ir  neproporcingai ištįsusio torso. Kai jie išeina kur nors pasivaikščioti vakaro metu, atrodo, kad jų galvos pradingsta už horizonto.

Kaip  yra atrenkami studentai į akademiją,  to gerai nežinau,  kažkiek daugiau galiu prasiplepėti tik apie tai – kaip, pagal kokiu kriterijus iš visų pašalių yra surenkamas akademijos dėstytojų korpusas. Be moralinių ir intelektinių savybių čia ypač svarbiu kvalifikaciniu pagrindu yra laikomas  žmogaus sugebėjimas palaikyti dialogą, todėl kandidatas į dėstytojus yra testuojamas ribinėse situacijoje, keliant jam užduotį susikalbėti su paukščiais, tarkime, įpareigojant  tokį pretendentą prakalbinti vasaros sodus užpuolusius, taigi trešnes, vyšnias, po to saldžiąsias kriaušes lesančius varnėnus, viliantis, kad ir čia galima rasti kažkokį konsensusą, supratimą tarp žmogaus ir paukščio. Varnėnai išties nėra pats blogiausias variantas, kaip išaiškėjo testų metu, sunkiausia būna prakalbinti senas, bjaurias, piktas varnas. Žmonės, sugebantys užmegzti dialogą su varnomis, yra laikomi tikraisiais akademijos nariais, vadinami akademikais tikrąja to žodžio reikšme.

Amžinųjų idėjų pažinimas akademijoje yra suprantamas kaip atminties pagilinimas, orientuojantis ne tiek į praeitį, kiek į ateitį, taigi visų pirma – traktuotinas kaip būsiančio laiko atminties horizontų atvėrimas, siekiant pasiruošti likimo išbandymams, naujiems iššūkiams. Kitaip tariant, akademijos auklėtiniai įgyja kraštutinai universalų išsilavinimą, kurį gali pritaikyti dalykiniams poreikiams tolesnėje savo gyvenimo eigoje, pasirinkdami vieną ar kitą profesiją. Kita vertus, kalbant platesniame kontekste, jau išėjus už akademijos sienų, galima kelti klausimą  – ar žmogus renkasi profesiją, ar profesija – žmogų? Yra labai rimtas pagrindas manyti, kad mes  vis dėlto renkamės tą profesiją, kurios esame verti. Šiandien jauni žmonės labiausiai veržiasi studijuoti odontologiją,  būtent ši studijų programa sulaukia  daugiausiai pretendentų medicininio profilio universiteto padaliniuose.  Kas juos čia taip vilioja, tarsi būtų medumi patepta?.. Tikriausiai nebūsiu tik  vienas toks nelaimėlis, kuriam teko įsitikinti, kad odontologijos kabinetas mūsų padangėje yra neįveikiamo gobšumo kalnų tvirtovė, čia kaip niekur kitur svarbu aptarti tiksliai procedūrų seką, net dokumentuoti vyksmą, nes priešingu atveju, pasitikėjęs technikų ir gydytojų sąžine, greičiausiai liksi žiauriai išdurtas, kai, naudojantis tavo neišmanymu, mažiausiai ko galima laukti – medžiagos  bus pakeistos į mažiau kokybiškas ir pigesnes nei sumokėjai, o darbas – atliktas nepersistengiant, nusikalstamai aplaidžiai. Gobšumas Lietuvos odontologijos kabinetuose yra užkilęs į tokį aukštą lygį, kur sklando tik erelio dvasia, čia tarpsta savotiškas pagilinto intensyvumo sindrominis antiplatonizmas. Tai yra ypač liūdna žinia platonikui iš akademijos, kuris neretai labai anksti, prieš laiką susigadina dantis, galąsdamas juos į  lengvai neįkandamus dalykus. Dantys žmogui yra reikalingi ne tik kramtant duoną, bet ir labiau metafizinių funkcijų vykdymui, – kas galop nėra girdėjęs posakio, kad sąžinė kandžiojasi. Tačiau tikriausiai niekas nėra girdėjęs ištaros (tokios tautologijos sakyti nesiverčia nė liežuvis), kad kada nors kur nors dantistą būtų užklupę ir pradėję kandžioti jo sąžinės dantys.

Svarbi mūsų akademijos sėkmingo funkcionavimo sąlyga yra tai, kad šios slaptosios bendruomenės administraciją sudaro tik studentai, akademijos rektorius, – būtų šventvagiška net pagalvoti kitaip, – taip pat yra studentas. Rektoriaus kaip ypatingo studento statusas yra ypač akcentuojama akademijos vertybė, nes verdantis už akademijos sienų gyvenimas  prikišamai rodo, kad atitrūkęs nuo studentiškų reikalų rektorius patraukia klystkeliais, savo neigiamu pavyzdžiu  demoralizuodamas universiteto bendruomenę in corpore. Tačiau nuodėmė būtų neigti, kad purvini gyvenimo purslai retkarčiais užtyška  ir ant mūsų, akademijos pasišventėlių, galvų. Kaip atrodo bent man, didžiausia dviprasmybė kyla dėl to, kad akademijos rektoriumi nuo pat slaptosios bendruomenės atsiradimo pradžios yra vienas ir tas pats žmogus, toks Leonardas Vilkas, amžinas studentas. Leonardas Vilkas ne kartą yra pastebėjęs, kad jam studijų baigti neleidžia kerštaujantys dėstytojai, kuriuos jis labai kietai prižiūri, tačiau ir dėstytojai kartas nuo karto tarpusavy pasišaipo, kad pats studentas-rektorius nepersistengia laiku užbaigti studijas labai tikėtina tik todėl,  kad  siekia ilgėliau išsilaikyti garbingame slaptosios akademijos poste. Kartais pasišnibždama ir apie tai, kad neva ponas Leonardas savo reikmėms yra išradęs kažkokį kūno impregnavimo skystį, kuriuo išsitrynus individualus žmogaus kūnas įgyja atsparumą laiko poveikiui, tampa savotišku laiko inkliuzu.  Taip ir atrodo mūsų ilgas kaip kartis,  prasikišantis virš minios, visais savo kūno parametrais disonansu išrodantis  rektorius, kai visai nepanašūs, regis, ne tokie jau geri reikalai dėjosi ir dedasi su kitais akademijos kūnais.

Kad nepasirodyčiau tik paprastu apologetu, pateikiančiu pernelyg  nudailintą vaizdelį, apžvalgos pabaigoje privalau atskirai užsiminti ir apie tai, kas, neturint didesnio preteksto suabejoti eksperimento sėkme, vis tik kartas nuo karto gali  priversti sunerimti  akademijos rinktinę publiką, yra ne iki galo išgryninti akademijos gyvavimo momentai.

Kaip matėme, savanaudiškumo kirvarpa gali prasigraužti net pro akademijos sienas, tačiau mus kol kas guodžia aiškus įsivaizdavimas, kad tokio užkrato mastai  akademijoje yra nepalyginamai mažesni nei likusiame pasaulyje.

Kalbėjome apie greitai gendančius akademikų dantis ir jų alergiją dantistams. Tai, žinoma, labiau komiška nei rimta problema, nemaloni smulkmena. Tačiau niekur nepabėgsi nuo fakto, kad  akademijos dėstytojų korpusas yra lengvai pažeidžiamas kūno negandų, neturi jokio užgyvento imuniteto  nuo profesinių ligų, jeigu, žinoma,  čia profesine liga būtų galima vadinti  kūno atsilikimą nuo sielos.

