Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.

Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.

Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas

Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.

Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.

Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?

Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.

Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.

„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.“

Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.

Holodomoras

Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.

Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.

Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.

O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.

Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.

Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.

Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.

…………………………………………………………………………

Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.

Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.

Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.

– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti  šią žinią?

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Žaibiškai gavau atsakymą:

– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.

Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą. 

Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus. 

Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.

Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.

2020.08.09; 18:47

Kartais būna labai nuobodu. Informacijos – apstu. Triukšmo – daug. Straipsnių ir televizijos laidų antraštės – sensacingos, viliojančios. Nuotraukos – ryškios, šokiruojančios. O vis tiek nėra nei ką skaityti, nei ko žiūrėti.

Ne, pats gyvenimas nėra nuobodus. Gyvenimas negali būti nuobodus. Ir politika, ir valstybių tarpusavio santykiai, ir Afrikos pabėgėliai, ir karas Ukrainoje, – viskas įdomu. Domėtis politika, gilintis į valstybių nesutarimų priežastis – ne tik įdomu, bet ir prasminga. Nuobodulys apninka tuomet, kai į pasaulį žvelgiame neturėdami didelių, ilgalaikių tikslų. Vien ginamės, jokio puolimo, jokių didingesnių norų.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Tarsi šioje Žemėje būtume patys kalčiausi“

… O pabėgėliai plūsta ir plūsta į Europą. Valtimis, laivais, pėsti ir važiuoti, gyvi ir net mirę. Šimtais, tūkstančiais, dešimtimis, šimtais tūkstančių. Europa sutrikusi. Bejėgiškai skėsčioja rankomis, o gyvoji banga ritasi per spygliuotos vielos užtvaras, per simbolines valstybių sienas, sėdama paniką ir nesantaiką Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…

Vladimiras Putinas trina ranka: kaip gerai, kad mes neturtingi, kaip gerai, kad ta banga skaldo Europą, sėja nesantaiką tautose ir tarp tautų.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kol Amerika stipri, kol jai mūsų reikia…“

Jeigu Eduardas Eigirdas teisus… Teisingiau – jeigu teisi jo „Valstybė“, tai Lietuvos reikalai prasti. Pirmiausia: kodėl  Eigirdą tapatinu su „Valstybe“ – žurnalu, kurį pastoviai skaitau. Todėl, kad šiame leidinyje jis dominuoja. Gal nebus labai perdėta, jeigu pasakysiu, kad „Valstybė“ – beveik vieno publicisto, politologo Eduardo Eigirdo kūrinys. Štai paskutiniame „Valstybės“ numeryje net penki pasirašyti jo darbai.

Todėl ir sakau: jeigu Eigirdas teisus, mūsų laukia Graikijos likimas. Redakcijos skiltyje – „400 dienų iki mūsų kaimelio graikizacijos“ – jis rašo, kad su Rusija susijęs kapitalas, taip pat „oligarchinė nomenklatūra“ 2016-aisiais metais bet kokia kaina ims valdžią, o po penkiolikos metų Lietuva „gal jau kratysis apimta finansinės ir politinės agonijos. Kaip Graikija“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Jeigu „Valstybė“ teisi…“

Didžiulė nelaimė, kad antrą kartą prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.

Račas (tas, kuris minimas VSD pažymoje) ta proga net Lietuvos trispalvės nesugebėjo išniekinti. Bandė, bet nepavyko. Inauguracijos dieną jis prie savo namo iškėlė Lietuvos vėliavą, prie kurios buvo pririštas juodas plastikinis maišas. Nuotrauką įkėlė į Facebook su prierašu: “Šiandien – inauguracija. Ta proga išsikėliau trispalvę. Neturiu juodo kaspino, tad panaudoju šiukšlių maišą. Tokia realybė“. Vėliavos išniekinti jam neleido teisėjai V.Švedienė, V. Norkūnaitė ir S.Lemežis: A.Račas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Juodas plastikinis maišas ir nesantaikos obuolys iš Afrikos“

Ir vėl gerų žinių kur kas mažiau nei blogų. Juodosios žinios stelbia viltingas.

