Emanuelis Zingeris

Aktualijos

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Minint Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria Vokietiją raginama pradėti nacių okupacinės valdžios iš Lietuvos išvežtų žydų kultūros vertybių paieškas ir grąžinimą į Lietuvą. Seimui šiuo dokumentu taip pat siūloma paraginti Rusiją grąžinti okupacinės sovietų valdžios nusavintą Lietuvos piliečių žydų turtą, grąžinti žydų „Liaudies banko“ finansinius aktyvus.
 
Rezoliucijos projekte, kurią įregistravo Seimo narys Emanuelis Zingeris, vadovaujantis Plungės, Kėdainių, Biržų ir kitų Lietuvos savivaldybių pavyzdžiu, siūloma pradėti ženklinti masinių žudynių vietas, atidengiant nužudytųjų vardus ir pavardes, o ne tik skaičius ir datas. Taip pat siūloma visoje Lietuvoje atnaujinti informacines kelio ženklų nuorodas į senąsias žydų kapines ir masinių žudynių vietas ir deramai jas tvarkyti.
 
Rezoliucijos projekte Respublikos Prezidentui rekomenduojama suteikti Lietuvos getų antinacinio pasipriešinimo dalyviams karinius laipsnius ir apdovanojimus po mirties.
 
Lietuvos kultūros ministeriją Seimas ketina paraginti rinkti po visą pasaulį išblaškytą Lietuvos žydų kultūros paveldą ir plėsti judaikos kolekcijas Lietuvoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.
 
Seimas, anot rezoliucijos projekto, kviečia lietuvių ir lenkų tautybės išeivius iš Lietuvos užsienyje rengti bendrus susitikimus su Lietuvos žydų išeivija, jungiantis bendram darbui demokratijos labui ir jos išsaugojimui bei remti Ukrainą, kovojančią už laisvę.
 
Rezoliucijos projekto autorius ragina šalies savivaldybes neteikti gatvių pavadinimų, paminklų ir kitų atminimo vietų, siekiant įamžinti asmenis, galimai kolaboravusius su nacių totalitariniu režimu, ir nerengti jų atminimui skirtų minėjimų.
 
Rezoliucijos projekte Seimui siūloma pasmerkti politikų pasisakymus, turinčius bet kokių rasistinių ir antisemitinių požymių. Šalies teisėsaugos institucijoms siūloma vadovautis tarptautinės organizacijos IHRA patvirtintu Holokausto apibrėžimu.
 
Atsakingos  Vyriausybės įgaliotos  institucijos  raginamos kartu su Izraelio Valstybe aktyviau plėtoti bendrus švietimo, kultūros ir mokslo, gynybos projektus ypatingai perteikiant Lietuvos žydų išeivių paveldą lietuvių kalba. Taip pat siūloma įkurti Tarptautinę tarybą, skirtą sukurti Panerių memorialo ekspoziciją.
 
Seimui siūloma paraginti antinacinių rezistentų – geto pasipriešinimo dalyvių bei teisuolių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, vardais pavadinti miestų ir miestelių mokyklas, gatves ir skverus.
 
„Įvairių tautybių, kad ir neskaitlingų Vilniaus gyventojų siekis padėti baisiomis sąlygomis įkalintiems geto gyventojams yra sektinas solidarumo pavyzdys ateities kartoms“, – pabrėžiama dokumento projekte.
 
Lietuvos Vyriausybės prašoma paskelbti, kad Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių minėjimo renginiai vyktų  visoje Lietuvoje visus metus – nuo Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. rugsėjo 23 d. iki Kauno ir Šiaulių getų likvidavimo 1944 m. liepos mėnesį.
 
Atmintinų dienų įstatyme siūloma rugsėjo 23-iąją paskelbti Lietuvos žydų genocido ir jų pasipriešinimo naciams atminimo diena. Tokį projektą jau yra įregistravęs Seimo narys Emanuelis Zingeris.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.09.21; 00:30
Aktualijos

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trečiadienį Lenkijoje minima gegužės 3-osios Konstitucijos diena. Istorinę valstybės šventę lenkai švenčia turėdami laisvadienį. Išskirti šią dieną yra norinčių ir Lietuvoje. Tokio siūlymo iniciatorius, konservatorius Emanuelis Zingeris šioje pavasario sesijoje darkart mėgins pasiūlyti Seimui svarstyti gegužės 3-ąją padaryti šventine, nedarbo diena.
 
Tiesa, tai reikštų, kad reikėtų atsisakyti kurio nors kito laisvadienio. Greičiausiai, kaip siūlo E. Zingeris, tai būtų gegužės 1-oji.
 
Ir nors tokiu siūlymo Seimo kol kas sudominti parlamentarui nepavyko, jis tikina pavasario sesijoje ginklų dar nesudėsiantis ir dar kartą trauksiantis šį klausimą į Seimo darbotvarkę.
 
„Kadangi esu pirmasis siūlytojas gegužės 3-ąją daryti laisvą nuo darbo, kad būtų kaip Lenkijoje, tai aš tikrai ryžtingai eisiu su savo pasiūlymu į priekį. (… ) Labai karingai nusiteikęs esu ir net negalvoju sudėti ginklų“, – sakė E. Zingeris.
 
Jis pažymi, kad šįkart, siūlydamas gegužės 3-ąją skelbti nedarbo diena, planuoja iškart pateikti ir variantą, į ką ją būtų galima keisti.
„Reikės pasirinkti (gegužės 3-ąją – ELTA) vietoje gegužės tos 1-osios, kuri, žinoma, gimusi Amerikoje šventė, bet jau sovietų ir Maskvos taip sugadinta – man bloga nuo jos, nes atsimenu tik raudonus plakatus iš tos šventės. Tai šitą šlamštą, mano nuomone, galima būtų naikinti“, – neslėpė E. Zingeris.
 
Pasak parlamentaro, gegužės 3-osios minėjimas ir šventimas Lietuvai itin svarbus prisimenant tiek savo valstybės istoriją, tiek sinchronizuojant ją su ilgamete kaimyne ir partnere Lenkija.
 
