Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaukazas – ypatingas regionas. Įsispraudęs tarp dviejų jūrų, paskendęs aukštuose kalnuose, padabintas vešlių ir turtingų slėnių. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.

Istoriškai tai kultūrinės, karinės, religinės ir politinės konkurencijos arena. Dėl pozicijų Kaukaze visą laiką kovėsi trys jėgos – Turkija, Iranas ir Rusija. Pastaroji regione įsigalėjo tik XIX a. viduryje, išvijusi kadžarų dinastiją, 131 metus valdžiusią Persiją. 

Čia ilgus amžius didžiulę įtaką turėjo įvairios imperijos, bet anksčiausiai – VII a. pr.m.e. – minima Armėnijos karalystė. 301 metais ji tapo pirma krikščioniška valstybe pasaulyje, bet musulmonams užėmus Iraną, regioną užėmė arabai, o 1045 m. Armėnijos emyratą užvaldė Bizantija. Žlugus Bizantijai 1204 m., galingiausia krikščioniška šalimi visuose Artimuosiuose Rytuose buvo Gruzija. Vėliau Kaukazą valdė turkai, mongolai, vietinė karalystės, Persija ir galiausiai Rusija.

Naujaisiais laikais, žlugus SSRS, 1991 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija – didžiausios Kaukazo teritorijos – tapo nepriklausomos, bet ir tuomet regionas neišvengė konfliktų ir karų: Kalnų Karabacho karas (1988–1994 m.), Osetinų-ingušų konfliktas (1989–1991 m.), Abchazijos karas (1992–1993 m.), Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.), Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.) ir Pietų Osetijos karas (2008).

Ekspansinė Rusijos politika

Kone visi jie pažymėti vienu ekspansiniu ženklu: savo nagus prie jų prikišo Rusija. Iki šiol Maskvos propagandistai tvirtina, kad nuo seniausių laikų Rusija tik ginasi, tai yra, visuomet kariauja „šventą karą“. Anaiptol. Pasitelkę savo tradicinius sąjungininkus armėnus jie nuo Petro I laikų įgyvendina savo interesus šiame regione.

Žinomas istorikas profesorius Algimantas Liekis savo knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ (Mokslotyros institutas, 2016) skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidimuose“ pabrėžė, kad „Rusija, jos caras Petras I, matydamas, kad Kaukazą ir išėjimą į Pietų jūras gali dar negreitai laimėti ginklu, ėmė ieškoti sąjungininkų tarp pačios Osmanų imperijos tautų, ir čia perspektyviausiai atrodė armėnų tauta, taip pat kaip ir rusai krikščionys. Ji buvo susikūrusi mitą apie savo turėtą galingą valstybę ir senovinę didybę ir manė, kad geriausia sąjungininkė gali būti tik krikščioniškoji Rusija. Ypač viltingai į ją žiūrėjo Armėnų krikščionių bažnyčios hierarchai.

Algimantas Liekis. Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.

Dar 1701 metais armėnai, neradę paramos Europos šalyse, kreipėsi į Petrą I, ir nuo to viskas prasidėjo. Po trejų metų šios bažnyčios atstovas Izraelis Orius nugabeno į Peterburgą Popiežiaus tarpininkavimo raštą, kuriame prašė perimti armėnus caro globon ir visiškai remti kovoje su musulmonais. Netrukus pasirodė Petro I dekretai, kad armėnai gali atvažiuoti į imperiją be jokios baimės, įsikurti, gyventi, prekiauti. Iki tol jų Rusijos imperijoje išvis nebuvo.

Ilgai laukti nereikėjo: jau per 1722-1723 m. karą su persais Rusijos kariuomenė užvaldė Kaspijos jūros pakrantes ir daug azerbaidžaniečių miestų ir čia atkeldino armėnų krikščionis.

