2013 m. gegužės 31 d., penktadienį, 11 val., LR Seimo Konstitucijos salėje vyks konferencija – diskusija

Konferencijos iniciatorius – Seimo narys Rytas Kupčinskas.

Konferencijoje-diskusijoje bus supažindinama su  istoriko Algimanto Liekio knyga „Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940)“.

Joje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir to reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui.

Continue reading „„LIETUVIŲ TAUTA – SUVERENAS SAVO NEPRIKLAUSOMOJE VALSTYBĖJE“”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Valstybės išlaidas ir pajamas ribojo  kasmetiniai biudžetai. Jo sudarymą kontroliavo Finansų ministerija ir Lietuvos bankas, o vykdymą ir lėšų panaudojimą – Valstybės kontrolės įstaigos. Per visą prezidentinės Lietuvos laiką valstybės išlaidos neviršydavo pajamų ir Lietuva buvo vienintelė Europoje beveik neturėjusi skolų kitoms valstybėms.

Prezidentas A. Smetona visą laiką domėjosi ir socialine padėtimi. Jis ragino, kad žmonės uždirbtų ne mažiau, kad vienas dirbantis galėtų išlaikyti keturių žmonių šeimą (tėvai ir du vaikai). Maistas Lietuvoje buvo vienas pigiausių pasaulyje. Tačiau palyginti  brangūs buvo pramonės gaminiai.

Lėtai gerėjo gyvenimas kaime. Ypač samdinių, nes esant pigiems žemės ūkio produktams, ūkininkų pajamos didėjo lėtai. Valstybė stengėsi visiems gyventojams garantuoti išlaikymą senatvės, ligos atvejais, buvo priimti įstatymai dėl pensijų ir pašalpų mokėjimo.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 14 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nepriklausoma Lietuva iš praeities paveldėjo tik keliasdešimt kilometrų plentų. Vyravo vieškeliai. Bet ir jie karų ir okupacijų metais buvo apleisti, suardyti.  Naujų plentų ir tiltų statybai Lietuvos valstybė skyrė didelę biudžeto dalį. Reikšminga buvo Žemaičių plento (Kaunas–Klaipėda) tiesimas.

Jis pradėtas 1934 m. ir baigtas 1938 m. (195,5 km ilgio), taip pat 1937 m. pradėtas tiesti Aukštaičių plentas (Kaunas–Panevėžys–Biržai, apie 170 km ilgio) ir daug kitų.

Pastatyta daug metalinių, gelžbetoninių ir medinių tiltų. Tarp didžiausiųjų – Kaune per Nemuną ir Nėrį, per Nemuną Alytuje, Rusnėje ir daug kitų.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 13 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Ta mintis sutapo ir su Katalikų Bažnyčios mokymu, kad Dievas sukūrė žemę, vandenį, visą gamtą ir jos turtus vienodai visiems žmonėms, o ne tik kokiai saujelei išrinktųjų. Bet tuomet, Atgimimo metais, atrodė, kad pirmiausia tai galima įgyvendinti tik esant socializmui, bendravalstybinei (bendratautinei) nuosavybės formai.

Tai pirmiausia buvusiam valdančiųjų luomui – dvarininkams, bajorams, klebonams kėlė baimę ir pasipiktinimą, kaip ir „litvomanų“ deklaruojamas tautiškumas, tautinė valstybė jiems kėlė baimę dėl vienvaldiškumo praradimo.

Beje, tokio atgyvenusio luominio mąstymo buvo ir lenkų viršininkas, Rytų Lietuvos okupantas J. Pilsudskis. Jis, neatsižvelgdamas į lietuvių tautos valią turėti savo nepriklausomą valstybę, smurtu norėjo sugrąžinti lietuvių tautą ir jos valstybę į „unijinius laikus“, į uniją,  buvusią naudinga tik Lenkijai.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 12 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Tačiau tokių, kuriems lyg trukdo  nepriklausomas valstybingumas, lietuvių Tauta ir jos kultūra, gerovė, buvo visais laikais. Tai ir tas valdantysis luomas – bajorija, dvarininkija, Katalikų Bažnyčios feodalai, kurie rūpindamiesi tik savais interesais, savo dvarais ir titulais, pralėbavo LDK, paversdami ją pavydulingosios Lenkijos provincija, nustumdami lietuvių tautą prie pražūties ribos.

Panašiai  atsitiko ir  mažlietuviams, kurie, užuot kovoję ir kūrę savo valstybingumą, pasidavė germanų įtakai, susitaikė su „bernų“ padėtimi, kol pamažu suvokietėjo, prarado savarankiško valstybingumo ar bent ėjimo kartu su Lietuvos valstybe siekį.

