Kodėl Lietuvoje negalima nukelti sovietizmo paminklų? Ogi todėl, kad tai užpykdytų Rusijos gynybos ministeriją.
Ši ministerija inicijuoja įstatymo „Priemonės, taikomos asmenims, dalyvaujantiems sunaikinant, pakenkiant arba išniekinant paminklus, skirtus įžymiems Rusijos kariniams vadovams ir svarbiems istorijos įvykiams“ projektą, pagal kurį už nurodytus veiksmus prieš paminklus, esančius užsienyje, būtų skiriamos sankcijos.
Rusijos baudžiamajam kodeksui siūlomas specialus straipsnis, o, juo vadovaujantis, atsakingiems asmenims būtų draudžiama įvažiuoti į Rusiją, jų turimi aktyvai Rusijoje būtų areštuojami. Šiems asmenims numatoma uždrausti bet kokius nuosavybės ir investicijų Rusijos Federacijoje sandorius, disponavimą ten esančiu turtu.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokių asmenų kontroliuojamiems juridiniams asmenims Rusijoje būtų stabdoma veikla – narystė/įgaliojimai direktorių taryboje ir kituose Rusijoje registruotuose bendrovių valdymo organuose.
Pažymima, kad federacinis įstatymas atitinka Eurazijos ekonominės sąjungos sutarties 2014 m. gegužės 29 d. nuostatas ir kitas Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių nuostatas.
Įstatymo projektas skelbiamas Rusijos oficialioje norminių teisės aktų interneto svetainėje[1], kurioje visuomenė iki š.m. liepos 4 d. gali pateikti savo siūlymus.
2019.06.21; 08:19
[1]О мерах воздействия на лиц, причастных к уничтожению, повреждению или осквернению памятников выдающимся российским военачальникам и значимым событиям истории: https://regulation.gov.ru/projects#npa=92444
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.
Įvertinus surinktus duomenis ir išnagrinėjus viešoje erdvėje skelbtą informaciją Generalinėje prokuratūroje priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Rūtos Vanagaitės viešų pasisakymų apie Lietuvos partizaną A. Ramanauską-Vanagą.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Generalinėje prokuratūroje buvo nagrinėjami kelių organizacijų pateikti prašymai pradėti ikiteisminį tyrimą R. Vanagaitės atžvilgiu dėl partizano A. Ramanausko-Vanago galimo šmeižimo ir mirusio atminimo paniekinimo.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą R. Vanagaitės viešoje erdvėje skelbti pasisakymai buvo vertinti šmeižimo, taip pat mirusio asmens atminimo paniekinimo aspektais. Straipsniuose pateikti duomenys istorine prasme nebuvo vertinami.
Nutarime, kuriuo atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuojama, kad šmeižimas yra gyvo asmens orumo ar garbės žeminimas. Tuo tarpu mirusiojo atminimo niekinimas kaip nusikalstama veika pagal Baudžiamąjį kodeksą gali būti vertinamas tik tuomet, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog skleidžia apie mirusį melagingus prasimanymus ir kad tai gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo atminimui. Taip pat jei tokių melagingų teiginių skelbimu siekė būtent tokios žmonių reakcijos.
Šiuo konkrečiu atveju įvertinus R. Vanagaitės pasisakymų šia tema visumą, pripažinta, kad duomenų, kurie leistų įrodyti, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, nėra.
Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsižvelgta ir į Europos Žmogaus Teisių Teisme formuojamą praktiką. Šis teismas vienoje iš bylų, be kita ko, pabrėžė: „Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos yra taikomos ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. Tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių užmojų formavimui, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti „formalumai“, „sąlygos“ ar „apribojimai“ privalo būti proporcionalūs siekiamam teisėtam tikslui“.
„R. Vanagaitės paskelbti teiginiai sukėlė tikrai didelę visuomenės reakciją ir nepasitenkinimą, todėl jie galėtų būti vertinami etikos, moralės bei kitais aspektais, tačiau vadovaujantis Baudžiamojo kodekso reikalavimais, tokie pasisakymai negali būti pripažinti nusikalstama veika“, – teigia prokuroras D. Čaplikas.
