Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo darbui pastarąją savaitę toną uždavė valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Skiriamo laiko tarpusavio santykių aiškinimuisi valdyboje, seniūnų sueigoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei plenarinių posėdžių salėje buvo ne ką mažiau nei iki pandemijos sukeltos krizės. Viena kitai oponuojančių jėgų susipriešinimo simboliu šią savaitę tapo ginčas dėl to, kiek dienų per savaitę turėtų vykti Seimo posėdžiai.
 
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) specialusis pasiuntinys Europos regionui Vytenis Povilas Andriukaitis Eltai teigė, kad šis kilęs konfliktas neturi prasmės, nes, jo nuomone, Seimas tikrai gali saugiai garantuoti savo darbą. Tad, pasak jo, valdančiųjų atsisakymas, esą dėl saugumo, nesirinkti į posėdžius kelias dienas per savaitę nėra pagrįstas. Jo teigimu, šiuo klausimu parlamentas daugiau politikuoja, o ne epidemiologine prasme sprendžia realias problemas.
 
Apskritai vertindamas darbinę atmosferą Seime, kadenciją baigęs eurokomisaras, socialdemokratas tvirtina, kad turi abejonių, ar parlamentarai ir Seimo lyderiai suvokia pandemijos keliamų rizikų mastą. Jo teigimu, jei to šiuo metu į bevertes diskusijas įsivėlusiems opozicijos ir pozicijos lyderiams nepavyks suprasti – vienintelė išeitis, kaip vaizdžiai iliustruoja politikas, Gabrieliaus Landsbergio bei Ramūno Karbauskio arklius pagirdyti ir pavesti į šalį pailsėti.
 
V. Andriukaičio manymu, Lietuvos parlamentas gali dirbti įprastu ritmu, nerizikuojant sukurti naują koronaviruso židinį.
 
„Atsakau ne kaip pasaulio sveikatos atstovas, kalbu kaip pilietis. Epidemiologine prasme yra akivaizdu – Seime epidemiologiškai gali sutvarkyti: pradedant nuo dezinfektantų, valymo, vėdinimo, žmonių atrankos tikrinant temperatūrą, testuojant. Seimo nariai galėjo atlikti testus – juk tai tėra tik 141 Seimo narys ir 800 Seimo darbuotojų. Šioje teritorijoje nesusitvarkyti epidemiologiškai? Tai tiesiog netelpa į proto rėmus. Ką reikėtų sakyti gamyklai ar kepyklai, kepančiai duoną? Juk didelė dalis industrijos ekstremaliomis sąlygomis dirbo, o štai Seime… Sunku suprasti, apie ką yra diskutuojama“, – Eltai teigė V. Andriukaitis, pridurdamas, kad kol kas Seimas daugiau politikuoja, o ne sprendžia realias problemas.
 
„Epidemiologine prasme Seimas tėra padaręs tik keletą žingsnių. Deja, bet Seimas daugiau politikuoja. Kito žodžio rasti negalima. Vietoje to, kad demonstruotų labai aukštą būtinybę susiklausyti, dabar pilama alyva į konfliktinių interesų jūrą. Tai yra labai pavojinga, juk nuo to gaisro kentės visi. Ir pozicijai, ir opozicijai reikia susigaudyti. Seimas turi konsoliduotis, susitarti, kokiose darbotvarkėse daroma pauzė, ko nereikia kelti… Štai dabar Skvernelio gatvės asfaltavimo reikalai – kas čia per opozicijos logika? O kaip suprasti valdančiųjų sprendimą neiti į posėdžius? Kas čia per logika, kai šalyje paskelbta ekstremali padėtis“, – piktinosi kadenciją baigęs eurokomisaras.
 
Pasak jo, Seime skirtingos politinės jėgos nėra linkusios ieškoti kompromisų: tiek pozicija, tiek opozicija, kalbėjo V. Andriukaitis, yra užsispyrusios ir vadovaujasi siaurais principais. Politiko teigimu, panašu, kad Seime viruso ir pandemijos grėsmių mastas nebuvo suvoktas.
 
Lietuvos Seimas iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinio Seimo parlamentarai bei lyderiai, teigia V. Andriukaitis, nematydami vizualiai viruso, ko gero, nepajėgia suprasti, kokias pasekmes jis gali sukelti valstybei bei visuomenei. Todėl, įsitikinęs politikas, Seime šiuo metu tam tikra prasme yra žaidžiamas pokeris.
 
„Grėsmė nematoma, virusas yra nematomas. Recesija pasaulinė didelė, bet viruso niekas nemato ir dėl to politikai jo nesuvokia. Šiame kontekste Seimas užsižaidė. Seimas žaidžia pokerį… Seimo nariai turi savą azartą, turi savo aktorius: jei vienas pasakė taip, tai kitas reaguoja. Jie nesupranta, kad jau buvo būtina pakeisti darbotvarkę. Jei yra paskelbta ekstremali situacija, tai visi turi pasakyti, kad pozicijos ir opozicijos darbotvarkių nebelieka, kad nuo šiol ieškoma bendrų sprendimų“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
 
Jo manymu, didelę atsakomybę už susiklosčiusią situaciją parlamente turi prisiimti šio Seimo lyderiai. Anot socialdemokrato, jei jie esamos situacijos keliamų rizikų masto nesugebės suvokti, Seimo darbui konstruktyvumą grąžinti gali tik lyderių kaita.  
 
