Gintaras Visockas

Politinės intrigos

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Žurnalisto užrašai

GINTARAS VISOCKAS

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Aukščiausiasis teismas nusipelnė pagyrimo. Omenyje turiu šių metų balandžio 12-osios posėdį, kuriame Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai pateikė konkrečių partizaninės veiklos vertinimų.

Tai, ką išgirdome balandžio 12-ąją, – labai svarbu. Pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Antano Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybei. Svarbu ir tai, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai atmetė Lietuvos partizanus smerkiančiųjų ir kritikuojančiųjų argumentus, esą žūties metu 1965-aisiais metais A. Kraujelis jau nebuvo partizanas (partizanų oponentų teigimu – tik kriminalinis nusikaltėlis, pavojingas visuomenei).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad žinia, esą A. Kraujelis buvo sulaikomas partizaniniam karui jau pasibaigus, 1965-aisiais, nepaneigia jo partizaninės veiklos. Akivaizdu ir tai, kad 1965-aisiais sovietinės represinės struktūros pasalą A.Kraujeliui surengė kaip partizanui. Taigi galų gale nustatyta, užfiksuota: A.Kraujelis nebuvo plėšikas, jis priešinosi sovietiniams okupantams ir jų pakalikams (teismo konstatuota: partizaninis karas nesibaigė 1953-aisiais, todėl nėra abejonių, jog represinių organų tikslas visiškai sunaikinti nacionalinio pasipriešinimo vadovybę bei narius išliko ir pasibaigus aktyvaus pasipriešinimo laikotarpiui).

Žodžiu, A. Kraujelio kritikams, norėjusiems įrodyti, esą partizaninis karas baigėsi 1953 metais, todėl 1965-aisiais A.Kraujelis neva negalėjo partizanauti, – užčiaupta burna. Galų gale sulaukėme aukščiausiojo rango teisėjų konkrečių išaiškinimų: 1953 metais baigėsi tik organizuotas aktyvus ginkluotas partizaninis pasipriešinimas, tačiau likę pavieniai partizanai vis tiek galėjo tęsti kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (17 teisėjų) 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos slaptoje sulaikymo operatyvinėje operacijoje dalyvavęs S. Drėlingas pripažintas kaltu, nes jo veikloje nustatyti visi genocido nusikaltimo sudėties požymiai.

Bet svarbiausia, kad Lietuvos partizanai teismo dokumente įvardinti kaip reikšminga lietuvių tautos dalis – saugotina nacionalinė, etninė grupė. Ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai, įskaitant ir partizanus, – priskirti reikšmingai nacionalinei-etninei-politinei grupei, kurią sovietų okupantai ir jų talkininkai persekiojo pačiais žiauriausiais būdais, neatmetant ir tokių priemonių kaip genocidas ir nusikaltimai žmoniškumui.

Mūsų teisėjai pabrėžė: represijos prieš Lietuvos partizanus – tai represijos prieš aktyviausią ir pažangiausią tautos dalį. Taip pat jie įvardino, kad genocidas nėra vien nusikaltimas, nukreiptas išimtinai tik prieš civilius gyventojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vien 1944–1945 metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, o per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. Aukščiausiojo Teismo pasisakymai verti, kad juos įsimintume, įsidėmėtume: „Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos lietuvių tautos išlikimui“ bei „Lietuvos partizanai {…} buvo labai svarbūs siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą ir nacionalinę savimonę“.

Diskutuotidėl buvusio sovietinių represinių struktūrų darbuotojo Marijono Misiukonio veiklos vertinimų nenorėčiau. Nenorėčiau dėl dviejų priežasčių. Pirma – lemtingais 1990 – 1991-aisiais metais M.Misiukonis stovėjo Lietuvos pusėje. Jis nepriklausė tiems, kurie mus stengėsi klasta ir jėga sugrąžinti į Blogio imperiją. Ir ši aplinkybė – svarbi. Vien dėl šios aplinkybės galima daug ką atleisti.

Antra, tuo metu, kai sovietų smogikai medžiojo A.Kraujelį, M.Misiukonis tebuvo žemo rango pareigūnas. Būtent šiandien, prabėgus 50-čiai metų, jau nederėtų veltis į sudėtingus teisminius ginčus persekiojant eilinius milicininkus. Jei sodinti į teisiamųjų suolus, – tai pirmiausia okupacinės valdžios generolus, maršalus, generalinius sekretorius, ministrus, prezidentus.