 SSRS okupacijos metais valdantysis „luomas“ – bolševikų partija vėl kūrė „vieningą tarybinę liaudį“, kovojo už internacionalizmą, diegė rusiškąją toleranciją. Bet lietuvių tautai bet kuri „tolerancija“, „sąjunga“ – ar tai su lenkais, rusais, vokiečiais ar su žydais beveik visada galutiniame rezultate baigdavosi pralaimėjimu.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 11 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Kairioji opozicija, susikompromitavusi nesugebėjimu tvarkyti krašto reikalų, buvo pakrikusi, dezorientuota ir vis mažiau veikli. Gausiausi iš to sparno valstiečiai liaudininkai, pajutę pavojų iš krikščionių demokratų pusės, ėmė ieškoti bendradarbiavimo kontaktų su tautininkais. Suprato, kad ne tautininkai su A. Smetona yra pavojus, bet krikščionių demokratų galima diktatūra, kurios jie aktyviai siekė visokiausiomis machinacijomis bei manipuliacijomis. Socialdemokratai buvo visai aprimę. Jų vadai ramiai dirbo savo profesinį darbą.

Buvęs kairiosios vyriausybės švietimo ministras prof. V. Čepinskis autoritetingai rektoriavo universitete, o buvęs vidaus reikalų ministras V. Požėla sėkmingai advokatavo Kaune. Partijos lyderis (labiausiai marksistinis) S. Kairys vidutiniškai docentavo universitete ir vidutiniškai valdininkavo Kauno miesto valdyboje.

Taigi visiems „Der Stand nach dem Verstand“ [(vok.) pagal luomą ir supratimą]. (Labai negausi, žydiškai susimišrinusi Komunistų partija, kaip Lietuvos nepriklausomybės priešas, suprantama, buvo ne Lietuvos, bet žinomos svetimos valstybės politinių veiksnių įskaitoje.)

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 9 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Prezidentui A. Smetonai „Geležinis Vilkas“ buvo nepriimtinas dėl jo politinių, ideologinių nuostatų  ir dėl to, kad pretendavo dalyvauti valstybės valdyme, kad siekė Lietuvoje įgyvendinti itališkojo fašizmo nuostatas. Jo idealas iš „Vilties“, „Varpo“ laikų buvo nuosaiki tautinė valdžios sistema, kurioje būtų vieninga visuomenė, be partijų, klusni savo vadovams.

Tad ir Lietuvos tautininkų sąjunga nebuvo valdanti, o anot paties  Prezidento, tik tautinės politikos įgyvendinimo talkininkė. Ir Tautininkų sąjungos archyvuose nėra dokumentų, liudijančių, kad ji būtų delegavusi skiriant postus valstybėje, kaip, sakysime, kad dalyvavo krikščionių demokratų, jau nekalbant apie komunistų partiją sovietmetyje.

Valdžią Vokietijoje paėmus Hitleriui ir stiprėjant vokiečių nacistinių organizacijų veiklai Klaipėdoje ir jos krašte, 1934 m. gegužės 6 d. pogrindyje veikęs „Geležinis Vilkas“ persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), kuri „siekia sujungti visas sveikas tautos jėgas į vieną visumą, į vieną nacionalinį sąjūdį, kuriantį nepriklausomą Lietuvą nauju valstybingumo bei politiniais pagrindais, ugdo tautinę lietuvių kultūrą ir saugo lietuvių istorinę garbę,“ – rašyta LNP įstatuose.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 8 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Beje, daug kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17-ają arba vengdavo pareikšti savo nuomonę, nors fašistiniu ir nevadino. Štai, pavyzdžiui, „Lietuvių enciklopedijos“ XXII tome (JAV, 1960,  340 p.) skaitome: „Perversmas – tai priverstinis politinis veiksmas, kuriuo pašalinama legali vyriausybė, paneigiant konstitucinę tvarką ir nuostatus (…). 1926.XII.17 perversmas buvo svarbus reiškinys Lietuvos nepriklausomybės laikmety, kuris baigė demokratinį – parlamentinį laiko tarpą (1919–1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį – diktatūrinį (1927–1940). (…).

