Ko negali pasiekti, jei ne jogas ar budistas atsiskyrėlis – tampa įkyria idėja. Lašininiai svajoja apie lanksčią taliją ir riestą užpakalėlį, alkanas sapnuoja riebius šašlykus, biednas – apie pinigus ir šiltus namus. Seksualiniam maniakui rūpi tik minkšti moteriškių užpakaliai, apie sveikatą daugiausia diskutuoja ligoniai.
Dieną naktį apie politiką rėkaujam, kai jos nėra. Nepasiligojusios visuomenės politikuoja mažai, valstybės vadovų nepažįsta ne tik klausimėlio runkeliai, bet ir laimingi, normalūs žmonės. Politikavimas visur, iki mažiausių buitinių smulkmenų ir aršūs, nesibaigiantys ginčai apie valdžią visuomet rodo ligą.
Visuomenę „iš apačios” apimančios visuotinės pilietinės akcijos būdingos socialinėms krizėms ir priešrevoliucinei situacijai, kasdienybėje masinis pilietiškumas „iš viršaus” – totalitarinių diktatūrų ženklas. Masiškiausias pseudopilietines isterijas galime stebėti Šiaurės Korėjoje – ten visi patriotai ir valstybininkai.
Pilietiškumas nenormaliai suaktyvėja ten, kur piliečių ir pilietiškumo nėra. Nesusvetimėjusioje aplinkoje pilietiškumas prigimtinis, tylus ir paprastas, todėl dažniausiai pralaimi rėksmingai, suinteresuotai vidutinybei. Kai bendruomenėje įmanoma išgyventi ir pačiam nulemti savo šeimos ateitį – be jokių raginimų, viešų akcijų ir ideologijų gini savo gerbūvį ir valstybės tvarką.
Tikrasis pilietiškumas ateina iš laisvės susikurti gyvenimą, kuriame nereikėtų saugotis gyvenimo, tai ne prievolė aplinkai, o pareiga sau pačiam. Laiptinėje šlapintis negalima ne todėl, kad draudžia taisyklės, piliečiais tapę žmonės gina patys save, nes jie ir yra valstybė ir bendruomenė.
Politika yra būtinybė dėl bendro gyvenimo tartis, menas susitarti ir susitarimų laikymasis. Susvetimėjusioje ir užvaldytoje visuomenėje niekas su tavim nesitaria, vyrauja vaidyba ir verčianti paklusti jėga. Tikros politikos čia nėra, todėl ir pilietiškumas iš principo neįmanomas.
Siekdama bet kokia kaina išlikti, valdžia savo nenorą, nesugebėjimą ar (ir) nesuinteresuotumą spręsti bendro gyvenimo problemas užkrauna visiems. Atsakomybės siaubas, noras išsaugoti status quo užmaskuojamas pilietiškumo imitacijomis, skirtomis baisiam priešui – tikrajam pilietiškumui – žudyti.
Kaltiesiems atsisėdus į teisėjų krėslą atsakomybė už valdžios sugedimą permetama visuomenei. Organizuojamos įvairiausios kovos su korupcija akcijos ir paminėjimo labdaros koncertai, blogybių pasmerkimo piknikai su keptomis dešrelėmis, sočių ponų baliai prieš skurdą, bėgimai prieš patyčias ir blogus įpročius ir kitokios atsakingo gyvenimo simuliacijos.
Nuoširdus ar dirbtinis pilietiškumas. Slaptai.lt nuotr.
Visuomenė supriešinama į mokesčių mokėtojus ir nemokėtojus, patriotus ir antivalstybininkus, skatinami įtarimai, įskundinėjimas, didinama įtampa ir nepasitikėjimas. Niekada nepavargstantys, paaugliškai hiperaktyvūs neokomjaunuoliai organizuoja vis naujas „akcijas”, kaltųjų paieškas, pasmerkimus. Ruporams klykiant apie toleranciją persekiojami, žeminami kitaip manantys. Pilietiškumo etalonu karūnuojamas skundikas.
Prezidentės tupi peliukų – chunveibinų laidelėse ir fotografuojasi su nacionaliniais patyčių lyderiais. Nuščiuvusi tauta supranta, kad taip reikia galvoti ir gyventi, o tie atgrasūs tipai – pilietiškumo pavyzdys. Tai, kas protinga, darosi netikra, o tai, ko nėra – virsta siekiamybe. Prisijaukintas pilietiškumas tampa lojalumu.
Ir tikrasis pilietiškumas, kuris visada iš principo nelojalus, ieškantis blogybių priežasties, nesuvaidinto visuotinio gėrio ir lygių galimybių, siekiantis tikrų, esminių pokyčių – paskelbiamas antivisuomenišku ir destruktyviu.
Valdant užvaldytą žiniasklaidą ir manipuliacinį “visuomeninį“ transliuotoją tai visiškai nesunku. Norinčių pasitarnauti kiekvienoje redakcijoje nors vežimu vežk – visi nori susidėti dantis, gauti ir grąžinti paskolas. Ir štai, žingsnis po žingsnio kantrybė atlyginama ir tikslas pasiekiamas – visuomenė suskaldyta, supriešinta, bejėgė ir dėl visko pati kalta!
Galima toliau kovoti už permainas nieko nekeičiant ir gyventi po senovei iki begalybės, keičiantis fizionomijoms ekranuose. Imitacijos laimėjo, spektaklis pakeitė realybę, dalyvaukit šokių konkursuose ir likite su mumis. Pilietiškumas miršta, tegyvuoja pilietiškumas!
Kiek mums suplanuoja – tiek ir pragyvensim, už minimumą brangiai pilietiški Lietuvos piliečiai. TSKP suvažiavimai surašydavo, kas bus penkeriems metams. Kiniečiai gyvena ir dirba, galvodami kas bus su jų valstybe po penkių šimtų metų. Mes galvojam, kas bus iki kadencijos pabaigos.