Trečia – man ne vienerius metus teko mokytis su M.Misiukonio sūnumi. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad mano klasės draugas būtų buvęs sovietų valdžios garbintojas, aršus smetoninės Lietuvos kritikas. Man visuomet atrodė, kad jis, kaip ir daugelis mūsų, netikėjo nei šviesia komunizmo ateitimi, nei tuo, kad Lietuva 1940-aisiais „savo noru įsiliejo į brolišką SSRS tautų šeimą“. Kas tai, jei ne tėvų nuopelnas?

Taigi eilinius ir pusiau eilinius milicininkus palikime ramybėje. Neieškokime naujų priešų, dirbtinai negausinkime jų. Juolab kad bėdų dėl partizaninės veiklos vertinimų turime užtektinai, nepaisant aukščiausiojo rango teisėjų oficialaus paaiškinimo. Rimtų bėdų dėl miško brolių kovos vertinimų turėsime ir ateityje. Naivu tikėtis, jog rezistencinę kovą niekinantys asmenys išsigąs teismo išaiškinimų ir daugiau neberašys „kitų Mėnulio pusių“. Jie tebeieškos labai sudėtingomis sąlygomis kovojusiųjų vyrų ir moterų klaidų ir ateityje, galbūt net su dar didesniu įkarščiu bei entuziazmu.

Arūnas Poška dienraštyje „Lietuvos žinios“, gvildendamas šią temą, rašo, kad „tokiu būdu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šmeižtus ir kritiką atmetė bei diskusiją šiuo klausimu užbaigė“. Aš nesu toks optimistas. Šmeižtai ir partizanus juodinančios diskusijos vargu ar liausis. Žinau, kad šių metų pabaigoje pasirodys knyga, karą po karo vertinanti labai prosovietiškai. Padarysime didžiausią klaidą, jei manysime, jog visas problemas galima pašalinti teismo salėje.

Labai trūksta meninių filmų apie žiaurų, bet didvyrišką pokarį, panašių į „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Birželis – vasaros pradžia“, tik vaizduojančių gyvenimą ir kovą tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, kokia atsispindi partizanų dainose, negausiuose jų dienoraščiuose, atsiminimuose, išlikusiuose dokumentuose, o ne tik KGB archyvuose.

2016.04.26; 06:59

Žurnalisto užrašai

Agresyvūs Rusijos išpuoliai Baltijos jūroje – akivaizdūs. Per labai trumpą laikotarpį – net keletas spjūvių tiek stipriausioms, tiek pažeidžiamiausioms NATO valstybėms.

Rusijos naikintuvai imitavo amerikiečių eskadrinio minininko „Donal Cook“, plaukusio į Lietuvą, užpuolimą: tarp sparnuotosiomis raketomis ginkluoto JAV laivo ir rusiškų naikintuvo buvo likę vos devyneri metrai. Paskui Rusijos karo lėktuvai itin nesaugiu atstumu ore persekiojo JAV žvalgybinį lėktuvą, paskui – incidentas Lenkijos teritorijoje, dar – ir galimi Lietuvos oro erdvės pažeidimai… 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Kol bus užbaigtas šis straipsnis, greičiausiai išgirsime dar bent keletą pranešimų, kaip Rusija įžūliai provokuoja į pagalbą pažeidžiamiausioms NATO valstybėms skubančias įtakingiausias Aljanso nares.

Politinės – karinės Rusijos intrigos Baltijos jūros regione akivaizdžios. Kremlius siekia sukurti komplikuotą, nervingą atmosferą, kad JAV atsisakytų planų dislokuoti gausius nuolatinius karinius dalinius Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Kremliaus diktatoriui rūpi įpiršti nuomonę ramybę, komfortą bei sotų gyvenimą vertinančiai Europai, kad trys Baltijos valstybės turi sugrįžti Rusijos įtakos zonon. Vladimiro Putino planas įtikinti Vakarus, jog NATO ir Europos Sąjungai būtų paprasčiau gyventi be Vilniaus, Rygos ir Talino, – ne tik akivaizdus, bet dar ir pavojingas. Rusijai gali pavykti jį įgyvendinti.

