Pinigai pakabinti po lubomis. Slaptai.lt foto Londonas, birželio 8 d. (AFP-ELTA). Britų princesės Kate tėvai bankrutavus jų vakarėlių dekoracijų įmonei paliko milijoninių skolų. Ketvirtadienį pateiktoje bankroto administratoriaus ataskaitoje nurodoma, kad įmonė liko skolinga beveik 2,6 mln. svarų (3 mln. eurų), įskaitant daugiau kaip 600 000 svarų nesumokėtų mokesčių.
Koronaviruso pandemija ir su tuo susiję socialinių kontaktų ribojimai „smarkiai paveikė“ įmonę, ketvirtadienį sakė vienas bankroto administratorių. Princesės tėvai Carole ir Michaelis Middletonai įmonę „Party Pieces“ įsteigė 1987 metais, kai ieškojo įkvėpimo savo dukters Catherinos, geriau žinomos kaip Kate, penktojo gimtadienio proga. Įmonė augo, o sutuoktiniai tapo milijonieriais. Vienu metu įmonė buvo vertinama 44 mln. svarų.
Kai tiekėjai šiais metais dėl neapmokėtų sąskaitų pagrasino teisiniais padariniais, praėjusį mėnesį buvo paskirti bankroto administratoriai ir įmonė už neįvardijamą sumą parduota britų verslininkui Jamesui Sinclairui.
Nuo dukters vestuvių su britų sosto įpėdiniu princu Williamu sutuoktiniai C. Ir M. Middletinai yra glaudžiai susiję su karališkąja šeima ir reguliariai dalyvauja šventėse ir susibūrimuose. 2012 m. jie už 4,7 mln. svarų įsigijo vilą Londono vakaruose, netoli Vindzoro pilies.
Naujienų portalas DELFI ir žurnalas „Reitingai“ tęsia publikacijų ciklą „Lietuvos turtingiausieji“, skelbdama turtingiausiųjų tarnautojų sąrašą.
Tyrimui talkinę finansų analitikai skaičiavo tik Lietuvoje veikiančių, finansines ataskaitas „Registrų centrui“ teikiančių įmonių vertę. Bendrovės, registruotos užsienyje, nevertintos. Skaičiuojant bendrą šeimos turtą prie finansų analitikų paskaičiuotų įmonių akcijų verčių pridėtas visas kitas turtas.
Deklaracijose valdininko ar jo sutuoktinio nurodyta akcijų vertė naudota tuomet, kai finansų analitikų paskaičiuota įmonių akcijų vertė buvo panaši arba mažesnė, taip pat tais atvejais, kai nebuvo tikslių duomenų, kokios įmonės priklauso tarnautojui ar/ir sutuoktiniui.
Pasak tyrimo kuratorės Jurgitos Laurinėnaitės-Šimelevičienės, kadangi tyrimo metu vertintas šeimos turtas, dažniausiai į sąrašą tarnautojai pateko dėl sutuoktinių įgyto turto.
Pirmą vietą sąraše užima Erika Sadauskienė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyriausioji specialistė, ir Vigilijus Sadauskas – 5,16 mln. eurų. Iš šio turto 4,8 mln. eurų deklaravo E. Sadauskienė.
Antroje vietoje – Sigita Rojutė, Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento direktorė, ir jos sutuoktinis Gintaras Balčiūnas – 4,7 mln. eurų. G.Balčiūnas nurodo turįs daugiau nei 4,6 mln. eurų vertės turto.
Trečią vietą užima Jurgita Stasiulaitytė, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasienietė, ir jos sutuoktinis Nerijus Gurklys – 4,4 mln. eurų. Įmonių „Miško ruošos darbai“ ir „Ryčio miškas“ savininko N. Gurklio akcijas finansų analitikai įvertino 4 mln. eurų.
Ketvirtą vietą užima Daiva Sakalauskienė, Valstybės kontrolės Finansinio audito departamento vyresnioji patarėja, ir jos vyras Vladas Sakalauskas – 3,46 mln. eurų. V. Sakalausko, įmonių grupės „Global BOD Group“ (GBG) valdybos nario ir grupės gamybos vadovo 2018 metų turto deklaracijoje nurodyta, kad verslininko valdomų akcijų vertė siekia 3 mln. eurų.
