Kartais sakoma, kad, žiūrint iš amžinybės taško, tautinės tapatybės, rasių skirtumų ir panašūs klausimai yra niekur nevedantis bandymas laikytis įsikibus praeities, kai neva artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje tokių skirčių nebeliks, tautoms ir rasėms susimaišius į homogenišką visumą, tampriai sulipus į vieną pasaulinį skruzdėlyną. Kaip dar skelbia tokie ateities šaukliai, tautinio prisirišimo puoselėjimas, nacionalinis sentimentas yra atsilikusių, užklimpusių praeityje žmonių pasirinkimas, o labiau pažangūs žmonijos protai neva tiesiog privalo peržengti tautinio užsiangažavimo ribotumą.
Tačiau įdomu yra tai, kad pasaulinę istorinę reikšmę paprastai įgyja tos asmenybės, kurios nė iš tolo nesiekė kažkokios amžinosios šlovės, o savo gyvenimą pašventė savo laikmečio problemų sprendimui, bandė susidoroti su konkrečiai bendrijai iškilusiomis problemomis, taigi buvo savo gyvenamosios vietos ir laiko spalvų prisodrintos, labai realistinės figūros. Toks, tarkime, buvo arba, tiksliau tariant, visados išlieka Sokratas, aktualizavęs tuos klausimus, kuriuos kėlė pats gyvenimas, sugebėjęs įsiklausyti į gyvenimo prieš 2,5 tūkst. metų paslaptį taip jautriai, kad jam nė iš tolo negali prilygti tie šiuolaikiniai autoriai, kurie yra linkę visados užbėgti į priekį. Jeigu apie pažangą kalbėtume labiau atsakingai nei esame įpratę mūsų laikais, nesunkiai pastebėtume, kad Sokratas pažangos lenktynėse pralenkė visus istorijos dalyvius, užmindamas mums mįslę apie tai, kad tolimas nuo pirmapradžio šaltinio veda į atsilikimą labiausiai dramatiška to žodžio reikšme.
Negaliu praleisti progos dar kartą nepademonstravęs savo pagarbos žydų tautybės žmonėms, sužavėtas šios bendruomenės žmonių ypatingu tautinio solidarumo pietetu, kai nuoroda „mūsiškiai“ čia yra svarbiausias veiklos variklis, aukščiausiasis visų pasirinkimų principas, toli pranokstantis galimų apsisprendimų dėl visuotinės tiesos, nelygstamo gėrio ar tobulo grožio paletę. Tačiau drauge pasidygėjimą kelia tie iš jų, kurie kitų tautų atžvilgiu jau laikosi atvirkštinio tautinio egoizmo refleksų nepripažinimo reikalavimo, primygtinai skatindami kitus morališkai nusiginkluoti.
Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.
Vengdamas nereikalingos įtampos, neminėsiu konkrečių pavardžių, tačiau nesunku bus suprasti, kad toliau čia kalbėsime apie visiems Lietuvoje gerai žinomą žydų tautybės bendrapilietį, kuris dabar išties visus stebi iš amžinybės perspektyvos dėl tos mechaninės priežasties, jog neseniai paliko mūsų ašarų pakalnę, netikėtai nutrūkus gyvybės siūlui. Dažnai tvirtinama, kad jis paliko ypatingai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, nenustebčiau, jog jo vardu anksčiau ar vėliau bus pavadinta gatvė, skveras, mokykla, biblioteka, stadionas, garlaivis ar lėktuvnešis.
Nesiginčysiu nė iš tolo dėl to, kad jis išties paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dirvoje, net jeigu pripažinsime, kaip atrodo bent man, jog savo idėjų visiškai neturėjo, o beždžionavo pagal svetimus užkeikimus, tačiau tikrai ten, kur jis žengė, sudygo dygios piktžolės ir drauge užsiveisė nešvankios diskusijos – turi ar neturi lietuvaičiai teisę užsistoti savo tendencingai apkaltintus herojus? Dar daugiau, – esu linkę pripažinti, kad mūsų oponentas (kai diskusijos nesustabdo net mirtis) savo vardu yra užpatentavęs įdomią verbalinę formuluotę, kažką panašaus į loginį fokusą, kuris iš pradžių patraukia dėmesį elegantiška forma, bet, pasigilinus, vis tik nuvilia turinio tuštumu.