Juk JAV ir Europos atsargumas mums gali brangiai kainuoti. Ir ne tik mums. Nuolatiniai Vakarų bandymai dar ir dar sykį pabandyt įtikinti Kremliaus diktatorių liautis grūmoti kumščiais – būtų juokingas, jeigu nebūtų pavojingas. Putiną sustabdyti gali tik ryžtingas Vakarų nusiteikimas nejuokauti, nenuolaidžiauti, neieškoti kompromisų principinuose dalykuose. O jeigu jis eis iki galo? Matydamas tvirtą pirmiausia JAV nusiteikimą – neis, iki karinio konflikto neis, nes Putinas iš esmės yra bailys, kaip visi chuliganai, narsūs tik prieš silpnesnius. Nejaugi per pastaruosius keliolika metų Vašingtono analitikai, mokslininkai, ekspertai  šito nesuvokė?

Oficialusis Vašingtonas garsiai yra pasakęs, kad eskadrinio minininko „Donald Cook“ įgula turėjo teisę ir galimybę numušti pavojingai priartėjusius rusų karo lėktuvus. Kas gi tuo abejoja! Juk pavojus buvo iškilęs visai laivo įgūlai. Gal praleista puiki proga chuliganui smogti į dantis?

Juk Turkija smogė – ir nieko neatsitiko. Rusija nepradėjo Trečiojo pasaulinio karo, nenumetė atominės bombos. Ji sukluso, stabtelėjo. Ji jau nelinkusi taip dažnai ir drastiškai erzinti karingųjų turkų. Jos atsakas: „Nebepirksime turkiškų vaisių, rečiau važiuosime į Antalijos kurortus ilsėtis“. Tik tiek. Rusija suprato: turkų lengvai neįbauginsi, Turkija – NATO valstybė, kurią ginti privalės visos sąjungininkės.

O deramo amerikietiškojo „atsako“ Baltijos jūroje Rusija nesulaukė. Ji pažemino ne vien amerikiečius, bet ir mus, lietuvius, kuriuos padrąsinti skubėjo „Donald Cook“ (ne tiek mus padrąsinti, kiek įspėti Rusiją: trijų Baltijos valstybių saugumo neužmiršome). Bijau, kad amerikiečių atsargumas Prancūziją, Vokietiją ir kai kurias kitas Vakarų šalis tik paskatins mūsų išsižadėti. Ar mes nesakėm, kad su tomis Baltijos valstybėm tikras vargas: atiduotumėm jas Putinui – ir gyventi būtų ramiau! Geri prekybiniai santykiai su Rusija mums svarbiau nei lietuvių, latvių ir estų laisvė.

Tad Vašingtono vengimas aiškiai pasakyti, kad Baltijos valstybes nuo okupacijos gali apsaugoti tik jų teritorijose skubiai dislokuoti gausūs koviniai, gerai ginkluoti kariniai NATO daliniai, mums kelia nerimą.

Karinis amerikiečių ir rusų susidūrimas – neišvengiamas, jeigu Kremliuje vis dar išliks V.Putino gauja. Neišvengiamas ne kada nors vėliau, o būtent – 2016-aisiais. Šiemet. Tokia Iljos Ponomariovo nuomonė. Taip jis kalbėjo ne bet kur, o Kalifornijos universitete Standforde: „Putinas dar šiemet kėsinsis į NATO šalį, greičiausiai – į Lietuvą“ (15 min.lt). Ponomariovas –  vienintelis iš Rusijos Dūmos deputatų, balsavęs prieš Krymo okupaciją ir aneksiją.

Rusijoje lėšų pasisavinimu kaltinamo rusų politiko I.Ponomariovo teigimu, Lietuva greičiausiai nebus okupuota taip, kaip buvo okupuotas Krymas. Tačiau karinio pobūdžio provokacija prieš Lietuvą – tikėtina. Tikėtina dabar, nes 2018-aisiais Rusijoje turėtų įvykti nauji prezidento rinkimai. V.Putinui svarbu kuo greičiau pademonstruoti saviškiams, esą jo vadovaujama Rusija sugebėjo „nugalėti NATO aljansą“. Jei nenugalėti, tai bent deramai pašokdinti ir sukelti rimtų rūpesčių.

