Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo.

Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt)  nuotr.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo.

Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko.

Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas.

Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje.

Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius.

Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.

Kol kas net įtakingi įvykių komentatoriai nesiima atvirai ir sąžiningai gvildenti ES ištikusių problemų bei iššūkių priežasčių, nes yra vienaip ar kitaip susisaistę su vyraujančia „pažangia“ vadinama europinės integracijos per federalizaciją, tautų sumaišymą ir genderizmo ideologijos pagrindu kuriamą „naująjį europietį“ politika ar dėl „politinio korektiškumo“ vengiantys įdėmiau pažvelgti į tos politikos ideologinius pamatus.

Kita vertus, tik politiškai korektiškiems naujiesiems europiečiams laiduojamas greitas kilimas europinės akademinės bei politinės karjeros laiptais. Tad po Nicos išpuolio gausu visokio „pasiryžimo kovoti su terorizmu“, dviveidiškų patikinimų plėtoti „imigrantų integracijos“ programas, nors multikultūralizmo ideologija aiškiai teigia integracinę politiką esant diskriminacinę, „kontroliuoti ginklus“, stiprinti „saugumo pajėgas“, „glaudžiau bendradarbiauti“ ir pan.

Net akivaizdžiai nusikalbama, aiškinant esą Nicos teroro aktas rodantis „Islamo valstybės“ bei islamistų desperaciją, nors net plika akimi matyti, kad dabartinis išpuolis teroristinio efektyvumo požiūriu, kad ir kaip ciniškai tai nuskambėtų, gerokai lenkia visokius šaudymo ir savižudžių aktus. Tad kaip tik derėtų naują teroristų imamą taikyti taktiką svarstyti efektyvumo požiūriu, nes kaip tik efektyvumas yra ir pagrindinis šiuolaikinio rinkodarinio kapitalizmo burtažodis.

Pirmiausia europiniam elitui derėtų pasiaiškinti esminę universalizmo ideologinę nuostatą. Didžiuma ES politinio elito yra įsitikinę, kad jų skleidžiami demokratijos principai yra universalūs ir pavyzdiniai, todėl juos ne tik galima, beit ir privalu įtvirtinti visame pasaulyje. Tokia pat pavyzdinė esanti ir multikultūralizmo bei tautų maišymo naikinant mirtiną nacionalizmo bacilą politika. Ta politika teigia kosmopolitizmą tapsiant esmine naujojo pasaulio vertybe, išlaisvinančia individą iš visokių „savo žemės“, „gimtinės“, „tėvynės“ ir kitokių prietarų, kurie neleidžia jam laisvai rinktis savo vietos po saule ir, suprantama, tos vietos siūlomų malonumų.

Nutylima, kad tas pasirinkimas yra nulemtas ne žmogaus laisvos valios, o kapitalo pasirenkamos vietos – žmonės, kaip darbo jėga, didžia dalimi traukia ten, kur kapitalui lengviausia „priaugti“. Tačiau vis labiau aiškėja, kad kaip tik imigrantai, turėję ganėtinai atskiesti europiečius, nėra linkę priimti tų europietiškųjų „universalijų“. Jie buriasi savo europiniuose getuose ir stengiasi išnaudoti visas europiečių jiems teikiamas malones savoms tikinčiųjų bendruomenėms stiprinti. Jokia žmonių bendruomenė neegzistuoja be vietinių lyderių ir vadovų, tad ir musulmonų bendruomenės gyvuoja vadovaujamos imamų ar nusipelniusių kovotojų už islamo reikalą. Europos politikai niekaip negali įsisąmoninti, kaip ir kodėl net imigrantų vaikai bei anūkai tampa islamistais kovotojais ir teroristais. O juk Jungtinių Valstijų paskelbtas karas su pasauliniu terorizmu yra kova su islamiškuoju terorizmu ir jo išplitusiu užkratu.

Kuo gi remiasi islamiškasis terorizmas? Kovos su šėtoniškaisiais Vakarais ir jų skleidžiama ideologija nuostata. Pagrindiniai šėtoniškumo požymiai – agresyvus ateizmas, Dievo neigimas ir paniekinimas, taip pat visokiausios išlaisvinto seksualumo apraiškos. Kadangi islamistai negali susilyginti su Vakarais karine galia, tad jų kovoje „visos priemonės geros“, o pagrindine tampa asmeninis terorizmas. Valstybinė prievartos mašina geba kontroliuoti tik grupinę veiklą, tačiau kol kas bejėgė prieš individų apsisprendimą žudyti.

