dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Šis interviu buvo parengtas 1992-ųjų metų gegužės mėnesį.

Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, irgi nepraradęs. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į rašytojo Petro Dirgėlos pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Atpažink, Lietuva, save”

Medelis1

Tartum gličiame šaltame rūke ryškėja siluetai madingais drabužiais. Veidai šviesūs, putlūs, entuziastingi… ir susimąstę lyg apie tėvynės ateitį, tautą, lyg apie pilietiškumą, patriotizmą…

Bet tavo viduje, giliai,  tartum, kaip vaikystėje, krapštant snarglį iš nosies, lieka kažkas nemalonaus, kaži kokia velniava. Tada atsipeikėjęs supranti – Lietuvoje tu esi tik trumpalaikių, nuolat atsinaujinančių gaujų susirėmimų ir tylių karų stebėtojas. Arba auka, toje pakelėje ta pačia proga aptalžyta. Neatsitiktinai. 

Continue reading „Beveik rimtai: Titanų kova su kvailiais”

ozolas_ozolas_ozolas

Bandydamas paremti provokaciškai melagingą teiginį, kad 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos gynėjai šaudė į savus, į TV bokštą gynusius žmones, A. Paleckis cituoja mano knygos 171 puslapį, kuriame aš užrašiau ano meto gandais pagrįstas spėliones apie TV bokšto gynėjų žuvimo aplinkybes.

Turiu A. Paleckiui priminti, kad mano šiandieninis santykis su ano meto užrašais pakankamai aiškiai išsakytas knygos įvade. Prieš cituojant reikėjo jį persiskaityti. Ir suprasti.

Continue reading „Dėl A. Paleckio spekuliacijų R. Ozolo knyga „Aušros raudoniai””

mokslu_0

Mokslų akademijos salėje lapkričio 23 d. tautos ir piliečių buvo klausiama: ar esame savo valstybės šeimininkai? Įvyko renginys, primenantis Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą? Gerai būtų, kad, kaip 1988-aisiais, jis būtų kibirkštis, kuri Lietuvos žmonių širdyse įžiebtų tų neužmirštamų laikų viltį, troškimą nesavanaudiškai veikti, dirbti, aukotis Lietuvai Tėvynei. Neabejoju, kad šie aukšti žodžiai kai kam sukels šypseną. Per du dešimtmečius įvyko milžiniškų permainų, nepalankių tiems idealams, dėl kurių tada rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, stovėjome Baltijos kelyje, nebijojome tankų… Baltijos keliu jau beveik išėjome iš Lietuvos. O gal buvome išvaryti? Ir tebevaromi? Užauginome dvidešimtmečius, kurie nesupranta tų aukštų žodžių. Ar dar esame tauta, ar jau tik pasaulio piliečiai?

Continue reading „Ar Fortūna mums dar nusišypsos?”

laidotuves_1

Kai rugsėjo 10 dieną atsisveikindamas su Vilium Bražėnu spaudžiau jo ranką, nesitikėjau, kad matau jį paskutinį kartą.

To nesitikėjo ir Romualdas Ozolas, su kuriuo Vilius Bražėnas įdomiai ir prasmingai kalbėjo apie Lietuvos problemas nūdienos pasaulyje. Tikriausiai tai buvo paskutinis filmavimo kamera užfiksuotas jo pokalbis.

Išėjo žmogus, atėjęs iš XX amžiaus pradžios, gyvenęs “Po 12 vėliavų: tarp tironijos ir laisvės”, savo gyvenimą atidavęs Tėvynei Lietuvai, visomis išgalėmis siekęs atremti bandymus ją silpninti ir sunaikinti “kosmopolitinėmis girnomis globalizmo maltuvėje”, lietuvius vadinęs didvyriais ir didmoterėmis, deimantinės tautos vaikais, tautos, šitiek amžių atlaikiusios milžinišką spaudimą iš visų pusių!

Continue reading „Vilių Bražėną išlydint…”

brazenas_sedi-k

Pastaruoju metu girdėjome ir skaitėme daug bandymų tiksliai atsakyti klausimą: kas sugriovė Sovietų Sąjungą?

Manau, kad daugybėje atsakymų esama bent dalinos tiesos suvokus tikrąją, istorinę klausimo esmę: kas paspartino šios tironijos, kaip ir visų buvusių tironijų, neišvengiamumą. Tad net ir tie mūsų, kurie drįso vien tik svajoti apie LAISVĘ, prisidėjo prie jos atgavimo. Keistu sutapimu, šį rašinį rašau per TV išklausęs didžiai iškilmingų „padėkos už laisvę“ Šventų Mišių Šiluvoje.