Tuo būdu vietoj buvusios parlamentarinės santvarkos gimė iš tikrųjų autoritetinis režimas, kad ir nepakeistos Konstitucijos rėmuose. Tačiau naujosios vyriausybės linkmė negalėjo susiderinti su konstitucine santvarka ir ši turėjo būti nusmelkta. Seimo paleidimas (1927.IV), nepaskelbus naujų rinkimų, kaip reikalavo Konstitucija, buvo pirmas formalus naujo politinio kurso žingsnis […]. Tuo būdu galutinai įsigyveno vienos partijos režimas. Tik nuo 1939 m. į ministrų kabinetą įėjo ir opozicijos partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) žmonės.“

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 7 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nuo 1926 m. gruodžio 16 d. vakaro perversmininkai pradėjo vykdyti savo sumanymą – pakeisti valdžią. Jų atstovai važinėjo po kariuomenės dalis, duodami paskutinius nurodymus. Gruodžio 17 d. 2 val. ryto, antrojo pėstininkų pulko vadas plk. J. Petruitis, aliarmu pakėlęs karius, paskelbė, kad bolševikai rengia perversmą ir ginklu reikia jiems pasipriešinti, ir nuvedė karius prie Prezidentūros, Seimo rūmų ir jus apsupo. Greitai prie jų prisidėjo husarų pulkas, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, talkinami studentų ateitininkų ir neolituanų.

Perversmininkai iš daboklės paleido gen. štabo majorą Povilą Plechavičių, iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo – ats. plk. Vincą Grigaliūną-Glovackį. Buvo užimta Krašto apsaugos ministerija, kartu ir Vyriausiasis kariuomenės štabas. Majoras P. Plechavičius paskelbtas vyriausiuoju kariuomenės vadu ir laikinuoju Lietuvos diktatoriumi, Kauno miesto ir apskrities karo komendantu – plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, plk. J. Petruitis – Kauno įgulos viršininku. Gatvių sankryžose ir ant kelių į Kauną stovėjo šarvuočiai ir tankai.

Trečiojo Seimo išvaikymas. Tuo metu Seime tautos atstovai, dar nieko nenutuokdami, diskutavo apie 1927 m. valstybės biudžetą, kai jų posėdį nutraukė įsiveržusi grupė karininkų, vadovaujamų aviacijos vyr. ltn. A. Mačiuikos, kuris įsakė Seimo nariams skubiai išsiskirstyti; atstovai, pamatę už langų stovinčius šarvuočius ir ginkluotus karius, pakluso. Seimo Pirmininkas dr. J. Staugaitis ir vicepirmininkas S. Kairys karininkų buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame kariuomenės štabe. . Beveik visi Vyriausybės narai irgi buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame štabe. Prezidentas K. Grinius paliktas Prezidentūroje, bet atjungti visi telefonai ir pastatyta sargyba.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 6 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Beje, visai kitaip buvo Nepriklausomybės karų metais. 1919 m. balandyje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintoje nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje buvo  griežtai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, kurią sudarė atskirai renkami: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Sprendžiamas balsas visais klausimais priklausė Prezidentui. Juo  buvo išrinktas Antanas Smetona. Tik dėka tokios tvirtos prezidentinės centralizuotos valdžios buvo įmanoma operatyviai spręsti karo metų klausimus, bent gintis ir  apginti Lietuvą nuo lenkų, rusų ir kitų agresorių.

Trečiajame Seime nė vienai partijai neturint daugumos ir pačiam Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui priklausant nuo Seime susiburiančios daugumos siekių ką nors reikšmingesnio nuveikti jiems buvo sunku.

Apie tai savo prisiminimuose advokatas R. Skipitis rašo: „Nesunku suprasti, kad kaip ir Respublikos Prezidentas K. Grinius, buvo išgyvenęs didelę savo amžiaus dalį rusų priespaudoje ir buvo daug kovojęs dėl tos priespaudos panaikinimo, buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvės ilgesys buvo K. Grinių atitraukęs nuo realaus tų laisvių vertinimo ir taikymo. Atrodo, lyg K. Griniui neateidavo į galvą mintis, kad tam tikromis aplinkybėmis per didelės laisvės gali nuvesti į tų laisvių suvaržymą ir net vergiją“ (R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 304 p.).

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 5 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Balsų dauguma Seimo Pirmininku ir laikinuoju Respublikos Prezidentu buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.