Jeruzalė yra kartu ir Izraelio, ir Palestinos sostinė ir būtina derybose dėl to susitarti! – tokia geniali Europos socialistų partijos, Vladimiro Putino mylėtojos ir kartu ES užsienio reikalų ir saugumo šefės Federicos Mogherini ir naujojo JTO Generalinio, kurio net pavardės Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt žmonių iš URM nežino, išmintis.
Yes! – Vilnius yra kartu ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Gudijos, ir Čiukčijos ATSR sostinė! Arba kartu ir Lietuvos Respublikos, ir Vidurio Lietuvos sostinė. Žmogus yra kartu ir vyras, ir moteris. Mano žmona yra kartu ir mano, ir kaimyno, su kuriuo visą gyvenimą iki kraujų mušamės, žmona, o to kaimyno svetainė yra kartu ir mano, ir jei dėl to susitarsim – bus viskas tvarkoj!
Na, bet tai oficiali JTO politika ir pozicija. Vienintelė, kurią buvo įmanoma kadaise priimti priešiškai nusiteikusių, dar nežinančių kas įvyks sprendėjų balsais, absoliučiai nereali, niekada neįgyvendinta ir iš principo neįgyvendinama. Tačiau idiotiškai graži, kaip ir bet kokia pasaka su happyend’u. Vaikučiai, susitarkit, gyvenkim draugiškai – sakė klasikas katinas Leopoldas.
Dėl to tariasi 70 metų. Nesusitarė, nes nenori susitarti ir niekada, nei per 700, nei per 70000 metų nesusitars. Ir nėra pasaulyje nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, kuris nors sekundei, nors per milimetrą patikėtų, kad žydai su arabais dėl Jeruzalės susitars. Tačiau oficialūs, švarkuoti asmenys tebegyvena 1947 metais ir rimtais veidais reikalauja laikytis JTO rezoliucijos Nr.181.
Niekas šios rezoliucijos niekada nevykdė ir neįvykdė, įskaitant ir pačią JTO ir vykdyti nesiruošia. Jokio joje reikalaujamo tarptautinio statuso Jeruzalė neturėjo, neturi, niekam iš konflikto šalių jo nereikia ir niekas jo nepripažintų, net jei pasaulio galybės karine jėga tą JTO rezoliuciją įgyvendintų.
Jeruzalė žydams buvo kaip mums Vilnius – svetimšalių nukariautas, atimtas, jų daugumos apgyvendintas, bet visados ir per amžius – tautos gyvybės centras ir valstybės sostinė. Ar kaip Klaipėda, kuri 500 metų buvo atimta, susigrąžinta ne visai švariai, perrengus tautinius žalius žmogeliukus civiliškai ir suvaidinus sukilimą – tačiau ar todėl ji ne mūsų?
Nesvaikit, po 2000 metų Jeruzalę atgavę žydai niekada, jokiomis aplinkybėmis kol gyvi jos niekam neatiduos ir kitiems nepripažins. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri iš branduolinės valstybės atimtų jos sostinę. Ne šiaip pasirašytų juridinių popierių, kurių niekas net nesirengia vykdyti, bet realių, teisingų sprendimų ir teisiųjų šioje košėje iš viso ieškoti beprasmiška.
Niekas iš vargšų arabų Jeruzalės užpuolę neatėmė, jie patys nevykdė jokių JTO rezoliucijų, patys užpuolė nepriklausomybę paskelbusią žydų valstybę su vieninteliu tikslu – juos visus sunaikinti. Patys, gavę kare į kaulus Vakarų Jeruzalę ir prarado, ir patys karine jėga užimtą Rytų Jeruzalę pažeisdami tarptautinę teisę aneksavo.
O ir per šešių dienų karą niekas Jordanijos nevertė į jį stoti ir pulti Izraelį – ji buvo iš anksto įspėta nesikišti su garantija, kad niekas kare jų nelies. Bet karalius Huseinas pasiuntė kariuomenę į puolimą ir, eilinį kartą gavęs į kaulus, prarado ir Rytų Jeruzalę, o dabar visas pasaulis dėl to kaltas.
Izraelio vėliava
137 valstybės pripažįsta realiai neegzistuojančią Palestiną, deklaravusią sostine Jeruzalę. Ir dar daugiau jų pripažįsta realiai egzistuojantį Izraelį, deklaravusį sostine Jeruzalę. Tačiau nepripažįsta jo sostinės, nors Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine 24 valstybės pripažino ir ambasadas ten daugiau kaip tris dešimtmečius turėjo.
Po 1980 metų JTO rezoliucijos Nr.478 persigalvojo ir pradėjo ambasadas iškeldinti, paskutinės perkeltos tik 2006 metų rugpjūtį. O dabar vėl atsigalvoja atgal ir Čekija su Filipinais, ne vien JAV, kuri jau nuo 1995 metų pripažino Jeruzale Izraelio sostine ir nutarė ambasadą perkelti.
Arabų valstybių dauguma iš viso nepripažįsta nei žydų sostinės, nei valstybės, o nuskriaustieji palestiniečiai iš Hamas nepripažįsta net žydų teisės egzistuoti. Jiems geras žydas – negyvas žydas ir pirma pasitaikiusia proga juos pasprogdina, reikalaudami, kad tie šventai pripažintų visas jų teises.
Nors iš tikrųjų jiems jokių teisių nereikia ir valstybės nereikia, nes tada tektų patiems atsakyti savo žmonėms už jų gyvenimus ir dirbti konkretų darbą. Palestiną seniai valdo sukarintų teroristinių grupuočių vadeivos, iš išsivadavimo karo susikūrę šaunų asmeninį biznį ir siekiantys solidumo ir pasaulio galingųjų pripažinimo, nors visų jų rankos kruvinos iki alkūnių.
