Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
Preliminariais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, aršiausia dvikova dėl Vilniaus mero posto verda tarp Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidato Valdo Benkunsko ir partijos „Laisvė ir teisingumas“ atstovo Artūro Zuoko.
Suskaičiavus 12 iš 156 apylinkių balsus, V. Benkunskas kol kas į priekį išsiveržęs nežymiai – turi 26,65 proc. rinkėjų palaikymo. A. Zuokas lieka antroje vietoje su 22,12 proc. balsų.
Trečioje vietoje, su 13,08 proc. rinkėjų balsų iš 12 apylinkių, lieka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovas Valdemaras Tomaševskis.
Sekmadienį nuo 7 iki 20 val. vykusių rinkimų metu, Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, savo balsą atidavė 48,97 proc. rinkėjų.
Rinkimų dieną prie balsadėžių atėjo 39,56 proc. piliečių, dar 9,41 proc. gyventojų savo rinkiminę valią pareiškė iš anksto.
Rinkėjų sąraše yra 2 milijonai 386 tūkstančiai 316 šalies gyventojų. 2019 m. savo balsą pirmajame savivaldos rinkimų ture atidavė 47,8 proc. piliečių.
Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Kol kas tik „Laisvės ir teisingumo“ partijai atstovaujantis buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas pasakė, kad bandys dar kartą užimti sostinės vadovo kėdę. Savo ruožtu kitos partijos šiuo klausimu vis dar laikosi santūriai ir geriausiu atveju kalba tik apie politikus, kurie galėtų partijos rėmuose varžytis dėl galimybės tapti kandidatu 2023 m. vyksiančiuose savivaldos rinkimuose.
Laisvės partijoje kandidatu į merus „užsiregistravo“ D. Meiželytė
Laisvės partijai priklausantis sostinės meras Remigijus Šimašius jau yra pasakęs, kad dar vienos kadencijos šiame poste nebesieks. Todėl, gali būti, kad šiai valdančiajai partijai teks rinktis iš 4 kandidatų. Bent jau apie tokį skaičių Eltai užsiminė „laisviečių“ skyriaus Vilniuje pirmininkė parlamentarė Morgana Danielė.
„Yra svarstomos kelios kandidatūros, galutinio atsakymo šiuo metu nėra. Dabar atostogų laikotarpis ir kažkokio greito progreso į priekį nebus. Rugpjūčio viduryje, galbūt, pasimatys ryškesnis kandidatas“, – sakė M. Danielė.
Politikė nenorėjo aiškiai įvardinti tų asmenų, kurie Laisvės partijoje jau kotiruojami kaip tie, kurie veikiausiai ir varžysis dėl mero posto. M. Danielė tik patvirtino, kad oficialiai šį norą partijoje yra išreiškusi Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Donalda Meiželytė.
„Iš oficialiai užsiregistravusių yra Donalda Meiželytė. Ji yra užsiregistravusi kandidatė“, – sakė M. Danielė.
Tačiau D. Meiželytė leido suprasti, kad ji partijoje dokumentus užpildė nebrandindama konkrečių minčių tapti sostinės mere. Nedvejodama savo kandidatūrą, tikino D. Meiželytė, ji atsiimtų, jei pakeisti R. Šimašių užsimotų parlamentaras Vytautas Mitalas.
„Paskui jį eičiau. (Savo kandidatūrą – ELTA) tą pačią sekundę atsiimčiau (…) jis tęstų darbus, nebūtų destrukcijos ir gyventume gražiai ir šeimininkiškai“, – Eltai sakė D. Meiželytė.
M. Danielė patvirtino, kad tarp tų 4 minėtų asmenų yra ir vienas iš Seimo pirmininkės pavaduotojų Vytautas Mitalas. Nors pats V. Mitalas teigė, kad dėl dalyvavimo apsispręs tik rudenį, „laisviečiai“ užkulisiuose jį linkę laikyti perspektyviausiu kandidatu.
„Vytauto Mitalo kandidatūra kurį laiką viešojoje erdvėje ir partijos viduje sklando ir ji nėra atmesta“, – sakė M. Danielė.
Galiausiai ir M. Danielė neatmetė galimybės pretenduoti į sostinės vadovės kėdę. Be to, Laisvės partijos pirmininkė bei ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė taip pat gali būti tarp 4 kandidatų, apie kuriuos užsiminė Seimo narė. Tokios galimybės neatmetė ir M. Danielė. Maža to, „laisviečių“ vykdytose apklausose A. Armonaitė figūravo kaip viena dažniausiai minėtų geidaujamų kandidačių į Vilniaus merus.