„Mes negalime 500 metų savo buvimo su Lenkija palikti nesinchronizuotų. Nes gegužės 3-oji yra Lietuvos ir Lenkijos šventė, gal dar ir Baltarusijos ir Ukrainos būtų, nes tos žemės buvo LDK dalis. (…) Tiek Kosciuškos, tiek Emilijos Pliaterytės, Kalinausko sukilimai buvo už gegužės 3-ąją, kad būtų tvarka pagal ją atkurta. Liejo kraują dėl to Lietuvos-Lenkijos bendra demokratinė valstybė ir tai yra milžiniškas vieningumo pagrindas. Todėl palikti pusiau luptą, pusiau skustą tą avį – įrašyti tą gegužės 3-ąją į kalendorių, bet nepadaryti jos laisva, čia, žinote, nusikaltimas prieš mūsų bendrą sukilėlių istoriją ir mūsų 500 metų valstybę“, – Eltai sakė konservatorius E. Zingeris.
 
ELTA primena, kad Gegužės 3-osios konstitucija buvo priimta 1791 m. Abiejų Tautų Respublikoje (ATR). Tai buvo pirmoji Europoje, antroji po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasaulyje, rašytinė konstitucija.
 
Viktorija Smirnovaitė (ELTA)
 
2023.05.03; 07:00
Aktualijos

Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo nariui Petrui Gražuliui gimė nauja iniciatyva: jis siūlo inicijuoti parlamentinį tyrimą „TS-LKD vaidmeniui organizuojant valstybės perversmą Ukrainoje ištirti“.
 
Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų-tautininkų) partijos pirmininkas, Seimo narys P. Gražulis antradienį ketina įregistruoti nutarimo projektą, kuriuo šiam klausimui ištirti siūlys sudaryti Seimo laikinąją komisiją iš 11 Seimo narių pagal proporcinį Seimo frakcijų atstovavimo principą.
 
Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Ukrainos prezidentas V. Zelenskis praėjusią savaitę viešai paskelbė, kad Ukrainos saugumo tarnybos užfiksavo ir surinko įrodymus, kaip prorusiškas oligarchas R. Achmetovas, pasitelkęs savo valdomą žiniasklaidą, TV kanalus, prorusiškai nusiteikusius Ukrainos politikus, siekia destabilizuoti padėtį Ukrainoje ir įvykdyti valstybės perversmą. Ukrainos žiniasklaida paskelbė filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuota, kaip įtakingas Lietuvos konservatorių narys E. Zingeris viename Vilniaus restorane susitinka su šio prorusiško oligarcho aplinkos žmonėmis“, – pranešime spaudai sako P. Gražulis.
 
Jis siūlys, kad Seimo sudaryta komisija tyrimą atliktų iki kitų metų sausio 15 d.
 
Beje, nutarimo projekto autorius nesitiki, kad jo iniciatyva bus realizuota. „Mano parengti nutarimų projektai, pavyzdžiui, dėl Lenkijos palaikymo jos konflikte su ES ir kiti, nebuvo įtraukti į Seimo darbotvarkę. Tačiau tam tikras „triukšmas“ kilo. Manau, kad tai bent iš dalies privers susimąstyti valdančiuosius dėl jų vykdomos politikos“, – Eltai sakė P. Gražulis.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2021.12.07; 00:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skelbiame ištrauką iš istoriko Algimanto Liekio knygos „Prezidentinė Lietuva. 1919-1920, 1926-1940), primenančias, kaip gegužės 3-ioji „Emanuelio Zingerio ir jo kompanionų”  buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.

Tačiau lietuvių tauta nenori prisiminti praeities, mokytis iš jos arba, jeigu ją ir prisimena, tai neretai nori grįžti į ją pro svetimųjų specialiai  nuspalvintus, bet ne pro savo, savo Tautos ir Nepriklausomybės vartus.

Pavyzdys gali būti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji Lenkijos konstitucija, iš tikrųjų „Valdymo įstatymas”, kuriame jau nebeminėta nei „lietuvių tauta”, nei „Lietuva”, tik „Lenkija ” ir „lenkų tauta”.

Šis dokumentas iš tikro reiškė galutinį Lietuvos, kaip Lenkijos provincijos, įteisinimą, lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinį žlugimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, norėdamas įsiteikti Lenkijai, 2007 m. gegužės 2 d. organizavo tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą ir priėmė nutarimą dėl „gegužės 3 d.” įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.

Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Posėdyje, kuriame dalyvavo svečių iš Lenkijos ir iš Briuselio, Seimo narys konservatorius E.Zingeris kalbėjo: „Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iąja, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą, „Ir atlygimo jiems Dievas, nes tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras ir žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės”. Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus […] . Vokiškai rašęs Kafka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis […].”

Žodžiu, tautos šulai nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, bet naujame „tautų katile”, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti „1918 m. identiteto”, jie siūlė tik Lietuvai, lietuvių tautai siūlė tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija – ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus pavyzdys toks niekada nebuvo net jo laikais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti kuo būti – lietuviais ar lenkais, žemaičiai dažniausiai „vištgaidžiais” vadindavo.

Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3-iosios konstitucijai atrodė, jog ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanionų kalboms.

Jis sakė: „Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutaria bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą […]. Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu […]. Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją […]. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.”

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

„Neduok, Dieve, jei tos konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!” – dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių tautos likimas.

Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą?  Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.

Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan.

Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta „Zingerio ir Adamkaus kampanijos rezoliucija”): „Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų  tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3-osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.[…]

Nieko neprikiši  rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tie, kuriais mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-iosios konstituciją, yra kritikuotini ir kelia abejonių, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos, autoriai buvo matę tuos  1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją? O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios nors kitos demokratinės šalies konstituciją?

Beje, dėl  rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas niekada tais 1988-1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdys ir Vasario 16-osios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdys ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors iškilmingame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir Seimo rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta ta 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus (Kolontaj) ir I.Potockio (Potocki).

Ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti.

Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalka K. N.Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos konstitucijos rengimo triūsė vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istorinių šaltinių. […]

Pagal 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatymą” visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimto gegužės 3-osios įstatymo, neapribrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo jame iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos” egzistuoja toje valstybėje ir „lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d. „Įsipareigojimai” iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų šovinistų muilo burbulas, kad būtų kiek apraminti gegužės 3-iosios įstatymo priešininkai Lietuvoje.[…]

Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų globalistų TV laidose ir spaudoje, ta Gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos statuto priėmimo datas),  su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų Gegužės 3-iosios konstitucijoje ir ateityje buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų dominavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan. […]

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo „balsavomo mašinos” štampuoti argumentai, kad Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip į tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik atidžiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis labiau patvirtina ne pažangą, bet tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą. Be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai.[…]

Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą, jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų”, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis gyveno. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros negynimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir lėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.

Tad ir gegužės 3-iosios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, bet ne skelbti jį švente, nes tai buvo lietuvių tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datos.

Tegul tos „atmintinos” dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar ir vėliai- sulenkėdami, surusėdami, kad visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų, lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.

Ištrauka iš dr. istoriko Algimanto LIEKIO knygos „Prezidentinė Lietuva”.

2021.05.02

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

Aktualijos

NSGK narys Audrys Šimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nutarė pradėti tyrimą dėl žydų bendruomenę įžeidusio Seimo nario Audrio Šimo balsavimo metu atlikto veiksmo, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes priminė nacistinį saliutavimą.
 
Išvadų projektą šiuo klausimu rengs Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Onutė Valiukevičiūtė.
 
Į komisijos posėdį atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prašė įvertinti A. Šimo elgesį, nes Seimo nariui, anot jos, turėtų būti taikomi aukšti etikos standartai. Ji taip pat paprašė perduoti jam knygą apie žydų istoriją.
 
Seimo narys Emanuelis Zingeris tvirtino, kad A. Šimo elgesys yra netoleruotinas ir turi būti įvertintas ir Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno.
 
„Privalome pradėti tyrimą ir pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai, nes tai meta šešėlį, labai negražų, negarbingą mums visiems“, – sakė Seimo narė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, „valstietis“ A. Šimas Seimo plenariniame posėdyje yra apgailestavęs dėl savo elgesio, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes jo rankos pakėlimas priminė nacių saliutavimą. Dėl savo veiksmo A. Šimas taip pat atsiprašė Lietuvos žydų bendruomenės.
 
Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija taip pat nutarė pradėti tirti ir Seimo narės Aušrinės Armonaitės elgesį.
 
Į etikos sargus kreipėsi A. Šimas, kuris paprašė ne tik ištirti ir įvertinti parlamentarės elgesį, bet ir pareikalavo jos viešo atsiprašymo. „Prašau mane įžeidžiančius žodžius paneigti. Ji viešai pažeidė Valstybės politikų elgesio kodeksą. Seimo narė A. Armonaitė pažemino mano, kaip Seimo nario ir piliečio, garbę ir orumą“, – kreipimesi į etikos sargus rašo A. Šimas.
 
Pasak jo, A. Armonaitė viešai jį įžeidė savo socialiniame tinkle. Parlamentarė, komentuodama A. Šimo balsavimo būdą, kalbėjo nepagarbiai, sakydama, kad „ieškau žodžio ir nerandu, kaip tik šūdo gabalas“.
 
Išvadų projektą dėl šios konfliktinės situacijos etikos sargai pavedė rengti Seimo nariams Kaziui Starkevičiui ir Aušrinei Norkienei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.11; 03:00
Aktualijos

Šiais metais pasauliui minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje ir pergalės prieš nacizmą 75-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją.
 
Jos projektą ketvirtadienį ketina pateikti Seimui konservatorius Emanuelis Zingeris.
 
Rezoliucijos projekte siūloma pasmerkti Rusijos Federacijos vykdomą „istorinį revizionizmą ir skleidžiamą dezinformaciją, kuria neigiamas Sovietų Sąjungos, kaip vienos iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, vaidmuo, siekiant jį perkelti agresijos aukoms ir pateisinti 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus“.
 
Seimui siūloma kreiptis į Europos Parlamentą, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių parlamentus, tarptautines organizacijas ir tarptautinę bendruomenę, kviečiant nesitaikstyti ir drauge priešintis Rusijos Federacijos vykdomam istoriniam revizionizmui ir skleidžiamai dezinformacijai.
 
„Rusijos Federacijos vykdomas istorinis revizionizmas ir skleidžiama dezinformacija yra taip pat skirta pateisinti dabartinę agresyvią politiką ir agresiją prieš kaimynines valstybes, skatinti nepasitikėjimą Vakarų bendruomenėje, skaldyti Europos Sąjungą ir NATO“, – pabrėžiama rezoliucijos projekte.
 
Šiuo dokumentu siūloma pakviesti regiono ir pasaulio akademinę bendruomenę, pilietinę visuomenę tęsti totalitarinių režimų nusikaltimų žmonijai tyrimus, tirti istorinius faktus ir skleisti tiesą siekiant, kad tokio masto tragedijos niekuomet nepasikartotų.
 
Rezoliucijos projektą parengė Seimo nariai konservatorius Emanuelis Zingeris, „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas ir liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 00:30
Aktualijos

Vilniaus miesto Taryba vieningai pritarė politiko Emanuelio Zingerio iniciatyvai ir TS-LKD frakcijos siūlymui pavadinti vieną iš Vilniaus gatvių rusų opozicijos lyderio ir Lietuvos draugo Boriso Nemcovo vardu.

Borisas Nemcovas buvo vienas iš tikrų ir neabejotinų Rusijos demokratų. Jis buvo žmogus, su kuriuo Lietuva ir laisvasis Vakarų pasaulis siejo Rusijos atsinaujinimo ir demokratėjimo galimybes. Ciniška B. Nemcovo žmogžudystė prieš metus daugeliui išsklaidė iliuzijas, kad Rusija gali pasikeisti. 