Tik iš dalies profesine liga, o iš dalies puikybės pasekme reikia laikyti tą akademijos bėdą, kad prasidėjus  vėsesniems orams  ne vienas mūsų akademikas greitai atgula į ligos patalą. Etatiniais peršalimo ligoniais paprastai yra tie pasišventėliai, kurie, pamėgdžiodami Sokratą, iki pat didžiųjų šalčių vaikščioja apsirengę palaike tunika ir, kas dar baisiau, mina takelį per pirmąjį sniegą basi. Administracija šitokio parodomojo entuziazmo neskatina, tačiau – ir nedraudžia.   Kai kurie iš mūsų į tokį kolegų persirengimo karnavalą ar klounadą  žiūri šnairai, prisilaikydami nuomonės, kad reikia siekti vidinio supanašėjimo su Sokratu, o ne išorinio pamėgdžiojimo, manydami, kad beždžioniavimai niekur neveda. Tačiau ne juokais sunerimti mus verčia kitas išryškėjęs  faktas,  kad darbas akademijoje yra stiprių regėjimo  sutrikimų rizikos veiksnys, neretai atvedantis prie aklumo. Dėl iki galo dar nenustatytų priežasčių tikimybė, kad akademijos dėstytojas anksčiau ar vėliau apaks, yra  nepalyginamai didesnė nei profaninio pasaulio individui, kurį tokia negalė ištinka dėl traumų  arba legalių, į  katalogą įtrauktų ligų. Tokia tikimybinė galimybė yra labai vaizdi, krintanti į akį,  kiekvieną dieną stebint  tai, kaip  nemenka akademijos dėstytojų dalis į užsiėmimus atvyksta mosikuodami ir pasibaksnodami aklųjų lazdelėmis, į dialogus yra palydimi ar net  atvedami už parankės studentų. Ar  didesnis čia nei įprastoje aplinkoje neregių skaičius  yra profesinės ligos pasekmė? Nesakau nei  taip, nei ne, tačiau neatmetu ir kažkur girdėto pastebėjimo, kad dėl šios apakimo epidemijos tikrųjų priežasčių supratino iš naujo reikia įsiklausyti į Platono žodžius, šnabždančius apie tai, kad  absoliuti šviesa akina ne mažiau nei absoliuti tamsa.

Stipriai nuotaiką drumsčianti aplinkybė yra ir tai, kad akademijos dėstytoji vyrai  dešimtis kartų dažniau nei statistinis Lietuvos vyras suserga prostatos vėžiu, o paskutiniuoju metu išgąsdino žinia, jog prostatos vėžiu pradėjo sirgti ir negausaus akademijos dėstytojų moterų būrelio moterys (precedentas leido įsitikinti, kad užuomazginį prostatos pavidalą turi taip pat ir kiekviena moterys). Ar yra koks nors priežastinis ryšys tarp įsipareigojimo sokratiško tipo  dialogo idealui ir sunkių prostatos negalavimų, tarp platonizmo dėstymo ir prostatos vėžio. Mokslas to neleidžia pažinti. Tačiau mums ir rūpi ne tiek pažinti pamatinius gyvenimo faktus, kiek juos išpažinti, t. y. iškelti už pažinimo ribų, nes tik toks išpažinimas (iškėlimas už pažinimo ribų) leidžia išsaugoti rūpimų dalykų integralumą, kai savo ruožtu mokslas, viską ardydamas iš eilės be jokios atrankos ir išlygų,  naikina būties  hierarchiją, galop kaip baisi pasaulio erozija apninka būties paslaptį.

*** Atgal ***

Išgalvota moteris

Kažkas paskambina į duris, atidarau, prie mano durų slenksčio stovi išgalvota moteris.

– Kas tu esi, koks tavo vardas?- klausiu aš, bijodamas, kad ji nepasakytų kokios nors banalybės.

                       – Violeta…

Išgalvota moteris. Slaptai.lt nuotr.

                       – Viešpatie, – galvoju aš, – kodėl išgalvota moteris negalėjo sugalvoti kažko  gudriau? Pasaulyje tiek daug gražių moteriškų vardų, o ji nuėjo mažiausio pasipriešinimo keliu.  Jeigu jau prasidėjo išgalvojimai ir išsigalvojimai, reikėtų duoti laisvę improvizacijoms, nesistengiant išgalvotą pasaulį kopijuoti pagal niūrios kasdienybės atvaizdą ir panašumą. Kartais žmonės svajoja išlošti milijoną dolerių, tačiau, kai pagalvoji, svajonės išgalvotame pasaulyje nieko nekainuoja, taigi nesuprantamas yra žmonių varžymasis, neryžtingumas, jeigu pradėjus svajoti, sustojama kažkur pusiaukelėje, nebedrįstant pasvajoti apie bilijoną. Kodėl išgalvota moteris neišdrįso prisistatyti Emilijos, Austėjos, Gabrielės, Kamilės, Viktorijos, Gretos, Urtės, Viltės, Karolinos, Saulės, Paulinos, Gustės, Smiltės, Akvilės, Lėjos, Lauros, Patricijos, Rusnės, Amelijos, Kornelijos, Medos, Milanos, Vakarės,  Luknės, Elijos. Brigitos, Adrijos, Tėjos, Beatričės, Dianos, Darėjos, Izabelės, Milenos, Paulos, Martos, Olivijos, Beatos, Orintos, Almandos, Atėnės, Sofijos, Alisos,  Jakaterinos, Dorotėjos ir pan. vardais?

Užteko fantazijos tik Violetos vardui?.. Hmm… Liūdina ne tik išmonės trūkumas, nesunku pastebėti ir tai, kad dėl tokio moters vardo vyrai gali patirti daug vargo, įsipainioti į  neišsprendžiamas sąžinės kolizijas. Ar įmanoma, – klausiu visai ne retoriškai, – bendraujant su Violeta – neišsivioletinti? O kur toks  atspalvis nuveda, visi gerai žino. Dažnai į patvorį ir tik labai retai į Seimą. Be to, neatsargiai išsivioletinus, gali prikibti ydingi potraukiai, pavyzdžiui, noras trūks plyš sumedžioti bent vieną teisėją arba dar kitaip (bet panašiai) dalyvauti teisinės sistemos  pertvarkos procesuose.

Jau pradedu susivokti, kad puolęs į balą, sausas neliksiu, susidūrus su Violeta, neišsivioletinti neįmanoma, kaip išties dar niekam nėra pavykę išsimaudyti nesušlapus. Žinoma, būtų galima greitai uždaryti duris, tačiau visomis kūno poromis jaučiu, kad užkratas jau persidavė oro lašeliniu būdu, mano organizme vyksta nebeatšaukiamos permainos.

                     – Kuo tu užsiimi, kokia tavo profesija? – klausiu aš.

                     – Dirbu mokytoja, – sako ji.

                    – Sunku patikėti, – galvoju aš, – kad graži moteris būtų tokia neišmoninga, nemokėtų labiau šiuolaikiškai prisistatyti. Tai prieš šimtą metų mokytojos profesija priduodavo moteriškei pikantiškumo. Dabar moterys renkasi nepalyginamai romantiškesnius užsiėmimus, dirba oro lainerių kapitonėmis, kranininkėmis, žvalgybininkėmis, karo ministrėmis, kino ir teatro žvaigždėmis, troleibusų vairuotojomis, prezidentėmis, prostitutėmis ir t. t.

                      – Kas tu esi? – dar kartą klausiu aš, baisiai susinervinęs.

                      – Esu  tavo žmona, – sako ji. – Pats žinai.

*** Atgal ***

Veidrodis

Durys buvo užsklęstos apdairiai įtaisytom sklendėm iš vidaus, nors apstatytuose nuo seno kambariuos tavęs jau neradau. Jokio pėdsako, kuris paliudytų kūniškąją šeimininko egzistenciją! Po visus pakampius išsidūkęs, vis dėlto neaptikau net vikšro dydžio išnaros. Tačiau ilgai netrukus jau ir čia buvo galima stebėti, kaip aplinkiniai daiktai pradėjo tyvuliuoti, keisdami – iš pradžių kontūrus, po to ir svorį. Gėlės neštos iš nakties dar vis kvepėjo, nors kai kur jau buvo išbyrėjusios mažiausios daikto dalelytės, išretėjusios žiorėjo daiktiškumo poros, pro kurias akis laisvai atsirėmė į kitą sferą. Nuostabiu greičiu kažkur pradingo voras, nusileidęs nuo lubų ant ilgo savo šaliko. Prakaito nuo delno kapiliarų prieskonį nustelbusios erdvę jau mėgino užrakinti žiedinių kopūstų formos dulkės.