TS-LKD partijoje tyla: kaip galima kandidatė neatmetama ministrė M. Navickienė
Nors į viešumą konkrečios kalbos apie tai, kas galėtų būti konservatorių kandidatas į Vilniaus miesto merus beveik neprasprūsta, procesas ieškant tinkamos asmenybės jau kuris laikas vyksta. Kaip leidžia teigti neformalūs pokalbiai su TS-LKD politikais, partija sieks išsirinkti kandidatą turinti aiškų politinį svorį ir atitinkamai žinomumą. Todėl tarp galimų kandidatų politikos užkulisiuose retsykiais šmėsteli žinomų politikų ir ministrų pavardės. O tarp jų pasitaiko išgirsti socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės pavardę. Neformaliai tarp tokių partijos galimų kandidatų figūruoja ir Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.
Visgi oficialiai nieko konkretesnio iš šį klausimą kuruojančių politikų vis dar nepavyksta išgirsti. Kaip Eltai teigė Seimo narys Andrius Vyšniauskas, daugiau detalių tikėtis galima tik rugsėjį. Tada, tikino jis, partijos kandidatų sąrašas bus konkretus ir sutrumpėjęs iki kelių pavardžių.
„Iki rugsėjo pradžios Vilniaus skyrių sueiga sutrumpins sąrašą iki kelių kandidatų ir tada turėsime rugsėjo mėnesį vidinius rinkimus“,– sakė konservatorius.
Socialdemokratų gretose kalbama, kad realiausia kandidatė nuo LSDP – R. Budbergytė
Socialdemokratai savo ruožtu mero pareigoms yra iškėlę ne vieną parlamentarą. Tarp partijos iškeltų kandidatų į Vilniaus merus – Seimo nariai Algirdas Sysas, Linas Jonauskas ir Rasa Budbergytė. Ir būtent pastaroji, bent jau socialdemokratų gretose taip kalbama, yra favoritė pretenduoti į sostinės vadoves.
Kaip bus iš tikrųjų, paaiškės rugsėjo mėnesį. Tada, kaip tvirtino LSDP atstovas Justinas Argustas, LSDP tvirtins galutinį visų kandidatų į merus sąrašą.
„Vardan Lietuvos“ politikai kandidatu norėtų matyti L. Savicką
Sauliaus Skvernelio vadovaujama partija „Vardan Lietuvos“ varžytis dėl sostinės mero posto norėtų deleguoti parlamentarą ir šios politinės jėgos skyriaus Vilniuje pirmininką Luką Savicką. Tokios nuotaikos girdėti tiek kalbantis su šiai partijai priklausančiais politikais Seime, tiek Vilniaus skyriui priklausančiais asmenimis. Tiesa, su pačiu L. Savicku Eltai pirmadienį susiekti nepavyko.
„Darbiečiai“ prie Vilniaus miesto rinkimų klausimo grįš po partijos pirmininko rinkimų
Darbo partija, savo ruožtu, teigia, kad diskusijos dėl politinės organizacijos kandidatų į sostinės merus prasidės kada baigsis vidiniai partijos pirmininko rinkimai. Kaip sako ambiciją tapti „darbiečių“ lyderiu iškėlęs Andrius Mazuronis, po šių rinkimų spręsis ir tai, ar jis pats kels savo kandidatūrą į sostinės vadovus.
„Mes dabar labiau susirūpinę būsimais partijos pirmininko rinkamais, o paskui, matyt, su partijos pirmininko išrinkimu bus žiūrima visa savivaldos strategija. Kurį laiką, bent jau pusė Seimo frakcijos, buvo minėti kaip kandidatai Vilniuje. Norinčių dalyvauti yra ne vienas ir ne du. Bet viskas spręsis po naujos partijos vadovybės sudarymo“, – teigė parlamentaras.