Penktoje vietoje – Beata Melnikienė, VMI Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus vyriausioji specialistė, ir jos vyras Nikolajus Melnikas –3,2 mln. eurų. N. Melnikas 2018 metų turto deklaracijoje deklaravo 3,16 mln. eurų vertės turtą.
Šeštoje vietoje – Irena Povilaitienė, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento I skyriaus vyriausioji specialistė, ir jos sutuoktinis Romualdas Povilaitis –2,9 mln. eurų. R. Povilaitis nurodė, kad jo žemės sklypų Lietuvoje vertė siekia 1,4 mln. eurų.
Septintoje vietoje – Algirdas Gimžauskas, Jasiuliškių socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojas, ir jo žmona verslininkė Rita Gimžauskienė – 2,05 mln. eurų. A. Gimžauskas savo turtą įvertino 29 tūkst. eurų.
Aštuntoje – Valdas Jurėnas, Seimo nario Alfredo Stasio Nausėdos padėjėjas –2,01 mln. eurų. V. Jurėnas VMI paskelbtoje 2018 metų turto deklaracijoje nurodė turįs turto už daugiau nei 2 mln. eurų. Brangiausiai, 1,1 mln. eurų, įvertinti žemės sklypai Lietuvoje.
Devintoje vietoje – Ana Burkovskienė Muitinės Tarptautinių ryšių skyriaus vyresnioji patarėja, ir jos vyras Arūnas Burkovskis –1,96 mln., dešimtoje – Ramutė Neniškienė, Muitinės laboratorijos direktorė ir jos vyras Arvidas Neniškis – 1,77 mln. eurų.
DELFI skelbia turtingiausių tarnautojų šeimų 30-uką ir turtingiausių tarnautojų, kur vertinamas tik valdininko turtas, dvidešimtuką.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis (VMI), turtingiausi Vyriausybės atstovai yra aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, turto bei piniginių lėšų sukaupęs už daugiau kaip 620 tūkst. eurų.
Toliau eilėje yra teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Kiekvieno šių ministrų turto ir piniginių lėšų vertė viršija 300 tūkst. eurų.
Po jų rikiuojasi energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis bei ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius.
Septintoje vietoje yra premjeras Saulius Skvernelis, kurio turto ir piniginės lėšos 2018 m. sudarė per 217 tūkst. eurų.
Šiek tiek mažesnes metines deklaracijas yra pateikę susisiekimo ministras Rokas Masiulis, žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas bei švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.
Mažiausiai turto ir piniginių lėšų yra sukaupę sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga – beveik 40 tūkst. eurų ir finansų ministras Vilius Šapoka – beveik 20 tūkst. eurų.
Tuo tarpu turtingiausių Seimo narių ketvertuke – milijonieriai: turtingiausi yra „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis – deklaravęs 16 mln. eurų vertės turtą, liberalas Kęstutis Glaveckas – beveik 1,6 mln. eurų, konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis su 1,4 mln. eurų sukaupto turto ir piniginių lėšų bei parlamentaras Kazys Starkevičius, deklaravęs, kad jo turto už 2018 metus vertė siekė 1 mln. eurų.
Ministro pirmininko, ministrų ir Seimo narių turto deklaracijos VMI yra pateiktos už 2018 m.
58 proc. visų Žemės dirbančių žmonių gyvena Azijos Ramiojo vandenyno regione. Šios pasaulio dalies ekonomikos reikšmė kasmet vis didėja: gyventojai tampa labiau pasiturintys, o valdančių politikų balsas skamba vis garsiau viso pasaulio arenoje.
Kartu su Rytų Azijos iškilimu menksta senųjų galybių – Europos ir Amerikos įtaka.