Continue reading „Viena iš Vilniaus gatvių bus pavadinta Boriso Nemcovo vardu” →

Atsargiai

Europos federalistų sąjunga Lietuvoje, kurios tikslas – panaikinti Europos Sąjungos valstybes nares, sujungiant jas į vieną federacinę valstybę, Europos parlamento rinkimų proga pradėjo naują prieš Lietuvos valstybingumą nukreiptą akciją.

Federalistams prijaučiančius kandidatus į Europos parlamentą ji pakvietė pasirašyti priešrinkiminius pažadus, kurių tarpe – federacinės Europos Sąjungos valdymo sistemos sukūrimas ir Lietuvos pajungimas jai.

Continue reading „Pažadėjo siekti … Lietuvos valstybės panaikinimo” →

Algimantas Liekis

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuva, išsikovojusi Nepriklausomybę, vos  porą dešimtmečių galėjo tik manevruoti tarp dviejų blokų –  ypač besijaučiančių nuskriaustomis po Pirmojo pasaulinio karo valstybių – Vokietijos, Rusijos ir Anglijos,  Prancūzijos ir kitų.

Didžiosios  Vakarų valstybės rūpinosi pirmiausia savo saugumu ir gerove. Bet vos Rusija ir Vokietija susitarė, visiems buvo aišku, kad pasikeis Europos pasidalijimas. Ir tik didvyriškoji suomių tauta nepasidavė smurtui ir šantažui – ji pasipriešino SSRS invazijai ir išsaugojo nepriklausomybę, nors ir neteko dalies savo žemių.

Tačiau Suomijos ir geografinė padėtis buvo nepalyginti  palankesnė gynybai negu, sakysim, Lietuvos. Ji  jau iš anksto tai gynybai  buvo pasiruošusi. 

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 10 )” →

kaukees
Aktualijos

Reikėtų, žinoma, mano amžiaus žmogui liautis domėtis, kas bus Seimo pirmininkas, pasodins Uspaskichą ar nepasodins, išsipildys Butkevičiaus svajonė tapti Seimo pirmininku ar Prezidentė ją kažkaip numarins…

Reikėtų, bet nepavyksta. Dabar, kai ir teatras, ir poezija, ir dailė neteikia nei džiaugsmo, nei pasigėrėjimo, kaip Maironio, Marcinkevičiaus laikais teikė, Seime randu ir teatro elementų, ir poezijos bei prozos, gal kiek mažiau dailės.

Nežinau, ką aš veikčiau, jeigu nebūtų nei Seimo, nei Vyriausybės. Žinoma, jų nebūti negali, aš kalbu apie šių svarbiausių valstybės institucijų atspindį televizijose, radijuje, dabar dar ir internete. Ypač Seimą mes pažįstame gal net geriau, negu kai kurie jau praėjusios kadencijos parlamentarai, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuris vis keliauja ir keliauja po platų pasaulį, Lietuvą garsina.

Continue reading „Spektaklis baigėsi. Spektaklis prasideda” →

lukasenka_piktas
Aktualijos

Bal­ta­ru­si­jo­je vy­ko par­la­men­to rin­ki­mai. Pa­rei­gū­nai pa­skel­bė 109 lai­mė­ju­sius kan­di­da­tus, iš 110 vie­tų Na­cio­na­li­nio Su­si­rin­ki­mo At­sto­vų Rū­muo­se.

Vi­si lai­mė­ju­sie­ji at­sto­vau­ja re­ži­mo po­li­ti­ką pa­lai­kan­čioms par­ti­joms. De­pu­ta­tas ne­iš­rink­tas tik Go­me­lio sri­ty­je, No­vo­be­lec­ko apy­gar­do­je. Bu­vo 16 apy­gar­dų, vi­sur rink­ta tik iš vie­no kan­di­da­to.

Nuo­sai­kio­sios opo­zi­ci­jos vei­kė­jai, ku­rie da­ly­va­vo rin­ki­muo­se, iš par­ti­jos „Tei­sin­ga­sis pa­sau­lis“ ir Li­be­ra­lų de­mok­ra­tų par­ti­jos sa­vo kan­di­da­tų ne­at­šau­kė, ta­čiau jie vis tiek į par­la­men­tą ne­pa­te­ko.

Dėl gau­sių rin­ki­mų tvar­kos pa­žei­di­mų ir pro­tes­tuo­da­mos prieš de­pu­ta­tų „sky­ri­mą“ Bal­ta­ru­si­jos par­la­men­to rin­ki­mus boi­ko­ta­vu­sios dvi pa­grin­di­nės opo­zi­ci­jos jė­gos – Jung­ti­nė pi­lie­čių par­ti­ja ir Bal­ta­ru­si­jos liau­dies fron­tas – ra­gi­no žmo­nes ver­čiau vyk­ti gry­bau­ti ar­ba žve­jo­ti, užuot bal­sa­vus, to­kiu bū­du iš­reikš­ti pro­tes­tą dėl di­si­den­tų ka­li­ni­mo ir rin­ki­mų klas­to­ji­mo.

Continue reading „Rinkimai Baltarusijoje – be pokyčių” →

zelandija_veliava
Aktualijos

Minime 73-iąsias liūdno atminimo Molotovo – Ribentropo pakto, padalijusio Europą ir nubloškusio Baltijos valstybes į sovietų imperijos sudėtį, metines.

Šia proga prisimindami bei pagerbdami visas buvusio sovietinio režimo aukas bei kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę, negalime neprisiminti ir šviesaus atminimo Stasio Lozoraičio ir kitų Lietuvos diplomatų egzilyje bekompromisės kovos dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo. Šios kovos rezultate, neskaitant Sovietų Sąjungos satelitų, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, aneksiją oficialiai buvo pripažinusios labai nedaug laisvojo demokratinio pasaulio valstybių.

Continue reading „Naujoji Zelandija teigia niekada nepripažinusi Lietuvos aneksijos” →

borodac_dar-km
Politinės intrigos

Straipsnyje „Lietuvoje ruošiamas „Batkos” nuvertimas?” pateikiamos Vokietijoje gyvenančio buvusio Baltarusijos generolo ir opozicinės „Nacionalinio atgimimo tarybos“ vadovo Vladimir Borodač interviu rusiškajai „delfi.lt“ versijai ištraukos.

