Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 19-24 d.)
Vėjai. Seime inicijuota dar viena tyrimo komisija, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar socialdemokrato Artūro Skardžiaus šeima gauna pajamas iš asmenų, susijusių su vėjo energetika, ir ar politikas dėl šios priežasties ėmėsi proteguoti vėjų energetiką. Apie tai praeitą savaitę rašė „Vakaro žinios“. O pasak paties A. Skardžiaus, inicijuojant komisiją pateikti menami klausimai ir iškart – atsakymai, kad jis esąs kaltas. Faktų, kad jis proteguoja kam nors naudingas pataisas, nepateikta.
Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.
Asmenvardžiai. Nelietuviškų raidžių lietuviškuose pasuose epopėja tęsiasi. Praeitą pirmadienį Vyriausybėje palaimintas projektas, kuris atvertų kelią pirmajame paso puslapyje rašyti asmenvardžius su trimis lotyniškomis raidėmis – W, X ir Q, skelbė „Lietuvos žinios“. Tačiau tai dar nereiškia, kad sprendimą palaimins ir Seimas. Antrasis projektas, kuriuo asmenvardžių rašybą nelietuviškai rašmenimis siūlyta įteisinti antrajame asmens dokumento puslapyje, Vyriausybės pritarimo nesulaukė. Suprantama, antrojo projekto vienas iš autorių konservatorius Audronis Ažubalis dienraščiui apie palaimintąjį pirmąjį projektą nieko gero nepasakė. Esą, nėra neko blogiau, kai politikai pradeda kištis į kalbos reikalus.
Lobizmas. Seimas galų gale ėmėsi ir patobulino daugiau kaip dešimtmetį veikiantį Lobistinės veiklos įstatymą. Nauja įstatymo redakcija, pasak rengėjų, nors nėra tobula, bet vis tiek – žingsnis skaidrumo link. Tačiau konservatorė Agnė Bilotaitė, kuri vienintelė nepritarė pateiktam įstatymo variantui, mano, kad priimtant šį įstatymą pritrūko politinės valios atlikti esminius pakeitimus – nepritarta, kad politikai registruotų ryšius su lobistais, tarp lobistų nebeliko nevyriausybinių organizacijų, nepritarta politikės pasiūlymui, kad lobistu būtų laikomas ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Apie tai rašė „Lietuvos žinios“.
Sukčiavimas. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė „valstietė“ Agnė Širinskienė ir vėl įtariama įsivėlus į sukčiavimo skandalą, rašė „Lietuvos rytas“. Parlamentarė svarstant Sveikatos priežiūros įstatymo pataisas pateikė esą galimai suklastotas Socialinių reikalų ir darbo komiteto išvadas šiam projektui. Tokiais įtarimais pasidalino „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis ir konservatorius Antanas Matulas. Jie kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši įvertintų minimus A. Širinskienės veiksmus.
Priekabiautojas. Seksualiniu priekabiavimu apkaltintas Seimo narys Kęstutis Pūkas, kai norėjo išsakyti savo poziciją, buvo išprašytas apkaltos komisijos, o kai teismas susiruošė išklausyti jį – neatvyko į posėdį. Bet atsiuntė porą advokatų. Dabar K. Pūkas stengiasi įrodyti, kad apkaltos komisija pažeidė jo teisę į gynybą, nes posėdžiuose neleista dalyvauti nei jam, nei jo advokatams. Apie tai rašė „Lietuvos rytas“.
Nulis. Paklaustas, kaip vertina daugiau nei pusmetį dirbančio Seimo darbą, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis „Vakaro žiniose“ jį prilygino nuliui. Pasak profesoriaus, šis Seimas tesugeba tik sukelti chaosą lygioje vietoje. Ypač aukštojo mokslo srityje. V. Daujočiui ir Švietimo ir mokslo ministerijos darbas atrodo chaotiškas, ir Premjeras kišasi ten, kur nieko nesupranta. O parlamentarai tik ginčijasi, ar galima rūkyti balkonuose, iki kelintos valandos pardavinėti alkoholį parduotuvėse, ir net apie šlapimo nelaikymo problemą. Profesoriaus nuomone, tokiomis diskusijomis seimūnai tik dangsto savo neišmanymą, nežinojimą, ką daryti.