Taigi kartą anas (uždengiame pavardę), kalbėdamas apie tautos kaip darinio būvį, viešai yra pareiškęs maždaug taip: tautai svarbu ne paprasčiausiai būti, esą daug svarbiau tautai yra būti prasmingai. Kaip atrodo, čia pacituotus žodžius galima suvesti dar į tokią kraštutinai paradoksalią formulę, ribiniu būdu išryškinančią posakio keblumą: neva pats buvimas savaime nepateisina pasiryžimo būti, čia dar reikia nurodyti kažkokius papildomus argumentus, užtikrinančius tokią buvimo teisę.
Taigi cituotas autorius, jeigu ne tiesiogiai, tai bent užuomina kvestionuoja mūsų padangėje dažnai skelbiamą šūkį apie užduotį išsaugoti tautos egzistenciją, savo tautinę tapatybę, paprasčiausiai išlikti kaip tautai. Kita vertus, savo rizika dar kartą perklauskime – ar tautos išlikimo reikalas yra savitikslis, pats save grindžiantis uždavinys? Gal išties turėtume nerimauti, jaustis kažkam nusikaltę dėl to, jog priklausome tautai, kuri, tarkime, nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių jos, unikalios tautos, teisę būti dar ir kažkokiomis papildomomis nuorodomis į ypatingą buvimo prasmingumą…
Kas įprasmina tautos būvį – istorija, praeities žygiai ir ateities užmojai, bendras žmonių likimas, kultūra, sukurta valstybė? Visi čia nurodyti dalykai iš tiesų sutelkia tautą, sukuria prielaidas tautinio tapatumo išsaugojimui, leidžia užtikrinti tautos egzistencijos tęstinumą. Tačiau, kaip atrodo, įvesti čia papildomą prasmės konstantą, leidžiančią klasifikuoti tautas į labiau ar mažiau prasmingai liudijančias savo buvimą, yra ne tik beprasmiška, bet ir morališkai ydinga išmonė, primenanti blogiausius pavyzdžius iš košmariško nacių repertuaro.
Be visa ko kito, toks prasmės klausimas įpainiotų į neišsprendžiamus prieštaravimus. Ar, pavyzdžiui, labiau prasmingai egzistuoja išpampusi nuo užkariavimų valstybė, koks nors engiantis kitas tautas imperijos plūduras, ar – priešingai – maža valstybėlė, kurioje bent kvailių skaičius pagal statistinės tikimybės dėsnį turėtų būti mažesnis nei didelėje tautoje? Kita vertus, jeigu kažkas negali išsiversti be tokio pobūdžio buvimo prasmės inventorizacijos, tebūnie, tačiau drauge svarbu pastebėti, jog lietuvių tautos sugebėjimas išlikti istorijos pervartose, atsispiriant įvairiausio plauko agresoriams, yra toks tautos kovinės dvasios paliudijimas, kuris prasmės klausimą daro pertekliniu, tinkamu nebent kaip teorinė inkrustacija, jau atkovojus savo būtį.
Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbant labai abstrakčiai galima būtų sakyti, jog kiekvienos tautos buvimas yra prasmingas kaip leidžiantis užtikrinti kultūrų įvairovę, skirtingumą. Kita vertus, nuoroda į skirtingumą šiuo atveju nėra tik abstraktus prasmės galimybės konstatavimas, tai labiau yra pačios būties nuoroda, leidžianti atpažinti neišgalvotos tikrovės reljefą. Kaip nėra žmogaus apskritai, o yra tik „sudurstytas“ iš skirtumų žmogus, kaip nėra tokio dalyko kaip medis apskritai, o tik realiai į žemę šaknis suleidęs beržas, klevas ir t. t. Tobulos globalizacijos ideali sąlyga yra vienodumo dykuma, o būties oazėse siautėja skirtumai.
Dabar paklauskime taip – kodėl privalome puoselėti tautinį tapatumą net ir tada, kai globalizacijos vėjų gairinamoje padangėje už tai tau, mielas žmogau, niekas nepasiūlys jokio prizo?
