Tikiu, kad Eligijus Masiulis pinigus iš Raimondo Kurlianskio paėmė ne sau, o partijai, sako buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, duodamas parodymus vadinamojoje „MG Baltic“ byloje.

Eligijus Masiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

,,Palaikau tą nuomonę, kad E. Masiulis pinigus ėmė ne sau, o partijai. (…) E. Masiulį laikau sąžiningesniu žmogumi“, – Vilniaus apygardos teisme trečiadienį sakė A. Zuokas. Jis pridūrė, kad apie buvusį liberalų lyderį yra geresnės nuomonės nei dabartinė Liberalų sąjūdžio vadovybė. 

„Nenorėčiau tikėti, kad tie pinigai buvo skirti jo asmeniniam naudojimui. E. Masiulis yra gana sąžiningas žmogus, nors išėjęs iš mūsų nuėjo klystkeliais“, – kalbėjo jis.

Trečiadienį Vilniaus apygardos teismas grįžo nagrinėti rezonansą sukėlusios vadinamosios ,,MG Baltic“ bylos.

zuokas2
Artūras Zuokas. Facebook.com

Įtariama, kad Šarūnas Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, Gintaras Steponavičius – 15 tūkst. eurų, Vytautas Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. eurų. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.

Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.09; 16:50

Suomijos vėliava (Finland)

Nėra jokių abejonių, kad paskutinėmis savaitėmis itin liūdnai pagarsėjusi Rūta Vanagaitė – asmenybė, jau palikusi ryškių pėdsakų Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Galbūt paliksianti ir ateity. Tik, galima įtarti, jau ne pirmą kartą daranti paprastą, bet lemtingą klaidą. Arba tiesiog atliekanti užduotis.

Įgaliojimų, kompetencijų viršijimas. Savęs pervertinimas. Mėginimas pelnyti populiarumą bet kokiomis priemonėmis. Gal būtent tai lėmė situaciją, kai žmogus per drąsiai daro išvadas apie tautos didvyrį, per aštriai juokauja apie tai, kas tegali išgelbėti Lietuvą, sužlugdo savo paties sukurtą puikų festivalį.

Antra vertus, gali kilti ir kitoks įtarimas. Galimi R. Vanagaitės nemalonumai dar mokykliniais metais dėl antisovietinės veiklos ir staiga – po to sekančios studijos Maskvoje, išvykimas sovietmečiu gyventi į užsienį, glaudokos sąsajos su Rolandu Paksu… Bent jau teoriškai visai įmanoma, kad Rusijos propagandai taip palankūs šio rudens R. Vanagaitės pasisakymai – tam tikrų nurodymų iš kitos valstybės vykdymas. Po nurodymais gal slepiasi ne meilė, o šantažas, tačiau ir tokios versijos visiškai atmesti neįmanoma.

Kad taptų aiškiau, be išankstinių nuostatų trumpai prisiminkime, ką iki šiolei yra nuveikusi R. Vanagaitė.

Teatrinis gyvenimo etapas

Anglų kalbos dėstytojos ir vertėjos bei statybos inžinieriaus šeimoje 1955 m. gimusi Rūta mokėsi Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Kaip jai sekėsi mokykloje, duomenų nėra, tačiau iš tų laikų šias dienas pasiekia vienas įvykis: po Romo Kalantos laidotuvių 1972 m., kuriose R. Vanagaitė dalyvavo su seserimi dvyne, ji turėjo palikti mokyklą ir perėjo mokytis į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Kad ir kaip būtų keista, po tokios disidentinės, o gal tiesiog jaunatviškai maksimalistinės apraiškos R. Vanagaitė stojo studijuoti Maskvoje. 1978 m. ji ten su pagyrimu baigė A. Lunačarskio teatro meno instituto teatrologijos specialybę. Ir tolesnis jos gyvenimo etapas buvo gana glaudžiai susijęs su teartu. Jau 21 metų pradėjo rašyti straipsnius teatro tema, 23 metų tapo kultūros mėnraščio „Kultūros barai“ Teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja, vėliau dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (čia ir kai kur toliau remiamasi R. Vanagaitės Vyriausiai rinkimų komisijai 2012 m. pateiktais duomenimis).