Paskui estafetę perima Jekaterina II, kurios įsakuose bylojama: „Leidžiame jums valstybėje naudotis ne tik visomis tomis teisėmis ir privilegijomis, kaip visi kiti pavaldiniai, kurie mūsų ir mūsų protėvių malone naudojasi, tačiau priedo ir papildomomis (ilgas sąrašas).“

Kaukazas tada dar nebuvo galutinai Rusijos imperijos dalis, vyko nuolatiniai kivirčai su Iranu ir Turkija. O štai azerbaidžaniečiai, kaip ir totoriai, Petrui I buvo lyg ašaka gerklėje. Reikėjo perkelti sau ištikimus pavaldinius, kad ir visą etnosą, bei sukurti forpostą, tarnaujantį imperijai.

Žurnalistas Leonas Jurša savo tyrime „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Vilnius, 2017) rašo, jog Petras I Šiaurės Azerbaidžane, o Jekaterina II Karabache ketino įkurti jai pavaldžią ir ištikimą armėnų valstybę, kad Rusija įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Jų pastangas tęsė Aleksandras I, o tai padaryti galiausiai pavyko Nikolajui I… Kitaip sakant, Rusijos carai žarijas puikiai žarstė kitų – pirmiausiai vasališkai atsidavusių armėnų – rankomis…

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

„Skaldyk ir valdyk“ su parankinių pagalba

Iš tikrųjų, nesantaikos grūdą tarp Kaukazo tautų pasėjo carinė Rusija, visą XIX a. pirmąją pusę plėtusi savo įtaką Kaukaze. Mokomajame portale Istorija.lt rašoma, kad, kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Šio amžiaus pradžioje Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnijos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Bet ir ši galiausiai krito XIX a. viduryje.

Carinei, sovietinei ir putiniškai Rusijai lengviau įgyvendinti savo tikslus, kai atsiranda vietinių lyderių, netgi tautų, ieškančių prieglobsčio imperijose. Tokia buvo ir Armėnija, kuri, neturėdama jokio išėjimo į pasaulines jūras ir platesnes teritorijas, didžiuodamasi vien savo senąja praeitimi, ėmė vasališkai tarnauti stipresniajai jėgai. Jie iki šiol didžiuojasi sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų, jie ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, ir t.t. Bet tai tuščias pasididžiavimas.

Ar buvo armėnų genocidas?

Tragiškas istorijos pavyzdys – vadinamasis armėnų genocidas 1915 m. Dar ir šiandien gaji versija, uoliai skleista sovietmečiu, esą Osmanų imperija per kelerius metus, pradedant 1915 m. balandžio 24-ąją ir baigiant kokiais 1923 m., kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai, buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų. Pagal JAV istoriką ir demografą, Turkų istorijos studijų instituto profesorių Džastiną Makkartį (Justin McCarthy), imperijoje tada gyveno 1,698 mln. armėnų tautybės žmonių.

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat, Didžiajame (Pirmajame pasauliniame) kare Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o kur kas daugiau – apie 200 tūkstančių – carinėje Rusijos armijoje. Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino abiejose kariuomenėse tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje.

Tai armėniškoji versija, kuri tapo populiari visame pasaulyje ir netgi prilyginama holokaustui. Ypač daug pastangų čia deda sionistinės jėgos ir visokie žydų centrai, nuo seno konfliktuojantys su islamiškuoju, ypač šiitų (Iranas, Azerbaidžanas), pasauliu ir remiantys stačiatikių (Rusija, Armėnija) terpę.

Dėl genocido versijų susipriešinimo kilo nemažai diplomatinių skandalų. Vienas jų įsiliepsnojo 2012 m. tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyko aštrios diskusijos, o balandžio 24-ąją Barackas Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti NATO sąjungininkės Turkijos. Beje, jo nevartojo ir Donaldas Trumpas, šiemet sakydamas kalbą Kapitolijuje šios sukakties proga.