Sparčiausiai augantis regionas
Rytų Azija dabar dinamiškiausia pasaulio dalis. Spartus demografinis augimas, ekonomikos plėtra, urbanizacija, bendrosios pridėtinės vertės didėjimas traukia visų pasaulio lyderių dėmesį. Europoje ar Šiaurės Amerikoje visuomenė ir politikai yra įpratę, kad kalbant apie pasaulio reikalus pirmiausia domimasi, kas vyksta šiuose dviejuose žemynuose. Dar neseniai savaime suprantama buvo, kad tai, kas vyksta Vašingtone, svarbu visam pasauliui, o kas vyksta kokiam nors Bankoke, tėra vietos reikalai.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Tačiau per paskutinius 15 metų įvyko svarbių pokyčių, kurie rodo, kad pasaulio centras vis labiau keliasi į Rytų Aziją, o Europa ir Amerika tampa antraplanėmis geopolitikos žaidėjomis.
Simbolinė žinia apie Rytų Azijos iškilimą apskriejo pasaulį visai neseniai. Vadybos ir finansų konsultacijų bendrovė „Copgemini“ paskelbė, kad Azijos Ramiojo vandenyno regione gyvena daugiausia milijonierių, kurie valdo daugiausia turto. Pirmą kartą šis regionas aplenkė ilgai pirmavusias Šiaurės Ameriką ir Europą. Ekspertai skaičiuoja, kad jeigu turtas Azijos Ramiojo vandenyno regione toliau augs tokiais tempais kaip nuo 2006 iki 2015 metų, tai po dešimtmečio čia bus sukaupta daugiau pasaulio turto negu Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kartu sudėjus.
Žinios apie milijonierius tik simbolinės, tačiau regionas pradėjo pirmauti ir daug rimtesnėse varžybose dėl ekspertų dėmesio. Jau ne tik Kinija kasmet fiksuoja spartų ekonomikos kilimą, tą patį daro ir kitos kaimyninės šalys – Malaizija, Indonezija, Filipinai. Dar 1990 m. Azijos dalis pasaulio ekonomikoje buvo 23,2 proc., 2014 m. pasiekė 38,8 proc., o po dešimtmečio viršys 45 procentus.
Rytų Azijoje sparčiai auga gyventojų pajamos ir vartojimas. 2020 m. vidurinės klasės išlaidos padvigubės, palyginti su 2009 m., o 2030 m. jos bus didesnės daugiau nei 6 kartus. Tokio šuolio išsivysčiusiose šalyse tikėtis neįmanoma. Jau beveik dešimt metų benzino ir kitų kuro rūšių azijiečiai sunaudoja daugiau nei amerikiečiai, ką jau kalbėti apie Europą.
Sėkmės paslaptis – užsienio investicijos
Kaip toks daug šimtmečių buvęs skurdus pasaulio užkampis taip sparčiai pradėjo demonstruoti augimą? Mokslininkai mano, kad pagrindiniai plėtros šaltiniai yra žmonių darbštumas, tarptautinė prekyba ir investicijos. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija pritraukė daug amerikiečių investicijų ir tapo pasaulio fabriku. Pradžioje prekės buvo pigios ir nekokybiškos, bet laikui bėgant ženklas „Made in Japan“ tapo prestižinis. Iš Japonijos pasaulinę gamybą greit perėmė Pietų Korėja, Taivanas ir Singapūras, jiems įkandin – atsivėrusi Kinija. Pabrangus kinų darbo jėgai, paskutiniu metu dideli fabrikai vis dažniau statomi Tailande, Vietname, Filipinuose ar Malaizijoje.
Ne mažiau svarbus faktorius nei investicijos yra vadinamosios globalios vertės grandinės (angliškai GVC): produktai gaminami vienoje šalyje, žaliavos perkamos iš kitų šalių, o produkcija parduodama trečiosiose, iš kur grįžta investicijos. Ekspertai pažymi, kad Azijos šalių ekonominis augimas labai priklauso nuo to, kiek jos įsitraukia į globalios vertės grandines, pavyzdžiui, pernai amerikiečių kompanijos „Apple“ 24 proc. pajamų atkeliavo iš Kinijos. Per keletą metų šie skaičiai padvigubėjo. Tokie perkėlimai veiklos grandinėje leidžia kompanijoms diferencijuoti pardavimus ir gamybą, o regionams teikia stimulą plėtrai.
Azijai praturtėti liko 35 metai
Nors ekonomikos ir gerovės augimas spartus, didžioji dalis Rytų Azijos vis dar išlieka nepasiturintis regionas. Filipinuose vidutinis mėnesinis atlygis siekia apie 155 eurus, Vietname apie 200, Tailande 338 eurus. Tai gerokai mažiau nei turtingiausiuose pasaulio regionuose ar pažengusiose kaimynėse Japonijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre.