„Valstiečiai“ kurpia planus nušluoti liberalus: svarsto galimybę kooperuotis kelti ir bendrą kandidatą
Kol kas neapsisprendę ir „valstiečiai“. Kaip Eltai teigė šios opozicinės partijos lyderis Ramūnas Karbauskis, „valstiečiai“ jau suradę rimtus kandidatus į merus įvairiose Lietuvos miestuose, nori ne ką mažiau perspektyvios asmenybės ir Vilniuje. Bent jau tokios, kuri sugebėtų sostinėje nugalėti liberalus. Todėl, aiškina politikas, „valstiečiai“ svarsto įvairias galimybes – nuo nepartinio kandidato iki kandidato, kurį keltų kelios politinės jėgos. Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus puošmena. Slaptai.lt foto
„Dabar žiūrime, stebime situaciją. Galbūt bus tariamasi dėl kažkokio bendro kandidato, kuris galėtų iš Vilniaus miesto valdžios patraukti liberalus. Ir tai būtų Vilniui labai naudinga“, – sakė R. Karbauskis, pridurdamas, kad kol kas jo vedama partija dar su niekuo nederino galimybių telkti jėgas.
Politikas tik akcentavo tvirtą nusiteikimą rasti geriausią kandidatą ir įsitikinimą, kad konservatyvesnių pažiūrų politikas Vilniuje turi šansą susilaukti sėkmės.
„Šiandien mes neturime kandidato, kuris galėtų pilnavertiškai kovoti su dabartine Vilniaus valdžia. Vilniui norint pokyčių – reikia pašalinti liberalų ir konservatorių koaliciją“, – pridūrė politikas. Anot jo, ne kliūtis ir tai, kad Vilniuje gyvenantys miestiečiai progresyviau nei „valstiečiai“ žvelgia į įvairius kultūrinius ir socialinius klausimus.
„Čia toks dirbtinis dalykas“, – akcentavo R. Karbauskis.
Jonas Mekas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto Tarybos frakcija „Laisvės ir teisingumas“ kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija įregistravo Tarybos rezoliuciją, siūlančią atsižvelgiant į Jono Meko nuopelnus Lietuvai ir Vilniui ir suteikti jam Vilniaus miesto garbės piliečio vardą.
Rezoliucija siekiama paskatinti Vilniaus merą Remigijų Šimašių teikti Vilniaus miesto Tarybai sprendimą dėl Vilniaus garbės piliečio vardo suteikimo J. Mekui.
Iniciatorių teigimu, nelengva būtų išvardinti Nacionalinės premijos laureato, ne vieno užsienio ir Lietuvos universiteto garbės daktaro J. Meko visus titulus ir apdovanojimus. Jų daug ir jie pačios aukščiausios vertės, nes jis šiandien – pasaulyje žinomiausias lietuvių menininkas, dažnai užsienyje tituluojamas „avangardinio kino krikštatėviu“, tarptautinį pripažinimą pelnęs ir už originalią poetiką. Jam tarpininkaujant, Vilnius įsigijo vertingą „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno kolekciją. Vilniuje įsteigtas jo vardo Vizualiųjų menų centras, kuriam J. Mekas suteikė teises į savo kino filmus.
„Jonas Mekas, net ir būdamas pasaulio žmogumi, bendravęs ir kūręs su tokiomis garsenybėmis kaip Andy Warholas, Johnas Lenonas, Yoko Ono, Salvadoras Dali, Jurgis Mačiūnas ir kiti, įrašytas į 80 žymiausių pasaulio menininkų grupę, iki pat savo mirties palaikė prasmingus ryšius su Lietuva, nuolat padėjo Lietuvos menininkams siekti aukštumų kino srityje, – sakė Tarybos narė Diana Stomienė. – Džiaugiuosi, kad jo mokiniai, dabar gerai kino pasaulyje žinomi vardai Audrius Stonys, Arturas Jevdokimovas, Arūnas Matelis, menininkai Saulius Paukštys, Gintaras Sodeika ir kiti palaiko mintį suteikti Jonui Mekui Vilniaus miesto garbės piliečio vardą“.
„Dar būdamas meru galvojau teikti šį klausimą Vilniaus miesto tarybai. Su Jonu esu apie tai kalbėjęs, o jis vis man atsakydavo, kad kol jis gyvas – garbės jam užtenka. Bet užsiminė, kad po jo mirties jis būtų laimingas, jei jo mintys, idėjos ir darbai nebūtų pamiršti. Artėja J. Meko šimtmetis todėl, manau, pats laikas grįžti prie šios idėjos ir tikiuosi, kad meras palaikys“, – sakė „Laisvė ir teisingumas“ frakcijos seniūnas Artūras Zuokas.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.
Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.
Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.
1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku
Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…
Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…
Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.
Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.
Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.
Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.
Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.
Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną.
Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?
O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.
Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.
Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.
Tikiu, kad Eligijus Masiulis pinigus iš Raimondo Kurlianskio paėmė ne sau, o partijai, sako buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, duodamas parodymus vadinamojoje „MG Baltic“ byloje.
,,Palaikau tą nuomonę, kad E. Masiulis pinigus ėmė ne sau, o partijai. (…) E. Masiulį laikau sąžiningesniu žmogumi“, – Vilniaus apygardos teisme trečiadienį sakė A. Zuokas. Jis pridūrė, kad apie buvusį liberalų lyderį yra geresnės nuomonės nei dabartinė Liberalų sąjūdžio vadovybė.
„Nenorėčiau tikėti, kad tie pinigai buvo skirti jo asmeniniam naudojimui. E. Masiulis yra gana sąžiningas žmogus, nors išėjęs iš mūsų nuėjo klystkeliais“, – kalbėjo jis.
Trečiadienį Vilniaus apygardos teismas grįžo nagrinėti rezonansą sukėlusios vadinamosios ,,MG Baltic“ bylos.
Artūras Zuokas. Facebook.com
Įtariama, kad Šarūnas Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, Gintaras Steponavičius – 15 tūkst. eurų, Vytautas Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. eurų. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.
Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Nėra jokių abejonių, kad paskutinėmis savaitėmis itin liūdnai pagarsėjusi Rūta Vanagaitė – asmenybė, jau palikusi ryškių pėdsakų Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Galbūt paliksianti ir ateity. Tik, galima įtarti, jau ne pirmą kartą daranti paprastą, bet lemtingą klaidą. Arba tiesiog atliekanti užduotis.
Įgaliojimų, kompetencijų viršijimas. Savęs pervertinimas. Mėginimas pelnyti populiarumą bet kokiomis priemonėmis. Gal būtent tai lėmė situaciją, kai žmogus per drąsiai daro išvadas apie tautos didvyrį, per aštriai juokauja apie tai, kas tegali išgelbėti Lietuvą, sužlugdo savo paties sukurtą puikų festivalį.
Antra vertus, gali kilti ir kitoks įtarimas. Galimi R. Vanagaitės nemalonumai dar mokykliniais metais dėl antisovietinės veiklos ir staiga – po to sekančios studijos Maskvoje, išvykimas sovietmečiu gyventi į užsienį, glaudokos sąsajos su Rolandu Paksu… Bent jau teoriškai visai įmanoma, kad Rusijos propagandai taip palankūs šio rudens R. Vanagaitės pasisakymai – tam tikrų nurodymų iš kitos valstybės vykdymas. Po nurodymais gal slepiasi ne meilė, o šantažas, tačiau ir tokios versijos visiškai atmesti neįmanoma.
Kad taptų aiškiau, be išankstinių nuostatų trumpai prisiminkime, ką iki šiolei yra nuveikusi R. Vanagaitė.
Teatrinis gyvenimo etapas
Anglų kalbos dėstytojos ir vertėjos bei statybos inžinieriaus šeimoje 1955 m. gimusi Rūta mokėsi Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Kaip jai sekėsi mokykloje, duomenų nėra, tačiau iš tų laikų šias dienas pasiekia vienas įvykis: po Romo Kalantos laidotuvių 1972 m., kuriose R. Vanagaitė dalyvavo su seserimi dvyne, ji turėjo palikti mokyklą ir perėjo mokytis į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.
Lietuvos didvyris Romas Kalanta
Kad ir kaip būtų keista, po tokios disidentinės, o gal tiesiog jaunatviškai maksimalistinės apraiškos R. Vanagaitė stojo studijuoti Maskvoje. 1978 m. ji ten su pagyrimu baigė A. Lunačarskio teatro meno instituto teatrologijos specialybę. Ir tolesnis jos gyvenimo etapas buvo gana glaudžiai susijęs su teartu. Jau 21 metų pradėjo rašyti straipsnius teatro tema, 23 metų tapo kultūros mėnraščio „Kultūros barai“ Teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja, vėliau dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (čia ir kai kur toliau remiamasi R. Vanagaitės Vyriausiai rinkimų komisijai 2012 m. pateiktais duomenimis).