Tokie rusų opozicijos politiko perspėjimai gal net įtikinamesni už nuolat kartojamus pažadus, kad NATO garbingai, be jokių dvejonių atliks pareigą Baltijos valstybėms. Man sunku įsivaizduoti, kaip prisiimtų įsipareigojimų tragedijos atveju laikytųsi šiandieninė Vokietija ir Prancūzija, jei jau amerikiečiai tokie atlaidūs „raudonąją liniją“ nuolat peržengiančiai Rusijai.

Atvirai kalbant, ir mes, lietuviai, turime nuodėmių. Esame ne visuomet patrauklūs sau patiems. Šioje vietoje labai tinka neseniai mirusio istorinių romanų autoriaus rašytojo Petro Dirgėlos žodžiai: „Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti“ (taip parašyta šiemet išleistoje knygelėje „Apie Karalystę“. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, išleido VšĮ „Naujasis Židinys – Aidai“). Jeigu esi mažas, turi turėti trigubai išmintingesnę galvą.

Bet ar dirbame, stengiamės savo pusėn palenkti kad ir tuos pačius agresyviosios Rusijos mylėtojus Berlyne ir Paryžiuje? Juk daugelio mūsų tikslas – ne kuo daugiau, o kuo mažiau dirbti. Be trigubų pastangų norim būti tokie pat sotūs, atsipalaidavę kaip vokiečiai, prancūzai. Ar daug mūsuose visas jėgas atiduodančių valstybės labui? Tad nereikia tikėtis, kad Lietuva sąjungininkams iš Aljanso labiau rūpėtų nei mums patiems.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2016.04.20; 17:55

Politinės intrigos

Gintaro_Visocko_portretinė nuotrauka
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Gintaras VISOCKAS

Pasakyk, broli, ko labiausiai bijai

Įsiminiau premjero Algirdo Butkevičiaus aimanavimus dėl „prasto psichologinio klimato Lietuvoje“ bei apgailestavimus, esą „žmonės Lietuvoje pradėjo gyventi baimėje“. 

Taikli pastaba: baimė – pats blogiausias dalykas, kuris gali mums nutikti. Jei reikia ko nors bijoti, tai tik savosios baimės.

Baimė, baimė, baimė

Teisingai premjeras pasakė ir tuomet, kai pareiškė, „jog politinis psichologinis klimatas, kuris susiformavo Lietuvoje ir toliau formuojasi baimės pagrindu, turėtų būti sustabdytas“, „jog reikalinga stipresnė nei iki šiol parlamentinė kontrolė“.

Pagrįsti ir nusistebėjimai: „daugelis valstybės tarnautojų, ruošdami teisės aktus, dėl baimės nori nusišalinti nuo bet kokios atsakomybės“.

Bet šios pastabos, nors ir taiklios, turi absurdiškumo elementų. Kritiškų komentarų autorius – ne politologas, ne žurnalistas, net ne opozicijos lyderis. Šiuos palyginimus pažėręs asmuo – valdančiosios partijos, išsikovojusios daugumą ir Seime, ir Vyriausybėje, – lyderis. Beje, vadovaujantis valstybei daugiau nei trejetą metų – beveik visą kadenciją. Tad, prisiminus sveiko proto taisykles, šitaip vidinę šalies būklę apibūdinęs valdančiosios partijos bosas turėtų atsistatydinti.

Tačiau ponas A.Butkevičius trauktis neketina. Jis vadovaujasi unikalia logika. Dėl per pastaruosius kelerius metus susiformavusių blogybių bėdą norėtų suversti neva produktyviai dirbti trukdžiusiai opozicijai. Premjeras nė nesvarsto, o ką jis asmeniškai bei drauge su savo kolegomis socialdemokratais nuveikė, kad baimės Lietuvoje būtų bent trupučiuką mažiau.

Atvirai kalbant, nieko nenuveikė. Be to, nereikia užmiršti, kad mes tikriausiai skirtingai suvokiame baimes. Mūsų baimės – unikalios, nepakartojamos.

Socialdemokratai bijo konservatorių, konservatoriai – socaldemokratų. Vieni bijo tapti įtariamaisiais, kiti bijo įtartinuosius kaltinti korupciniais ryšiais, mat ir vieni, ir kiti turi silpnų vietų, be to, kaltinamieji turi stiprų užnugarį, pajėgūs surengti triukšmingą kontrataką.