Continue reading „Sovietų Sąjungą sugriovė komunizmas”

video_cip

“Daugelį savo gyvenimo metų jis kovojo už tai, kad Tėvynė Lietuva atgautų laisvę, o Jungtinės Valstijos ją išsaugotų. 1994 m. pradžioje jis pradėjo keliauti į Lietuvą su savo mylima žmona ir veiklos pagalbininke Eda, kuri mirė 2000 metais. Jis siekia padėti Lietuvos žmonėms suprasti, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje, padėti krašto patriotams, kovojantiems už 50 metų komunistinės valdžios nuterioto krašto sielą, ir prisidėti prie grumtynių už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą”. (Iš interviu “Tironijos priešas visą gyvenimą”. The New American, 2003 m. sausio 13 d. John F. McManus, žurnalo TNA leidėjas ir konservatyvios organizacijos John Birch Society Prezidentas. Iš anglų kalbos vertė Elena Krilavičiūtė).

Pas antiglobalistą, antikomunistą, publicistą Vilių BRAŽĖNĄ svečiuojasi Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas OZOLAS ir žurnalistas Vytautas VISOCKAS.

Continue reading „Ko siekia Vilius Bražėnas”

kinaikinieciai

Jeigu reikėtų įvardinti labiausiai sudominusią televizijos laidą, nedvejodamas įvardinčiau “National Geographic” seriją, kurioje kalbėta apie šiandien Kinijai iškylančius sunkumus. Ne apie ekonomines, demografines ar karines blogybes tąsyk kalbėta.

Omenyje turiu televizijos seriją, kurioje svarstyta, ar kinų nacija nepraranda savo veido. Keliais žodžiais apibūdinti maždaug valandą trukusį publicistinį reportažą – neįmanoma. Bet visko aprašinėti ir neketinu. Savo dėmesį sukoncentruosiu į svarbiausią, mano suvokimu, tos laidos temą. Pasirodo, net ir didžioji, gausioji Kinija bijo prarasti savo veidą.

Continue reading „Jau ir kinai bijo nutautėti”

ozolas_ozolas_ozolas

1987 06 10. Žmogus be atminties – tai žmogus be sąžinės. Žmogus be sąžinės – mirti pasiruošęs žmogus, gyvas lavonas.

1987 07 28. Jaunystėj žmogus nori išeiti už savęs, o brandoje jis jau stengiasi savin sugrįžti.

1987 08 15. Žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, kad be istorijos jis yra niekas. Geriausiu atveju: ne kažin kas.

1987 12 09. Mintis apie kitą yra svarbiausia mintis apie save.

1987 12 20. Ne mokslas, netgi ne filosofija turi valdyti pasaulį, o sveikas protas, kadangi būtent jis yra doros saugotojas racionalume, t.y. kultūroje.

1988 02 04. Nacija pralaimi kiekvieną kartą, kai tai, ką ji privalėjo padaryti šiandien, supranta tik rytoj.

Continue reading „Nemylim mes Lietuvos, štai kas”

ozolas_ozolas_ozolas

1984 01 13. Aš nekalbu apie mąstymą – jau vien būti su sąmone, turėti sąmonę yra sunku. Todėl ir žmonės, ir gyvūnai nori nusigerti – populiariausiu būdu išsivaduoti iš sąmonės turėjimo teikiamų nemalonumų. Ar ne todėl pats populiariausias pas mus poilsio, “išsikrovimo” variantas yra pasigėrimas? Ar ne todėl nenoras dalyvauti visuomenės gyvenime visų pirma virsta alkoholizmu?

1984 01 22. Geriama iki negyvumo. Žudoma ir žudomasi. Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas, lenktynės dėl to vartojimo formų ištobulinimo siaučia mūsų Žemėj. Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumo stabai, kultai, sampratos. Skubama neapsidairant, nematant. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.

Continue reading „Dabar mes garbinam bjaurastį”

Poland-official

Nesitikėjau, kad Seimas sutriuškins Andriaus Kubiliaus vyriausybės pastangas pataikauti ir nuolaidžiauti lenkams. Ir prezidentei Daliai Grybauskaitei teko nusivilti. Ir Valdui Adamkui… Visi jie, neturėdami įgaliojimų, lenkams žadėjo tą nelemtą W. Šį kartą  neišdegė. Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis irgi nesitikėjo tokio LR Seimo “akibrokšto”, juk keliom valandom atvyko į Vilnių būtent pasidžiaugti labai laukta pergale. Dabar reikės palūkėti. Galima neabejoti, prie šio principinio W klausimo bus bandoma sugrįžti, tą Lenkijos prezidentas pažadėjo. Sugrįžti jau vien dėl to, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas galėtų atvykti į Vilnių, kad elektros ir kitokie tiltai dar bent du dešimtmečius būtų tiesiami tarp Lenkijos ir Lietuvos. Raidė W Lietuvoje Lenkijai gyvybiškai svarbi, be jos neįmanomi draugiški dviejų kaimyninių tautų santykiai.