Toliau R. Vanagaitės gyvenimas pasisuka gana staigiai: 1983 m. ji išteka už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Wimano, su juo kurį laiką gyvena Vakarų Afrikoje, Ganoje, o 1985–1989 m. – Suomijoje, Helsinkyje. Per vienerius metus išmokusi suomių kalbą dirba Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekoje, rašo straipsnius kultūros ir visuomeninėmis temomis didžiausiame Suomijos dienraštyje „Helsingin Sanomat“. 1987-aisiais Suomijoje gimsta duktė Adelė Veronika.
Beje, įdomią medžiagą apie R. Vanagaitės suomiškąjį gyvenimo periodą pateikia interneto portalas „Karštas komentaras“ (http://komentaras.lt/ka-ruta-vanagaite-papasakojo-kgb-agentui-skvorec/), esą vienas spec. tarnybos agentas, lankydamasis Suomijoje, buvo susitikęs su Rūta Vanagaite-Viman ir iš jos gavęs informacijos. „Karštas komentaras“ nurodo ir dokumentą, kuriuo remdamasis šitaip teigia.
Life is LIFE
1989 m., prasidėjus Sąjūdžiui, R. Vanagaitė su dukra grįžta į Lietuvą ir tampa Valstybinio jaunimo teatro meno vadove. O 1991 m. prasideda labiausiai R. Vanagaitę išgarsinęs tarptautinis teatro festivalis LIFE. LIFE, įkurtas kaip pelno nesiekianti įmonė, gyvavo iki 2001 m. Nuo pat pradžios iki 1998 m. jam vadovavo R. Vanagaitė, o nuo 1993 iki 1998 m. su LIFE glaudžiai bendradarbiavo režisierius Eimuntas Nekrošius. Už LIFE organizavimą 1993 m. R. Vanagaitė buvo apdovanota „Metų moters“ titulu, o pats festivalis pelnė Kristoforo apdovanojimą.
Skulptūrėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turbūt niekas neabejoja, kad būtent LIFE prikėlė teatrą Lietuvoje naujam gyvenimui, bet dėl festivalio žlugimo yra įvairių versijų. Viena jų – kad kalčiausias režisieriaus E. Nekrošiaus pasitraukimas. R. Vanagaitė viešai pareiškė, kad Nekrošius yra LIFE nuosavybė. Tačiau, kad nesijaustų kieno nors nuosavybe, režisierius pasitraukė į savąjį „Meno fortą”, kurį jam paslaugiai akimirksniu „surentė” tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kita versija – kad LIFE sau nuosprendį paskelbė 1998 m., kai žiūrovams buvo pateikta netradicinė, cirko ir akrobatikos elementų pilna programa, orientuota į platesnę publiką. Tais metais festivalis patyrė didelių nuostolių, o direktorė R. Vanagaitė pasitraukė iš savo pareigų, pareikšdama, kad Lietuvos publika nėra pakankamai supratinga ir išsilavinusi.
Politika ir verslas
Negalima sakyti, kad tolesniame gyvenimo kelyje R. Vanagaitė nusisuko nuo kultūros. Tačiau jos gyvenime gerokai padaugėjo politikos ir verslo. Pati R. Vanagaitė tai vadina posūkiu į visuomeninę veiklą. Ji VRK pateiktoje biografijoje giriasi dalyvavusi rengiant pirmąją Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją, du kartus dirbusi LR vyriausybėje: 1999 m. ir 2000–2001 m. buvusi premjero Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene.
2001 m. R. Vanagaitė įkūrė savo ryšių su visuomene agentūrą „Acta publica“. 2004-aisiais, Lietuvai vėluojant rengti paraišką Europos Komisijai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, tapo kūrybinės paraiškos rengimo grupės vadove, vėliau kurį laiką dirbo pačioje Europos kultūros sostinės projektą įgyvendinusioje VšĮ VEKS2009, tačiau 2006 m. vasarą šių pareigų atsisakė. Beje, VšĮ VEKS2009 veiklą trikdė tiek vidiniai, tiek išoriniai nesutarimai. 2008 m. pabaigoje VšĮ VEKS2009 steigėjams nutarus, jog buvusi įstaigos taryba veikė netinkamai ir neskaidriai, taryba buvo perrinkta iš jos pašalinant tarybai vadovavusį Artūrą Zuoką ir buvusį kultūros viceministrą Gintarą Sodeiką. Na, o R. Vanagaitė 2006 m. rudenį įkūrė savo kultūros ir socialinių projektų agentūrą – viešąją įstaigą „Vilko valia“.
