Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Amsterdamas, lapkričio 26 d. (ELTA). Ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos 246 minučių trukmės dokumentinis filmas „Misteris Landsbergis“ apie Lietuvos „dainuojančiąją revoliuciją“ kino festivalyje IDFA tarptautinėje kategorijoje pripažintas geriausiu, skelbia portalas „Variety“.
Tai jau antrasis šio režisieriaus 2021 m. išleistas filmas – S. Loznica liepą Kanų kino festivalyje pristatė savo juostą „Babij Jaras. Kontekstas“. Pastarasis filmas IDFA taip pat neliko nepastebėtas ir gavo Beeldo en Geluido IDFA „ReFrame“ apdovanojimą už geriausią kūrybinį archyvų panaudojimą.
„Laimėjęs filmas žymi didelį pasiekimą ir visapusiškai išnagrinėja, kokį vaidmenį vienas žmogus, viena tauta ir viena istorinė akimirka gali suvaidinti vis dar vykstančioje pasaulinėje kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“, – argumentavo žiuri nariai. Jie pripažino, kad, nepaisant to, jog sudėtinga atgaivinti istoriją, „dar sudėtingiau paversti ją jaudinančia, aktualia ir praturtinančia“. Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
Bendromis Lietuvos ir Nyderlandų pastangomis kurtą „Misterį Landsbergį“, kuris taip pat buvo apdovanotas už Danieliaus Kokanauskio montažą, prodiusavo Uljana Kim, Maria Choustova ir pats S. Loznica.
„Šis filmas labai ilgas, tačiau šios keturios valandos kupinos prasmės“, – ceremonijos metu teigė S. Loznica ir nurodė, kad „Misteris Landsbergis“ yra „labai svarbus filmas“ ne tik lietuviams, o ir visam pasauliui. „Didžiausia liga yra ne virusas, tai – baimė. Ji kur kas pavojingesnė“, – teigė režisierius.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naujausias pasaulyje žinomo ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ sulaukė pakvietimo pasaulinę filmo premjerą surengti svarbiausiame Europoje dokumentinio kino festivalyje IDFA Amsterdame lapkričio 20 dieną.
Dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ – tai neįtikėtinai įtaigi ir išsami istorijos pamoka apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame lemiamą vaidmenį atliko lietuvių tauta. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Anuomet Lietuva davė pasauliui laisvės pamoką. Manau, atėjo metas priminti kokia sunki tai buvo pamoka ir kiek drąsos prireikė sugriauti blogio imperiją,“ – sako režisierius S. Loznica.
Dekonstruodamas lietuvių tautos kelią lydėjusius įvykius į nepriklausomybę, režisierius žiūrovus veda per svarbiausius Lietuvai istorinius įvykius, padedamas vieno iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriaus Vytauto Landsbergio. Profesoriaus prisiminimus apie to meto įvykius filme papildo S. Loznicos atrasti, lietuviams dar nematyti, archyviniai kadrai.
Anot režisieriaus, šį kartą jam teko dirbti su 1000 valandų unikalios archyvinės medžiagos, iš kurios yra sukonstruotas kino pasakojimas apie penkerius nepaprastai svarbius ir įdomius Lietuvos istorijos metus – nuo 1988 m. įvykusio pirmojo Sąjūdžio mitingo iki 1993 metų, kai paskutiniai sovietų kariai paliko Lietuvos teritoriją.
Žvilgsniu „iš šalies“ žinomas režisierius atskleidžia, kaip Lietuvai pavyko išslysti sovietams iš rankų. Tai, anot jo, aktualus klausimas engiamų tautų lyderiams, savo šalyse dar vis tebekovojantiems už nepriklausomybę. Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šis laikotarpis labai svarbus ne tik Lietuvai, bet apskritai visai Europos istorijai. Buvau nustebintas, kad nėra didelio masto fundamentalaus filmo apie įvykius, kurie lėmė Sovietų imperijos griūtį. Pradėjęs ieškoti archyvų, atradau, kad egzistuoja unikali filmuota medžiaga, apie kurią, pasirodo, niekas nežinojo. Kuri liudija, kaip meistriškai Lietuva sužaidė šachmatų partiją prieš tironą, kaip svarbu lietuviams buvo laikytis taisyklių, kurias diktavo sąžinės balsas ir laisvės ilgesys,“ – sako S. Loznica.
Tobulas istorijos metraštininkas – taip režisierius S. Loznica pristatomas pasaulyje. Kiekvienas jo filmas, atskleidžiantis istorinius įvykius Rytų Europoje, tampa dideliu reiškiniu kino visuomenėje. Tiek dokumentiniai, tiek vaidybiniai režisieriaus filmai jau dvidešimt penkerius metus pristatomi tokiuose tarptautiniame A klasės kino festivaliuose kaip Venecijos, Kanų, Roterdamo, Berlyno, Karlovy Vary, Leipcigo ir kituose.
Beveik 300 apdovanojimų už ankstesnius savo filmus pelnęs režisierius S. Loznica pristatyti naujausią savo filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ yra pakviestas pagrindinėje konkursinėje IDFA programoje, į kurią atrinkta tik keturiolika filmų iš viso pasaulio.
Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Didžiuojuosi, kad būtent mūsų festivalyje įvyks S. Loznicos filmo pasaulinė premjera. Tai išskirtinis vieno didžiausių mūsų laikų kino kūrėjų filmas apie unikalų lietuvių tautos istorijos momentą, kuris visiems laikams liks įamžintas kino istorijoje,“ – sako IDFA meno vadovas Orwa Nyrabia.
Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams bus pristatytas sausio mėnesį.
Filmą prodiusavo „Studio Uljana Kim” (Lietuva) kartu su „Atoms&Void” ( Olandija).
Filmo gamybą finansavo: Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Current Time TV, Prahos pilietinė visuomenė, AB „Linas Agro Group”.
Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo baigties metinių proga Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai pasirašė bendrą pareiškimą. Jame dešimties šalių užsienio reikalų ministrai kviečia tarptautinę bendruomenę prisijungti prie jų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės. Prahoje – sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
„2020 m. minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-ąsias metines, pagerbiame aukas ir visus karius, kurie kovojo, kad būtų nugalėta nacių Vokietija ir baigtųsi Holokaustas.
Nors 1945-ųjų gegužė atnešė Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje, ji nereiškė laisvės visai Europai. Vidurinė ir rytinė žemyno dalys beveik 50 metų liko komunistinių režimų valdžioje. Naudodama triuškinančią karinę jėgą, represijas ir ideologinę kontrolę, Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes ir geležiniame kumštyje laikė sugniaužusi kitas pavergtas tautas.
Ištisus dešimtmečius daug europiečių iš rytinės ir vidurinės žemyno dalies aukojo gyvybes, kovodami už laisvę, iš milijonų buvo atimtos jų teisės ir pagrindinės laisvės, jie buvo kankinami ir priverstinai perkeliami. Už geležinės uždangos atsidūrusios visuomenės desperatiškai ieškojo kelio į demokratiją ir nepriklausomybę.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
1956-ųjų įvykiai, Chartijos 77 įkūrimas ir veikla, „Solidarumo“ judėjimas, Baltijos kelias, 1989-ųjų metų Tautų ruduo ir Berlyno sienos griūtis buvo svarbūs etapai, kurie lemiamai prisidėjo prie laisvės ir demokratijos atkūrimo Europoje.
Šiandien veikiame kartu, kurdami stiprią ir laisvą Europą, kurioje įtvirtintos žmogaus teisės, demokratija ir teisės viršenybė. Ateitis turi būti kuriama istorijos faktų ir teisingumo totalitarinių režimų aukoms pagrindu. Esame pasirengę dialogui su visais, pasiryžusiais laikytis šių principų. Manipuliavimas istorijos įvykiais, kurie privedė prie Antrojo pasaulinio karo ir po jo įvykusio Europos padalijimo, yra apgailėtinos pastangos klastoti istoriją. Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Norėtumėme priminti visiems tarptautinės bendruomenės nariams, kad ilgalaikis tarptautinis saugumas, stabilumas ir taika reikalauja nuoširdaus ir nenutrūkstamo tarptautinės teisės ir normų laikymosi, įskaitant visų valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus.
Išmokdami žiaurias Antrojo pasaulinio karo pamokas, kviečiame tarptautinę bendruomenę prisijungti prie mūsų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės“, – sakoma pareiškime.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiais metais nesiruošiau rašyti Sausio 13-osios tema. Per daugiau nei du dešimtmečius tikriausiai būsiu išsisėmęs. Juk darbuojantis įvairiuose leidiniuose kaskart tekdavo prisiminti tą didingą naktį – ir rengiant interviu, ir rašant asmeninius prisiminimus, ir ginčijantis su oponentais iš „Jedinstvos“.
Tačiau šiais, 2018-aisiais metais, ir vėl įsitikinau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvos pergalė – amžina tema. Vienas pažįstamas, tais metais aktyviai dalyvavęs didžiojoje politikoje, kurį, be kai kurių išimčių ir niuansų, laikau bendraminčiu, parašė Sausio 13-osios tema straipsnį. Perskaitęs tekstą – apstulbau. Nejaugi mes – tokie skirtingi!? Juk abu matėme tai, kas dėjosi 1991-aisiais, iš labai arti!?
Nenoriu minėti kolegos pavardės, ir vis dėlto negaliu tylėti, kai vėl ir vėl kvestionuojami, regis, akivaizdžiausi, logiškiausi, ir morale, ir teise pagrįsti sprendimai. Mano įsitikinimu, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis turėjo absoliučiai visas teises, įskaitant ir moralines, tą naktį kviesti žmones rinktis prie parlamento ir visų kitų strategiškai svarbių objektų. Jei ko jis negalėjo daryti, tai elgtis kitaip – nekviesti. Susimąstykime: Lietuva – pavojuje, esama įtarimų, kad sovietų armija puls Parlamentą, o profesorius prašo, kad tauta lindėtų namuose? Štai tokio Lietuvos vadovo elgesio nei suprasčiau, nei pateisinčiau. Bet jis pakvietė, ir už tai jam – garbė. Ir už tai jis nusipelnė pirmojo atkurtos Lietuvos Prezidento vardo.
Mano supratimu, V. Landsbergį koneveikti galėtume tik tuomet, jei paraginęs tautą burtis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jis pats būtų sprukęs iš Lietuvos. Bet juk nepabėgo. Nei lėktuvu, nei traukiniu, nei automobiliu, anot aršių oponentinių hipotezių. Jis – iš tų, kurie įtampos kupinomis dienomis ir naktimis nekėlė kojos iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
V.Landsbergį galėtume šiandien kritikuoti dar ir tada, jei jis mums būtų primygtinai liepęs rinktis prie Televizijos ir parlamento, o priešingu atveju – grasinęs represijomis: „jei neateisite, tai aš jums vėliau parodysiu…“ Bet juk jis tik prašė…
Ir nereikia kaltinti V.Landsbergio, kad jis, pašaukęs žmones į gatves, jų neperspėjo – bus mirtinai pavojinga. Mes visi, kurie skubėjome savo kūnais saugoti parlamento, supratome, žinojome, įtarėme, nujautėme – galime namo ir nebesugrįžti.