Ir galop antrame plane pamačiau į sieną atsirėmusį, visiškai išsialsavusį, išrasojusį standartiniais lašais, nieko neatspindintį, atsišviečiantį tuščiu gruoblėtuoju paviršiumi, negyvą veidrodį.

———————————————————————————————————————————-

Ilgesnė bendravimo su tuščiu kambariu patirtis leido įsitikinti, kad šis veidrodis gali būti kartas nuo karto pažadinimas, prikeliamas iš numirusių, dar daugiau, – veidrodis įstengė tapti bendravimo su mirusiųjų pasauliu laidininku, buvo mums paliktas ano šeimininko kaip savotiškas anapusinio pasaulio vaizdo transliuotojas, jeigu norite, kaip dialogo su dvasiomis skype. Skirtingai nei dažnai minimas populiariojoje literatūroje stebuklingasis veidrodėlis, kuris yra pritaikytas norintiems sužinoti tai, kas –  gražiausias pasaulyje, šis veidrodis turėjo labai dalykišką orientaciją – jis buvo skirtas siekiantiems išlukštenti paslaptį, užsimojusiems išsklaidyti tuščiai suformuotas miglas, padedantis nuvalyti dulkes nuo senai pamirštų dalykų. Kaip išaiškėjo ilgiau žiūrint į veidrodį, čia taip pat galiojo telepatijos dėsniai, – veidrodžio ekrane anksčiau ar vėliau pasirodydavo to istorinio personažo, kuriam tu norėjai užduoti klausimą, kai tu jau kunkuliavai, tau tiesiog knietėjo užduoti klausimą, veidas.

Frydrichas Nyčė

Iš susidrumsčiusio veidrodžio per kelias minutes susibėgę į vieną vietą išryškėjo Sokrato veido, labai tipiško, neįmanomo sumaišyti su kitais veidais, bruožai. Sokrato veidas visados buvo ne mažesnė mįslė nei Monos Lizos šypsena, net toks pripažintas fiziognomistas kaip  F.Nietzsche šios mįslės nesugebėjo įminti, užklimpęs kažkur pakeliui. Unikalus atskiromis savo detalėmis (ką reiškia vien nosis) Sokrato veidas yra labai savitos ir nepakartojamos kompozicinės visumos pavyzdys. Pagoniškuoju Kristumi kartais vadinamas antikos filosofas yra nepanašus į kitus taip pat ir savo išvaizda, vienintelis toks. Nebent nebent… Išduosiu ne taip jau ir menką paslaptį, kad Lietuvoje gyvena nepaprastai panašus į Sokratą žmogus, kuris, regis, labai sėkmingai galėtų parduoti savo išvaizdą Holivudui, jeigu ten kada nors kas nors sugalvotų sukurpti filmą apie pagoniškąjį Kristų. Tai mano kartos lietuvių poetas Liudvikas Jakimavičius, stulbinančiai panašus į tyrųjį antikos filosofą, Atėnų mokyklos pradininką, mūsų bendrapilietis. Kai ant stalo neturiu Sokrato skulptūrinio bareljefo, studentams rodau L. Jakimavičiau nuotrauką be jokio sąžinės graužulio, nemanydamas, kad iškišu falsifikatą. Kas be ko, apie tai jau buvo kalbėta, išorinis supanašėjimas nieko nereiškia, tačiau man vis tik malonu pastebėti, kad Liudvikas Jakimavičius yra kilęs nuo Kulių (miestelis Plungės raj.), iš kur yra kilęs ir mano prosenelis Juozas, savo jaunystės laikais žymus to meto knygnešys.

Norėčiau daug ko paklausti, tačiau bijodamas pernelyg įkyrėti, klausiu tik to, kas man tuo metu atrodo visų svarbiausia, ko nepaklausti, išpuolus tokiai progai, būtų didelė nuodėmė.

Sokratas

– Ar mes teisingai supratome amžių bėgyje ir interpretavome Jūsų filosofinį palikimą, ar neiškraipome Jūsų minčių, – klausiu Sokrato.

–  Jokio filosofinio palikimo aš niekam nesu palikęs, nepateikiau savo amžininkams jokio užbaigto mokymo, – porina Sokratas, – o tik kviečiau žmones ieškoti tiesos, tarpininkaujant vienas kitam  begaliniame tiesos paieškos procese.  Tačiau po mano mirties kai kurie anekdotiniai pasakojimai, įsitvirtinę žmonių sąmonėje kaip kanoninė tiesa, skaudina mane. Ypač apmaudu, kad tokie lengvabūdiški išsigalvojimai teršia mano artimiausių žmonių atminimą. Jau daugiau nei porą tūkstantmečių Europos tautos su panieka taria mano žmonos Ksantipės vardą, šis vardas yra tapęs bendriniu blogos žmonos, linkusios kelti vaidus, pavadinimu, nuoroda į pikčiurną žmoną. Tai baisi netiesa! Aš mylėjau ir gerbiau Ksantipę, mokiau savo sūnus mylėti motiną. Tik Ksantipės dėka buvau apsaugotas nuo melancholijos. Galop tik tokia šalis, kur žmonos bara savo vyrus filosofus taip, kad girdisi per kelis kvartalus, galėjo tapti demokratijos tėvynė.

 Kitas veidrodžio seansas lėmė susitikimą su Immanueliu Kantu.

Imanuelis Kantas

Pirmą kartą matantis I.Kantą gyvai žmogus lieka be žado. Tapytuose XVIIIa. pabaigos portretuose yra užuomina, bet tik susidūrus akis į akį visa apimtimi supranti faktą – kokios neįtikėtinai didelės, mėlynos ir gyvos yra I.Kanto akys. Tiesą sakant, tikram vyrui turėti tokias dideles ir gražias akis yra truputėlį nepadoru, toks akių siurprizas yra vyriško veido disonansas, būti naivia didžiaake yra moteriškos giminės prerogatyva. Nebent tokį antropoidą su beveik arbatinės lėkštutės dydžio mėlynai šviečiančiomis akimis laikysime atvykėliu iš kitos planetos. Kaip supratote, šitą išlygą paminiu tik dėl juoko ir dėl to, kad Holivudo filmuose dar praeitame amžiuje susiformavo stereotipas, įpareigojantis kitų galaktikų gyventojus vaizduoti su nepaprastai didelėmis akimis.

Absoliuti dauguma mano vietoje, t. y akistatoje su I. Kantu, Karaliaučiaus mąstytojo klaustų –  „O kaip iš laiko perspektyvos šiandien jau reikėtų suprasti Jūsų filosofijos rebusų rebusą, t. y. daiktą savaime? Kaip daiktas savaime matosi iš  amžinybės perspektyvos? Kas ten būtų randama, jeigu, tarkime, žmogaus galimybes tūkstanteriopai pranokstantis demoniškas protas išardytų daiktą savaime?“ To paklausiau ir aš.

