Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauja visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori trauktis iš Seimo. Savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi. Klaidos arba nutylimos, arba suklydimus bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: “mes žinome, mes galime, mes mokame”.
Atvirai kalbant, visai netraukia vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangios, nuobodokos rinkiminės kampanijos – taip pat lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar nenori, tenka stebėti “politines muilo operas”. Vis neapleidžia mintis, jog staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia.
