2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR Seime.
70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.
ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.
2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.
ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.
DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.
Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.
Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.
Kodėl Ramūnas Karbauskis šitaip beatodairiškai trokšta valdžios? Ne, nesakykite, tai nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, R. Karbauskio atkaklaus, jeigu ne maniakiško, veržimosi į valdžią fenomenas netelpa į įprastą stambiojo kapitalo suaugimo su politine įtaka schemą, taigi nepulčiau iškart ginčytis, jeigu kažkas imtų ir pasakytų, kad stambiausias Lietuvoje žemvaldys nėra tipiškas oligarchas, šįkart žodį „oligarchija“ suprantant tradicine reikšme kaip turtingųjų valdžią, orientuotą į turtų padauginimą.
Žinia, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra įpareigotas pradėti parlamentinį tyrimą dėl verslo daromos įtakos politikams. Kiek anksčiau dabartinio šaukimo Seime net buvo brandinama mintis, kad esą reikia sukurti laikinąją komisiją, įpareigojant ją atlikti tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų intereso grupių neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.
Tarkime, tikintis geriausio, kad taip išsakyti Seimo ketinimai nėra tik tuščios deklaracijos, o kažkas panašaus į ryškėjantį apsisprendimą realiai pasiaiškinti visus atvejus, kai stambusis verslas krūvomis nusipirkdavo politikus ir reikiamus aukščiausiosios valdžios sprendimus. Jeigu tokiam tyrimui išties būtų uždengta žalia šviesa, galimas daiktas, sužinotume kažką daugiau nei jau ištrimituoti skandalai, ilgą laiką sieti su „Rubicon“ vardu, o pastaruoju metu neteisėtos verslo įtakos politikams paradigminiu pavyzdžiu laikant koncerną „MB Baltic“, išgirstume apie dar labiau pikantiškus, vaizduotę dirginančius dalykus…
Na, bent mano vaizduotėje niekaip netelpa faktas, kai Andrius Kubilius iškilmingomis deklaracijomis karštai rėmęs Visagino AE statybą, drauge atrodo padarė viską, kad šis ambicingas ir labai reikalingas Lietuvai projektas sužlugtų, taigi atsitiktų taip, kaip to troško įtakingieji partijos bičiuliai, pradėję kaupti didžiulius turtus iš rusiškos elektros energijos pardavimų Lietuvai tarpininkavimo verslo (užteks dėl šio atvejo prisiminti asmeninius A.Kubiliaus vojažus į Baltarusiją, parvežant mums autentišką liudijimą ir giliai egzistenciškai išgyventą žinią, kad Baltarusija jokios AE statyti nesiruošia, neturi tokių užmačių net blogiausiame mūsų sapne).
Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kaip nesunku nuspėti, rusams tuo metu reikėjo politiškai įtakingų tarpininkų, taigi šiuo atveju politinis svoris, o ne kažkokie verslo logikos sprendimai ar vadybiniai sugebėjimai tapo mainomąja verte. Tikrai nemanau, kad A. Kubilius yra prastesnis politikas už kitus ar ypatingas klastūnas, greičiau yra atvirkščiai, o šią istoriją prisiminiau vien dėl iliustracijos arba, dar tiksliau tariant, bandant iki galo išbudinti vaizduotę, jau kažką šnabždančią apie tai, kad neteisėtus verslo ir politikos ryšius įpareigota ištirti Seimo komisija turėtų progą apžvelgti neregimą povandeninį pasaulį, atrasti saugomus nuo pašalinės akies užkaborius. Tik nedauginkite ta proga, prašau, labai pigiai surežisuotų teiginių, kad neva tokius dalykus kaip neteisėti verslo ryšiai su politikais yra įpareigotos ištirti teisėsaugos institucijos, o parlamentinis tyrimas neva beprasmiškai dubliuotų arba net galėtų pradėti trukdyti tokių institucijų veiklai. Iš tiesų, tik labai retas naivuolis galėtų imti ir patikėti, kad teisėsaugos institucijos Lietuvoje yra visiškai nepriklausomos nuo aukščiausiosios politinė valdžios, savo ruožtu visai kitas dalykas yra parlamentinis tyrimas, kai politiškai oponuojančios pusės siekia kuo daugiau papasakoti apie viena kitos nuodėmes.