Pabėgėliai. „Lietuvos žinių“ duomenimis, iškart keli valdančiosios frakcijos „valstiečiai“ žvalgosi prieglobsčio kitose frakcijose. Nes stringa reformos, krinta partijos reitingai, didėja ideologinė takoskyra. Dienraščio šaltinių teigimu, artimiausiu metu frakciją gali palikti iškart trys ar keturi nariai. Iki šiolei LVŽS frakciją jau paliko du nariai – Bronislovas Matelis ir Dovilė Šakalienė. Konservatorių lyderis bei frakcijos Seime seniūnas Gabrielius Landsbergis liūdesio nedemonstravo, teigė nieko pas konservatorius neviliojąs, tačiau paliekantis atviras duris.
Paslaptis. Pasklido žinia, kad mirusį parlamentarą Roką Žilinską nualino ŽIV, rašė „Lietuvos rytas“. R. Žilinsko imunitetas buvo labai nusilpęs, organizmas nekovojo su plaučių uždegimu ir sepsiu, todėl tikėtina, kad jį anksčiau buvo užklupęs koks nors virusas ar infekcija. Dienraščio teigimu, politikas nuo draugų neslėpė, kad nešioja klastingą virusą, tačiau didžioji visuomenės dalis apie tai nežinojo.
AMB. Algirdas Mykolas Brazauskas – daugiausia Lietuvai nusipelnęs prezidentas. Tokius visuomenės apklausos rezultatus internete rado „Respublika“. Pasak laikraščio, apklausa gerokai nustebino Prezidento brolį Gerardą Brazauską – ne tiek padaryta išvada, kiek apskritai tokios naujienos viešinimu. G. Brazauskas mano, kad pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės prezidentą norima kuo greičiau pamiršti, dėl to tendencingai iškraipomi istoriniai faktai. Jo teigimu, pagrindinis politiko vertinimo kriterijus turėtų būti, ar politikas dirba Lietuvai, ar tik grobia iš biudžeto kažkokiais būdais.
Smūgis. Į valdžią atėję „valstiečiai“ rengiasi smogti lemiamą smūgį nustekentai provincijai: jeigu valdantieji patvirtins siūlomą mokesčių pertvarką, per artimiausius metus žemės ūkyje gali nelikti smulkiųjų ir vidutinių ūkių, karaliaus tik stambieji ūkininkai, didelės bendrovės ir koncernai. Valdžia pasiruošusi visus registruotus ūkininkus, neatsižvelgdama į ūkio dydį, įtraukti į valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio mokėtojų sąrašą. Siūloma VSD įmokoms apmokestinamųjų pajamų „lubas“ pakelti 4 kartus. Taip pat norima naikinti VSD įmokų mokėjimo lengvatas ūkininkams, gaunantiems pensiją (Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų pradžioje buvo apie 67 tūkst. ūkininkaujančių pensininkų), dirbantiems pagal darbo sutartis ir asmenims iki 29 metų amžiaus. Apie tai rašė „Valstiečių laikraštis“.
Šnipas. Vilniaus apylinkės teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą Rusijos žvalgybininkui Nikolajui Filipčenko, kaltinamam šnipinėjimu, rašė Latvijai skirtas rusų k. analitinis portalas „Rubaltic.ru“. Nusprendis bus paskelbtas liepos 7 d. Prokuratūra siūlo 10 metų laisvės atėmimo – 5 metus kalėjime, likusius 5 – kolonijoje. N. Filipčenko areštuotas 2015 m. balandį. Teigiama, kad jis mėgino verbuoti VSD pareigūnus, kad šie įmontuotų Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete pasiklausymo įrangą. Pats N. Filipčenko savo kaltę neigia.
Manevrai. Ir NATO, ir rusų kariškiams reikia išlaikyti šaltakraujiškumą, nes karinių lėktuvų manevrai virš Baltijos jūros pastarosiomis dienomis gali baigtis didelėmis bėdomis, estų „Postimees” citavo premjerą Saulių Skvernelį. Premjeras Rusijos karinių lėktuvų manevrus virš Baltijos jūros pavadino prasilenkiančiais su elementariu saugiu elgesiu, artėjančiu prie tokios ribos, už kurios gali įvykti skaudi nelaimė. Praeitą savaitę tiek NATO, tiek Rusija buvo pranešusios apie rizikingus karinių lėktuvų manevrus virš Baltijos jūros.
Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.
Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.
Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?
Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.
Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.
Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.
Ką pasakė Mozė?
Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.
Penkis kartus per kadenciją
Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?
Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.
Pranešimo kontekstas
Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“
Ne pats geriausias laikas todėl, kad Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.
Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.
Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.
Kas tie debilai?
Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.
Tai koks tavo IQ, premjere?
Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“
Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus
Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“
Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė
Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.
Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.
Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.
Pasidžiaugė ir pagąsdino
Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.
Kur plauks reformų ledlaužis?
Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?
27 metai reformų
Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.
Renkuosi Europą – lygu – emigruoju
Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.
Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.
Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?
Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.
Post scriptum – reakcija
Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.
Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.
Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.
Anoniminis – politinis alkoholizmas
Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?
Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.
Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai
Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.
Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.
Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.
Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė reiškia nuoširdžią užuojautą dėl Seimo nario Roko Žilinsko mirties.
Šalies vadovės teigimu, ilgametis žurnalistas ir trečią kadenciją Seime dirbęs Rokas Žilinskas buvo jaunosios politikų kartos profesionalas, pasižymėjęs geranoriškumu, tolerancija ir pagarba įvairių pažiūrų žmonėms bei oponentams.
Šiuo sunkiu metu Seimo nario šeimai ir artimiesiems Prezidentė linki stiprybės ir susitelkimo.
Rokas Žilinskas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis savo ir Seimo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žurnalisto, X, XI ir XII Seimo nario Roko Žilinsko mirties artimiesiems, draugams ir visiems jį pažinojusiems.
„Roką Žilinską atsiminsime kaip nepaprastai gabų ir savo darbui atsidavusį žurnalistą, aktyvų parlamentarą. Labai liūdna, kad taip anksti tenka atsisveikinti su draugišku ir viskuo besidomėjusiu kolega, kurio visi svarbiausi darbai dar laukė priešakyje“, – sako Seimo Pirmininkas V. Pranckietis.
Netekties valandą parlamento vadovas Roko Žilinsko šeimai ir artimiesiems linki stiprybės ir dvasios paguodos, sakoma užuojautoje.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, reikšdamas nuoširdžią užuojautą mirus Seimo nariui Rokui Žilinskui, jo artimiesiems, kolegoms, draugams ir pažįstamiems linki stiprybės.
„Išėjo žmogus, savo profesine bei asmenine veikla kūręs ryškios ir drąsios asmenybės paveikslą. Visad prisiminsime Roką kaip atvirą, nuoširdų, intelektualų ir žmogiškąsias vertybes uoliai puoselėjusį visuomenės narį bei kolegą. Kaip žmogų, kuris sugebėdavo atsitiesti ir nepalūžti net pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose“, – sako Premjeras.
Visiems, išgyvenantiems R. Žilinsko netektį, Vyriausybės vadovas linki rasti savyje stiprybės bei palaikyti vieniems kitus.
Kaip ELTA jau pranešė, R. Žilinskas mirė antradienį, eidamas 45-uosius metus. Seimo nario gyvybė užgeso Vilniaus Santariškių klinikose. Pastaruoju metu R. Žilinskas buvo labai sunkios būklės, jam buvo diagnozuotas sunkus plaučių uždegimas, jis beveik mėnesį buvo be sąmonės.
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotraukoje: Rokas Žilinskas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Rokas Žilinskas inicijavo kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, prašydamas vetuoti Seime priimtas Azartinių lošimų įstatymo ir Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pataisas.
Kaip pastebi Seimo narys, priėmus šias įstatymų pataisas, atsivertų nesuvaldoma nuotolinių azartinių lošimų rinka Lietuvoje, o labiausiai tai įtakotų nepilnamečius vaikus ir nuo lošimų priklausomus asmenis.
Į naująjį Seimą, pagal Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) visų rinkimų kandidatų pateiktas turto ir pajamų deklaracijas, pateko 26 milijonieriai. Daugiausia jų – po 8 – Darbo ir Socialdemokratų partijose.
Turtingiausias Seimo narys – Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, kuris privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, meno kūrinių ir juvelyrinių dirbinių, piniginių lėšų bei suteiktų paskolų deklaravo už kiek daugiau negu 60 mln. litų.