Užtat Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės). Turkija buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus. Iki 2012 m., kaip pranešė portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos. Deja, šis pripažinimas nei liepsnojančių regioninių konfliktų, nei paties genocido esmės neišsprendžia, o tik pagilina nesutarimus tarp konfliktuojančių ir diplomatinius santykius nutraukusių šalių.

Žudynes pradėjo armėnai…

Šiaip jau pats genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukomponavo kalbėdamas apie 1915 m. armėnų, graikų ir asirų genocidą. Armėnų genocido (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo prarasta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių, pasak mokslininkų, istorija yra kur kas sudėtingesnė, nei teigia armėnų pusė, sakanti, kad turkai tiesiog negailestingai naikino armėnus, o tam esą nebuvo jokios svarios priežasties.

Turkai šoka Vilniaus Rotušės aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priežastis buvo. Gi turkiškoji pusė įrodinėja, kad jokio genocido nebuvo. O pažaboti armėnų teroristus prireikė po daugybės armėnų sukilimų, trukusių šimtmetį nuo 1815-ųjų, kai armėnai išžudė dešimtis tūkstančių turkų. Tada osmanų vyriausybė informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų, stačiatikių dvasininkų. Už bendradarbiavimą su Rusija tūkstančiai armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas.

Turkijos laikraščio „Star gazete“ apžvalgininkas Resulas Tosunas (Resul Tosun) aiškina, kad armėnai Osmanų imperijoje tarnavo carinei Rusijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą nuolat rengė sukilimus prieš islamiškąją valdžią. Jie formavo partizanų būrius ir užpuldinėjo musulmonų kaimus. Taip rusų okupuotose teritorijose armėnų smogikai išžudė apie 120 tūkstančių musulmonų. Todėl turkai pradėjo vykdyti vadinamą „perkėlimo programą“ ir visus armėnus, galinčius priešintis Osmanų imperijai, išsiuntė iš šalies rytų į pietus, kur daugiausiai plytėjo dykumos. Vakariniai rajonai nebuvo paliesti. Ištremtieji buvo aprūpinami vandeniu ir maistu, jų likęs turtas buvo saugomas, rašo „Star gazete“.

Iš tiesų, perkėlimo metu nuo ligų ir nepriteklių mirė apie 60 tūkst. armėnų. 1397 jų aktyvistai, priešinęsi valdžiai, buvo nuteisti kalėti ir mirties bausme. Kai karas baigėsi, 1918 m. gruodžio 22 d., apie 200 tūkst. armėnų grįžo į savo namus, bet buvo akylai stebimi policijos. Įsikurti iš biudžeto jiems buvo skirta 120 mln. lirų, t.y. apie milijardas JAV dolerių. O kai karas baigėsi, vadinamasis „genocidas“ išblėso.

Tariamai išžudytųjų skaičius – daugiau kaip 1,6 mln. – neišlaiko jokios kritikos, rašo Turkijos spauda. Osmanų imperijoje 1919 m. iš viso gyveno 1,4 mln. armėnų tautybės asmenų. Kaip čia išeina, stebisi R. Tosunas: iš beveik 1,7 mln. išžudyta 1,5 mln. ir dar liko 1,4 mln.?

Vadinasi, genocido sąvoka šiuo atveju sunkiai pritaikoma. Turkija neginčija 100 tūkstančių armėnų aukų, bet kartu pateikia ir kitą skaičių: šio konflikto metu žuvo 120 tūkst. musulmonų. Tai abipusis skausmas. Kartu ji ragina sukurti tarptautinę istorikų komisiją ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priimti sprendimus balsuojant parlamentuose.