Kaip jau buvo užsiminta, vieni atsakymo galimai ieškos praeityje, šlovingoje istorijoje, kiti – forsuodami ateities vizijas, tačiau tikriausiai nereikėtų išsigąsti ir tokios būsenos, kai galutinio atsakymo į šį klausimą su visų aplinkybių išskaičiavimu tu nežinai arba greičiau tau vis dar nesinori suskaidyti gyvą visumą į komponentus, susmulkinti į atskiras dalis.
Neretai tai reiškiasi savaime su dideliu džiugesiu, panašiai kaip oras lengvai kvėpuojasi ten, kur dar nėra užterštas, o kvepia aukštikalnėmis ir pušų sakais.
Tautinė priklausomybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas.
Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.
Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.
Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.
Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.
Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.
Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.
Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.
Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.
Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.
Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.
Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.
Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Informaciniame organizatorių pakvietime rašoma:
Humanitarinių mokslų daktaras Žibartas Jackūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.
Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.
Kas gi įvyko ir kur priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“
Šiame slaptai.lt videoreportaže išgirsite filosofo Vytauto Radžvilo atsakymą hum.m.dr. Žibartui Jackūnui. Artimiausiu metu skelbsime filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.
Galutiniai rinkimų rezultatai tiesiog apstulbino. Visus – ir pačius daugiausiai laimėjusiuosius. Konservatoriams rinkėjai smogė bene labiausiai: atrodė pergalė jau čia pat, po dviejų savaičių, o dabar štai tik antroji vieta ir didžiulis atsilikimas nuo laimėtojų.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Niekada neskubėk švęsti pergalės. Omenyje turiu ne žaliuosius valstiečius, o mus, rinkėjus, Lietuvos žmones, kaip dabar priimta sakyti. Nes labiausiai apsigauti arba būti apgauti gali ne tiek Lietuvos žmonės, kiek lietuvių tauta. Nei rusams, nei lenkams pavojus išnykti negresia, nes jie turi Rusiją, Lenkiją, kuriais šios valstybės itin motiniškai rūpinasi. Lietuviais pasirūpinti, kaip matome, Lietuva nesugeba.
Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankis siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuviui kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas (Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta“, Pro Patria.lt).
Prieš rinkimus visi supratom, visi kalbėjom: arba dabar, arba – dar staigesnis, galbūt jau nesustabdomas, slydimas prarajon. Vilties įliejo Ramūnas Karbauskis su savo žaliaisiais valstiečiais, su profesionalais vietoj profesionalių politikų, su pigiom vaistinėm ir brangiom alkoholio parduotuvėm. Sukūrė rojų Naisiuose, gal sukurs ir visoje Lietuvoje? Vaikus išmokys skaityti knygas ir mylėti Tėvynę, neleis skurstantiems pensininkams mirti iš bado, sustabdys mokyklų naikinimą provincijoje, kaimuose, sugrąžins emigrantus…
Patikėjome pažadais, gerais ketinimais, geromis permainomis. Patikėjome (aš – nelabai), kad išrinktieji sieks ne siaurų asmeninių tikslų, ne tik valdžios, o gerovės lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms.
Dabar, po antrojo rinkimų turo, to tikėjimo žymiai mažiau, nors dar nežengtas nė vienas žingsnis. Ypač tikėjimą sklaido forumai,interviu su politologais ir pralaimėjusiaisiais politikais. Pagrįstai ar nepagrįstai formuojama nuomonė, kad laimėtojai gali būti šiek tiek panašūs į Valinsko artistus. Nusipirkom katę maiše. Daugelio išrinktųjų nepažįsta net Jakilaitis, net Valatka, ką jau kalbėti apie mus, bėdžius, kurie ir sunešėme Karbauskiui savo balsus. Valdyk, Ramūnai, pastatyk į vietą parlamentinių ir neparlamentinių partijų melagius, savanaudžius, atnešk į Lietuvą gerų permainų, nes iš nevilties baigiame nusigaluoti.
