Prezidentas Gitanas Nausėda su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ne tik aptarė saugumo bei gynybos klausimus, bet ir pakvietė jį apsilankyti Lietuvoje.
 
 „Mūsų įsipareigojimas transatlantinei gynybai ir saugumui aptartas pokalbyje su Donaldu Trumpu. Pažinties metu pakviečiau JAV prezidentą apsilankyti Lietuvoje“, – savo feisbuko paskyroje teigia G. Nausėda.
 
G. Nausėda JAV vizito metu su pirmąja ponia Diana Nausėdiene dalyvavo JAV prezidento D. Trumpo šventiniame priėmime valstybių ir vyriausybių vadovams.
 
G. Nausėda šią savaitę dalyvauja Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (JTGA) 74-osios sesijoje ir jos reginiuose.
 
G. Nausėda antrina D. Trumpui: pasaulis priklauso patriotams
 
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad sutinka su Jungtinių Amerikos Valstijų vadovo Donaldo Trumpo Jungtinėse Tautose išsakyta mintimi, kad ateitis priklauso patriotams.
 
„Tauta, kuri puoselėja savo tautinę tapatybę, gali netgi geriau tai daryti būdama pasaulio sudėtine dalimi, reikia tik savęs neišbarstyti. Manau, kad šie du dalykai dera vienas su kitu. Ir man patinka būtent ši remarka, kad pasaulis priklauso patriotams“, – LRT televizijai Niujorke sakė G. Nausėda.
 
D. Trumpas, Jungtinėse Tautose antradienį kalbėdamas apie pasaulinę tvarką, pareiškė, kad „globalistai“ neturi perspektyvų. „Ateitis priklauso ne globalistams. Ateitis priklauso patriotams“, – teigė D. Trumpas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.26; 00:20

Saulius Kizelavičius

Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.

Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.

Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.

Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.

Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.

Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?

x  x  x

Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.

Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.

Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.

2017.02.13; 18:27

Aną dieną poliklinikos koridoriuje klausiausi dviejų vyrų ir kelių moterų diskusijos apie nūdienos gyvenimą. Visi, aišku, koneveikė valdžią, vardijo negeroves. Smulkus verslininkas (taip jis prisistatė diskusijos dalyviams), pusamžis vyras buvo linkęs matyti ir teigiamų reiškinių. Aš nesiskundžiu, turiu versliuką, esu pavalgęs, apsirengęs. 

Pesimistas jam piktai metė: jeigu jūs toliau savo nosies nematot, tada, žinoma, mums nėra apie ką kalbėti. Atsakydamas verslininkas paklausė: o jūs šalia negerovių ar galėtumėt paminėti bent kelis teigiamus mūsų gyvenimo reiškinius? Pesimistas supyko ir toliau nesileido į kalbas: aš jums ne koks mokinukas, kad atsakinėčiau į tokius klausimus.

Tą dieną, prisiminęs diskusiją poliklinikos koridoriuje, ne vieną kartą pagalvodavau: o jeigu manęs verslininkas būtų paklausęs?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Po kelių dienų televizijoje klausiausi dviejų intelektualų – turkų dramaturgo ir lenkų režisieriaus – samprotavimų apie globalius procesus, vykstančius pasaulyje, musulmonų antplūdį į Europą globalizacijos fone, skurdo ir sunkiai įsivaizduojamos prabangos fone. Ką reikia daryti? Kuo visa tai baigsis? Kokios tendencijos?

Galima kalbėti atskirai apie mano, mano šeimos gerovę arba negerovę, mano tautos, mano valstybės, ir mano Žemės būklę ir jos likimą. Akivizdu, kad visi šie indai tarpusavyje yra daugiau mažiau susiję.

Aukso amžius, kai Vakarų pasaulis maudėsi taikoje, ekonominiame pertekliuje, baigėsi, turbūt, pernai, kai į Europą patraukė pirmieji šimtai tūkstančių alkanų taikos ir geresnio gyvenimo ieškotojų iš musulmoniškų kraštų. Turkas dramaturgas sako, kad tai tik pradžia. Ten trūksta ne naftos, o vandens, kurio pas mus užtektinai. Mums reikia siekti, kad musulmonai gimdytų tik tiek vaikų, kiek gali išmaitinti ir išauklėti, remiantis pirmiausia ne religijos, o mokslo žiniomis. Tik apie 40 proc. musulmonų savo pasaulėžiūra yra artimi, palankūs Vakarams. Jeigu norim išlikti nesutrypti, privalom jiems padėti ne karais, ne prievarta, bet auklėjimu, derybomis, materialine parama jų pačių šalyse. Vakaruose atsidūrę pabėgėliai ilgainiui, kai liausis kariniai konfliktai, turi būti sugrąžinti namo, kur jų šaknys.