Toliau R. Vanagaitės gyvenimas pasisuka gana staigiai: 1983 m. ji išteka už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Wimano, su juo kurį laiką gyvena Vakarų Afrikoje, Ganoje, o 1985–1989 m. – Suomijoje, Helsinkyje. Per vienerius metus išmokusi suomių kalbą dirba Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekoje, rašo straipsnius kultūros ir visuomeninėmis temomis didžiausiame Suomijos dienraštyje „Helsingin Sanomat“. 1987-aisiais Suomijoje gimsta duktė Adelė Veronika.

Beje, įdomią medžiagą apie R. Vanagaitės suomiškąjį gyvenimo periodą pateikia interneto portalas „Karštas komentaras“ (http://komentaras.lt/ka-ruta-vanagaite-papasakojo-kgb-agentui-skvorec/), esą vienas spec. tarnybos agentas, lankydamasis Suomijoje, buvo susitikęs su Rūta Vanagaite-Viman ir iš jos gavęs informacijos. „Karštas komentaras“ nurodo ir dokumentą, kuriuo remdamasis šitaip teigia.

Life is LIFE

1989 m., prasidėjus Sąjūdžiui, R. Vanagaitė su dukra grįžta į Lietuvą ir tampa Valstybinio jaunimo teatro meno vadove. O 1991 m. prasideda labiausiai R. Vanagaitę išgarsinęs tarptautinis teatro festivalis LIFE. LIFE, įkurtas kaip pelno nesiekianti įmonė, gyvavo iki 2001 m. Nuo pat pradžios iki 1998 m. jam vadovavo R. Vanagaitė, o nuo 1993 iki 1998 m. su LIFE glaudžiai bendradarbiavo režisierius Eimuntas Nekrošius. Už LIFE organizavimą 1993 m. R. Vanagaitė buvo apdovanota „Metų moters“ titulu, o pats festivalis pelnė Kristoforo apdovanojimą.

Skulptūrėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turbūt niekas neabejoja, kad būtent LIFE prikėlė teatrą Lietuvoje naujam gyvenimui, bet dėl festivalio žlugimo yra įvairių versijų. Viena jų – kad kalčiausias režisieriaus E. Nekrošiaus pasitraukimas. R. Vanagaitė viešai pareiškė, kad Nekrošius yra LIFE nuosavybė. Tačiau, kad nesijaustų kieno nors nuosavybe, režisierius pasitraukė į savąjį „Meno fortą“, kurį jam paslaugiai akimirksniu „surentė“ tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kita versija – kad LIFE sau nuosprendį paskelbė 1998 m., kai žiūrovams buvo pateikta netradicinė, cirko ir akrobatikos elementų pilna programa, orientuota į platesnę publiką. Tais metais festivalis patyrė didelių nuostolių, o direktorė R. Vanagaitė pasitraukė iš savo pareigų, pareikšdama, kad Lietuvos publika nėra pakankamai supratinga ir išsilavinusi.

Politika ir verslas

Negalima sakyti, kad tolesniame gyvenimo kelyje R. Vanagaitė nusisuko nuo kultūros. Tačiau jos gyvenime gerokai padaugėjo politikos ir verslo. Pati R. Vanagaitė tai vadina posūkiu į visuomeninę veiklą. Ji VRK pateiktoje biografijoje giriasi dalyvavusi rengiant pirmąją Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją, du kartus dirbusi LR vyriausybėje: 1999 m. ir 2000–2001 m. buvusi premjero Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene.

2001 m. R. Vanagaitė įkūrė savo ryšių su visuomene agentūrą „Acta publica“. 2004-aisiais, Lietuvai vėluojant rengti paraišką Europos Komisijai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, tapo kūrybinės paraiškos rengimo grupės vadove, vėliau kurį laiką dirbo pačioje Europos kultūros sostinės projektą įgyvendinusioje VšĮ VEKS2009, tačiau 2006 m. vasarą šių pareigų atsisakė. Beje, VšĮ VEKS2009 veiklą trikdė tiek vidiniai, tiek išoriniai nesutarimai. 2008 m. pabaigoje VšĮ VEKS2009 steigėjams nutarus, jog buvusi įstaigos taryba veikė netinkamai ir neskaidriai, taryba buvo perrinkta iš jos pašalinant tarybai vadovavusį Artūrą Zuoką ir buvusį kultūros viceministrą Gintarą Sodeiką. Na, o R. Vanagaitė 2006 m. rudenį įkūrė savo kultūros ir socialinių projektų agentūrą – viešąją įstaigą „Vilko valia“.

