Gintaras Visockas

Aktualijos

Taip jau nutiko, jog prie kelio, kuriuo tenka važiuoti į darbą, įsikūrė naujoji Lietuvos saugumo būstinė. Nors statybos dar neužbaigtos, tačiau pastatų kompleksas ir dabar – milžiniškas. Naujieji VSD rūmai – žymiai solidesni, nei ankstesnysis daugiaaukštis namas, stovėjęs beveik pačiame Vilniaus centre, apsuptas viešbučių ir užsienio šalių ambasadų.

Tad progų pamatyti aukštas VSD tvoras turiu kasdien. O jei nuolat matai, tai dažnai ir prisimeni. Ypač tuomet, kai spaudoje gausu pranešimų apie žvalgybinius skandalus. Tada norom nenorom pradedi svarstyti: ar aukštosios tvoros patikimai saugo nuo užsienio slaptųjų tarnybų intrigų? Juk aukštos tvoros su modernia signalizacija ir stebėjimo kameromis nebūtinai proporcingos tikrąjam saugumui.

Continue reading „Kuris VSD veidas – tikrasis?” →

Azerbaidžanas

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės” →

Politinės intrigos

Rašytojų mėnraščio „Metai“ paskutiniąjame numeryje skelbiamas įdomus interviu su vertėja Irena Ramoškaite – Potašenko („Mes pirmiausia išbandome žodį“). 

Tekstas – apie dabartines Rusijos literatūros tendencijas. Apie grynąją Rusijos politiką – vos keletas sakinių.

Tačiau būtent pokalbis apie šiuolaikines rusų literatūros nuotaikas leidžia ieškoti Rusijos agresyvumą lemiančių priežasčių.

Vertėjos Irenos Ramoškaitės – Potašenko pastebėjimai

I.Ramoškaitė – Potašenko pažįsta Rusiją ne iš nuogirdų, televizijos laidų ar laikraščių puslapių. 

Continue reading „Kada prakiurs „Gazpromo“ vamzdis?” →

Žvalgyba

GRU – Sovietų Sąjungos, Rusijos karinė žvalgyba, dar žinoma kaip Generalinio štabo ketvitoji valdyba ir “VČ Nr.44388”. Žlugus Sovietų Sąjungai, sumažėjus KGB (paskui FST) galimybėms, GRU kaip užsienio žvalgybos reikšmė žymiai padidėjo. Neskaitant strateginės ir operatyvinės žvalgybos, GRU interesų sfera – karinė techninė informacija, įvairių šalių mokslo ir technikos pasiekimai karinėje srityje.

Senas anekdotas: rusų mokslininką GRU ketina siųsti į užsienį. Užduotis – kaupti tos šalies karinio pobūdžio mokslinę – techninę informaciją. Mokslininkas sutinka vykti, bet prisipažįsta nemokąs tos šalies kalbos. “Nepergyvenkite, – sako jam GRU specialistai, – apsimesite nebyliu”. “O jeigu aš kada per miegus netyčia imsiu ir prabilsiu?” – abejoja mokslininkas. “Taip neatsitiks: mes nupjausime jums liežuvį”.

Continue reading „“Taip tikrai nenutiks: mes jums nupjausime liežuvį”” →

Azerbaidžanas

Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.

Nepadarė nieko smerktino

Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?

Continue reading „Priekaištai, kurių Azerbaidžanas nenusipelnė” →

Žurnalisto užrašai

Lietuvoje tebemadinga privataus kaltinimo tvarka kelti baudžiamąsias bylas visiems, parašiusiems bent kiek aštresnį straipsnį ar komentarą.

O kol galioja civilizuotoms valstybėms nepriimtina nuostata viešą žodį analizuoti į pagalbą pasitelkiant būtent baudžiamojo kodekso straipsnius, noriu prisiminti nutikimą, kuris, mano supratimu, byloja, jog vieša kritika ir viešai išguldytos nepalankios versijos, – ne pats skaudžiausias ir ne pats pavojingiausias reiškinys.