Pamenat, kaip gardžiai buvo pakvipę galutiniu taikos susitarimu žmogaus su rankšluoščiu ant galvos – Yassero Arafato – laikais, net dėl Jeruzalės pasidalijimo praktiškai jau beveik buvo susitarta? Ir bemat šis žmogėdra-emeritas, užsimanęs senatvėje taikdario šlovės ir ramaus vartymosi po SPA su jauna žmona, buvo nunuodytas.
Jo asmeniškai pasisavinti arabų valstybių suaukoti “kovai už laisvę“ milijardai konkuruojančių banditų iš našlės atimti, prasidėjo išsivadavimo kovotojų tarpusavio karas ir nauji “išsivadavimai“. Jie labai didvyriškai kovojo, leisdami į žydų gyvenamuosius kvartalus raketas iš savo vaikų darželių ir mokyklų kiemų, atakavo žydų postus prisidengę gyvaisiais vaikų ir moterų skydais ir sprogdino jaunimo diskotekas.
Ir triūbija Visatai prieš CNN kameras apie judėjų žiaurumus. Ir visas civilizuotas krikščioniškas pasaulis virkauja ir smerkia žydus už atsakomąsias “perteklines, neproporcingas“ priemones. O Hamas teroristai buvo šauniojo kareivio Yassero Arafato mokytojų iškilmingai, su garbės kuopa ir raudonu kilimu sutinkami Kremliuje. Ką bekalbėti apie palestiniečių prezidentą, baigusį Maskvos Patriko Lumumbos vardo Tautų draugystės universiteto aspirantūrą.
Per tą laiką, kai vyksta šis karas, žmogus gimsta, užauga, užaugina anūkus ir numiršta. Kito gyvenimo kaip nuolatinės žudynės, neapykanta, visuotiniai šokiai gatvėse iš džiaugsmo susprogdinus priešininkų autobusą su vaikais, niekas ten nebeįsivaizduoja. Pagal esamus sprendimus Palestinoje nieko išspręsti nebeįmanoma, čia akligatvis, kurio nemato tik aklas.
Vienintelis būdas ką nors padaryti, kai nieko negali padaryti – ką nors pradėti daryti. De facto keisti situaciją, užuot mojavus senais juridiniais popieriukais. Pripažinti tai, kas yra ir priversti iš padėties absurdiškumo besipelnančius sprendimų blokuotojus suprasti, kad žaidimas su naivuoliais baigėsi ir niekas jiems nebepataikaus.
Nieko ypatingo Donaldas Trumpas nepadarė. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – seniausiai priimtas JAV Kongreso sprendimas, konstatuojantis faktą, tačiau visiškai neprieštaraujantis JTO rezoliucijoms, nes niekaip netrukdo toliau derėtis ir susitarti dėl miesto statuso ir pasidalijimo.
Joks “taikos procesas“, kuris šitiek dešimtmečių buvo tik iš to proceso imitacijos mintančių Palestinos grupuočių šėrykla, nenukentės. Priešingai, tai gali kaip tik procesą paspartinti. Tik šio sprendimo įvykdyti niekaip nedrįso nei gražiai pražilęs Ovalinio kabineto eržilas, nei minties galiūnas, pamatęs Vladimiro Putino akyse sielą, nei Nobelio premijos avansininkas, perkrovinėjęs santykius su Maskva.
ES užsienio reikalų ir saugumo šefė Federica Mogherini
Gražu dabar žiūrėt ir kaip milijonus atbėgėlių prisiūkavę Europos lyderiai šlapiais iš baimės apatiniais rėkia nieko nieko nedaryti, ir kaip tam karštai pritaria jų atseit neapkenčiamas Vladimiras Putinas. Ir tenka vienai Vengrijai blokuoti ugnim spjaudančios Europos Sąjungos Donaldą Trumpą smerkiančias rezoliucijas.
Jiems atsistoję audringai ploja ir mūsiškės programos “Vremia“ matoniai su pugačiauskais, apsidžiaugę nauja proga paspardyti JAV Prezidentą – spjaudyti į mūsų trapų valstybingumą užtikrinančių valstybių vadovų veidus ir reikalauti iš jų daugiau tankų, patrankų, batalionų ir dar didesnio saugumo yra lietuviškas brendas.
Lietuvoje dar negimė užimantis atsakingas pareigas politikas ar dvaro žurnalistas, išdrįstantis pagalvoti kitaip, negu kalba Briuselio senoliai ir senolės, seniai užmiršę, kas yra galvojimas ir sugebantys tik reikšti susirūpinimus ir rašinėti begalines ašaringas rezoliucijas. O išgirdus žodžius “Izraelis“ ar “žydai“ tai jau kiekvienas drąsiosios mūsų šalies didžiūnas praranda kalbos dovaną.
Nereikia, kiškiai narsuoliai, taip baimintis. Arabų pasaulis seniai susiskaldęs, paskendęs vidiniuose ir tarpusavio karuose, susipriešinęs ir nebeįgalus vieningai ką nors reikšmingo, juolab Palestinoje, nuveikti. Daug kas ten laukė tokio Amerikos žingsnio ir panaudos jį tarpusavio kovose. O rūstūs jaunuoliai su kalašnikovais ir gobtuvais padegins amerikiečių vėliavas ir nurims, nors vieną kitą, aišku, nušaus.
Bet nieko baisesnio neatsitiks, negu ten jau septyniasdešimt metų kiekviename žingsnyje atsitinka – gal bent kas nors pradės keistis tame absurdo spektaklyje. O dėl juridinių reikalų labai nepergyvenkit, nes ten seniai dėl to niekas nepergyvena. Jei kas į gera faktiškai pajudėtų, būtų proga ir naujus susitarimus pasirašyti – kad tik kas pasikeistų.
Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.
Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.
Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.
Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.
O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.
Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.
R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.
Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.
Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!
Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių.
Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.
Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose” – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.
Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!
Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.
Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.
Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.
Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.
Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.
Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.
O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.
Karlas Marksas klydo – amžina yra ne klasių kova, o žmonių kova su savo valdžia. Ir čia svarbiau ne kas teisesnis, o kas viršesnis, ir tikslas visada pateisina priemones.