Islamistų požiūriu, jei Vakarų valstybėse dėl jų politikų kvailumo susikuria sąlygos kovotojus verbuoti ir juos auklėti jų pačių valstybėse, tuo geriau. Tereikia tik kuo išmoningiau tas sąlygas išnaudoti – kuriamas ir plėtojamas platus tarptautinis religinių mokyklų, maldos namų ir su jais susijusių uždarų bendruomenių tinklas, indoktrinuojantis vis platesnius imigrantų sluoksnius, o ir neindoktrinuotuosius pajungiantis savo valiai.

Išnaudojama ir ideologinė nediskriminavimo dogma – juk niekas negali nepriimti žmogaus į darbą dėl jo tautybės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar dar kokių dalykų. Tad kas dabar galėtų pasakyti, kiek islamistų šalininkų dirba kad ir tos pačios Prancūzijos specialiosiose tarnybose, policijoje, aukštesniuose ir žemesniuose biurokratijos sluoksniuose, kiek jų esama tose pareigybėse, nuo kurių priklauso daugybės žmonių saugumas, pavyzdžiui, vandenviečių ir panašių įmonių priežiūros tarnybose. Nežinoma, kiek jų nusiteikę kovoti su šėtonu jo paties teritorijoje ir jo paties teikiamais ginklais. Juk jei pats šėtonas tau sudaro sąlygas, tai šlovė Alachui, kuris sumaišė jam protą.

Paprastam musulmonui aišku, kad europiečiams „užtemęs protas“ jau vien iš to, kaip jie įnirtingai naikina krikščioniškas vertybes ir tikėjimo apraiškas. Europiečiai neleidžia sau įsisąmoninti (nes tai būtų politiškai nekorektiška, tad ir baustina), kad musulmonai žmones skirsto į dvi rūšis – tikinčius ir netikinčius, o netikintys nelaikomi žmonėmis. Toks yra fundamentalus principas, kurio neišdildys jokios pilietinio ugdymo programos, nes tai yra esminis pasaulėžiūros ir tapatybės dalykas. O jau iš tikinčiųjų išsiskiria tikrieji Dievo garbintojai.

Kitas permąstymo reikalingas dalykas yra ES politinio elito vykdoma beatodairiška valstybių narių išvalstybinimo politika, vis daugiau suverenių valstybės galių perkeliant į viršnacionalinį, kitaip tariant, Briuselio lygmenį ir nuleidžiant į skatinamų tiesiogiai, apeinant valstybę bendrauti tarpusavyje regionų sritį. Tą politiką atlaikyti ir iš jos naudos gauti gali tik didelės, hegemoninės ES valstybės, o mažosioms ir vidutinėms lemta nukentėti.

Lietuva – puikus tokios mažos valstybės pavyzdys. Tačiau ir didžiųjų valstybių politikai ima suvokti tokios politikos pragaištingumą, kurį stiprina ir tam tikri globalizacijos veiksniai. Juk visiškai aišku, kad į globalinius iššūkius, nesvarbu kokio – ekonominio, aplinkosauginio ar geopolitinio – pobūdžio regionai niekaip nepajėgūs deramai atsakyti. Regionai ir mažosios valstybės nepajėgūs kaip lygūs bendrauti su didžiosiomis transnacionalinėmis korporacijomis. Kitas aiškus dalykas, kad ES viršūnės nėra paslankios greitai reaguoti į vis naujus kylančius iššūkius. Ne tik nepaslankios, bet ir nepajėgios dėl įvairių įtakingų grupių susikertančių interesų.

Rusijai užpuolus Ukrainą, ES valdymo negalios tuoj išlindo į paviršių. Vis labiau imama suvokti, kad į tam tikrus iššūkius, tarp jų – ir keliamus imigrantų srautų bei terorizmo, veiksmingiausiai galėtų atsakyti kaip tik nacionalinės valstybės, tačiau tokiems atsakams jos ima stokoti suverenių galių bei patirties, nes sunyksta su tam tikromis jau netektomis valstybės galiomis susiję įgūdžiai bei kompetencijos. Veikiama neryžtingai, vis dairantis į Briuselį ir laukiant jo padrąsinimo ar pagrasinimų.