Žinoma, ypatingo dėmesio, kalbant apie verslo įtaką politikams, yra vertas tas kuriozinis nutikimas, kai stambieji verslininkai patys tampa vedančiaisiais politikais, kaip andai Viktoro Uspaskicho, o dabar Ramūno Karbauskio atveju, kai verslo imperijas sukūrę žmonės drauge yra ir rinkimus laimėjusių partijų vadovai, taigi pagal dovanėlių įpakavimo principą – du viename. Kas ką tokiu atveju įtakoja – verslininkas politiką ar politikas verslininką? Kad ir kaip būtų, vis tik, kaip atrodo, čia lygybės ženklo tarp V. Uspaskicho ir R. Karbauskio nereikėtų dėti. V.Uspaskichas andai tapęs ministru iškart kraupiai pasišiukšlino, bandydamas tiesmukiškai prastumti savo koncerno interesus, dėl ko greitai turėjo palikti postą, savo ruožtu, R. Karbauskis, užkopę į politinį olimpą, norite tikėkite, norite ne, tuo pačiu užtraukia mirtiną pavojų savo užaugintiems trąšų importavimo ir žemės latifundinio apdirbimo verslams, taigi tapęs įtakingu politiku daugiau nei rizikuoja nukentėti finansiškai, jeigu ne visiškai išbarstyti savo sukauptus turtus.
Kodėl R. Karbauskiui reikėjo veržtis į politiką, jeigu anksčiau šitaip sekėsi, apeinat įstatymus ir išnaudojant šešėlių prieblandą, kaupti žemes, o dabar, papuolus į prožektorių šviesą kaip pirmojo ryškumo politikos žvaigždei, visados reikės aiškintis dėl savo ūkinės veiklos teisėtumo?
Tikrai klysta tie, kuriems dar atrodo, kad R. Karbauskiui keliami klausimai dėl neteisėto, nežiūrint išradingų manipuliacijų, 35000 ha žemės sutelkimo iš esmės vienose rankose bėgant laikui užsimirš arba bus kažkaip numuilinti su į įtakingus postus susodintų sėbrų pagalba. Tokio dalyko neįmanoma nuslėpti kaip žarijos perdžiūvusioje šieno kupetoje, taigi, labiausiai tikėtinas variantas, kad visa kupeta netrukus ir užsiliepsnos. Šiandien dažnai linksniuojamo B. Markausko nusižengimai įstatymams ir moralei lyginant su R. Karbauskio įtartino pobūdžio aukštojo pilotažo viražais yra tarsi mažo vaiko nusišlapinimas į vandenį lyginant su gigantiškais kanalizacijos vamzdžiais, išmetančiais savo turinį į tos pačios upės bangas. Tik labai jau nuvertinus savo tautiečius anai pusei būtų galima viltis, kad kažkaip pavyks užčiaupti žmonėms burnas ir niekas nebekels klausimų dėl R.Karbauskio latifundijų atsiradimo teisėtumo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Taigi, – kartoju klausimą, – kodėl R. Karbauskiui reikėjo taip rizikuoti visu savo sukauptu gėriu (?) dėl to, kad įgytų abejotinos vertės sprendimo galią, leidžiančios reguliuoti mūsų gyvenimo eigą arba bent suteikiančios galimybę išjoti į sceną ant balto žirgo, tiksliau tariant, medinio arkliuko? Paprastu tuščiagarbiškumo arba alfa patino refleksų dominavimo faktu to nepaaiškinsi. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai logiškas atsakymas į keliamą klausimą yra kartas nuo karto pasigirstantys aiškinimai, jog neva R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“, o toliau tos pačios loginės sekos vedini tarsi ir galėtume pasinerti į blevyzgas apie tai, jog esą į politinę sceną R. Karbauskis veržiasi ne savo valia, o vykdydamas aukštesniojo pono užsakymą (tiesą sakant, Kremliaus projektu, kaip atrodo, galima tapti net to nežinant taip pavadinamam asmeniui). Kita vertus, toks elegantiškai logiškas paaiškinimas turi vieną menkutį trūkumą – jis baisiai prasilenkia su tikrove.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, siekiant rasti rebuso sprendimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šuo yra užkastas kitoje vietoje nei paprastai esame linkę manyti, jis yra užkastas mums prieš pat akis arba vaizdingumo dėlei galima būtų pasakyti net taip, kad didžiausio šunybės nematome dėl to, kad ji styro mums prieš akis neužkastu pavidalu. R. Karbauskis paskyrė save į Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą visai neatsitiktinai, tikrai ne dėl perdėto kuklumo arba noro pagal jau išbandytą manierą valdyti iš užpakalinės sėdynės, o daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suvokdamas savo kaip kultūrinės revoliucijos vedlio misiją (kaip svarbus jo artimiausiai aplinkai yra estetinis kodas rodo tai, jog brolis yra žinomas rusų režisierius, o tėvas andai, būdamas kolūkio pirmininku, aktyviai dalyvavo kultūriniame tarybinės visuomenės gyvenime, skirdamas kasmetinę kolūkio premiją pasižymėjusiems šalies menininkams).