Seimas patvirtino Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę , kaip demokratinę Respubliką etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų valstybių ryšių, kurių yra buvę su kitomis valstybėmis.“

Krikščionių demokratų blokas, turėdamas Seime atstovų daugumą, galėjo ir vienas priimti valstybės kūrimo ir stiprinimo įstatymus. Tarp svarbiausiųjų buvo – Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimas ir, nepaisydamas mažumos  liberalių pažiūrų įvairovės ir partinės priklausomybės, Seimas galėjo dirbti gana darniai.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 4 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Sąmokslininkai planavo ginklu nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti savo,  kuri „paprašytų“ J. Pilsudskį ir Lenkijos Seimą Varšuvoje prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Paskutinėmis prieš išpuolį dienomis Lietuvos saugumui pavyko atskleisti  sąmokslą, suimti didžiąją sąmokslininkų dalį, konfiskuoti ginklus. Tai buvo  savotiška lietuvių tautos pergalė prieš vadinamuosius unijininkus – netikinčiais lietuvių tauta, jos valstybingumu, buvo pergalė prieš luominę, kaip ir J. Pilsudskio, ideologiją. Pergalė sustiprino Tautos pasitikėjimą savo jėgomis, savo valstybe.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas ir Laikinoji konstitucija. Po lenkų sąmokslininkų įveikimo padidėjo Valstybės Tarybos Pirmininko A. Smetonos autoritetas. Jis, sugrįžęs iš Vakarų po  ieškojimų paramos Lietuvai, 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu. Pagal Laikinąją konstituciją Prezidentui buvo priskirta visa vyriausioji vykdomoji valdžia – Lietuva tapo prezidentinė valstybė.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 3 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuvių tauta – šeimininkė savo žemėje. Po šimtmečius  trukusio lenkinimo, rusinimo nemažai daliai lietuvių šviesuolių atrodė, kad siektiamybė, kovoti dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos nerealu ir dėl to, kad  ji viena be lenkų ar rusų paramos, be jų globos ir negebėtų išsilaikyti.

Tarp atkakliausiai lietuvių tautai propagavusių siekti savarankiškumo, savo nepriklausomos valstybės buvo Lietuvių demokratų partijos centro komiteto narys Antanas Smetona. Jis ir minėtame Didžiajame lietuvių Seime Vilniuje savo pranešime reikalavo lietuvių tautai autonominės valstybės etnografinėse žemėse. 1907 m. pasitraukęs iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių, A. Smetona drauge su jaunu ir energingu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu ėmėsi leisti „Vilties“ laikraštį, skirtą lietuvių tautos, ypač sulenkintoje Rytų Lietuvoje problemoms nagrinėti.

Apie lietuvių tautos ribas A. Smetona „Viltyje“ rašė: „[…] negriebdami to, kas yra svetima, nenorime nieko iš savo kaimynų, bet ir negalime perleisti jiems, kas mūsų paveldėta iš senų senovės. Lietuva siekia ten, kur girdisi mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“

A. Smetona kritikavo skelbiamus gyventojų surašymo duomenis, nes juos atlikdavo atėjūnai lenkai, rusai ar vokiečiai ir jie  pirmiausia stengdavosi padidinti savos tautybės gyventojų skaičius, nors lietuviai ir XX a. pradžioje dar sudarė  daugumą ne tik Kauno, bet ir Ašmenos, Lydos, Augustavo, Suvalkų ir kitose apskrityse.

Bet tik bėda, kad lietuviai stengdavosi pataikauti atėjūnams ir nesistengė jų sulietuvinti, paveikti savo kultūra. Ir jei lietuviai ir toliau snaus, atėjūnai dar labiau įsigalės senojoje lietuvių valstybės sostinėje Vilniuje ir kitose lietuvių tautos vietose.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 2 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nemažai kas, kalbėdamas ar rašydamas apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, išskiria du periodus: demokratinį-seiminį ir tariamai diktatūrinį-prezidentinį, tarsi užmiršdami, kad ypač sunkiais nepriklausomai Lietuvai laikais,  karo su Sovietų Rusija ir Lenkija metu, pagal Lietuvos Respublikos  Valstybės Tarybos (LVT) priimtą Laikinąją konstituciją, 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas LVT Pirmininkas Antanas Smetona.

Faktiškai jam buvo pavesta ir visa vykdomoji valdžia. Ir toks jo prezidentinis valdymas tęsėsi iki 1920 m. gegužės  vidurio Steigiamojo Seimo darbo pradžios, iki birželio 19 d., kai Prezidento pareigas perėmė naujai Seimo išrinktas Prezidentu ir Seimo Pirmininku Aleksandras Stulginskis.

Tačiau istorikų ir kitų tyrėjų darbuose  tas daugiau  metus  trukęs faktiškai prezidentinio valdymo periodas įplakamas irgi į parlamentinio atkuriamos Lietuvos valstybės  valdymo periodą kaip demokratinis  ir giriamas,  o antrąjį, po 1926 m. gruodžio mėnesio 17 d. perversmo, kai vėl  buvo įvestas prezidentinis valdymas, peikiamas, kaip peikiami ir tie Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, kurie 1918 m. vasarą buvo už Lietuvos paskelbimą karalyste.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 1 )”

Iki šiol daug  kalbėta apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kai, girdi, saujelė sąmokslininkų nuvertė demokratinę valdžią Lietuvoje ir įvedė tariamai fašistinį  tautininko A.Smetonos režimą.

