tremtis

Imperatorė Jekaterina II savo 1783 metų manifeste dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės žemių pavergimo žadėjo totorius laikyti lygiais su kitais Rusijos valdiniais, saugoti ir ginti juos pačius, jų turtą, šventyklas ir neikėsinti į laisvą tikėjimo išpažinimą. Po 135 metų Rusijos bolševikai musulmonus vadino savo broliais ir skelbė neliesią jų tikėjimo ir kultūros, gerbsią tautų apsisprendimo teisę…

Raudonasis teroras Kryme

Per visą pilietinį karą, istorikų tvirtinimu, bolševikai labiausiai siautėjo Kryme, kur įžengė 1920 metų rudenį, traukiantis iš pusiasalio generolo Piotro Vrangelio vadovaujamai Rusų kariuomenei. Spėjo pasitraukti toli gražu ne visi, kiti nė neketino bėgti, nes bolševikai žadėjo ginklus sudėjusiųjų nebausti.

Tačiau netesėjo: kelias dešimtis tūkstančių karininkų ir kareivių bolševikai paėmė į nelaisvę ir daugelį nužudė. Netrukus po 1920-ųjų rudens teroro išeivijos spauda Sevastopolį pavadino pakaruoklių miestu – tiek daug buvo pakartųjų karininkų, kareivių ir pusiau išrengtų civilių pagrindinėse gatvėse: ant stulpų, medžių ir net paminklų. Apskritai, Krymo miestuose 1921 metais gyventojų buvo 106 tūkstančiais mažiau negu 1917-aisiais, daugelis kaimų liko tušti (Быкова Т. Б. Красный террор в Крыму. – Киев, 2002). Amžininko liudijimas apie vieną totorių kaimą: Sužinoję artėjant bolševikų gaujas, sėjančias visur smurtą, visi kaimo gyventojai, su seniais, moterimis ir vaikais, patraukė į kalnus (Оболенский В.А. Крым в 1917–1920-е годы // Крымский архив. Симферополь. 1994. №1).

Oficialiais sovietų duomenimis, tik didžiausiuose pusiasalio miestuose bolševikai sušaudė, nuskandino ir kitais būdais nužudė daugiau kaip 56 tūkstančius klasinių priešų (nepagailėjo sužeistųjų ir gydytojų su gailestingosiomis seselėmis, uosto darbininkų – proletarų…). Kiti autoriai, įvykių amžininkai, kaip antai išeivijos istorikas Sergejus Melgunovas, nurodo buvus 120 tūkstančių aukų. Šis istorikas 1923 metais Vokietijoje išleistoje savo knygoje „Raudonasis teroras Rusijoje“ rašė, kad tai buvo pasaulyje neregėto masto žudynės ir neįmanoma pralieti daugiau žmonių kraujo, negu jo praliejo bolševikai. Vėlesniais laikais šią knygą du kartus išleido Niujorke, kitur, o 1990-aisiais ji pirmą kartą išėjo ir Sovietų Sąjungoje; pastarąjį kartą Rusijoje ji pasirodė 2008 metais (Мельгунов С.П. Красный террор в России (1918-1923). – М.).

Baronas Vrangelis su maištaujančiais jūreiviais susidūrė dar 1918 metais, kai bolševikai čia pasirodė pirmą kartą. Į jo namus Jaltoje atėję jūreiviai tikino: Mes kitų neliečiame, tik tuos, kurie su mumis kariauja. Ir paaiškino: Mes tik su totoriais kariaujame, motinėlė Jekaterina Krymą prijungė prie Rusijos, o jie nori atsimesti (Врангель П. Н.Воспоминания. В 2 т. – М., 1992). Baroną suėmė ir vos nesušaudė. O štai 1918 metų vasario pabaigoje (trys žudynių naktys buvo pavadintos Baltramiejaus naktimis) vieną Krymo totorių nacionalinio sąjūdžio vadovų, nacionalinės vyriausybės (direktorijos) pirmininką Čelebijevą – sušaudė. Čelebijevas linko suburti Kryme visoms tautybėms atstovaujančią demokratinę respubliką (įkurti žaviojoje Krymo saloje tikrą civilizuotą Šveicariją). 1917 metų spalio 26 d. Krymo totorių suvažiavimas (kurultajus) įteisino nepriklausomą valstybę – Krymo Liaudies Respubliką. Nacionalinė vyriausybė turėjo dragūnų eskadronus, šie netgi mėgino išlaisvinti iš bolševikų Sevastopolį.