Tai nutiko maždaug prieš 15-a metų, kai redagavau karinį priedą „Vardan Lietuvos“. Kadangi karinį priedą finansiškai rėmė tuometinė Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, kartais tekdavo važiuoti ne tik į poligonus, bet ir į oficialius priėmimus.

Continue reading „Vieša kritika – ne pats blogiausias dalykas” →

Jezerskas prieš Visocką

„Metų“ anketoje „Požiūriai“ (2014 m. liepos mėnesio numeryje) literatūros tyrėjas ir kritikas Algimantas Bučys atsako į tris anketos klausimus. Atsakydamas į klausimą „Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“?“ A.Bučys teigia:

„Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra… Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą“.

Continue reading „KGB šmėkla tebeklaidžioja po Lietuvą” →

Jezerskas prieš Visocką

„Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“ Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui. Skelbiame Algimanto Bučio atsakymą.   

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina“ pastraipa ar koks „įtartinas“ žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę.

Continue reading „„Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“” →

Aktualijos

Lietuva seniai nebeverta demokratinės valstybės vardo. Civilizuotoms valstybėms mes nebepriklausome nuo tos akimirkos, kai savo nuomonę viešojoje erdvėje skelbiančius žmones, įskaitant ir žurnalistus, sumanėme persekioti kaip kriminalinius nusikaltėlius – baudžiamąja tvarka.

Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1-oji ir 155 straipsnio 1-oji dalys numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Šis įstatymas įsigaliojo 2000-ųjų metų rudenį. Jis galioja iki šiol. Taigi ištisus 14-a metų visi mes, viešai reiškiantis nuomonę asmenys, rizikuojame atsidurti kaltinamųjų suole. Ne tuose teismuose, kur nagrinėjamos civilinės bylos, bet būtent ten, kur teisiami žmogžudžiai ir prievartautojai, narkotikų platintojai ir kankintojai.

Continue reading „Ką apie galimybę baudžiamąja tvarka persekioti kritiškai rašančiuosius pasakys Konstitucinis Teismas?” →

Politinės intrigos

Greičiausiai ir vėl būsiu kaltinamas perdėtu pesimizmu. Ir vis dėlto nerandu nė vieno fakto, kuris leistų džiugiai žvelgti į Lietuvos ir Europos ateitį.

Paryžius ir Berlynas tapo akivaizdžiais rusiškojo terorizmo rėmėjais. Egzistuoja situacijų, kada politikų kaltė – akivaizdi. Be kita ko, kaltė – milžiniška. Sutepta krauju. Tegul – ir perkeltine prasme.

Omenyje pirmiausiai turiu Prancūzijos ir Vokietijos flirtą su Vladimiru Putinu.

Jei prancūzai ir vokiečiai elgtųsi bent kiek principingiau, bent jau kaip Didžioji Britanija, neįsileidusi Rusijos delegacijos į aviacijos šventę, tai šiandien kraujo, mirčių ir ašarų Ukrainoje būtų kur kas mažiau. Blogio imperija galbūt jau seniai būtų sustojusi arba užspringusi.

Continue reading „Koks tikrasis valstybės interesas” →

Aktualijos

"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"

Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.

Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą. 

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Continue reading „Algimantas Bučys: „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“” →

Aktualijos

Lietuviškasis referendumas dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams patyrė fiasko. Kuo šis pralaimėjimas naudingas Lietuvai? Jis skaudžiai pamokė populistus, troškusius valstybę įvelti į beprasmių, nereikalingų ir net pavojingų referendumų maratoną.