Man taip pat keista, kai Sausio 13-osios išvakarėse mano kolega pacitavo 1999-aisiais metais „Naująjame židinyje“ paskelbtus Kovo 11-osios Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo, prof. V. Landsbergio oponento, žodžius:
„Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne…“
Taip, Romualdas Ozolas – šviesios atminties signataras, itin nusipelnęs Lietuvai. Jo nuveiktų darbų stiprinant lietuvišką dvasią niekas neginčija. Ir neužginčys. Bet būtent šie sakiniai nedaro jam garbės. Jei nenorite kompromituoti R. Ozolo, necituokite šių jo vizijų. Nutylėkite, apeikite, ignoruokite. Nes Lietuva tikrai 1991-aisiais nekariavo su Rusija. Atvirkščiai – prof. V.Landsbergis ne vieną sykį skambino tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Skambino ne karą skelbti, o prašyti, kad Kremlius liautųsi pulti Lietuvą. Nė viename V.Landsbergio pareiškime nerasite žodžių apie lietuvių norą kariauti. Kalbėta tik apie derybas remiantis tarptautine teise.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tai, kad nuo sovietų kariaunos lietuvių žmonių prie bokšto negynė lietuviškos ginkluotosios pajėgos, – taip pat labai išmintingas žingsnis. Jei jos būtų gynusios, kraujas Vilniuje lietųsi upeliais. Nes Lietuvos nepriklausomybės priešininkams verkiant reikėjo bent vieno šūvio iš Lietuvos pusės. Jie laukė preteksto pradėti rimtą puolimą. Tautų gyvenimuose taip kartais nutinka: tik civiliai pajėgūs apginti valstybę, įsikištų kariškiai – prapultis. Lietuva šią akimirką patyrė 1991-ųjų žiemą. Keista, kad filosofas R. Ozolas nesuprato tokio elementaraus dalyko.
Jei jau išties norima į dienos šviesą išvilkti amoralius to meto momentus, tai jų tikrai neišvengta. Mano supratimu, tomis valandomis buvo amoralu susigūžus iš baimės sėdėti namuose. Taip pat amoralu buvo įtikinėti tuometinę Lietuvos valdžią, kad ši neturi teisės kviesti žmonių prie parlamento.
Ypač niekinga ir šlykštu po tragedijos buvo dar lietuvišką valdžią kaltinti, esą ji galėjo išvengti kraujo praliejimo. Suprask, ėriukas pats kaltas, nes vilkų buvo sudraskytas tik todėl, kad … nemokėjo derėtis, neparinko tinkamų diplomatiškų žodžių, per mažai šypsojosi, parodė per mažai nuolankumo.
Ne visai sąžininga nuolat prieš Sausio 13-osios minėjimus priekaištauti Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai ir atmestinai rūpinasi televizijos ar parlamento gynėjais. Taip, galėtų rūpintis nuoširdžiau, rimčiau. Bet taip pat sutikime, kad žmogaus sveikata prastėja ne vien nuo patirtų traumų gūdžią 1991-ųjų žiemą. 27-metai – užtektinai ilga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, kad pradėtume jausti įvairiausius negalavimus, nebūtinai susijusius su 1991-ųjų sausio pergyvenimais.
Man taip pat dingojasi, kad neverta pervertinti teigiamo Boriso Jelcino vaidmens. Tiesiog taip sutapo, kad Blogio imperijos saugotojas Gorbis lemtingaisiais 1991-aisiais buvo mirtinas B. Jelcino priešas. Štai B. Jelcinas ir puolė ginti Baltijos šalis. Bet susimąstykime – jei Gorbis nebūtų buvęs B. Jelcino priešas? Ką tada turėtume? Net jei B. Jelcinas mus 1991-aisiais gynė nuoširdžiai, tai šių eilučių autoriaus akyse jis susikompromitavo pradėdamas karą Čečėnijoje. Vienu atveju – taikdarys, gelbėtojas, demokratas, kitu – karo nusikaltėlis? Argi taip būna?
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat liaukimės pergyventi dėl dalykų, dėl kurių tikrai nesame kalti. Kad praradome 1991-aisiais turėtą rusų tautos palaikymą – ne vien mūsų, lietuvių, kaltė. Mūsų kaltė – minimali, vos įžiūrima, tarsi kruopelytė lyginant su pačios Rusijos kaltėmis.
Tiesa, dabar kai kurie rusų verslininkai, politikai, pasitraukę į Vakarus, linkę priekaištauti ne tik Kremliui, bet ir Amerikai, ir Europai. Suprask, po SSRS subyrėjimo Rusija nuoširdžiai trokško bendrauti su Vakarais, bet Vašingtonas ir Briuselis į Rusiją žvelgė per daug atsainiai, paniekinančiai, nepagarbiai. Tad, suprask, vargšei Rusijai nieko kito nebeliko, tik įsižeisti, supykti.
Tokiuose žodžiuose įžvelgiu daug nenuoširdumo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išties turėjo puikią progą atsiprašyti nuskriaustų tautų, valstybių. Bet Kremlius pasirinko visai kitą kelią – atgaila jam buvo svetima. Jei Kremlius tikrai nuoširdžiai, konkrečiai ir rimtai atgailautų, Vakarai būtų pamatę ir tai įvertinę.
Komentaras buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”.
Gegužės 11–ąją JAV prezidentas prieš pietus priėmė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą bei Rusijos pasiuntinį Jungtinės Valstijose Sergejų Kisliaką, dieną prieš tai iš pareigų atleidęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorių Jamesą Comey.
Dėl šio fakto Amerika tebesiaiškina po šiai dienai taip pat susitikimo su rusų diplomatais kontekste, mat FTB šefas tyrė galimus D.Trumpo rinkimų štabo ryšius su rusų valdininkais, tarp kurių S.Kisliakas buvo kone svarbiausiu įtariamuoju.
Užtat tos pačios dienos popietę įvykęs prezidento D.Trumpo susitikimas su senu draugu, buvusiu patarėju nacionalinio saugumo klausimais bei valstybės sekretoriumi prie prezidento Richardo Nixono 1973-1977 metais Henriu Kissingeriu praėjo kur kas „tyliau”.
Henris Kisendžeris
Tai nereiškia, jog H.Kissinngerio priėmimas buvo mažiau reikšmingas nei žiniasklaidos tebenarstomas „techninis“ JAV prezidento susitikimas su rusų diplomatais. Buvęs valstybės sekretorius politinės karjeros metais garsėjo kaip valstybininkas, geostrateginių tikslų labui nevengęs kištis į kitų šalių reikalus – padėjo Amerikai ne tik atverti santykiams Kiniją, bet ir nuversti Čilės prezidentą Salvadorą Allendę bei paskatino JAV slapta bombarduoti Kambodžą.
Kuomet vadovavo JAV diplomatijai, H.Kissingeris inicijavo santykių „atšilimą“ tarp Jungtinių Valstijų bei tuometinės Sovietų Sąjungos. Beje, tuometinio „geopolitinio balanso“ siekis buvo deramai įvertintas – 1973 metais JAV valstybės sekretorius pelnė Nobelio taikos premiją.
Kita vertus, remdamasis buvusio diplomato pasiekimų sąrašu, „The Wshington Post“ jau šiandien konstatavo, jog prezidentas D.Trumpas priėmė „amoralų“ H.Kissingerį.
Vokiečių savaitraštis „Bild“ dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje informavo, kad D.Trumpas vilioja politinį sunkiasvorį, esą legendinis diplomatas turįs išaiškinti pasauliui Amerikos prezidento užsienio politikos planus. Prieš 40 metų palikęs valstybės tarnybą, politikas vis dėlto konsultavo dabartinio prezidento pereinamojo laikotarpio komandą.
Leidinys H.Kissingerį pristatė galimu tarpininku tarp Vašingtono ir Maskvos bei Vašingtono ir Pekino. Buvusį valstybės sekretorių sieja gana artimi ryšiai su Kinijos lyderiu XiJinpingu, ne šiaip praėjus vos kelioms dienoms po D.Trumpo išrinkimo prezidentu H.Kissingeris išvyko deryboms į Pekiną.
Pasak „Bild“, Vakarų specialiosioms tarnyboms skirtame dokumente teigiama, esą tai jis pataręs JAV prezidentui siekti atšaukti sankcijas Maskvai bei pripažinti Rusijos interesų viršenybę buvusiose sovietinėse respublikose nuo Baltarusijos ir Ukrainos iki Gruzijos bei Kazachstano. Tokiu atveju „raudona linija“, kurios Maskva negalėtų peržengti, eitų ties siena su Lenkija bei Baltijos valstybėmis.
H.Kissingeris laikosi nuostatos, jog susitaikymas su Rusija būtų tinkamas žingsnis, nes taptų atsvara augančiai Kinijos karinei galiai, be to, balansas tarp Jungtinių Valstijų bei Rusijos sustiprintų stabilumą pasaulyje. Jis kritikuoja buvusio prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, ir atvirkščiai, apie dabartinį prezidentą atsiliepia tik pozityviai nurodydamas, jog šis turi galimybę įeiti į istoriją kaip pagarbos vertas Amerikos prezidentas.
Kremlius buvusiam valstybės sekretoriui atsilygina palankumu Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo lūpomis: „H.Kissingeris kaip ir anksčiau yra vienas išmintingiausių politikų, taip pat vienas giliausių Rusijos-Amerikos santykių ekspertų. Jei šis potencialas bei per dešimtmečius sukaupta patirtis bus kokia nors forma panaudota, mes tą tik sveikinsime“.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs JAV valstybės sekretorius su prezidentu Vladimiru Putinu susipažino po Berlyno sienos griuvimo. Kalbama, jog H.Kissingeris paklausęs būsimo Rusijos prezidento apie šio profesinę veiklą. Sulaukęs atsakymo apie darbą specialiosiose tarnybose, JAV politikas atsakęs: „Visi padorūs žmonės nuo jų pradėjo, aš irgi“.
Per pastaruosius 15 metų jis su V. Putinu susitikinėjo reguliariai, bet po JAV prezidento rinkimų dar nesikalbėjo. Pagrindinės susitikimų temos paprastai būdavo susijusios su politikos strategija, istorija, kalbėdavosi apie Ukrainą, Siriją, vis dėlto pagrindiniu klausimu visada būdavo Kinija. Politikos veteranas nemano, jog pagrindinis Rusijos prezidento tikslas yra destabilizuoti Vakarus, tiksliau, gavęs iš Dievo tokį šansą, jis dėkingai juo pasinaudotų, bet nemano turįs tokių galimybių. Atvirkščiai, V.Putinas mano, kad tai Vakarai kasasi po juo.