Valdžiai svarbu, kad pasijustum pralaimėtoju, atsisakytum savęs ir taptum nuolankiu, abejingu grindų skuduru, nes ji taip įsivaizduoja pilietiškumą – plušėk, mokesčius mokėk ir tylėk. Valdiškame bušido svarbu ne tik nugalėti ir suspardyti, būtinai reikia iš priešininko pasityčioti.
Naujausia patyčia – Lukiškių aikštė. Kas, kad visi laukė visiems suprantamo dalyko, vieta paminklui jau paruošta ir tik reikia pasirinkti, koks jis bus? Svarbu juk ne kas bus, o ko nebus. O svarbiausia, kad tik nebūtų, ko žmonės nori, kad jie dar ir dar kartą pasijustų silpni, bejėgiai ir pralaimėję.
Tremtinių kančios įamžinimui, partizanų ir rezistentų aukos garbei pastatysim tai, kuo tremtiniai, rezistentai ir partizanai bjaurisi, ko nenori ir prieš ką protestuoja! Nes nezabudkų kūrėjai ir krūmuose mažąsias kovas kovoję jų „globėjai”, terbaklyniai „kovotojai” su rusais spalvotais švarkeliais ir meno žinovės žino geriau!
Pasirodo, mūsų drąsiajai valstybei reikia ne pergalės, valstybingumo ir laisvės, o nelaisvės ir pralaimėjimo simbolikos. Pasirodo, partizanų kovose svarbiausia buvo slapstytis žeminėse ir drebinti kinkas, kad tik priešas nepastebėtų. O gal tai ne šiaip patyčia, gal tikrai lietuvių kovos simbolis ir yra slėptuvė?
Nejaugi Bunkerio Lietuva ir yra geriausia buvusios ir būsimos Tėvynės vizija ir alegorija? Bunkerio Lietuva, palaidota, savyje pasislėpusi ir užsidariusi po žeme? O pagrindinėje valstybės aikštėje ant Lietuvos Bunkerio, ant žuvusiųjų ir nukankintų atminties simbolio hipsteriai rengs piknikus, deginsis saulutėje, vedžios šuniukus ir važinėsis rogutėmis?
Vis pagalvoju – ar yra kokia nors patyčių riba, kurią žmonės gali pakęsti? Nejaugi tie vaiduokliai rūmuose nejunta, kad gyvena ant ugnikalnio, valdovų menėse prisikaupę puvimo dujų ir jungiant šviesą gali sprogti?
O gal taip tikrai reikia ir toliau šitaip būsim? Tada Bunkerio Lietuva tikrai teisingas simbolis.
Dėžėj linguojančios galvos vis vardina maisto brangimo ir šiaip kainų didėjimo priežastis. Ir teisingai, gudriai kalba, tik dar vienos nepamini – normalioje rinkoje didesnis žaidėjų skaičius kainas mažina, o monopolijų užvaldytoje įšaldo ar dar labiau padidina, o visi pigumai tėra reklamos veidų įteigta iliuzija.
Galvojat, kad iš neturėjimo ką veikti į perkrautą prekybcentriais, mažytę, vidutinio Vokietijos miesto dydžio rinką įsiveržė LIDL-as? O gal todėl, kad puikiai žino, jog kainos čia didžiulės, pelnai milžiniški ir paleidus keliais centais pigesnę prekybą gali riebiai užsidirbti?
Įsivaizduokit skurdų kaimą, kuriame būtų daugiau blizgių parduotuvių nei šalia esančiame turtingame mieste. Kodėl taip gali būti, iš ko jos išsilaiko?
Kiekvienas klausimėlio herojus atsakys – arba suka mokesčius, arba laiko dideles kainas, arba ir viena ir kita. Kitų variantų paprasčiausiai nėra.
Tas kaimas – Lietuva. Pirmaujame Europos Sąjungoje ir pagal skurdo lygį, ir pagal prekybos centrų plotą, kas iš principo nesuderinama ir liudija situacijos nenormalumą. Vakarietiškas prekes perkasi ir atsiveža arba patys prekybos monopolistai, arba didieji importuotojai, kurių pagal Lietuvos rinkos perkamąją galią yra ryškiai per daug, tačiau jie ir toliau nori plėstis.
Naujieji žaidėjai prisitaiko prie situacijos ir dirba taip pat, tik su kelių centų kainos skirtumu. Ir laikosi ant atvežtinių, tinklo specialiai užsakytų neaiškių gamintojų prekių mažose pakuotėse, kad pigiau atrodytų. Lietuviškų prekių kaina LIDL-le panaši, o didžiųjų tėvyninių brendų ten aplamai nerasi.
Kasmet išvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių. Ir kasmet toliau dygsta dešimtys naujų prekybcentrių. Daugelis jų seniai nuostolingi ir statomi tik tam, kad neleistų užimti vietos konkurentui, pelningi prekybos taškai dengia kitų nuostolius.
Daugelis importuotojų ir prekybos tinklų tiesiog nebemoka dirbti su mažesnėmis kainomis, nes ir paimtas begalines paskolas reikia atiduoti, ir pelno nei už ką nesusimažins. Tas pats ir su gamintojais – jie užsienio rinkoms parduoda konkurencinga, t.y. labai maža kaina ir patirtus nuostolius atsiima iš vidaus pirkėjų, kurie neturi kur dėtis. O jeigu užjūrio rinkose kam nors kaina didesnė, kaip yra su sviestu – tai tada pas mus ji šoka virš debesų.
Didelei daliai rinkos ryklių seniai laikas mažintis ir bankrutuoti, bet kol yra perkančių – bus ir parduodančių, o ir kur jūs dabar nuo jų pabėgsit? Viską išspręstų smulkus ir vidutinis verslas, kuriam nereikia tokių maržų, bet jis sėkmingai nužudytas centruose išsiskėtusių prekybos šventovių.