Toliau Darbo partijos milijonierių sąraše po V. Uspaskicho, rikiuojasi dar 7 milijonieriai – Vilniaus savivaldybės tarybos narys, buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis (deklaravo turto už 5,76 mln. litų), Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus (2,04 mln.), jo žmona Živilė Pinskuvienė (1,67 mln.) (abu Pinskai pagal Konstitucinio Teismo ir Seimo sprendimą neteko Seimo nario mandato), Vydas Gedvilas (1,65 mln.), Kęstutis Daukšys (1,47 mln.), buvęs socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas (1,16 mln.), Dangutė Mikutienė (1,06 mln.) ir Sergejus Ursulas (1,05 mln.).
Seimo narys Kęstutis Masiulis neseniai išplatino viešą pareiškimą, kuriame reiškiamas nuoširdus susirūpinimas dėl Lietuvos kaip atominę energetiką puoselėjančios valstybės ateities. Parlamentaras – už tai, kad Lietuva kuo greičiau ir pigiau pastatytų naująją atominę jėgainę.
Todėl nenuostabu, kad parlamentaras nori išsiaiškinti, kas remia VšĮ “Žaliosios politikos institutą” ir jo vadovą Liną Balsį. Juk “Žaliosios politikos institutas” – greičiau AE statybos oponentas, nei prietelius. Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai L.Balsys bando organizuoti referendumą, kurio metu Lietuvos piliečiai turės galimybę pareikšti nuomonę, ar jie pritaria Vyriausybės sprendimui statyti naują atominę jėgainę.
Kaip derėtų vertinti Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu, duotą Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse LRT laidos “Ant svarstyklių” vedėjui Gintarui Aleknoniui?
Interviu – informatyvus, nuoširdus, teikiantis vilčių. Ir tuo pačiu – nenutylintis padarytų klaidų, neslepiantis nenuveiktų darbų?
Pirmasis įspūdis – būtent toks. KAM vadovė džiaugėsi, kad per pastaruosius kelerius metus, kol ji vadovauja krašto apsaugos ministerijai, net keletą kartų lankėsi JAV, kur susitikdavo su aukšto rango Amerikos gynybos pareigūnais. Dažni vizitai Amerikon byloja, jog oficialusis Vašingtonas vertina Lietuvą kaip patikimą, svarbų partnerį.
Ir vis dėlto kai kurie žymiojo rusų jumoristo Michailo Zadornovo autoriniai vakarai nuteikia nemaloniai. Omenyje turiu jumoro vakarus, kuriuose regiu daug didžiarusiško šovinizmo. Suprantu, be sveiko nacionalizmo elementų negali išsiversti nė viena tauta. Kitaip tauta ištirptų, išnyktų, nutautėtų. Nacionalinių ambicijų privalo turėti visi – tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek rusai. Tačiau liaudies išmintis byloja, jog “viską reikia daryti jaučiant saiko jausmą”.
Pašiepdamas ukrainiečius, latvius ar estus talentingasis M.Zadornovas saiko jausmo dažniausiai netenka. Tuomet jo jumoras tampa pagiežingas, kerštingas, tiesmukiškas. Mano supratimu, išsilavinusiam, inteligentiškam, talentingam rusui nederėtų primityviai šaipytis iš ukrainiečių, neva negalinčių išsiversti be lašinių, ar neva lėtai mąstančių šiauriečių estų.
23 ноября государственная корпорация «Росатом» в конференц-зале BNS в Вильнюсе, столице Литвы провела круглый стол «Вопросы развития атомной энергетики в Европе после аварии на Фукусиме: Регион Балтийского моря».
Основными участниками были Сергей Бояркин (Росатом) и Сергей Бучельников (Балтийская АЭС).
Сам факт присутствия этих лиц, говорил о том, что речь конечно поддет исключительно о Балтийской АЭС.
Хотя как мне подсказали знакомые журналисты, господин Бояркин из Литвы не вылазит, постоянно что-то ту проводит с кем-то встречается.
Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas ragina visuomenę kritiškai vertinti Rusijos enegetikos korporacijos „Rosatom“ kampaniją siekiant populiarinti Karaliaučiaus srityje planuojamą statyti atominę elektrinę.