Interviu britų „The Times“ (01 23) H. Kissingeris prognozavo didelį sandorį tarp JAV bei Rusijos, vis dėlto didžiausią įtaką planetai turėsią D.Trumpo santykiai su Pekinu. Paklaustas, ar netaps D.Trumpo patarėju Rusijos klausimais, atsakė, jog sulaukęs 93-ejų darbo neieško. Žurnalisto spaudžiamas, ar vis dėlto nėra galimybės, jog taps tarpininku tarp JAV ir Rusijos, atrėmė, kad dalyvautų šiame procese nebent tuo atveju, jei matytų, kad Vakarų ir Rusijos požiūriai į pasaulio tvarką pakankamai panašūs arba kad šiame reikale galima nuveikti kažką naudingo.
Italų dienraščio „La Stampa“ specialaus korespondento Niujorke Paolo Mastrolilli vertinimu (02 01 komentaras) H.Kissingeris vis dėlto būtų laimingas įeiti į istoriją kaip naują Šaltąjį karą sugebėjęs sustabdyti žmogus. Britų „The Sunday Times“ publikacijoje „Viena ranka duoti, kita prilaikyti ir taip kontroliuoti Rusiją“ (02 20) nurodoma, jog H.Kissingeris dar prieš JAV prezidento rinkimus įsisąmonino, kad V.Putino valdymo filosofijos pagrindą sudaro mėginimas sugrąžinti savo šaliai didybę, pagrindinis tos didybės elementas yra pasaulio pagarba.
Pripažįstant šią logiką, „likęs pasaulis“ pirmiausia turėtų stabdyti NATO plėtrą, nesvarbu, ką šia tema mano kitos nacijos. Ukrainą H.Kissingeris laiko tiltu tarp Rytų bei Vakarų (maždaug kaip Suomija ar Austrija Šaltojo karo laikais), todėl jai esą reikia suteikti laisvę formuoti savarankiškus ekonominius bei politinius ryšius su bet kuo, tačiau ji negalinti siekti įstoti į bet kokias karines sąjungas ar saugumo organizacijas.
Tai H. Kissingeriui priklauso sąvoka „Trikampė diplomatija“, kurios dėka Šaltojo karo metais prieš 45 metus R.Nixonui bei jo valstybės sekretoriui pavyko supriešinti Pekiną ir Maskvą, glaudinant partnerystę su Kinija. Panašu, prie to mėginama grįžti. Nyderlandų analitinio fondo „Cicero Foundation“ ekspertas Rusijos klausimais Marcelis H. Van Herpenas vertina H.Kissingerio veikimo motyvus kaip realizmą, kur tarptautinis geopolitinis balansas svarbesnis už žmogaus teises bei demokratiją.
Štai toks geopolitinis pasjansas „nieko asmeniško“ stiliumi be jokių nacijų apsisprendimo galimybių. Jei tai virs tendencija, galima teigti, jog Lietuvai tiesiog pasisekė spėti pataikyti į po Sovietų imperijos žlugimo stojusį tarpulaikį bei realizuoti savo apsisprendimą gyventi laisvame pasaulyje.
Pasaulis „Trikampės diplomatijos“ taikymo laikais buvo akivaizdžiai dvipolis, dabartiniai geopolitiniai reikalai nepalyginamai komplikuotesni, todėl vien „technologinės“ geopolitikos kelias atrodo ypač slidus.
Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8-ąją, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susitikimo Belovežo girioje metu pareiškė, jog „SSR Sąjunga nustojo gyvuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė“.
Buvo pasirašytas Susitarimas dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo.
Lemtingas Ukrainos vaidmuo
Išsamiai žinome, kaip naktį iš gruodžio 7-osios į 8-ąją Belovežo girios viduryje jautėsi pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas. Apie tai jis papasakajo 1994-aisiais išleistoje knygoje – „Paskutinės imperijos dienos… Pirmieji vilties žingsniai“ (Останнi днi iмпериii… Перши кроки надii). Po vakarienės rusai su baltarusiais nuėjo į pirtį, o Ukrainos prezidentas su savaisiais patraukė pakvėpuoti grynu oru (spaudė čia neįprastas 30 laipsnių šaltis). Vaikštinėjo ir tarėsi apie dvi valandas.
Sutarties pasirašymas
Kravčukas į savo apartamentus grįžo antrą valandą nakties. Miego nesinorėjo. Įjungė toršerą ir ištraukė iš švarko kišenės lapelius su Kijeve rašytomis pastabomis. Dar kartą perskaitė. Po to paėmė pieštuką ir skaitė pabraukdamas svarbiausias vietas. Paslėpė užrašus, atsigulė, bet sukylančios mintys neleido užmigti. Dar du kartus kėlėsi ir vėl skaitė užrašus. Jis neabejojo savo idėjų teisumu ir tuo, jog atėjo laikas jas paskelbti. Aš dar Kijeve nusprendžiau sulaukti tinkamo momento. Ir tas momentas atėjo. Negalima buvo jo praleisti…
Tuo tarpu Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Jegoro Gaidaro namelyje susirinkę rusai ir baltarusiai naujo susitarimo projektą kūrė iki ryto. Gaidaras rašė ranka. Penktą valandą ryto apsaugos darbuotojai išvažiavo parvežti mašininkės ir rašomosios mašinėlės. Pradėjus skirstytis, per radiją suskambo SSRS himnas: Laisvųjų respublikų sąjungą amžiams… Ką tik parašytame projekte „sąjungos“ jau nebuvo. Kadangi Kravčukas išvakarėse kalbėjo nežinantis, kur yra Maskva ir kas yra Gorbačiovas, ir ragino iš viso pamiršti žodį „sąjunga“, projekto kūrėjai užrašė „Susitarimas dėl Demokratinių Valstybių Sandraugos sudarymo“. „Sandrauga“ niekam nekliuvo, Britų nacijų sandrauga netgi atrodė vos ne idealus pavyzdys.
Kaip atsimename, Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“ rašo, kad gruodžio 8-osios rytą įvyko siaubinga: dingo rankraštis. O atrado jį vieno iš Rusijos prezidento sargybinių… tualete. Nors tas beraščiu vaizduojamas sargybinis negalėjo turėti savo kambario (ne tokie dėl ankštumo miegojo pasitiesę čiužinius ant grindų), bet Rusijos dūmos deputatas ne visiškai iš lubų parašė. Autorius iš Rusijos delegacijos narių išgirdo, kaip užsienio reikalų ministras Kozyrevas per klaidą pakišęs rankraštį ne po mašininkės kambario durimis ir kaip rankraštis kuriam laikui dingęs.
Sovietų Sąjungos žlugimas.
Sunku patikėti ministrą patį nešus rankraštį mašininkei, juo labiau, kad jos rezidencijoje nė nebuvo. Rašomoji mašinėlė savo istorinių valandų dar laukė medžioklės draustinio raštinėje, beveik 20 km atstumu nuo Viskulių. Draustinio viršininko sekretorė dar miegojo savo namuose ten pat, Kameniukų kaime, ir nė nesapnavo, kad tą sekmadienį, kai rengėsi ruošti vaišių stalą vyro jubiliejui, ją paims iš namų tokiam reikalui… Šiaip ministrai nenešioja rankraščių mašininkėms. O štai prezidentui ir valstybės sekretoriui – kitas reikalas. Labai tikėtina, jog ministrui su rankraščiu teko lukterėti, kol prabus prezidentas…
Naujas derybų raundas prasidėjo po pusryčių su gera nuotaika. Borisas Jelcinas padovanojo Stanislavui Šuškevičiui laikrodį, taip atsidėkodamas už Rusijos prezidento palaikymą sunkią valandą – po vakarienės Baltarusijos parlamento vadovas spėjo prilaikyti ant laiptų susvyravusį Jelciną. Valstybių vadovai su antraisiais asmenimis užsidarė bilijardo salėje. Pirmąsias 30-40 minučių iš ten nebuvo girdėti nė garso. Po to išėjo sunerimusiais veidais Ukrainos premjeras Vitoldas Fokinas ir Rusijos valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, greitai pasitarė su teisininkais. Dar po ketvirčio valandos iš salės atsklido šūksniai „Ura!“ – vadovai galiausiai suderino pirmą straipsnį. Jelcinui pasiūlius, kaip vėliau sužinota, pakėlė taures su šampanu. Toliau viskas ėjosi sklandžiai.
Leonidas Kravčukas papasakojo ir apie tai, kas vyko pačioje bilijardo salėje. Matau, Jelcinas į mane žiūri laukiamai. Ir aš nusprendžiau: išmušė valanda. Ukrainos prezidentas perskaitė savo pastabas iš jau minėtų užrašų. Jaudinausi, žinoma, kaip niekada gyvenime. Bet svarbiausia, manau, man pavyko visus įtikinti, kad alternatyvos neturime. Kravčukas paėmė švarų lapą, parkerį ir pasakė, kad pats rašys. Taip mes pradėjome. Patys rašėme, patys taisėme, be padėjėjų. Pagal senąjį protokolą, anksčiau niekada nebūdavo, kad valstybės vadovai patys rašytų valstybinius dokumentus. Rusų liudijimu, Kravčukas gal net daugiau iš jų projekto išbraukė, negu įrašė.
Anot Kravčuko, jį palaikė ir Burbulis. Naujas nepriklausomų valstybių darinys turėjo akivaizdžiai skirtis nuo senosios Sąjungos schemos, savo esme būti arčiau Europos bendrijos (tuo metu abreviatūra NVS dar nebuvo priimta).
Ukrainos prezidento pasiūlymai neatrodė, kaip staiga nušvitęs apreiškimas. Dar iki gruodžio 1 d. Ukrainoje įvyksiančio referendumo jis aiškino, jog Gorbačiovo siūloma Sąjunginė sutartis yra jau pliuskvamperfektas (praėjęs laikas). Mes nepatvirtinsime sutarties, kurioje bus numatyti kokie nors centriniai organai. Jokio centro neturi būti, išskyrus koordinavimo organus. Praėjus kelioms dienoms po Belovežo susitarimo ir kitų dokumentų pasirašymo, Jelcinas savaitraščiui “Аргументы и факты“ pareiškė, jog NVS sudarymas buvo vienintelis būdas įtraukti Ukrainą į kokių nors sąjunginių santykių orbitą visai nauju pagrindu… Mes žengėme platų žingsnį priekin kelyje į naują europinio tipo konfederaciją, tokią, kaip Europos bendrija. Norėdama likti sąjungoje su Ukraina, Rusija kito pasirinkimo ir neturėjo.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas savo knygoje „91-ųjų gruodis. Mano pozicija“ (Декабрь-91. Моя позиция) aiškina, esą Rusijos vadovybė pasinaudojusi Ukrainos fenomenu jo siūlomos Sąjungos idėjai sužlugdyti. Girdi, Rusijos prezidento aplinkoje seniai gyvavo šūkis „Sąjunga be centro“. O štai ką pareiškė tas pats Kravčukas, pasirašius Belovežo susitarimus: Pasirodo, viską galima operatyviai išspręsti, kai ant kelio nėra rąsto, vadinamo centru.