Globalizacija taip pat menkina suverenias valstybių galias. Šiuo metu daugelis pasaulio ekonomistų prieina prie išvados, kad didžiausia žala, kurią globalizacija padarė mažoms valstybės, ta, kad mažosios valstybės neteko savojo bankų sektoriaus, kurį perėmė didieji tarptautiniai bankai. Didiesiems bankams vietinės problemos, vietiniams kylantys iššūkiai ne tik neįdomūs, tačiau ir pernelyg menki, kad juos būtų galima įžiūrėti. Todėl mažosios valstybės neteko svarbaus instrumento dorotis su vietiniais, dažniausiai tos pačios globalizacijos nulemtais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais bei problemomis.

Valstybių galių pajungimas didiesiems bankams aptarnauti jau tampa ir didžiuoju ES iššūkiu. O juk ES politika taip pat susijusi su tokių bankų aptarnavimu, ką paliudija ir dabartinė buvusio Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuelio Barroso) darbo vieta – „Goldman Sachs“, vienas didžiausių ir įtakingiausių pasaulio bankų, per kurį, beje, perėjo daugelis įtakingų Europos šalių politikų. O juk spekuliacinio (derivatyvai) kapitalo valdomas pasaulis niekaip negali būti nei stabilus, nei taikingas, o jo raida niekaip negali būti tvari socialiniu požiūriu.

Nicos teroristiniame išpuolyje esama tam tikro simboliškumo. Į jį atkreipė dėmesį prof. Gintautas Mažeikis. Bastilijos šturmas visos pažangiosios žmonijos siejamas su pagrindinių demokratijos principų – laisvės, lygybės, brolybės – iškėlimu ir jų revoliucine sklaida. Profesorius nužymi ir kitą labai svarbią tos šventės dimensiją, siejamą su markizo de Sado (de Sade) vardu, – nepaliaujamą seksualumo laisvinimą iš šeimos, bažnyčios ir kultūriškai įtvirtintų moters ir vyro vaidmenų vergovės. Tačiau krinta į akis, kad taip įžvalgiai nusakant simbolines ir ES vis labiau aktualinamas Bastilijos šturmo ir prancūzų šventės plotmes ir iškeliant jakobiniškojo revoliucingumo reikšmę apeitas jakobiniškasis valstybinis teroras, kurio simbolis – veiksmingoji Giljotina. Prancūzai niekaip nenori prisiminti, kad paskelbtieji pilietiniai laisvės, lygybės ir brolybės tikslai buvo įgyvendinami Giljotina.

O juk ir garsiojo markizo de Sado programa laisvinti seksualumą buvo grindžiama, dabar sakytume, laisve prievartauti, nes tik prievarta, teroras veiksmingiausiai padeda peržengti visokius tabu bei prietarus. Įtikinėjimai, kad ir lytinei sueičiai, pernelyg užtrunka, tad revoliucinis išlaisvinimas ir iškelia grynus galios santykius. Juo jie grynesni, juo erotiškesni. Šitai apčiuopta ir G. Mažeikio tekste, neslepiant žavėjimosi revoliucine erotine prievartos apraiška: „jo (de Sadeo, – V. R.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ir mažiau įsikūrė Europoje ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. (Prisipažinsiu, kebloka suvokti, kas tokie yra „pusiau religiniai fundamentalistai“, bet ne tai svarbiausia.)

Suprantama, visoks išsilaisvinimas susijęs su prievarta, tačiau ne visokia prievarta yra teroristinio pobūdžio. Prancūzų revoliucijos, o vėliau ir bolševikinės Spalio revoliucijos prievarta buvo teroristinė genocidinė, nes buvo masiškai naikinami „nereikalingi“ socialiniai sluoksniai. Prancūzai pirmiausia ėmėsi žudyti kunigus, vienuolius ir vienuoles, nesusipratėlius valstiečius. Dešimtimis tūkstančių. Plūdo kraujo upės, skatindamos revoliucinę erotinę jakobininę ekstazę. Ta išlaisvinimo tradicija ir ideologija gyvybinga. Prancūzijos universitetuose filosofinius išsimokslinimus įgavo ir didieji Azijos šalių revoliucionieriai, kurie grįžę ir paėmę valdžią praeito šimtmečio 8–9 dešimtmečiais ėmėsi naikinti savų valstybių tautas ir tauteles. 

G. Mažeikis ne tik žavisi tokios prievartos siautulingumu, tačiau ir tikisi, kad dabartiniai islamistai teroristai būsiantis tas detonatorius, kuris Prancūzijoje, tas ir visoje Europoje prikels jakobiniškojo teroro dvasią: „Šia prasme teroristai yra sąžiningesni: jie yra atviri ir negailestingi priešai, kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“.