V.Borodač pabrėžia, jog dabartinė Baltarusijos opozicija yra kontroliuojama, o jos valdžią reikėtų pakeisti jėga.

V.Borodač veikla siejama su Lietuvoje įvykusiu Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) senatoriaus John McCain vizitu ir jo metu Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio išsakytomis mintimis.

Continue reading „Lietuvoje ruošiamas „Batkos” nuvertimas?” →

varpas_0
Aktualijos

Dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbta, kad kuriamas susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”. Vienijasi Lietuvos centro partija (pirmininkas Eugenijus Skrupskelis), Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) ir Tautininkų sąjunga (pirmininkas Gintaras Songaila).

 Tikimasi “sustabdyti Lietuvos politinę, teisinę bei socialinę griūtį ir atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”.

Bus siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”.

Continue reading „Dar vienas bandymas išlikti” →

songaila_m
Atsargiai

Lietuvoje kuriasi atvirai Lietuvos valstybingumui priešiška politinė organizacija – Europos federalistų sąjunga Lietuvoje.

Tai net nėra Lietuvos organizacija, o tik Vakarų Europoje dar 1946 susikūrusios ekstremistinės organizacijos filialas. Ši organizacija skelbia karą visoms nacionalinėms valstybėms. Jos statute reiškiamas įsitikinimas, kad „žmonių rasės padalijimas į suverenias valstybes sukelia nesiliaujančias neteisybes, nesantaikas, karus, kančias ir vargus“. Todėl itin stebina, kad tokios organizacijos padalinio Lietuvoje kūrime aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikai prisiekę Lietuvos Respublikos Seimo nariai – Petras Auštrevičius, Egidijus Vareikis, Emanuelis Zingeris.

Continue reading „Veikla Europos federalistų sąjungoje nesuderinama su priesaika Lietuvos Respublikai” →