Jau rugsėjo 10-ąją po ilgų, tačiau neoficialių, atostogų Seimas grįš į plenarinių posėdžių salę. Šįkart parlamentarams nepasisekė: rugsėjo 10-oji bus sekmadienis.
Tačiau net Konstitucijoje įtvirtinta, kad būtent šią dieną prasideda rudens sesija. Kadangi daugiau nei prieš du dešimtmečius visa Tauta pritarė Konstitucijai, net ir ne itin patogius sau jos straipsnius parlamentarai vengia keisti. Pernelyg būtų rizikuojama reitingais.
Seimas yra susikūręs statutą, pagal kurį gyvena ir kuris nėra įstatymas, todėl jo viso ar atskirų dalių net šalies vadovas negali vetuoti. O jame iki šiol išlikę daugybė parlamentarams patogių nuostatų. Pagrindinė – kad „tarp eilinių Seimo sesijų PAPRASTAI daroma komiteto darbo vieno mėnesio pertrauka“.
Sunku atkapstyti, kas pasiūlė į nuostatą įrašyti žodelytį „paprastai“, tačiau jis Seimo nariams labai palengvino gyvenimą. Didžiąją vasaros dalį plenariniai posėdžiai nevyksta, tačiau reikėtų rinktis į komitetų posėdžius, kurie nevyktų tik vieną mėnesį.
Tačiau tas žodelis „paprastai“ atvėrė galimybę ir nesirinkti, kuo komitetai mielai pasinaudojo ir šią vasarą. Aktyviau rinkosi tik vienas kitas.
Šios kadencijos Seimas darbą pradėjo akcentuodamas, kad bus baigta su parlamentarų privilegijomis. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad teuždrausta mokesčių mokėtojų pinigais mokėti už automobilių nuomą. O minėta nuostata dėl komitetų darbo buvo „pražiūrėta“.
Pagalvokime, kas būtų, jei ir kituose teisės aktuose būtų tokių neapibrėžtų nuostatų, kurias galima įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, įstatyme būtų numatyta, kad „paprastai“ pelno mokesčio tarifas yra 15 proc. Tokiu atveju įmonės net ir nuo milijoninių pelnų galėtų mokėti 10,5, o gal net ir nulį procentų. Vargu ar atsirastų daug savanorių solidžiau papildyti šalies biudžetą.
Arba, pavyzdžiui, gal į Baudžiamąjį kodeksą įrašykime, kad už kyšininkavimą „paprastai“ yra baudžiama? Atspėkime, ar tokiu atveju už kyšio ėmimą sėstų bent vienas įtakingesnis valdininkas ar politikas (tiesa, ir šiuo metu tai retas dalykas). Geriausiu atveju būtų nubaustos smulkios žuvelės.
Tikslumas teisės aktuose yra būtinas, kad būtų išvengta nesusipratimų, kad būtų užkirstas kelias interpretacijoms, kuriomis gudročiai galėtų išvengti mokesčių, bausmių ir t.t. Ir kad parlamentarai, kurie sau niekaip nenori pasitvirtinti oficialių atostogų, negalėtų kaip niekur nieko atostogauti. Ir dar gauti už tai pinigus.
Taip, jei parlamentarų atostogos būtų įteisintos, jie, kaip ir visi dirbantieji, gautų atostoginius. Tačiau atostogų laikotarpiu negautų lėšų, skirtų parlamentinėms išlaidoms. O dabar gauna net ir tokiu atveju, jei akivaizdžiai jokios parlamentinės veiklos nevykdo ir net nesigėdija tuo pasigirti, kraudami nuotraukas iš egzotiškų kraštų į socialinius tinklus.