Dabar jau akivaizdu, kad į Lietuvos istorijos puslapius ši daugiausia tautininkų proteguota akcija pateks kaip toji, kuri sulaukė rekordiškai menko piliečių aktyvumo. Balsuoti atėjo vos 14,97 proc. žmonių, nors prie balsadėžių, sėkmės atveju, susirinkti turėjo mažų mažiausiai 50,01 proc. rinkėjų. Tik tada referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Continue reading „Kokie referendumai mums reikalingi” →

Politinės intrigos

Taip, Rusijos slaptosios tarnybos trina iš džiaugsmo rankomis. Ne tik ploja katučių, bet ir tyčiojasi iš mūsų.

Agresyvusis Kremlius negali nedžiūgauti, negali nesišaipyti, nes mes, lietuviai, ir vėl griebėmės ne tų darbų, kurių reikėtų imtis.

Lietuvos Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyrius pranešė, jog birželio 23-iąją Lietuvos Temidei vertinti perduotas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento kontroliuotas bei Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos atliktas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir valstybės paslapties atskleidimo.

Žvelgiant iš šalies, skamba solidžiai. Bet pirmiausiai įsigilinkime, kas gi ten rašoma.

Continue reading „Rusijos slaptosios tarnybos ir vėl džiaugiasi” →

Aktualijos

Ar žiūrėjote per „Lietuvos ryto“ televiziją transliuotą Rūtos Janutienės laidą „Nuoga tiesa“, kurioje ginčytasi, naudingi ar žalingi skiepai?

Ironiška, bet tokių laidų pavadinimuose neturėtų būti žodžio „tiesa“. Daug triukšmo, emocijų, o laidai pasibaigus lieka bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas. Į svarbiausią klausimą, verta ar neverta skiepyti mažylius, – juk įtikinamai neatsakyta.

Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pateikia argumentus, patvirtinančius skiepų naudą, jo oponentai kalba apie vaistininkų finansinius interesus ir injekcijų žalą. Ir vieni, ir kiti savo poziciją grindžia tarsi konkrečiais, nepaneigiamais faktais, tarsi logiškai samprotauja, lygina, pagalbon pasitelkia senelių, tėvų patirtį…

Continue reading „Kazino lošėjo dalia” →

Politinės intrigos

Šiandien turime teisę ramiau atsikvėpti. Lietuvos prezidento rinkimų baigtis – sėkminga. Dalia Grybauskaitė dar penkerius metus vadovaus valstybei. Vadinasi, šalis ir vėl – daugiau mažiau patikimose rankose.

O jeigu analizuosime ne liūdniausią, bet palankiausią variantą, esama vilties, jog antroji D.Grybauskaitės kadencija klostysis dar sėkmingiau nei pirmoji. Antroji kadencija dar sėkmingesne gali tapti ne tik dėl sukauptos patirties. Tiesiog dabar aukšti populiarumo reitingai prezidentei mažiausiai berūpi. Trečioji kadencija – nebeįmanoma. O tai reiškia, jog visą dėmesį ji pajėgi koncentruoti vien į svarbius darbus, nekreipdama dėmesio į permainingas rinkėjų nuotaikas. 

Continue reading „Tema, kurios vengia net Prezidentė” →

Aktualijos

Vilniaus apygardos teisme šių metų balandžio 11-ąją surengtas trečias posėdis, kuriame už akių teisiami buvę Lietuvos OMON vadai – Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas.

Prisiminus ankstesnįjį, balandžio 3-iosios dienos posėdį, šis taip pat neturėjo pasižymėti ypatingu įdomumu. Juk Vilniaus OMON vadai teismo salėje nepasirodė. Ir maža vilties, jog kada nors pasirodys.

Tad nieko sensacingo išgirsti nesitikėta.

Ir vis dėlto balandžio 11-osios posėdis tapo tikra sensacija. Duodamas parodymus vienas nukentėjusysis pareiškė teismo salėje matąs asmenį, 1991-aisiais dalyvavusį užpuolant Lavoriškių postą. Ir ranka mostelėjo į šių eilučių autorių…

Continue reading „Skandalas Vilniaus apygardos teisme: po 23 metų atpažintas „omonininkas” – žurnalistas” →

Aktualijos

Vilniaus Europos informacijos centre neseniai pristatyta knyga „Kodėl Europai reikia Magnickio įstatymo“. Iš karto atskleisiu portalo Slaptai.lt poziciją – toks įstatymas būtinas Europos Sąjungai. Jis numato personalinę atsakomybę pareigūnams ir valdininkams, grubiai pažeidžiantiems žmogaus teises bei nepaisantiems teisės viršenybės principų. Personalinė atsakomybė – puiki atgrasymo priemonė nuo blogų pagundų.