Kas negeria šampano – tas nerizikuoja?
Įvykdę valstybinį perversmą ir bijodami suėmimo, sąmokslininkai jautė gyvulišką baimę, kurios negalėjo nuslopinti nė gausiai vartojamas alkoholis, – parašė 2010 metais išėjusioje knygoje „Gorbačiovo ir Jelcino sąmokslas. Kas stovėjo už Kremliaus šeimininkų?“ (Заговор Горбачева и Ельцина. Кто стоял за хозяевами Кремля?) rusų autorius Aleksandras Kostinas.
O štai reportažas iš Viskulių rezidencijos, tekusios Baltarusijos prezidentui, praėjus 12 metų po atmintinos trijų valstybių vadovų viešnagės. Žurnalistas susitiko su vietiniais darbuotojais ir sužinojo kai kurias ano istorinio įvykio smulkmenas: kaip Ukrainos prezidentas medžioklėje nespėjo iššauti į šerną ir panašiai. Visi vienu balsu smerkia žurnalistus, apskelbusius, kad susitarimas buvo pasirašytas girtame įkarštyje, – atkreipė dėmesį Mečislavas Dmuchovskis leidinyje “Советская Белоруссия. Собеседник”. – Niekas negėrė! Tik KGB sargybiniai po to, kai visi išvažiavo, kaip reikiant malšino stresą. Dar rašyta, jog sugriauti Sąjungą sumanyta pirtyje. Tuo tarpu nei Kravčukas, nei Jelcinas nėjo į pirtį… Baltarusiai tuo „Niekas negėrė!“ gal norėjo pasakyti nebuvus nieko panašaus į kadaise Belovežo girioje medžiojusių kunigaikščių, karalių ir imperatorių užmojus?
Leonidas Kravčukas savo knygoje papasakojo ir apie gruodžio 7-osios vakarojimą su broliškų valstybių vadovais. Per vakarienę ant stalo stovėjo „Belovežo“ degtinė. Aš irgi išgėriau. Nežinau, ką darė Jelcinas po to, kai mes išsiskyrėme. Bet kitą rytą, kai mes susėdome ir pradėjome dirbti, Jelcinas buvo blaivus kaip stiklas. Aš neperdedu! Jis buvo puikios savijautos, energingas, turėjo idėjų. Baltarusijos parlamento pirmininkas Stanislavas Šuškevičius aiškino, kad kuriant dokumentą jis pats buvo kaip prie vairo, o kiti elgėsi beveik taip pat; vėliau jie leido sau šiek tiek gero konjako ir atsipalaidavo tik vakare, po dokumento pasirašymo prieš televizijos kameras.
Baltarusijos vyriausybės vadovui Viačeslavui Kebičiui buvo pavesta bendrauti su žiniasklaida, kurios susirinko viso labo… penki žmonės. Baltarusijos naujienų agentūros direktorius Jakovas Alekseičikas įsiminėjo Kebičiaus žodžius, kad Jelcinas yra ne visiškai formoje ir todėl geriau nieko jo neklausinėti. Tuo tarpu Jelcinas po Susitarimo pasirašymo nusprendė pats prabilti į žurnalistus. Bet Baltarusijos ministrų tarybos spaudos tarnybos vadovas, atmindamas viršininko nurodymą, nutraukė aukštąjį svečią: Borisai Nikolajevičiau, nereikia nieko kalbėti, viskas juk aišku! Rusijos prezidentas nustebo. Na, jeigu jums viskas aišku… – burbtelėjo ir išėjo iš salės.
Ukrainos ministras pirmininkas Vitoldas Fokinas: Tai, kad Belovežo girioje dokumentai buvo priimami ir pasirašomi girtame kvaitulyje – begėdiškas melas! Tiesa, vakarais, vakarieniaujant, jie leisdavę sau taurelę išlenkti. Bet mes buvome jauni, aktyvūs ir, atsiprašau, ne kvaili, mes suvokėme, ką darome, todėl gyvenome, galima sakyti, blaivų gyvenimą. Fokinas stebėjosi Boriso Jelcino gebėjimu išgerti – kaip reikiant išgerti! – ir kitą rytą būti žvaliam kaip agurkėlis. Fokinas sakė netgi mėginęs ištraukti iš Boriso Nikolajevičiaus tokios sveikatos paslaptį, bet tas tik juokavo. Išgerti Jelcinas mėgo, tai buvo jo prigimtyje, bet niekada rimtų sprendimų įkaušęs nepriimdavo.
Viso to nevertėtų nė prisiminti – kokios derybos be vakarienės ir koks pasirašymas be šampano taurės. Ypač žinant, kad dar neseniai, iki Gorbačiovui paskelbiant „sausąjį įstatymą“, Sovietų Sąjungoje iš viso nieko nevykdavo be vaišių. Jeigu ir būtų buvę kas nors keista Belovežo girioje, tai žinia, kad baltarusiai per vakarienę vaišino broliškų tautų pasiuntinius vien arbata… Ir vis dėlto šioje temoje esama šiokios tokios keistenybės, gal net konspiracinės.
Viačeslavas Kebičius papasakojo, kaip valstybių vadovai ir antrieji asmenys gruodžio 8-osios pirmoje pusėje kūrė Susitarimo tekstą. Kai pavykdavo sklandžiai išdėstyti straipsnį, jis gaudavęs užduotį: eik, įpilk po taurę šampano. Stipriųjų gėrimų, kai dirbome, iš viso nevartojome. Tik vėliau, kai viskas baigėsi… – aiškino Kebičius.
Sako, Genadijus Burbulis vis kalbinęs Jelciną: Borisai Nikolajevičiau, darykime taip: parašom eilutę ir taurelę išgeriam, eilutę – ir taurelę. O Vitoldas Fokinas pasivedėjęs Burbulį į šoną ir papriekaištavęs: Ką jūs darote? Kam jį girdote? Burbulis atsakęs negerai, nepagarbiai: Tu ką, nematai, jis pats šito nori. Ir tada Fokinas, kaip buvęs šachtininkas su tvirtais kumščiais… Neseniai kalbėdamas su ukrainiečių žurnalistu ir leidėju Dmitrijumi Gordonu pirmasis nepriklausomos Ukrainos vyriausybės vadovas patvirtino buvus tokį nemalonų pokalbį su Rusijos valstybės sekretoriumi, bet jie tik susistumdę… Jokių pykčių nelikę.
Iš tikrųjų Rusijos delegacijos ideologinio vedlio, filosofo Genadijaus Burbulio elgesys rodosi keistokas. Nebent… Kaip prisimena vėlgi Viačeslavas Kebičius, žodžius apie SSR Sąjungos panaikinimą jie įrašė į Susitarimą Burbulio pasiūlymu po to, kai visas tekstas jau buvo parašytas, perskaitytas ir visi jam pritarė. Ir tada esą Burbulis kreipėsi į Jelciną: dokumente trūksta dar vieno straipsnio. Pirma mes turime denonsuoti 1922 metų Sąjunginę sutartį, – paaiškino valstybės sekretorius prezidentui. – Tik tokiu atveju mūsų susitarimai teisės požiūriu bus visiškai korektiški.
Valstybių vadovai su tuo sutiko. Ukrainai užteko ir to, kad ji išstoja iš SSRS kartu su Rusija ir Baltarusija. Tuo tarpu Rusija, vien išstojusi iš SSRS, turėtų palikti buvusiai sovietinei imperija pusę valdų, o Gorbačiovas išsaugotų sostą Maskvoje. Tęsti priešpriešą su sovietiniu prezidentu Jelcinui nebuvo jokio reikalo. Taigi reikėjo SSRS paleisti. Gal Burbulis manė, kad Jelciną tam reikia parengti? Juk dar prieš kelias dienas ir jis, ir Šuškevičius tebebuvo linkę į Gorbačiovo projektą, nors ir reikalingą patobulinimų.
KGB apsuptyje
Maskvoje leidžiamas savaitraštis “Аргументы и факты“ praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Belovežo susitikimo teberašo, kad vieta Susitarimui pasirašyti buvo pasirinkta ne šiaip sau: Belovežo giria buvo keli kilometrai nuo SSRS valstybinės sienos, ir pasirašantieji turėjo pabėgimo per mišką į Lenkiją planą tam atvejui, jeigu Gorbačiovas būtų pamėginęs juos suimti. Bet to neįvyko… Beje, tai ne kieno kito, o anais laikais gerai žinomo Viktoro Alksnio, buvusio SSRS ir Rusijos deputato, kadaise Gorbačiovo, o vėliau ir Putino priešininko išvedžiojimai. 2013 metais išėjo jo knyga „Sudiev, imperija! Ačiū Putinui“ (Прощай, империя! Спасибо Путину). Kai kas dar nurodo stovėjus sraigtasparnį ar net kelis su įjungtais varikliais – jeigu prireiktų staigiai bėgti nuo Gorbačiovo įniršio.
Kai ką sąmokslininkams gal ir pavyko nuslėpti. Kijeve leidžiamas laikraštis „Рабочая газета“ 1991 m. gruodžio 4 d. parašė, kad išvakarėse JAV prezidentas Džordžas Bušas paskambino Leonidui Kravčukui ir pasveikino jį išrinktą Ukrainos prezidentu. Kravčukas pasakė, kad jam skambino Jelcinas ir patikino Rusiją pripažinsiant Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę. Kravčukas pranešė, kad jis, Jelcinas ir Baltarusijos parlamento vadovas susitiks artimiausią šeštadienį Minske ir aptars jų vadovaujamų respublikų vidaus ir užsienio politiką. Atrodo, pats Kravčukas nežinojo, kad susitikimas vyks vidury Belovežo girios, Viskuliuose.
Medžioklės draustinio direktoriui prieš penketą dienų buvo nurodyta viską parengti svečių priėmimui, iš anksto atvyko Rusijos prezidento asmens sargyba ir buvo atvairuotas prezidentinis limuzinas. Prieš išskrisdamas iš Maskvos Jelcinas susitiko su Gorbačiovu ir kalbėjo kviesiąs Kravčuką stotį į naują Sąjungą… O gali iškilti ir slavų valstybių sąjungos tema, jeigu naujasis Ukrainos prezidentas spyriosis.
Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Širkovskis, kaip pats sakė, jau 12-ą nakties pranešė Gorbačiovui apie tai, kas kalbama (turėjo sėdėti kartu su visais prie vakarienės stalo) ir paprašė nurodymų, kaip elgtis toliau. Gorbačiovas liepė paskambinti po 20 minučių. Generolas dvi valandas skambinėjo Gorbačiovui, bet tas taip ir neatsakė. Alksnis tvirtina, jog į Belovežo girią atsiųstas KGB specialiosios paskirties būrys laukė iš Maskvos įsakymo suimti sąmokslininkus, bet taip ir nesulaukė.