Buvome naivūs kaip vaikai? O jeigu forumų išminčiai sako tiesą? Darosi visai nejuokinga. Įsivaizduokime, kad tie du žalieji valstiečiai tyčia ar netyčia mus apgavo. Gal ir turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Ilgai nesudarys koalicijos, vyriausybės, nes spyriosis ir jie, ir konservatoriai, ir Prezidentė; susidės su socdemais – ir nebus jokių permainų; susidės su lenkais, paksistais – sulaužys pažadus su jais neiti obuoliauti; velniai žino, ką gali iškrėsti nepažįstami profesionalai, jeigu juos palaimins Prezidentė…
Abejonių daug. Optimizmą mažina praeityje Ramūno draugystė su Kazimiera, plaukimas prieš srovę tolyn nuo NATO, euro, energetinio nepriklausomumo, dabar – tvirti ryšiai su mus praryti trokštančia Rusija…
Bet jeigu mus apgavo, jeigu suteikė nepagrįstų vilčių, kur jūs, politikos išminčiai, buvote gerokai prieš rinkimus?! Kodėl tik Eigirdas su savo „Valstybe“ nedvejodamas talžė oligarchus, neišskiriant nė Ramūno? O jeigu iš tiesų tik dabar atsirado galimybė išbristi iš korupcijos, savanaudiškumo ir nemokšiškumo pelkės, tai nekaišiokite pagalių į ratus.
Ir nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir palėpėse surastų savo protėvių iš baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (įgytais irfeodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis “lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą nusipirkę pralobę žydai), o konkretūs darbai, nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai. Archyvuose yra garsaus okupacijų metų ekonomisto disertacijos.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmąją jų ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.
Panašių atvejų būta daugybė, kai pelnydavo laipsnius ir vardus “operatyviai” pagrindus paskutinių TSKP CK nutarimų “istorinį” reikšmingumą. Būta tokių atvejų ir jau atkuriant Kovo 11- osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją apie TSKP rūpestį plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos dar sovietiniais laikais apginti, jau nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta, bet TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja. Ir, jei pirmajame variante, sakysime, kultūros įstaigų aprūpinimas “kadrais” buvo įvardijamas, kaip “partijos meilė ir rūpestis “lietuvių liaudimi”, tai tas pats “nepriklausomos Lietuvos” variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik “komunistinių kadrų” visur sodinimas.
Kita vertus, tie pavyzdžiai patvirtina, kad jei valdžia kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti pagerinti ir savo paties, ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino visus titulus, luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai iš anksto tituluotasis, kad ir menkaprotis ar žioplys, iškeliamas aukščiau talentingojo.
Dar ir šiandieninėje JAV dažniausiai į visus, būtų tai profesorius ar valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje Lietuvoje – tik tituluotam dažniausiai pripažįstamas ir sprendžiamas žodis ir suteikiamos įvairios privilegijos, net palaidojant, nepaisant, kad ir teturėjo vienintelį pasiekimą – buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitą vardą.
Tačiau daugeliu atveju užtenka jau vieno to titulo paminėjimo, ir daugelis mano, kad jau tas tituluotasis ir yra ypač ką reikšmingo nuveikęs ar veikia. Kadangi tiems, tituluotiesiems, kaip viduramžių feodalams, dažnai suteikiama teisė priimti sprendimą, tai, kaip sakoma, ir daugelis dar neturinčių tokio vardo ar titulo, pataikauja, taikosi ir su jų atsilikimu bent tol, kol gaus ir atitinkamą mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą.
Tad iš tikrųjų doktoranto, atliekančio tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panašios problemos. Tas pats ir su “profesoriais” ar “akademikais” Seime ar Vyriausybėje. Keliaklupsčiavimą prieš titulus ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai išlikti ir parazituoti darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra darbo ir gyvenimo prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir patys jo dalyviai tampa paprasčiausiais karjeristais, linkę padlaižiauti visiems kas titulais ar pareigomis aukščiau.
Lietuviškos Lietuvos miražas
Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų buvo pasiryžę panaikinti sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą, atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik visos aukštųjų mokyklų bendruomemės organizavo rinkimus į įvairių padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir „nepakeičiamojo“ aureolę.
1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.
1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų autonomija, suteikiant jose visą aukščiausią valdžią bendruomenėms.
Bet vėlesniuose mokslo ir studijų įsatymuose, ypač Lietuvai atsiveriant durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau menkintas. Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o Lietuvos Respublikos Seimas. Nuo tada ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą.
Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo tiesiai šviesiai nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija, o patys universitetai turi teisę tik teikti Vyriausybei pasiūymus, prašymus ar pan. Taigi iš universitetų dar viduramžiais skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko nieko. Toks sprendimas reiškė mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir prieštaravo mokslo objektyvumo nuostatoms. Universitetų bendruomenėms palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.
Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo 2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų dar trečdalį su rektoriaus pritarimu. Tad iš tikro tariamos universitų savivaldos klausimus sprendė tik ministerija. Vertinant universitetus „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir į studijų ir mokslo institucijų valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia – LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje – valdančiosios partijos ar jų koalicijos vadai.
Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“ valią. Tai didelis žingsnis atgal lyginant ir su Vasario 16 – osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis. Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su patariamuoju balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę demokratijos.
Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos, kad visi bet kokias pareigas einantys daruotojai privalo turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba, valdyme.
Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija iki 5 metų) atleidžiami be jokių išeitinių pašalpų, o ar galės toliau dirbti, gavę iš norinčiojo daugybę popierių, nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai. Žinoma, jiems tai labai patogu, kad atsikračius ne tik negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.
Teisė – vykdyti
“Eiliniai” mokslo ir studijų bendruomenės nariai beveik neteko teisės rinkti Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuosetos tarybos nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“.
Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol …vietoje jų įteisintas skyrimas. Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus. Nors vėlesniuose mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta, kad universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “… vykdyti universitetų steigėjų funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.
Negana to, nuo 2011 m. ir universitetus pavertus „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė priklausyti tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų, tapo ir “politiškai kenksminga” aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dokumentuose, kaip ir gyvenime, minėti tokias sąvokas, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, dėl kurių dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų “aukščiausiojo valdymo organo” – tarybų nariai turi įsipareigodami pasirašyti, kad “sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas funkcijas.” Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs steigėjų sarginiais šuneliais.
Beje, tas svetimų valstybių kapitalistų fondų skyrimas finansinių paramų tik jų pasirinktoms Lietuvos aukštosiosms ar mokslo įstaigoms, ar už jų nurodytų problemų sprendimą, nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija, yra grubus lietuvių Tautos kaip suvereno ir jos nepriklausomo valstybingumo pažeidimas. Kas geriau už pačios Lietuvos suvereną ir jo išsirinktąją valdžią gali žinoti kiek ir kokius specialistus rengti ar kokius tyrimus vykdyti. Tačiau daugelis studijų ir mokslo valdininkų, kaip ir mūsų aukščiausioje valdžioje įsitvirtinę svetimųjų užpakalių laižytojų dirigentai, sutiktų ir Gedimino pilį perkelti į Briuselį, jeigu tik kas už ją daugiau eurų ar dolerių pasiūlytų.
Kalbėta, bet negirdėta
Apie daugelio studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai Lietuvai ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje Mokslotyros instituto konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę, taip pat, kad mokslo rezultatai būtų vertinami ne pagal straipsnių skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose, o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos, ES ir pasaulio mokslo pažangai. Buvo pasmerkta ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas, kuriuose dirbančių “valstybės tarnautojų” skaičius daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių.
Nutarime taip pat akcentuota, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.
Mokslo pažanga yra sparčiausia tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo daugelis mokslo, studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui, sutiktų, kaip sakoma, “eiti obuoliauti ir su pačiu velniu”, jei tik gautų pakankamai pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo “firmos”, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.
Kita vertus, ir pačiuose įstojimo į ES teisiniuose aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos suvereno – lietuvių tautos teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose ”Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, ten nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai “turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus” (2004 07 13. Nr.IX – 234).
Beje, buvusiai ES narei Anglijai niekas net neišdrįso pasiūlyti priimti bent panašaus įstatymo, kad ES teisiniai aktai būtų viršesni už Anglijos. Bet Lietuvos suvereno valia – niekis. Už ją nusprendžia kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms, atstovavo po vienodą deputatų skaičių.
Lietuvos mokslininkai neturi ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių tautos ugdytojai ir stiprintojai.
Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus. Universitetai turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės prizmę, o seimai, vyriausybės, juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvosvalstybė.
Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui, kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.
Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos patriotus. Tačiau tai sunkiai įmanoma pavertus universitetus į “įmones”, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisnt tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuomos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo į galvą svarstyti apie ekonominį jų veiklos efektyvumą, apie “lovų užimtumą ligoninėse” ar pan.
Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo vaikams nereikėjo kasdieną trenktis kelias dešimtis kilmetrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar “sveikatos punktas”, biblioteka, kultūros namai ir kt.