songaila_mazas
Politinės intrigos

Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiaut neturėjome kada. Pirmiausia – dėl banko “Snoras” susijusių skandalų. Juolab kad informacija apie “Snorą” nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skuų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę “bankinę krizę Lietuvoje” taip pat tarė savo žodį.
Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai. Tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Omenyje turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas  sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus kalbamės su Seimo nariu tautininku Gintaru SONGAILA. Parlamentarą Gintarą Songailą kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog “Snoro” banko likimas – aktualus visai Lietuvai. Bet ar lapkričio 17-osios plenariniame posėdyje mojuota kumščiais rūpinantis išskirtinai vien valstybės reikalais?
Ši nemaloni istorija negalėjo nepatekti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Tąsyk ypatingos skubos tvarka svarstyti net 7-eri įstatymų projektai. Pabrėžiu, visi jie priimti ypatingos skubos tvarka. Per vieną dieną. Todėl akivaizdu, kad mes, Seimo nariai, buvome įstumti į labai keblią padėtį. Sunku tikėtis, jog ypatingos skubos tvarka palaiminami įstatymai būtų nepriekaištingai kokybiški ir tobuli.
Kur įžvelgiu didžiausius pavojus? Valdžia visuomet pompastiškai tvirtina, jog prisiima atsakomybę, gindama Lietuvos piliečių, Lietuvos indėlininkų, Lietuvos įmonių interesus. Tačiau įstatymai, kuriuose kalbama apie “Snoro” banko sukeltas bėdas, sukonstruoti būtent taip, jog akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė bando atsikratyti atsakomybe. Pagrindinę atsakomybės naštą ji užkrauna ant laikinojo administratoriaus pečių.
Beje, sutartis su laikinuoju “Snoro” administratoriumi pasirašyta ketvirtadieninio Seimo posėdžio išvakarėse. Todėl panašu, kad visos įstatymų pataisos, kurios priimtos aną ketvirtadienį, buvo koreguojamos taip, kad būtų atsižvelgta į su laikinuoju administratoriumi pasirašytą sutartį.
Žinoma, galima teisintis, jog tokiais atvejais svarbiausia – operatyvumas. Suprask, susiklosčius konfliktinei situacijai svarbiausia nedelsiant priimti kardinalius sprendimus. Nesiginčiju. Operatyvumas – labai svarbus elementas. Bet Seimas šį kartą skubėjo priimti nuostatas, itin palankias ne Lietuvos indėlininkams, ne Lietuvos įmonėms, o būtent laikinąjam “Snoro” administratoriui. Mano supratimu, įstatyme užfiksuota nuostata, jog administratorius gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už žalą, kurią jis galbūt padarys valdydamas “Snorą”, – abejotina. Iš Seimo tribūnos kai kas mėginama įrodinėti, esą jis tik vykdys Lietuvos Banko nurodymus. Bet priimtame
įstatyme parašyta kitaip. Čia sakoma, kad administratorius atliks ir banko valdymo organų funcijas. Savarankiškai atliks. Tad mums belieka tikėtis, kad laikinojo adminstratoriaus kvalifikacija ir garbė neleis padaryti klaidų bei žalos.
Jūs manote, jog Lietuvos valstybė ir vėl kuria konfliktinę situaciją, kai bėdos konkrečios, rimtos, o atsakingų už sukeltą chaosą ir vėl nėra?
Manau, kad Lietuvos valstybei derėjo rimčiau apsidrausti. Mano pasiūlymas buvo toks: jei administratorius padaro žalos, už tai jis atsako įstatymų numatyta tvarka. O ne pagal kažkokioje specialioje sutartyje numatytus principus. Labai keista ir nuostata, jog jei banką ištiks bankrotas, valstybė pirmiausiai privalės išmokėti atlyginimą laikinąjam administratoriui. Mėginta tvirtinti, jog visuomet žaidžiama pagal panašias taisykles: pirmiausiai atsiskaitoma už bankroto administravimo paslaugas. Bet juk bankroto administravimas nėra vien administratoriaus atlyginimas.
Žodžiu, lapkričio 17-ąją Seime būta daug įtampos ir neaiškumų. Mano supratimu, su laikinuoju administratoriumi pasirašytoje sutartyje nėra rimtų saugiklių, kurie naujos konfliktinės situacijos atveju gintų valstybės interesus. Taip, Lietuvos Banko vadovas prisiėmė atsakomybę. Bet mums, Seimo nariams, nėra lengva susigaudyti šiose intrigose, kadangi neturime užtektinai išsamios informacijos. O ir toji informacija, kuria disponuojame, prieštaringa. Nenoriu būti blogas pranašas, bet ilgainiui greičiausiai paaiškės naujų negražių dalykų.
Įvykiai objektyviai pasisuko būtent taip, kad situacija tikrai kenkia Lietuvos kapitalo bankams. Beje, kas dabar atsakys, koks lietuviškojo ir rusiškojo kapitalo santykis “Snore”? Sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Turime viena kitai prieštaraujančių informacijų. Formaliai – lietuviškas. Bet ar galima tvirtinti, jog dėl konfliktinės situacijos kalta būtent Prezidentė? Vis dėlto čia būta per “Lietuvos rytą” organizuotos “Snoro” gynybos.
Kai kas mėgina šį incidentą pateikti kaip puolimą prieš lietuviškuosius bankus.
Negalėčiau pasakyti, ar tokia versija pagrįsta. Gali būti, jog bent dalis kaltinimų, kurie metami dėl “Snoro” padėties, ne iš piršto laužti. Sulaukus daugiau informacijos, nei iki šiol, būtų galimybė susidaryti objektyvesnį vaizdą.
Nepamirškime, jog konflikto ašis susijusi ir su garsia tarptautine audito kompanija, kuri šių metų pradžioje auditavo “Snorą”. Minėta kompanija, atlikdama tarptautinį auditą, jokių pažeidimų banke “Snoras” tąsyk neaptiko. Neatmestina galimybė, jog toji kompanija dalyvaus teisminiuose ginčuose. Nes ji greičiausiai manys, jog kartu su banko “Snoras” nemalonumais pakertamas ir jos kaip patikimos, sąžiningos audito firmos prestižas. Be to, toji kompanija neigia, jog Lietuvos Bankas buvo įspėjęs  tuometinę “Snoro” vadovybę dėl kokių nors rimtų pažeidimų. Ji neigia ir tai, kad yra prapuolę vertybiniai popieriai. Tarptautinės audito firmos teigimu, vertybiniai popieriai niekur nedingę. Pasiremdama Šveicarijos bankų informacija, ji tvirtina, jog vertybiniai popieriai niekur neprapuolę.
Kita vertus, net jei paaiškėtų, jog viešai pateikti faktai vis tik nepasitvirtino, dar nereiškia, kad valstybė neturėjo rimtų priežasčių nacionalizuoti “Snoro” akcijų. Nieko nepadarysi – gyvenimas sudėtingas.
“Snoro” banko sukeltą skandalą tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda analizuoja labai skirtingai. Kaip suvokti, kur sakoma tiesa, o kur – tik blefuojama?
Viešojoje erdvėje pasirodė daug keistų straipsnių. Omenyje pirmiausiai turiu rusų spaudos pranešimus. Girdi, su “Snoru” susiję verslininkai ir stambiausi akcininkai dalyvavo keistose finansinėse Rusijos ar net tarptautinėse aferose. Užsiminta ir apie kažkokias trintis su Rusijos premjero Vladimiro Putino aplinka. Jei tai yra mėginimas parodyti ir įrodyti, jog vadinamoji “gauruota Rusijos ranka” tokia galinga ir įtakinga, kad visus visur pasiekia, – tai tokia versija Lietuvai būtų pati blogiausia. Bent jau politine prasme. Galų gale teisėsaugos institucijos privalo išsiaiškinti, ar būta aferų, o jei būta, tai kas būtent jas organizavo.
Versija, jog tai padaryta tik tam, jog kažkas sudarytų itin palankias sąlygas Lietuvoje dirbti skandinaviškojo kapitalo bankams, mat atrodo mažai tikėtina. Tokia “sąmokslo terorija” per daug primityvi. Tikrovė, kurią stebime, byloja visai ką kitką. Galbūt smulkaus rytų verslinino aferisto mentalitetas ir leistų priimti tokią versiją “už gryną pinigą”. Bet aš įsitikinęs, jog skandinaviško kapitalo bankai tikrai nėra tos institucijos, kurias būtų galima įtarti šiomis nuodėmėmis.
Seimo plenarinio posėdžio metu teikėte savąją pataisą. Mano supratimu, Jūsų pasiūlymai buvo racionalūs. Tačiau į juos beveik neatsiževlgta.
Posėdžio metu labai konkrečiai išdėsčiau savo nuomonę apie “Snoro” bėdas. Pabrėžiau, esą džiugu girdėti iš Ministro Pirmininko ar Finansų ministrės lūpų patikinimus dėl “nacionalinių interesų šventumo”. Tuo pačiu tvirtinau, jog keista sužinoti, kad pareiga ginti šventus valstybės interesus neiaškiais pagrindais perduodama privačiam asmeniui su neaiškia atsakomybe. Seimui patekiau pataisas, bylojančias, jog laikinojo “Snoro” administratoriaus pareigos bei atsakomybė būtų apibrėžtos kur kas konkrečiau.
Ir čia pat susilaukėte kaltinimų, jog ginate ne Lietuvos interesus.
Maždaug tuo pačiu metu Facebook tinklalapyje Seimo narė Rasa Juknevičienė parašė užuominą, esą aš ginu poną Antonovą. Turint omenyje, kad Facebook (lietuviškai – Veidaknygė) yra viešas dalykas, tad ponia R.Juknevičienė panašiais kaltinimais švaistosi jau nebe pirmą kartą, labai rimtai svarstau, ar šį kartą Krašto apsaugos ministrė neperžengė teisminės atsakomybės ribų. Pradedu manyti, jog skandalingoje Prezidento Valdaus Adamkaus knygoje apie R.Juknevičienę pateikti epitetai – labai taiklūs. Atvirai kalbant, R.Juknevičienės stilius komentuoti mano veiklą – apgailėtinas ir pasibjaurėtinas. Nuo tokių veikėjų siūlau laikytis kuo toliau.