O gruodžio 8-osios rytą generolas Širkovskis priėjęs pakalbino ir savo ministrą pirmininką: Viačeslavai Francevičiau, juk tai pats tikriausias valstybės perversmas! Aš pranešiau apie visa tai į Maskvą, į komitetą… Laukiu Gorbačiovo įsakymo… Kebičius apstulbo. Rodos, ne iš bailiųjų, bet nuo šito pranešimo skruzdės nubėgo per nugarą, atšalo rankos. Prie kiekvieno gyvenamojo namelio budėjo po du saugumiečius, ir tai reiškė, jog kol kas viskas daroma teisėtai.
Kebičius paklausė: Kaip manai, ar gali būti toks įsakymas? Saugumiečių generolas: O kaip gi! Juk tai – akivaizdi valstybės išdavystė, daiktus vadinant tikrais vardais. Supraskite mane teisingai, aš negaliu tylėti. Daviau priesaiką. Kebičius: Būtum nors mane įspėjęs! Saugumietis: Bijojau, kad nesutiksite. O ir nenorėjau jūsų painioti. Jeigu kas, visą atsakomybę prisiimsiu pats. Kebičiui susidarė įspūdis KGB generolą norint įtikti ir vieniems, ir kitiems.
Atrodo, Viskuliuose niekam nebuvo paslaptis, kas gali įvykti. Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas sutiko pažįstamą iš Bresto srities KGB. Saugumietis atėjo pasišildyti, atstovėjęs sargybą. Iš jo Vladimiras išgirdo, kad Gorbačiovas siunčia čionai specialiosios paskirties būrį „Alfa“.
Sako, ne vienas Gorbačiovą ragino suimti sąmokslininkus. Antai išgarsėjęs savo žygiais prieš komunistus – rugpjūčio maišto vadeivas Rusijos viceprezidentas Ruckojus, taigi Jelcino pavaduotojas, įsiprašė priimamas SSRS prezidento ir primygtinai siūlė vadovaujantis įstatymais suimti tą girtą trijulę, pasirašiusią JAV palankią gėdingą sandėrį. Gorbačiovas pabalo, o paskui subruzdęs paprašė SSRS gelbėtojo nusiraminti, nes įvykis nėra toks dramatiškas… padėtį galima išgelbėti. Ruckojus aiškino taip ir nesupratęs Gorbačiovo elgesio: Arba jis viską žinojo ir buvo tiesioginis sąmokslo dalyvis, arba tiesiog išsigando tuo metu, kai buvo sprendžiamas visame pasaulyje įtakingos didžios valstybės likimas.
Daugiausia rašoma, kaip Jelcinas skambino JAV prezidentui, o Šuškevičius – buvusios SSRS prezidentui. Neaišku, ar pirmam, ar ne, Jelcinas paskambino žmogui, nuo kurio priklausė labiau nei nuo Gorbačiovo – SSRS gynybos ministrui Jevgenijui Šapošnikovui. Šis pirmomis dienomis po pučo gavo šį postą iš Jelcino rankų ir iki šiol klausė jo neprieštaraudamas. Rusijos prezidentas pranešė maršalui, kad trys slaviškosios valstybės įkūrė NVS ir perskaitė ištraukas iš Susitarimo, kur kalbama apie gynybą. Šapošnikovui patiko, kad strateginėse pajėgose išlieka vieningas vadovavimas. Be to, jam pranešė, kad sudaryta NVS gynybos taryba ir kad ši taryba jau paskyrė Šapošnikovą strateginių pajėgų vyriausiuoju vadu. Maršalas su šiuo paskyrimu sutiko.
Kaip vėliau pasakojo Šapošnikovas, iškart po šito pokalbio jam paskambino Gorbačiovas. Susidarė įspūdis, kad jis labai gerai viską žino. Tu juk dabar kalbėjai su Jelcinu. Kas ten Baltarusijoje? Maršalas nežinojo, ką sakyti, ir raitėsi, kaip žaltys keptuvėje. Gorbačiovas: Nelįsk ne į savo reikalus, įspėju! Ir padėjo ragelį.
Vėliau Sergejus Šachrajus teigė, jog Gorbačiovas tą vakarą mėgino prisiskambinti karinių apygardų vadams. Kadangi ministras nusišalino, SSRS vyriausiajam ginkluotų pajėgų vadui teliko prašyti žemesnių vadų paramos. Bet jam nieko neišėjo. Jegoro Gaidaro žodžiais, SSRS prezidentui nepavyko rasti nė vieno ištikimo pulko. Jelcino pavaldiniai spėjo anksčiau paskambinti aukštesniems vadams.
Paslaptis, kuri nieko nepakeis
Rusijos prezidentas, sako, skubinosi susisiekti su Vašingtonu – pranešimas Bušui reiškė neatšaukiamą įvykusio fakto pripažinimą ir tam tikrą apsidraudimą nuo Gorbačiovo priešiško veikimo. Pokalbis truko apie pusę valandos. Jelcinas patikino, jog Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje išliks vieninga branduolinio ginklo kontrolė ir kad valstybių vadovai vykdys Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus. Jelcinas kalbėjo keturių valstybių vardu: jų pusėje esąs ir Kazachijos prezidentas Nazarbajevas, jis netrukus atskrisiąs į Minską ir pasirašysiąs Susitarimą. Nenuslėpė, kad Gorbačiovui dar nepranešta. Bušas tylėdamas klausė, tardamas retsykiais „Aišku“. Nieko prieš nepasakė ir pažadėjo perskaityti dokumentą.
Tą dieną Jelcinui, visų liudijimu, buvo nelengva. Jis žinojo, jog susidūrimo su SSRS prezidentu išvengti nepavyks, ir svarstė, kieno paramos gali tikėtis. Jis labai nenorėjo,kad į Gorbačiovo pusę pereitų Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, įtakingiausias vadovas musulmoniškoje buvusios SSRS dalyje. Kazachijos teritorijoje, kaip ir Rusijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje, buvo branduolinis ginklas. Ten gyveno daug rusų, todėl ir Kazachstaną iš pradžių norėta įtraukti į rytinių slavų sąjungą. Jelcinas liepė pavaldiniams skambinti į Kazachstano sostinę, tada dar Almatą. Ten atsakė, jog Nazarbajevas išskrido į Maskvą.
Jelcinas susisiekė su Nazarbajevu po to, kai šio lėktuvas nutūpė Maskvoje ir pakvietė jį atskristi į Minską; atrodo, su juo pakalbėjo ir kiti vadovai. Nazarbajevas pažadėjo išskristi į Minską iškart po to, kai Maskvoje pasipildys kuro, ir paprašė Susitarimo be jo nepasirašinėti. Štai tada Ukrainos vadovai ir patraukė į medžioklę. Buvo jau po pietų ir girioje juos užklupo ankstyva prieblanda. Fokino pasakojimu, jam vis dėlto pavyko prožektorių šviesoje nušauti šerną. Žvėrį spėta išdoroti, iškepti mėsą ir patiekti į stalą.
O Nazarbajevo vis nebuvo. Vienų aiškinimu, paskambinęs kažin kas iš Kazachstano prezidento sekretoriato pranešė, jog dėl techninių priežasčių jis neatskris. Fokinas tvirtina, kad jam pavyko prisiskambinti pažįstamam Gorbačiovo padėjėjui ir pasiteirauti, ar nėra Kremliuje Nazarbajevo. Padėjėjas atsakė: Michailas Sergejevičius užsidarė su juo kabinete. Taip išaiškėjo Nazarbajevą perėjus į Gorbačiovo stovyklą. Žinia, kad Kazachstano prezidentas neatskris, visiems paliko, Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos liudijimu, slegiamą įspūdį. Ką Gorbačiovas pasakė Nazarbajevui? Kodėl šis pakeitė savo ketinimą? GalSSRS prezidentas tikrai pasirengęs panaudoti prieš sąmokslininkus jėgą?
Nazarbajevas su dar dešimt buvusių sovietinių respublikų(be Baltijos šalių ir Gruzijos), o dabar – suverenių valstybių vadovų pasirašė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo protokolą nepraėjus ir dviem savaitėms – gruodžio 21-ąją. Po keturių dienų Michailas Gorbačiovas viešai pareiškė atsistatydinąs iš SSRS prezidento pareigų.
O kokia paslaptis? Vidoldas Fokinas tikina telefonu pasakęs Nursultanui Nazarbajevui: Tu galėsi prie mūsų trijų vėliau prisijungti (pasirašyti Susitarimą kada galės). Bet Nazarbajevas atsisakęs: Ne, mantai netinka, aš noriu pasirašyti su visais. Štai randame parašyta, jog 14 val. 17 min.įvyko nepataisoma: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos neliko. Šis istorinis faktas įregistruotas dokumente, kurį pasirašė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai. O štai kitoje vietoje rašoma, jog Nazarbajevo laukė iki vėlyvo vakaro ir netgi atidėjo pasirašymą.
Dar įdomiau pasidaro sužinojus, jog Belovežo girioje pasirašyto Susitarimo dėl Nepriklausomų valstybių sudarymo originalo… niekur nerandama. ViačeslavasKebičius prisipažino ant stalo Viskulių rezidencijoje matęs tik puslapį, kuriame turėjo suraityti parašą. Kadangi laukė atskrendant Nazarbajevo, į Susitarimo tekstą turėjo būti įrašytas ir Kazachstanas. Kadangi laukė Kazachstano prezidento, tai ar pasirašė Susitarimą prieš televizijos kameras 14 val. 17 min., kaip teigiama?
Suprantama, tai nieko nekeičia. 1991 m. gruodžio 25 d. 19 val. 38 min. viršum Kremliaus raudona SSRS vėliava buvo pradėta nuleisti ir pakeista Rusijos trispalve.
Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8 d., Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių aukščiausieji pareigūnai pasirašė vadinamąjį Belovežo susitarimą, panaikinusį Sovietų Sąjungą.
Sovietų Sąjunga negalėjo nežlugti, nes ji buvo kuriama bei išlaikoma prievarta, remiantis melu, smurtu, rusifikuojant pavergtas tautas.
„Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa“, – pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2005 metais.
Mirusius į žemę, gyvus prie stalo
Apie SSRS žlugimą liberalus žurnalas „Коммерсантъ Власть“ 1991 m. gruodžio 16 d. rašė anaiptol be tragiško patoso, veikiau priešingai: Jelcinas, Kravčukas, Šuškevičius gerai pamedžiojo. Žurnalas praneša ir apie medžioklės trofėjus, būtent: savaitgalio medžioklė Belovežo girioje baigėsi tuo, kad Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai susitarė įsteigti trijų slaviškųjų respublikų sąjungą su centru Minske ir panaikinti SSRS kaip tarptautinės teisės subjektą.