Tačiau atkuriant Nepriklausomybę buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip sakoma, išliejant vandenį kartu su kūdikiu, užmirštant, kad ir dėl Nepriklausomybės buvo kovota, kad Lietuvoje neviešpatautų atėjūnai, kad būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.
Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje veikia nemažai ir nevalstybinių, kurių steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi tikrieji finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių kalba, kad mokslo ir studijų misija – prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.
Tačiau tie nevalstybiniai universitetai “uabai”, tai – daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi vietoje “sasiskų” gamybos iš standartizuotų “priedų kompiuteriams” – specialistų išleidimo. Tos įmonėlės daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos – tai priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo nupirkta su visa žeme, statiniais, studijomis lyg feodalizmo laikais, kada prekiauta dvarais net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.
Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu pusę visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių „tarybinių respublikų“ nepriklausomo valstybingumo atkūrimui Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės” buvusių „tarybinių respublikų” studijų ir mokslo institucijas ir įjungti jas į “vieningos ES” – vakarietišką sistemą.
Lietuvos studijų ir mokslo “suanglinimas”
1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą”. Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45.
Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti ir “vieningą” valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.
Nors visi minėti ir neminėti “vieningo mokslo, studijų” sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia “suanglinant” mokslą ir studijas, nes tada įvairūs kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms.
“Aktyviai dalyvauti kuriant vieningą Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ – imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam “įsijungimui” įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų. Juose, kai kuriais duomenimis, “valstybės tarnautojais” yra daugiau penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti, nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keleta dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų.
Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų “ekspertų”, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.
Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir “reitingų lentelėse”.
Atradimų praradimas
1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o 2015 m. jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek daug jaunų mokytų lietuvių paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo. Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms aukščiausios kvalifikacijos specialistų.
Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus.
Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausiadėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis. Kita vertus, mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų jie iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.
2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai” – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų imitacijos. Nuo 2008 iki 2015 m. jiems Lietuvoje buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins jie lūkesčius, bus galima spręsti tik apie 2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.
„Tarptautiškumo“ pražūtingumas
Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ir pan.
Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui iš ES fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis.
Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo mokomi lietuvių kalbos, o tik pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo”.
Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo ir rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų.
2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė jau apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad pavyktų surusinti Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Dabar “suanglintojai” dažniausiai įvardijami Lietuvos patriotais, “rusų grėsmės” griovėjais. Beje, ir buvę mūsų broliai prūsai – mažalietuviai, prieš galutinai užtrokšdami germanų gniaužtuose, juos laikė “savais”, o “svetimšaliais” jau savo brolius lietuvius iš kitos Nemuno pusės.
Kovo 11 – osios Lietuvoje, atrodo, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs “tarptautiškumą”, kaip ir vykdyto lenkinimo, vokietinimo, rusinimo, kas lėmė ir lemia, kad lietuviai taip lengvai pasiduodavo ir pasiduoda svetimo užkratui, kaip ir šiandieną, kad net tituliaučiausi mokslininkai, lyg kaip naktį peteliškės skrendančios į liepsną – “tarptautiškumui”. Aklai vykdo “nulietuvinimo” politiką ir didelė dalis mūsų žiniasklaidos, kuri gal tik už pinigus ir sutiktų rimtai panagrinėti švietimo, studijų, mokslo politikos pražūtingumą mūsų, lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai.
Negalima pasigirti ir mūsų buvusiais politiniais kaliniaiais, tremtiniais, kurie lyg ir nesuvoktų to pavojaus, kurį kelia “suanglėjimas”, studijų, mokslo pavertimas tarptautinių monopolijų tarnais ir savo patriotizmą dažniausiai tebedemonstruoja smerkimais tik jau seniai nukaršusių buvusių sovietinių “raudonųjų”.
TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau kadangi ES „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 nepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).
Kai neseniai vienas profesorius iš Londono sužinojo, jog Lietuvoje yra toks rodiklis kaip „tarptautiškumas“, kad verčiama mokslo darbus skelbti ne valstybine kalba ir tik nurodytuose leidiniuose, stebėjos klausdamas: tai ką, neveikia pas jus prokuratūra, jei leidžiama taip savivaliauti mokslo valdininkams, menkapročiams vadovams, neišmanėliams politikams? O gal jūsų tauta – suverenas atsisakė savo teisių? Tai negali būti nepriklausomoje, laisvoje valstybėje …
ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta stengsis plėtoti savo mokslą, ūkį, kultūrą, bus lygiu partneriu ir lygiateisiu, žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais ir visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba.
Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes kartu su tuo pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.
„Zimagoriškas” atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas, tuomet minioms kvailinti ar dėl savo ononizminių polinkių patenkinimo ir sukuriami tokie rodikliai, kaip „tarptautiškumas”, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis.
O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“. Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė fondų finansinė parama, jei ir galėtų padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.
Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų klausimų sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.
Lietuvis – šeimininkas
Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardvinėti sveimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvaičių šeimoms, be abejonės, sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 –osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams išdalino didelę dalį bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“.
Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?
„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.
II skyrius. Nacionalinis sąmoningumas šiandien: jaunuomenės pasirinkimo drama
§ 1. Transatlantinio skrydžio didvyriai ir jų vaikaičiai
Šį skyrių pradėsiu lietuvių tautos didvyrių: Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentu. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad pasaulinę šlovę pelnę lakūnai ir jų žygdarbis jau užnešti pakankamai storu laiko ir savaiminės užmaršties sluoksniu.
Antra, vargu ar mūsų jaunuomenė, kuriai, palyginus, daug (ir įkyriai) kalbama apie pilietiškumą ir patriotizmą, bus girdėjusi apie Atlanto nugalėtojų parašytą (priešmirtinį) dokumentą.
Lietuva pavojingai susiskaldžiusi. Susiskaldžiusi pačiomis įvairiausomis kryptimis ir gyliais, dėl skirtingų motyvų bei priežasčių. Susiskaldžiusi į globalistus ir tautininkus, Rusijos ir Amerikos gerbėjus, polonofilus ir Lenkijos kritikus, laisvosios rinkos šalininkus bei socialinių pašalpų ištroškusius, emigraciją sveikinančius bei emigraciją smerkiančius…
Skirtingos nuomonės – neišvengiama bet kokių laikų realybė. Tačiau visur ir viskam reikalingas saikas. Ginčydamiesi saiko jausmą mes kaip tik ir praradę: skirtumų surandame net ten, kur jų, vadovaujantis sveiku protu, galėtų ir nebūti.
Pavyzdžiui, kiekvienas lietuvis didele vertybe turėtų laikyti gimtuosius namus, Tėvynę, gimtają kalbą, savo tautybę. Deja, jau turime užtektinai kosmopolitizmą liaupsinančių lietuvių. Tarsi lietuvio noras išsaugoti lietuvybę šiais laikais būtų tapęs nenatūraliu, atgyvenusiu poreikiu.
Mūsų tauta neįgali? Gal ne visiškai, ne be vilties pasveikti. Sustojom kažkelintoj stotelėj ir nebenorim keliauti toliau. Geriau palikti tautos laivą (valstybę) dreifui ir kraustytis į kitą vietą, kur kita tauta yra susitvarkiusi gyvenimą geriau.
Mėgstam keiksnoti valdžią, seimūnus vadinam valdžiažmogiais ir t.t. O kas jie tokie iš tikro? Jie yra integrali ir neatskiriama mūsų tautos dalis. Nevadinčiau jų išrinktais, nes juos išrinko „sistema“, tačiau būtent šią sistemą sukūrė tautos, mūsų žmonių kolektyvinė sąmonė, jos vidurkis. Visų Lietuvos piliečių sąmoningumo ir pilietiškumo vidurkis. Tai reiškia, kad vidutinio statistinio seimūno sąmonė maždaug atitinka vidutinio statistinio Lietuvos piliečio sąmonę.
Valstybės išlaidas ir pajamas ribojo kasmetiniai biudžetai. Jo sudarymą kontroliavo Finansų ministerija ir Lietuvos bankas, o vykdymą ir lėšų panaudojimą – Valstybės kontrolės įstaigos. Per visą prezidentinės Lietuvos laiką valstybės išlaidos neviršydavo pajamų ir Lietuva buvo vienintelė Europoje beveik neturėjusi skolų kitoms valstybėms.