Kita vertus, skirtingai nuo maoistų pateikto kultūrinės revoliucijos pavyzdžio, kai buvo siekiama sunaikinti bet kokias kultūrines aspiracijas, nepaliekant akmens ant akmens, R. Karbauskis yra nusitaikęs sunaikinti tikrosios kultūros apraiškas, pakeičiant tokias kultūrines pretenzijas pačios pigiausios prabos kiču. Iš dalies sutikčiau, kad naujosios kadencijos valdžia didesniu ar mažesniu laipsniu išjudino šalies ekonominį gyvenimą, tačiau R.Karbauskio fenomenas rodo, kad Lietuvos kultūrai užstojo pačių didžiausių negandų metas, jeigu ne tiesioginis kaput.
R. Karbauskis yra dėvintis spindulinguosius kičo šarvus žmogus, tikras kičo riteris, visa tai, prie ko prisiliečia mūsų herojus tampa kičo fejerverkais. Taip pat ir grynoji politika. Tačiau apie tai išsamiau kitą kartą.
Reikėtų, žinoma, mano amžiaus žmogui liautis domėtis, kas bus Seimo pirmininkas, pasodins Uspaskichą ar nepasodins, išsipildys Butkevičiaus svajonė tapti Seimo pirmininku ar Prezidentė ją kažkaip numarins…
Reikėtų, bet nepavyksta. Dabar, kai ir teatras, ir poezija, ir dailė neteikia nei džiaugsmo, nei pasigėrėjimo, kaip Maironio, Marcinkevičiaus laikais teikė, Seime randu ir teatro elementų, ir poezijos bei prozos, gal kiek mažiau dailės.
Nežinau, ką aš veikčiau, jeigu nebūtų nei Seimo, nei Vyriausybės. Žinoma, jų nebūti negali, aš kalbu apie šių svarbiausių valstybės institucijų atspindį televizijose, radijuje, dabar dar ir internete. Ypač Seimą mes pažįstame gal net geriau, negu kai kurie jau praėjusios kadencijos parlamentarai, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuris vis keliauja ir keliauja po platų pasaulį, Lietuvą garsina.
Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!
Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.
Aš taip ir maniau: pensinikų jie nepasigailės, nenuskriaustų nepaliks. Savaitgalį buvau susitikęs su giminėmis. Šnekučiuojantis nuolat grįždavome prie hamletiško klausimo: pensijas atstatys ar neatstatys?
Sakiau ir dabar sakau: ką besakytų kubiliai ir šimonytės, iki paskutinio momento jais netikėkime. Apgaus, kaip ne kartą apgavo. Pameluos, kaip ne kartą pamelavo.