I.Kantas iš pradžių pateikė labai trumpą atsakymą, o po to kažkiek pasvyravęs teikėsi savo atsakymą praplėsti, patikslinti kai kurias pateikto atsakymo sąlygas:

– Amžinybė yra savaiminis Nedaiktas, savo ruožtu daiktas savaime užbrėžia žmogaus kaip baigtinės būtybės sferą. Dėl didesnio niuansuotumo būtų galima pasakyti net taip: daiktas savaime yra baigtinės, bet atviros begalybei būtybės riboženklis. Filosofijoje sufokusuotas dėmesys į žmogaus baigtinumą iš tiesų nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą ir pan. Baigtinumas čia nereiškia defektyvumo. Dar daugiau, baigtinumo refleksija leidžia atpažinti žmogaus gyvenimo turiningumo svarbiausią prielaidą, t. y. pareigos duotybę. Jeigu žmogus galėtų iš naujo rinktis, tikriausiai jis vėl rinktųsi baigtinumą, t. y. mirtį, nes tai yra erotinis pasirinkimas. Po to mirties išardyti neįstengia net  demoniškas protas.

 Kitą kartą suburbuliavus veidrodžio gelmei, kambaryje išryškėjo valstietiška Martino Heideggerio povyza. Filosofas sėdėjo prie stalo, pasirėmęs alkūnėmis, susimąstęs.

 Nepraleidau progos paklausti:

 – Jūs ieškojote labiau pirmapradės tiesos sampratos nei lotynišku žodžiu veritas pažymėta klasikinė tiesos kaip adaeguatio apibrėžtis, graikišką žodį aleteia išversdamas ne pagal veritas nubrėžtas perspektyvas, o pagal paties šio graikiško žodžio etimologines nuorodas kaip nepaslėptis. Ar taip pirmapradiškai, kaip nepaslėptis, suprantama tiesa yra beprielaidinė ir besąlyginė, ar  sąlygiška ir  suponuojama tik dėl tam tikrų prielaidų.

M.Heideggeris atsigręžė, pasižiūrėjo į mane suraukęs kaktą, tarsi bandydamas kažką prisiminti, tačiau tikriausiai neprisiminė, nepažino. Tačiau filosofas geranoriškai paaiškino:

–  Nepaslėptis pati savaime nepaneigia paslėpties, greičiau yra atvirkščiai – atslėptis visados reikalauja užslėpties. Nepaslėptis įgalina tai, kas nepaslėpta, t. y. esinį, tačiau būtent taip įgalintas esinys savo nepaslėptumu dažnai ir užstoja paslėptį. Iškritus paslėpties būsenai iš nepaslėpties, pati nepaslėptis praranda tą vidinį dinamiškumą, kuris tik ir kuria būties tiesą.

Kas yra – nepaslėptis, jau tarsi ir sužinojome, tačiau – kokia Lietuvoje yra didžiausia Nepaslaptis? Tik pagalvojus apie tai veidrodžio rėmuose pasirodė suvargęs kelionėje, pažaliavęs Drąsius Kedys. Drauge per visą veidrodį ritosi žali prakaito lašai. Net nežinojau ko klausti, tačiau nejaukią tylą nutraukė pats D. Kedys, netikėtai garsiai pareiškęs:

 – Iš esmės esu nekaltas. Mane keršto įrankiu pavertė, užprogramavo žudyti daktarai arba, tiksliau tariant, daktaras.

Nuo ištartų žodžių krūptelėjau, po to ilgai galvojau apie tai – kokie žiaurūs gali būti žmonės baltais chalatais! Bandžiau įsivaizduoti – ar D.Kedį žudymo mašina pavertė monstras psichiatras, jau nebevaržomas profesinės etikos reikalavimų, ar talentingas chirurgas, sugebantis mechaniniu būdu perprogramuoti žmogaus prigimtį?

Staiga veidrodyje įsižiebė Gintaro Beresnevičiaus veidas, su kuriuo šiaip susitinku dar ir sapnuose. Kalbėjomės akimis, be žodžių. Gintaras liūdnai šypsojosi. Nesunku buvo atspėti, kad jo liūdnumą ir vėl išprovokavo mano neatsargus elgesys, trukdantis mirusiųjų ramybę. Tačiau Gintaras, korektiškiausias žmogus iš vaikščiojusių kada nors šia žeme, garsiai nepriekaištavo, kalbėjomės akimis, liūdnai šypsodamiesi.

Po to dar ilgai veidrodžio ekrane bėgo tušti kadrai…

*** Atgal ***

Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas

                                 I

 klajonės tęsiasi kiekvieną rytą

kaskart iš naujo ruoštis puolam

į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį

išeina seserys pro uolą

 

siūbuoja ant pečių molinės sunkios amforos

kai kelias veda prie garuojančių šaltinių

apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos

tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis

 

migloti medžiai nuo šaltinių garas

gyvenimas kitoks dar neapnuodytas

kur kabo gebenės žemai nukarusios

o vakaras toks tirštas kaip spalvų ir aromatų  nuoviras

 

aukštikalnių suspaustas tyras oras

kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas

gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras

gali jį nugyventi su kitais ir  pats sau vienas

 

išeina seserys kaskart pro uolą

gyvenimas be praeities iškart užverda

vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas

ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros

 

                                  II

 

dar rūkui dvokiančiam lig galo ir neišsisklaidžius

mums netikėtai pasimatė kitas krantas

takeliai į uolas ten sukas klaidūs

o nuo uolų vanduo išchlorofuotas krenta

 

dar mums nepajudėjus gūsiais pasijuto oras

visai kitoks nei čia – kvapnus ir tirštas

ir žalumynai driekėsi nelyg iš pavyzdinės butaforijos

kraštovaizdis atrodė pavojingas neištirtas

 

užgriuvo netikėtas nerimas ir ypač stebino

spalvų gausa ta nesaikingai išdidėję matmenys

nelyg vienatvėje nugrimzdęs ten gyventų sau koks stabas

kuriam jau niekas neaukoja ir kurio neatmena

 

kilnojosi krūtinės kai įsismarkavę kunkuliavo plaučiai

nuo pertekliaus to oro neįmanomo išrėkti

kraštovaizdis mums pasirodė toks skaistus išplautas

smulkiausios dalelytės buvo jau pradėjusios ryškėti

 

kažkas dar pagalvojo kad reikės būriais atvest vaikus

kurie juk viską mato džiugiai ir be išankstinio rūpesčio

tik oras palengva išsimagnetino svaigumo žlaugtai išsivaikščiojo

ir palengva iš naujo vėl užslinko rūkas

 

                                   III

 

matai kad mūsų niekas čia nelaukė

nesitikėjo kad po šitiek laiko dar atkaksim

per amžius augalai jau klaikiai sulaukėjo

vien žolės vešlios medžių šakos dreskia išdidėjęs kaktusas

 

dykynėj namas ar kokia pražuvusi šventovė

kur siautėja į sienas įsigavęs varputis

apgriuvę laiptai po žole tačiau kolonos stovi

ir vėjas debesėlį retkarčiais vis atpučia

 

kada išvykome keliavom šitiek metų

grąžais į praeitį toliau nei matos

ir tik laukinės bitės vis dar neša medų

 su dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

 

žinai kad neįeisim: nesiveržkime labai

vis tiek jau neįleis brūzgynai paukščiai klykaus

pažemins darbščios skruzdėlės arba kitokie vabalai

mes niekados nebūsim šičia niekam lygūs

 

žolė praaugus mūsų galvas supasi ir ošia

o varputis į sienas graužias bitės neša medų

didžiam būties pasikeitimui viskas ruošias

kada išvykome keliavom šitiek metų

*** Atgal ***

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klysta tie, kurie mano, kad kritikuoti dabartinę Seimo daugumą yra malonumas. Perskaičius mūsų valdančiosios partijos sudėtį – bemaž 20 agronomų, pora veterinarų, keli policininkai, medikai, po vieną kitą įvairiausių profesijų ir mokymo įstaigų atstovų – supranti, kad tai, kas daroma šiuo metu valstybėje, yra labai gerai ir norėtųsi tik džiaugtis, kad ne blogiau, o ne kritikuoti.