Patį žemiausią rangą turintis muitininkas Lietuvoje bijo nueiti į oficialų, viešą, neuždraustą Hodžaly aukų minėjimą sostinės Rotušėje, nes ten bus žiupsnelis politikos, istorijos, o tai gali suerzinti tiesioginį jo galbūt (pabrėžiu – galbūt) antiazerbaidžanietiškai nusiteikusį viršininką.

Menkutį postą valstybinėje įstaigoje užimantis istorikas bijo viešai prabilti apie šiandienines lietuviškųjų tyrinėtojų tendencijas ieškoti tik to, ką mūsų partizanai 1994 – 1953-aisiais nuveikė blogo, persekiodami civilius komjaunuolius lietuvius ar sovietų valdžiai palankius civilius žydus. Atskleidęs šį vienpusiškumą istorikas rizikuoja užsitarnauti direktoriaus nemalonę – prarasti valdišką tarnybą.

Garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas, gaunantis sąlyginai solidžią pensiją, vis dar bijo viešai kritikuoti iš Lietuvos Himnu tapusios Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės išsityčiojusį muzikologą Viktorą Gerulaitį, kadangi V.Gerulaičiui skirti priekaištai gali nepatikti valdiškuose namuose dirbančios dukters viršininkei.

Net VSD greičiausiai bijo

Įtariu, net mūsų specialiosios tarnybos, paskelbusios ataskaitą apie 2015-ųjų grėsmes bei 2016-ųjų prognozes, nesijaučia absoliučiai saugios. Nesijaučia saugios ne todėl, kad būtų parengusios prastą ataskaitą, bet todėl, kad ataskaitose minimi signatarai Zigmas Vaišvila, Rolandas Paulauskas bei Seimo narys Audrius Nakas lietuviškųjų „džeimsų bondų“ priekaištus laiko nepagrįstais ir savo reputaciją grasina ginti teismuose.

Kad VSD ir AOTD ataskaitos apie valstybei pavojų keliančius reiškinius tikrai puikios, byloja rusiška žiniasklaida. Ar matėte, skaitėte, kaip piktai loja, urzgia, bando įkąsti? Girdi, Lietuvos saugumui visur vaidenasi pavojai, jie visur mato „penktąją koloną“. Tarsi nebūtų aišku, ką mūsų saugumiečiai turėjo omenyje minėdami, pavyzdžiui, rusakalbių moksleivių vizitus į sukarintas stovyklas Rusijoje.

Net RTVi televizija sugebėjo iš Lietuvoje gyvenančio, Lietuvą remiančio politologo Viktoro Denisenkos išpešti priekaištą: „Galbūt kai kurios VSD frazės nėra korektiškos“. Bet niekas į krūvą nesudėjo visų ataskaiton patekusių signatarų pareiškimų, interviu ir straipsnių, ir rimčiau jų neanalizavo. Tiesa, politikos apžvalgininkas, VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius portale delfi.lt šiuos signatarus vadina neturinčiais „politinės įtakos“. Bet nepaaiškino, kokia formule remdamasis suvokė, jog jų įtaka – tikrai maža, neverta dėmesio.

Kas Lietuvoje nieko nebijo?

O ar esama Lietuvoje nieko nebijančių žmonių? Kartais atrodo, kad nebijo šiandien tik tie, kurie siekia Lietuvą pažeminti bei sumenkinti. Išniekinti Lietuvos himną jiems užtenka drąsos, mums apginti himną – baugu, nedrąsu, per daug sudėtinga. VSD ir AOTD ataskaitų „herojai“ drąsiai lietuviškąsias specialiąsias tarnybas kritikuoja, net lygina su Rusijos FSB. Nors skirtumai – akivaizdūs. Lietuvoje šnipinėjimu apkaltinti asmenys sulaukia vos trejų metų laisvės atėmimo bausmių, o Rusijoje šnipinėjimu apkaltintas Aristidas Tamošaitis už grotų ten privalės praleisti net 12 metų.