Iki gruodžio pabaigos dar daug laiko, dar jie ne kartą svarstys, ką čia padarius, kad turtuoliai liktų nenuskriausti, o pensininkai nė nepajustų esą vėl apgauti. Juk melavo, kad pensijos nebus sumažintos, paskui – bus sumažintos tik vidutiniškai 5 procentais. Sumažintos žymiai daugiau. Ir dabar pameluos, kad atstatys 50 procentų, kad kitus “procentus” gal atgausime kitų metų antroje pusėje.
Konservatoriai iškasė duobę pensininkams, kurie nesulauks 2012-ųjų. Panelė Šimonytė tikriausiai yra paskaičiavusi, kiek naudos valstybei atneš tie išeisiantieji iki ateinančių seimo rinkimų.
Nereikės ne tik atstatyti sumažintos pensijos – jos išvis nereikės tiems bėdžiams, kurie leido sau numirti nesulaukę ekonomikos pakilimo. Apie tai pastaruoju metu nekalbėjo nei pozicija, nei opozicija. Man regis, pozicija nesitikėjo, kad opozicija taip atkakliai ir energingai panaudos pensininkų kortą.
Ko gero, dabar gailisi labiausiai suveržę pensininkų diržus. Juk seną, bejėgį žmogų spardyti didelės jėgos ir drąsos nereikia, o iš šalies žiūrint – vaizdzelis nikoks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: 2012-ųjų vis dėlto sulaukę pensininkai jau žinos, už ką nereikia balsuoti.
Žvelgdami į šio dešimtmečio Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo raidą, galime drąsiai daryti išvadą, jog svarbių politinių ir ekonominių sprendimų priėmimui didžiulę įtaką turėjo įvairūs klanai – „valstybininkų“ klanas, paslaptingas BBL klanas ir kitos įtakingos šešėlinės grupuotės. Lietuvos politikos olimpe egzistuoja ir su šiais klanais susijusi politikų grupuotė, kurią sąlyginai galima įvardyti KKK klano pavadinimu. Kadaise buvo BBB pavadinimu įvardijama senosios nomenklatūros grupuotė – A. Brazauskas, V. Beriozovas, A. Bernatonis ir jų aplinkos žmonės. Šiuo metu didžiulę įtaką turi jaunesnės kartos grupuotė – A. Kubilius, G. Kirkilas, G. Kėvišas ir juos palaikantys politikai bei pareigūnai. Tai, kad A. Kubilius, G. Kirkilas ir G. Kėvišas artimai susiję ir juos sieja daug bendrų interesų, yra vieša paslaptis. Greta jų veikia A. Keserauskas, A. Čaplikas, V. Miltienis…
Vyriausybės spaudos tarnyba praneša: “Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius šiandien susitiko su profesinių sąjungų vadovais, šiandien surengusiais mitingą prie Vyriausybės rūmų, į kurį susirinko apie 200 žmonių”. Aš, Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas, Antanas Miškinis dalyvavau tame mitinge ir atsakingai pareiškiu – tai įžūlus melas, susirinko tikrai dvigubai, jei ne dar daugiau žmonių.
Mums teko nugirsti, kaip mitinge policijos komisaras, kuris pokalbyje su savo kolegomis mitingo dalyvių skaičių įvertino taip – ne mažiau 500 žmonių. Mūsų nuomonė ta pati –ne mažiau 500 žmonių.
Beje, mitingo dalyvius suskaičiuoti buvo labai paprasta, kadangi jie buvo išsidėstę maždaug vienodo pločio lanku. Taigi Vyriausybės pranešimas spaudai prasideda melu ir pilnas melo. Todėl cituoti jo ištisai nėra prasmės. Verta pažymėti tik vieną sakinį: „Raštu išdėstytų pasiūlymų mitingo organizatoriai pokalbio metu Premjerui neparodė, o įteikė juos Vyriausybės priimamojo darbuotojams.“
Nedarbas jau palietė kas šeštą darbingą pilietį ir toliau sparčiai auga, šalies ekonomika smuko penktadaliu, o iždo įplaukos – net trečdaliu. Metas pripažinti – rinkos marinimo, panikos kurstymo ir besaikio mokesčių didinimo politika patyrė akivaizdų fiasko.