Skurdas ir nepritekliai programuoja ir kitus globalius iššūkius, su kuriais susiduria regionas: emigraciją, protų nutekėjimą, prekybą žmonėmis, vaikų išnaudojimą, net gamtos stichijų sukeliamus nuostolius. Dėl prastos informavimo sistemos ir neišplėtotų pažangių technologijų Azijos Ramiojo vandenyno regionas labiausiai visame pasaulyje kenčia dėl gamtos stichijų. 2015 m. 80 proc. visų nukentėjusiųjų buvo iš šios pasaulio dalies.
Jungtinės Tautos pažymi, kad dabar yra geriausias metas Azijos Ramiojo vandenyno šalims susikurti gerovę. Net 68 proc. gyventojų yra darbingo amžiaus – tokių palankių proporcijų niekada nėra buvę. Tačiau taip nebus amžinai. Dėl gerėjančių gyvenimo sąlygų ir pasikeitusių demografinių tendencijų azijiečiai nori turėti vis mažiau vaikų ir apie 2050 m. iškils ta pati problema kaip ir Europoje: visuomenė sens, dirbančiųjų mažės, o išlaikytinių daugės. Taigi, kaip sako Jungtinių Tautų pareigūnas Haoliang Xu: „Iki 2050 m. Rytų Azijai atvertas galimybių langas susikurti gerovę ateičiai.“
Ekonominė galia virsta politine
JAV prezidentas Barackas Obama savo paskutinį prezidentinį vizitą paskyrė Rytų Azijai. Lankydamasis Laose, jis apibendrino savo politiką ir nubrėžė ateities prioritetus, pareikšdamas, kad JAV atsigręžimas į Aziją yra ilgalaikis ir bus siekiama išlaikyti JAV lyderystę visame regione. Tai yra pripažinimas, kad didėjanti ekonominė ir karinė Azijos Ramiojo vandenyno šalių galia stiprėja ir politiškai.
Ekspertai pabrėžia, kad dar svaresnį regiono vaidmenį pasaulio politikoje nulemtų didesnė šalių integracija. Su tuo sutinka ir JAV bei Europos Sąjunga: jos laikosi nuomonės, kad didesnė integracija skatina taiką, klestėjimą ir padeda spręsti tarptautines problemas. JAV yra pasiūliusi Rytų Azijos ir Okeanijos šalims pasirašyti laisvosios prekybos sutartį, panašių projektų siūlo ir Europos Sąjunga.
2015 m. rugpjūtį Kinijai paskelbus apie juanio devalvaciją, finansiniai burbulai nusirito per visą pasaulį. Šis įvykis tik rodo, kad Azijos Ramiojo vandenyno šalių įtaka pasaulio geopolitikai yra didelė ir ateityje didės dar sparčiau. Kylant naujajam galios centrui, seniesiems reikės pasispausti.
Čia Lietuva, čia lietūs lyja… Čia girtas vokietis jachta atsitrenkia į strateginį objektą… Keli šimtai vokiečių tyčiojasi iš Vakarų ir garbina Rusiją, kuri Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose jiems davė į kailį. Iš baimės garbina, kad negautų trečią kartą, kuris, kaip sakoma, nemeluoja…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia Premjeras negali atleisti užsibuvusio ir susikompromitavusio valdininko… O Seimo narys demonstratyviai valgo bakterijomis užkrėstus koldūnus, ir nieko – sveikas gyvas juokina būsimus rinkėjus…
Kas dar? Berankis žaidė kaip be rankų, o Rūta žalioji, per dažnai laistoma, ėmė vysti… Kas dar? Kapitonas Mazuronis palieka savo laivą likimo valiai…
Juokai juokais, bet Putinas gerai sugalvojo: neleidžiate laisvai iki Berlyno važinėti rusų baikeriams, tai dabar pabandykite į Lietuvą, Latviją neįsileisti papirktų vokiečių, apsikarsčiusių prorusiškais plakatais. Štai jums Šengeno zonos privalumai…
O tas girtas vokietukas man priminė jo gentainį, kuris Brežnevo laikais su sportiniu lėktuvėliu perskrido geležinę uždangą ir nusileido ne bet kur – prie Kremliaus vartų. Panašiai pasielgė anais gerais laikais Algirdas Didysis, lietuvių nepelnytai vadinamas tik kunigaikščiu.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Išgirdęs šią naujieną, aš klaidingai pagalvojau, kad vokietukas atsitenkė į Nepriklausomybės laivą. Viešpatie, to dar betrūko! Ir nėra kaltų, ir niekas žaibiškai nepasodintas iki gyvos galvos už tokį nusikaltimą! Kai susiprotėjau, kad apsirikau – net lengviau pasidarė. Bet ir vėl: o jeigu ir šis laivas taip saugomas? Juk čia Lietuva, kur ne tik lietūs lyja – ir įvairaus plauko ekonominiai nusikaltėliai, kyšininkai politikai jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jie tik pakratomi , atsistatydina arba atstatydinami, bet niekada nepasodinami.