Tiesa, Bresto taika pasirašyta siaurame ratelyje, todėl daugelis į medžioklę nepaimtų politikų griežtai prieštarauja. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas įsižeidęs, grasina, kaip įprasta, atsistatydinsiąs, reikalauja nedelsiant sušaukti suvažiavimą, jo paties neseniai išvaikytą, ir net pasiskundė specialiai į Kremlių sukviestiems žurnalistams, kad Belovežo susitarimo dalyviai pirma viską papasakojo JAV prezidentui Džordžui Bušui ir tik po to – jam.
Anot žurnalo apžvalgininko, Gorbačiovas ieško, ko nepametęs. Juk be perstojo ragino apsispręsti, nekyboti ore, ir štai politikai apsisprendė, atsistojo ant žemės. Anksčiau barė respublikų vadovus, kad jie kaip daliniai kunigaikščiai žiūri tik savo valdų, ir aiškino, koks gėris yra politinis stabilumas, – dabar, kai kunigaikščiai paliko savo valdas ir siekia stabilumo, jis vėl juos bara – už diktatūrą. Atrodo, komentatoriaus spėjimu, Gorbačiovas labiau baiminasi ne gresiančios diktatūros, o likti joje be vietos.
Sovietų Sąjunga – pats tikriausias tautų kalėjimas.
Prezidento spaudos sekretorius šnekas apie tai, kad Gorbačiovas pasitenkins Belovežo girioje įkurtos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos pasiuntinio Jungtinėse Tautose vieta, pavadino pasityčiojimu. Atrodo, prezidentas vis dar tikisi, kad slaviškoji antantė (Antantė, arba Santarvė – Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinė ir politinė sąjunga Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) pasiūlys jam solidų postą. O kol kas iš jo lūpų girdėti tik patikinimai esant niekuo nedėtą dėl tūkstantmetės valstybės (державы) griūties ir pažadai atsistatydinti.
„Komersant“ rašo apie dar vieną buvusios SSRS politinį lyderį: Nursultanas Nazarbajevas apmaudauja, kad jo nepakvietė į medžioklę ir reikalą išsprendė be jo. Bet Jelcinas pažadėjo pasitaisyti ir įtraukti Kazachstano prezidentą į NVS steigėjus. Anatolijus Sobčakas pasišovė steigėjais padaryti visus, kas tik jo paprašys. Šis pasiūlymas labai patiko Vidurinės Azijos lyderiams ir jie nutarė įstoti į kuriamą bendriją. Be jų, prašosi Armėnija ir Kalnų Karabachas, pasiskelbęs savarankiška suverenia valstybe.
Taigi begaliniai žaidimai aplink atvėsusį SSRS lavoną baigėsi, oficialus nekrologas pasirašytas, didžiausi nenuovokos galop suprato, kas įvyko. Buvusios Sąjungos pakasynų procedūrą analizavęs „Komersant“ apžvalgininkas taip baigia savo tekstą: Kad ir kaip būtų, Sovietų Sąjungai pritrūko trijų savaičių iki savo 69 metų gyvavimo sukakties, ir palikuonims telieka prisiminti liaudies išmintį: mirusius į žemę, gyvus prie stalo – derybų, suprantama.
Drebėjo iš siaubo, bet vis viena sugriovė…
Praėjus keliolikai metų, smagiai Belovežo susitikimą aprašė žurnalistas Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“. Štai vienas epizodas iš knygos – autorius kalba apie 1991 m. gruodžio 8-osios rytą ir apie Susitarimo projektą, kurį iki paryčių kūrė specialistų grupė. Rytą įvyko siaubinga. Visiškai slaptas dokumentas paslaptingu būdu dingo. Paskutinis jį rankose laikė užsienio reikalų ministras Kozyrevas. Baltas kaip popierius ministras dievagojosi, jog rankraštį pakišo po durimis kambario, kur gyveno mašininkė…
Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.
Toliau: kilo baisi panika. Visi akimirksniu įtikėjo, kad dokumentą išvogė KGB. O čia dar paskambino SSRS vidaus reikalų ministras Baranikovas (Jelcino bendražygis) ir pranešė, esą Gorbačiovas žino visus sąmokslininkų kėslus, ir jau iš ryto veda derybas su Bušu ir Europos lyderiais, ragindamas juos nepripažinti naujos Sąjungos. Dabar, pasak autoriaus, panika virto siaubu. Likvidatoriai (reikia manyti – SSRS griovėjai) jau laukė valdingo beldimo į duris, regėdami save sukaustytus ir vežamus tiesiai į „Matroskaja Tišina“ (izoliatorių), kur jau tupi prieš kelis mėnesius žlugusio komunistinio pučo vadeivos.
Išgelbėjo Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Koržakovas (jo palyginimas su Šerloku Holmsu – tikriausiai autoriaus ironija). Akimirksniu surado dingusius popierius. Pasirodė, ministras juos pakišo ne po tomis durimis. Pavojingi rankraščiai, suplėšyti ir iš dalies panaudoti, ramiausiai gulėjo vieno iš prezidento sargybinių tualete: krepšelyje tualetiniam popieriui. „NVS“ gimimas iš tiesų prasidėjo nuo „Š…“ (rusiškai СНГ ir Г – kalambūras, cha-cha-cha). Greitai atspausdinę nelemtą dokumentą, atnešė jį prezidentams. Tie jau visu smarkumu šventė artėjančią imperijos griūtį…
Knyga išėjo 2007 metais, Hinšteinui būnant Rusijos dūmos deputatu (tris kartus buvo išrinktas). Kai kas jį atvirai vadino tamsių užsakymų vykdytoju. 2016 metais jį paskyrė naujai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos direktoriaus Viktoro Zolotovo patarėju ideologiniam ir kitokiam darbui, kuris vienu žodžiu vadinamas propaganda. Direktorius žinomas kaip ištikimas Putino „kūno sargybinis“, Hinšteinas – kaip sakyta; jis visokių medalių, premijų ir Rusijos prezidento garbės raštų gavėjas, kelių Rusijos miestų ir rajonų garbės pilietis.
Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991 metų sausio 13-osios žudynėmis Vilniuje.
Pastangos sumenkinti, paversti Belovežo susitikimą vos karikatūra nesiliovė ir paskesniais metais. Ne po tomis durimis pakištą rankraštį po dvidešimt metų priminė autorius (ar autoriai), kurio, sakykime, traktatą „SSRS sugriovimas. Nusikaltimas neturi senaties“ (Развал СССР: преступление без срока давности) ir dabar galima rasti atrodytų solidžiuose interneto svetainėse (pavyzdžiui, KM.RU, daugiau kaip 1 milijonas lankytojų per dieną). Tiesa, krepšelio tualetiniam popieriui nemini (neva rado valytoja ir istorinį dokumentą tikrąja to žodžio reikšme ištraukė iš šiukšlių kibiro), bet ir nejuokauja: Tokio niekinamo požiūrio ir aplaidumo istorija dar nematė!.. Trijų sąjunginių valstybių lyderiai (kitoje vietoje juos vadina trimis politiniais avantiūristais) nesiteikia net rašto surašyti tinkamai, kai tuo tarpu griūva milžiniška valstybė, sprendžiamas ne tik teritorijų ir tautų likimas, bet ir vyksta globaliniai geopolitiniai pokyčiai.
Maža to! Gruodžio 8-osios rytą, SSRS žūties dieną, jie, greitosiomis nulėmę milžiniškos šalies likimą, vietoj darbo… eina į medžioklę (iškart reikia pasakyti, kad buvo sekmadienis, bet gal turėjo dirbti iki galo, jeigu ėmėsi). Tik po pietų televizijos kamerų akivaizdoje įkaušę valstybių vadovai pasirašė Susitarimą, pakeitusį ne tik jų likimus ir vaidmenis istorijoje, bet ir daugianacionalinės Sąjungos likimą. Kitoje vietoje: vienu plunksnos brūkštelėjimu panaikino šalį su beveik 300 milijonų gyventojų ir nors nevienareikšme, bet neabejotinai didžia istorija ir didžiomis pergalėmis. Galiausiai: Liudijimai apie tai, kas vyko tą dieną ir išvakarėse, sukrečia ir varo siaubą savo kasdieniškumu ir cinizmu. Skyrius, kur visa tai rašoma, pavadintas smagiai: „Баня, водка, Буш и бардак“.
Dar smagiau kertama prieš porą metų išspausdintame proginiame tekste „Didžiosios išdavystės diena“ (День Большого Предательства, segodnia.ru): Iš tikrųjų Belovežo susitarimas yra gryna išdavystė. Išsipildė Napoleono, Vilhelmo, Hitlerio ir kitų smulkesnių Europos telkėjų (евроинтеграторов) svajonės: iširo Sovietų Sąjunga, Rusijos Imperija, Didžioji Rusija.
Jau 1991 metais minėtas „Komersant“ rašė: Gorbačiovas Jelcino išvedimu iš tikrojo kelio apkaltino Genadijų Burbulį ir Sergejų Šachrajų. Po dvidešimt dvejų metų savaitraščio “Аргументы и факты“ paprašytas vyriausiasis laikraščio „Завтра“ redaktorius, rašytojas Alekandras Prochanovas dėsto: Sovietų Sąjungos mirtis turėjo vardą, ir tas vardas – Jelcinas … viskas, ką jis darė, buvo nukreipta į mirtį … Belovežo susitarimas negalėjo būti nepasirašytas. Jeigu jo būtų nepasirašę tuo metu, jis būtų pasirašytas po dienos, po keturių dienų ar vėliau. Jelcinas nešė savyje SSRS mirtį. Jis buvo gamtos išrinktas, kad užmuštų didžiąją raudonąją imperiją.
Solženycino ir Gorbačiovo projektai
JAV gyvenantis rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas parašė traktatą „Kaip mums sutvarkyti Rusiją?“ (Как нам обустроить Россию?). Jį 1990 metų rugsėjį, tą pačią dieną, išspausdino didžiausiu tiražu išeinantis laikraštis „Komsomolskaja pravda“ ir „Literaturnaja gazeta“ (be klaustuko antraštėje). 1974 metais iš SSRS ištremtas disidentas, buvęs Stalino lagerių kalinys rašė: Komunizmo laikrodis išmušė savo valandas. Bet jo betoninis statinys dar nesugriuvo. Ir kaip mums, užuot išsilaisvinus, nebūti sutraiškytiems jo griuvėsių.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Solženycino traktato pavadinime nelikus klaustuko, tekstas skambėjo įsakmiai. Vietoj SSRS turi būti įkurta slaviškų tautų sąjunga. Kadangi dabar Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją vargina ir žlugdo pakraščiai, reikia tuoj pat ir nedviprasmiškai paskelbti apie dvylikos likusių respublikų neginčijamą teisę atsiskirti nuo SSRS – nusimesti nuo pečių naštą (1990 metų balandžio pradžioje, po to, kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, SSRS aukščiausioji taryba priėmė įstatytą dėl sąjunginės respublikos išėjimo iš Sovietų Sąjungos tvarkos). Jeigu kitos respublikos nenorės savo valia palikti SSRS – tada patys nuo jų atsiskirkime. Būtina aiškiai pasakyti, kad trys Baltijos respublikos, trys Kaukazo respublikos, keturios Vidurinės Azijos ir Moldavija, jeigu ją traukia prie Rumunijos, bus atskirtos. Ir jeigu Kazachstano pietuose gyvenantys kazachai panorės atsiskirti – tepadeda jiems Dievas. Kitur gyvenantys tautiečiai turi rengtis grįžimui į naująją slaviškų tautų sąjungą. Rusijai tolydžiai įveikti dabartines savo negandas bus sunkiau negu kadaise buvo atsikratyti totorių jungo.