Vietoj išvadų

Atidžiau pažvelgėme į vieną istorinį Kaukazo skaudulį, išeinantį už posovietinės erdvės ribų. O jų buvo ir yra daugiau. Informacinę erdvę užvaldžiusios armėniškosios-rusiškosios propagandinės klišės šiuos konfliktus traktuoja vienpusiškai, nepalikdamos vietos kitoms, kur kas tikroviškesnėms versijoms, kurios vertina ir konfliktų priežastis, kilmę, ir jų pagrindinius iniciatorius, ir konflikto padarinius. Tiek vadinamasis armėnų genocidas, tiek tebevykstantis Kalnų Karabacho konfliktas, tiek Chodžaly tragedija nepasiduoda vien tik armėniškoms interpretacijoms. Juo labiau, kad beveik visur (kaip, beje, visoje posovietinėje, ir ne tik posovietinėje, erdvėje) pastebimas ekspansinis Rusijos pėdsakas.

Kita vertus, Armėnijos ambicijos, nuolat eskaluojant įvairius konfliktus, neturi menkiausio loginio ir ekonominio pagrindo. Prie jūrų išėjimo neturinti Armėnija negali lygintis su savo kaimyne nei gyventojų skaičiumi (apie 3 mln. ir 10 mln.), nei plotu (30 t. kv. km ir 86 tūkst.), nei žemės ištekliais. Armėnija importuoja visą kurą iš Rusijos, o tai didina jos priklausomybę nuo Maskvos. Smarkiai skiriasi ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir nedarbo lygis: Armėnijos jis siekia 19 proc., o Azerbaidžane – 13 proc. Šiuos skaičius skelbia JAV CŽA duomenų bazė „The World Factbook“.

Niekas netvirtina, kad tai lemia valstybių santykius ar tautų tarpusavio gyvenseną. Tačiau Jerevano nuolaidžiavimas tiems, kurie kursto šią – religinę ir tautinę – nesantaiką, užkerta kelia kaimyniškoms deryboms tiek bendradarbiavimo srityje, tiek sprendžiant etninius konfliktus, tiek aiškinantis istorines nuoskaudas.

2019.05.06; 13:30

Rusijos aukštesniuosiuose parlamento rūmuose trečiadienį buvo suimtas politikas Raufas Arašukovas. Jis areštuotas dėl kaltinimų žmogžudystėmis.

Rusijos senatorius Raufas Arašukovas. EPA-ELTA nuotr.

Anot Rusijos tyrimų komiteto, senatorius R. Arašukovas kaltinamas sąsajomis su dviejų žmonių nužudymu 2010 m. ir dalyvavimu kituose nusikaltimuose. 

32 metų amžiaus R. Arašukovas, kuris atstovauja Karačiajų Čerkesijos Respublikai (Rusijos Federacijos respublika Šiaurės Kaukaze), suimtas aukštesniuosiuose Rusijos parlamento rūmuose per parlamento posėdį. 

Pasak naujienų agentūros „RIA Novosti“, buvo panaikintas R. Arašukovo parlamentinis imunitetas ir, baiminantis, kad politikas bandys pabėgti, jis suimtas parlamente.

Tyrėjai mano, kad senatorius yra susijęs su dviem užsakomosiomis žmogžudystėmis Čerkesko mieste. 2010 metų kovą buvo nušautas jaunimo judėjimo „Adyge-Khase“ lyderis Aslanas Žukovas. Po dviejų mėnesių buvo sumuštas ir nušautas Karačiajų Čerkesijos prezidento patarėjas Fralas Šebchukovas. Teigiama, kad politikas yra susijęs ir su kitais nusikaltimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.31; 02:29

Rusija įspėjo JAV finansuojamas žiniasklaidos priemones – radijo stotis „Amerikos balsas“ (Voice of America) ir „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“ (Radio Free Europe/Radio Liberty)“ – kad jos gali būti priverstos užsiregistruoti Rusijoje „užsienio agentais“, informuoja BBC.