R. Vanagaitė kėlė koją ir į politiką: 1999–2001 m. buvo Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė, Liberalų ir centro sąjungos narė. 2011–2015 m. R. Vanagaitė su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.
2012 m. R. Vanagaitė mėgino patekti į Seimą. Ji tapo politinės partijos „Sąjunga Taip“ (lyderis – Artūras Zuokas) septintuoju numeriu sąraše, balotiravosi Justiniškių (Vilnius) vienmandatėje apygardoje. Tačiau nepateko į antrąjį turą, kuriame laimėjo konservatorius Paulius Saudargas.
Skandalingoji rašytoja
Nors R. Vanagaitė teigė anksčiau niekada savęs nemačiusi rašytojos vietoje, 2014 m. ji debiutavo su pirmąja knyga – „Pareigos metas“. Pasak aprašymo, tai knyga, kurioje autorė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmonės ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje.
Po metų R. Vanagaitė išleidžia knygą „Ne bobų vasara“, kurioje kalba apie laisvę būti savimi, šiuo atveju – būtent moterimi. 2016 m. – knygą apie vyro kūną ir sielą, skirtą moterims – „Jis“. Tačiau tais metais ji labiau pagarsėja kita knyga – „Mūsiškiai“. Pasak aprašymo, „… tai knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasarą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė autorė“.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.
Jau tada R. Vanagaitė susilaukė įtarimų, kad jos knygos esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Apie tai, kad toks įvykių pateikimas palankus nedraugiškai nusiteikusios šalies propagandai, tuomet dar nekalbėta. Tačiau prabilta šiemet, kai R. Vanagaitė pristatė naują knygą „Višta strimelės galva“. Autobiografinį kūrinį. Tiesa, paties kūrinio niekas nekritikavo, tačiau leidykla „Alma littera“ staigiai nutraukė R. Vanagaitės knygų prekybą reaguodama į knygos pristatymą palydėjusius skandalingus autorės pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Rašytoja tvirtino radusi duomenų, paneigiančių, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo nukankintas. O viename renginyje Rusijoje ji pareiškusi (teigia, kad su sarkazmu), kad vienintelis būdas stabdyti emigraciją ir išsaugoti Lietuvą – ją turėtų okupuoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Vėliau R. Vanagaitė viešai atsiprašiusi. „Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – tikino R.Vanagaitė.
Ką gi, priešiškoms jėgoms R. Vanagaitės žodžiai vis dėlto tiko. Juk jie tokie parankūs prisimenant šiemet Rusijos propagandinės žiniasklaidos sukeltą šurmulį dėl NATO filmo apie pokario partizanus Baltijos šalyse.
Jei skandalingi R. Vanagaitės pareiškimai buvo skirti populiarumui ir visuomenės dėmesiui pelnyti – blogai. Jei vis dėlto R. Vanagaitė taip pasisakė šantažuojama arba inspiruojama kitos valstybės – dar blogiau. Bet gal yra trečias variantas, kurio dar nežinome. Viską dabar parodys laikas ir tolesni R. Vanagaitės veiksmai.
XXX
Rūta Vanagaitė. Biografija (pagal „Wikipedia“)
Gimė 1955 m. sausio 25 d. Šiauliuose.
1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje.
1973–1978 m. Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) studijavo teatrologiją.
1976–1977 m. – Valstybinio jaunimo teatro Pedagoginės dalies vedėja.
1977–1983 m. – mėnesinio žurnalo „Kultūros barai“ teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja.
1983–1984 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ Teatro skyriaus vedėja.
1983 m. ištekėjo už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Vimano kurį laiką gyveno Ganoje (Vakarų Afrika), 1985–1989 m. – Helsinkyje (Suomija).
1985–1989 m. – Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekos asistentė.
1989 m. prasidėjus Sąjūdžiui, su dukra grįžo į Lietuvą.
1989–1991 m. Valstybinio jaunimo teatro meno vadovė.
1991–1998 m. – teatro festivalio „LIFE“ sumanytoja ir direktorė.
1993 m. – Lietuvos metų moteris, už LIFE organizavimą;
1995 m. ištekėjo už aktorius Vlado Bagdono (g. 1949); išsituokusi.
1999 m.birželio–spalio mėn. ir 2000–2001 m. – ministro pirmininko Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene, 1999 m. – R. Pakso fondo steigėja.