Lenkas režisierius mano, kad dabar pasaulyje badaujančiųjų mažiau negu bet kada anksčiau. Galbūt, tačiau mirštančiuosius iš bado dabar ši tiesa (jeigu tai tiesa) vargu ar gali paguosti. Panašu, kad mums teks juos ne tik pamaitinti, bet ir pagirdyti, ir ne bet kur, o Vakaruose. Nepajėgsime, nes jėgos nelygios.

Už klaidas anksčiau ar vėliau tenka brangiai sumokėti. Tos klaidos globalios, primenančios komunistinių utopijų klaidas, pražudžiusias daug milijonų. Vakarų pasaulis antrą kartą užlipo ant grėblio. Atrodo, 2017-ieji bus didžiųjų suiručių, skausmingų permainų pradžia. Omenyje turiu nuo sausio 20-osios labai pasikeitusias Jungtines Amerikos Valstijas, taip pat šalis – Europos Sąjungos lyderes, Rusiją…

Sunku tikėtis gerų permainų, kai pasaulį valdo „Davoso žmogus“ – uždaros kosmopolitinės superklasės atstovas, kuriam yra „mažareikšmis tautinis lojalumas, jis žvelgia į nacionalines sienas kaip į kliūtis, kurios, laimei, nyksta, ir mato nacionalines vyriasybes kaip praeities liekanas, kurių vienintelė naudinga funkcija yra palengvinti elitų globalias operacijas“ (Žymus politikos teoretikas Samuelis Huntingtonas).

2017-ųjų Davoso forumas, – apie kurį galimai būsimoji Prancūzijos prezidentė Marine le Pen pasakė, kad jo „ideologija yra paprasta: suardyti tautas, liaudį ir demokratiją, paliekant atvirą vietą rinkoms, didiesiems finansams ir privalomam multikultūralizmui“ – ne tik nerimauja dėl augančio populizmo, bet mato ir kelias dešimtis grėsmių bei keliolika tendencijų: orų permainos, stichinės nelaimės, teroras, tarpvalstybiniai konfliktai, technologinės grėsmės, kibernetinės atakos, priverstinė migracija, senstanti planetos visuomenė, turtinės nelygybės didėjimas, pramonės revoliucija ir t.t.

Bet laikas grįžti namo ir atsakyti į smulkaus verslininko klausimą: o kas gero mūsų padangėje? Atsakyčiau taip: gerai, kad dar ne visi emigravome iš Lietuvos, kad dar kartais kalbame ir dainuojame lietuviškai, kad gal dar nepasirašytas Trumpo ir Putino paktas, lemsiantis Baltijos šalių likimą, kad JAV prezidentas dar neatšaukė savo karių iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, kad dar egzistuoja ir NATO, ir ES, kad prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje jau pasivijo vakarietiškąsias, kad ne visi medikai išgirdo D.Britanijos kvietimą gydyti ne lietuvius, o anglus, kad artimiausiu metu nebūsime girtuoklių tauta, nes neturėsime ko gerti, kad Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderio pavaduotoja išėjo iš Seimo…

Tęsti? Ar verta? Daug gerų dalykų galima surašyti, jeigu esi optimistas ir nesi „Davoso žmogus“.

2017.01.24; 13:58

Prabėgę 2015-ieji – antrieji Vakarų pasaulio pralaimėjimų metai. Europos Sąjungos klaidų, neryžtingumo, nesugebėjimo susitarti metai. Putino Rusijos didėjančio agresyvumo, sudėtingo, Vakarų pražiopsoto žlugusios imperijos gaivinimo metai.

Jeigu tiesa, kad „Islamo valstybės“ sukūrimas, terorizmas, Vladimiro Putino bombos Sirijoje, šimtų tūkstančių pabėgėlių antplūdis į Europą yra Kremliuje sukurto plano fragmentai, tai jo autorius vertas blogio genijaus vardo.

Continue reading „Kyla ne tik planetos oro temperatūra“

Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 m. Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta.

Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe.

Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.

Continue reading „Formali nepriklausomybė su dvejopa priklausomybe“

Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.

Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.

Continue reading „Lietuvos sostinės meras nežino, kas yra lietuviai?“

11. Grįžimas į Protėvių žemę

Maža to – mūsų dienomis, XXI a. tebesitęsia intensyvus žydų grįžimas į savo istorinę Tėvynę, kurioje dabar atkurta Izraelio valstybė. Kartoju, šiuo atveju tenka palikti nuošalyje politinius Izraelio valstybės egzistencijos aspektus, kurie dėl politikų bukumo, neapdairumo ir intrigų neretai įgauna Palestinos arabų naikinimo, persekiojimo ir žeminimo pobūdį, neminint nuolatinės žydų–arabų karo Artimuosiuose Rytuose grėsmės.

Šiuo atveju man svarbu ne sionizmo ideologija ir ne antisemitizmo apraiškos. Mane domina nesugriaunama žydų tautos ištikimybė savo biblinių protėvių žemei.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( V )“

v.visockas_slaptai.lt

Gyvenome visuotinio melo pasaulyje. Penkiasdešimt metų mums buvo nusikalstamai meluojama. Penkiasdešimt metų mes nusikalstamai melavome. Viską reikėjo perrašyti. Perrašėme: istoriją, politiką, kultūrą…

Ar dabar melo mažiau? Na žinote! To jau perdaug! Argi jūs nematote, kad dabar nėra draudžiamų temų, drąsiai galite sakyti ir rašyti tiesą!? Gyvename laisvoje Lietuvoje ir šio gyvenimo negalima net palyginti su sovietmečiu! Tūlas patriotas tikriausiai maždaug tokiais žodžiais reaguos į mano klausimą: ar dabar melo mažiau?

O aš manau, kad ir dabar gyvename visuotinio melo pasaulyje. Ir dabar dar kartą bandoma perrašyti istorija. Mums tenka skaityti jau trečią ir pasaulio, ir Lietuvos istorijos variantą. Taip buvo visada, taip visada ir bus, deja.

Continue reading „Viskam turėtų būti saikas ir ribos“

zigmas_zinkevicius

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )“

zigmas_zinkevicius

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )“

endriukaitis_statiska

Kri­tiš­kai apie sa­vo kraš­to kul­tū­rą kal­ba ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas Vi­da­las Go­ras, bu­vu­sio JAV vi­ce­pre­zi­den­to Alo Go­ro pus­bro­lis: „Mes vieš­pa­tau­ja­me re­kla­mos sri­ty­je, ži­no­me, kaip kur­ti įvaiz­dį. Da­bar­ti­nė dik­ta­tū­ra ne­at­ei­na juo­da ar ru­da uni­for­ma. Mes iš­ne­šio­ja­me ją te­le­vi­zi­ja, pra­mo­go­mis, pa­si­links­mi­ni­mais. Ir auk­lė­ji­mu, kvai­li­nan­čiu tau­tą“ („Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“, 2000 12 03, p. 14). Šia­me bru­ka­ma­me glo­ba­liz­mo pa­sau­ly­je ver­tė­tų tai ap­mąs­ty­ti ir mums prieš klau­pian­tis glo­ba­lis­ti­nei kul­tū­rai.

Ga­li­ma gin­čy­ti, kad lai­kas ei­na, vis­kas su­si­tvar­kys. Kiek mes gy­ve­na­me Ber­lus­ko­nio po­li­ti­nės kul­tū­ros erd­vė­je, au­to­mo­bi­lių ir pa­sta­tų nio­ko­ji­me Pran­cū­zi­jo­je ar Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ju­dė­ji­mo dėl ban­kų go­du­mo ir ga­lin­gu­mo „Užimk Volst­ri­tą“ pras­min­gume, kiek mums tin­ka ame­ri­kie­čių Gu­an­ta­na­mo be­lais­vių kan­ki­ni­mo de­mo­kra­tijos mo­de­lis, ana­lo­giš­kai Va­ka­rų le­gi­ti­muo­tos Ru­si­jos vyk­do­mos sker­dy­nės Če­čė­ni­jo­je?

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę ( 3 )“

g.visockas-portretas

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.

Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų.

Continue reading „Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė“

liekis_algimantas

Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo “balsavimo mašinos” suštampuoti argumentai, jog tą Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip tariamai buvusį labai pažangų.