Koks galėtų būti tas negailestingas jakobiniškas atsakas, apdairiai, o prisiminę straipsnio pavadinimą galėtume sakyti – veidmainiškai, nutylima. Šiek tiek susivokiant istorijoje, žinant jakobinų veiklos pobūdį, atkreipiant dėmesį į profesoriaus tekste paliktus erotiškai įprasmintus ženklus ir įjungus fantaziją, numatyti to atsako pobūdį nėra sunku. Deramai atsakyti galima tik negailestingu jakobiniškumu – valstybine teroristinio pobūdžio prievarta. Tik teroristinis valstybinis atsakas į individualų ar grupinį terorizmą galįs duoti tikrų vaisių. Galima numanyti, kad šiuolaikinis jakobinizmas turėtų apvalyti ir atjauninti pačią ES.

Tačiau juk istorija moko, kad tereikia tik tokią dvasią paleisti, o jos Europoje esama, kad ji imtų siausti negailestingai naikindama vis naujus netikėlius, atsilikėlius, „nepažangiečius“. Įsisukus valstybinio teroro ratui priešų, kaip žinome, tik daugėja, nes teroristinės Giljotinos apetitas nepasotinamas. O kur dar erotikos siausmas, laisvinant seksualumą, plėšant šeimos pančius ir diegiant vaikų teisę skanauti lytinius malonumus. Suprantama, suaugusiems apmokant ir prižiūrint.

Tad bendrais bruožais galime įsivaizduoti tokią pirminę išlaisvintojo jakobinizmo veiklos viziją: teroristais pripažįstamų musulmonų prievartavimas ir žudymas ant Giljotinos altoriaus. Labai prancūziška, laicistiška ir revoliucinga. O jau vėliau – kaip Giljotina duos.

Tiesa, galimas ir kiek kitoks variantas – atsako pretekstu pirmiausia imtis tų nekenčiamųjų, kurie tekste įvardijami kaip „įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. Neabejotina, kad tarp jų patektų ir apšauktieji homofobais bei kitokiais pažangai trukdančiais netolerantais. Aišku, ir kas žmones rūšiuotų – būrelis akademiniais laipsniais pasidabinusių revoliucinės dvasios apimtų ideologų. Europa gerus du šimtmečius kentėjo nuo Apšvietos idėjų paskatinto revoliucinio genocidinio ir karinio siausmo ir išbandė visus įmanomas teroristinės erotikos atmainas. Atrodytų, gana.

Tačiau tolerantiškoje ir demokratiškoje Europos dirvoje nesiliauja brendusios vis naujos erotinio teroristinio revoliucijos siautulio geidžiančios dvasios. Dabartiniai prancūzų intelektualai jau niekaip nedrįstų atvirai reikšti tokias vizijas, tačiau juk žinome, kad pasekėjai teroristiniu įkarščiu visada pralenkia įkvėpėjus.

Ačiū Dievui, kad kol kas tik vaizduotėje. Nors kaip tik iš vaizduotės ir kyla politinis veiksmas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio teksto autorius.

Informacijos šaltinis – Tiesos.lt.

2016.07.20; 09:22

NATO sostinėje tituluojamame Briuselyje viešėjau vieną sykį. Svečiavausi tuomet, kai Lietuva dar nepriklausė Aljansui ir, kalbant atvirai, tada abejojau, kad mes kada nors į šią organizaciją būsime priimti. Atrodė, jog Aljanso vadovybė neišdrįs pyktis su Baltijos šalių narystei aršiai besipriešinančiu Kremliumi.

Tąsyk žurnalisto, rašytojo, politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio vadovaujama grupė karinėmis temomis rašančių lietuvių žurnalistų aplankė ir pačią NATO būstinę, kur priimami politiniai sprendimai, ir netoli Briuselio esantį NATO karinį štabą Monse, kuriam nebaisios atominių bombų atakos. Šių eilučių autoriui NATO tuomet atrodė kaip viena didžiausių ir padoriausių pasaulio galybių.

Continue reading „Didžiausia prancūziška klaida”

Už Europą ir jos vertybes ne tie, kurie apie tą Europą ir vertybes balso stygas plėšo. Ir rėkdami jas "gina". Taip komjaunuoliai gindavo komunistinius išmislus. Aklai, užsimerkę, neskaitę ir net nematę nei kritikų knygų, nei numylėtos sistemos nesąmonių.

Europą labiausiai myli tie, kurie ją kritikuoja. Už jos vertybes yra tie, kurie mato realias problemas, galinčias sugriauti Europą su visomis jos vertybėmis. Tie, kuriems skauda dėl jos likimo ir išlikimo. Stovėti prie ligonio lovos ir aiškinti, kad viskas gerai ir medikai išsigalvoja yra ne meilė, o beprotystė.