Šios kampanijos dalimi jis vadina ir Vilniuje šiandien rengiamą diskusiją „Atominės energetikos plėtros perspektyvos Europoje po avarijos Japonijoje: Baltijos jūros regionas“, į kurią kviečiami „Rosatom“ atstovai, Seimo nariai, žurnalistai.
„Rosatom“, kad ir valstybinė, yra komercinė organizacija“, – sako Komisijos pirmininkas. „Ji nėra ta institucija, su kuria galėtume diskutuoti ir tikėtis įtikimų atsakymų į Lietuvai rūpimus klausimus dėl „Baltijos“ atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiname kontekste. Tokiuose pokalbiuose Rusijai turėtų atstovauti vyriausybė, o apie ką Seimo nariai galėtų kalbėtis su įmonės atstovais? Apie elektrinės pamatų cemento kokybę?“, – retoriškai klausia R. Žilinskas.
Tikriausiai visi atkreipėme dėmesį, kam “Rossatom” šiemet skyrė net vieną milijoną JAV dolerių. Ogi propaganos reikmėms. Milijonas dolerių skirtas “Baltijos” atominės jėgainės statybos projekto įvaizdžiui gerinti. Tai byloja apie Rusijos ketinimus ir toliau visais įmanomais būdais kenkti Lietuvai, siekiančiai vietoj Ignalinos AE turėti naują atominę elektrinę. Rusijai labai nepatinka lietuvių pastangos ištrūkti iš posovietinės energetinės priklausomybės. Todėl ir negailima lėšų įvairiausiems propagandiniams triukams.
Beje, už tą milijoną dolerių kol kas surengta tik viena tarptautinė spaudos konferencija ir tarptautinis šachmatų turnyras. Milijono dolerių šiems dviems renginiams – lyg ir per daug. Kam bus investuojami likę pinigai? Juk “Rossatom” pinigus būtina įsisavinti iki šių metų pabaigos. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas parlamentaras Rokas Žilinskas labiausiai pergyvena, kad šie pinigai nebūtų skiriami lietuviškosios žiniasklaidos papirkimui.
Kuo įsiminė praėjusi savaitė? Įsiminė paskutinieji Rusijos politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarai, transliuojami per RTVi televiziją laidoje “Kod dostupa”. Žurnalistė, rašytoja J.Latynina savo dėmesį sukoncentravusi, be kita ko, ir į Londono teisme besibylinėjančius du Rusijos turtuolius – Borisą Berezovskį ir Romaną Abramovičių.
Iš pirmo žvilgsnio šis konfliktas mums, lietuviams, turėtų mažiausiai rūpėti. Tik pamanyk: susipyko du oligarchai, nepasidalina įmonių akcijomis, ginčijasi, kuris kuriam daugiau skolingas. Skaitytojas gali pagrįstai teirautis, kur gi čia lietuviškasis interesas? Taip, lietuviškųjų aktualijų šioje dvikovoje tarsi ir nėra. Tačiau įžvalgioji J.Latynina per rusiškąjį atlapų draskymą Didžiosios Britanijos teismuose pateikia savąją versiją, kaip gi surėdyta tikroji šiandieninės Rusijos politika.
Knygos Lietuvoje brangios, ne visuomet įkandamos. Vis tik šį kartą nusprendžiau įsigyti Jurijaus Sliozkino “Žydų šimtmetį”. Kad susidomėjau šiuo Kalifornijos Berklio universiteto Rusijos istorijos profesoriaus veikalu, “kalčiausias” kolega Arūnas Brazauskas, internetiniame portale balsas.lt apie “Žydų šimtmetį” parašęs intriguojančią recenziją.
Rusija siekia diskredituoti mūsų Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, o taip pat pasinaudoti mūsų infrastruktūra savo atominei elektrinei, statomai Kaliningrade, teigė Seimo narys Rokas Žilinskas LTV laidoje „Įžvalgos“, kurią veda Virginijus Savukynas.
– Pradėkime nuo energetinio saugumo arba energetinės nepriklausomybės. Kas tai yra? Kaip galėtumėte paaiškinti tas sąvokas?