Didieji gamintojai davė maksimalistams dideles nuolaidas ir tie su didžiuliu pelnu prekiavo kaina, kuri buvo mažesnė už netinklinėms parduotuvėms duodamą savikainą. Tokia, mat, buvo lietuviška konkurencija – tinklas prekiavo tuo pačiu išreklamuotu margarinu su dideliu pelnu už 1,99 Lt, kai mažiukams jis būdavo patiekiamas už 2 Lt be mokesčių. Konkuruokit, ponai, čia laisva rinka!
Gamintojai, tiekdami tinklams prekes vos ne savikaina, kompensavo dėl beprotiškų nuolaidų patirtus nuostolius pakeldami kainas mažoms parduotuvėms, kurias nepriklausomi žurnalistai apšaukdavo gobšiais sukčiais. Tam, kad išgyventų, dalis mažiukų iš tikro ėmėsi mokesčių sukimo, kiti iš karto pasidavė. O kai visų miestų ir miestelių centrus užplūdo prekybcentriai, tai ir likusieji žlugo.
Visa labai laisvoji žiniasklaida tada buvo už prekybos monopolijas, mirgėte mirgėjo reportažai apie tai, kaip yra gerai ir bus dar geriau. Kritikų balsų niekas nesiklausė ir nepublikavo, nes žiniasklaida gyveno iš tinklų reklamos. Tas pigumas buvo tik invazijos ir rinkos okupavimo nuostoliai, ją užėmus prasidėjo plėšikavimas. Ir žmonės čia nekalti, jie norėjo gyventi pigiau ir pigumą gavo, o dabar važiuoja apsipirkti į Lenkiją.
Tą turėjo numatyti ir galėjo sureguliuoti valdžia, tik nenorėjo. Ir kur čia norėsi, jei tinklų atstovai koja atidarinėjo merų ir vicemerų kabinetų duris. Vis mažėjo miestų centruose likusių neparduotų prekybai pelningų sklypų ir autobusų stočių. Ir vis daugėjo valdininkų giminaičių vardais augančių jaukių priemiesčio namukų.
Ką pasipriešinsi, kai net Seimas dykai (?) atidavė prekiautojams visą šalies strateginį elektros ūkį, didysis kovotojas prieš skurdą Valdas Adamkus “skaudančia širdimi“ įstatymą dėl LEO pasirašė ir tie vos per plauką nepastatė mums naujos, gigantiškos atominės?
Beje, dabar tie didieji, protingieji gamintojai, kurie nusimovę kelnes prieš prekybcentrius patys patyrė nemažai nuostolių, duodasi kaip pasiutę po išlikusias netinklines parduotuves. Siūlo savo prekes, tik nebelabai yra kam jas imti. Pats laikas ant išlikusių nepriklausomų parduotuvių prisukti memorialines lentas, įtraukti į paveldo sąrašus ir organizuoti ekskursijas.
Ir nieko čia niekas nepakeis ir nesvaikit. Nei kalafiorų revoliucija, nei kokie nors juokingi uždraudimai dirbti savaitgaliais, kuriuos deputatai vis pasiūlo, o po tinklų atstovų apsilankymo padiskutuoti kažkodėl užmiršta. Iki kito karto, nes kas gali paneigti, kad…
Tai, kas yra – per dešimtmečius susiklosčiusių idiotizmų rezultatas, su kuriuo dabar aršiai kovoja tie, kurie prie to sočiai prisidėjo. Yra toks dalykas kaip negrįžtami procesas – vaistas, kuris galėjo padėti vakar, šiandien nebesuveiks. O rytoj pas mus jau seniai yra užvakar.
Jei įsivaizduočiau esąs Napoleonas, Tutanchamonas ar Jėzus – mane nuvežtų patikrinti. O jei įsivaizduosiu esąs boba – man be jokių operacijų, su visais įžūliai kabančiais organizmo prietaisais pagal Europos teismo nutarimą bemat pakeistų asmens kodą.
Ir galėčiau ramiai vaikštinėti po moterų tulikus, dušus ir pliažus ar registruotis pas ginekologą. O jei kam tai nepatiktų – tai tą patį nuvežtų patikrinti. O nukakęs į laisvesnį pasaulį galiu ir apsiženyti su kokiu nors Antanu ar Bertranu. Grįžčiau su prancūzišku santuokos liudijimu – ir ką man padarysit, gautume šeimos pašalpą – Aušrinė Pavilionienė užpirktų Mišias, o Rimantas Dagys tai tiksliai apsiverktų.
Padejuosiu, kokia Tėvynė bloga – ir visi pažangūs portalai parašys, o šito tai ne, niekas net neatsakys, jei redakcijoms nusiųsiu, nes jei nedurnas – niekam neįdomu, klikų nedaug ir reklamos kaina maža. Kaina moderniam pasaulyje svarbiausia.
Kiekvieną dieną vis naujas išdavikas. Tik baigia drabstyti skrepliais, snargliais ir šūdais vieną nelaimėlį ar durnių – bemat ištraukia kitą. Kasdien reikia ką nors pasmerkti priešų apgultoje laimės ekonomikoje, kurioje visi valstybės objektai buvo privatizuoti už dyką ir iš kurios taikos metu žmonės bėga, kaip nebėgo nuo lagerių, karo ir maro.
Sąmokslo teorijos, pagal kurias visas pasaulio blogis valdomas iš vieno centro pagal slaptą planą – pas mus seniai įgyvendinta valstybinė realybė. Išorinė grėsmė seniai padaryta visuotine isterija ir įrankiu su neparankiaisiais susidoroti. Keli pavojų – vadinasi, priešas ir išdavikas, fas! Ir bemat Facebook‘o Prezidentas užleis tūkstančius chunveibinų – skundikų vardan tos.