„Negaliu pasakyti, kad Seimas yra blogas. Seimas yra Seimas – tai yra konstitucinė įstaiga ir jos lygis neturi būti žeminamas. Tačiau Seimo atstovai šiandien turi suvokti savo elgsenos specifiką ir rasti supratimą. Jei esami lyderiai to nesuvokia – tada jie turi keistis. O dabar vieni joja ant Karbauskio arkliuko, kiti – ant Landsbergio. Gal abu arklius reikia pagirdyti ir pastačius į šoną leisti pailsėti, nes dabar ne tos užduotys sprendžiamos“, – apibendrino pokalbį V. Andriukaitis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.25; 14:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Belaukiant arba, tiksliau tariant, nelaukiant, baiminantis koronaviruso sukeltų mirtinų komplikacijų paplitimo galimybės, labiausiai neramina faktas, kad Lietuvoje registruotų viruso užkrėstųjų skaičius yra žadinantis nusiraminimo nuotaikas, nepalyginamai, kelis ar net keliolika kartų mažesnis nei aplinkinėse šalyje. Kai kas iš valdžios vyrų jau paskubėjo girtis, kad neva epidemija mūsų padangėje buvo sutramdyta pradinėje stadijoje dėl laiku įdiegtų prevencinių priemonių, pirmiesiems iš regiono šalių paskelbusiems ekstremalią padėtį.

Kaip nesunku nuspėti, užkalbėjimais, garsiais pareiškimais ar skelbimais iš tribūnų pandemijos nesuvaldysi. Kita vertus, plika akimis matosi, kad labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse dabar nurodomas užsikrėtusių skaičius yra dar mažesnis nei Lietuvoje, kaip atrodo, dėl tos aplinkybės, jog čia nėra tarptautine patirtimi pagrįstos viruso paplitimo tyrimų metodikos ir būtinos tokiems tyrimams išplėtoti infrastruktūros.

Kas be ko, pagal ekonominį ir socialinį išsivystymą Lietuvos nė iš tolo nebūtų galima priskirti prie tokio pobūdžio šalių, tačiau mus lydi panašus neadekvatumo tikrai dalykų padėčiai rezultatas dėl nedovanotino moralinio valdžios atsilikimo, draudžiant platesnį žmonių patikrinimą, tiriant dėl užkrato tik grįžtančius iš užsienio šalių, akivaizdžiai karščiuojančius, su daugiau ar mažiau aiškiomis ligos indikacijomis mūsų piliečius.  

Taigi kaip kraupus pasityčiojimas dabar skamba tarnybų pranešimai, kad visi Lietuvoje nustatyti užkrato atvejai yra įvežtiniai, kai kitoms gyventojų kategorijomis priklausantys individai, trakime, visų pirma žmonės, kurie pastaruoju metu nebuvo išvykę už šalies ribų, yra netiriami, kvalifikuojant jų negalavimus be nuodugnesnio tyrimo kaip gripo pasireiškimo atvejus. Labai tikėtina, kad ir sėsliųjų šalies gyventojų, užsikrėtusių virusu, mirtys bus paslepiamos po mirčių nuo gripo statistika.

Norint teisėtai pasitikrinti mūsų šalyje dėl užsikrėtimo koronavirusu galimybės, reikėtų specialiai išvykti iš šalies ir grįžti paknopstomis, nieko nelaukus, namo, bet ir to dabar neįmanoma padaryti dėl staiga užsidariusių sienų.

Nuvirtęs medis. Slaptai.lt fotografija

Galimas daiktas, kad iki to momento, kol šis straipsnelis bus išspausdintas, tyrimo nuo užkrato galimybės bus žymiai praplėstos ir mūsų padangėje, tačiau nekyla jokių abejonių dėl to, kad palankiausias laikas pandemijos sutramdymui Lietuvoje yra pražiopsotas. Dar kartą noriu patikinti, kad taip atsitiko ne dėl išteklių trūkumo ar kažkokių techninio pobūdžio trikdžių, o dėl kai kurių mūsų politinės valdžios kapitonų moralinio nususimo, paprasčiausiojo padorumo deficito, vaizduotės negalios.

Aurelijus Veryga, užuominomis lipdomomis ant užuominų, arba beveik jau atviru tekstu yra paaiškinęs, kad ne visi, norintys išsitirti dėl koronaviruso užkrato, turės tokią galimybę jau vien dėl tos ribojančios aplinkybės, kad pirmasis valdžios rūpestis yra gydytojų gerovė, komfortinės jų darbo sąlygos, socialinės garantijos ir – neduokDie! –  totalinė apsauga nuo mirtinomis komplikacijomis galinčio tapti viruso užkrato pavojaus, iškylančio patiems medicinos darbuotojams.