Gražu mūs Lietuvoj… Ypač gražiai atrodo nelegaliai pastatytos milijonierių pilys draustiniuose, parkuose, net Neries pakrantėje ties Žvėrynu. Jos ne tik gražiai atrodo, bet ir budriai saugomos. Kaip ir dera pilims bei jų valdovams: jokie valdininkėliai visuomenės intereso apginti negali. Net buvęs gamtosaugininkas ir buvęs Prezidentas liko it musę kandęs. Gal dėl to dabar veikianti Prezidentė jų neužkabinėja. Sprendžiant pagal neįveikiamas pilis, turtuolių daug ir jų vis daugėja, greitai visi būsime milijonieriai…
Tikrai gražu mūs Lietuvoj… Ypač žvelgiant iš apžvalgos bokštų, kurių pridygo kaip grybų po lietaus. Dzūkijoj, Aukštaitijoj ir Žemaitijoj jų apie dvi dešimtys, ir vis daugėja. Man patinka… Prisimenu, su profesoriumi Česlovu Kudaba į Aukštaitijos nacionalinį parką žvelgėme nuo Ledakalnio.
Aš aikčiojau iš nuostabos ir apgailestavau, kad, dar vieną kitą metrą palypėjus, būtų gražiau. Reikėtų čia pastatyti apžvalgos bokštą. Nereikia, kaip yra, to ir užtenka, – nesutiko profesorius… Kažin, ką dabar jis pasakytų?
Tikrai gražioj Lietuvoj kartais nelabai gražius darbus dirbame. Lietuvai pagražinti draugijai dar yra ir bus ką veikti.
Na, su tokiu požiūriu tapti milijonierių tauta bus labai sunku, todėl ir iki šiaurės rytų Šveicarijos dar kopsime ilgai ir nuobodžiai. Nes Šveicarijoje ir Vokietijoje tiek daug milijonierių yra ne todėl, kad jie vieni iš kitų nuo ryto iki vakaro vagia, o todėl, kad skaidriai funkcionuojančioje ekonomikoje profesionalų žinios, kaip ir atsakingas taupymas bei investavimas, yra dažniausia priežastis, ilgainiui leidžianti sukaupti milijoninį turtą.
Tik nereikia iš karto kalbėti apie tai, kas akivaizdu: kad pas mus dar įprasta vieniems iš kitų vogti, o iki skaidriai veikiančios rinkos ekonomikos mums dar toli ar kad didžiausia rinkos ekonomikos pergale tampa žinia, jog Konkurencijos taryba pagaliau sugebėjo pasijudinti ir susidomėjo sūrio, pieno ar vaistų rinka.
„Praėjusių metų pabaigoje investicinis bankas Credit Suisse paskelbė metinę pasaulio gerovės apžvalgą. Mano dėmesį patraukė vienas iš jo pamokomų atradimų: Rusijoje kokie 110 žmonių – protu nesuvokiamų 35 procentų šalies turtų šeimininkai“, – rašo žurnalistas Kristianas Kerilas laikraštyje The Sydney Morning Herald.
Bet Rusija – tik ekstremaliausiai išreiškia pasaulinę tendenciją, kuri yra viena iš pavojingiausių grėsmių šiuolaikinei demokratijai: oligarchijos plitimą, mano autorius.