Šiais finansinių sunkumų metais nei viena rimtesnė valstybė nedidino mokesčių ir nemažino algų bei pensijų, nes tai prieštarauja ekonomikos palaikymo logikai. Ekonomikos skatinimą pasirinkusios ES valstybės visos išvengė reikšmingesnio nuosmūkio ar net kopia į viršų. Elgdamiesi priešingai – mažindami rinkos finansavimą ir beatodairiškai keldami mokesčius – Lietuvos valdantieji šalį katastrofiškai ridena žemyn.
Mūsų nacionalinis susitarimas turi būti kitoniškas negu pas kitus žmones ir tautas. Kažką panašaus jau turėjome okupacijos laikais, kai buvo propaguojama, kad ekonomika turi būti ekonomiška – ne tokia kaip pas juos supuvusiuose Vakaruose.
Kas tas nacionalinis susitarimas?
Visi apie jį kalba, bet nieko konkretaus nesako, kol kas niekas to susitarimo nematė. O turėtų būti atvirkščiai: tezės arba tekstas turėtų būti viešiausiai paskelbtas ir visi turėtų pareikšti savo politinę valią, prisideda ar ne ir kodėl. Paaiškėtų, kas yra tautos priešai, kas ne. Dabar gi susidaro įspūdis, kad didžiausi tautos priešai tie, kurie neaiškiai bambėdami, atseit rengia nacionalinį susitarimą.
Artėjame prie “nacionalinio susitarimo”. Dar diena kita, ir visi galvosime kaip premjeras A.Kubilius. Kad visi “solidariai” turime nešti išrinktųjų valstybei užkrautą naštą. O ta našta didžiulė, milžiniška silpniems mūsų valstybės pečiams. Valstybę išvogė saujelė (kaip juos pavadinti?), o tą bedugnę privalėsime užpildyti visi kiti, išskyrus juos.
Nieko sau “susitarimas”. Su visais A.Kubilius tariasi, tik su pensininkais nesitaria. Nes argi galima sakyti, kad šimtų tūkstančių pensininkų atstovais gali būti mažytė grupelė bočių?! Jeigu mes juos deleguotume į tą “nacionalinį susitarimą” po daugiatūkstantinio mitingo, kuriame dalyvautų pensininkai iš visos Lietuvos, tada kitas reikalas. Arba jeigu visoje Lietuvoje būtų surinkti pensininkų parašai: štai tiek sutinka su A.Kubiliaus ketinimais, o štai tiek nesutinka. Tada taip, eikite ir derėkitės, tarkitės, reikalaukite.
Beveik metus kurpiamas vadinamasis Nacionalinis susitarimas artėja į pabaigą: Vyriausybė dar kartą paskelbė, kad susitarimas jau baigiamas derinti, o spalio mėnesio pirmosiomis dienomis premjeras aiškiai pareiškė, kad dokumentas galėtų būti pasirašytas jau spalio viduryje, kai Seimui bus pateiktas 2010 metų biudžeto projektas. Tačiau vadinamieji socialiniai partneriai entuziazmo rodo kur kas mažiau nei Vyriausybė.
Vis dėl to garsiai išreklamuoto susitarimo, kuris tik šią savaitę paskelbtas Vyriausybės internetinėje svetainėje, turinys yra pernelyg blankus ir neišbaigtas, kad būtų vertas Nacionalinio susitarimo vardo. Jis labiau panašėja į buhalterinį dokumentą, numatantį kai kurių mokesčių lygius. Pavyzdžiui, dar nespėjus Seime apsvarstyti Vyriausybės pasiūlytų sprendimų, jau kalbama apie mokesčių dydžius: “susitariama” laikinai padidinti PVM tarifą 2 procentiniais punktais – iki 21 proc., nors nekalbama, kad PVM tarifas dar iki tol, taip pat “laikinai”, buvo pakeltas iki 18 proc., kartu panaikinant PVM lengvatas visai grupei produkcijos. Kartu tik laikinai, iki 2010 metų rugsėjo 1 dienos, pažadama išlaikyti 9 procentų lengvatinį PVM tarifą šildymui (paskui jis bus didinamas).