Kiekviena profesija yra susieta su savitu profesinės rizikos bagažu, – troleibuso vairuotojas, gaisrininkas, mokytojas, išminuotojas, kaip ir gydytojas, vykdydami savo profesinę pareigą, didesniu ar mažesniu laipsniu rizikuoja, gali papulti į nepavydėtiną situaciją. Nepradėsiu dabar diskusijos klausimu, kas rizikuoja daugiau, o kas – mažiau, atkreipdamas dėmesį tik į tai, kad labiausiai apgailėtinas profesijos išniekinimas prasideda tada, kai ribinėse situacijose nešvankiai gudrauti pradeda patys profesionalai, siekdami profesinės rizikos koeficientą sumažinti visuomenės saugumo sąskaita.

Dabar atlikime mintinį eksperimentą, pabandydami įsivaizduoti tai, kokia dalis stojančiųjų į Lietuvos sveikatos mokslų universitetus ar medicininio profilio fakultetus renkasi šią profesiją dėl noro padėti kenčiantiesiems, iš anksto įsitikinę, kad nepabūgs užstatyti savo kailio didžiųjų išbandymų metu, prasidėjus pasaulinei pandemijai ar pan. Kaip atrodo bent man, Lietuvoje 99% stojančiųjų į medicinos universitetus tokias studijas renkasi puoselėdami planus prie atlyginimo prisidurti keleriopai daugiau gaunamų iš pacientų kyšių ar dovanėlių pavidalu. Tai be visa ko kito reiškia, kad Lietuvoje sveikatos sistema yra supuvusi iki paskutinio siūlo galelio, apkrėsta puvėsiu dar įsčiose, paliesta nešvankumo viruso dar embriono stadijoje.

Krėslas. Slaptai.lt nuotr.

Kyšininkavimo viruso užkratas lietuviško tipo sveikatos apsaugos sistemoje su čia įsivyravusia supuvimo subkultūra yra visus šalies piliečius žeminanti situacija, tačiau tokių išbandymų kaip koronaviruso sukeltos pandemijos išplitimas metu moralinio kolapso medicinos sferoje padėtis jau gali būti prilyginta pavojingai padėtai ir greitėjančiu ritmu tiksinčiai minai po šalies pamatais.

Kokio pažeminimo tikisi, gali baugintis žmogaus, susidūręs su lietuviška medicina, geriausiai iliustruoja Kęstučio Navako, iškilaus Lietuvos poeto, apsisprendimas greičiau rinktis mirtį nei Lietuvos gydytojų pagalbą, padedant įveikti eilinį negalavimą.

Andai Vytenis Andriukaitis bandė pasukti Lietuvoje vyraujančią sveikatos apsaugos sistemą moralinio sveikatinimo keliu, tačiau su  A. Verygos atėjimu viskas grįžo į senąją vagą, atsitiesė su atsilaisvinusios nuo suspaudimo spyruoklės jėga.

Moralas toks: svarbu iš anksto žinoti, kad kažin ar dabar ištikusių pandemijos negandų metu mums labai padės esama Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema, greičiau reikės gelbėtis kiekvienam atskirai savo rizika arba bičiuliškai tarpininkaujant vienas kitam, nepuoselėjant didelių vilčių dėl lietuviško kirpimo gydytojų geranoriškumo ir pasiryžimo aukotis visų labui!

(Bus daugiau)

2020.03.17; 07:42

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turime bėdą. Milžinišką. Galinčią lemti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimą. Kalbu ne apie karines pratybas „Zapad – 2017“. Prie pat Lietuvos sienos šiuo metu vykstančios Rusijos ir Baltarusijos puolamojo pobūdžio karinės pratybos, nors ir pavojingos, galinčios bet kada pavirsti į tikrą karą, – tik vaikų žaidimas, palyginus su bėda, kurią turiu omenyje.

Beje, tą didžiąją bėdą, apie kurią ruošiuosi išguldyti savo nuomonę, vadinama įvairiai. Vieni sako: Astravo atominė bomba, Astravo atominis monstras, Vladimiro Putino projektas. Kiti teigia: Kremliaus banditų projektas, Geopolitinis ginklas, Įtampos ir pavojaus židinys, Branduolinis terorizmas, Atominis ginklas politiniam kaimynų šantažui, Astravo apokalipsė, Grėsmė Europai Nr.1. Treti įvardina kaip klastingą ir nežmonišką veiksmą, uždelsto veikimo miną…

Agresyvios rusiškos karinės pratybos – vaikų žaidimas todėl, kad mūsų sienas saugo ir Rusijos kariauną atidžiai stebi JAV bei vos ne visa Europos Sąjunga. Ir mes patys jau nesame tokie, kokie buvome, kai visa kariuomenė tilpdavo Gedimino prospekte švenčių metu. Vakarų raketos, tankai, naikintuvai, kariniai laivai parengti galimoms provokacijoms atremti. Vladimiras Putinas, atrodo, šito nesitikėjo. Šį kartą mes nelikome vienų vieni, kaip neseniai gruzinai arba dar neseniau – ukrainiečiai.