Prie nieko nebijančių ir, tikriausiai, viską išmanančių reikėtų priskirti minėtą K.Girnių, delfi.lt erdvėje teigiantį, esą „jau kelerius metus VSD vadovybė skelbia panašias nesąmones“, esą „VSD prisiskiria sau teisę vertinti viešus Lietuvos politikų pasisakymus, juos skirstyti į patriotinius/nepatriotinius, nerimą keliančius ar nekeliančius“. Ponas K.Girnius niekaip nenori suvokti, jog net demokratijos siekiančiose šalyse teisė vertinti viešus pareiškimus suteikiama visiems, neišskiriant nė „džeimsų bondų“. Sodinti į kalėjimus – ne. Priskirti nepatriotiniams bei nerimą keliantiems – taip.

Apšauks paranojiku 

Tik užsimink, kad Rusijos karinių pajėgų atstovai galbūt prieš keletą metų ar visai neseniai buvo slapta išsilaipinę ties Kuršių Nerija arba treniravosi slapta peržengti Lietuvos sausumos ir jūros sienas, ir nedelsiant būsi apšauktas sergąs paranoja. Nors visiems akivaizdu, jog svetimas žemes tebegrobianti ir agresyvumą tebedemonstruojanti Rusija tiesiog negali nesimokyti tiek viešai, tiek slaptai įsiveržti į svetimas teritorijas.

Žodžiu, Lietuvoje užimti prolietuvišką poziciją nėra lengva. O dabar, matyt, bus dar sunkiau, mat Vokietijos ir NATO vadovai siekia įgyvendinti Rytų Europai išdavystę primenančius sprendimus. Vokietijos užsienio reikalų ministras panoro į įtakingiausių ir galingiausių šalių susibūrimą vėl pakviesti tūkstančius kartų elementariausias padorumo taisykles sulaužiusį Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. O NATO generalinis sekretorius pareiškė ir vėl vyksiantis į Maskvą, painiodamasis, kas pas ką turi važiuoti: silpnesnis pas stipresnįjį, ar stipresnis – pas silpnesnįjį, padorus – pas niekšą, ar nusikaltėlis – pas teisųjį. 

2016.04.12; 08:55

Aktualijos

Kadaise iš Amerikos sugrįžęs žymus oratorius Vilius Bražėnas tvirtino, esą profesionaliam politikui privalu kalbėti visur, kur tik jį kviečia, ir skelbti komentarus visur, kur tik juos publikuoja. Jei tavo teksto paprašė nekenčiamas komunistų partijos leidinys „Pravda“, beje, pažadėdamas nieko neiškraipyti, kodėl gi straipsnio nepaskelbti komunistinėje „Tiesoje“?

Jungtinėse Valstijose paskaitas apie komunizmo ir globalizmo pavojus bei jų panašumus skaitęs, po to ir Lietuvoje šiomis temomis įsimintinas diskusijas rengęs V.Bražėnas ragino nesibodėti viešų ginčų net ir nemėgstamiausių oponentų laidose.

Continue reading „Kas suras priešnuodžių Rūtos Janutienės propagandai?” →

Žurnalisto užrašai

Nesu didelis valdžios organizuojamų konferencijų mėgėjas. Keletą valandų būtinai sugaištama, susiruošus į Seime rengiamą diskusiją. O nauda – abejotina.

Nauda sunkiai pasveriama, mat organizatoriai su pranešėjais dažniausiai nepasako nieko naujo. Tiesiog išguldo faktus, kuriuos politika besidomintys ir taip jau žino arba išguldo faktus, kuriuos galima susirasti žymiai lengvesniu, paprastesniu būdu – namuose įsijungus kompiuterį.

Continue reading „Neįmanoma misija” →

Politinės intrigos

Žiūriu ir netikiu savo akimis: TS – LKD surengtame seminare “Prarasto laiko beieškant: kokių galimybių neišnaudoja Lietuva?” dalyvavo ir VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė. Ne tik dalyvavo, bet ir kalbą pasakė – apie švietimo srities problemas.

Konservatoriai – krikščionys demokratai elgiasi teisingai, analizuodami, kokių darbų per pastaruosius kelerius metus, būdami valdžioje, neatliko socialdemokratai. TS – LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis visiškai teisus pabrėždamas, jog Lietuva socialdemokratų valdymo metu, „žinodama savo svarbiausias problemas, didžiausius trūkumus, turėdama aiškius namų darbus, galimybes, deja, niekur nepasistūmėjo“.