Continue reading „Sveikas sugrįžęs, Vladimirai Vladimirovičiau”

Penktadienį Vilniuje vykusiuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų surengtuose klausymuose „Ar Lietuva tinkamai reaguoja į migracijos krizę?” partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pažymėjo, kad šiandien Lietuvoje vis dar stinga atsakymų į klausimus, susijusius su pabėgėlių krize.

„Lietuva yra ne toje padėtyje, kai mes galime diskutuoti, ar į mūsų valstybę atvyks pabėgėliai ar ne. Tai jau yra nuspręsta. Žmonės jau yra praktiškai pakeliui. Ką tie žmonės darys Lietuvoje? Kaip jie bus integruojami, ar jie integruosis? Kur jie gyvens, į kokias mokyklas eis jų vaikai, kokia kalba kalbėsime su jais? Atrodo, tai ganėtinai paprasti, techniniai klausimai, tačiau jie kelia nemažai nerimo.

Continue reading „Gabrielius Landsbergis: „Atsakymų į klausimus, susijusius su pabėgėlių krize, vis dar stinga“”

Karo veiksmai Irake nuverčiant Sadamo Huseino režimą nusinešė įvairiais duomenimis nuo kelių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono vietos gyventojų gyvybių. Daugelio analitikų nuomone, būtent karas Irake ir Arabų pavasario bei Islamo revoliucijos nuotaikos pagimdė Islamo valstybę ISIL (Islamic State of Iraq and the Levant).  

ISIL yra žymiai pranašesnė už aplinkines marionetinių režimų valdomas musulmoniškas valstybes, nes skleidžia daugumai musulmonų patrauklią ideologiją. Ne asketišką, kokią anksčiau siūlė Al Qaeda, bet leidžiančią džiaugtis ir gyvenimo malonumais. ISIL kviečia visus musulmonus burtis į didžiulę modernią pasaulinę federacinę valstybę, kurioje vyraus mokslinė techninė pažanga ir socialinis teisingumas Šariato bei vietinių savivaldų, vilajatų, pagrindu.

Continue reading „Įtampa Artimuosiuose Rytuose auga”

Jeigu tektų atsakyti į klausimą, ar galimas draugiškas krikščionių ir musulmonų sugyvenimas, teigiamą ar neigiamą variantą pasirinktumėte? Šių eilučių autorius rinktųsi atsakymą: „taika įmanoma“.

Žinoma, labai nuoširdžios draugystės nedera norėti, nes rungtynės dėl įtakos sferų – neišvengiamos. Visuomet bus trinčių, nesusipratimų, barnių. Kad ir dėl naftos. Bet gyventi be sprogdinimų ir šaudymų – argi neįmanoma?

Beje, taika – čia pat, ranka pasiekiama. Vakarų pasauliui tereikia atsikvošėti – pradėt gerbti, vertinti, branginti, puoselėti savąją laisvę, savo papročius, savo religiją. Būtent: mes, Vakarų civilizacija, pradedame nebesuvokti, kas yra tikroji laisvė ir kam ji reikalinga.

Continue reading „Beprasmės konfrontacijos kelias”

« 3 3 »

Sunku keliais žodžiais papasakoti, kokį įspūdį paliko azerbaidžanietiška autonominė Nachičevanės respublika. Ten gyvenimas – ypatingas. Nachičevanės respublikoje gyvenantys azerbaidžaniečiai neturi tiesioginio ryšio su Azerbaidžanu. Jie iš visų pusių suspausti milžiniškų, neperžengiamų kalnagūbrių.

Bet kalnai – ne pati didžiausia kliūtis, skirianti juos nuo Azerbaidžano. Nachičevanės gyventojai – priešiškos Armėnijos apsuptyje. Prieš du dešimtmečius Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija okupavo maždaug 20 proc. azerbaidžanietiškų žemių, įskaitant ir Kalnų Karabachą. Šios žemės azerbaidžaniečiams iki šiol negrąžintos. Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – labai trapios paliaubos. Visuose pasienio ruožuose būta klastingų armėniškų diversijų. Todėl ši aplinkybė negali neturėti įtakos Nachičevanės azerbaidžaniečių gyvenimo būdui.