Continue reading „Lietuva – lenkams”

ozolas_ozolas_ozolas

Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamento priimtas Aktas, „Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. 1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 2 straipsnis sukonkretina: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.

2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų Tarybos pirmininkui Romoje pateiktos „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ 10 straipsnio, vadinamo „Europos teisė“, 1 punktas skelbia: „Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu“. 2 punktas sukonkretina: „Kad užtikrintų šios Konstitucijos ar Sąjungos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių“. 1 dalies 6 straipsnis sako: „Sąjunga turi teisinį subjektiškumą“, t. y., yra kita valstybė.

Continue reading „Melą pripažinti labai sunku”

mug_1

Šeštadienį specialiai važiavau į Mariaus Kundroto monografijos “Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje” (Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009. 636 p.) pristatymą. Manau, kad šiais laikais labai reikalingas, labai aktualus leidinys. Kadangi tik vakar jis atsidūrė ant mano darbo stalo (su autoriaus tautiškais linkėjimais), pasiremsiu knygos recenzentų mintimis.

Prof. Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės akto signataras: “Džiaugiuosi galėdamas tarti keletą žodžių apie jauno mąstytojo fundamentalų rankraštį tokia svarbia, kaip tauta ir tautiškumas šiuolaikiniame pasaulyje, tema. Jis kaip rasos lašas dykumoj”.

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas: “Aiškiai regime: dar nuo sovietinių laikų įsiūbuotas kosmopolitizmas, dėka laisvos rinkos (laissez faire) įgavęs “antrą kvėpavimą”, ardo patį Lietuvos valstybingumo pastatą, jau nekalbant apie politinį, moralinį (socialinį) ir ypač demografinį bei pasaulėžiūrinį lietuvių tautos išsivaikščiojimą. Turime jausti ypatingą pagarbą tiems asmenims – mąstytojams (juolab – iš jaunos kartos), kurie pašvenčia ne tik savo dvasines, bet ir fizines pajėgas tokiam kaip šis veikalas darbui”.

Continue reading „Iš 11-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės sugrįžus”

ozolas_supratimai

Knygas skaitau nuolat. Lėtai ir tik geras knygas. Apie jų gerumą sprendžiu iš kitų knygų, patikimų recenzijų, bičiulių rekomendacijų. Seniai skaičiau knygą, kuri būtų padariusi tokį didelį įspūdį. Maniau, kad Romualdą Ozolą šiek tiek pažįstu. Ne vienerius metus buvome kartu: “Tauro” bendrabutyje, Vilniaus universiteto auditorijose, “Minties” leidykloje… Man skirtuose “Supratimuose” jis taip ir užrašė: “buvusiam kartu”.

Užverčiau 730-tą puslapį ne su palengvėjimu, o apgailestaudamas, kad baigėsi kasdieninis bendravimas su mąstytoju, kurio iki šiol nepažinau, nors daug metų “buvome kartu”. Su tuo pačiu Romualdu Ozolu, atėjusiu iš daugiatūkstantinių Sąjūdžio mitingų, parlamento tribūnų, valdžios kabinetų, – ir visai kitu, kurį pažinti būtų labai naudinga ypač tiems, kurie mitinguose, susirinkimuose jo nematė ir negirdėjo, o šiandien jau ima valdyti valstybę.

Continue reading „Nacionalisto dienoraštis”

ozolas_ozolas_ozolas

1987 04 06. Menas nieko negali, nes pats jis neveikia. Juo veikia jį kuriantis žmogus. Taigi tikslai yra už meno, menu tikslai siekiami, menas yra priemonė, o ne tikslas. Kai menas pasidaro tikslu, juo gali reikštis profesinis idiotizmas. Toks atvejis gal ir įdomus psichiatrui, bet visai neįdomus, net pavojingas visuomenei.

 Koks yra meno tikslas? Jis visų pirma už meno, meną darančiame gyvenime. Padeda menas gyventi ar ne – štai pagrindinis klausimas. Tada jau kyla kiti: padeda gyventi ir tautiškumo siekti etnosui, padeda gyventi tautai ir siekti pasauliškumo, padeda gyventi pasauliui ar ne. Visa kita yra pseudokriterijai ir pseudoteorijos.

Continue reading „Imamas garbinti žuvimas ir žlugimas, bjaurastis ir bjaurovė, puvimas ir nuopuolis”

ozolo_sarzas

2001 01 10, 8.10.Teisingas santykis su praeitim – tai teisingas sanytkis su ateitim.Traktuojant 1991 metų sausio 13-osios nakties beginklių žmonių grumtynes su rusų kariauna, kai kuriems iš mūsų buvo naudinga pasakyti, jog tai buvo beginklių žmonių nesipriešinimo ginkluotiems okupantams akcija, arba taikus pasipriešinimas. O iš tiesų tai buvo beginklis pasipriešinimas. Be ginklų, bet pasipriešinimas. O dabar nuolat kartojama apie nesipriešinimą jėga, tai suprantama kaip nesipriešinimas ginkluotai jėgai, tarsi tai ir garantuoja laimėjimą.