R. Vanagaitė kėlė koją ir į politiką: 1999–2001 m. buvo Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė, Liberalų ir centro sąjungos narė. 2011–2015 m. R. Vanagaitė su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

2012 m. R. Vanagaitė mėgino patekti į Seimą. Ji tapo politinės partijos „Sąjunga Taip“ (lyderis – Artūras Zuokas) septintuoju numeriu sąraše, balotiravosi Justiniškių (Vilnius) vienmandatėje apygardoje. Tačiau nepateko į antrąjį turą, kuriame laimėjo konservatorius Paulius Saudargas.

Skandalingoji rašytoja

Nors R. Vanagaitė teigė anksčiau niekada savęs nemačiusi rašytojos vietoje, 2014 m. ji debiutavo su pirmąja knyga – „Pareigos metas“. Pasak aprašymo, tai knyga, kurioje autorė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmonės ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje.

Po metų R. Vanagaitė išleidžia knygą „Ne bobų vasara“, kurioje kalba apie laisvę būti savimi, šiuo atveju – būtent moterimi. 2016 m. – knygą apie vyro kūną ir sielą, skirtą moterims – „Jis“. Tačiau tais metais ji labiau pagarsėja kita knyga – „Mūsiškiai“. Pasak aprašymo, „… tai knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasarą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė autorė“.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Jau tada R. Vanagaitė susilaukė įtarimų, kad jos knygos esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Apie tai, kad toks įvykių pateikimas palankus nedraugiškai nusiteikusios šalies propagandai, tuomet dar nekalbėta. Tačiau prabilta šiemet, kai R. Vanagaitė pristatė naują knygą „Višta strimelės galva“. Autobiografinį kūrinį. Tiesa, paties kūrinio niekas nekritikavo, tačiau leidykla „Alma littera“ staigiai nutraukė R. Vanagaitės knygų prekybą reaguodama į knygos pristatymą palydėjusius skandalingus autorės pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Rašytoja tvirtino radusi duomenų, paneigiančių, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo nukankintas. O viename renginyje Rusijoje ji pareiškusi (teigia, kad su sarkazmu), kad vienintelis būdas stabdyti emigraciją ir išsaugoti Lietuvą – ją turėtų okupuoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Vėliau R. Vanagaitė viešai atsiprašiusi. „Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – tikino R.Vanagaitė.

Ką gi, priešiškoms jėgoms R. Vanagaitės žodžiai vis dėlto tiko. Juk jie tokie parankūs prisimenant šiemet Rusijos propagandinės žiniasklaidos sukeltą šurmulį dėl NATO filmo apie pokario partizanus Baltijos šalyse.

Jei skandalingi R. Vanagaitės pareiškimai buvo skirti populiarumui ir visuomenės dėmesiui pelnyti – blogai. Jei vis dėlto R. Vanagaitė taip pasisakė šantažuojama arba inspiruojama kitos valstybės – dar blogiau. Bet gal yra trečias variantas, kurio dar nežinome. Viską dabar parodys laikas ir tolesni R. Vanagaitės veiksmai.

XXX

Rūta Vanagaitė. Biografija (pagal „Wikipedia“)

Gimė 1955 m. sausio 25 d. Šiauliuose.

1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje.

1973–1978 m. Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) studijavo teatrologiją.

1976–1977 m. – Valstybinio jaunimo teatro Pedagoginės dalies vedėja.

1977–1983 m. – mėnesinio žurnalo „Kultūros barai“ teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja.

1983–1984 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ Teatro skyriaus vedėja.

1983 m. ištekėjo už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Vimano kurį laiką gyveno Ganoje (Vakarų Afrika), 1985–1989 m. – Helsinkyje (Suomija).

1985–1989 m. – Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekos asistentė.

1989 m. prasidėjus Sąjūdžiui, su dukra grįžo į Lietuvą.

1989–1991 m. Valstybinio jaunimo teatro meno vadovė.

1991–1998 m. – teatro festivalio „LIFE“ sumanytoja ir direktorė.

1993 m. – Lietuvos metų moteris, už LIFE organizavimą;

1995 m. ištekėjo už aktorius Vlado Bagdono (g. 1949); išsituokusi.

1999 m.birželio–spalio mėn. ir 2000–2001 m. – ministro pirmininko Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene, 1999 m. – R. Pakso fondo steigėja.

1999–2001 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė. Liberalų ir centro sąjungos narė.

2001–2004 m. – viešųjų ryšių agentūros „Acta Publica“ vadovė. Televizijos koncerno „Grey Eminence Productions“ direktorė, laidų „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“ prodiuserė.