Spalio pabaigoje Seimo Etikos ir procedūrų komisija paviešins suvestines, kaip kiekvienas parlamentaras liepos-rugsėjo mėnesiais leido lėšas, skirtas parlamentinėms išlaidoms. Labai sunku patikėti, kad tos išlaidos bus keliskart mažesnės, nors turėtų. Veikiausiai įvairiausias išlaidas deklaruos ir tie, kurie puikavosi, kad vasarą leido po palmėmis, kurios Lietuvoje šiaip jau neauga.
Dėl tų išlaidų būtų galima nepriekaištauti, jei parlamentarai bent jau būtų rinkęsi į komitetų posėdžius. Tačiau nesirinko. Lyg jau sugalvoti vaistai nuo visų Lietuvos problemų, lyg Vyriausybė ir kitos institucijos dirba be priekaištų ir jau nebereikia parlamentinės kontrolės.
Generalinė prokuratūra nesutinka su Teisingumo ministro socialdemokrato Juozo Bernatonio bei Seimo nario Vytauto Matulevičiaus viešai išsakytu teisės normų interpretavimu ir abejonėmis dėl to, kad Seimo narių namuose, darbo vietose bei kitur atliekant kratas neva pažeidžiamas šių parlamentarų teisinės neliečiamybės statusas.
Prokuratūra atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnyje bei šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Seimo statuto 22 straipsnio 1 punkte yra nurodoma, kad neliečiamas yra Seimo nario asmuo, t. y. neliečiamybė neaprėpia Seimo nario gyvenamosios, darbo patalpų ar kitų su jo asmeniu siejamų vietų, turto ir pan.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse taip pat yra nurodoma, kad asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė, tačiau kitos procesinės prievartos priemonės jam gali būti taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad norit atlikti kratą, t.y. taikyti vieną iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių prievartos priemonių, visais atvejais prokuroras privalo pateikti teismui argumentuotą prašymą ir gauti teismo leidimą. Jei prašoma atlikti kratas Seimo nario asmeninėse ar darbo patalpose bei kitose su juo siejamose vietose, prokuroro prašyme visuomet nurodoma, kad asmuo yra Seimo narys.
Šiuo metu rezonansiniame ikiteisminiame tyrime minimų buvusio Seimo nario E. Masiulio bei šiuo metu esančio Seimo nariu V. Gapšio asmeninėse gyvenamosiose ir darbo patalpose kratos atliktos turint visus būtinus teismo leidimus.
Pateikiame tekste minimų teisės aktų ištraukas:
Lietuvos Respublikos Konstitucija, 62 straipsnis:
Seimo nario asmuo neliečiamas.
Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimo statutas, 22 straipsnis „Seimo nario neliečiamybė“:
Seimo nario asmuo neliečiamas.
Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t.y. Seimo, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.
Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti). Šiais atvejais generalinis prokuroras apie tai nedelsdamas praneša Seimui.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 32 straipsnis „Baudžiamojo proceso ypatumai asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“:
Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu arba kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas.
Lietuvos Respublikos Seime pateikiamos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis siūloma užkirsti kelią reorganizuoti arba likviduoti juridinius asmenis, kuriems pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, nėra jokių apribojimų juridinio asmens reorganizavimui ar likvidavimui baudžiamojo proceso metu. Todėl įmonės ar partijos gali tuo piktnaudžiauti ir, siekdamos pasislėpti nuo teisingumo, dirbtinai reorganizuotis. Reorganizavus ar likvidavus baudžiamojon atsakomybėn trauktiną juridinį asmenį, baudžiamoji atsakomybė tampa negalima.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis siūlo užkirsti kelią reorganizuoti arba likviduoti juridinius asmenis, kuriems pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pagal dabar galiojančią tvarką, nėra jokių apribojimų juridinio asmens reorganizavimui ar likvidavimui baudžiamojo proceso metu. Todėl įmonėms ar partijoms sudaromos galimybės tuo piktnaudžiauti ir, siekiant pasislėpti nuo teisingumo, dirbtinai reorganizuotis. Šiuo metu reorganizavus ar likvidavus baudžiamojon atsakomybėn trauktiną juridinį asmenį, baudžiamoji atsakomybė tampa negalima.