Rusijos teisingumo ministerija paminėjo devynias užsienio žiniasklaidos priemones, kurioms įtakos turės Rusijos žemesniųjų parlamento rūmų priimtas naujas įstatymas. Nors įstatymui dar turi pritarti aukštesnieji Rusijos parlamento rūmai ir galiausiai jį turi pasirašyti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Naujas Rusijos įstatymas paveiks Rusijoje veikiančius užsienio šalyse įregistruotų žiniasklaidos priemonių, kurios gauna finansavimą iš užsienio, filialus.

Į sąrašą pateko tinklalapiai, radijo stotys ir televizijos stotys, kurias valdo JAV vyriausybės finansuojami transliuotojai ir kurie koncentruojasi į Šiaurės Kaukazą ir Krymą. Kai kurios jų transliacijos yra totorių ir baškirų kalbomis. Tarp jų pateko „The Caucasus.Reality“, „Crimea.Reality“, „Sibir.Realii“, „Idel.realities“, „the Present time“, „Radio Liberty’s Tatar-Bashkir service (Azatliq Radiosi)“ ir „Faktograf“.

Rusija tokio žingsnio ėmėsi po to, kai Rusijos valstybės kontroliuojamam transliuotojui „Russia Today“ (RT) buvo nurodyta užsiregistruoti Jungtinėse Valstijose užsienio agentu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.17; 00:01

Vieni tvirtina, kad užpuolimo grėsmės praktiškai nėra. Tai, visų pirma, todėl, kad Baltijos šalys yra NATO narės, o NATO yra stipresnė už Rusiją.

Kiti abejoja, ar tikrai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su jo aplinka nesusigundys, panaudodamas branduolinį šantažą, užpulti Baltijos valstybes. Ir atkurti buvusią SSRS Pabaltijo karinę apygardą nuo Sankt Peterburgo iki Kaliningrado. Mat nesutarimai Europos Sąjungoje dėl sankcijų Rusijai griežtumo byloja, kad panašūs nesutarimai gali iškilti ir tarp NATO narių (o jų dauguma – ir ES narės). Ir priimant sprendimą, kaip ginti užpultas Baltijos valstybes, NATO sutarties 5 straipsnis visoje apimtyje gali ir nesuveikti.

Continue reading „Ar užpuls Rusija Baltijos valstybes?“

Ukrainos Krymo problemą Vladimiras Putinas pagaliau išsprendė. Be karo, pasauliui nepritariant. Rusija tiesiog Krymą persirašė.

Tiesa, pasaulio notariatas to fakto kol kas nepatvirtino.

Ir saliutavo Maskva vos ne kaip po hitlerinės Vokietijos kapituliacijos. Na, kapituliacijos proga bent milijonus žuvusiųjų galima buvo pagerbti. O čia – paprasčiausia atviroji vagystė.

Kas čia vyksta?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Krymas ir Artimieji Rytai“

Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.

Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.

Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.

Continue reading „Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo“

Prieš užskliausdama „plieninį žiedą“ aplink Sočį, Rusija pasamdė darbams Olimpiadoje tūkstančius žmonių, primena The Daily Beast žurnalistas Jacobas Siegelas. Tikimybė, kad smogikai įsiliejo į aptarnaujančio personalo gretas ir dabar ruošiasi suduoti smūgį, nepaprastai didelė, mano saugumo ekspertai.

„Rusai padarė didžiulę klaidą, jie iš anksto paskelbė, kad suskliaus „plieninį žiedą“, – pasakojo autoriui Olimpiados–1996 Atlantoje saugumo tarnybos vadovas Bilas Retbernas.

Pasak jo, tai davė piktavaliams laiko prasiskverbti į miestą ir pradėti ruoštis atakai gerokai prieš saugumo priemonių sugriežtinimą. Sočio išvalymo ir Žaidynių sostinės atitvėrimo nuo neramaus Šiaurės Kaukazo operacija nebuvo paprastas dalykas, ir ją lydėjo masiniai musulmonų mažumos atstovų bei disidentų areštai ir užpuldinėjimai, rašo žurnalistas. 