Tiesa, nemanykite, jog Nachičevanės azerbaidžaniečiai jaučia baimę ar skursta. Tiesiog jų gyvenimo ritmas – kiek kitoks nei Azerbaidžane. Jie niekur neskuba. Ir svečiams jie ypatingai draugiški. Svečiai čia priimami dar nuoširdžiau, dar karščiau, nors ir pats Azerbaidžanas pagrįstai laikomas ypatingai svetingu, kur draugiškumas ir pagarba svečiui „liejasi per kraštus“.

O ten, kur ši autonominė respublika nesiriboja su priešiška Armėnija, ji ribojasi su Iranu, kuris taip pat, deja, nėra draugiškas Azerbaidžanui. Iranas priešiškai žvelgia į Azerbaidžaną, nes, kaip ir Armėnija, kadaise pagrobė didelį gabalą azerbaidžanietiškų žemių, vadintų Pietų Azerbaidžanu. Pietų Azerbaidžanas atiteko Iranui tuomet, kai Iranas, flirtuodamas su carine Rusija, ėmėsi svetimų žemių dalybų.

Taigi dabar daug milijonų azerbaidžaniečių gyvena dabartinio Irano teritorijoje. Beveik tris kartus daugiau nei pačiame Azerbaidžane. Tad nenuostabu, jog Iranas nuolat sunerimęs, kad tik oficialusis Baku nepradėtų kelti Pietų Azerbaidžano priklausomybės klausimo.

Štai toks pagrindinis iš visų pusių priešiškų valstybių supamo Nachičevanės regiono ypatumas.

Kitas išskirtinis Nachičevanės bruožas – čia gimė ir užaugo buvęs Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, dabartinio šalies vadovo Ilchamo Alijevo tėvas. Tad Nachičevanėje – daug Heidaro Alijevo atminimui rodomų pagarbos ženklų. Nachičevanėje įkurtas specialus Heidaro Alijevo muziejus, čia stūksto modernūs H.Alivevo vardo rūmai, kur rengiamos visos svarbiausios konferencijos bei pasitarimai. O ir visuose kituose Nachičevanės muziejuose, pavyzdžiui, Istorijos – architektūros muziejuje, Kilimų muziejuje, esama ekspozicijų, skirtų H.Alijevo atminimui.

Nachičevanės azerbaidžaniečiai ypatingai gerbia karių, žuvusių 1992 – 2014-aisiais ginant šalies teritorinį vientisumą, atminimą. Žuvusieji kariai čia pagarbiai vadinami šachidais. Kiekviename stambesniame muziejuje – specialios ekspozicijos su portretinėmis šiuo laikotarpiu žuvusiųjų jaunuolių ir vyrų nuotraukomis. Ekskursijų vadovai skiria ypač daug dėmesio šiai skaudžiai temai. O mus lydėjusieji azerbaidžaniečių diplomatai nuolat kartojo, kad prarastas žemes jie susigrąžins bet kokia kaina. Susigrąžis arba gražiuoju, arba piktuoju.

Įspūdinga ir Nachičevanės tvirtovė, kurioje įrengtas muziejus, gausus senoviškų ginklų, rankdarbių ir paveikslų. Muziejaus gidai išsamiai papasakojo, kiek ši tvirtovė atlaikė priešų antpuolių ir apgulčių, kiek čia gyvybių neteko Azerbaidžano didvyrių ir karžygių.

Beje, Nachičevanės miesto pakraštyje įkurta unikali gydykla. Ji įrengta po žeme. Jos stogas – akmeniniai didžiulio kalno luitai. Specialiojoje gydykloje – prietema ir virtinės lovų. Čia, kalnų požemiuose, gydosi kvėpavimo ligų kamuojami pacientai. Gydymo metodas – oras, sodriai persisunkęs gydomųjų savybių turinčios druskos ir jodo dalelėmis. Vieniems ligoniams „Duzdago“ fizioterapiniame centre užtenka praleisti naktį. Sunkesniems ligoniams rekomenduojama šią procedūrą pakartoti keletą kartų.

Neišdildomą įspūdį paliko ir šalia Ordubado miesto esantys kalnai, kuriuos azerbaidžaniečiai laiko šventais. Legenda byloja, jog šių kalnų urvuose nuo persekiotojų viduramžiais slėpėsi islamo tikėjimą išpažinę jaunuoliai. Jaunuoliai buvo verčiami pakeisti tikėjimą. Bet trys šimtai jaunuolių užsibarikadavo kalnų urvuose ir verčiau pasirinko amžiną miegą nei išdavystę.  

Šiandien slaptai.lt skelbia 80 nuotraukų, pasakojančių apie Nachičevanę ir Ordubadą.