Štai besislapstantis žudikas, kurio ieško visa šalies teisėsauga, naktį nutaria su rūbais išsimaudyti, bet užspringsta švendrės lapu, išbrenda iš marių ir skenduolis, apdairiai numetęs žmogžudystės įrankį – pistoletą, iš kurio nebuvo iššauta, su sulaužytais kaulais ir pats save primušęs gėdingai numiršta ant kranto – taip jam ir reikia! O pagrindinis šalį sukrėtusios bylos liudininkas, kai tik pasako, kad pasakys, ką žino – bemat įvažiuoja keturračiu į balą, atsigula joje ir klusniai prigeria.
Arba štai saugumo tarnybos pulkininkas – svečioje šalyje nutaria nusimyžti ne tulike, o pro daugiaaukščio viešbučio langą, nes taip kultūringam, visų gerbiamam ir apdovanotam valstybės pareigūnui užsienyje elgtis smagiau. Ir bemyždamas iškrenta žemyn, prieš nutraukiant nuo smūgio į kliūtį ranką spėja ja užsisagstyti klyną ir lavono ekspertizė neranda net šlapimo dėmių ant kelnių. Pats kaltas, ką padarysi.
Ir visa pažangioji tautos dalis ir pilietiškoji žurnalistika tomis nesąmonėmis aršiai tiki, bijo prasižioti ir vis laukia išgelbėtojo. Ir tikisi rankos, kuri tvarką padarys, ir išrenka fanatikų, isterikų ir mentų parlamentą. Ir prezidentu garantuotai išsirinks mentą maniako akimis – šitie viską uždraus, visus nubaus ir mūsų džiaugsmui galo nebus, nes tvarka bus.
Svarbiausia mieląją policinę valstybę išgelbėti nuo komunistų ir rusų. Jei prieš 10 metų pasikalbėjai su KGB-istu, net to nežinodamas – valstybei grėsmė ir tau šakės. O jei visai valstybės užsienio politikai ar pačiam šventajam saugumui pavadovavo KGB-istai – tai nieko baisaus, čia juk demokratija ir balsų dauguma, brangūs draugai.
Ir tie, kurie juos į pareigas skyrė ir balsavo, toliau vaidina „niekatokia” ir kovoja su rusais – net dūmai rūksta. Vargšė mūsų Prezidentė, per sovietų desantininkų atakas tupėjusi pas kolaborantų Mykolą ir dabar teturinti tik vieną ilgaskvernį švarkelį, pavargusi nuo slaptų pažymų ir kompromatų bylų skaitymo perka vargšams makaronus, glosto vaikelių galveles ir dalina senutėms maltiečių sriubas.
O specialiųjų tarnybų apkaltinti ir pagal įstatymiškai draudžiamą, bet vis tiek anonimiškai nutekintą ikiteisminio tyrimo medžiagą viešai apšikti žmonės po keleto metų mirties pražilę sugrįžta, nors kas ten juos beatsimena? Tai bendrabutis su durimis be rankenų. Kas viską pakeis?
Ar tie 141 voras po stiklo gaubtu, ėdantys vienas kitą? Tie tūkstančiai kur pabėgo ar kiti tūkstančiai, kurie tyli vakarais, tiki melo dūmų uždanga ir žavisi imitacijų fejerverkais? Tie, kurie užsidarė su savo mylimaisiais ir jaučiasi saugūs, protestuodami virtuvėse? Ar tie prisitaikėliai, kurie kovoja už tai, kuo netiki, nes tai naudinga ir kurie pirmieji išduos?
Ar kuris būtume tuo patikėję, kai snaigės tyliai leidosi ir buvo šalta, naktimis ėjo garas iš burnos, kai rankose buvo puodelis arbatos ir Eurika Masytė dainavo Laisvę? Kai giesmė nebuvo uždaryta gerklėje ir nebuvom uždaryti savyje?
Mumyse Tėvynė nebuvo uždaryta ir dainavom širdimis net be garso, ir buvom pasiryžę už tą dainą numirti. Kur buvo tas lūžio taškas, kai viskas ėmė ristis atgal? Kur buvo riba, kurią peržengę nebegalim sugrįžti? Per vėlu užduoti klausimus, kas kaltas ir ką daryti. Noriu tik suprasti, kas atsitiko.
Senas bajeris – gamintojai pabrangina prekę, o prekybcentriai, nors dar ir didmenos pilnos, ir parduotuvių lentynos lūžta nuo pigiau gautų prekių, pirmadienį 9.00 tik viens du – ir pabrangina pigesnius likučius. Nes nori uždirbti.
Lygiai taip pat “pamirštama“ atpiginti prekes jas gamintojams ar importuotojams atpiginus – senieji brangesni likučiai “išparduodami“ dar ilgai po to, kai būna iš tikro išparduoti ir savaitę kitą paprekiaujama atpigusiomis prekėmis brangiau. Nes vėl gera proga uždirbti.
Tokia sukčiavimo metodika mielai naudojasi ir valstybiniai spekuliantai. Štai Energijos skirstymo operatorius – elektros juk negamina, o tik perparduoda ją vartotojams. Ir pakvipus elektros atpigimui smarkiai susijaudina – kaip čia iš to atpigimo uždirbti? Juk tokia gera proga pabrangimą paslėpti po atpigimu ir pabranginti produktą ir paslaugą tiesiog sumažinant kainą mažiau, negu tau pačiam atpigo!
Nuo 2018 metų elektra pinga 3,5 proc. Apsidžiaugėt, manot, kad sutaupysit? Nei velnio. Elektra tai atpigs, bet standartinį planą pasirinkusiems vartotojams (jų yra apie 90 proc. arba 1,5 mln.) siūloma nustatyti 1 Eur per mėnesį abonentinį mokestį. Ir net tą varganą eurą, kurį gal kaip nors galėtumėt sutaupyti, atims.