Continue reading „Kovotojai vis tik galėjo prasiskverbti į Sočį“

Po dviejų iš eilės teroro aktų Rusijos Volgograde, sekmadienį ir pirmadienį kai kurios valstybės ėmė rimtai svarstyti, ar išleisti ne tik savo vadovus, bet ir savo sportininkų komandas į žiemos olimpines žaidynes Sočyje. Galima spėti, kad po to seks grandininė reakcija ir tose demokratinėse valstybėse, kurių vadovai, veikiami savo šalių demokratinių institucijų (seimų, pavyzdžiui), taip pat nesiryš palaiminti ar atšauks savo šalies sportininkų kelionę į Sočį.

Nes jei kas nors negero jiems ten atsitiktų, jie ir būtų atsakingi. Ir tai jiems demokratijos sąlygose nepraeis be politinių, o gal ir teisminių už žalos atlyginimą, pasekmių.  

Krenta į akis ir tai, kad net Barackas Obama atsisakė dalyvauti Sočio olimpinėse žaidynėse, nors pastaruoju metu jo kolega Rusijoje Vladimiras Putinas daug ką padarė, pademonstruodamas gerą valią JAV pageidavimų sąraše, amnestuodamas daugelį JAV užtariamų Rusijos kalinių (vien Michailo Chodorkovskio išlaisvinimas ką turėjo reikšti). O ką jau kalbėti apie JAV karinį tranzitą iš Afganistano į Klaipėdą.

Continue reading „Teroro aktas Volgogrado stotyje ir Rusijos FST“

Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.

Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Gerai, kad Prezidentė nevyksta į Sočį“

Juodosios jūros kurortas Sočis kadaise buvo mėgstama komunistų partijos bosų poilsio vieta. Dabar – atnaujintas, žibantis stiklu, plienu ir betonu – Sočis ruošiasi sutikti 2014 metų žiemos olimpiadą, rašo Šiaurės Kaukazo projekto International Crisis Group vadovė Jekaterina Sokirianskaja laikraštyje The New York Times.

Vladimiro Putino požiūriu Olimpiada Sočyje parodys pasauliui, kad Rusija išsprendė problemas neramiose Šiaurės Kaukazo respublikose ir vėl tapo stipri ir vieninga supervalstybė, rašo autorė. „Realybė, slypinti už šių viešųjų ryšių, visiškai kitokia“, – pažymi ji.

Teisių gynėja mini represijas prieš čerkesus užkariaujant Kaukazą XIX amžiuje ir čerkesų aktyvistų grupių, siekiančių, kad valdžios veiksmai būtų pripažinti genocidu, ketinimus savo reikalavimus pareikšti Žaidynių laikotarpiu.

Continue reading „Žiemos žaidynės, kaukazietiškos kančios“

Lietuva gali didžiuotis

Lietuvoje šalia Energetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos bus kuriamas dar vienas NATO centras – NATO antiterorizmo centras Europoje prie Valstybės saugumo departamento (VSD). Apie tai praneša portalas SLAPTAI.LT.

Centro tikslas – suvienyti NATO valstybių Europoje pastangas kovoje su tarptautiniu terorizmu panaudojant neabejotinai pažangiausius Lietuvos pasiekimus šioje srityje. Būtent jų dėka Lietuva yra vienintelė NATO šalis, kurioje tarptautinis terorizmas neturi jokių šansų. Visi teroristų bandymai įbauginti Lietuvos darbo žmones VSD dėka baigdavosi dar neprasidėję.

Tokio dėmesio Lietuva Vilniuje susilaukė nugalėdama savo istorinę varžovę Rusiją, kuri pretendavo tapti NATO antiterorizmo centru ne tik Europoje, bet ir Eurazijoje.