Continue reading „Sudėtingos prarasto laiko paieškos” →

Politinės intrigos

Kas pradžiugino šiandien? Optimistiškai nuteikia Rido Jasiulionio vadovaujama Info TV laida „Raudona linija“. Vienoje iš paskutiniųjų šių televizinių diskusijų buvo taikliai pabrėžta: jei priimsi bent vieną ultimatumą, tai vėliau priimsi ir visus kitus.

Omenyje turėta tarpukario Lietuva. Pirmoji mums ultimatumą primetė agresyvioji Lenkija, paskui – agresyvioji Vokietija, dar po kiek laiko – ir agresyvioji Sovietų Sąjunga.

Continue reading „Jei priimsi vieną ultimatumą, priimsi ir visus kitus…” →

Politinės intrigos

Niekas nenorėtų patekti į situaciją, į kurią buvo patekęs rusų dainininkas Nikolajus Baskovas. Tikrai kvailas nutikimas. Atvykus į svečius pas Čečėnijos diktatorių Ramzaną Kadyrovą dainininkui į veidą buvo mestas didelis gabalas torto. Saldūs kremai ištiško ant veido, brangiai kaštavusio švarko, unikalių marškinių…

Ką tuo metu jautė žymus Rusijos dainininkas? Apmaudą, pyktį, gėdą? Visiems aišku: padoriose kompanijose svečiai taip nepasitinkami. Be to, N.Baskovas – ypatingai garbingas svečias. Viešojoje erdvėje Ramzaną jis buvo pavadinęs ne politines žmogžudystes organizuojančiu diktatoriumi, o būtent „Rusijos patriotu“. Todėl Ramzanas neturėjo priežasties nekęsti dainininko.

Continue reading „Net ir saldus antausis žemina garbę bei orumą” →

Žurnalisto užrašai

Ar šių metų Vasario 16-oji nėra panaši į 1988-ųjų Vasario 16-ąją?

Matau du keistus panašumus. Partinė sovietinė nomenklatūra 1988-aisiais dėjo milžiniškas pastangas, kad mes, sovietinės Lietuvos žmonės, padrąsinti JAV prezidento Ronaldo Reigano pareiškimų apie neteisėtą Baltijos šalių okupaciją 1940-aisiais, vis tik nedrįstume net mintyse pagerbti 1918-ųjų Vasario 16-osios Laisvės akto.

Continue reading „Ir maži gali būti galingi…” →

Žurnalisto užrašai

Nesigailiu dalyvavęs visą dieną trukusioje regioninėje konferencijoje „Propaganda ir saviraiškos laisvė“, kuri Vilniuje buvo surengta Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Friedrich Ebert Stiftung dėka.

Į ją sugužėjo gausus žinomų žurnalistų, politologų, žiniasklaidos ekspertų būrys. Bet jei reikėtų išsirinkti labiausiai sudominusį pranešimą, būtų nelengva. Kodėl? Konferencija nustebino nuomonių gausa.

Continue reading „Jei gyvename ne Šiaurės Korėjoje” →

Aktualijos

Lietuvoje nūnai madinga ieškoti prorusiškų politikų, žurnalistų, verslininkų.

Tokios paieškos prasmingos, bet nesudėtingos. Dažnusyk užtenka žvilgtelėti į kai kurias lietuviškas ginčų laidas, atsiversti neva nuomonių įvairovę gerbiančius internetinius portalus, ir Rusijos klastos tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Gruzijos, tiek ir dėl Baltijos kraštų ganėtinai lengvokai atpažįstamos.

Tačiau turime ir žymiai painesnių situacijų, kada nėra lengva susigaudyti, kur teisioji pusė.

Continue reading „Europoje gausu įšaldytų konfliktų mylėtojų” →

Politinės intrigos

Visąlaik domėjausi į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos veikla. Stengiausi nepraleisti nė vieno tiek lietuviškoje, tiek užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame minima šio buvusio FSB karininko pavardė.

