GINTARAS VISOCKAS
Aukščiausiasis teismas nusipelnė pagyrimo. Omenyje turiu šių metų balandžio 12-osios posėdį, kuriame Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai pateikė konkrečių partizaninės veiklos vertinimų.
Tai, ką išgirdome balandžio 12-ąją, – labai svarbu. Pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Antano Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybei. Svarbu ir tai, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai atmetė Lietuvos partizanus smerkiančiųjų ir kritikuojančiųjų argumentus, esą žūties metu 1965-aisiais metais A. Kraujelis jau nebuvo partizanas (partizanų oponentų teigimu – tik kriminalinis nusikaltėlis, pavojingas visuomenei).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad žinia, esą A. Kraujelis buvo sulaikomas partizaniniam karui jau pasibaigus, 1965-aisiais, nepaneigia jo partizaninės veiklos. Akivaizdu ir tai, kad 1965-aisiais sovietinės represinės struktūros pasalą A.Kraujeliui surengė kaip partizanui. Taigi galų gale nustatyta, užfiksuota: A.Kraujelis nebuvo plėšikas, jis priešinosi sovietiniams okupantams ir jų pakalikams (teismo konstatuota: partizaninis karas nesibaigė 1953-aisiais, todėl nėra abejonių, jog represinių organų tikslas visiškai sunaikinti nacionalinio pasipriešinimo vadovybę bei narius išliko ir pasibaigus aktyvaus pasipriešinimo laikotarpiui).
Žodžiu, A. Kraujelio kritikams, norėjusiems įrodyti, esą partizaninis karas baigėsi 1953 metais, todėl 1965-aisiais A.Kraujelis neva negalėjo partizanauti, – užčiaupta burna. Galų gale sulaukėme aukščiausiojo rango teisėjų konkrečių išaiškinimų: 1953 metais baigėsi tik organizuotas aktyvus ginkluotas partizaninis pasipriešinimas, tačiau likę pavieniai partizanai vis tiek galėjo tęsti kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (17 teisėjų) 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos slaptoje sulaikymo operatyvinėje operacijoje dalyvavęs S. Drėlingas pripažintas kaltu, nes jo veikloje nustatyti visi genocido nusikaltimo sudėties požymiai.
Bet svarbiausia, kad Lietuvos partizanai teismo dokumente įvardinti kaip reikšminga lietuvių tautos dalis – saugotina nacionalinė, etninė grupė. Ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai, įskaitant ir partizanus, – priskirti reikšmingai nacionalinei-etninei-politinei grupei, kurią sovietų okupantai ir jų talkininkai persekiojo pačiais žiauriausiais būdais, neatmetant ir tokių priemonių kaip genocidas ir nusikaltimai žmoniškumui.
Mūsų teisėjai pabrėžė: represijos prieš Lietuvos partizanus – tai represijos prieš aktyviausią ir pažangiausią tautos dalį. Taip pat jie įvardino, kad genocidas nėra vien nusikaltimas, nukreiptas išimtinai tik prieš civilius gyventojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vien 1944–1945 metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, o per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. Aukščiausiojo Teismo pasisakymai verti, kad juos įsimintume, įsidėmėtume: „Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos lietuvių tautos išlikimui“ bei „Lietuvos partizanai {…} buvo labai svarbūs siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą ir nacionalinę savimonę“.
Diskutuotidėl buvusio sovietinių represinių struktūrų darbuotojo Marijono Misiukonio veiklos vertinimų nenorėčiau. Nenorėčiau dėl dviejų priežasčių. Pirma – lemtingais 1990 – 1991-aisiais metais M.Misiukonis stovėjo Lietuvos pusėje. Jis nepriklausė tiems, kurie mus stengėsi klasta ir jėga sugrąžinti į Blogio imperiją. Ir ši aplinkybė – svarbi. Vien dėl šios aplinkybės galima daug ką atleisti.
Antra, tuo metu, kai sovietų smogikai medžiojo A.Kraujelį, M.Misiukonis tebuvo žemo rango pareigūnas. Būtent šiandien, prabėgus 50-čiai metų, jau nederėtų veltis į sudėtingus teisminius ginčus persekiojant eilinius milicininkus. Jei sodinti į teisiamųjų suolus, – tai pirmiausia okupacinės valdžios generolus, maršalus, generalinius sekretorius, ministrus, prezidentus.
Trečia – man ne vienerius metus teko mokytis su M.Misiukonio sūnumi. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad mano klasės draugas būtų buvęs sovietų valdžios garbintojas, aršus smetoninės Lietuvos kritikas. Man visuomet atrodė, kad jis, kaip ir daugelis mūsų, netikėjo nei šviesia komunizmo ateitimi, nei tuo, kad Lietuva 1940-aisiais „savo noru įsiliejo į brolišką SSRS tautų šeimą“. Kas tai, jei ne tėvų nuopelnas?
Taigi eilinius ir pusiau eilinius milicininkus palikime ramybėje. Neieškokime naujų priešų, dirbtinai negausinkime jų. Juolab kad bėdų dėl partizaninės veiklos vertinimų turime užtektinai, nepaisant aukščiausiojo rango teisėjų oficialaus paaiškinimo. Rimtų bėdų dėl miško brolių kovos vertinimų turėsime ir ateityje. Naivu tikėtis, jog rezistencinę kovą niekinantys asmenys išsigąs teismo išaiškinimų ir daugiau neberašys „kitų Mėnulio pusių“. Jie tebeieškos labai sudėtingomis sąlygomis kovojusiųjų vyrų ir moterų klaidų ir ateityje, galbūt net su dar didesniu įkarščiu bei entuziazmu.
Arūnas Poška dienraštyje „Lietuvos žinios“, gvildendamas šią temą, rašo, kad „tokiu būdu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šmeižtus ir kritiką atmetė bei diskusiją šiuo klausimu užbaigė“. Aš nesu toks optimistas. Šmeižtai ir partizanus juodinančios diskusijos vargu ar liausis. Žinau, kad šių metų pabaigoje pasirodys knyga, karą po karo vertinanti labai prosovietiškai. Padarysime didžiausią klaidą, jei manysime, jog visas problemas galima pašalinti teismo salėje.
Labai trūksta meninių filmų apie žiaurų, bet didvyrišką pokarį, panašių į „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Birželis – vasaros pradžia“, tik vaizduojančių gyvenimą ir kovą tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, kokia atsispindi partizanų dainose, negausiuose jų dienoraščiuose, atsiminimuose, išlikusiuose dokumentuose, o ne tik KGB archyvuose.
2016.04.26; 06:59