1999–2001 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė. Liberalų ir centro sąjungos narė.
2001–2004 m. – viešųjų ryšių agentūros „Acta Publica“ vadovė. Televizijos koncerno „Grey Eminence Productions“ direktorė, laidų „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“ prodiuserė.
2003–2006 m. – dienraščio „Ekstra žinios“, dienraščio „L.T.“ leidėja.
2007–2008 m. – „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vykdomoji direktorė.
Nuo 2008 m. – VšĮ „Vilko valia“ direktorė, programos „Aktyvi Europos atmintis“ istorinio projekto „Tremties diena“ sumanytoja. VšĮ „Vilniaus rotušė“ tarybos pirmininkė.
2011–2015 m. su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.
2012 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Seimą kaip „Sąjungos Taip“ kandidatė.
2014 m. pradėjo rašytojos karjerą su knyga „Pareigos metas“.
2016 m. – Niujorko Simono Wiesenthalio centro apdovanojimas už drąsą (už knygą „Mūsiškiai“ apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m.).
XXX
Bibliografija:
„Pareigos metas“. Vilnius : Alma littera, 2014, 300, [1] p.
„Ne bobų vasara“. Vilnius : Alma littera, 2015, 166, [1] p.
„Mūsiškiai“. Vilnius : Alma littera, 2016, 296, [6] p.
„Ne bobų reikalai“. Vilnius : Alma littera, [107] p. (sudarytoja)
„Jis“. Vilnius : Alma littera, 2016, 240 p.
„Višta strimelės galva“. Vilnius : Alma littera, 2017.
Kol Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas nelabai sėkmingai kūrė taksi paslaugų bendrovę „Vilnius veža“ (kuri sudegė po Konkurencijos tarybos nuosprendžio ir dėl kurios veikiausiai bus serija teismų), pasaulyje labai išpopuliarėjo startuolis „Uber“ – jis sudrebino ir iš esmės keičia taksi paslaugų sektorių.
Kad programėlė, leidžianti vienu mygtuko paspaudimu išsikviesti pakeleivingą automobilį ir juo grįžti iš vakarėlio, išties įtakinga, rodo investuotojų susidomėjimas ja. Vien per pastaruosius šešis praėjusių metų mėnesius į startuolį buvo dusyk investuota po daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių.
Didžiausias mūsų noras – kad kas nors imtų keistis. Didžiausias politikų noras – kad niekas nesikeistų. Nes jei keisis, gali ir pasikeisti. Ir gali tekti ką nors daryti. Ir už tai atsakyti. Todėl niekas nieko ir nekeičia. Tik apie tai be perstojo pliurpia.
Politikams mes statistiniai skaičiai. Kaip žmonės neįdomūs. Tarsi kokios įkyrios musės. Palikti padėjėjams, viešųjų ryšių, tvarkos ir kitokios slaugos specialistams. Nuolatinė paciento stebėsena. Optimizmo papildai iš TV dėžutės. Ir jaučiamės puikiai.
Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.
Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.
Priminsime, kad šios dvikovos ištakos glūdi 2010-ųjų metų sausį įvykusiame medikų profesinių sąjungų ir Seimo atstovų susitikime, kuriame dalyvavo ir Karoliniškių poliklinikos kineziterapeutė, profesinės sąjungos pirmininkė Albina Kavaliauskaitė.
Tuo metu Lietuvos medikų profsąjunga reikalavo parlamentinės kontrolės, norėdama apginti greitosios pagalbos specialistų teisę į normalias darbo ir poilsio sąlygas. A. Kavaliauskaitės nuomonė smarkiai susikirto su tuometinio sveikatos reikalų komiteto Seime pirmininko nuomone. Profsąjunga dėl, jos nuomone, nelabai etiško iš Seimo pusės vykusio susitikimo net kreipėsi į Seimo vadovybę. Kalbama, kad dėl to kreipimosi komiteto pirmininkas smarkiai įsižeidė.
Kaip ten bebūtų, po poros mėnesių VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ direktorė Jelena Kutkauskienė atleido A. Kavaliauskaitę iš darbo, kaip vėliau paaiškėjo, – neteisėtai. Kaip spėja pati A. Kavaliauskaitė, atleidimas susijęs su incidentu Seime.