Smagu, kad bent jau agronomijos mokslus dalis dominuojančios frakcijos narių yra perkrimtusi, sėjomainos pagrindus žino. Pasaulėžiūra juos sieja su viena seniausių žmonijos veiklų, lėmusių civilizacijos proveržį. 

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Po to, kai homo sapiens išlipo iš medžio (tai dabar daro ir kt. primatai), tik kai išrado plūgą ir nustojo maitintis žolelėmis, šaknelėmis bei nudobtais žinduoliais ir žuvimis, pasaulis pradėjo keistis. Taigi, dar prieš kokius 10–20 tūkst. metų mūsų valdančioji dauguma būtų buvusi novatoriais.

Dabar taip nebėra, agronomai turi sutarti dėl energetikos, švietimo, užsienio politikos, pasaulio ekologijos, bendrų visuomenės resursų, finansų, biudžeto išlaidų ir pajamų. Nors bemaž visi jie praėję sudėtingesnius ar lengvesnius gyvenimo universitetus, tačiau ar to pakanka valdyti valstybei?

Kokių žinių trūksta Seimo komitetų pirmininkams?

Labiau nei tikėtina, kad Seimo bei Vyriausybės nariai ir patys puikiai suvokia, jog valdyti valstybei reikėtų daugiau žinių, kompetencijų, praverstų bent jau žinoti, kur informacijos ieškoti. Ypatingai gilių įžvalgų, fundamentalaus išsilavinimo nereikėtų, bet pagrindai – nepakenktų. Todėl būtų prasmingiausias sprendimas, matant, ką išrinko mūsų ir jūsų bendrapiliečiai, t.y. mes visi, oficialiai skirti laiką Seimo narių darbotvarkėje profesinėms studijoms.

Galėtų mūsų garbios profesūros atstovai, geriausi ką turime, o gal ir kviestiniai iš žymesnių pasaulio universitetų, bent kartą per savaitę vykti į Seimą ir Seimo salėje mokyti parlamentarus valstybės valdymui reikalingų pagrindų: teisės, vadybos, tarptautinių santykių, užsienio kalbų, sociologijos, nepakenktų ir politologijos įvadas, kad remiantis maksimaliai įmanomais objektyviais kriterijais Seimo nariai atsirinktų, kas yra kas ir kas su kuo, o toliau jau patys galės gilintis.

Kadangi kiekvienas Seimo narys pasirinko komitetą, kuriame dirba arba net paskirtas jam vadovauti, tad praverstų ir kai kurios specizuotos žinios. Tarkim, Gamtos apsaugos komiteto vadovą Kęstutį Mažeiką, nors jis ir turi daktaro laipsnį, tačiau jį pelnė iš specifinės veterinarijos srities (disertacijos tema buvo „Veislinių kuilių sėklidžių ir priedinių lytinių liaukų morfologiniai ir morfometriniai tyrimai), galėtų pamokyti gamtos žinovai, biologai, ekologai. Seimo kultūros komiteto nariams ir jų vadovui Ramūnui Karbauskiui tikrai praverstų kultūros istorijos, filosofijos, menų disciplinų studijos.

Idėja Lietuvai – Seimo narių ugdymas

Metų (Seimo sesijos) pabaigoje derėtų surengti egzaminus ir išlaikiusiems 10-ukais skirti premijas. Už Seimo narių studijas turėtume mokėti mes, mokesčių mokėtojai, nes mes juos išrinkome. Tai būtų pati pigiausia, bet ir pati efektyviausia investicija į Lietuvos ateitį. Ji visiškai atitiktų dabar populiarinamo projekto „Idėja Lietuvai“ koncepciją.

Į Seimo narių pasiruošimą atsakingai vykdyti savo pareigas, valdyti valstybę, turi būti žiūrima deramai, skiriama tam pakankamai lėšų, laiko ir dėmesio, nes kur jau kur, o šiose vietoje nesutaupysime. Klaidos dėl nekompetencijos ir žinių stokos aukščiausiame valdžios ešelone per brangiai kainuoja, ir maža valstybė, tiesiog negali sau to leisti.

Reikia ne tyčiotis, o mokyti

Būtų be galo didžiulis laimėjimas, kai po 2–3 metų Lietuva turėtų vieną labiausiai išsilavinusių parlamentų Europoje ir jis 1 ar 2 metus dirbtų efektyviai, saistomas ne tik politinių, socialinių, finansinių savo ar kokių nors grupių interesų, bet ir supratimo, ką šių interesų įgyvendinimas valstybės piliečiams duos, o ką iš jų atims. Tikėtina, kad tuomet priimamiems sprendimas būtų patiekiami konkretūs ir susiję su spendžiamu klausimu argumentai, o ne šaipomasi, tarkim, iš S. Skvernelio pavardės, anot Remigijaus Žemaitaičio, kilusios iš to, kad po skverneliu galima kažką paslėpti, pvz., degtinės butelį, bus neraudama Seimo tribūnoje dėl to, kad universitetai pagaliai patys gali spręsti, su kuo jiems jungtis ar nesijunti, ką emocingai darė Seimo pirmininkas pristatant aukštojo mokslo reformas.

Emocijos, ašaros, net ir nepikti apsižodžiavimai – nieko  blogo. Juk ar Seimo nariai, ar Elnieriškio kaimo bubutės, visi jie prieš 0,5 mln. metų iš to paties medžio išlipo, tad ir viskas, kas žmogiška, visiems ir nesvetima. Tačiau užduotys ir priimamų sprendimų reikšmė visuomenei visiškai kita. Niekas nemano, ir juo labiau patys Seimo nariai apie save, kad jie yra kažkokie kretinai, nori padaryti tik blogiau ir nesupranta, kad kompetencijos reikia, ir, kad pareigos dar negarantuoja visažinystės ir neklystamumo. Gyvenimiškos išminties, nors įgytos ir garbingu būdu rankomis purenant Tėviškės žemelę, ar priverčiant už nedidelį atlygį kitus ją purenti, dinamiškame, globaliame ir be galo sudėtingame pasaulyje neužtenka.

Istorinė galimybė!

Jei tokios iniciatyvos mokyti Seimo narius imtųsi bent vienas ar du mūsų universitetai, kol jų dar nespėjo nustekenti ar jie patys nenusistekeno reformavimosi liūne – tai būtų viena šviesiausių iniciatyvų ne tik per 27 Nepriklausomybės metus, bet, ko gero, ir per visą Lietuvos istoriją.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepakenktų šios studijos ir mūsų „profesionalų“ vyriausybei. Juk kokia Lietuvos kultūrai pridėtinė vertė sukuriama dėl to, kad visur besilankanti Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson visiems plačiai šypsosi. Be abejo – tai gražu ir taktiška, žymiai geriau, nei susitikinėtų, glėbesčiuotųsi su garbiais menininkais ir mokslininkais susiraukusi. Bet ar to užtenka? Juk žmones tik sutinka pagal šypseną, o išlydi vis vien pagal nuveiktus darbus.

Kokia prasmė iš Aplinkos ministro Kęstučio Navicko, kuris per 2 savaites iš nevyriausybinio sektoriaus atstovo tampa verslo interesų grupių atstovu, radikaliai pakeisdamas savo požiūrį. Juk tai reiškia, kad požiūris – ir pirmasis, ir antrasis – nebuvo pagrįstas žiniomis. Kai reformų argumentu tampa „aš ir Vyriausybė primisime visą politinę atsakomybę už reformą“ – tai tiek ir tereiškia, kad nežinoma, kas daroma bei, kas iš to išeis. Tačiau puikiai žinoma, kad dar nei viena iš 17-os Vyriausybių ir nei vienas iš 11-os Aplinkos ministrų atsakomybės taip ir neprisiėmė. Nėra tokio įstatyminio pagrindo ją prisiimti, nėra ir tradicijos. Baigiasi kadencija ir išeina žmonės. Juk atsakomybe nepavadinsi to, kad kitą kartą jų nebeišrenka – tai tik elementarus dėsningumas.