Taigi, už mūsų ir jūsų laimę plušanti valstybės bendrovė nei pirštuko nepakrutinusi užsitikrins 1,5 mln. x 1 EUR x 12 mėnesių = 18 mln. EUR per metus papildomų pajamėlių ir iš atpigimo neblogai uždirbs. Jau mažučiai ir paskaičiavo, kad tiekėjams atpigusi elektra gali net pabrangti vartotojams, kurie sunaudoja iki 91 kWh per mėnesį, nes jiems tas papildomai sumokamas 1 EUR bus didesnis už po “atpigimo“ mokamos sumos sumažėjimą. Tokių klientų gali būti apie 660 tūkst.
Nepilietiškai nusiteikusiems mokesčių mokėtojams pilietiški dėdės už veiklos viešinimui skirtus piliečių pinigiukus portaluose užpirktuose tekstuose viską juk išsamiai paaiškina. Matote, tai toks mokestis už galimybę vartoti elektrą, nes tinklai skirti visiems! Panaši logika būtų, jei prekybcentris keliais centais sumažintų batonų kainą, bet imtų įėjimo į parduotuvę mokestį už “galimybę apsipirkti“…
Taigi, sąmokslo teorijos teisios – nuo atpigimų Marijos žemėje labiausiai nukenčia biedniausi, nes jiems atpigimai pas mus visada reiškia pabrangimą.
Aurelijui Verygai reikėtų prieš mokant visus gyventi verčiau nors kartą pavartyti savo vaistų registrus. Pamatytų įdomių dalykų, kurie matomi plika akimi.
Pikti liežuviai seniai plaka, kad jei vaisto importuotojas netuščiom rankom ateina į Vaistų kontrolės tarnybą prie Sveikatos ministerijos, tai ir įregistruoja vaistą kaip nereceptinį ir taip galima daugiau parduoti ir uždirbti. O kas ateina šiaip švilpaudamas, tai tokį pat vaistą galės importuoti kaip receptinį.
Ir jei vaisto tau parduos vieno gamintojo pakelį, tai bus baisus pavojus sveikatai, siaubingas pažeidimas, vaistininką nubaus ir atims licenziją. O jei parduos kito gamintojo pakelį absoliučiai tokio pat vaisto tokį pat kiekį – tai bus normalu. Tik nei vienas normalus žmogus nepasakys, kad tai normalu, išskyrus Vasaros g. 5 gyventojus ir išprotėjusį ministrą.
Tai tas pat, jei vienos firmos degtinę būtų draudžiama pardavinėti naktimis ir nepilnamečiams, o kitos firmos – leidžiama, arba jei leidimai ar draudimai priklausytų nuo butelio dydžio.
Beje, dėl dydžio. Perkant “nereceptinio“ ibuprofeno mažas pakuotes pardavimai ir pelnas daug didesni, nei “receptinių“ to paties vaisto didelių pakuočių, kadangi tos pačios dozės kaina mažose pakuotėse didesnė. Taip kad čia A.Veryga dirba vaistinių naudai, priversdamas žmones pirkti tą patį preparatą brangiau ir taip toliau “kovoja“ už vaistų atpigimą.
Taip dirba sistema. Pasirašykit, kad iš anksto sutinkat su viskuo, ką darysim ir ko nedarysim, ir kad neturėsit mums jokių pretenzijų, kitaip mes iš viso nieko nedarysim. Nebijokit, jei numirsit ar šiaip jums gyvenimą apšiksim, juk sudarysim komisiją iš tų, kurie apšiko ir ištirsim.
Dabar sistema tobulinama. Suskaudus galvai ar ėmus nepakeliamai degti stemplei dėl refliukso, kuriuo sergat visą gyvenimą, užsiregistruosit pas šeimos gydytoją, po savaitės kitos išsiprašysit iš darbo, sugaišit pusdienį čiaudinčioje ir kosinčioje minioje, gausit receptą ir nusipirksit. O jei užklups šlapimo pūslės uždegimas, tai po mėnesio nepaliaujamo myžimo ir nepakeliamo skausmo sulauksit pas specialistą ir gausit tų savo tablečių!
Linksminkimos ir džiaukimos, įsivaizduotojai, kad jei žmogelis sunkiau nusipirks šnapso – Tėvynė prisikels. Kokios čia problemos, tvarka juk bus! Argi ne, mieli piliečiai, senutės ir kiti valstiečių balsuotojai?
Palauksit per šalčius savo kaime mikriuko, po mėnesio nuvažiuosit poliklinikon ir gausit tabletę! Cypsit iš skausmo naktimis jūs ar jūsų vaikutis? Na tai cypkit, švelniabalsis ministerijos tešlagalvis kiaulės akimis taip nustatė.
Žmogus gali pakelti labai daug. Iškęsti daug skausmo ir pasityčiojimų, jei supranta, kad to reikia ir yra bent koks tikslas ir prasmė. Bet čia prieita riba, fizinio skausmo tiesiogine prasme riba, neturinti jokios prasmės ir tikslo, tik pasityčiojimą. Nenustebkit, jei žmonės pasius, čia jums ne koks Gedimino kalnas.
Apsaugok Dieve nuo tų, kurie ateina mus nuo mūsų išgelbėti. Politikai yra kaip žvakutės. Vieni atneša šviesą į mūsų namus ir šventyklas. Kiti skirti įsikišti į užpakalį.
Su šventom Velykom iš ano pasaulio! Europai per šventes vis paskambina varpai, tik švarkuoti ponai negirdi.
Sotaus pragyvenimo fonas – judantys paveikslėliai per CNN namų šeimininkėms. Kaip mūsų sostinėse paklaikusios iš siaubo minios bėga nuo priešo. Kaip dvokiantys myžalais ir prakaitu barzdylos su kalašnikovais smėlynuose triumfuoja. Stambus planas – neplauti dantys, šypsenos, murzini vaikai šoka mirusiojo pasaulio gatvėse.
Kiek dar mėnesių tampys tą padvėsusį asilą po gatves? Tuoj į Vijūnėlės dvaro reikalus įsijungs Europos Sąjunga, ne už kalnų ir JTO, greit NATO tankus ten pamatysim.