Continue reading „Lietuva taps NATO antiterorizmo centru Europoje“

2005 metų kovo 8 dieną klastingai, žiauriai ir ciniškiausiai buvo nužudytas Aslanas Maschadovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas. Jo neapraudojo ir nelydėjo iškilmingai į paskutinę kelionę, kaip lydimi tokio rango asmenys, ir kaip to reikalauja civilizuotų šalių etika. Jo kūnas nebuvo palaidotas žemėje, kaip to reikalauja visų tautų ir visų religijų papročiai.

Jis nebuvo grąžintas savo šeimai; jį pagrobė. Kas? Ogi tie, kas kasdien pagrobia nuo 10 iki 100 taikių čečėnų: barbarai rusai ir jų pakalikai – Kadyrovo čečėnai, kuriuos žmonės vadina tautos išdavikais.

Continue reading „Aslaną Maschadovą nužudė 2005-ųjų kovo 8-ąją“

lezginka

Kaip ir Leonidas Brežnevas anksčiau, dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas svajoja apie turizmo plėtrą Kaukazo respublikose. Bet ši politika atsimuša į nestabilumą ir korupciją.

Taip rašo Pjeras Avrilis laikraštyje “Le Figaro”.

„Pasak kompanijos „Šiaurės Kaukazo kurortai“ vadovų, po trejų metų kalnų slidinėjimo kurortas Archyzas bus panašus į „Trois Vallées“. Archyzas, būsimasis rusų slidžių sporto centras, plyti į vakarus nuo Elbruso kalno Karačiajevo Čerkesijoje respublikoje.

Continue reading „Ambicingi Vladimiro Putino planai užminuotame Kaukaze“

rusai_kursantai

RF ginkluotųjų pajėgų (GP) padaliniai antrąjį šių metų pusmetį planuoja dalyvauti apie 50 taktinių mokymų ir treniruočių su  užsienio šalių GP kariais. Apie tai informavo RF gynybos ministerijos Spaudos ir informacijos valdyba.

„Bus stiprinamas karinis bendradarbiavimas su Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalimis narėmis. Su KSSO šalimis suplanuoti 7 kariniai mokymai“, – teigiama pranešime.

Continue reading „Karinės žinios iš Rusijos: antrąjį šių metų pusmetį suplanuota itin daug pratybų“

politkovskaja 009

Prabėgo penkeri metai po žymios rusų žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo. Ir štai Rusijos Temidė netikėtai pareiškia, jog tyrimas artimiausiu metu bus sėkmingai užbaigtas.

Rusijos tyrėjai pasidžiaugė galėsiantys netrukus pasakyti, kas ir kodėl nužudė principingumu ir drąsa pasižymėjusią žurnalistę, nebijojusią dėl nusikaltimų Čečėnijoje kritikuoti nei tuometinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino, nei Čečėnijos Respublikos vadovo Ramzano Kadyrovo.

Taigi šią savaitę buvo sulaikytas buvęs milicijos papulkininkis Dmitrijus Pavliučenkovas. Jam oficialiai pateikti kaltinimai dėl šios žmogžudystės organizavimo. “Financial Times” leidinys rašo, jog D.Pavliučenkovo sulaikymas rusų tyrėjams turėtų padėti išsiaiškinti, kas tikrieji užsakovai. Oficialusis Rusijos Generalinės prokuratūros atstovas Vladimiras Markinas pareiškė, jog Pavliučenkovas savo pavaldiniams liepė sekti žurnalistę A.Politkovskąją likus kelioms dienoms iki lemtingojo šūvio. Ne tik liepė sekti kiekvieną žinomos žurnalistės iš “Novaja Gazeta” žingsnį, bet ir sulaukė honoraro už jos nužudymo organizavimą.

Continue reading „Žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo byloje – naujas postūmis“

doku-umarovas

Pastaruoju metu Rusijos Šiaurės Kaukazo regione vyksta pastovūs susirėmimai tarp Rusijos federalinės kariuomenės dalinių bei specialiųjų padalinių ir už savo tautų laisvę kovojančių partizanų būrių.