Pasiklausiau 2013 m. kovo 27 d. Žinių radijo laidos „Aktualusis interviu“, kuriame Seimo nariai Kęstutis Masiulis (TS-LKD) ir Vytautas Matulevičius (Drąsos kelias) buvo klausiami, ar gerai daro prokurorai, neduodami Seimo komisijai Garliavos šturmo vaizdo įrašo?
Priminsiu, kad Seimo komisija šiuo metu sprendžia, siūlyti Seimui, ar nesiūlyti atimti iš Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę.
2013 m. kovo 13 d. į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs Generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Seimo priimtas Baudžiamojo kodekso, Kriminalinės žvalgybos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymų pataisas.
Prezidentės iniciatyva parengtomis ir skubos tvarka priimtomis pataisomis sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už rinkėjų papirkinėjimą.
„Griežtesnės priemonės užtikrins efektyvesnę kovą su įžūliu rinkėjų papirkinėjimu ir neleis išvengti atsakomybės už šį demokratijos pamatus griaunantį nusikaltimą”, – sako Prezidentė.
Pagal Prezidentės teiktas pataisas, rinkėjų papirkinėjimas nuo šiol bus laikomas apysunkiu nusikaltimu, o bausmės už jį padidintos nuo 2 – 3 iki 4 -5 metų laisvės atėmimo. Taip pat baudžiamojon atsakomybėn bus traukiami ne tik rinkėjus papirkinėję asmenys, bet ir tie, kurie inicijavo ir organizavo šią nusikalstamą veiką.
Lietuvoje šiuo metu yra dvi dar nebaigtos bylos, kuriose du asmenys yra kaltinami to paties žmogaus apšmeižimu, pavadinus jį „nusikaltėliu“.
Tai dvi bylos, kuriose tuo yra kaltinami Lietuvos Respublikos piliečiai Eglė Kusaitė ir Letas Palmaitis. Žurnalistai neturėtų būti tokiam faktui abejingi, nes jie neretai tą žodį „nusikaltėlis“ pavartoja visai nenorėdami ką nors apšmeižti, o tik apibūdinti.
Kalbu apie Lietuvos Respublikos prokurorą Justą Laucių, kuris po vieno teismo posėdžio pasikarščiavusios kaltinamosios Eglės Kusaitės pavadintas „nusikaltėliu“, panoro, kad toks pavadinimas būtų traktuojamas kaip šmeižtas, nes nusikaltėliu gali būti vadinamas tik tas, kurį tokiu pripažino teismas (visiškai teisingas sakinys, kai turima galvoje oficialių valdžios organų ar darbdavių vykdoma asmens diskriminacija dėl neįrodyto nusikaltimo).
Kovo 28-ąją Lietuvos Apeliacinis teismas nagrinės skandalingąją Medinininkų žudynių bylą. Ši diena – tokia svarbi, kad greičiausiai pateks į Lietuvos istoriją. Bent jau į Lietuvos teismų praktikos suvestines.
Mat tądien bus aiški kaimyninės Latvijos pozicija. Tąsyk mes žinosime, ar oficialioji Ryga leidžia buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną patraukti baudžiamojo atsakomybėn pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už karo nusikaltimus.
Portalas Slaptai.lt primena, jog buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas – Nikulinas Vilniaus apygardos teismo kolegijos jau nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Pati griežčiausia iš šiuo metu galiojančių bausmių buvusiam omonininkui skirta “dėl tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis”. Būtent tokio verdikto, atiduodami bylą į teismą, ir siekė oficialieji kaltintojai – Lietuvos prokurorai.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės kasacinį skundą, adresuotą Rusijos Federacijos Aukščiausiajam Teismui. Kasacinis skundas – labai įdomus. Ir – unikalus.
Lietuvos teisminėje praktikoje toks atvejis, berods, – vienintelis. Šiame skunde smulkiai ir detaliai išdėstomi E.Kusaitės argumentai, kodėl ji nesanti nei teroristė, nei mirtininkė, nei nusikaltėlė.