2014.10.20; 03:15   

Birštone vyko Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga suorganizuotas dviejų dienų partnerystės kūrimo seminaras "Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje". Jo moderatorė NRTIC direktorė doc. dr. Milda Ališauskienė.

Teisė reikšti įsitikinimus

Žiniasklaida, vienas iš šaltinių, teikiantis informaciją apie tai, kas vyksta visuomenėje bei prisidedantis prie nuomonės formavimo apie konkrečius žmones ar jų grupes. Religinės bendruomenės  ne išimtis. Išaugusi religijų įvairovė skatina atkreipti dėmesį į religines mažumas ir jų problematiką, susijusią su religinės diskriminacijos atvejais, neigiamų stereotipų apie religines bendruomenes ar jų narius atsiradimu.

Continue reading „Seminaras – apie religijų įvairovę Lietuvoje”

Migrantų ir pabėgėlių problema išsivysčiusiose šalyse viena iš opiausių. Apie ją karts nuo karto plačiajai visuomenei primena ypatingai tragiški įvykiai, kaip, pavyzdžiui, laivų su bėgliais iš Afrikos ar Azijos katastrofos Viduržemio jūroje pakeliui į kokią nors svajonių šalį Europos Sąjungoje.

Rusijos turbūt nepriskirtume prie išsivysčiusių šalių, tačiau joje yra vienas miestas, kuriame gyvena žmonės, disponuojantys milžiniškais pinigais, gaunamais daugiausiai iš gamtos išteklių visoje Rusijos Federacijos teritorijoje, ir ne tik, eksploatavimo.

Tai – Maskva. Ir ji taip pat traukia migrantus, nes ten, kur daug pinigų, atsiranda ir darbo.

2013 metais Maskvoje gyveno beveik 12 mln. Rusijos piliečių, dar 3,5 mln. gyveno priemiesčiuose.

Continue reading „Maskva. Migrantų tvanas”

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygosSeniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.

Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.

Slaptai.lt  2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). 

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 1”

Vakarų spauda gausiai komentuoja paskutiniąsias naujienas, vienaip ar kitaip susijusias su Bostono teroro akto tyrimu. Daug dėmesio skiriama incidentui su Ibrahimu Todaševu, Tamerlano Carnajevo pažįstamuoju, kuris buvo nušautas FTB agentų. Žinyba išplatino incidento detales, o tuo tarpu nužudytojo tėvas Abdulbakis Todaševas FTB bendradarbius viešai pavadino banditais.

„Kongresmenas Viljamas R.Kitingas pranešė, kad bombarduotojams buvo galima sutrukdyti“, – skelbia antraštė "The Boston Globe". JAV Atstovų rūmų narys Viljamas R. Kitingas susitiko su RF FSB aukštais pareigūnais, aiškina žurnalistai Davidas Filipovas ir Brianas Benderis.

Pasak V.R.Kitingo, Rusijos kontržvalgyboje jam parodė konkrečią informaciją, kuri įtikino Rusijos gyventojus, kad Carnajevas planavo prisidėti prie sukilėlių Dagestane. „Iš tų detalių lygio galima matyti: iš tikrųjų, jeigu tarp mūsų būtų geriau sureguliuotas keitimasis informacija, labai tikėtina, kad situacija būtų pasikeitusi ir (sprogimų) būtų išvengta“, – sakė V.R.Kitingas.

Continue reading „Bostono teroro aktas: ką pareiškė kongresmenas V.R.Kitingas ir nužudytojo I.Todaševo tėvas”

Šiandien mums nuolat šūkaliojama, kad krikščionybės nebėra, rašo “Le Figaro”. Kalbama apie krikščionybę ne kaip apie religiją, o apie krikščionybę, įkvepiančią bendrą kultūrą, kurios moralės pobūdis krikščioniškas, dėsniai atitinka krikščioniškus principus, o politika, ekonomika ir moralė paženklintos krikščioniškomis tradicijomis, pabrėžia filosofė Šantal Delsol.

„Mūsų kultūra išaugo krikščionybės viduje, ir jas atskirti būtų labai sunku. Pašalinti krikščionybę reiškia nužudyti kultūrą, jos pačios suformuotą, tartum mes panorėtume visiškai išnaikinti žmoguje jo prancūziškas ar vokiškas šaknis, – tuo pačiu mes jį paverstume zombiu“, – įsitikinusi Š.Delsol. Lygiai taip šiandien stengiamasi mus įtikinti, kad pakanka atsisakyti prilipusių prie Vakarų kultūros dirbtinių papročių, kad atsikratytume obskurantizmo, nepakantumo ir mačizmo, mano filosofė. 