Tačiau kas tik rimčiau susipažįsta su tuo dokumentu, pamato, kad jis daugiau rodo tuometinį net valstybės valdymo sampratos atsilikimą, žmonių beteisiškumą negu pažangą.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (3)“

songaila_mazas

Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiaut neturėjome kada. Pirmiausia – dėl banko “Snoras” susijusių skandalų. Juolab kad informacija apie “Snorą” nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skuų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę “bankinę krizę Lietuvoje” taip pat tarė savo žodį.
Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai. Tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Omenyje turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas  sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus kalbamės su Seimo nariu tautininku Gintaru SONGAILA. Parlamentarą Gintarą Songailą kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog “Snoro” banko likimas – aktualus visai Lietuvai. Bet ar lapkričio 17-osios plenariniame posėdyje mojuota kumščiais rūpinantis išskirtinai vien valstybės reikalais?
Ši nemaloni istorija negalėjo nepatekti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Tąsyk ypatingos skubos tvarka svarstyti net 7-eri įstatymų projektai. Pabrėžiu, visi jie priimti ypatingos skubos tvarka. Per vieną dieną. Todėl akivaizdu, kad mes, Seimo nariai, buvome įstumti į labai keblią padėtį. Sunku tikėtis, jog ypatingos skubos tvarka palaiminami įstatymai būtų nepriekaištingai kokybiški ir tobuli.
Kur įžvelgiu didžiausius pavojus? Valdžia visuomet pompastiškai tvirtina, jog prisiima atsakomybę, gindama Lietuvos piliečių, Lietuvos indėlininkų, Lietuvos įmonių interesus. Tačiau įstatymai, kuriuose kalbama apie “Snoro” banko sukeltas bėdas, sukonstruoti būtent taip, jog akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė bando atsikratyti atsakomybe. Pagrindinę atsakomybės naštą ji užkrauna ant laikinojo administratoriaus pečių.
Beje, sutartis su laikinuoju “Snoro” administratoriumi pasirašyta ketvirtadieninio Seimo posėdžio išvakarėse. Todėl panašu, kad visos įstatymų pataisos, kurios priimtos aną ketvirtadienį, buvo koreguojamos taip, kad būtų atsižvelgta į su laikinuoju administratoriumi pasirašytą sutartį.
Žinoma, galima teisintis, jog tokiais atvejais svarbiausia – operatyvumas. Suprask, susiklosčius konfliktinei situacijai svarbiausia nedelsiant priimti kardinalius sprendimus. Nesiginčiju. Operatyvumas – labai svarbus elementas. Bet Seimas šį kartą skubėjo priimti nuostatas, itin palankias ne Lietuvos indėlininkams, ne Lietuvos įmonėms, o būtent laikinąjam “Snoro” administratoriui. Mano supratimu, įstatyme užfiksuota nuostata, jog administratorius gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už žalą, kurią jis galbūt padarys valdydamas “Snorą”, – abejotina. Iš Seimo tribūnos kai kas mėginama įrodinėti, esą jis tik vykdys Lietuvos Banko nurodymus. Bet priimtame
įstatyme parašyta kitaip. Čia sakoma, kad administratorius atliks ir banko valdymo organų funcijas. Savarankiškai atliks. Tad mums belieka tikėtis, kad laikinojo adminstratoriaus kvalifikacija ir garbė neleis padaryti klaidų bei žalos.
Jūs manote, jog Lietuvos valstybė ir vėl kuria konfliktinę situaciją, kai bėdos konkrečios, rimtos, o atsakingų už sukeltą chaosą ir vėl nėra?
Manau, kad Lietuvos valstybei derėjo rimčiau apsidrausti. Mano pasiūlymas buvo toks: jei administratorius padaro žalos, už tai jis atsako įstatymų numatyta tvarka. O ne pagal kažkokioje specialioje sutartyje numatytus principus. Labai keista ir nuostata, jog jei banką ištiks bankrotas, valstybė pirmiausiai privalės išmokėti atlyginimą laikinąjam administratoriui. Mėginta tvirtinti, jog visuomet žaidžiama pagal panašias taisykles: pirmiausiai atsiskaitoma už bankroto administravimo paslaugas. Bet juk bankroto administravimas nėra vien administratoriaus atlyginimas.
Žodžiu, lapkričio 17-ąją Seime būta daug įtampos ir neaiškumų. Mano supratimu, su laikinuoju administratoriumi pasirašytoje sutartyje nėra rimtų saugiklių, kurie naujos konfliktinės situacijos atveju gintų valstybės interesus. Taip, Lietuvos Banko vadovas prisiėmė atsakomybę. Bet mums, Seimo nariams, nėra lengva susigaudyti šiose intrigose, kadangi neturime užtektinai išsamios informacijos. O ir toji informacija, kuria disponuojame, prieštaringa. Nenoriu būti blogas pranašas, bet ilgainiui greičiausiai paaiškės naujų negražių dalykų.