Jūreiviai kariavo su totoriais pagal savo kažin kokius įstatymus, nes patys bolševikų vadai kalbėjo priešingai. Bolševikų laikraščiuose kelios savaitės po 1917-ųjų rudenį įvykdyto valstybės perversmo išspausdintame atsišaukime į visus darbo žmones musulmonus (taip pat ir Krymo totorius) rašyta, kad carai, Rusijos tautų engėjai, griovė mečetes ir šventyklas, o nuo šiol jūsų tikėjimas ir papročiai, jūsų nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Tautų teises gina revoliucija ir jos organai, tad palaikykite šitą revoliuciją ir jos visateisius atstovus! Pasirašė liaudies komisarų tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas) ir tautybių reikalų liaudies komisaras Džiugašvilis (Stalinas). Vėliau platino lapelius su kreipimusi į brolius totorius, kuriame tikino bolševikus esant ne jų priešus, kaip meluoja buržujai ir karininkija, o draugus. Bolševikai nori, kad nei viena tauta neengtų kitos, pripažįsta tautų apsisprendimą, tikėjimo, kalbos laisvę.

Bolševikams galiausiai užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metų rudenį buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų. Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo (К провозглашению Крымской республики// Жизнь национальностей. № 23, 25.10.1921). Kryme vietinėmis tautomis ((kоренными национальностями) sovietų valdžia pripažino Krymo totorius ir karaimus. Tačiau šios tautos jau nebebuvo šeimininkėmis savo namuose.

Retino badas ir represijos

Kaip sakyta, raudonąjį terorą Kryme lydėjo badas, siautėjęs iki 1923 metų vasaros. Maskva nesiteikė išgirsti Krymo ASSR vadovų maldavimų pripažinti Krymą badaujančiu regionu ir nutraukti pusiasalyje maisto produktų nusavinimą (iš Krymo 1922-ųjų pavaar įvežė net sėklinius grūdus; kaip rašė Kryme visus tuos metu gyvenęs poetas Maksimilijanas Vološinas, valstiečiai sėti važiuodavo naktimis). Anksčiausiai, 1921 metų rudenį, badas užklupo romų varguomenę, o netrukus užpuolė kalnuose gyvenančius Krymo totorius, teturinčius menkus žemės rėželius ir beveik neauginančius javų. 1922 metų vasarį-balandį badą kentė apie 400 tūkstančių žmonių – 6 iš 10 pusiasalio gyventojų.

Iš Krymo Autonominės Respublikos valstybiniame archyve esančių dokumenų matyti, jog žmonės alkiui numalšinti gaudė šunis ir kates, mito odomis, įprastu reiškiniu tapo kanibalizmas; siautėjo plėšikai, žmogžudžiai, sukčiai. Nuo bado mirė daugiau kaip 100 tūkstančių pusiasalio gyventojų, iš jų – apie 75 tūkstančiai Krymo totorių. Aukų galėjo būti dar daugiau, tačiau galiausiai katastrofos mastą suvokė ir Maskvoje, nors ji viena nedaug būtų padariusi be paramos iš užsienio (ypač padėjo ARA – Amerikos paramos administracija, 1922 metų rudenį palaikiusi daugiau kaip 160 tūkstančių pusiasalio gyventojų, suaugusių ir vaikų, ligonių, gyvastį. 1921-1923 metais Krymo gyventojų smažėjo nuo 720 tūkstančių iki  570-580tūkstančių (3арубин А. Г., Зарубин В. Г. Без победителей. Из истории гражданской войны в Крыму. -Симферополь, 1997).