Greta Lazdynų mikrorajono Vilniaus vandenvalos įrenginiai ir per juos kaupiamo dumblo tvaikas kelerius metus kankino gyventojus. Nors miesto klerkai tvirtino, kad tvaikas nesąs kenksmingas, tačiau, jei jis vidurnakty pabudina iš miego ir nebeleidžia užmigti, akivaizdžiai kenkė sveikatai.
Visa sostinė tuštinosi, o tvaiką turėjo uostyti Lazdynų mikrorajonas. Tik po nesiliaujančių gyventojų pretenzijų, kažkokių dezodorantų pagalba, smarvė buvo neutralizuota, o dumblas toliau kaupiamas, bekvapės dumblo dujos, žinoma, tebesklinda.
Nepaisant mikrorajono gyventojų protestų, miesto šeimininkai, pasidavę rubikoniniam, siekiančiam tik statybų pelno, spaudimui, nusprendė, kad miesto buitinės atliekos būtų deginamos pastatytoje įmonėje greta Lazdynų mikrorajono. Kadangi deginimo technologijoje numatyta žemesnė nei 1300 laipsnių temperatūra, neišvengiamai į aplinką sklis toksinės medžiagos.
Lazdynų gyventojai pasmerkti būti pasyviais rūkaliais, kvaišinamais dujomis ne mažiau kenksmingomis už nikotiną. Mikrorajono projektuotojai tokios lemties nenumatė…
Jei tik būtų mano valia, ypatingai daug dėmesio nūnai neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi.
Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį.
Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi, nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviems dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes.
Vilniečiams turėtų itin rūpėti, o kaip gi tvarkosi mūsų šiaurinės kaimynės Estijos sostinė Talinas. Ogi šios sostinės valdžia taip susitvarkė, kad Talino gyventojai dabar viešuoju transportu naudojasi nemokamai. Nemokamai naudojasi tiek autobusų, tiek tramvajų paslaugomis. Talino gyventojams nereikia pirkti nei talonėlių, nei elektroninių kortelių. Nei vienkartinių, nei mėnesinių. Važinėkis viešuoju miesto transportu kiek tik geidžia širdis.
Slaptai.lt atkreipia dėmesį į "Salzburger Nachrichten" pasirodžiusią Andre Anwar publikaciją "Nemokami autobusai ir tramvajai". Štai kelios citatos iš minėtos publikacijos. Šią ištrauką pirmiausiai adresuojame Vilniaus merui Artūrui Zuokui ir jo koalicijos partneriams. Kodėl Talino meras sugeba priimti tokį miestelėnams patrauklų sprendimą, o Vilniaus meras – ne?
Šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“.
Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.
Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį.
Rusai, pašiepdami galiūnų kvailiojimus, sako: sila est, – uma ne nado (jei esi stiprus, proto nereikia). Sovietmečio represinės struktūros, pašaipos posakyje neįžvelgdamos bei savo proto neturėdamos, jį suvokė tiesiogiai ir elgėsi atitinkamai. Po SSRS griūties tų struktūrų elgesys nepasikeitė. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę nuo imperijos, teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūrų sudėtis, taigi ir elgesys taip pat nepasikeitė.
Šviesios atminties publicistas ir oratorius Vilius Bražėnas, kurio šimtąjį gimtadienį minėsime balandžio 6 d., kalbėdamas apie linkėjimų turinį sakė: linkint sveikatos ir stiprybės, reikia drauge linkėti šviesaus proto ir išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali daug bėdų pridaryti.
Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.
Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.
Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.
Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu?
Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?
Kovo 11-osios išvakarėse visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pirmojoje interviu dalyje dėmesys sukoncentruotas būtent į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti.
Niekas tiek žalos negali padaryti, kaip iniciatyvūs neišmanėliai, nusitvėrę visuomenei svarbų reikalą tvarkyti. Artojo niekas nesodina lėktuvą valdyti, virėjos – kompiuterines programas kurti, o štai, pasirodo, kalbos gramatikos reikalus tvarkyti galima pavesti politikams, teršalų žalingumą aplinkai ir žmonių sveikatai vertinti – teisėjams.
Antai radosi Lietuvoje lenkų tautinės bendrijos partija Lenkų rinkimų akcija, kurios vadovas Valdemaras Tomaševskis, nebūdamas kalbininku, sugebėjęs į „reikalą“ įvelti dar ir kaimyninės Lenkijos politikus, jau kelinti metai drebina orą, reikalaudamas keisti lietuvių kalbos abėcėlę, vietovardžių pavadinimus.
Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.
Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.
Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.