Jei kas ne taip – atšaukit, nugriaukit, sodinkit. Jei nesugebat – atsikniskit. Ir pradėkit, aukšti teisuoliai ir aukštoji teisuole, vieną kartą darbą dirbti. Už tą jums tauta pinigus moka.
Šeima tvirta ne tada, kai gerai. Kai visi drybso sekmadienį krėsluose prie baseinėlio su kokteiliais. Kas ko vertas sužinai atėjus išbandymams. Kai kyla tikra grėsmė visiems ir kiekvienam.
Jei vieningai prieš pavojus, mūru už kitą, negaila paaukoti dalį savo patogumų – tai šeima. Jei riejasi ir kaltina, jei nusispjaut vienas ant kito ir to, kas bus, jei tik pykšt pykšt durys ir užsidaro savo kambariuose – šeimos nėra. Tik laiko klausimas, kada subyrės.
Atrieda atidunda. Dar neišvažiavę minios tų, kurių taip bijom, vėl atslinks prie urnų. Viešpatie, kaip nekalbėt apie tai, kas tikrai svarbu? Ką daryt, kad nereikėtų nieko daryt? Kad nematytų to, kas paslėpta ir nereikėtų apie priežastis? Kaip užgesinti noruspakeisti gyvenimą, kad užrakintos durys niekada neatsidarytų?
Laukuose pristatykim baidyklių. Žmonės ir jų nuodėmės – kas gali būti smagiau? Kuo daugiau pro visur apie tai, kas skauda, bet nieko nepakeis. Kad patys kalti. Kad labai jus mylim ir rūpit. Kuo mažiau apie svarbiausia. Kad pavargę eitumėt miegot.
Ereliams rėksniams visada sakau – gerai, tu valdovas. Va tavo pusės hektaro kabinetas, firminis popierius su arkliuku ant marmurinio stalo. Štai ir valstybės antspaudas. Rašyk kokį nori nutarimą, ir taip bus. Tik labai labai konkrečiai. Ir kad būtų įgyvendinamas tikrovėje, o ne legenda apie Tilį.
Ir bemat subliūkšta. Ir nieko neparašys. Neabejotinai ims spjaudyti ugnimis. Nes išmano ne marias. Kaip ir tie, kurie ant rinkiminių urnų kas ketveri metai vis sostinėn atidarda.
Pilnatis nesibaigia. Būna dienų ir naktų, kai atrodo – proto pasaulyje nebeliko. Nejaugi įsisiautėję idiotų gaujos, griaunančios Europos kultūrą ir tapatumą, yra ateitis, kurios troškome? Ar sočios, viskuo patenkintos minios šoks, linguos, patogiai įsitaisę žiūrės kašę ir ką nors kramtys ir tada, kai už durų jau bus tamsa?
Visuotinė fiesta daryti ko beveik niekas nenori kad būtų, nesibaigia. Kaip gera negirdėti, negalvoti, išlikti. Užsimerkus atrodo, kad gyvas. Keleiviai su ausinėmis spokso pokalbių šou. Įgula dalinasi bagažą. Pajuodęs dangus tolumoj blykčioja ir autopilotas užgesęs. Mes nebežiūrim į akis.
Žurnalistai – ketvirtoji valdžia: bla bla bla. Kokia jie valdžia, po galais? Jokia valdžia jiems ir nekvepia.
Žurnalistas yra šuva. Jo darbas loti ir kandžiotis. Jei neloja ir nekanda, vadinasi, kažkas jam ne taip. Serga mažutis, ne kitaip. Tai visuomenės kontrolė.
Jei šunys neloja – vedliai žino, kad viskas gerai. Jei ima skalyti kaip pasiutę – gerai pamąstyk, ar viskas gerai. Nes gal tikrai į griovį?
Na štai, juos ir pamatėm! Rašytojai, patapę prašytojais, atėjo pas Vyriausybę sniego pastumdyti.
Irgi mat, kultūrinė spauda. Negali padirbėti be algų pusmetį! O tai dausose niekas ir neįtarė, kad jie aplamai yra. Argi ponai girdi, kas ten Nepriklausomybės Titaniko trečiosios klasės deniuose krebžda.
Kuo panašūs politikai ir žmonos? Niekada neklysta. Kuo skiriasi politikai nuo žmonų? Jos nori patikti svetimiems, bet gulasi su savu. Jie nori patikti saviems, bet gulasi su visais.
Kokie papročiai, tokie ir puspročiai. Visuomenė, kur mažuma diktuoja daugumai, vadinama bolševizmu. Nes tie tik savo banditų gaujoje buvo dauguma. Kaip sakydavo tetė – ubagų valdžia.
Jeigu Tas, Kurio Nėra, nueitų pas tuos, kurių nebėra ir pasirodytų. Ir pasakytų: Broliai ir Sese, aš parodysiu jums, kas bus. Ir jeigu parodytų.
Ir jie pamatytų. Kad nebėra ko nenorėjot. Bet yra ir ko nenorėjot, net nežinojote esant. Buvote meilėje ir netiesoj. Ir pamatėte tiesą, bet meilės neliko. Ir daugelis aptemo, yra piktos širdies ir pabėgo.
Na va, pagaliau! Įsteigs Naująją Instituciją – ir problemos nebeliks! Ir nieks mūsų vaikelių nebemėtys šuliniuosna! Ir pasipils balsuotojų balsų liūtys iš balsavimo kabinų! Į kabinetus, kur viskas aklinai uždžiuvę!
Tik reikia gerai surašyti šimtalapes metodikas! Instrukcijas, kaip turi būti užrakinti šulinių dangčiai! Ir kokie užraktai. Kurių savų importuotojų sertifikuotos kodinės spynos. Su pirštų antspaudų skeneriais, perduodant suveikimus online į Naujosios Institucijos Šulinių Saugos Skyrių.