Kodėl Algirdas Brazauskas bėdą dėl socialdemokratų partijos klaidų verčia Gediminui Kirkilui? Juk į socialdemokratų partijos lyderio ir premjero postą kadaise šį vyrą stūmė būtent A.Brazauskas. Jei G.Kirkilas – silpnas politikas, tai kodėl A.Brazauskas neįžvelgė šios aplinkybės anksčiau?
Beje, kodėl socialdemokratų partija šiandien nedrįsta imtis realios iniciatyvos. Pavyzdžiui, nesudaro šešėlinės Vyriausybės? Kaip visuomenė turėtų žiūrėti į Juozą Oleką, iš užsieniečių tesugebėjusį vos ne dvigubai brangiau nupirkti keletą karo laivų? O kodėl socialdemokratai į savo gretas taip lengvai priėmė perbėgėlę iš kitos partijos – Aušrinę Mariją Pavilionienę, į šalį nustumdami ne ką prastesnius saviškius senbūvius? Kodėl etikos sargo Algimanto Salamakino veikla nėra veiksminga? Ar galima dabartinę socialdemokratų partiją vadinti gobšiausia partija, nes joje – daugiausiai milijonierių?
Videostudijos „SLAPTAI” viešnia – Goda FERENSIENĖ. Buvusio žymaus sovietinių laikų partinio veikėjo žmona tvirtina nebijanti sakyti karčios tiesos, nes nūnai nedaranti jokios karjeros ir nesiekianti užimanti jokių postų.
Artėjant kitų metų biudžeto svarstymui premjeras Andrius Kubilius, ieškodamas „aukso vidurio“ (tik šiuo atveju tikrai ne „aukso“), derasi su Seimo frakcijomis, verslininkais ir net su nevyriausybinėmis organizacijomis. Viešai jau ne kartą pasigyrė, kad dėl pensijų pavyko susitarti su pensininkų nevyriausybinėmis organizacijomis. Bet kažkodėl prie Seimo piketuojantys pensininkai aiškiai pasakė: „Vyriausybė derasi tik su jai palankiomis organizacijomis, o į likusių žmonių nuomonę neatsižvelgiama“.
Kadangi premjeras „deryboms“ pasikvietė ir neįgaliųjų organizacijas, kurių nariai tesudaro tik nedidelę dalį visų neįgaliųjų, todėl, manau, ir vėl (gal ir prie Seimo) išgirsime, kad premjeras ne su tais derasi arba tik imituoja derybas.
Bet, šiuo atveju, norėčiau kalbėti ne apie derybininkus, o apie tai, ko iš neįgaliųjų norėjo A.Kubilius.
Valstybė, toliau statoma ant melo ir apgaulės pamatų, yra pasmerkta žlugti. Ir niekas jos neišgelbės, kol didieji turtuoliai, viską gavę pusvelčiui, neprisipažins sau ir visiems, kad elgėsi ne taip, kaip derėtų.
Vagims ir apgavikams sudėti pinigus verčiami pensininkai tikrai neišgelbės valstybės skęstančio laivo.
Pirmiausia, tegul grąžina į valstybės iždą neteisingai, apgaulės būdu privatizavę buvusias įmones dabartiniai jų savininkai. Iki šiol buvo legaliai grobiama pasinaudojus pieštuko (grobuonių įnašas) ir namo (valstybės įnašas) principu. Ir toliau tokiu pat principu grobiama. Kodėl visa tai leidžiama daryti? Šis principas iškilo aikštėn pradėjus judinti Leo.lt bendrovę, ir jį labai puikiai išaiškino Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) vadovas advokatas Kęstutis Čilinskas.
Spalio 1 dieną (ketvirtadienį) 12 valandą Vilniuje, greta Vidaus reikalų ministerijos (Šventaragio g. 2), policijos, priešgaisrinės apsaugos ir valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus vienijančios profesinės sąjungos surengs protesto akciją. Nelikite abejingi!
Jei esate policininkas, ugniagesys ar pasienietis, dirbate vidaus reikalų sistemoje, spalio 1 dieną 12 val. kviečiame atvykti į protesto akciją. Atvykimo išlaidas kompensuosime. Autobusus prašome palikti prie Kultūros ir sporto rūmų arba prie Neries (netoli universalinės parduotuvės).