1928 pavasarį į Simferopolį atvykusi Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo kolegija teisė buvusį Krymo ASSR centrinio vykdomojo komiteto pirmininką, galima sakyti, respublikos prezidentą, Veli Ibraimovą. Badmečiu Krymo valdžia jį paskyrė kovoti su valdžios priešininkais ir vėliau pripažino, kad tik jo lanksti politika padėjo išvalyti pusiasalį nuo politinių priešininkų ir banditų gaujų. Dabar buvusį aukštą bolševikų partijos veikėją patį kaltino priklausius banditų gaujai ir įvykdžius teoristinį aktą. Nuosprendis – mirties bausmė. Ibraimovo palaikus slapta užkasė vietinio sovchozo (valstybinės žemės ūkio įmonės) lauke, kurį skubiai užarė traktoriais. 1928 metų pabaigoje teisė dar 63 asmenis, kaltinamus kontrrevoliuciniu veikimu politinėje partijoje „Mili Firka“, 58 nuteisė,  iš jų vienuolika – mirties bausme. 1990 metų vasarą Rusijos Federacijos aukščiausiasis teimas reabilitavo Ibraimovą. 1993 metais Odesos karinės apygardos prokuratūra nustatė, kad „63-ų proceso“ dalyvių kaltė nebuvo įrodyta, juos reabilitavo kaip politinių represijų Ukrainoje aukas.

Ibraimovo kaltė prieš bolševikus buvo ta, kad jis esą veikė nacionalistiniais interesais priešingai klasiniams. Kartu su Ibraimovu sušaudė jo bendražygį Mustafą Abdulą, buvusį Krymo draugijos totorių perkėlimui ir įkurdinimui remti sekretorių. Krymo ASSR vadovybė 1925 metais pateikė totorių emigrantų grąžinimo į pusiasalį planą, tačiau Maskva šiai repatriacijai nepritarė. Tada Krymo vadovybė ėmė kelti kaimiečius iš kalnų srities ir kurdinti tuščiose stepių žemėse. Tačiau šis žygis buvo priešingas Maskvos ketinimui atkraustyti į Krymą žydų šeimas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, telkti šiuos atsikėlėlius naujose žemės ūkio gyvenvietėse, kurios laikui einant galėtų išvirsti į žydų nacionalinę-teritorinę autonomiją.

SSRS vadovybė 1924 metais įkūrė žydų aprūpinimo žeme komitetą. 1926 metų pavasarį buvo patvirtintas planas per 10 metų naujose vietovėse apgyvendinti 100 tūkstančių žydų šeimų (500-600 tūkstančių žmonių). Pusę šių žmonių turėjo priimti Krymo ASSR 1927-1936 metais. Žydų perkėlimą į Krymą ir įkurdinimą rėmė Niujorke įsikūrusi didžiausia žydų labdaros organizacija „Džoint“ (Joint, American Jewish Joint Distribution Committee). Rusijoje jai nuo 1924 metų atstovavo korporacija „Agro-Džoint“, sutartyje su Rusijos Federacijos vyriausybe įsipareigojusi iki 1953 metų suteikti 9 mln. dolerių paskolą (doleriai tada buvo nepalyginti su dabartiniais). Tačiau „Krymo Kalifornijos“ projekto įgyvendinimas sekėsi šiaip sau, nors žydai pinigus mokėjo. 1932 metais Kryme gyvavo 86 žydų žemės ūkio gyvenvietės su 5 tūkstančiais šeimų, tačiau jų ne daugėjo, o mažėjo, nes žydų jaunimas patraukė geresnės dalios ieškoti  į miestus. „Krymo Kalifornijos“ projektą gaivino po Antrojo pasaulinio karo (irgi rezgėsi intrigos ir liejosi kraujas, bet tai – atskira tema).