Esu sulaukęs net Litvinenkos atsakymų į keletą internetu išsiųstų klausimų, kokių akibrokštų Lietuvai reikėtų tikėtis iš šiandieninės Rusijos. Beje, daugiau nei prieš dešimtmetį Litvinenka buvo pesimistas: „Kremlius būtinai bandys susigrąžinti Baltijos valstybes, o Vakarai nepadės jums apsiginti“.

Continue reading „Ar panašios Aleksandro Litvinenkos ir Stasio Lozoraičio mirties aplinkybės?” →

Žurnalisto užrašai

Dabar madinga ieškoti lietuviškoje žiniasklaidoje paslėptos Kremliaus propagandos, medžioti tuos, kurie lietuviškiems leidiniams tiekia įdomias, sensacingas, patrauklias, bet ne mums, o tik Vladimiro Putino šalininkams, naudingas versijas.

Lietuvos politikų, kariškių, žurnalistų, verslininkų diskusijos, kaip nugalėti Rusijos valdžios brukamą skaitalą, – reikalingos. Kuo daugiau tokių ginčų išklausome, tuo lengviau susigaudyti, kada Rusija meluoja.

Continue reading „Aritmetinė priešų paieška” →

Aktualijos

Nueinantieji 2015-ieji metai nebuvo sėkmingi. Nei pasauliui, nei Lietuvai. Nepaisant kai kurių susitarimų, nuveiktų darbų ir mažyčių pergalių, jie atnešė daug skausmo, kraujo, nelaimių.

Rusija tebeprievartauja Ukrainą. Vakarai iki šiol nežino, kaip sutramdyti imperines Kremliaus užmačias. NATO aljansas nerimauja dėl galimų naujų Vladimiro Putino agresijų: ką dar užpuls šis tarptautinis chuliganas? Karo ekspertai iš NATO tebesvarsto, ar Aljansas suspės į pagalbą Kremliaus užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Continue reading „2015-ieji metai: atnešę daugiau nerimo nei vilties” →

Žurnalisto užrašai

Šiandien pasirinkau būtent tokį pavadinimą. Intriguojantis? Galbūt. Bet ar teisingas? Žiauriai bjaurių temų nebūna. Tema „žiauriai bjauri“ tampa tik tuomet, kai sakoma ne visa tiesa, kai specialiai vengiama išdėstyti pagrindinius faktus arba tiesiog bijoma išvardinti absoliučiai visus argumentus.

Buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos svarstymas dėl valstybinių mokyklų kitataučiams Lietuvoje pagrįstumo išprovokavo per daug triukšmingas diskusijas. Mes kaip akis išdegę puolėme smerkti buvusį valstybės pareigūną, tepasakiusį, jog Lietuvoje valdiškos mokyklos kitataučiams tampa savotiškais „švietimo getais“.

Continue reading „Žiauriai bjauri tema” →

Žurnalisto užrašai

Štai ir vėl Lietuvoje per daug triukšmaujama. Jeigu šaukiama vardan šūkaliojimo – pusė bėdos. Galima kentėti. Gal triukšmadariams tiesiog pritrūko dėmesio, garbės, populiarumo, todėl jie ir ėmė beprasmiškai kumščiu trankyti stalą?

Kur kas pavojingiau, jei triukšmaujama siekiant įpiršti neteisingus akcentus, suklaidinti, sumėtyti pėdas. 

Continue reading „Kodėl Sergėjus Madalovas vertas Lietuvos Laisvės premijos?” →

Žurnalisto užrašai

NATO sostinėje tituluojamame Briuselyje viešėjau vieną sykį. Svečiavausi tuomet, kai Lietuva dar nepriklausė Aljansui ir, kalbant atvirai, tada abejojau, kad mes kada nors į šią organizaciją būsime priimti. Atrodė, jog Aljanso vadovybė neišdrįs pyktis su Baltijos šalių narystei aršiai besipriešinančiu Kremliumi.

Tąsyk žurnalisto, rašytojo, politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio vadovaujama grupė karinėmis temomis rašančių lietuvių žurnalistų aplankė ir pačią NATO būstinę, kur priimami politiniai sprendimai, ir netoli Briuselio esantį NATO karinį štabą Monse, kuriam nebaisios atominių bombų atakos. Šių eilučių autoriui NATO tuomet atrodė kaip viena didžiausių ir padoriausių pasaulio galybių.

Continue reading „Didžiausia prancūziška klaida” →