Renkamės Vilniuje, Katedros aikštėje, prie paminklo LDK kunigaikščiui Gediminui 11.45 val. Kiekvieno autobuso ekipažui reikia išsirinkti koordinatorių, kuris turi apsivilkti šviesą atspindinčią liemenę. Protesto akcija užtruks iki 13 val. Prie protestuojančių pareigūnų ketina prisijungti medikų delegacija ir taip mus palaikyti.
Tai kaip yra iš tiesų: pasiekėme dugną ar vis dar leidžiamės žemyn? Ministras pirmininkas Andrius Kubilius sako, kad jau esame dugne. Kurį laiką ten dar pakiurksosime, o paskui ropšimės aukštyn. Bet A.Kubiliaus žodžiai į dangų neina. Gerai prisimename jo melą, kad “pensijų neliesime”, nes mes ne latviai.
Meluoji – save vaduoji. A.Kubilius bijo, kad žmonės nesumanytų patikrinti ar nauji Seimo langų stiklai nedūžta. Vakar Nepriklausomybės akto signataras B. Rupeika sakė, kad taip gali atsitikti. O jis žino, ką sako, jis arčiau tų, kurie neturi ko prarasti.
Dugno dar nepasiekėme, bet jis jau netoli. Dar mėnesėlis kitas – ir būsime ne dugne, o bedugnėje. Tada, kai Seimas patvirtins pensijų mažinimo programą. Ryškiausias jos bruožas, esmė – “solidarumas”, apie kurį nepavargdamas vis kalba ir kalba Socialinės apsaugos ir darbo ministras.Donatas Jankauskas. “Solidariai” bus rėžiamos visos socialinės išmokos. Tiesa, tas “solidarumas” specifinis, lietuviškas.
Labai keista, kad Nacionaliniame susitarime, kurį ruošiamasi pasirašyti, numatyta labai gražia forma apvogti pensininkus – labiausiai pažeidžiamą visuomenės dalį, iš kurios daugelis jau nebeturi jėgų užsidirbti, kad turėtų kaip prasimaitinti. Pensijos Lietuvoje ir taip mažiausios iš visų Europos Sąjungos valstybių.
Ar galima taupyti pensininkų sąskaita? Gėda valstybei, kurios vadovai rengiasi taupyti mažindami senatvės pensijas, kurias žmonės užsidirbo, ir našlių pensijas, kurios tesudaro 70 Lt. Man tikrai gėda, labai gėda klausytis tokių valdžios vyrų svarstymų.
Šio mokesčio iš tikrųjų labai nemėgstu, dažniausiai jį kritikuoju. Mano supratimu, nėra teisinga, kai už tą patį pirkinį vienodą kainą sumoka ir turtingas, ir vargšas. Štai pavyzdys: už litrą pieno apie pusantro lito sumoka vos galą su galu suduriantis studentas ir milijonierius, kurio pajamos per metus siekia šimtus tūkstančių litų. Ar tai – teisinga? Ne, neteisinga. Žinoma, PVM egzistuoja ir kitose valstybėse, egzistuos ir Lietuvoje. Be jo – neišsivers nė viena pasaulio valstybėse. Bet protingai besitvarkančiose valstybėse PVM mokestis netampa pagrindiniu instrumentu, kurio pagalba į biudžetą surenkami mokesčiai. Lietuvoje, man regis, tuo PVM per daug piktnaudžiaujama. Piktnaudžiaujama tik todėl, kad jį valstybei lengviausiai surinkti. O tai, kad PVM skaudžiausiai smogia patiems neturtingiausiems – dažnai pamirštama, numojama ranka. Ypač man nepatinka, kai PVM mokestis padidinamas knygoms, laikraščiams. Taip pat laikau neteisingu žingsniu, kai PVM mokestis vienodai padidinamas ir rimtąjai literatūrai, ir kriminaliniams, bulvariniams leidiniams. Nes rimtųjų laikraščių ir knygų tiražai – ir taip nėra dideli.