– Vertėtų pradėtų nuo seniai, it poteriai, išmoktos tezės. Mes esame visiškai priklausomi nuo vienintelio išorinio energijos išteklių šaltinio. Niekam ne paslaptis, kas tas vienintelis tiekėjas.
Lietuvių Tautininkų Sąjūdis (LTS) gimsta iš gilių Tautos aktualijų. Senosios kartos patriotai laukia sugrįžtančio Sąjūdžio, kuris Tautai grąžino Valstybę ir Valstybei – Tautą.
Jaunosios kartos patriotai įžvelgia globalizmo, migracijos, visuomenės atomizacijos problemas.
Šeimų organizacijos ir religinės bendruomenės ilgisi moraliai konservatyvios partijos. Socialiai nuskriausti arba tiesiog jautresni žmonės – socialiai teisingos partijos.
Tautos lūkesčių spektras apima kultūrą, teisę, verslą ir darbą, pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Šie rūpesčiai subūrė mus kūrybai ir kovai – į Tautininkų Sąjūdį. LTS vardas pasirinktas dėsningai. Jis atspindi mūsų pasaulėžiūrą, siekius, perspektyvas. Priešingai daugeliui politinių organizacijų, siekiame būti tais, kuo vadinamės.
Tėvynės sąjunga labiau už kitas partijas saugo Lietuvą nuo rusų. Dėl to:
Pasirašyta sienų sutartis su Rusija, didžiąją Mažosios Lietuvos dalį paliekant Rusijos pusėje.
Strateginė Lietuvos įmonė „Mažeikių nafta“ per amerikiečius perduota rusams, po to išpirkta Lietuvos lėšomis ir atiduota lenkams, kurie ją vėl ketina perduoti rusams. Per ką Lietuvos piliečių lėšomis išpirkta valstybinė įmonė bus perduota rusams trečiąkart?
Kaljanas dar pavojingesnis nei cigaretės. Kaljano dūmo skonio savybės skatina jį įkvėpti giliau ir ilgiau neiškvėpti.
Dėl šios priežasties rūkant kaljaną į organizmą patenka žymiai didesnis kiekis dūmų nei rūkant paprastą cigaretę.
Pačiame kaljano dūme labai daug kenksmingų medžiagų (dervų, sunkiųjų metalų, anglies monoksido ir kancerogenų).
Rūkant kaljaną žmogus gauna didžiulę porciją anglies monoksido ir dūmų – žymiai didesnę, nei cigaretę surūkęs asmuo. Dar vienas svarbus aspektas – kaljano vamzdelio švara. Kavinėse ir restoranuose ją tikrai ne visada deramai išvalo. Tai reiškia, jog parūkius kaljaną galima lengvai užsikrėsti dar ir infekcinėmis ligomis. Galima daryti vieną išvadą: kaljanas taip pat sukelia vėžį, įvairių kvėpavimo ligų ir yra itin kenksmingas besilaukiančioms moterims (delfi.lt).
Tėvynę myliu. Ne kartą esu tai įrodęs, bet kadangi ne žodžiais, o darbais, tai pasikuklinsiu detalizuoti, kaip. Nebent galiu prisipažinti, kad iki šiol neemigravau. Kodėl – sunku paaiškinti. Gal todėl, kad neapsisprendžiu, kuo tikėti – Tėvynės meile ar statistika, ir blaškausi tarp jų. Bet Tėvynė – tai mes visi (taip pat ir išeiviai). O ką rodo statistika? Ar tikrai taip baisu? Pažvelkime.
Tiesa, perspėsiu – statistiką naudosiu oficialią (Statistikos departamento, http://www.stat.gov.lt/lt/) ir neoficialią (kuria daugiau ar mažiau pasitikiu).
Taigi Lietuva. Oficialioji statistika teigia, kad 2010 m. sausį Lietuvos Respublikoje gyveno 3 milijonai 326,8 tūkst. žmonių. Lygiai prieš mėnesį jų buvo 2200 daugiau. 2009 m. rugpjūtį – 10 000 daugiau. 2009 m. sausį – 21 000 daugiau. Kuo į ankstesnę datą žvelgsime, tuo daugiau žmonių rasime (pvz., 2004 m. Lietuvoje gyveno 100 000 žmonių daugiau). Pagrindinė priežastis, žinoma, emigracija.