Solženycino traktatą aptarinėjo visa SSRS, bet labiausiai „Archipelago Gulago“ autoriaus projektu susidomėjo jo peršamos naujos imperijos nariai. Po kelių mėnesių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos (pirma Rusija, o vėliau ir kitos dvi slaviškos respublikos suvereniomis valstybėmis pasiskelbė 1990-ųjų vasarą) vadovai su Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu pasiuntė Gorbačiovui memorandumą su pasiūlymu sukurti suverenių valstybių susivienijimą, prie kurio galėtų prisijungti kitos SSRS respublikos. Bet Gorbačiovas jį kategoriškai atmetė: 1991 metų pradžioje SSRS prezidentas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas buvo tikriausias savo pavaldinių maršalų ir generolų, tankais stojusių už SSRS nedalumą, įkaitas. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos naujieji vadovai ir toliau tarėsi dėl savųjų valstybių sąjungos projekto, kol pavasarį Gorbačiovas, galiausiai išsivadavęs iš vanagų gniaužtų, netikėtai pakvietė juos palaikyti Kremliaus siūlomą Sąjunginę sutartį.
Gorbačiovo sumanymu, SSRS turėjo pakeisti devynių buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sudaryta Suverenių Valstybių Sąjungą, susieta federacijos ryšiais; toji federacija buvo vadinama minkštąja, nes siūlė jos nariams daug didesnį negu anksčiau savarankiškumą. Sutartį rengtasi pasirašyti 1991 m. rugpjūčio 20 d., bet naktį iš 18-osios į 19-ąją SSRS šalininkai įvykdė valstybinį perversmą, kaip netrukus buvo pavadintas per kelias dienas sužlugdytas komunistų pučas.
Pučo dienomis nepriklausomomis valstybėmis pasiskelbė Estija ir Latvija, tuoj po pučo – Ukraina, Moldova, vėliau – Azerbaidžanas, Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija, Armėnija, Turkmėnija; Gruzija tai buvo padariusi 1991 metų pavasarį, Kazachstanas tai padarys gruodžio viduryje. Grąžintas į valdžią Gorbačiovas ir toliau siekė išlaikyti Kremlių pasklidusių planetų traukos centru. Spalio 18 d. SSSR ir aštuonių respublikų prezidentai pasirašė Sutartį dėl ekonominės bendrijos, kurioje sakoma, jog trejiems metams susitaria nepriklausomos valstybės, esantys ir buvę SSRS subjektai. Gorbačiovas kvietė būsimą politinę Sąjungą kurti jau ne federacijos, o konfederacijos pagrindais. Bet vis viena su stipriu centru Maskvoje. Gorbačiovas planavo Sąjunginę sutartį pasirašyti apie gruodžio vidurį.
Rusai skrido ne stumbro medžioti
Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Aleksandras Koržakovas, prisimindamas aną tikrai istorine tapusią kelionę į Belovežo girią, tikino, jog nieko ypatinga neplanuota, baltarusiai tiesiog pakvietė pamedžioti ir šiaip papramogauti. Išeina, kaip daugelis kartoja: medžiojo, gėrė ir pirtyje priėmė istorinį susitarimą.
Prieš penkerius metus buvęs Baltarusijos aukščiausiosios tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius žurnalistams irgi tvirtino, jog nė viena pusė iš anksto nesirengė pasirašyti dokumento, kuris gavo Belovežo susitarimo vardą, nė nebuvo tokio projekto. Tiesa, Ukrainos parlamento vadovas Leonidas Kravčukas dar susitikimo Novo Ogariove metu pasiūlė Šuškevičiui pasikviesti į Minską Jelciną ir trise aptarti, ką toliau daryti. Šuškevičiui su ministrų tarybos pirmininku Viačeslavu Kebičiumi galvą labiau skaudėjo dėl to, kaip išgyventi žiemą. Mums reikėjo susitikti su Jelcinu tam, kad palenktume jį dėl dujų ir naftos pardavimo Baltarusijai mažesnėmis kainomis. Žinodami, kad Borisas Nikolajevičius yra aistringas medžiotojas, mes su Kebičiumi nutarėme tuo pasinaudoti ir pakvietėme į Belovežo girią pamedžioti. Jelcinas mielai sutiko.
Rusijos prezidentas su oficialiu vizitu į Minską atskrido gruodžio 7-osios rytą, šeštadienį. Baltarusijos parlamente Jelcinas pasakė, kad sutarčių dėl naftos ir dujų tiekimo pasirašymas – tik pirmas jo vizito etapas ir kad jam rūpi ne tik rusų-baltarusių santykiai: trijų respublikų vadovai apsvarstys keturis ar penkis Sąjunginės sutarties variantus ir šis susitikimas gali tapti istoriniu.
Tiesa, Baltarusijos parlamente Jelcinui ne tik plojo, bet ir švilpė. Jis padovanojo Aukščiausiajai tarybai XVII amžiaus vidurio Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus raštą su pažadu globoti Oršos miestą – kaip dviejų slavų tautų draugystės pavyzdį. Tuo tarpu Minsko demokratams tai pasirodė imperijos gyvybingumo liudijimu, pasigirdo šūksmai „Ганьба!“ (Gėda!). Jelcinas sutriko ir vėliau dėl šio konfūzo kaltino savo aplinką.
Su Jelcinu atskrido antras pagal svarbą žmogus Rusijos vadovybėje – valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, vyriausybės pirmininko pavaduotojas reformoms Jegoras Gaidaras, užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, prezidento sekretoriato vadovas Viktoras Iliušinas, valstybės teisės politikos patarėjas Sergejus Šachrajus (po kelių dienų taps vyriausybės pirmininko pavaduotoju). Ir Jelcino dovana, ir jo komandos sudėtis rodo rusams rūpėjus ne vien naftą su dujomis.
Sulaukęs Jelcino, Šuškevičius paskambino į Kijevą Kravčukui, ir tas tuojau išskrido į Minską. Oro uoste žurnalistams paaiškino, kad atskrido pasitarti dėl Sąjunginės sutarties. Išgirdęs iš Šuškevičiaus, jog šis kalbėjosi su Jelcinu ir ketinama pasirašyti trijų valstybių pareiškimą dėl politinės ir ekonominės padėties SSRS (Gorbačiovas jos nevaldo, Sąjunginės sutarties pasirašymas atsidūrė aklavietėje), Kravčukas nusivylė: dėl to jam skristi nevertėjo. Gruodžio 1 d. Ukrainoje įvykusiame referendumo 90 procentų jo dalyvių balsavo už nepriklausomybę, ir Kravčukui, prieš tris dienas išrinktam Ukrainos prezidentu, Sąjunginė sutartis buvo jau atriekta riekė. Bet su Jelcinu susitikti jis neatsisakė, tik paklausė, kodėl kažin kur Belovežo girios glūdomoje. Šuškevičius: atsipūsime nuo valstybinių reikalų, nebus įkyrių žurnalistų.
Atvykęs į Viskulius, Baltarusijos vadovybei tekusį Kremliaus valdovų medžioklės draustinį Belovežo girioje, Ukrainos prezidentas su ministrų tarybos pirmininku Vitoldu Fokinu iš tikrųjų patraukė medžioti. Jelcinas su jį lydinčiu Kebičiumi vėlavo, ir išalkę svečiai turėjo jų laukti. Per bendrą trijų delegacijų vakarienę Jelciną su Kravčuku pasodino priešais – tegul aukštieji svečiai pasikeičia nuomonėmis; dviejų broliškų tautų vedliai iki tol pernelyg nesibičiuliavo. Vakarienė ir vyko daugiausia jiems dviem kalbantis, o baltarusiai skubėdavo kelti tostus už tautų draugystę, kai pašnekovai įsikarščiuodavo.
Vakarienėje dalyvavusiam Baltarusijos užsienio reikalų ministrui Piotrui Kravčenkai susidarė įspūdis, kad Jelcinas tą vakarą nuoširdžiai stengėsi išgelbėti žlungančią Sovietų Sąjungą. Jelcinas pasakė turįs Gorbačiovo pavedimą jo, SSRS prezidento, vardu paklausti Ukrainos vadovų, ar Kijevas ketina pasirašyti naują sutartį su joje numatytomis plačiomis respublikų teisėmis. Kita vertus, ir suverenios Rusijos Federacijos atstovams, kaip vėliau sakė Genadijus Burbulis, labai knietėjo išsiaiškinti, ką toliau žada daryti nepriklausomybės euforijoje svaigstančios Ukrainos prezidentu tapęs Leonidas Kravčukas. Tai turėjo atskleisti jo atsakymas Gorbačiovui.
Rusijoje šiais metais išėjo amerikiečių istoriko Sergejaus Plochijaus knyga „Paskutinė imperija. Sovietų Sąjungos griūtis“. Harvardo profesorius pasinaudojo kai kuriais išslaptintais JAV prezidentinės bibliotekos dokumentais iš tų laikų, kai Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo Džordžas Bušas, vyresnysis. Knygos pristatyme rašoma, kad autorius parodo istoriją, kaip ji regisi ne tik Vašingtone ir Maskvoje, bet ir Kijeve bei kitose respublikų sostinėse, kur žmonės nesėdėjo rankas sudėję.
Amerikiečių autoriui žinoma tai, kas Rusijos prezidento apsaugos viršininkui ar tiems patiems Baltarusijos vadovams liko paslaptimi. Užsienio reikalų ministras Kozyrevas vizito išvakarėse viename Maskvos viešbučių susitiko su JAV veikiančio nacionalinio demokratijos fondo veikėju Alenu Vainstainu (Allen Weinstein) ir kamantinėjo buvusį Bostono universiteto profesorių, kas yra federacija, asociacija, sandrauga ir panašiai. Tą patį vakarą Burbulis susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Jožefu Antalu, liberaliu ekonomikos ir visuomenės gyvenimo reformatoriumi, ir apmetė dvi SSRS pertvarkymo schemas, vieną – visų buvusių sovietinių respublikų „švelnios“ konfederacijos, kitą – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir galbūt Kazachstano sąjungos.