Continue reading „Kas nori sunaikinti krikščionybę?”

12. Krikščionybės diskreditavimas „Anti-Evangelijoje“

Viduramžių judėjų rašytojai kūrė kitokioje situacijoje nei mūsų aptartasis G. Nožietis, kuriam, atrodo, pakako kuo bjauriau sudergti islamo pranašą, kad tuo pačiu būtų paneigtas ir jo sukurtas tikėjimas. Viduramžių judėjai – ir rabiai, ir visi tikintieji – aiškiai matė, kad valstybinės religijos statusą kone visoje Europoje turinti katalikybė kelia didžiulę grėsmę judėjams.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VII )”

11. Viduramžių judėjų literatūrinė parodija – „Anti-Evangelija“

Jau ankstyvaisiais viduramžiais žydų bendruomenėse ėmė sklisti itin slaptas literatūrinis kūrinys, tiksliau keli jo nuorašai ir variantai, sudėlioti iš itin neigiamų pasakojimų apie Kristų ir jo mokymą, ir tai sunku buvo paneigti net iškalbingiausiems rabinams. Juk įvairios legendos apie Kristų dar V a., tai yra – Talmudo kūrimo laikais, jau buvo sujungtos į atskirą kūrinį „Jėzaus istorija“ (Toldoth Ješū), kuris savo ruožtu ėjo iš lūpų į lūpas, o vėliau buvo užrašytas įvairiais variantais.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VI )”

9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas

Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimt­mečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės. 

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( V )”

7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris)

Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją.

Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų…

Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti. Nėra net užuominos apie tai, kad frankai ar germanai „vykdo Dievo valią“. Niekas nesvarsto, kokio Dievo valia pildoma. Niekam neįdomu, kaip galima įrodyti ar paneigti to Dievo teisingumą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( IV )”

5. „Nesaviškių“ pranašo ir tikybos bjaurojimas

Viskas prasidėjo, pasak G. Nožiečio, nuo pavydaus atsiskyrėlio, kuris dėl savo kritiško požiūrio į katalikybę nebuvo išrinktas Rytų bažnyčios patriarchu ir kupinas pagiežos pasitraukė į dykumą, kur nuolat mąstė,

kokiu būdu atsikeršyti paskleidus netikro tikėjimo nuodus, kurie visur pagraužtų katalikiškąjį tikėjimą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( III )”

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )”

daiva_tamosaitytem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ. Su rašytoja Daiva Tamošaityte kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio diena – moralinės, kultūrinės, politinės Lietuvos aktualijos.

Gilų įspūdį paliko Jūsų esė “Vapsvos efektas”, paskelbtas žurnale “Metai”. Tame tekste vaizdžiai pasakojate apie auką, praradusią gebėjimą priešintis agresoriui. Laukinėje gamtoje tokių pavyzdžių – gausu.

Tačiau niekad nemaniau, jog mes, lietuviai, itin gražiai ir beveik be kraujo atgavę nepriklausomybę 1990-aisiais, netrukus tapsime labai panašūs į tuos gyvius, kurie nebepajėgia deramai pasipriešinti svetimoms įtakoms. Nejaugi kritimas žemyn buvo neišvengiamas, nejaugi negalėjome sumažinti šių skaudžių padarinių? Ar tikrai panašių bėdų patiria visos laisvės siekiančios tautos?

Continue reading „Rašytoja Daiva Tamošaitytė: “Mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija””

tatarstan_5

Štai jau kelerius metus Kul Šarifo mečetė yra pagrindinė Kazanės Kremliaus dominantė, juk jos minaretai aukštesni už stačiatikių Apreiškimo cerkvės, pastatytos dar XVI šimtmetyje, kupolus.

Ir jeigu vos prieš keletą metų su ja konkuravo naujametė eglė, stovėjusi Tatarstano sostinės centrinėje aikštėje, tai šiemet nebėra ir jos.

Taip pasakoja vokiškojo “Frankfurter Allgemeine”  apžvalgininkas Michaelis Liudvigas. Juk daugeliui tikinčiųjų totorių, kaip pabrėžia autorius, „eglė ir Naujųjų metų šventė yra ne kas kita, kaip svetimos kultūros – neislamiškos, ydingos, jeigu nesakytum pavojingos, rusiškos simbolis“.

Continue reading „Tatarstanas ir naujametė eglė”