Deja, Astravo uždelsto veikimo bombos Europos Sąjunga apsimeta nematanti, nes gal ji, matot, artimiausiu metu nesprogs. Gali juk net taip atsitikti, kad ji niekad nesprogs. O jeigu ir sprogs, tai iki Berlyno, Paryžiaus, Briuselio – toli. Minėtos sostinės ir jose gyvenantys vokiečiai, belgai, prancūzai nemato grėsmės Europai, skirtingai nei pirmasis mūsų atgimusios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Ką ten minėtos sostinės – net Ryga ir Talinas tos bombos galimo sprogimo nebijo ir dedasi mūsų, lietuvių, baimių nesuprantą. Atvirai kalbant, nusispjauna į Baltijos šalių vienybę „vienas už visus, visi – už vieną“. Šioje bėdoje bent jau iki šiol esame vienų vieni. Užjaučiami, bet tik tiek.

Astravo atominei elektrinei – NE

Tačiau kas kaltas dėl mus iškilusio pavojaus? Kalti mūsų baimių nesuvokiantys kaimynai, o mes patys – ne prie ko? Anaiptol! Jeigu būtumėme buvę įžvalgesni, vieningesni, kaip siekiant karinio saugumo, dviejų procentų šalies gynybai, šiandien, tikėtina, nereikėtų kalbėti apie Vilniaus evakuavimo planą.

Mūsų pačių kaltės neblogai atskleistos žurnale „Valstybė“ straipsnyje „Kolaborantų žemė: ar V.Adamkui pavyks pažadinti Lietuvą ir Europą?“

Viskas prasidėjo seniai, kai pardavėme „Lietuvos dujas“, kai „Gazpromas“ mus kankino didžiausiomis Europoje kainomis, kai būtent antibranduolinė kova šalies viduje atvėrė kelią Astravo atominei elektrinei. Ir kairieji mūsų politikai, ir žymūs Lietuvos žmonės, ir apie atomą nieko neišmanantys paprasti piliečiai atkakliai priešinosi naujos Visagino AE statybai“.

O besipriešindami Visagino projektui netiesiogiai rėmė gudrų ilgalaikį Vladimiro Putino projektą. Čia tiktų patarlės, „kas nenori maitinti savos kariuomenės, maitins svetimą“ perfrazavimas į panašią: „nenorite turėti savo atominės jėgainės – turėsite svetimą“.

„Belieka stebėtis, kokia stipri turi būti Lietuvos sovietinė nomenklatūra, susijusi su Rusijos įtakos grupėmis, ar tiesiog bailumu paremtas konformizmas, jei ta pati daina, kuri skambėjo Sąjūdžio metais – „Neišstokite, nes numirsite badu“, po dešimtmečio skambėjo taip: „Pirkite daug dujų, kitaip neparduosite savo agurkų“, o šiandien vėl mums primetama jau nauju pavidalu: „Norite išsvajotųjų A.Lukašenkos krovinių – draugiškai bendraukite su Baltarusija ir kultūringai prašykite, kad Astravo atominę elektrinę statytų saugesnę.“  

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Tuos, kurie dar bando stabdyti toli nuvažiavusį atominį traukinį ir laikosi griežtai konfrontuojančios pozicijos Baltarusijos atžvilgiu, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius vadina vanagais. Neteisingai, nepagrįstai primeta šią etiketę. Besiginantys nuo pavojų nėra plėšrūnai. Būtent besiginantys ir yra pragmatikai, kuriems nesvetimas sveikas protas.

Bet K.Girniui atrodo kitaip, ir jis primeta savas etiketes. „Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas“, – delfi.lt portale rašo K.Girnius.

Taigi – vanagų dauguma, bet vis tik stipresni pragmatikai (taip autorius vadina tuos, kurie eina su velniu obuoliauti). Nes jų rankose žiniasklaida, jie neleis mums patiems susitarti. Ir vis dėlto yra dalykų, dėl kurių negalima derėtis, net jeigu žinai, kad jėga – ne tavo pusėje. Visi sutinkame, kad 1940-aisiais neiššautas nė vienas šūvis buvo gėdinga klaida. Panašią, gal net didesnę klaidą, mano suppratimu, daro K.Girniaus pragmatikai, tokie kaip europarlamentaras Vytenis Andriukaitis. 

vytenis_povilas_andriukaitis
Vytenis Povilas Andriukaitis

„Vytenis Andriukaitis, būdamas Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys, akivaizdžiai pademonstravo, kad jam Lietuvos oficiali pozicija yra nepriimtina. Taip pat pademonstravo, kad jam Kremliaus lobistų argumentai yra artimesni. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti, tačiau kai tas pilietis yra Europos Komisijos narys – jo vieši pasisakymai yra žalingi Lietuvai ir labai naudingi Kremliui“, – teigė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Teisingai pareiškė. Buvo galima dar aštriau oponuoti ponui V.Andriukaičiui.

Tačiau širdyje – didelis nerimas. Kokios paramos iš Europos Sąjungos galima tikėtis, kai tokie šulai kaip V.Andriukaitis tiesiog ragina ES vadovybę nepaisyti Lietuvos Vyriausybės, Seimo, prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus, Atgimimo Lietuvos vadovo V.Labndsbergio ir daugumos piliečių radikalių pastangų išvengti antrojo Černobylio Vilniaus pašonėje?