Tiesa, bandymas žvelgti į Lietuvą ir pasaulį per blogų – gerų pranešimų prizmę nereiškia, kad mus turėtų apnikti kapituliantiškos nuotaikos. Nuleisti rankas – tai pasiduoti priešui dar neprasidėjus mūšiui.

Tačiau karti tiesa vis tiek geriau už saldžią saviapgaulę.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kas ir kodėl platina kapituliantiškas nuotaikas?“

Mano tėvas sakydavo: bailys du kartus miršta. Taip mirs ir Europa, Europos Sąjunga. Pirmą kartą ji miršta dabar, nuvažiavusi į Maskvą pas Putiną prašyti pasigailėjimo, kitą kartą mirs tada, kai Rusija atkurs imperiją su buvusios SSRS, o gal net platesnėmis sienomis.

Dešimt kartų galingesnė, bet vienuolika kartų bailesnė NATO drebina kinkomis štai jau antri metai. Ir JAV, ir Didžioji Britanija iš baimės net pamiršo, kad, kai iš Ukrainos buvo išgabenamas atominis ginklas, šiai janukovyčių nustekentai valstybei jos žadėjo karinę apsaugą.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Bailys miršta du kartus“

Lietuvai neabejotinai pasisekė. Valstybė turi tvirtą, principingą vadovą. Dalios Grybauskaitės nepavadinsi bloga prezidente. Tai akivaizdu net D.Grybauskaitės kritikams, nors jie ir apsimeta nematą prezidentės nuopelnų.

Pagyrimų verta vien Prezidentės drąsa Rusiją pavadinus teroristinės valstybės požymių turinčia valstybe! Taip atvirai rėžti karčią tiesą į akis mažai kas iš Europos Sąjungos lyderių tedrįsta. Juolab kad Vladimiras Putinas – keršingas. Kremliaus diktatorius medžioja visus savo aršesnius priešininkus. Prisiminkime į Vakarus pabėgusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos arba karą Čečėnijoje kritikavusios žurnalistės Anos Politkovskajos tragiškus likimus. Todėl D.Grybauskaitė – dar ir drąsi prezidentė.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kas po kelerių metų pakeis Dalią Grybauskaitę?“

Vakarų pasaulis gedi. Įvykdytas žiaurus teroro aktas. Aukos bus palaidotos, apraudotos. 

O išvados – ar bus padarytos? Nepanašu. Prancūzijoje (ir ne tik) atsiras daugiau baimės, daugiau ginkluotų policininkų gatvėse, daugiau neapykantos ir keršto. Smurtas gimdo smurtą.

O supratimo, kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo? Ar pakanka tik ginkluotis, visomis šiuolaikinėmis priemonėmis sekti vos ne kiekvieną žmogų?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. O supratimo, kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo?“

Klysta net garsūs ekonomistai, net Nobelio premijos lauretai. Beje, klysta dažnokai.

Tik apie ekonomikos ekspertų klaidas plačioji visuomenė mažai ką nutuokia. Ne visiems į galvą šauna mintis po kelerių metų patikrinti, kokios ekonomistų prognozės pasitvirtino, kurios – žlugo.

Todėl klaidingas idėjas įtakingiausiuose leidiniuose skelbiančius, nepasitvirtinančias ekonomines teorijas milijoniniais tiražais propaguojančius ekonomistus mes tebelaikome įžvalgiais specialistais ir tuomet, kai jie prašauna pro šalį.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pasaulis, kur nėra šimtaprocentinių garantijų“

Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis teisus, kai rašo, jog Lietuvai reikia herojų. Herojų reikia visoms valstybėms, visoms tautoms. Kas nežino šios tiesos? Taip pat nieko nenustebinsime primindami, jog, bėgant metams, požiūris į herojus kartais keičiasi. Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kai herojai ilgainiui nuvainikuojami ar net išmetami į šiukšlyną.