2003–2006 m. – dienraščio „Ekstra žinios“, dienraščio „L.T.“ leidėja.

2007–2008 m. – „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vykdomoji direktorė.

Nuo 2008 m. – VšĮ „Vilko valia“ direktorė, programos „Aktyvi Europos atmintis“ istorinio projekto „Tremties diena“ sumanytoja. VšĮ „Vilniaus rotušė“ tarybos pirmininkė.

2011–2015 m. su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

2012 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Seimą kaip „Sąjungos Taip“ kandidatė.

2014 m. pradėjo rašytojos karjerą su knyga „Pareigos metas“.

2016 m. – Niujorko Simono Wiesenthalio centro apdovanojimas už drąsą (už knygą „Mūsiškiai“ apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m.).

XXX

Bibliografija:

„Pareigos metas“. Vilnius : Alma littera, 2014, 300, [1] p.

„Ne bobų vasara“. Vilnius : Alma littera, 2015, 166, [1] p.

„Mūsiškiai“. Vilnius : Alma littera, 2016, 296, [6] p.

„Ne bobų reikalai“. Vilnius : Alma littera, [107] p. (sudarytoja)

„Jis“. Vilnius : Alma littera, 2016, 240 p.

„Višta strimelės galva“. Vilnius : Alma littera, 2017.

2017.11.14; 06:00

Kol Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas nelabai sėkmingai kūrė taksi paslaugų bendrovę „Vilnius veža“ (kuri sudegė po Konkurencijos tarybos nuosprendžio ir dėl kurios veikiausiai bus serija teismų), pasaulyje labai išpopuliarėjo startuolis „Uber“ – jis sudrebino ir iš esmės keičia taksi paslaugų sektorių.

Kad programėlė, leidžianti vienu mygtuko paspaudimu išsikviesti pakeleivingą automobilį ir juo grįžti iš vakarėlio, išties įtakinga, rodo investuotojų susidomėjimas ja. Vien per pastaruosius šešis praėjusių metų mėnesius į startuolį buvo dusyk investuota po daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių. 

Continue reading „Kol A. Zuokas kūrė „Vilnius veža“, jankiai sukūrė taksi, vertą 40 mlrd. JAV dolerių“

Didžiausias mūsų noras – kad kas nors imtų keistis. Didžiausias politikų noras – kad niekas nesikeistų. Nes jei keisis, gali ir pasikeisti. Ir gali tekti ką nors daryti. Ir už tai atsakyti. Todėl niekas nieko ir nekeičia. Tik apie tai be perstojo pliurpia.

Politikams mes statistiniai skaičiai. Kaip žmonės neįdomūs. Tarsi kokios įkyrios musės. Palikti padėjėjams, viešųjų ryšių, tvarkos  ir kitokios slaugos specialistams. Nuolatinė paciento stebėsena. Optimizmo papildai iš TV dėžutės. Ir jaučiamės puikiai.

Continue reading „Zuoko sindromas“

Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.

Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.

Continue reading „Iš administravimo – vietos bendruomenių trapumas“

Priminsime, kad šios dvikovos ištakos glūdi 2010-ųjų metų sausį įvykusiame medikų profesinių sąjungų ir Seimo atstovų susitikime, kuriame dalyvavo ir Karoliniškių poliklinikos kineziterapeutė, profesinės sąjungos pirmininkė Albina Kavaliauskaitė.

Tuo metu Lietuvos medikų profsąjunga reikalavo parlamentinės kontrolės, norėdama apginti greitosios pagalbos specialistų teisę į normalias darbo ir poilsio sąlygas. A. Kavaliauskaitės nuomonė smarkiai susikirto su tuometinio sveikatos reikalų komiteto Seime pirmininko nuomone. Profsąjunga dėl, jos nuomone, nelabai etiško iš Seimo pusės vykusio susitikimo net kreipėsi į Seimo vadovybę. Kalbama, kad dėl to kreipimosi komiteto pirmininkas smarkiai įsižeidė.

Kaip ten bebūtų, po poros mėnesių VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktorė Jelena Kutkauskienė atleido A. Kavaliauskaitę iš darbo, kaip vėliau paaiškėjo, – neteisėtai. Kaip spėja pati A. Kavaliauskaitė, atleidimas susijęs su incidentu Seime.