Dar kartą pacituosiu minėtą straipsnį, paskelbtą „Valstybėje“: „Jau rašėme apie metų pradžioje estiškame portale 15min.lt paskelbtą Kauno technologijos universiteto (KTU) dekano Ainiaus Lašo tekstą, kuris, mūsų nuomone, skamba kaip odė nesipriešinimui Astravo elekrtinės statybai ir baigiamas nerimą keliančiomis mintimis.

Taigi kokią išeitį mano kai kurie mūsų vadinamieji pagmatikai ir realistai? „Ir dar – Astravo ekologinė grėsmė iš tiesų egzistuoja, bet ji toli gražu neatrodo tokia dramatiška, kaip bandoma kartais įteigti. Remiantis tokių energetikos ekspertų kaip prof. J.Vilemas nuomone, Astravas nekelia egzistencinės grėsmės mūsų šaliai, bet šiek tiek komplikuoja situaciją, nes, pavyzdžiui, reikia parengti Vilniaus evakuacijos planą. Nemaloni detalė, bet tai ne pagrindas tiražuoti masinę paniką.“

Kas liks iš Lietuvos, jei teks evakuoti patį didžiausią Lietuvos miestą – sostinę? Kur dėsis iš Vilniaus evakuoti žmonės? Kada mes galėsime sugrįžti – po 100 metų? Galų gale negi iš baltarusių jėgainės išsiveržęs atomas naikins tik Vilnių?

Kalbos apie pasitraukimo planą – ciniškos, išdavikiškos. Jei tokį planą mums pirštų V.Putinas, suprasčiau. Bet kai apie tai prabylame patys, nebežinau nė ką galvoti.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.09.25; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tautos priešas. Lietuvos konservatoriai rado eilinį „tautos priešą“ – pareikalavo už „meilę Rusijai“ atšaukti europarlamentarą Vytenį Andriukaitį, rašo „Obzor.lt“, remdamasis „Regnum“ informacijos agentūra. Reikalavimo priežastis – žiniasklaidoje pasirodę V. Andriukaičio tvirtinimai, kuriais jis kenkia Lietuvai („esą kenkia“ – rašo „Obzor“), neigia energetinės nepriklausomybės politiką ir tvirtą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės.

V.Andriukaitis, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, jau pradėjo 2019 m. prezidento rinkimų kampaniją ir stengiasi pelnyti rinkėjų, simpatizuojančių Kremliaus politikai. Kokie neteisingi, iš piršto laužti kaltinimai. Senas ir patyręs politikas Vytenis Andriukaitis rūpinasi Lietuva ir gina jos interesus: nori, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, kad gyventume draugiškai su kaimynais, kad mūsų ekonomika būti ekonomiška…

Skundimo menas. Duomenys apie „įtartinus asmenis“, pavyzdžiui, tokius, kurie garsiai klauso muzikos rusų kalba, Lietuvoje bus viešinami, – piktinasi „Obzor“, remdamasis „Regnum“ informacija. Tai, esą, skundimo meno viršūnė: Lietuvoje pristatyta interneto platforma „akylas.lt“, kurioje galima skųsti nelojalius gyventojus. Ir pristatė ją pats Edmundas Jakilaitis…

Tiesa, šioje platformoje (kuri šiuo metu dar testuojama) prašoma pranešti apie mėginimus verbuoti, taip pat įtartinus technikos ir žmonių judėjimus pasienio ruože, ginkluotų žmonių grupes, provokacijas ir pan. Apie garsų muzikos rusų kalba klausymąsi – nieko. Bet juk tokia gera proga dar kartą pagąsdinti, kokie tie lietuviai netolerantiški nacionalinėms mažumoms, rusofobiški, nedraugiški, pikti ir, be abejo, skundikai.

Nepakvietė. Jau kokie tie lietuviai, o ypač prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsisipyrę nedraugauti su rusais, jau piktinasi ir Vakarai, – rašo „Litovskij kurjer“. Į Vilniuje vykusį Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą lietuviai nepakvietė Rusijos Konstitucinio Teismo atstovų. O Venecijos komisijos pirmininkas Giannis Buquicchio pasisakė, kad reikia siekti dialogo, o ne izoliacijos. Anot jo, Rusijos Konstitucinio Teismo atstovams reikėjo padaryti išimtį ir leisti atvykti į renginį.

Bet negi lietuviai taip padarys. „Niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“, – pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ne visi tokie. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad sprendimą neįsileisti Rusijos delegacijos priėmė ne Konstitucinis teismas, o šalies vykdomoji valdžia. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Akligatvis. Lietuva, Latvija ir Estija elgiasi kaip ta gulbė, vėžys ir lydeka iš Krylovo pasakėčios, pastebi „Litovskij kurjer“. Latvija galutinai palaidojo viltis susitarti dėl bendros Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos pagal Lietuvos scenarijų. O scenarijus būtų leidęs prašyti ES paramos išpirkti SGD terminalą „Independence“… Beje, kaip pastebi „Litovskij kurjer“, ir Estija visą laiką nesakė nei taip, nei ne, o laukė, kuo baigsis Lietuvos ir Latvijos ginčas.