Taip, herojus nelygu herojui. Geriau, kai jie – be menkiausio nuodėmės šešėlio. Tačiau publikacijos „Mums reikia herojaus“ autorius padarė grubią klaidą, kai pamėgino sumenkinti Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną. Girdi, šis vyras nevertas mūsų pagarbos, apdovanojimų ir meninių filmų, nes „nužudęs ar dalyvavęs nužudant ne mažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Teigiamų herojų paieška, profesoriaus apsauga ir pomėgis keliauti“

Slaptai.lt redakcija supranta, jog Lietuvai optimizmas –  reikalingas. Optimizmas padeda laimėti net ir beviltiškiausiose situacijose. Optimizmas skatina dirbti, užuot verkšlenus. Optimizmas verčia ieškoti išeičių, užuot nuleidus rankas.

Tačiau visur reikalingas saiko jausmas. Blogai elgiamės, puldami į neviltį, bet neteisingai elgiasi ir tie, kurie nemato pavojų, sunkumų, išdavysčių. Perdėtas optimizmas gali būti toks pat pavojingas kaip ir depresijon stumiantis pesimizmas, esą beprasmiška stengtis, nes esame per silpni situaciją pakeisti savo labui.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Begalinis optimizmas gali būti pavojingas kaip ir viską apimantis pesimizmas“

bondas-sugrizta

Nesėkmingai Lietuvos prezidento posto siekusio parlamentaro Naglio Puteikio žmona Nika Aukštaitytė – Puteikienė portale 15min.lt priminė gilią prasmę turinčio britų rašytojo Gilberto Čestertono sentenciją, kad žmogus, siekdamas optimaliausio varianto, vis tik nelinkęs eiti sunkiausiu keliu.

Štai toji rašytojo pastaba: „Mes nesistengiame keisti tikrovės, taikydami ją prie idealo; vietoj to keičiame patį idealą – taip lengviau“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviškųjų „džeimsų bondų“ bejėgiškumas“

Kiek šiandien suskaičiuotume lietuviškų silpnybių? Teisinamės ten, kur nederėtų teisintis. Nepadedame tiems, kurie nuoširdžiai rūpinasi valstybės reikalais. Jei jau ką nors darome, tai darome vėluodami… 

Įsiveliame į diskusijas, kurios ne tik kad nereikalingos, bet ir žalą nešančios. Pragmatiškai nusiteikusieji neranda bendros kalbos su romantikais, romantikai – su pragmatikais. Ten, kur turime teisę kalbėti lietuviškai, kalbame angliškai arba rusiškai…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ką stiprina Kinijos elitas?“

klausimas_1

Jei ne šį sekmadienį, tai vėliausiai po dviejų savaičių Lietuva turės naują prezidentą. Portalas slaptai.lt viliasi, jog lietuviai balsavo ne už tuos kandidatus, kurie televizijų debatuose ir laikraščių puslapiuose iškilmingai žadėjo pagerinti satykius su Rusija bei Lenkija. Tikrai neverta pasitikėti politikais, kurie tvirtina žiną, kaip susidraugauti su Maskva ir Varšuva.

Žinoma, mums būtų naudinga turėti nuoširdesnius santykius su dviem savo didžiaisiais kaimynais. Bet su dabartine Rusijos ir Lenkijos valdžia nuoširdesnė bičiulystė – neįmanoma. Neįmanoma tol, kol Rusija ir Lenkija puoselėja ekspansines užmačias. Tad mūsų politikai, ketinantys parodyti, kaip neva galima suminkštinti Maskvos ir Varšuvos širdis, arba nuoširdžiai nesuvokia tarptautinės politikos ypatumų, arba meluoja rinkėjams.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Į kokias situacijas pakliūnama, taikant išimtis ir kompromisus?“

Nejaugi sunku suprasti, kodėl Lietuvai privalu ginti Ukrainą? Nejaugi nebesusigaudome, kodėl Lietuvai dera remti Ukrainą visomis teisinėmis, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis? Nejaugi sunku suvokti, kodėl turime remti ukrainiečius nepaisydami isteriškų Kremliaus pykčių ir grasinimų?

Atsakymas – paprastas. Atremdama karinę ir ekonominę Rusijos agresiją, Ukraina gina ne vien save. Ji gina ir mus, Baltijos šalis. Šis pastebėjimas, beje, priklauso ne portalui Slaptai.lt, o žymiai rusų žurnalistei, disidentei Valerijai Novodvorskajai. Už tokį palyginimą V.Novodvorskaja verta didžiausios pagarbos.