Krymo neaplenkė prievartinė kolektyvizacija (1934 metais pavieniai valstiečiai tevaldė 3,8% ariamos žemės). 1930-1931 metais iš Krymo ištremta 4325 buožių šeimos (25-30 tūkstančiai žmonių), jų ūkius naikino ir kelerius paskesnius metus. 1937-1938 metais represijas patyrė dvasininkai, mokslo, kultūros, švietimo veikėjai. 1925 metais į Jevpatorijos rajoną iš Jeruzalės atvykusios 25 šeimos įkūrė komuną „Naujas kelias“, ten gyveno apie šimtas žydų ir visus juos 1939 metais sušaudė kaip sionistus – liaudies priešus (Бережанская Б.Б. Еврейские колхозы в Крыму // Евреи Крыма; очерки истории. – Симферополь-Иерусалим, 1997).

1917 metais Kryme gyveno 749 800 žmonių (41,2 % rusų, 28,7 % Krymo totorių, 8,6 % ukrainiečių, 6,4 % žydų, 4,9 % vokiečių, 2,9 % graikų, 1,6 % armėnų, 1,4 % bulgarų, 0,8 % lenkų, 0,7 % turkų).). 4 dešimtmetyje pusiasalyje iš 20 rajonų 6 buvo Krymo totorių nacionaliniai, 2 – vokiečių, 2 – žydų, ir 1 – ukrainiečių. 1939 metais Kryme buvo 1 123 800 gyventojų (49,6 % rusų, 19,4 % Krymo totorių, 13,7 % ukrainiečių, 5,8 % žydų, 4,5 % vokiečių, 1,8 % graikų, 1,4 % bulgarų, 1,1 % armėnų, 0,5 % lenkų). Kaip matome, Krymo totoriai jau nesudarė nė 1/5 pusiasalio gyventojų. Užtat rusų buvo pusė.

Vienus ištrėmė, kitus – atvarė…

1939 metais pusiasalyje gyveno 218 tūkstančių Krymo totorių. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, į Raudonosios armijos gretas buvo paimta apie 20 tūkstančių. 1944 m. gegužės 18-20 d. Stalino įsakymu iš Krymo ištrėmė visus ten likusius totorius – daugiau kaip 191 tūkstantį žmonių. Nukentėjo ir kitų tautybių žmonės: birželio 26 d. ištremta 15 tūkstančių graikų, 12 tūkstančių  bulgarų, beveik 10 tūkstančių armėnų ir karaimų; kiek vėliau išsiuntė dar 2 000 vokiečių (52 tūkstančius vokiečių iš pusiasalio deportavo dar 1941-ųjų rugpjūtį). Praėjus pusei metų nuo to, kai Krymo totorius atvežė į Uzbekiją, mirė 16 052 tremtiniai (Бекирова Г. Крымские татары. 1941—1991. Том 1. –  Симферополь, 2008). Mažiau žinoma badą SSRS buvus ir 1946-1947 metais, tada žuvo iki 1,5 mln. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkstančių Krymo totorių (Эллман М. Голод 1947 г. в СССР// Экономическая история. Вып. 10. –  М., 2005). Skirtingais duomenimis, tremtyje iš viso žuvo nuo 15-25 % iki 46 % tremtinių; negausiai tautai – tikra katastrofa, genocidas.

Netrukus po Antrojo pasaulinio karo neliko ir autonominės respublikos – tik Krymo sritis. Per kelerius paskesnius metus neliko ir totoriškų, graikiškų, armėniškų, vokiškų vietovardžių. Pirmiausia pervardijo 11 rajonų centrų iš 26 ir 327 kaimus. Rinkinio „Krymo vietovardžiai“ (Санжаровец В., Бекирова Г. Топонимика Крыма 2011) autorių teigimu, 1948 metais pervardijo į rusiškus dar 1 062 gyvenamųjų vietovių pavadinimus ir ėmėsi gamtos objektų – kalnų, slėnių, upių, ežerų, įlankų, kyšulių, kuriems davė daugiau kaip 1 000 naujų vardų. Tik Juodosios jūros karo laivyno vadui, admirolui, įsikišus, paliko jūrlapiuose įrašytus pavadinimus, nes jų pakeitimas grėsė tarptautiniu skandalu… Paliko ir Sevastopolį su Simferopoliu – Jekaterina II teikė pirmenybę graikiškiems vardams (juk pagal vadinamąjį „Graikų projektą“ rusai turėjo nueiti iki buvusio Konstantinopolio, užimti sąsiaurius); vietoj Krymo chanato Jekaterina įsteigė Tauridės sritį, tačiau sovietams šis vardas netiko. Iš viso iš Krymo žemėlapio buvo pašalinta 1400 senųjų miestų ir kaimų vardų (devyni iš 10).