O būtinybės priešintis laikas artėja. Rusija tikrai dar kartą pabandys susigrąžinti Lietuvą į savo priklausomybę – didieji geopolitiniai tokio pobūdžio pasitvarkymai jau padaryti. Tiesą pasakius, jokių ypatingų pertvarkų čia ir nereikėjo daryti. Pasaulis dar niekad vienareikšmiškai nebuvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pripažinęs Vakarų civilizacijos teritorija – jam tai ir šiandien tebėra Rytų Europa, Baltijos šalis per tą laiką sąmoningai ar nesąmoningai tapatinant su Rusija.

Continue reading „Ne taikus pasipriešinimas, o beginklis pasipriešinimas”

ozolas_ozolas_ozolas

1988 08 06. Tūkstantį kartų, matyt, mums dar teks galvoti apie rusus ir Rusiją – brangų didįjį mūsų kaimyną. Nors dabar mums yra daug kur kas rimtesnių problemų negu rusų klausimas, rusų problema gobė ir gobs visas mūsų problemas netgi labai tolimoj ateity, ir užmiršti to niekam ir niekada nevalia – Rusija visada liks mūsų kaimynė. Tai labai svarbu įsisąmoninti! (Nemeilė rusams ir Rusijai yra tokia, kad mes linkę įsivaizduoti, jog jos išvis nėra.). Visa tai turint galvoj, reikia atsiminti, kad Rusijos sveikimas – tai ir mūsų pačių sveikimas ir stiprėjimas.

Kas svarbiausia šia prasme? Svarbiausia čia yra Rusijos dvasios kokybės problema. Rusų dvasioj visada buvo kažko, kas darė ją labai pavojingą. Ne tik kitiems, bet ir sau! Joje buvo tokio netramdomo gaivalo, kuris nešė ją per erdves į tris žemynus ir vandenynus, kuris sprogdino ją iš vidaus ir paralyžiavo nuostaboj, išvirstančioj į nieko neveikimą bei apsileidimą ar azartišką gėrimą ir kitokias linksmybes.

Continue reading „…pati baisiausia būsena – vos išsivadavusios tautos priešmirtinis sąmonės aptemimas”

ozolas_ozolas_ozolas

1964 10 20. Kodėl mūsų tauta nedavė pasauliui minties milžinų? Juk buvo žmonių, kurie turėjo visus genijų bruožus! Nes jie, tie neiškilę genijai, didžiausią savo fizinių ir psichinių jėgų dalį atidavė nacijai išsaugoti, genijaus gimimo galimybę nukeldami į ateitį.

1968 04 26. Kas tie prie Baltijos jūros gyvenę žmonės, paskutinieji Europos stabmeldžiai? Niekam nežinomi ir iš karto priimti kaip bebaimiai kariai, ir Vakarus, ir Rytus nustebinę savo žygiais! Iš kur jie čia atsirado – taikūs, kol neliesti, stiprūs užpulti. Kokią jėgą sukaupė jie tuo “nežinios” laikotarpiu, kol smurtas pažadino reikalą vienytis, o susivieniję ir sustiprėję ne smurtu, o didžiadvasiškumu vadovavosi, kurdami savo valstybę, be kurios būtų neįstengę išlikti, siautėjančių barbarų ir civilizuotų vandalų apsupti? Tolerancija ir tikru džentelmeniškumu paremta valstybė viduramžiais – ar tai ne pasaulio kultūros unikumas? Ir ar ne tas unikalumas sąlygojo šios unikalios valstybės žlugimą?

Continue reading „Esu kilęs iš latvių, bet gimiau Lietuvoj…”

ozolas_ozolas_ozolas

“Supratimai. Parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys”. Vilnius. Naujoji Romuva, 2007. Šią daugiau kaip septynių šimtų puslapių knygą aš dar tik skaitau. Lėtai, po kelis puslapius per dieną, pasibraukydamas, dažnai pakeldamas akis į praėjusį šimtmetį, kai abu – ir autorius, ir aš –  buvome Vilniaus universiteto studentai lituanistai, gyvenome viename Tauro bendrabučio kambaryje, o gerokai vėliau, Atgimimo priešaušryje ir nuostabiaisiais 1988-aisiais – 1989-aisiais, Minties leidykloje leidome knygas, kuriomis ir šiandien galime didžiuotis. Šia mūsų pažintimi pasigyriau tik todėl, kad dabar galėčiau pasakyti: Supratimais Romualdas Ozolas mane tiesiog apstulbino.

Continue reading „Pasaulio sukūrimas žodžiais”