Continue reading „Teisinės dvikovos – darbdavys prieš Albiną Kavaliauskaitę – tęsinys“

Greta Lazdynų mikrorajono Vilniaus vandenvalos įrenginiai ir per juos kaupiamo dumblo tvaikas kelerius metus kankino gyventojus. Nors miesto klerkai tvirtino, kad tvaikas nesąs kenksmingas, tačiau, jei jis vidurnakty pabudina iš miego ir nebeleidžia užmigti, akivaizdžiai kenkė sveikatai.

Visa sostinė tuštinosi, o tvaiką turėjo uostyti Lazdynų mikrorajonas. Tik po nesiliaujančių gyventojų pretenzijų, kažkokių dezodorantų pagalba, smarvė buvo neutralizuota, o dumblas toliau kaupiamas, bekvapės dumblo dujos, žinoma, tebesklinda.

Nepaisant mikrorajono gyventojų protestų, miesto šeimininkai, pasidavę rubikoniniam, siekiančiam tik statybų pelno, spaudimui, nusprendė, kad miesto buitinės atliekos būtų deginamos pastatytoje įmonėje greta Lazdynų mikrorajono. Kadangi deginimo technologijoje numatyta žemesnė nei 1300 laipsnių temperatūra, neišvengiamai į aplinką sklis toksinės medžiagos.

Lazdynų gyventojai pasmerkti būti pasyviais rūkaliais, kvaišinamais dujomis ne mažiau kenksmingomis už nikotiną. Mikrorajono projektuotojai tokios lemties nenumatė…

Continue reading „SOS – iš Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajono“

Jei tik būtų mano valia, ypatingai daug dėmesio nūnai neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi.

Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį.

Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi, nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviems dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes.

Continue reading „Kai trūksta drąsos ir ryžto imtis didelių darbų“

« 3 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.27

Vilniečiams turėtų itin rūpėti, o kaip gi tvarkosi mūsų šiaurinės kaimynės Estijos sostinė Talinas. Ogi šios sostinės valdžia taip susitvarkė, kad Talino gyventojai dabar viešuoju transportu naudojasi nemokamai. Nemokamai naudojasi tiek autobusų, tiek tramvajų paslaugomis. Talino gyventojams nereikia pirkti nei talonėlių, nei elektroninių kortelių. Nei vienkartinių, nei mėnesinių. Važinėkis viešuoju miesto transportu kiek tik geidžia širdis.

Slaptai.lt atkreipia dėmesį į "Salzburger Nachrichten" pasirodžiusią Andre Anwar publikaciją "Nemokami autobusai ir tramvajai". Štai kelios citatos iš minėtos publikacijos. Šią ištrauką pirmiausiai adresuojame Vilniaus merui Artūrui Zuokui ir jo koalicijos partneriams. Kodėl Talino meras sugeba priimti tokį miestelėnams patrauklų sprendimą, o Vilniaus meras – ne?

Continue reading „Taline – nemokami autobusai ir tramvajai“

Šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“.

Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.

Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį.

Continue reading „Guggenheimo muziejus ar Rytų žydų kultūros centras?“

Rusai, pašiepdami galiūnų kvailiojimus, sako: sila est, – uma ne nado (jei esi stiprus, proto nereikia). Sovietmečio represinės struktūros, pašaipos posakyje neįžvelgdamos bei savo proto neturėdamos, jį suvokė tiesiogiai ir elgėsi atitinkamai. Po SSRS griūties tų struktūrų elgesys nepasikeitė. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę nuo imperijos, teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūrų sudėtis, taigi ir elgesys taip pat nepasikeitė.

Šviesios atminties publicistas ir oratorius Vilius Bražėnas, kurio šimtąjį gimtadienį minėsime balandžio 6 d., kalbėdamas apie linkėjimų turinį sakė: linkint sveikatos ir stiprybės, reikia drauge linkėti šviesaus proto ir išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali daug bėdų pridaryti.

Continue reading „Jei esi stiprus, proto nereikia“

Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.

Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.

Continue reading „Lietuvos sostinės meras nežino, kas yra lietuviai?“

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu?

Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios išvakarėse visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pirmojoje interviu dalyje dėmesys sukoncentruotas būtent į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti.