Dėmesio verta ir ši V.Novodvorskajos sentencija: „Jūs turite ginti savo Ukrainą negailėdami savo gyvybės, kaip Dangaus Šimtinė Maidane. Jūs turite ginti savo garbę. Pasikliauti Vakarais neverta. Jie gina tuos, kas priešinasi“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kam nederėtų paduoti rankos?“

Norėjosi ramiai aptarti įvykius Lietuvoje, bet viską užgožė Kremliaus agresija prieš Ukrainą.

Įvykiai žaibiškai keičia įvykius, tai, kas aktualu dabar, po valandos jau nebeįdomu. Nežiūrint, kaip baigsis ši agresija, trys išvados iš to, kas jau įvyko, yra akivaizdžios. 

Pirmoji – Kremliui nusispjauti į visas tarptautines ir dvišales sutartis bei Vakarų nuomonę. Antroji – Vakarų logistika aiškiai šlubuoja. Trečioji – turime reikalą su branduolinį ginklą turinčiu nežinančiu, ką su juo daryti, subjektu.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Viską užgožė Kremliaus agresija prieš Ukrainą“

Būtų kvaila aklai pasitikėti televizijos kanalu „Russia Today“. Rusija sugalvojusi veiksmingų būdų, kurie jai padeda Vakarų viešojoje erdvėje platinti būtent Kremliui naudingą informaciją.

Rusiški dezinformavimo būdai – nesudėtingi. Tiesiog reikalauja investicijų. Pinigų kol kas Rusija nestokoja. Todėl Rusija bent šiuo metu pajėgi per tarpininkus bei kitomis panašiomis priemonėmis įsteigti neva su Kremliumi nesusijusių žiniasklaidos priemonių, skelbiančių daug tarsi objektyvių, tarsi politinės potekstės neturinčių žinių. Vėliau stengiamasi, kad tarsi objektyviais, tarsi politinės potekstės neturinčiais faktais susidomėtų patikimų žiniasklaidos priemonių vardą išsikovoję vakarietiški laikraščiai, televizijos, internetiniai portalai.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kam reikalingos ateivių iš Kosmoso temos?“

Slaptai.lt, prieš šv. Kalėdas užviręs košę dėl visuomenės požiūrio į tuos sekmadieniais išnaudojamus samdomus darbuotojus, kurių darbas nesusijęs su gyvybiškai svarbiais žmonijai reikalais, sulaukė atgarsio.

„Stebisi Europos Sąjungos senbuvės krikščioniškos tautos, kaip Lietuvoje nepaisoma Trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk Sekmadienį“. Juk kas būtų paprasčiau paversti Seime šį Dievo įsakymą įstatymu bent jau pramoninių ir maisto prekių parduotuvių, kavinių ir restoranų akcininkams, uždraudžiant jiems išnaudoti savo darbuotojus ir sekmadienį. Kaip civilizuotoje Europoje. Bet kurgi, juk daugumai lietuviškų runkelių – rinkėjų tokiu atveju bus atimta galimybė pabūti ypatingais ponais nors sekmadienį! Ar rinks toks runkelis į Seimą tokį kandidatą, kuris atims iš jo šią galimybę?“, – rašė tada Slaptai.lt.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Sekmadienį švęsk“

Garliavos istorija tęsiasi. Gruodžio 17 d. Seime buvo svarstomas Baudžiamojo kodekso pataisų, didinančių atsakomybę už lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, projektas. Taip pat ir senaties netaikymas tokiems nusikaltimams, leidžiant jau pilnametystės sulaukusiai aukai (ar artimiesiems), jei jos žmogaus ir vaiko teisės buvo pažeistos teismuose, atnaujinti teisminį tyrimą. Buvo siūloma už tokius nusikaltimus padaryti atsakingais ir juridinius asmenis.

Nėra abejonių, kad projektas bent iš dalies buvo „pririštas“ prie Seimo narės Neringos Venckienės dukterėčios likimo. Visas pataisas Seimas atmetė.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Komunistų ir pedofilų šalis“