Kaip vertinate pasiūlymus jungti į vieną darinį etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija? Čia – globalistų intrigos?
Šis klausimas svarstytas lapkričio 15-ąją. Tądien iš tiesų Seime ginčytasi, ar verta sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Tai – irgi svarbi, skandalinga istorija. Bet žiniasklaidos beveik nepastebėta. Minėto įstatymo iniciatoriai bandė teisinti savo sumanymą, girdi, sujungimas konkrečiau apibrėžtų institucijų funkcijas ir sustiprintų materialaus ir nematerialaus paveldo priežiūrą. Mano įsitikinimu, toks pasiūlymas – akivaizdus šių svarbių institucijų silpninimas.
Metinis biudžetas per abi institucijas – vos apie milijoną litų. Labai mažai. Mums derėtų stiprinti šias užtektinai skirtingų užduočių institucijas. Etninės kultūros paveldas – gyvoji tradicija, ir materiali, ir nemateriali, susijusi su lietuviškų tradicijų perdavimu, jų raiška. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė per mažai investuoja į etninės kultūros programas. O dar tiksliau kalbant, tiesiogiai valstybė neinvestuoja nė vieno lito. Kita vertus, pastangos sujungti galbūt susijusios su interesais žmonių, kurie ketina kažką statyti ar perstatyti, taigi, kaip nors kitaip pakreipti Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą. Čia galimi įvairiausi interesų konfliktai. Užuot stiprinus viešojo intereso gynimą, mėginta pasukti priešingu keliu.
Seimo narių grupė, įskaitant ir mane, buvo parengusi alternatyvųjį projektą. Jo esmė – nejungti šių institucijų.
Privalau, pabrėžti, kad parlamentinė pateikimo procedūra dėl šios dilemos buvo suplanuota  lapkričio 15-osios pavakarę. Matyt, tikėtasi, jog parlamentarai bus pavargę, deramai neįsigilinę, net išsivaikščioję, taigi oponentams lengvai pavyks pritarti jungimą  numatantį įstatymą. Laimė, taip neatsitiko. Mūsų pozicija triuškinančiai laimėjo.
Gal galite įvardinti, kokie tikrieji silpninimo iniciatorių motyvai? Galų gale – kas tikrasis šio projekto autorius?
Tikrieji motyvai neaiškūs. Apie tikrąsias priežastis nieko nesakoma. Slepiasi ir tikrieji iniciatoriai. Nenori prisipažinti stūmę šį projektą. Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys taip ir neprisipažino, kad galbūt jis ir yra tikrasis minėto projekto įkvėpėjas. Oficialiai jis pateikė Seimo valdybos nutarimu sudarytos darbo grupės siūlomus įstatymų pataisų projektus.
Be kita ko, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tokius pasiūlymus  dėl minėtų institucijų jungimo jau buvo du sykius atmetęs. Du kartus svarstė ir du kartus atmetė. Taigi komiteto pirmininkas V.Stundys kartu atstovavo ir savo vadovaujamą komitetą, kuris nepritarė tokiam siūlymui.  Netgi Kultūros ministras buvo pareiškęs savo nuomonę: negalima jungti šių institucijų. Žodžiu, lapkričio 15-ąją buvo susidariusi užtektinai absurdiška situacija. Seime dar nesu matęs panašių dalykų.
Čia įžvelgiu keletą variantų. Galbūt šį projektą bandė „prastumti“ grupė, kuri nori visai panaikinti etninę kultūrą kaip sąvoką, kaip strateginę kryptį. Šią grupę vadinu globalistine, tvirtinančia, esą tautiškumas esąs nesusipratimas. Todėl tautiškumo būtina atsisakyti. Mums žinomi tie globalistai. Jų nėra daug. Bet jie kai kuriose srityse turi didelę politinę įtką. Pavyzdžiui, premjero Andriaus Kubiliaus aplinkoje. Omenyje turiu ir kai kuriuos konservatorius ir keletą liberalų. Be to, jų nuomonę palaiko kai kurie mažiau ar daugiau įtakingi leidiniai.
Kitoji grupė – vadinamieji “juodieji archeologai” ar „stiklainių statytojai“. Parlamentaras Naglis Puteikis viešai iškėlė versiją, jog kai kurie kultūros pareigūnai propaguoja “juodąją archeologiją”, remia“stiklainių” statytojų  senamiesčiuose interesus. Taigi, tikėtina, jog tokio jungimo tikrieji iniciatoriai yra tie, kurie siekia Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno senamiesčiuose pastatyti kuo daugiau stiklinių dangoraižių, ar kitaipbjauroti mūsų senamiesčius vardan savo siaurų interesų. Tarsi dangoraižių nebūtų galima pelningai statyti naujuosiuose miestų rajonuose, nedarkant per amžius suiklosčiusios senamiesčių tradicijos. Taigi situacija buvo labai pavojinga.
Praėjusią savaitę Seimo užsienio reikalų komitetas vis tik nusprendė pateikti savo išvadas apie pavardžių ir vardų rašymo oficialiuose dokumentuose įstatymo projektą. Bet kodėl – tik po pusantrų metų?
Taip, po maždaug pusantrų metų trukusio sabotažo Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo Užsienio reikalų komitetas galų gale išanalizavo šį, mano įsitikinimu, ganėtinai svarbų įstatymą. Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose taisyklės – svarbus valstybės dokumentas. Taigi dabar pagrindinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas galės pradėti tolimesnes svarstymo procedūras – apibendrinti visų komitetų pateiktas išvadas ir pradėti svarstymo procedūrą Seime. Kol Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris nebuvo surengęs svarstymo savo komitete, apibendrinantys svarstymai Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo negalimi. Remiantis Seimo statutu, įstatymo projektą pirmiausiai turi išnagrinėti papildomi parlamentiniai komitetai. Ir tik po to jį galima teikti pagrindiniam komitetui bei antrajam  balsavimui Seime (pateikimo stadijoje jam jau buvo pritarta).
Visi puikiai prisimename, kaip Vyriausybė buvo pateikusi itin pavojingą, antikonstitucinį įstatymo projektą, leidžiantį piliečiams rašyti savo pavardes ir vardus oficialiuose lietuviškuose dokumentuose kaip tik geidžia širdis. Seimas šį Vyriausybės pasiūlymą maždaug prieš pusantrų metų atmetė ženklia balsų dauguma. Tąsyk Seimas palaimino mūsų su Seimo nariu Rytu Kupčinsku pasiūlytą vadinamąjį latviškąjį variantą: oficialiuose dokumentuose, įskaitant ir pasą, vardai ir pavardės rašomi tik valstybine kalba. Piliečiams, pageidaujantiems, kad jų pavardės ir vardai būtų užrašyti ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba, pavyzdžiui, lenkiškai, tokia galimybė sudaroma. Bet tik ne pagrindiniame paso puslapyje ir tai nėra oficiali forma.
Taigi, Seimas prieš du metus atmetė daug nereikalingų aistrų sukursčiusį Vyriausybės įstatymo projektą. Ir pritarė alternatyvaus projekto pateikimui Po pateikimo, kaip visada, buvo nustatyti komitetai, kurie  įpareigojami  apsvarstyti pateiktą projektą  ir pateikti savo išvadas. Išvados privalėjo būti pateiktos iki 2010-ųjų birželio mėnesio. Visi komitetai taip ir padarė. Tik E.Zingerio vadovautas komitetas delsė. Delsė ištisus pusantrų metų. Dabar pagaliau apsvarstė, ir, jei Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritars, mūsųengtą projektą pagaliau bus galima įtraukti į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę svarstymui. Po to – ir priėmimui. Žodžiu, atsiranda galimybė, jog Lietuvos parlamentarai galų gale priims vadinamąjį latviškąjį pavardžių ir vardų rašybos dokumentuose variantą, neatsisakant oficialios rašybos  valstybine kalba. Tokiu atveju nebeliktų galimybės ir tolimesniam konflikto eskalavimui iš Lenkijos pusės.
Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ir vėl kelti siūlymai, esą būtina pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar sykį išaiškintų, galima ar negalima pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti bet kaip – lenkiškai, rusiškai, vokiškai. Bet šios idėjos iniciatoriai pamiršo, jog Konstitucinis Teismas sykį jau pateikė savo išaiškinimą, ir jis palankus būtent mūsų pateiktam variantui.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila, šio interviu autorius.
Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiaut neturėjome kada. Pirmiausia – dėl banko “Snoras” susijusių skandalų. Juolab kad informacija apie “Snorą” nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skubų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę “bankinę krizę Lietuvoje” taip pat tarė savo žodį. Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai. Tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Omenyje turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas  sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
 