Įvykiai objektyviai pasisuko būtent taip, kad situacija tikrai kenkia Lietuvos kapitalo bankams. Beje, kas dabar atsakys, koks lietuviškojo ir rusiškojo kapitalo santykis “Snore”? Sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Turime viena kitai prieštaraujančių informacijų. Formaliai – lietuviškas. Bet ar galima tvirtinti, jog dėl konfliktinės situacijos kalta būtent Prezidentė? Vis dėlto čia būta per “Lietuvos rytą” organizuotos “Snoro” gynybos.
Kai kas mėgina šį incidentą pateikti kaip puolimą prieš lietuviškuosius bankus.
Negalėčiau pasakyti, ar tokia versija pagrįsta. Gali būti, jog bent dalis kaltinimų, kurie metami dėl “Snoro” padėties, ne iš piršto laužti. Sulaukus daugiau informacijos, nei iki šiol, būtų galimybė susidaryti objektyvesnį vaizdą.
Nepamirškime, jog konflikto ašis susijusi ir su garsia tarptautine audito kompanija, kuri šių metų pradžioje auditavo “Snorą”. Minėta kompanija, atlikdama tarptautinį auditą, jokių pažeidimų banke “Snoras” tąsyk neaptiko. Neatmestina galimybė, jog toji kompanija dalyvaus teisminiuose ginčuose. Nes ji greičiausiai manys, jog kartu su banko “Snoras” nemalonumais pakertamas ir jos kaip patikimos, sąžiningos audito firmos prestižas. Be to, toji kompanija neigia, jog Lietuvos Bankas buvo įspėjęs  tuometinę “Snoro” vadovybę dėl kokių nors rimtų pažeidimų. Ji neigia ir tai, kad yra prapuolę vertybiniai popieriai. Tarptautinės audito firmos teigimu, vertybiniai popieriai niekur nedingę. Pasiremdama Šveicarijos bankų informacija, ji tvirtina, jog vertybiniai popieriai niekur neprapuolę.
Kita vertus, net jei paaiškėtų, jog viešai pateikti faktai vis tik nepasitvirtino, dar nereiškia, kad valstybė neturėjo rimtų priežasčių nacionalizuoti “Snoro” akcijų. Nieko nepadarysi – gyvenimas sudėtingas.
“Snoro” banko sukeltą skandalą tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda analizuoja labai skirtingai. Kaip suvokti, kur sakoma tiesa, o kur – tik blefuojama?
Viešojoje erdvėje pasirodė daug keistų straipsnių. Omenyje pirmiausiai turiu rusų spaudos pranešimus. Girdi, su “Snoru” susiję verslininkai ir stambiausi akcininkai dalyvavo keistose finansinėse Rusijos ar net tarptautinėse aferose. Užsiminta ir apie kažkokias trintis su Rusijos premjero Vladimiro Putino aplinka. Jei tai yra mėginimas parodyti ir įrodyti, jog vadinamoji “gauruota Rusijos ranka” tokia galinga ir įtakinga, kad visus visur pasiekia, – tai tokia versija Lietuvai būtų pati blogiausia. Bent jau politine prasme. Galų gale teisėsaugos institucijos privalo išsiaiškinti, ar būta aferų, o jei būta, tai kas būtent jas organizavo.
Versija, jog tai padaryta tik tam, jog kažkas sudarytų itin palankias sąlygas Lietuvoje dirbti skandinaviškojo kapitalo bankams, mat atrodo mažai tikėtina. Tokia “sąmokslo terorija” per daug primityvi. Tikrovė, kurią stebime, byloja visai ką kitką. Galbūt smulkaus rytų verslinino aferisto mentalitetas ir leistų priimti tokią versiją “už gryną pinigą”. Bet aš įsitikinęs, jog skandinaviško kapitalo bankai tikrai nėra tos institucijos, kurias būtų galima įtarti šiomis nuodėmėmis.
Seimo plenarinio posėdžio metu teikėte savąją pataisą. Mano supratimu, Jūsų pasiūlymai buvo racionalūs. Tačiau į juos beveik neatsiževlgta.
Posėdžio metu labai konkrečiai išdėsčiau savo nuomonę apie “Snoro” bėdas. Pabrėžiau, esą džiugu girdėti iš Ministro Pirmininko ar Finansų ministrės lūpų patikinimus dėl “nacionalinių interesų šventumo”. Tuo pačiu tvirtinau, jog keista sužinoti, kad pareiga ginti šventus valstybės interesus neiaškiais pagrindais perduodama privačiam asmeniui su neaiškia atsakomybe. Seimui patekiau pataisas, bylojančias, jog laikinojo “Snoro” administratoriaus pareigos bei atsakomybė būtų apibrėžtos kur kas konkrečiau.
Ir čia pat susilaukėte kaltinimų, jog ginate ne Lietuvos interesus.