RUSIJOS FEDERACIJOS AUKŠČIAUSIAJAM TEISMUI
Dėl Krasnogorsko miesto Maskvos srities teismo 2011-12-26 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 2-33/11
Jau beveik dveji metai, kai žiniasklaida yra klaidinama teisėsaugos (manau, tyčia, specialiai ir melagingai, kad pateisintų išpūstą „mailiaus bylos“ burbulą), taigi žiniasklaida neteisingai informuoja visuomenę apie „mailiaus bylos“ įvykius.
Pavyzdžiui, vienoje televizijoje 2011 spalio 26 dieną prieš pradedant žinių laidą pranešėjas skelbia žinių anonsą: „teismas pradeda svarstyti vadinamąją “mailiaus bylą”, 9 žmonės įtariami pasisavinę 20 mln. litų…“ (tai, supraskite, jau yra pasisavinę 20 mln.?).
Kitas pavyzdys: 2011 spalio 26 dieną viename interneto portale pasirodo straipsnis: „Mailiaus byla“: teisėjų ir prokurorų dvikova tęsiasi“. Ten rašoma: „trečiadienį teisme toliau ketinta nagrinėjant „mailiaus“ bylą, kurioje buvusiam Lietuvos banko vadovui Romualdui Visokavičiui ir dar devyniems asmenims pateikti kaltinimai piktnaudžiavimu tarnyba, didelės vertės turto įsigijimo nusikalstamu būdu ir kt.“ (tai yra, supraskite, nusikalstamu būdu jau įsigyto turto už 10 mln litų, kaip toliau rašoma šiame straipsnyje, ir kažkodėl atsiranda 10 asmenų, nors ištikrųjų yra 9 asmenys, kuriuos bandoma apkaltinti?).
Šių metų birželio pradžioje Vilniuje dvi dienas dirbo ESBO konferencija, skirta žurnalistų saugumo problemoms aptarti. Štai toje konferencijoje ir sužinojau, kodėl, azerbaidžaniečių ar turkų manymu, Lietuvos negalima vadinti demokratine valstybe.
Žinoma, tokie azerbaidžaniečų, turkų, armėnų, kirgizų pareiškimai mažumėlę stebina, glumina. Juk mes, lietuviai, įpratę demokratijos stoka pirmiausiai kaltinti kitus, ypač labiau į rytus ar pietus gyvenančias tautas. Tik ne save. Tačiau tąsyk Vilniuje viešėjusių kai kurių ESBO konferencijos svečių pastebėjimus, jog Lietuva negali būti laikoma demokratiška valstybe, nes jos žurnalistai už kritinius straipsnius persekiojami baudžiamosiomis bylomis, – įsidėmėjau.
Paskutinieji įvykiai Artimuosiuose Rytuose sukūrė mitą, esą diktatoriškus Egipto ir Tuniso režimus pavyko nuversti vien tik socialinių interneto tinklalapių Twitter ir Facebook pagalba.
Girdi, Twitter ir Facebook savo galybę pirmą sykį pademonstravo dar 2009-aisiais, kai socialiniai neramumai vos neišjudino diktatoriškos Irano valdžios.
Vakaruose jau manoma, jog reikiamu momentu internetinės technologijos gali labai nesunkiai atlikti tai, ką iki šiol buvo labai sunku sukurti autoritarinėse šalyse – stiprią opoziciją. Taigi Vakarų ekspertai, įskaitant ir žvalgybų analitikus, jau beveik neabejoja, kad stipri opozicija, galinti paimti valdžią rinkimų arba gatvių protestų pagalba, sukuriama be didesnio vargo. Tereikia pagalbon pasitelkti Twitter ir Facebook. Ir pergalė – garantuota.
Bet ar toks įsitikinimas – pagrįstas? Socialinių tinklaraščių ekspertas Jevgenijus Morozovas savo knygoje “Net Delusion” įrodinėja, jog tokio pobūdžio įsitikinimas, kai visos viltys sudedamos būtent į internetu platinamas žinutes, – mažų mažiausiai ginčytinas.