Continue reading „Koks variantas Lietuvai pats blogiausias?” →

radzevicius_tttttttt
Politinės intrigos

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris rugpjūčio 5 d. dėl Baltarusijai išduotų duomenų apie šios šalies opozicijos atstovus pareiškė:

“Būtinai turime išsiaiškinti, kas užtraukė gėdą Lietuvai ir išdavė Baltarusijos režimui informaciją apie šios šalies demokratus“.

Teisingumo ministerija rugpjūčio 8 dieną pareiškia, kad neketina pradėti vidinio tyrimo dėl Baltarusijos teisėsaugai suteiktos informacijos apie opozicijos veikėjo Alesiaus Beliackio bei organizacijos „Vesna“ bankines sąskaitas.

Continue reading „Emanuelis Zingeris mano vienaip, Teisingumo ministerija – kitaip. Antradienį bus aiškiau” →

radzevicius_tttttttt
Politinės intrigos

Neturiu ką daug komentuoti apie Lietuvos teisingumo ministerijos “pasitikėjimą” Baltarusijos teisingumo ministerija. Jei jau vieni kitais taip pasitiki, tai tegul ir dalinasi informacija apie demokratiškų reformų siekiančius Baltarusijos opozicijos atstovus.

Šiems, ir arkliui žinoma, toks “bendradarbiavimas” reiškia represijas, gal net pavojingas gyvybei. Todėl Lietuvos valdžiai, kuri taip gražiai “dirba” su baltarusių valdžia, jau apie jokias demokratines vertybes suokti pasakų Lietuvos ir Pasaulio bendruomenei nereikia.

Continue reading „Teisingumas plius politika = Baltarusija plius Lietuva. Man – gėda” →

gintaras_portretas_2
Žvalgyba

Liepos 18-osios popietę praleidau prie televizoriaus, stebėdamas Austrijos skandalo priežastis analizuojančias laidas, o internete – ieškodamas straipsnių, pasakojančių, kaip oficialiosios Vienos sprendimą paleisti buvusį KGB pulkininką Michailą Golovatovą vertina austriškoji ir rusiškoji spauda.

Neįmanoma nepritarti europarlamentarui prof. Vytautui Landsbergiui, kuris, duodamas interviu “Lietuvos ryto” televizijos žurnalistui Edmundui Jakilaičiui, negailėjo itin piktų priekaištų Austrijai, išdavusiai pagrindinį Europos Sąjungos principą: “visi – už vieną, vienas – už visus”. Akivaizdu, kad oficialioji Viena, pasiskubindama greičiau nei per 48 valandas paleisti KGB pulkininką M.Golovatovą, atsižvelgė būtent  į Kremliaus interesus, o į mūsų, lietuvių, lūkesčius, – nusispjovė. Akivaizdu ir tai, kad žengdama Lietuvą ignoruojantį žingsnį, Austrija tik dar kartą pademonstravo, jog Europos Sąjungoje nėra jokios vienybės ir jokio solidarumo.

Continue reading „Kodėl visą pyktį sukoncentravome į Austriją?” →