Lietuviai patys kalti, nes nepaisydami Europos komisijos sprendimo statyti ir finansuoti SGD terminalą Estijoje, įrengė jį savo šalyje. Lietuvos valdininkai netgi tikėjosi gauti EK finansavimą ir tikėjosi, kad Latvija su Estija pirks dujas iš jų, o ne iš „Gazpromo“. Taigi, nei Briuselis nepalaikė mūsų dėl tų dujų, nei latviai su estais dabar nepalaiko. Akligatvis.

Ukrainietė mergina

Ukrainizacija. Baltijos šalys daug davė didesnėms Ukrainai, Gruzijai ir Moldavijai, ir tuo didžiuojasi. Tačiau ar nepasikeitė mokytojas su mokiniu vietomis ir ar nesulauks dabar Baltijos šalys ukrainizacijos, – klausia „RuBaltic“. O Baltijos šalys ne tik nesipriešina, bet netgi skatina šį reiškinį…

Ukrainizacija, pasak propagandistų, – nieko gero. XX amžiuje taip vadintas prievartinis ukrainiečių kalbos ir kultūros diegimas Ukrainos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. O dabar ukrainizacija įvyks dėl panaikinto vizų režimo – ukrainiečiai atvažiuos dirbti į Baltijos šalis, o kadangi pastarosiose vietinių gyventojų tragiškai mažėja, tai ims ir pasiliks. Nesusitvarkysime su jais. Ir tapsime pamažėle Ukrainos dalimi. Bijoti ir nebemėgti ukrainiečių turėtume pradėti jau dabar, perša mintį straipsnis.

Nukentėjo. Žinomam Lietuvos visuomenės veikėjui Jurijui Subotinui gresia kalėjimas – už valdžios kritiką, taip vadinamos sovietų okupacijos neigimą ir kvietimą gyventi darniai ir taikiai su Rusija, – pranešė „RuBaltic“ korespondentas. Esą, Jurijus Subotinas nukentėjo už viešą savo nuomonės reiškimą. Socialiniame tinkle kilusioje diskusijoje jis palietė „šventą“ temą: pareiškė, kad jokios „sovietų okupacijos“ nebuvo, o Rusija yra ne priešiška šalis, o draugiška Lietuvai valstybė.

Antrankiai

Va kokį šventą žmogų Lietuva kiša už grotų. Tiesa, tas „RuBaltic“ korespondentas kai ko „nežinojo“. Kad J. Subotinas ne tik reiškė nuomonę, bet ir kvietė įvesti į Lietuvą rusų tankus. Ne tik per socialinį tinklą, bet ir per televiziją. Beje, J .Subotino pasisakymai įžeidė daugybę žmonių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prokuratūros ar policijos, o privataus žmogaus iniciatyva.

Sovietinė Baltija. Ir Baltijos šalys, o po jų ir Gruzija pasiprašė nebebūti vadinamos postsovietinėmis šalimis, tačiau tiek „Vesti.lv“, tiek kiti propagandiniai portalai teigia, kad šios šalis – net ne postsovietinės, o tiesiog sovietinės. Nes jų visuomeniniame politiniame gyvenime išliko grynai sovietiniai institutai ir praktikos, o buvę partijos sekretoriai ir komjaunimo instruktoriai ir toliau vietoj racionalaus požiūrio į pasaulį kiša ideologinius štampus. Ir šiaip, šiuolaikines Baltijos šalis sukūrė komunistai. O priešų balsų tildymas – tai grynai sovietinė praktika. Tai va, nereikia čia mums vaidinti kažkokių europiečių.

Blogiau už lietuvius. Kad lietuviai – rusofobai, propagandistai jau pavargo kartoti. Bet, pasirodo, būna ir dar blogiau. „Lenta.ru“ paskelbė žinutę apie 29 m. amžiaus ukrainiečių išeivį, kuris Izraelyje sumušė ukrainietę, nes palaikė ją ruse.

Nukentėjusioji papasakojo, kad žmogus priėjo prie jos ir kažko paklausė ukrainietiškai. Moteris jo nesuprato ir perklausė rusiškai. O tada tas žmogus išvadino ją rusų prostitute, puolė kumščiais mušti per veidą ir galvą, mėgino nuplėšti drabužius. Kaip vėliau užpuolikas pareiškė policijai, moteris kėlė grėsmę jam ir jo šeimai. Va kokie tie ukrainiečiai…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.19; 07:00

Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.

Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…

Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.

Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.

Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas“, o kitoje tokios parduotuvės nėra.

Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?

Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?

Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?

Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.

Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.

Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)

2017.06.03; 21:08

Lietuvos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Rumunijos gynybos biudžetai šiais metais auga. Auga gana ženkliai.

Tai – puiki žinia. Taip ir turėtų elgtis valstybės, kurios neprarado sveiko proto, kurios sugeba blaiviai vertinti iškilusias grėsmes.