Prezidentas A. Smetona visą laiką domėjosi ir socialine padėtimi. Jis ragino, kad žmonės uždirbtų ne mažiau, kad vienas dirbantis galėtų išlaikyti keturių žmonių šeimą (tėvai ir du vaikai). Maistas Lietuvoje buvo vienas pigiausių pasaulyje. Tačiau palyginti brangūs buvo pramonės gaminiai.
Lėtai gerėjo gyvenimas kaime. Ypač samdinių, nes esant pigiems žemės ūkio produktams, ūkininkų pajamos didėjo lėtai. Valstybė stengėsi visiems gyventojams garantuoti išlaikymą senatvės, ligos atvejais, buvo priimti įstatymai dėl pensijų ir pašalpų mokėjimo.
Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ. Su rašytoja Daiva Tamošaityte kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio diena – moralinės, kultūrinės, politinės Lietuvos aktualijos.
Gilų įspūdį paliko Jūsų esė “Vapsvos efektas”, paskelbtas žurnale “Metai”. Tame tekste vaizdžiai pasakojate apie auką, praradusią gebėjimą priešintis agresoriui. Laukinėje gamtoje tokių pavyzdžių – gausu.
Tačiau niekad nemaniau, jog mes, lietuviai, itin gražiai ir beveik be kraujo atgavę nepriklausomybę 1990-aisiais, netrukus tapsime labai panašūs į tuos gyvius, kurie nebepajėgia deramai pasipriešinti svetimoms įtakoms. Nejaugi kritimas žemyn buvo neišvengiamas, nejaugi negalėjome sumažinti šių skaudžių padarinių? Ar tikrai panašių bėdų patiria visos laisvės siekiančios tautos?
Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.
Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių…
Šią savaitę Seime bus svarstomas dokumentas, anot jo kūrėjų, turėsiantis būti „pagrindinis planavimo dokumentas, su kuriuo turi būti derinami valstybės planai, programos ir kitos viešosios iniciatyvos“.
Tai yra porą metų rengta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030”, prie kurios atsiradimo prisidėjo ne tik politikai, bet ir akademikai bei visuomenės atstovai. Tenka pripažinti, kad strategijos idėja – sukurti valstybės raidos viziją, pasiekti politinio sutarimo ir jos laikytis – yra kur kas gražesnė, nei pats strategijos tekstas. Norėčiau tikėti, kad jos rengėjai, o ypač visuomenininkai, moksleiviai, studentai ir profesoriai, teikę jai pasiūlymus, dirbo atsakingai ir galvodami apie valstybės ateitį. Iš tikro liūdna ir pikta pasidaro žinant, kai Seime ši strategija gali būti iškraipyta ir sudarkyta.
Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti
Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.
Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką.
Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.
Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.
2010 05 02. Lenkijoje nedraudžiama surogatinė motinystė. Lietuvoje kol kas draudžiama. Tačiau nelegaliai praktikuojama. “Jei nėra gimdos, reikia kitos gimdos”, problemą komentuoja medikė.
Surogatine motina pabūti sutikusi lietuvė į viską žiūri tik techniškai: 45 tūkstančiai už išnešiojimą – “to verti pinigai”, nes “esama rizikos”.
Už papildomus 300 eurų per savaitę vaikelį ji sutiko netgi maitinti ir prižiūrėti. Vaiką perimantys “tėvai” labiausiai bijo, kad donorei nepabustų motiniški jausmai.
Surogatinė motina aiškina, kad kūdikio pardavimui ryžosi įsitikinusi neturėsianti galimybės vaiką išauginti.
Istorija yra ir tautos konstravimo ginklas. Šiandien žinoma, kad istoriją galima paversti tautos griovimo įrankiu.
Visų mums nepalankių valstybių istoriografija sako – Lietuvos valstybė ir tauta yra nesusipratimas. Būtent šitai teigia mums nepalankių šalių istoriografija. Tuo stebėtis nereikia, nes istorijos studijos, mokslas, tyrinėjimai, kartu su teise buvo labiausiai prižiūrimos humanitarinės sritys. Išliko toli gražu negeras tęstinumas – ištautinta ir išvalstybinta sąmonės struktūra. Todėl iš kai kurių atsakingų asmenų išgirstame, kad nepriklausoma Lietuva buvo statoma ant “ydingų” etninio fundamentalizmo pamatų.