Maždaug tuo pačiu metu Facebook tinklalapyje Seimo narė Rasa Juknevičienė parašė užuominą, esą aš ginu poną Antonovą. Turint omenyje, kad Facebook (lietuviškai – Veidaknygė) yra viešas dalykas, tad ponia R.Juknevičienė panašiais kaltinimais švaistosi jau nebe pirmą kartą, labai rimtai svarstau, ar šį kartą Krašto apsaugos ministrė neperžengė teisminės atsakomybės ribų. Pradedu manyti, jog skandalingoje Prezidento Valdaus Adamkaus knygoje apie R.Juknevičienę pateikti epitetai – labai taiklūs. Atvirai kalbant, R.Juknevičienės stilius komentuoti mano veiklą – apgailėtinas ir pasibjaurėtinas. Nuo tokių veikėjų siūlau laikytis kuo toliau.
Kaip vertinate pasiūlymus jungti į vieną darinį etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija? Čia – globalistų intrigos?
Šis klausimas svarstytas lapkričio 15-ąją. Tądien iš tiesų Seime ginčytasi, ar verta sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Tai – irgi svarbi, skandalinga istorija. Bet žiniasklaidos beveik nepastebėta. Minėto įstatymo iniciatoriai bandė teisinti savo sumanymą, girdi, sujungimas konkrečiau apibrėžtų institucijų funkcijas ir sustiprintų materialaus ir nematerialaus paveldo priežiūrą. Mano įsitikinimu, toks pasiūlymas – akivaizdus šių svarbių institucijų silpninimas.
Metinis biudžetas per abi institucijas – vos apie milijoną litų. Labai mažai. Mums derėtų stiprinti šias užtektinai skirtingų užduočių institucijas. Etninės kultūros paveldas – gyvoji tradicija, ir materiali, ir nemateriali, susijusi su lietuviškų tradicijų perdavimu, jų raiška. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė per mažai investuoja į etninės kultūros programas. O dar tiksliau kalbant, tiesiogiai valstybė neinvestuoja nė vieno lito. Kita vertus, pastangos sujungti galbūt susijusios su interesais žmonių, kurie ketina kažką statyti ar perstatyti, taigi, kaip nors kitaip pakreipti Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą. Čia galimi įvairiausi interesų konfliktai. Užuot stiprinus viešojo intereso gynimą, mėginta pasukti priešingu keliu.
Seimo narių grupė, įskaitant ir mane, buvo parengusi alternatyvųjį projektą. Jo esmė – nejungti šių institucijų.
Privalau, pabrėžti, kad parlamentinė pateikimo procedūra dėl šios dilemos buvo suplanuota  lapkričio 15-osios pavakarę. Matyt, tikėtasi, jog parlamentarai bus pavargę, deramai neįsigilinę, net išsivaikščioję, taigi oponentams lengvai pavyks pritarti jungimą  numatantį įstatymą. Laimė, taip neatsitiko. Mūsų pozicija triuškinančiai laimėjo.
Gal galite įvardinti, kokie tikrieji silpninimo iniciatorių motyvai? Galų gale – kas tikrasis šio projekto autorius?
Tikrieji motyvai neaiškūs. Apie tikrąsias priežastis nieko nesakoma. Slepiasi ir tikrieji iniciatoriai. Nenori prisipažinti stūmę šį projektą. Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys taip ir neprisipažino, kad galbūt jis ir yra tikrasis minėto projekto įkvėpėjas. Oficialiai jis pateikė Seimo valdybos nutarimu sudarytos darbo grupės siūlomus įstatymų pataisų projektus.
Be kita ko, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tokius pasiūlymus  dėl minėtų institucijų jungimo jau buvo du sykius atmetęs. Du kartus svarstė ir du kartus atmetė. Taigi komiteto pirmininkas V.Stundys kartu atstovavo ir savo vadovaujamą komitetą, kuris nepritarė tokiam siūlymui.  Netgi Kultūros ministras buvo pareiškęs savo nuomonę: negalima jungti šių institucijų. Žodžiu, lapkričio 15-ąją buvo susidariusi užtektinai absurdiška situacija. Seime dar nesu matęs panašių dalykų.
Čia įžvelgiu keletą variantų. Galbūt šį projektą bandė „prastumti“ grupė, kuri nori visai panaikinti etninę kultūrą kaip sąvoką, kaip strateginę kryptį. Šią grupę vadinu globalistine, tvirtinančia, esą tautiškumas esąs nesusipratimas. Todėl tautiškumo būtina atsisakyti. Mums žinomi tie globalistai. Jų nėra daug. Bet jie kai kuriose srityse turi didelę politinę įtką. Pavyzdžiui, premjero Andriaus Kubiliaus aplinkoje. Omenyje turiu ir kai kuriuos konservatorius ir keletą liberalų. Be to, jų nuomonę palaiko kai kurie mažiau ar daugiau įtakingi leidiniai.
Kitoji grupė – vadinamieji “juodieji archeologai” ar „stiklainių statytojai“. Parlamentaras Naglis Puteikis viešai iškėlė versiją, jog kai kurie kultūros pareigūnai propaguoja “juodąją archeologiją”, remia“stiklainių” statytojų  senamiesčiuose interesus. Taigi, tikėtina, jog tokio jungimo tikrieji iniciatoriai yra tie, kurie siekia Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno senamiesčiuose pastatyti kuo daugiau stiklinių dangoraižių, ar kitaipbjauroti mūsų senamiesčius vardan savo siaurų interesų. Tarsi dangoraižių nebūtų galima pelningai statyti naujuosiuose miestų rajonuose, nedarkant per amžius suiklosčiusios senamiesčių tradicijos. Taigi situacija buvo labai pavojinga.