Panašiai taip dar daug kas galvoja ir šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje. Ir neatsitiktinai. Iki šio nebuvo rimtesnės studijos apie tą įvykį, kaip ir jo įtaką lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės raidai.

Tą spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi istoriko Dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940). Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos istorijos  klausimais. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.

Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais įrodo, kad  po to perversmo, sugrąžinusio A.Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju – tautiniu keliu.

Continue reading „„Prezidentinė Lietuva…“ – naujas žodis istoriografijoje”

smetona_antanas_metines

2012 metų rugpjūčio 10-ąją Kaune, istorinės Prezidentūros kiemelyje, įvyko iškilmingas Prezidento Antano Smetonos 138-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Renginį organizavo Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba bei asociacija „Kovo 11-osios gatvės bendrija“.

Minėjimą Lietuvos himnu pradėjo Kauno Antano Smetonos gimnazijos moksleiviai. Renginyje dalyvavo Kauno m. savivaldybės mero pavaduotojas, laikinai einantis mero pareigas Stanislovas Buškevičius, mero pavaduotojas Vytautas Vasilenko, administracijos direktoriaus pavaduotojas Vygaudas Molis, LŠS muziejaus direktorius Vytautas Zenkus, Kauno A. Smetonos gimnazijos bendruomenės atstovai, Kauno sąjūdžio ir LLKS nariai, kauniečiai bei miesto svečiai.

Continue reading „„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?””

liekis_333

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Continue reading „Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui”

liekis_algimantas

Praeito  „Veido“ numerio  (2012 m. kovo 5 – 11 d. Nr.10)  vyraujanti tema –  dviejų Lietuvų, pirmosios (tarpukario) ir dabartinės raidos  palyginimas per tariamai tą patį laikotarpį – 22 metus.

Tam skirti straipsniai: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“, „Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti“, „Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški“, „Tarpukariu patriotizmas buvo svarbus kiekvienam, šiandien – vienam kitam“, „Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“, „Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų“.

Continue reading „Kai lyginami nepalyginami dalykai ir dar svetimu matu…”

smetona_3

Sueina 85 metai, kai seimokratinis Lietuvos valdymas buvo pakeistas į prezidentinį. Ta proga Kaune, istorinėje Prezidentūroje, tautininkai, šauliai organizavo tos datos iškilminga paminėjimą (vadovas – Algirdas Augustinas Intas). Skaitytojų dėmesiui siūlome tame minėjime perskaitytą dr. Algimanto LIEKIO pranešimą.

Prieš  85 metus Lietuva, karininkijai remiant  iš parlamentinės – seimokratinės tapo prezidentine Respublika. Tas įvykis vertintas ir vertinamas gan prieštaringai. Vieniems – tai karinis perversmas, kitiems – fašistinis, tretiems – demokratijos priešų ar kitokių  sąmokslas   ir pan.

Vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų politinių, ideologinių įsitikinimų, nuo jų vertybinių nuostatų, nuo valstybės vykdomos  politikos. SSRS okupacijos metais  Gruodžio 17 – oji – tai tik fašistinis perversmas. Vadovėliuose ir istorikų darbuose jis tik taip ir tevadintas, kaip ir visas Prezidento Antano Smetonos valdymas.

Continue reading „Gruodžio 17 – oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas”

liub

Šiuo metu tapo priimta ne tik klaidinti Lietuvos gyventojus televizijos laidose, bet ir nesilaikyti įstatymų, jiems prieštarauti. Ir kai tai daro aukščiausio rango valdininkai – ministrai, tai tampa ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir Lietuvos valstybės interesų išdavyste.

Visai neseniai, kalbėdamas apie užsienietiškų pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose, taip elgėsi teisingumo ministras, kurio teiginiai prieštaravo Konstitucinio Teismo nutarimui kitataučių pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo klausimu. Keista, kai ministras pasijunta esąs viršesnis už Konstitucinį Teismą.

Kitas ministras – kultūros – irgi leido sau nepaisyti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, pasirengęs dvikalbiais pavadinimais pasitarnauti lenkų tautinei mažumai, kai tai mažumai priskiriami Rytų Lietuvos gyventojai sovietmečiu buvo rusinami, o dabar imti lenkinti (mokslininkų duomenimis, tikrų grynakraujų lenkų, kurių proseneliai, seneliai ir abu tėvai yra lenkai, Lietuvoje yra tik 1 proc.).

Continue reading „Kodėl klaidinama visuomenė?”