Dėl karo, nacistinės Vokietijos okupacijos ir sovietinių trėmimų Krymo gyventojų palyginti su prieškariniu laikotarpiu sumažėjo tris kartus – 1944 metų rudenį čia gyveno 379 000 žmonių. Kai kurios sritys – kalnai ir ir pietinė pakrantė, kur iki tol daugiausia gyveno Krymo totoriai, liko beveik tuščios; išnyko 184 kaimai (pridėjus vokiečių sunaikintus kaimus, iš viso neliko 311 gyvenviečių). 1944 m. rugpjūčio 12 d. Kremlius priėmė nutarimą „Dėl kolūkiečių perkėlimo (переселении) į Krymo rajonus“; planingas perkėlimas (paprasti žmonės jį vadino priverstiniu laisvanorišku) turėjo būti baigtas iki spalio 1 d. Sąžiningi ir darbštūs kolūkiečiai (kolektyvinių ūkių darbininkai) turėjo paspartinti derlingų žemių, sodų ir vynuogynų įsavinimą. Tačiau pirmiausia jie turėjo nuimti derlių, subrendusį be darbo rankų likusiuose pusiasalio laukuose ir soduose. Nutarimu buvusias totorių, bulgarų ir kitų iškeltųjų kolūkių žemes su esamais pasėliais ir želdiniais perdavė naujakurių kolūkiams amžinam naudojimui. Perkeltieji kūrėsi tremtinių sodybose dykai, tačiau jose likusius namų apyvokos reikmenis ir padargus turėjo… pirkti.

Iki 1945 metų pavasario iš Krasnodaro ir Stavropolio kraštų, Voronežo, Kursko, Orlovo, Tambovo, Rostovo, Kijevo, Vinicos, Žitomiro ir Podolsko sričių į Krymą persikėlė 17 tūkstančių šeimų – planą net šiek tiek viršijo. Kai kurie naujakuriai čia nepritapo ir grįžo, tačiau važiavo nauji kolonistai – priverstinai ir savo noru. Iš viso 1944-1960 metais į Krymą persikėlė 100 tūkstančių darbiningų naujakurių (История Крыма с древнейших времен до наших дней. – Симферополь, 2006). Įsteigta 200 naujų kolūkių.

Pirmaisiais posovietiniais metais sovietinis žurnalistas, vieno pagrindinių SSRS laikraščio „Izvestija“ redaktorius (1959—1964) Aleksejus Adžubėjus aprašė savo uošvio, Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo (valdė 1953-1964) kelionę į Krymo pusiasalį 1953 metais. Chruščiovas ten sutiko būrius atsikėlėlių. Žmonės skundėsi, kad čia neauga bulvės ir kopūstai vysta, trūksta maisto ir būstų. Tai ko važiavote? – klausė Chruščiovas. Atvarė. Apgavo, – dūsavo žmonės (Новое время. – 1992,  №6).

Sunkus ir ilgas grįžimas į tėvynę

1959 metais Krymo srityje gyventojų skaičius šiek tiek viršijo prieškarinį lygį – 1 201 500 žmonių (71,4 % rusų, 22,3 % ukrainiečių, 2,1 % žydų, 1,8 % baltarusių, 0,5 % bulgarų, 0,3 % lenkų). Krymo totoriai surašyme net neminimi, didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai; kaimo vietovėse žmonių buvo vis dar mažiau negu prieš karą (100 tūkstančių). 7 dešimtmečio viduryje prasidėjusi dar viena migracijos banga buvo daugiau stichinė, važiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Tas pats vyko ir devintajame dešimtmetyje, kai Rusijoje gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Važiavo jaunesni žmonės, energingesni ir įžūlesni – materialistai.