Mokytis nėra kada, riekia dirbti

Gal ir labai stropus Mykolo Riomerio universiteto studentas buvo S. Skvernelis, bet su neakivaizdinėmis studijomis, visi žinome, kaip būna. Kai visą dieną eismą reguliuoji sankryžoje, vakare užuot su šeima pabendravus turi gilintis į teisės teoriją, tiek tų norų bei jėgų lieka. Makiavelį paskaityti bent jau įdomu būna, o visas kitas žinias nepakenktų dabar pakartoti, suvokti praktinio panaudojimo metodikas, pasekmes, nes tai ne tas pats, kaip pelnyti kryžiuką įskaitų knygelėje.

Nepakenktų ir etikos bei užsienio kalbų kursai. Premjero demonstruojamos elgsenos ir sprendimai sukelia įvairių minčių – iš vienos pusės lyg ir prasminga, kad Dievas davė žmogui charizmą, tačiau iš kitos – galioja „laisvos valios“ principas: Dievas nebesikiša, kokiems tikslams žmogus dovaną panaudoja.

Gali Seimo bei Vyriausybės nariai ir nesimokyti, tačiau tuomet turėsime valstybėje truputėlį daugiau kvailysčių visus 4 metus ir už jas vis vien turėsime sumokėti iš savo kišenės. Juk nesame tokie naivūs ir tikimės, kad žmonės mokysis savarankiškai. Saviugdai reikia ne tik valios pastangų, tam reikia ir tikslingai bei nuolat skiriamo laiko, o savaime nieko neįvyksta. Laiko mūsų parlamentarai ir vyriausybės nariai neturi, nes privalo priiminėti įstatymus, nutarimus, potvarkius, rengti, vertinti ir derinti visokiausius projektus, programas ir t.t. Kitaip tariant, turi valdyti valstybę. Kaip moka, ką žino, kaip išmano, taip ir valdo. Be įstatyminio sprendimo, privalomo laiko, žinias įvertinančių bei viešai skelbiamų egzaminų rezultatų nieko gero nebus.  

Seimo narius pasiūlymas mokytis gal ir įžeis, ypač prof. Viktorą Pranckietį, o gal kaip tik ne. Juk  profesoriaus vardas, ilgamečio darbo su studentais patirtis turėtų pasufleruoti, kad kiek nori gali gretinti konservatorius su  rūgščiais antaniniais obuoliais, liberalus – su „Jonagold“, kolicijos partnerius – su papinkiniais, o saviškius bendrapartiečius – su „Šampion“, „Rubinola“ ar „Auksiais“ ir kt. visu Lietuvoje ir pasaulyje išveistų veislių mišiniu, aiškumo, kaip konkrečiu atveju taikyti Seimo statuto reikalavimus vargu ar padaugėja.

Ar opozicija  – visažinė?

Reikia turėti galvoje, kad jei ir norėtų Seimo noriai šiek tiek pasimokyti, jie šio įstatymo patys nelabai gali priimti, nes visa ta visuomenės dalis, kuri mokėsi pati pasinaudodama Konstitucine nemokamo mokslo teise, o juo labiau tie, kurie mokėsi už savo pinigus, tarp jų ir žurnalistai, gali pasipiktinti ir pasinaudodami savo kanalais sukelti visuomenės pasipiktinimą. Be to, priimant tokį įstatymą piktinsis bet kuri partija, esanti opozicijoje, ir dievagosis, kad viską žino, išmano ir po kitų Seimo rinkimų – tai jau tikrai parodys ką sugeba ir savo žinias pritaikys. Tačiau ar tenkina Seimo narių darbas dabar ir ar tenkino anksčiau? Sociologinės apklausos rodo, kad kuo arčiau kadencijos pabaiga, tuo prastesnius pažymius valdantiesiems politikams visuomenė rašo ir tai jau nesikeičia 27 metus. 

Lietuva – labai graži šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bus gerokai blogiau, jei Seimo nariai patys mokytis nenorės. Tuomet reikia juos priversti. Piliečiai tokią galimybę turi – referendumo būdu. Jeigu tauta nuspręs, kad Seimo nariai bent 1 dieną per savaitę turi skirti lavinimuisi, jie privalės mokytis. Galima netgi balsavimo biuletenyje surašyti mokymosi dalykus ir pasiūlyti balsuotojams juos sužymėti prioritetine tvarka.

Ko gero, vienintelis būdas šią problemą išspręsti iš tiesų būtų tik referendumas. Kaip Seimo bei Vyriausybės narių aukštesniam išsilavinimui, taip ir referendumui surengti skirtos lėšos būtų tikrai efektyvus valstybės biudžeto pinigų panaudojimas ir garantuotą grąžą duodanti investicija.

Abėcėlę jau moka

Ar idėja – privalomas nemokamas renkamų aukščiausių valstybės valdytojų mokymas yra utopija? Jeigu utopija, tuomet visus 4 metus ir kritikuosime, juoksimės, bet ne iš džiaugsmo, nes apskritai valstybėje bus liūdna, įsivyraus pesimistinės nuotaikos ir žmonėms nieko kito nebeliks, tik dar ryžtingiau pirmauti pagal savižudybių skaičių Europoje, pliekti iš nevilties savo vaikus, dalyvauti projektuose „Renkuosi Norvegiją“ ir pan.

Marijaus Pjuzo romanas apie mafiją – KRIKŠTATĖVIS

Sarkastiškai juoktis, žinoma, bus iš ko, tarkim, stebint besiskeryčiojantį premjerą, kuris prisiminęs savo profesiją kovoja su šiukšlių mafija, nes vadovauti vyriausybei mokėsi iš Marijaus Pjuzo romano „Krikštatėvis“, o ne iš Platono „Valstybės“. Stebins ir kels šypseną premjero noras kilstelti Lietuvos piliečių intelektą matematiniu būdu padauginant lietuviškos abėcėlės raidžių skaičių: prie 32 raidžių pridėjus dar 3 ir iš viso jau bus 35 lietuviškos (lotyniškos) raidės.

Juk tokio Jono Jablonskio nėra nei tarp partijų pirmininkų, nei tarp rimtesnių verslininkų, netgi nėra tarp įkyriai po Seimo narių kabinetus landžiojančių lobistų, tad kodėl kažkokio neaiškaus veikėjo nuomonės turėtų būti paisoma. Buvo abėcėlė pagal Jablonskį, dabar bus pagal Skvernelį. „Nuspręsime ir padarysime“, – mėgsta kartoti premjeras.

Šalininkai

Įdomu, bet privalomas Seimo narių mokymas už valstybės pinigus gali turėti ir įtakingų šalininkų vyriausybėje, ir netgi ten, kur mažiausiai tikėtumeisi jų rasti. O gi pats S. Skvernelis pareiškė LRT radijui, kad „<…>Svarbiausia, kad nebūtų suirutės mūsų politikų galvose. Ir tikrai nereikia visuomenės gąsdinti – vyriausybė dirba, Seimas priima sprendimus. O vyriausybė nuo pat pirmos dienos dirba tokiu pat režimu, t. y. ieško didesnės paramos priimamiems įstatymas, ypač kai kalbama apie struktūrines reformas, tad taip ir toliau elgsimės <…>“.

Jeigu premjerui kelia nerimą suirutė ne jo paties, bet kitų politikų galvose, iš tiesų reikia, kad tos galvos būtų šviesios, išsilavinusios, nes kitaip – pridarys bėdų. Tad premjeras valdančiųjų galvos šviesinimui gal ir pritartų bei lėšų iš sutaupytų kultūros sąskaita tokiems tikslams surastų. 