Pateiksime tik keletą skaičių, kurie byloja, kaip keičiasi Europos supratimas apie saugumo poreikius. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė Lenkija iš JAV įsigijo 119 tankų ir 40 sparnuotųjų raketų. Ta pati Lenkija iš Pietų Korėjos nusipirko dar 120 automatiškai nusitaikančių ginklų.

Continue reading „Atsargiai: vadinamieji „taikos balandžiai““

Labiausiai šį kartą suglumino Vytenio Andriukaičio elgesys. Šis didelį darbo stažą turintis politikas socialdemokratų partijos suvažiavime pažėrė sveiku protu sunkiai besuvokiamų išvadų.

Pasirodo, Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, todėl – saugi visais požiūriais ir visomis prasmėmis. O svarstymai, jog greta esama „teroristinių požymių turinčios valstybės, kuri galbūt labai rimtai svarsto galimybę, kaip mus okupuoti“, – tėra prezidentės Dalios Grybauskaitės išsigalvojimai.

Continue reading „Akivaizdžiausių reiškinių nematantys politikai – pavojingi“

Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija apie Lietuvos ambasadoriui Vašingtone Žygimantui Pavilioniui atsiųstą JAV kongresmenų, senatorių ir pramoninkų laišką, pranašaujantį Lietuvos ir JAV prekybos santykių pablogėjimą, jei Lietuva pirmininkavimo ES metu palaikys Europos Komisijos pasiūlytą Tabako produktų direktyvą (Direktyvą), sukėlė nemažai atgarsių.

Pasaulyje gerai žinomos organizacijos Corporate Accountability International (JAV) bei Action on Smoking and Health (Škotija) praėjusią savaitę kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą P. Andriukaitį, LR Seimo narius, Užsienio reikalų ir Ekonomikos ministerijas patvirtindamos, kad siųsti laiškai neatitinka JAV kongreso ar juo labiau amerikiečių požiūrio į Direktyvą ir siūlo tokias pramonės iniciatyvas lietuviams tiesiog ignoruoti.

Continue reading „JAV tabako pramonė siekia įbauginti Lietuvos politikus“

Portalas Slaptai.lt jau ne sykį rašė apie "Karoliniškių poliklinikoje" terorizuojamos Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkės Albinos Kavaliauskaitės vargus. Šiandien mes dar sykį priversti prisiminti "Karoliniškių poliklinikoje" kilusį gegužės 29-osios incidentą. Priversti prisiminti ne todėl, kad mums būtų malonu mėgautis konfliktinėmis situacijomis.

Nesutarimai tarp darbdavių ir pavaldinių kyla ne vien Jelenos  Kutkauskienės vadovaujamoje "Karoliniškių poliklinikoje". Darbdavių ir pavaldinių ginčai – dažnas nutikimas pačiose įvairiausiose įstaigose. 

Bet tai, ką pastaruoju metu tenka stebėti būtent "Karoliniškių poliklinikoje", – glumina. Ar bandymai bet kokiomis priemonėmis išstumti profesinės sąjungos lyderę Albiną Kavaliauskaitę iš VšĮ "Karoliniškių poliklinikos" neperžengė civilizuotoms visuomenėms privalomų reikalavimų? Ar neatėjo metas šia istorija susidomėti visoms be išimties valstybinėms struktūroms, įskaitant ir Vilniaus savivaldybės tarnautojus, kuriems oficialiai pavaldi "Karoliniškių poliklinika",  ir Sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Andriukaitį, kiekviena pasitaikiusia proga deklaruojantį prioritetus ne privačioms, bet valstybinėms gydymo įstaigoms? "Karoliniškių poliklinika" – ne privatus šeimos gydytojų kabinetas. "Karoliniškių poliklinika" – viena iš stambiausių valstybinių gydymo įstaigų Lietuvoje.

Continue reading „Poliklinika, primenanti įkalinimo įstaigą“

Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius ne­si­kuk­li­no pa­si­gir­ti, kad per pir­mą­sias 100 die­nų jo va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­bė nu­vei­kė dau­giau nei anks­tes­nė Vy­riau­sy­bė per ket­ve­rius dar­bo me­tus.

LRT te­le­vi­zi­jos lai­dos „LRT eko­no­mi­kos fo­ru­mas“ fil­ma­vi­me prem­je­ras bė­rė kom­pli­men­tus sa­vo va­do­vau­ja­mam Mi­nist­rų ka­bi­ne­tui. „Per tris mė­ne­sius pa­da­rė­me dau­giau ne­gu anks­tes­nė vy­riau­sy­bė per ket­ve­rius me­tus“, – sa­kė jis. Ar­ti­muo­se Vy­riau­sy­bės pla­nuo­se – ši­lu­mos ūkio per­tvar­ky­mas, ku­riam ras­ta 50 mln. li­tų.