Praėjusią savaitę Seimo užsienio reikalų komitetas vis tik nusprendė pateikti savo išvadas apie pavardžių ir vardų rašymo oficialiuose dokumentuose įstatymo projektą. Bet kodėl – tik po pusantrų metų?
Taip, po maždaug pusantrų metų trukusio sabotažo Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo Užsienio reikalų komitetas galų gale išanalizavo šį, mano įsitikinimu, ganėtinai svarbų įstatymą. Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose taisyklės – svarbus valstybės dokumentas. Taigi dabar pagrindinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas galės pradėti tolimesnes svarstymo procedūras – apibendrinti visų komitetų pateiktas išvadas ir pradėti svarstymo procedūrą Seime. Kol Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris nebuvo surengęs svarstymo savo komitete, apibendrinantys svarstymai Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo negalimi. Remiantis Seimo statutu, įstatymo projektą pirmiausiai turi išnagrinėti papildomi parlamentiniai komitetai. Ir tik po to jį galima teikti pagrindiniam komitetui bei antrajam  balsavimui Seime (pateikimo stadijoje jam jau buvo pritarta).
Visi puikiai prisimename, kaip Vyriausybė buvo pateikusi itin pavojingą, antikonstitucinį įstatymo projektą, leidžiantį piliečiams rašyti savo pavardes ir vardus oficialiuose lietuviškuose dokumentuose kaip tik geidžia širdis. Seimas šį Vyriausybės pasiūlymą maždaug prieš pusantrų metų atmetė ženklia balsų dauguma. Tąsyk Seimas palaimino mūsų su Seimo nariu Rytu Kupčinsku pasiūlytą vadinamąjį latviškąjį variantą: oficialiuose dokumentuose, įskaitant ir pasą, vardai ir pavardės rašomi tik valstybine kalba. Piliečiams, pageidaujantiems, kad jų pavardės ir vardai būtų užrašyti ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba, pavyzdžiui, lenkiškai, tokia galimybė sudaroma. Bet tik ne pagrindiniame paso puslapyje ir tai nėra oficiali forma.
Taigi, Seimas prieš du metus atmetė daug nereikalingų aistrų sukursčiusį Vyriausybės įstatymo projektą. Ir pritarė alternatyvaus projekto pateikimui Po pateikimo, kaip visada, buvo nustatyti komitetai, kurie  įpareigojami  apsvarstyti pateiktą projektą  ir pateikti savo išvadas. Išvados privalėjo būti pateiktos iki 2010-ųjų birželio mėnesio. Visi komitetai taip ir padarė. Tik E.Zingerio vadovautas komitetas delsė. Delsė ištisus pusantrų metų. Dabar pagaliau apsvarstė, ir, jei Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritars, mūsųengtą projektą pagaliau bus galima įtraukti į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę svarstymui. Po to – ir priėmimui. Žodžiu, atsiranda galimybė, jog Lietuvos parlamentarai galų gale priims vadinamąjį latviškąjį pavardžių ir vardų rašybos dokumentuose variantą, neatsisakant oficialios rašybos  valstybine kalba. Tokiu atveju nebeliktų galimybės ir tolimesniam konflikto eskalavimui iš Lenkijos pusės.
Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ir vėl kelti siūlymai, esą būtina pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar sykį išaiškintų, galima ar negalima pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti bet kaip – lenkiškai, rusiškai, vokiškai. Bet šios idėjos iniciatoriai pamiršo, jog Konstitucinis Teismas sykį jau pateikė savo išaiškinimą, ir jis palankus būtent mūsų pateiktam variantui.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila, šio interviu autorius.
Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiaut neturėjome kada. Pirmiausia – dėl banko “Snoras” susijusių skandalų. Juolab kad informacija apie “Snorą” nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skubų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę “bankinę krizę Lietuvoje” taip pat tarė savo žodį. Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai. Tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Omenyje turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas  sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
 