Bet Magnickio įstatymas pirmiausiai reikalingas ne tam, kad mes, ES atstovai, turėtume priemonių spausti padorumo normų nesilaikančią Rusiją. Šis įstatymas reikalingas mums patiems, kad būtų lengviau apsikuopti savo kieme. Ar mes, lietuviai, visuomet elgiamės sąžiningai, teisingai, padoriai? Ar niekas iš mūsų neturėtų būti įtrauktas į juoduosius Magnickio įstatymo sąrašus?

Continue reading „Magnickio įstatymas Lietuvai taip pat praverstų” →

azeru_mergaite
Azerbaidžanas

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 8-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Aštuntojoje ištraukoje apžvelgiamas 1989 – 1993 metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji (numuštas sraigtasparnis, susprogdini keleiviniai autobusai, į orą išlėkęs traukinys, specialiai padegti miškai, etninis Kalnų Karabacho ir aplinkinių teritorijų valymas, pastangos panaudoti cheminius nuodus, paskandintas keltas, nušautas žurnalistas…). 

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988-aisiais patirtos nelaimės.

Slaptai.lt redakcija iš minėtos enciklopedijos parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražu ne visus atvejus.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (8)” →

Aktualijos

Straipsnis „Ar Lietuvai neskauda?“, kurį šiandien pateikiame Slaptai.lt skaitytojams, buvo paskelbtas 1988-ųjų metų rugsėjo mėnesį tuo metu didelį tiražą turėjusiame įtakingame savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Bet jį prisiminiau ne tam, kad norėčiau pasigirti, štai kokius tekstus rašiau dar sovietinėje Lietuvoje (nepriklausomybės paskelbimo laukti po jo pasirodymo teko dar beveik dvejis metus).

Šis straipsnis – greičiau priekaištas. Priekaištas mums visiems – istorikams, žurnalistams, diplomatams, politikams. Juk Mažosios Lietuvos reikalai pamiršti, užmiršti. Lietuva su šiuo praradimu, regis, susitaikė. Tiesa, būta pakilimų, kai pradėdavome rūpintis lietuviškų mokyklų steigimu, kūrėme lietuviškus centrus, statėme paminklus, leidome specialias istorines knygas. Pasitaikydavo net laikotarpių, kai šiems mūsų norams būdavo užtektinai palanki Kaliningrado valdžia bei labai priešiškai nežiūrėjo Rusijos centras – Kremlius.

Continue reading „Prisiminus publikaciją „Ar Lietuvai neskauda?“” →

Politinės intrigos

Nuoširdus Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas VDU prof. Alvydas Butkus yra minėjęs, jog broliai latviai turi sukūrę puikų meninį filmą nepriklausomybės tema. Omenyje prof. A.Butkus turėjo 2007-aisiais pastatytus „Rygos karius“.

Suprask, tai – vykusi meninė juosta, kupina intrigų, pavojų, ir tuo pačiu – žadinanti patriotinius jausmus, stiprinanti pagarbą valstybei.

Pirmą kartą „Rygos karius“ išvydau tik šiemet, vasario 16-osios vakarą, paakintas prof. A.Butkaus pasakojimų. Jaučiu dėkingumą tiek prof. A.Butkui už rekomendacijas, tiek LRT vadovybei, filmą parodžiusiai būtent vasario 16-osios vakarą (vis tik ypatinga vasario 16-osios aura – ne tušti žodžiai).

Continue reading „Kam atsuksime nugarą?” →