Kovo 28 dieną pranešta, kad Rusijos specialiosios pajėgos Ingušijoje nukovė 17-a partizanų. Daugumos nukautųjų asmenybės jau atpažintos, o keli kūnai dar neatpažinti. Teigiama, kad tarp jų gali būti ir vienas iš pagrindinių partizanų lyderių – Kaukazo emyras Doku Umarovas. Tačiau ar tikrai D.Umarovas žuvo, paaiškės tik po išsamios ekspertizės. Žuvusiųjų tarpe yra vienas iš D.Umarovo artimos aplinkos žmonių Aslanas Butukajevas, vadinamas emiru Chamzatu. Žuvo ir dar keli žymesni modžahedų (taip save vadina Šiaurės Kaukazo partizanai) vadai.

Continue reading „Pranešama apie galimą Doku Umarovo žūtį“

fsb_maziukas_n

2011 metų kovo 9 dieną apie 16 val. 30 min. Maskvoje, Mičiurino prospekte, netoli FSB akademijos pastatų komplekso, visuomeninio transporto stotelėje laikrodinio mechanizmo pagalba buvo susprogdinta galinga bomba.

Manoma, kad jos galingumas prilygo 200 – 400 gramų trotilo.  Sprogmuo buvo užtaisytas vinimis, galinčiais skrieti 50 metrų spinduliu.

Kovo 11 d. du sprogimai nugriaudėjo Maskvos šiaurės rytų rajone, Milašenkovo gatvėje, prie 12-ojo namo. Bombos buvo padėtos ant apleisto garažo stogo, jų galingumas – apie 200 gramų trotilo. Bombos užtaisytos metalo gabaliukais, vinimis. Išdužo aplinkinių gyvenamųjų namų langai.

Continue reading „Bandyta susprogdinti net tris FSB objektus“

Copy of nov

RTVi laidoje “Osoboje mnenije” vėl kalbėjo žymi Rusijos politikė, žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

Pagrindinė tema – teroro aktas, surengtas Maskvos tarptautiniame Domodedovo oro uoste.

Politikę, žurnalistę V.Novodvorskają kamantinėjusi laidos vedėja teiravosi, kas gi kaltas, kad Rusijoje įsigali pavojinga tendencija – teroro aktų kas kart daugėja. V.Novodvorskajos mintys apie šiandieninį terorizmą, nuo kurio kenčia ir Amerika, ir Europa, ir Rusija, – pasirodė esančios originalios.

Mano manymu, V.Novodvorskajos pastebėjimai apie priežastis, skatinančias terorizmą, – vertos rimtesnės analizės. Į jos pastabas derėtų įsiklausyti net ir Lietuvos slaptųjų tarnybų vadovams.

Continue reading „Prieš Rusiją nukreiptas terorizmas ne toks pat, kaip – antiamerikietiškas terorizmas“

turkija_skareles_1

Šiandienos pasaulyje vis labiau plintanti islamofobija – tai viena iš pagrindinių ksenofobijos formų, greta antisemitizmo ir dar kelių smarkiai paplitusių ksenofobijos formų.

Islamofobija tampa propagandiniu ginklu totalitarinių režimų, įtakingų slaptųjų ložių ir kai kurių tarptautinių verslo sindikatų rankose. Šios ksenofobijos formos kurstymu suinteresuotos ir kai kurios slaptosios tarnybos, savo ataskaitose prikurianančios daug nebūtų grėsmių, ir taip išsireikalaujančios didžiules pinigų sumas iš savo šalių vyriausybių vadinamųjų antiteroristinių programų.

Rusijos Šiaurės Kaukazo regione vykstantis pastovus islamo dvasininkų žudymas – tai akivaizdus  įrodymas, kad okupacinė administracija nuožmiai persekioja islamo pasekėjus.

Continue reading „Kas, kaip ir kodėl kursto islamofobiją?“