Dešimtajame dešimtmetyje saujelė Rusijos magnatų gavo pelną iš savo artimų ryšių su Boriso Jelcino Kremlium, rašo K.Kerilas. „Jie finansavo B.Jelcino perrinkimą į prezidento postą 1996 metais, kontroliavo paskyrimus ministerijose ir nurodydavo kryptį valstybės politikai“, – sakoma straipsnyje.
Pastarosiomis dienomis Maskvoje vėl sklando gandai apie greitą Michailo Chodorkovskio paleidimą. Į Aukščiausiąjį teismą buvo pristatyta pirmųjų dviejų procesų prieš oligarchą medžiaga. Dėl aiškių procesinių pažeidimų gali būti sumažinta 11 metų bausmės trukmė. Tokiu atveju magnatas būtų greitai paleistas, – praneša Mattias Šeppas laikraštyje "Der Spiegel".
„Kita vertus, Nezavisimaja gazeta rašo, kad Kremlius rengia trečią baudžiamąją bylą M.Chodorkovskiui, po kurios jis vėl gali atsidurti už grotų dvidešimčiai metų – šįkart už užsakytą žmogžudystę. Tai irgi įmanoma.
Išleistas į laisvę M.Chodorkovskis vėl keltų pavojų Vladimiro Putino valdžios sistemai: jis galėtų pareikalauti grąžinti savo naftos imperiją, kurią po kąsnelį išgraibstė V.Putino draugeliai, ir vėl imtis silpnėjančios opozicijos lyderio vaidmens“, – tęsia autorius.
Nors “Bilan” sąraše 61-ių Vasilijus Anisimovas per vieną eilutę nusmuko, jis jaučiasi neblogai, nes per statybas ir nekilnojamąjį turtą užgyventas turtas vertinamas nuo 3 iki 4 milijardų.
Šiemet jo žmona Jekaterina (43 metų) ir sūnus Nikolajus (13 metų) pelnė Kiuntsnachto buržua vardą, atitinkantį Ženevos kvartalo Ciuriche ekvivalentą – Kolonji. O pats biznierius, kilęs iš Kazachstano, nesiskubina gauti Šveicarijos paso.
Gandai apie jį plaukia ir iš jo tėvynės, ir iš Maskvos. Kalbama, kad jis domisi gamykla Kristall, Maskvoje gaminančia keletą rūšių populiarios degtinės, pradedant Čisyj kristall (Grynas krištolas) ir baigiant Putinka. Jo dukros Angelina ir Ana, besipuikavusios Amerikos glamūriniuose žurnaluose, dabar ramiai gyvena Niujorke, kur Anisimovo žentas Rajanas Fridmanas energingai ugdo savo nekilnojamojo turto imperiją, pavadintą Corigin Real Estate. O štai pradinė „mūsiškio“ verslininko kompanija Coalco, registruota Cūge, jo sprendimu yra likviduotina.
Mėgėjai skaičiuoti pinigus svetimose piniginėse nūnai puolė prie spaudos kioskų, kurių lentynas puošia tradicinis juodas ir paauksuotas viršelis.
Auksinė spalva pasirinkta neatsitiktinai, juk “Bilan” pirmajame gruodžio numeryje skelbiamas sąrašas tų, kuriuos nestipriai palietė arba visai nepalietė nei pasaulinės ekonominės krizės, nei nacionaliniai politiniai kataklizmai.
Priminsime, kad sąrašą sudarę kolegos šveicarai vadovaujasi dviem pagrindiniais kriterijais: kandidatas turi būti šveicaras arba reziduoti Šveicarijoje ir turėti daugiau kaip 100 milijonų. Turtuolių sąraše – įvairiausi žmonės: seniausių šveicarų, prancūzų vokiečių ir kitokių šeimų atstovai, kurie turtus paveldėjo, stambūs biznieriai, kurių pavardės asocijuojasi su visame pasaulyje garsiomis firmomis; ir vadinamųjų naujųjų pinigų savininkai, tai yra tie, kurie praturtėjo palyginti neseniai.
Jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą.
Žinomas mastytojas ir dramaturgas Moemas Somersetas pastebėjo, kad „duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė.
Bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Pasaulis jau seniai kankinasi globalios sisteminės krizės konvulsijose. O ji pastaraisiais metais tik paaštrėjo. Deja, kaip nėra rimtos krizės priežasčių analizės, taip nėra ir receptų, kaip su ja susidoroti.
Garsusis prancūzų aktorius Žeraras Depardjepersikėlė į Belgiją, kad nereikėtų mokėti naujųjų didelių mokesčių, įvestų prezidento Fransua Hollando.
Taip rašo Albertas Mattiolis laikraštyje “La Stampa”.
Vienas iš populiariausių prancūzų aktorių Žeraras Depardje oficialiai įsikūrė gražiame Nešino kaimelyje Belgijoje, kurį nuo Prancūzijos skiria vienas kilometras bruko ir daug procentų pajamų mokesčio. Obeliksas – galas virto Obeliksu – belgu“, – rašo leidinys.
Jis deklaravo turįs turto už daugiau kaip 1,71 mln. Lt.
Tiesa, nemaža dalis šio turto – skolintos lėšos. Jis yra gavęs 542,53 tūkst. Lt paskolų.
Beje, V. P. Andriukaitis ne tik skolinasi, bet ir skolina – jis deklaravo suteikęs paskolų už 515,89 tūkst. Lt. V. P. Andriukaitis nurodo, kad dar 2006 metais iš pernai nacionalizuoto banko „Snoras“ paėmė 750 tūkst. Lt paskolą.
Į naująjį Seimą, pagal Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) visų rinkimų kandidatų pateiktas turto ir pajamų deklaracijas, pateko 26 milijonieriai. Daugiausia jų – po 8 – Darbo ir Socialdemokratų partijose.
Turtingiausias Seimo narys – Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, kuris privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, meno kūrinių ir juvelyrinių dirbinių, piniginių lėšų bei suteiktų paskolų deklaravo už kiek daugiau negu 60 mln. litų.
Toliau Darbo partijos milijonierių sąraše po V. Uspaskicho, rikiuojasi dar 7 milijonieriai – Vilniaus savivaldybės tarybos narys, buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis (deklaravo turto už 5,76 mln. litų), Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus (2,04 mln.), jo žmona Živilė Pinskuvienė (1,67 mln.) (abu Pinskai pagal Konstitucinio Teismo ir Seimo sprendimą neteko Seimo nario mandato), Vydas Gedvilas (1,65 mln.), Kęstutis Daukšys (1,47 mln.), buvęs socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas (1,16 mln.), Dangutė Mikutienė (1,06 mln.) ir Sergejus Ursulas (1,05 mln.).
Pastaruoju metu žiniasklaida vis dažniau primena visuomenei, kad įstatymai turi būti vykdomi. Vadinasi, iškilo problema. Juk demokratinėje valstybėje įstatymas – karalius. Dura lex, sed lex (žiaurus įstatymas, bet įstatymas), taigi jį būtina vykdyti.
Tai dažnai kartoja ir LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas. Tačiau įstatymus ruošia teisininkai profesionalai. Priima Seimas.
Kaip apibūdinami prasti įstatymai? „Prasti įstatymai – žiauriausia tironijos forma“, – sakė airių kilmės anglų politikas, filosofas Edmundas Berkas (1729–1797). Betgi tironija su teisingumu lyg ir nesiderina?
Apie tai, kad įstatymai gali būti nevykę, diskutuoti vengiama. Reikalaujama tik besąlygiškai juos vykdyti. Ar tai turėtų reikšti, kad visi įstatymai geri? Faktiškai visuomenė izoliuota nuo institucijų, kurios turi tikrinti priimtų įstatymų kokybę – tai akivaizdu, stebint Konstitucinį teismą. Paradoksas: į šį teismą gali kreiptis tik įstatymų rengėjai ir leidėjai bei teisėjai bylos nagrinėjimo metu, bet tai daryti imperatyvo nėra.
Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi.
Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame šitaip: kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų. Ir tuo pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka.
Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008 – 2012-ųjų Seimą buvo patekę 40-imt parlamentarų – milijonierių.
Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.
Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.
Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.
Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?
Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.
Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.
Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.
Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.
Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.
Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti.