Continue reading „Koks variantas Lietuvai pats blogiausias?“

cunamis_1

Kalbame ir apie finansų krizes, ir apie gamtos katastrofas, nes ir vienas, ir kitas valdo panašūs dėsniai, kuriuos nesunkiai galėtų atskleisti populiaraus TV serialo „Skaičiai“ („Numb3rs“) genijai. Tačiau neatskleidžia. Vis dėlto nerimauti yra ko.

Kad pasaulis sunerimęs dėl galimos didžiulės ekologinės katastrofos, rodo 2009 m. gruodžio 7-18 dienomis Danijos sostinėje Kopenhagoje įvykęs viršūnių susitikimas (COP 15) – Jungtinių Tautų Klimato pokyčių konferencija. Įdomus faktas: šiame renginyje, kurį aplankė beveik visi pasaulio galingieji, pasirašytas vadinamasis Bali veiksmų planas (BAP), skirtas miškų naikinimo, išmetamųjų dujų sumažinimui, klimato pokyčiams reguliuoti. Svarbiausia, kad Bali veiksmų planas galioja iki 2012-ųjų! Kas po jų? Nežinia.

Continue reading „Krizės ir katastrofos – tikros ar dirbtinai sukeltos?“

niujorkas_1

Kada nors ateityje, nuo globalizmo tamsiųjų metų sveikomis smegenimis išlikę istorikai gal parašys, jog 2009 metų rugsėjį pagaliau pratrūko pamažu augusi ir besiplėtusi šlykšti tironiško globalizmo votis. Tai turėjo pagaliau pastebėti net intelektualiniai tiesos pasaulio bailiai, bijoję pažiūrėti į akis realybei.

2009 -aisiais metais JTO asamblėjoje neišvengiamai kilęs sveiko proto ribose sunkiai įtalpinamas šurmulys dalinai išblaškė tautų laisvės išdavystę pridengusias „internacionalizmo“ JTO miglas. (Žiūr. SĄMOKSLAS PRIEŠ ŽMONIJĄ, 1975 m. V.Bražėno knygą.). Jau tada buvo nurodyta, jog Rytų ir Vakarų globalistai (pasaulinės valdžios kūrėjai) siekė ne savų valstybių interesų, o „Naujos Pasaulio Santvarkos“ įgyvendinimo branduolio sukūrimo. Ši JTO asamblėja nebesugebėjo nuslėpti planuojamos NPS tironijos tariamo neišvengiamumo. Jos tironiški nariai, vyravę asamblėjos nuotaikų iškėlime, aiškiai nušvietė juodos JTO – NPS tironijos ateitį.

Continue reading „Jungtinis beprotnamis Niujorke“