Senovės filosofas Platonas

Galbūt šalininku taptų ir pats Valstiečių ir žaliųjų pirmininkas R. Karbauskis. Labai gaila, kad jis vis dar įsijautęs į pilkojo kardinolo, šešėlinio valstybės vadovo vaidmenį. Kai kurie jo atradimai iki pakliūnant į Seimą iš tiesų verti dėmesio – tai ir surasta gyvenimo prasmė žygiuose pėsčiomis per Lietuvą, ir įtikėjimas, kad pagonybė yra ne toks jau blogas dalykas, ji gali telkti jei ne lietuvių tautą, tai bent partijos narius ne tik profesiniu, bet ir bendro tikėjimo pagrindu. Dar žingsnelis iš mokslo populiarinimo ir galima pakliūti į mitologijos, etnologijos, semiotikos studijų terpę ir ten surasti žymiai prasmingesnių dalykų nei basam šokinėti per Joninių laužą, o po to su plikomis moterimis išsimaudyti Šventojoje. Asmeninio nušvitimo laikotarpis Seime ir Vyriausybėje turi baigtis. Laikas gilinti į bendrąsias klasikines universitetines studijas ir įgytas žinias pritaikyti valdant valstybę.

Į ministrus tik išlaikius egzaminą

Ar privalomo mokslo Seimo ir Vyriausybės nariams „Idėja Lietuvai“ ir liks tik gražia svajone – utopija, ar bus realizuota? Vis dėlto šokių tokių galimybių esama. Jeigu yra amžiaus cenzas perkant alkoholį ir pretenduojant į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, kodėl negali būti išsilavinimo cenzo pretenduojant į Seimo narius vienmandatinėse ir specializuoto išslavinimo reikalavimo partijų kandidatų sąrašams daugiamandatinėje apygardoje. Bent kartą Lietuva išsirinktų „profesionalų“ Seimą, nes žaidimas su „profesionalų“ vyriausybe pasirodė besąs apgaule.

Prezidentė tikrino kandidatų į ministrus anglų ar kitų Europos Sąjungoje naudojamų kalbų žinias. Bet jau kitas prezidentas ar prezidentė galėtų surengti būsimiesiems ministrams ir profesinių žinių egzaminą. Juk vadybos pagrindai ir žinios apie sritį, kuriai jie vadovauti ryžtasi, tikrai nepakenktų. O tai, kad Lietuvos kultūrai D. Ruokytė–Jonsson vadovauja švediškai, o Šveitimo ministrė Jurgita Petrauskienė – angliškai, dėl to situacija kultūroje ir švietimo sistemose nei gerėja, nei blogėja.

Partinės mokyklos

Deja, bet įsilavinimas, kurį politikai įgyja kildami partinės hierarchijos laipteliais, nėra pakankamas valdyti valstybei. Neretai bekylant išmokstama ne tik gerų, bet ir negerų dalykų. Kartais net prarandama orientacija, kokia ta partija ir kokios jos vertybės turėtų būti. Štai ir nutinka tuomet tokie kuriozai, kokie ištiko socialdemokratus, kai kairioji politinė jėga, tradiciškai turėjusi atstovauti profsąjungas, nuveikė tik tiek, kad profsąjungų beveik šalyje nebeliko, ir viena partijos dalis nori įgyvendinti bet kokią, nenuspėjamą valstiečių ir žaliųjų programą, o kita dalis, didesnioji, jai to daryti neleidžia.

Tai, kad neleidžia – optimistinė žinia, nes bent jau prielaidos atsirasti pirmajai Lietuvoje tradicinei – europinei partijai atsiranda. Tad partinės mokyklos visiška nurašyti nederėtų. Gal tik valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju matome baisoką tokios mokyklos šaržą, bet tai ir nenuostabu, iš visokių grupių ir grupelių surankiota komanda bendro darbo kartu jau turi mokytis Seimo salėje, kur juos vienoje vietoje telkia tik baimė, nes aplink Seime trinasi jau prakutę veikėjai, galintys ir aplink pirštą apvynioti, ir suvilioti, ir palikti.

Lietuvos ir Rusijos panašumai

Rudens savaitė Lietuvoje buvo smagi, juokinga, tik kiek per gausiai laistoma rudeninių darganų, todėl norint ką nors surasti šviesaus, kas tiktų nors kaip idėja Lietuvai, ir buvo surastas toks valdančiųjų „pašviesinimo“ modelis.

Lietuvos statyba – velniškai sunkus ir sudėtingas darbas. Slaptai.lt nuotr.

Ko tikrai nebereikėtų – tai priminti visiems apie šiuo metu vykstančias „Zapad“ pratybas. Jos jau įsibėgėjo ir visi apie jas žino bei rašo. Kurių žinovų prognozės pasitvirtins, laukti dar reikės, bet ne taip ir ilgai. Rugsėjo 20 d. pratybos bus pasibaigusios, rusai su baltarusiais bus pasitikrinę gebėjimus ir žinos, ar gali pulti kurią nors mažesnę NATO valstybę, ar tik daužys snukius vieni kitiems vadinamoj Vaišnorijos respublikoj, ar nepasimušę, nepasilinksminę kaip reikiant svetimose žemėse, kėblins liūdnai namo letenų per žiemą čiulpti iki kito karto.

Beje, su ta Rusija yra įdomus dalykas ne tik todėl, kad jų prezidentas ir mūsų premjeras yra kilę iš jėgos struktūrų, tačiau todėl, kad nuolatiniai dalykai, kokie jie iš pradžių patrauklūs bebebūtų, ilgainiui žmonėms atsibosta. Taip yra su Rusijos agresija – buvo jos pikai Gruzijoje, Ukrainoje, bet kai Ukraina pasipriešino, agresija užsitęsė, ji palengva perstoja žmones telkti, labiau tik erzina.

Kokį sprendimą suras Rusijos prezidentas – neįmanoma atspėti, nes kaip ir visi iš jėgos struktūrų kilę valstybių, vyriausybių vadovai tampa neprognozuojami, kai vietoj statuto, kur viskas parašyta ir numatyta, pakliūna į terpę, kur niekas neaišku ir jokių taisyklių nėra, arba tas taisykles įstatymu ar paprasčiausia fizine jėga galima pakeisti. Tokioje situacijoje ne viena galvelė su aiškiai išreikšta apskrita smegenų rievele ima ir susidrumsčia.

Konstitucija pernelyg abstrakti, kad joje būtų galima išskaityti – reikia ar nereikia valstybėje nemokamo mokslo vienai asmenų grupei, t.y. ar gali ši konstitucinė norma gali būti taikoma Seimo ir Vyriausybės nariams.

2017.09.17; 05:39

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ketvirtadienį vienoje prezidentūros menėje buvo pristatyta nacionalinė iniciatyva IDĖJA LIETUVAI, subūrusi, kaip praneša rengėjai, pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus, visuomenės veikėjus, įvairių sričių ekspertus, atsakingą verslą.

Krenta į akis, kad ši akcija buvo išreklamuota iš anksto su Lietuvoje ne taip dažnai matoma pompa, o ypatingą iškilumą minėtai iniciatyvai suteikia tai, kad akcijos globėjais sutiko būti aukščiausieji šalies politikai, pradedant šalies prezidente Dalia Grybauskaite.

Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šio užmanymo tikrasis iniciatorius, telkiantis pritariančiuosius balsus (kas galėtų drįsti nepritarti idėjai Lietuvai), yra Delfi.lt portalas, tarsi pratęsiantis čia vykstančius kasmetinius įtakingiausiųjų Lietuvos žmonių rinkimus labai savitu būdu, t. y. dabar užsimojęs pažadinti masinę žmonių iniciatyvą dalintis idėjomis, nežiūrint jų pelnyto statuso, užimamos padėties, turimų įtakos svertų, tarkime, tikintis, kad išsakytos vertingos idėjos savaime prasiskins kelią.