Rusijos prezidentas: be Ukrainos sąjunga beprasmė
Vakarienės metu Jelcinui pareiškus: jeigu Ukraina pasirašys sutartį, tai ir jis tuoj pat padėsiąs savo parašą, Kravčukas tik šyptelėjo. Jis ėmė pasakoti apie referendumą. Klausytojus, žinojusius tik bendriausius rezultatus, labiausiai nustebino tai, kad už nepriklausomybę pasisakė ir tos Ukrainos sritys, kur gyvena daug rusų. Jelcinas netikėjo: Ką, ir Donbase balsavo už? Kravčukas: Taip, nėra nė vieno regiono, kur būtų mažiau kaip pusė balsų. Padėtis, kaip matote, iš esmės pasikeitė. Reikia ieškoti kito sprendimo.
Jelcinui ir toliau gražbyliaujant apie bendrą istoriją, tautų draugystę ir ekonominius ryšius, Kravčukas kietai laikėsi savo: Ukraina pasirinko savo kelią – nepriklausomybę, Ukrainai jokios sąjungos nereikalingos, ukrainiečiai nekiš galvos iš vieno jungo į kitą. Jelcinas pradeda iš naujo, Kravčukas varo savo: Ukraina nepriklausoma ir Sovietų Sąjungos nėra, neįmanoma jokia integracija, jokia sąjunga, nei atnaujinta, nei su centru ar be centro. Subruzdo su Kravčuku atskridę du Ukrainos parlamento nariai, liaudies sąjūdžio (Народний Рух) atstovai: Mums čia nėra ką daugiau daryti. Grįžtame į Kijevą.
Pasakojama, Kravčukas pagyvėjo Jelcinui pasakius, kad be Ukrainos Rusijai nėra prasmės pasirašinėti. O Jelcinas, girdi, pasikeitė po Kravčuko palyginimo: Na, gerai, jūs nepasirašote .Aš – teisėtai išrinktas prezidentas, ir kai grįšiu į Kijevą – pirmas ten būsiu, aukšti užsienio svečiai pas mane eis. O jūs, kai svečiai atvažiuos į Maskvą, amžinai antruoju būsite, nes jie pirma pas Gorbačiovą eis. Tada esą Jelcinas trinktelėjęs kumščiu per stalą: O ką, laikas baigti su šituo… Su kuo? Vieni prisimena:…su šituo Kupriu (Gorbačiovo pavardę rusų kalboje galima kildinti iš горб – kupra), kiti: … su šituo Dėmėtuoju (dėl dėmių kaktoje). Kai ne per seniausiai ukrainiečių žurnalistas ir leidėjas Dmitrijus Gordonas pokalbyje su Vitoldu Fokinu priminė šį epizodą, devintą dešimtį įpusėjęs pirmasis nepriklausomos Ukrainos ministrų tarybos pirmininkas atsakė šiuolaikiškai: negalįs nei paneigti, nei patvirtinti.
Paties Kravčuko manymu, lūžis derybose įvyko tada, kai Jelcinas, išgirdęs tvirtą ukrainiečių „Ne“, pasakė Rusiją nepasirašysiant sutarties be Ukrainos. Kaip teigia Sergejus Plochijus savo knygoje, būtent tuo metu trijų valstybių vadovai susimąstė, kuo pakeisti Sovietų Sąjungą. O štai minėtojo Baltarusijos užsienio reikalų ministro Kravčenkos akimis, Ukrainos prezidentą palenkė jo ministras pirmininkas Fokinas. Negalėdamas tiesiai priešgyniauti prezidentui, Fokinas pasirinko kitą taktiką. Taikingomis replikomis ir tostais jis priminė Kiplingo romano žodžius apie kraujo ryšį ir vis kartojo, kad mes vienų šaknų ir kad negalima atsiskirti. Kravčukui pradėjus ginčytis, pateikė ir ekonominių argumentų. Galiausiai Ukrainos prezidentas atlyžo: Na, jeigu visi už sutartį… Pasvarstykime, koks turėtų būti tas naujas darinys. Gal tikrai nereikia mums toli išsibėgioti… Visi tvirtina, jog pirmąjį derybų raundą laimėjo Ukrainos prezidentas – nutarta rašyti naują susitarimo projektą, kuriame nebūtų žodžio „sąjunga“, kaip to reikalavo Kravčukas.
Pavaldiniams išėjus, liko tik trys valstybių vadovai su antraisiais asmenimis. Dabar Jelcinas pasakė viską, ką mano apie Gorbačiovą. SSRS prezidento autoritetas žlugęs ir šalies viduje, ir užsienyje. Vakarų lyderiams nemigą varo chaotiškos Sovietų Sąjungos griūties grėsmė, kai branduolinis ginklas gali pakliūti į nežinia kieno rankas. Jelcinas žodžių į vatą nevyniojo: Gorbačiovą reikia pašalinti. Užtenka! Prisiviešpatavo!
Užstalės tai nėkiek nenustebino. 1991 metų vasario pradžioje Jelcinas per televiziją sukritikavo SSRS politiką ir pareikalavo Gorbačiovo atsistatydinimo, perdavus valdžią iš respublikos vadovų sudarytai Federacijos tarybai. Birželio 12 d. Jelciną išrinko Rusijos prezidentu, ir nuo tol Maskvoje buvo du prezidentai. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas ir jo komanda toliau žygiuoti norėjo be Gorbačiovo ir nenorėjo – be Ukrainos.
Vienas iš pastoviausių sovietinių mitų – kad SSSR buvo rojus „broliškoms tautoms“. Mitas ramiai gyvavo ir buvo palaikomas propagandos, už kurios slypėjo pati siaubingiausia imperijos istorijos dalis. Sovietinių laikų knygos ir filmai įtikinėjo žmones, kad gausybė priešų trukdė kurti socializmą ir komunizmą, neaiškindami, kad, visų pirma, priešai buvo žymi dalis gyventojų, antra, slėpdami, kad maištų, sukilimų ir protestų buvo per visus 74-rius SSSR egzistavimo metus.
Bet jeigu pažvelgsime į istoriją giliau, tai pasipriešinimo valdžiai tradicijos atsirado žymiai anksčiau. Nuo tada, kai Maskvos kunigaikštystė staiga nusprendė tapti valstybe, nuolat užgrobdama vis naujų ir naujų žemių. Užgrobtų teritorijų gyventojai priešinosi, nenorėdami paklusti naujoms taisyklėms.
Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?
Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?
Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.
Tikriausiai dar prisimename, kokia paminklinė lenta prikalta prie senosios Vilniaus Rotušės sienos? Ten iškaltas gyvybiškai svarbus užrašas, bylojantis, jog Lietuvos nedraugai yra ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešai. Viltinga mintis. Leidžianti tikėti gražia Lietuvos ateitimi. Tuometinių Amerikos ir Lietuvos prezidentų parašais patvirtinas simbolinis užrašas byloja, jog nesame vienui vieni – šį sykį, skirtingai nei praėjusiame šimtmetyje, turime galingą, įtakingą ir, svarbiausia, padorų sąjungininką. Belieka manyti, jog amerikietiška – lietuviška draugystė nusistovėjo ilgam, jog tokio pobūdžio įsipareigojimai – ne popieriniai.
Žodžiu, turėtume džiaugtis amerikietiška – lietuviška partneryste ir ją visomis įmanomomis priemonėmis stiprinti. Deja, Lietuvoje gausu jėgų, kurios nemėgsta Amerikos. JAV – Lietuvos bendradarbiavimo idėją jos linkusios sumenkinti, iškraipyti, apipilti nepagrįstais kaltinimais. Tarsi toje paminklinėje lentoje iškalti žodžiai tereikštų, jog mes, lietuviai, nuo šiol priversti klusniai dalyvauti visose tarptautinėse amerikiečių karinėse ir politinėse aferose mainais už tai nieko vertingo negaudami.
Antiamerikietiškos nuotaikos dažniausiai dar palydimos padūsavimais, girdi, štai draugystė su Rusija mums būtų kur kas naudingesnė ir ekonomiškai, ir morališkai. Jei Rusijos vardas konkrečiai ir nenurodomas, vis tiek leidžiama suprasti: Amerika – toli, o Rusija, kad ir ką bedarytume, – vis tiek arčiau.
Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 m. Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta.
Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe.
Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.
Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.
Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose.
Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.
Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.
Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.
Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.
Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš).
Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.
Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.
Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.
Šiaip ar taip, jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje buvę organų bendradarbiai ėmė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti milžiniškas finansines lėšas.
Kodėl gi jie nepasinaudojo jomis, kad, kaip ir prisakė visuotinis numylėtinis Jurijus Andropovas, iškart paimtų valdžią?
Gal kaip tik todėl, kad bijojo tas lėšas prarasti.
Pradžioje „oficiali“ korporacinė versija, išdėstyta generolo Kondaurovo:
Beveik prieš 30 metų, 1982 metų lapkričio 12 dieną, KGB vadas Jurijus Andropovas tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi. Šaliai jis vadovavo šiek tiek daugiau kaip metus, bet po savęs paliko klausimų, legendų ir neįgyvendintų vilčių ko gero daugiau, negu visi kiti XX amžiaus lyderiai. Yra paplitusi versija, kad Jurijus Andropovas turėjo planų įvykdyti dideles reformas, kurių pabloginta versija tapo pertvarka („perestroika“).
O, be to, būtent jo laikais KGB gelmėse buvo sukurtas, o paskui neva tai ir įgyvendintas nuosavybės perskirstymo planas, per kurį čekistai ėmė kontroliuoti visą šalies ekonomiką, prisidengdami „oligarchų“ vardais. „RR“ pašnekesiuose su daugeliu sudėtingo likimo čekistų ieškojo to „KGB plano“ pėdsakų.
Sukako 20 metų nuo vieno labai svarbaus istorinio įvykio – virš Kremliaus buvo nuleista sovietinė vėliava. Daugelis iki šiol rauda. Pavyzdžiui, rašytojas Aleksandras Prochanovas: „Svarbiausia, kas nutiko, – praradau savo Tėvynę. O tai pamatinė vertybė bet kuriam žmogui, ypatingai – rusui…“.
Aš gi, būtent kaip rusas, nesuprantu, kodėl turėčiau apverkti valstybę, kur milijonai valstiečių nebuvo pilnaverčiais piliečiais, kadangi neturėjo galimybės laisvai judėti šalyje. Tiktai priartėjus sovietų istorijos saulėlydžiui, 1974-ųjų rugpjūtį, o netgi ne prie Chruščiovo, kaip priimta manyti, valstiečiams pradėjo išdavinėti pasus.
Pastaruoju metu girdėjome ir skaitėme daug bandymų tiksliai atsakyti klausimą: kas sugriovė Sovietų Sąjungą?
Manau, kad daugybėje atsakymų esama bent dalinos tiesos suvokus tikrąją, istorinę klausimo esmę: kas paspartino šios tironijos, kaip ir visų buvusių tironijų, neišvengiamumą. Tad net ir tie mūsų, kurie drįso vien tik svajoti apie LAISVĘ, prisidėjo prie jos atgavimo. Keistu sutapimu, šį rašinį rašau per TV išklausęs didžiai iškilmingų „padėkos už laisvę“ Šventų Mišių Šiluvoje.