Pokarinės realijos, rašo mokslininkai savuoju stiliumi, iškėlė sovietinei vyriausybei būtinybę rinktis naują Krymo atstatymo strategiją. Ideologinių ir karinių doktrinų spaudžiami sovietiniai vadovai nutarė Krymą vystyti kaip karinį-strateginį regioną su dideliu teritorijos militarizavimo lygiu ir išvystyta karine – pramonine infrastruktūra (Шевчук А.Г., Швец А.Б. Политико-географический фактор эволюции крымской системы расселения населения в ХХ – начале XXI в.в. //Геополитика и экогеодинамика регионов. 2010. Вып.1). Be regimo Juodosios jūros laivyno, Kryme atsirado daug slaptų objektų. SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkams Krymas patiko kaip vieta, kur galima likti išėjus į atsargą.

1989 metais Kryme gyveno 2 430 500 žmonių (67,1 % rusų, 25,8 % ukrainiečių, 2,1 % baltarusių, 1,6 % Krymo totorių, 0,7 % žydų…). Kaip matome, pusiasalyje randasi Krymo totorių. Kitos ištremtos tautos ėmė grįžti į tėvynę 6 dešimtmečio pabaigoje, o Krymo totoriai – tik  nuo 1989-ųjų. Nors dar 1967 metais SSRS aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl totorių tautybės piliečių, gyvenusių Kryme“ pripažino, kad po Krymo išlaisvinimo iš fašistinės okupacijos 1944 metais tam tikros Kryme gyvenusių totorių dalies aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių grobikais faktai buvo nepagrįstai priskirti visiems Krymo gyventojams totoriams, tačiau Kryme jų niekas nelaukė. Tik po to, kai 1989 metais SSRS aukščiausioji valdžia Krymo totorių deportaciją pripažino neteisėta ir nusikalstama, nusikalstama, prasidėjo totorių grįžimas į savo istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 243 tūkstančiai totorių, arba 45% mažiau nei jų ten buvo XVIII amžiaus pradžioje.

1990-ųjų birželio 12 d. Rusijos Federacija, tada dar vadinta socialistine, priėmė deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto; praėjus mėnesiui, nepriklausoma valstybe pasiskelbė ir Ukraina. Tų pačių metų rudenį abiejų valstybių vadovai, Borisas Jekcinas ir Leonidas Kravčukas, pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, jog abi pusės gerbia viena kitos teritorinį vientisumą eančiose sienose. 1991 metų pabaigoje Ukrainoje įvykusiame referendume piliečiai turėjo atakyti į klausimą: ar pritariate Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktui? Kryme dalyvavo 67,7% rinkėjų, teigiamai atsakė  54,2%. Sevastopolyje dar daugiau — 57%. Įdomiausia, jog iš referendume dalyvavusių 97% Juodosios jūro laivyno žmonių 72% pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę.

1999 metais įsigaliojo dar vienas Rusijos ir Ukrainos valstybių suitarimas. Abi pusės įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, taikiai spręsti ginčus, netaikyti jėgos ir negrasinti, nesiimti ekonominių ir kitokių spaudimo būdų, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir visuotinai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.

Krymas nėra jokia ginčytina teritorija. Rusija seniai pripažino dabartinės Ukrainos sienas, – Rusijos tuometis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas 2008 metais. Prezidentai Jelcinas, Putinas, Medvedevas nuosekliai pasisakė dėl Krymo statuso, – pasakė 2011 metais Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Kiekvienas atsakingas politikas ir bet kuris normalus žmogus, gyvenantis Rusijoje ar kitoje šalyje, turi suprasti, kad Krymo priklausomybės klausimo reanimavimas – tai kraujas. Tai niekam nereikalinga.

2017.03.27; 14:01