Continue reading „Kaip Kovo 11-ąją pasielgs LTJS – žygiuos ar atsisakys eitynių?“

Niekas tiek žalos negali padaryti, kaip iniciatyvūs neišmanėliai, nusitvėrę visuomenei svarbų reikalą tvarkyti. Artojo niekas nesodina lėktuvą valdyti, virėjos – kompiuterines programas kurti, o štai, pasirodo, kalbos gramatikos reikalus tvarkyti galima pavesti politikams, teršalų žalingumą aplinkai ir žmonių sveikatai vertinti – teisėjams.

Antai radosi Lietuvoje lenkų tautinės bendrijos partija Lenkų rinkimų akcija, kurios vadovas Valdemaras Tomaševskis, nebūdamas kalbininku, sugebėjęs į „reikalą“ įvelti dar ir kaimyninės Lenkijos politikus, jau kelinti metai drebina orą, reikalaudamas keisti lietuvių kalbos abėcėlę, vietovardžių pavadinimus.

Continue reading „Kalbos gramatiką rašo politikai, o teršalų žalingumą aplinkai analizuoja teisėjai“

Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.

Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.

Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.

Continue reading „Ar tikra vietos savivalda Vilniuje?“

kkkoral_a

Pabandykime įsivaizduoti situaciją: vienai sostinės poliklinikos darbuotojai nei iš šio, nei iš to liepiama vyktį į Santariškių ligoninę tikrintis sveikatos.

Vadovaujantis mūsų įstatymais, toks poliklinikos vadovybės parėdymas – teisėtas. Medicinos darbuotojams (kaip ir daugeliui kitų darbuotojų) ne rečiau kaip kartą per metus tenka vykti į sveikatos priežiūros įstaigas, kur profesionalūs medikai tikrina jų pačių, gydytojų, sveikatos būklę. Šie patikrinimai reikalingi tam, kad būtų apsaugotos pacientų teisės sulaukti ne vien profesionalios, bet ir saugios medicininės pagalbos (o taip pat – rūpinantis ir pačių darbuotojų – gydytojų sveikata).

Continue reading „Incidentas Karoliniškių poliklinikos koridoriuje“

tramvajus_3

Žiniasklaidoje radosi Vilniaus mero Artūro Zuoko pažadas po kelerių metų troleibusus pakeisti tramvajais.

Prisimenu, anuomet man dirbant Vilniaus vykdomojo komiteto komunalinio ūkio finansų sektoriaus vedėju, teko finansuoti Vilniaus troleibusų transporto statinių bei parko statybas.

Gerai prisimenu, kad tuomet teko ilgai ir rimtai svarstyti, kas geriau – troleibusai, ar tramvajai. Buvo nagrinėjama Rygos, Maskvos, Kijevo, Charkovo ir dar kelių miestų patirtis. Išvada buvo vienareikšmė – tramvajų keleivinis transportas Vilniui netinka. Pirmasis argumentas – Vilnius kalvotas, tramvajus žiemą per apledėjusius bėgius įkalnės neįveiks, o bėgių skubus valymas būtų darbui imlus, brangus.

Continue reading „Kvailiojimas ar nauja afera?“

bikulcius

Šviesios atminties publicistas Vilius Bražėnas patardavo asmeniui linkint sveikatos ar tvirtybės, nepamiršti palinkėti išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali eibių pridaryti.

Panašu, kad per inauguracijas kelioms kadencijoms Vilniaus merui Artūrui Zuokui visuomenė palinkėti išminties pamiršo.

Daugiaaukščiais monstrais sudarkytas Vilniaus veidas, šimtų tūkstančių litų iššvaistymas mero susapnuotiems projektams kurpti ir realizuoti, įsisiautėjusiam, sveikam ir tvirtam merui – geri darbai, miestelėnams – bjaurastis, prilygstanti ne kūrybinei minčiai, o mero susapnuotos minties aborto rezultatui. Tramdyti merą turėtų visuomenė, tačiau visuomenės nuomonės dažniausiai neklausiama arba ji ignoruojama.

Continue reading „Susapnuotos minties aborto rezultatas“

visockas-gintaras-portretas

Lietuvoje įsitvirtina pati tikriausia vasara. Nors vasara – atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie atostogas niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo nario mandatą svajojantys vyrai ir moterys verčiasi per galvas, bet kokia kaina trokšdami patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto mitingus. Treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas.

Ir vis tik akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso tikrai svarbius įvykius. Dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Visaip atsitinka. Visko aprėpti neįmanoma. Bet kai kuriuos dalykus mums derėtų žinoti. Savo pačių labui.

Continue reading „Rusijos valstybės dienos minėjimo atgarsiai Vingio parke“