Galimas daiktas, pernelyg užsižaidus nepaprastai žavingu ir drauge graudžiai juokingu įtakingųjų rinkimu, kreipimasis į žmonių mases su raginimu dalintis idėjomis yra savotiškas kompensacinis paties portalo mechanizmas, siekiant didesnės savivertės ir visuomeninio reikšmingumo, tačiau bet kokiu atveju tokiu kreipimusi buvome pamaloninti  mes visi, net didžiausi diletantai. Žinia, gyvename epochoje, kurioje vis didesnę reikšmę įgyja eksperto kompetencijos, tačiau jau pagal apibrėžimą ekspertas yra toks žmogus, kuris neturi idėjų, o tai savo ruožtu reiškia, kad idėjų turnyruose mėgėjai gali pasirodyti ne blogiau nei profesionalai.

Net jeigu idėjos Lietuvai užmanymas būtų tik  marketinginis triukas, svarbiausiu dalyku laikant savireklamą, tokios idėjos Lietuvai iškėlimas neabejotinai įgyja visuotinį pobūdį ir nacionalinį skambesį jau vien todėl, kad suteikia progą  mums visiems padiskutuoti apie idėjų reikšmę visuomenės gyvenime, siekiant strateginių pokyčių, verčia kelti klausimą – kaip, kokiu būdu, pagaliau – kur užgimsta tikroviškos idėjos, keičiančios mūsų  likimą, atveriančios naujus tikrovės horizontus. Net jeigu iš didelio aptartos reklaminės akcijos debesio nebus daug lietaus, t. y. neiškris idėjų perteklius, nušniokščiantis gatvėmis, mes jau būsime įsibėgėję, bandydami atspėti idėjos kaip tikrovės stūmoklio mįslę, žingsnis po žingsnio artėdami prie Platono idėjų teorijos kaip svarbiausiojo platonizmo rezultato apmąstymo, įgydami skonį ir poreikį platoniškajai sielos nuskaidrinimo versijai kasdienybės verpetuose.

Na, iš tiesų Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį  būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on). Vadovėliniu žargonu tariant, Patonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės.

Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad  neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie, kaip toliau pamatysime, esmės požiūriu yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, kuris būtų linkęs save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kartas nuo karto išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“. 

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujanti būtyje tik per savo idėją. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį  būties teorijoje?

Ta proga galima pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera priešais tikrovę kaip jos vertingumo pagrindą keldami idėjas, nubūtina prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti  vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūrinių kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kita vertus, kaip jau menka dalimi užsiminiau, man pačiam labiau rūpi ta platonizmo versija, kuri leidžia idėją traktuoti kaip būdą apšviesti tikrovę, išryškinant jos nepriteklius, tarkime, dialogo idėja įgalina apčiuopti nesusikalbėjimo problematiką ir pan.

Žiūrint šiuo rakursu, idėjos Lietuvai nacionalinės iniciatyvos kontekste savaime besiperšanti yra visos Lietuvos susirinkimo, jeigu norite, visuotinio tautos suvažiavimo idėja. Kaip atrodo, tai būtų pats geriausias būdas susitarti dėl  Lietuvos vizijos, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo antrojo šimtmečio pradžią. Techninis šios idėjos gyvendinimas tikrai nėra toks keblus uždavinys kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar sakote, kad atstovaujamosios demokratijos sąlygomis esminį Konstitucijos paragrafą, skelbiantį, kad valstybę kuria tauta, realizuoja laisvose demokratiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas, vykdantis tautos valią? Tikriausiai greitai supratote, kokią nesąmonę ištarėte?..  Iš tiesų, Lietuvoje politikai pačiu geriausiu atveju atstovauja politiko profesijai, o dažniausiai su vis didėjančiu pagreičiu – savo šeimoms, atžaloms, egoistinių interesų grupei, pasivadinusiai partija. Net ir Seime kartojasi tos pačios pavardės, deputato profesijai tampant paveldimai, nekalbant jau apie ne tokius viešus valstybės gyvenimo užkaborius. Savo ruožtu tautos susirinkimo užmanymas yra grindžiamas visų profesijų, luomų, socialinių sluoksnių atstovavimo idėja, siunčiant atstovus į šimtmečio forumą nuo visų socialinių klasių, nepamirštant net užklasio ir viršklasio.

Tai išties būtų generalinis luomų susirinkimas! Bent kartą per šimtmetį tokią prabangą galėtume sau leisti, ar ne? Ypač noriu pabrėžti tą momentą, kad kalbame čia ne apie kažkokio šventinio ritualo įgyvendinimo būtinybę, o apie susvetimėjimo savo valstybei įveikimo sąlygas, visuotinį valstybės įgalinimą, naujų raidos gairių numatymą labiausiai autoritetingu pavidalu. Kad ir kaip žiūrėsi, tai svarbesnis dalykas nei įtakingųjų sąrašo išryškinimas, vadinamojo elito kodifikavimas.

X X X

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės  uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausia pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriu. 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau yra tekę kartą iš toli užsiminti, greičiau į tokią protingą vietą galima užklysti  keliaujant miško takeliais, kai atsiremiame į tamsą http://www.alfa.lt/straipsnis/50193649/kai-miskas-tampa-mediena-laikas-naikinti-ir-uredijas.

Neatsitiktinai, – tikriausiai visi tai pastebėjo, – ketvirtadienį paskelbus vajų „Idėja Lietuvai“, visą savaitgalį žmonės miniomis traukė traukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą  niekuo dėtais grybautojais.

Lotyniškoje interpretacijoje „protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma. Prašau doktrinos puoselėtųjų atleidimo, bet pasakysiu tiesmukiškai, kad yra pagrindas manyti, jog tokia protinga vieta yra Žemė visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė,  galiausiai kaip didžioji informacinė sistema.

Kartą labiau juokais nei rimtai esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų būti keturi universitetai, pavadinti atitinkamais stichijų vardais http://www.alfa.lt/straipsnis/50172665/kiekvienai-stichijai-po-universiteta. Tačiau ne juokais, o labai rimtai tvirtinu, kad Lietuvos savigarbos reikalas yra turėti Žemės universitetą, be kitų tokio prasmingo pasirinkimo galimybių numatant dar ir tai, kad Žemės universitetas būtų adekvatus pagarbos gestas valstietijai kaip motininiam Lietuvos luomui (nesumaišykite su Seimo valstiečiais), mūsų istorijos vingiuose atlikusiam dar ir tą darbą, kurį išdavė kiti luomai, pavyzdžiui, būtent valstiečiai pradėjo karą miškuose, kai ginkluoti valstybės sargybiniai lemiamu momentu nusišalino ar pasidavė priešui be šūvio.

Tiesą  sakant, kiekvienas prasmingai funkcionuojantis universitetas turėtų būti laikomas žemės universitetu kaip regiono intelektinis centras, ta proga prisimenat, kad Vokietijos administraciniame suskirstyme regionai yra vadinami žemėmis. Būtent sugebėjimas tapti regiono vystytoju yra nepalyginamai aukštesni tikslas nei tokių žaltvykslių kaip tarptautiniai reitingai vaikymasis ar Afrikos švietimo misijos įsisąmoninimas, keliant juodojo žemyno žmonių išsilavinimo lygį.

2017.09.13; 06:40

Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51  

Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tokių darinių panašiais atvejai  pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.

Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia  pavojų šaliai.

Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.

Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus.   Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno  statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša,  susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.    

Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš  Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.

Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas  V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes,  daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.

Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.

Tačiau tarkime, kad autorius  sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo  nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.

Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų  režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą,  gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių,   tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.

Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.

Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.

Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.

Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.

Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.

Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė. 

2017.01.03; 20:53