Continue reading „A.Butkevičius didžiuojasi Vyriausybės darbštumu, o A.Kubilius – peikia“

Praėjusios kelios savaitės labai panašios į ankstesnes dienas. Spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose, internetinėse erdvėse gausu triukšmingų diskusijų, kodėl mums reikalingos arba nereikalingos skalūninės dujos, kokią derėtų pasirinkti pensijos kaupimo formą, verta ar neverta turėti eurą, kaip vertintinas naujosios Vyriausybės šimtadienis…

LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės diskusijose įsimintina daug sykių skambėjusi pastaba, jog Lietuvos valdžios per dažnai kaitalioja senatvės pensijų skaičiavimo formules, ir didžiąjai visuomenės daliai, būtent tai, kuri negali pasigirti turėjusi solidžius atlyginimus, keblu atskirti pensijų kaupimo formulių privalumus nuo trūkumų. Ir nėra jokių garantijų, kad tos formulės artimiausiu metu vėl nebus patobulintos sunkiai besiverčiančiųjų sąskaita. Be to, Europos Sąjungos visuomenė sensta, tad pensininkų nuolat daugės, o dirbančiųjų – atvirkščiai. Argi pesimistinės prognozės nėra realiausios?

Continue reading „Didysis lietuviškas paradoksas“

Lietuvos užsienio reikalų ministerija pateikė įstatymo projektą, kuriuo siūlo įteisinti (nors ir ribotam laikotarpiui) privalomą Europos Sąjungos vėliavos iškabinimą prie Seimo, Vyriausybės, ministerijų, teismų, generalinės prokuratūros, Lietuvos banko, Vyriausiosios rinkimų komisijos, ant savivaldybių tarybų, pasienio kontrolės punktuose, kai kurių spaudos leidinių teigimu ir Gedimino pilies bokšte Vilniuje.

Šis klausimas nėra naujas. Seimo narys Vytenis Andriukaitis dar 2005 metais siūlė, kad prie oficialių valdžios institucijų būtų iškeltos Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos (ES) vėliavos. 

Continue reading „Naujas puolimas prieš Trispalvę“

gintaras_originalas

Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo “Laisvoji banga” laidoje “Visraktis”, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų.

Beje, abejonės, kurias išdėsčiau minėtoje radijo laidoje, sulyg kiekviena diena tvirtėja. Taigi dar sykį sakau – derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės.

Juk teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus.

Continue reading „Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas – teisus“

vytenis_povilas_andriukaitis

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys nauja knyga „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu; Bausmė be nusikaltimo“. Joje spausdinamas Ingos Liutkevičienės, žinomos žurnalistės ir daugelio populiarių knygų autorės, didelis interviu su politiku Vyteniu Povilu Andriukaičiu, jo gyvenimo ir veiklos bendrakeleivių įspūdžiai ir vertinimai („Lietuviškas imunitetas“) bei politiko tėvo Alfonso Andriukaičio atsiminimai iš tremties („Bausmė be nusikaltimo“), spausdinami pirmą kartą.

Knygoje pateikiama daug nuotraukų, retų dokumentų, kitų šaltinių, grindžiančių teiginius. V. P. Andriukaičio apmąstymai ir vertinimai, dažnai kontroversiški ir raiškūs, knygos visumoje iškyla kartu su dramatišku šeimos ir giminės likimu sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui teko atsakyti ir į nepatogius knygos autorės klausimus.

Continue reading „Knygoje apie V.P.Andriukaitį – atviri pokalbiai ir neskelbti faktai“

brazaitis_m

Triukš­mas dėl Juo­zo Bra­zai­čio lai­do­tu­vių

Pa­di­dė­jus spau­di­mui 1941 me­tų bir­že­lio–­rug­pjū­čio mė­ne­siais dir­bu­sios Lie­tu­vos Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės (LLV) mi­nist­rą pir­mi­nin­ką Juo­zą Amb­ra­ze­vi­čių-Bra­zai­tį per­lai­do­ti Kau­ne aukš­čiau­sie­ji vals­ty­bės va­do­vai at­si­sa­kė šiam įvy­kiui su­teik­ti ofi­cia­lų vals­ty­bi­nį sta­tu­są.

Da­ly­vau­ti J. Bra­zai­čio per­lai­do­ji­mo iš­kil­mė­se Kris­taus Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čio­je at­si­sa­kė ir Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė, ir prem­je­ras An­drius Ku­bi­lius.

Ki­lęs triukš­mas ne­nu­ty­la iki šiol. Mask­vos glo­bą įsi­my­lė­ju­sių Sei­mo na­rių Al­gir­do Sy­so ir Vy­te­nio An­driu­kai­čio bei jų vien­min­čių ne­se­niai su­lip­dy­tas „ko­lek­ty­vi­nis“ at­vi­ras laiš­kas, pa­skelb­tas in­ter­ne­to por­ta­le ber­nar­di­nai.lt, ro­do to­les­nį Lie­tu­vos in­te­re­sų iš­da­vi­mo tę­si­nį, vyks­tan­tį nuo pat oku­pa­ci­nės so­vie­ti­nių ko­la­bo­ran­tų val­džios įkū­ri­mo.

Continue reading „Kolaborantas ar laisvės idealistas?“

dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Šis interviu buvo parengtas 1992-ųjų metų gegužės mėnesį.

Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, irgi nepraradęs. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į rašytojo Petro Dirgėlos pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Atpažink, Lietuva, save“

zigmas_zinkevicius

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )“