Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Absurdas“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 25 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Šaunus žmogus“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 18 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.
Puikiai suprantu, jog ne kiekvienai svajonei lemta išsipildyti. Kai kurios svajonės taip ir liks neįgyvendintomis svajonėmis.
Puikiai suvokiu, jog ilgai svajoti – pavojinga. Daug rizikos, jei rožinės svajonės aklinai užgožia pilką kasdienybę. Realybės jausmo praradimas gali atnešti nebepataisomų padarinių.
Ir vis dėlto šiandien noriu patirti svajojimo džiaugsmą. Juk svajoti – taip malonu. Bent trumpam gali pasijusti esąs didelis, įtakingas, nieko nebijantis…
Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviška svajonė”
Šiame rašinyje kalba suksis apie istorijos, praeities temą grožinėje literatūroje, vadinasi, bus operuojama ir istorinio laiko sąvoka, kuri vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas.
Viena iš laiko formų – praeitis. Filosofas Arvydas Šliogeris praeitį vadina lengviausiai suvokiama visuomeninės sąmonės forma.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Malda“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 11 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos iš jų, nepraradusius nei auktualumo, nei aštrumo, skelbiame šiandien portale Slaptai.lt.
Ar pastebėjote, kad Vilnius dabar – daug gražesnis? Lietuvos sostinė atgauna savigarbą, įkvėpia orumo. Ant Žaliojo tilto nebeliko gūdų sovietmetį primenančių skulptūrų.
Išlaisvindami istorinį sostinės tiltą nuo „sovietinių balvonų“ naštos elgiamės teisingai, prasmingai, pilietiškai. Okupantų primestų paminklų negalima nei branginti, nei mylėti. Juolab nedera vadinti jų „istoriniu bei kultūriniu paveldu“. Nors Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir bando televizijos ekranuose įrodyti, esą „sovietinių balvonų“ išvežimas į istorijos šiukšlyną – barbariškumas. Barbarų paliktų pėdsakų naikinimas – barbariškumas?
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kūlgrinda ir dolcgrinda“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 4 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tėvai“. Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų sausio 28 dieną. Jis priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas savuosius „Suvokimus“ kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų.
Daugelis iš jų – nepraradę aktualumo. Jie tik patvirtina rašytojo įžvalgumą, pastabumą, gilumą. Tačiau jų nėra internete. Todėl tęsiame pažintį su Petro Dirgėlos „Suvokimų“ ciklo rašiniais.
Aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams šiandien pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Pasižiūrėk, kas stovi už nugaros“. Šis rašinys parašytas 1998-ųjų metų vasario mėnesį. Esė priklauso ciklui „Suvokimai“. Rašytojas savuosius „Suvokimus“ kūrė 1997 – 1999 metais (paskelbti „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų.
Daugelis iš jų – nė kiek nepraradę aktualumo. Jie tik patvirtina rašytojo įžvalgumą, pastabumą, gilumą. Tačiau jų nėra internete. Todėl su kai kuriais Petro Dirgėlos „Suvokimų“ ciklo rašiniais supažindiname savo skaitytojus.
Continue reading „Petras Dirgėla. Pasižiūrėk, kas stovi už nugaros”
Pirmąsyk klausantis Petro Dirgėlos, juo patikėti nebuvo lengva. Griežtas vertinimas ir bekompromisė laikysena vertė veikiau įtarti nei pritarti.
Bet pokalbis užtruko. Kažko hipnotizuojančio buvo jo labai aiškiai, tiksliai ir įsakmiai tariamuose žodžiuose.
Kalbėdavo dažniausiai apie valstybę, retai – apie save. Tačiau ir apie save kalbėdamas, kalbėdavo apie valstybę.
Continue reading „In memoriam: Petras Dirgėla (1947 – 2015)”
Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.
Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.
Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų Vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros vartotojų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą.
Šiandien ryte išgirdau liūdną žinią: sekmadienio vakarą po sunkios ligos mirė rašytojas Petras Dirgėla. Rašytojui Petrui Dirgėlai tebuvo 68 metai…
Mano žurnalistinėje karjeroje rašytojas Petras Dirgėla atliko svarbų vaidmenį.
Esu atidžiai perskaitęs beveik visus jo kūrinius, įskaitant „Vėtrungiškąją dalią“, „Šermenų vyną“, „Minijos žemę“, „Kūlgrindą“, „Tranų pasaulyje“, „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“…
Ano meto spaudoje parengiau dešimtis interviu su rašytoju. Nė su vienu Lietuvos rašytoju nesu padaręs tiek daug interviu kaip su P.Dirgėla. Žavėjo rašytojo atvirumas – apie Lietuvos skaudulius jis pasakojo ne tik giliai, bet ir konkrečiai.
Continue reading „Gintaras Visockas: „Petras Dirgėla buvo mėgstamiausias mano rašytojas“”
Skaitau dokumentą: MVD RSFSR. Upravlenije vnutrennich diel (…) g. Krasnojarsk. SPRAVKA Nr. 1140 (lapo kamputy smulkiom raidelėm primenama: Vidom nažiteljstvo ne služit, pri utiere nie vozobnovliajetsa) vydana graždaninu Dirgėla Stasisu s. Povilasa (…) v tom, čto on soderžalsa na specposeleniji s 25 marta 1949 po 3 marta 1958 g. otkuda osvoboždion na osnovaniji Postanovlenija Sovieta Ministrov Litovskoj SSR ot 4 fevralia 1958 goda. Viršininkų parašai, herbinis atspaudas.
Tai mano senelio dokumentas. Tą dieną, kai buvo paskelbtas dokumente minėtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas, seneliui, gyvenusiam „v specposeleniji” Krasnojarsko krašte, Tasejevo rajone, Tasejevo kaime, suėjo 62 metai. Gimtadienis ir – laisvė!
Senelis tremtyje dirbo sakininku – rinko pušų sakus. Prieš išvažiuodamas į tėvynę, į Lietuvą, nuėjo į taigą, „v svojom učastke” pastovėjo po sėkline pušim – prie pušies buvo palaidotas jo likimo draugas, sakų rinkikas Petrikaitis.
Dabar mano seneliui devyniasdešimt penki. Dabar lietuviai traukiniais, lėktuvais veža iš Sibiro, iš Laptevų jūros salų namo tremtinių – savo mirusių tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių palaikus.
Senelis man kalbėjo:
– Palaidojom Petrikaitį po sėkline pušim. Sėklinių pušų nekerta – artimieji turėtų surasti kapą.
– Jūs ir tada, laidodami, tikėjot, kad ateis laikas, kad ieškos kapo, kad norės parvežti palaikus namo?
Senelis, graudžiai mėlynom akim žiūrėdamas į mane, paniūniavo seną lietuvių dainą apie pušį. Paskui pasakė:
– Lietuviai mirusiųjų nepalieka svetimoj žemėj. Ieškos sėklinės pušies. Ras. Parveš Petrikaičio palaikus.
Lietuviai traukiniais, lėktuvais veža tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių palaikus iš Sibiro, iš plikųjų salų, iš amžino įšalo žemių namo. Mirusieji tremtiniai grįžta namo.
TSRS grįžta prie Lenino demokratijos, atrodo, tokios: „…asmeninį duonos davinį sumažinti nedirbantiems transporte; padidinti dirbantiems.
Tegul žus dar tūkstančiai, tačiau šalis bus išgelbėta”.
Istorija liudija ne gėrį, ne blogį – teisybę. Tiesą konkrečiomis aplinkybėmis, tiesą kaip interpretacijos procesą. Istorijos abejingumas ir gėriui, ir blogiui nėra nei moralus, nei amoralus, nes tiesos liudijimas yra tiesos liudijimas, niekas daugiau.
Seniausia tautos istorija yra dainos. Lietuvių dainų lobyne daug karo dainų, tačiau karas jose yra pergyvenimas, kančia, o ne veiksmas. Lietuviai neapdainuoja karo žygių (o kiek kariauta su kryžiuočiais, su rusais, su švedais!..), nešlovina karžygių, iškovotų pergalių. Karas lietuvių dainose – tai atsisveikinimo liūdesys ir skausmas, stoiškas laukimas sugrįžtant sūnaus, brolio, sužadėtinio, tai žinia apie artimo žuvimą, tai žuvusiųjų apraudojimas. Tai – skundas.
Lietuvių dainos ne savo didvyrius šlovina – žuvusiuosius apverkia. Tai ne šiaip iškalbingas simbolis ar argumentas, tai iš lietuvių dvasios išplaukiantis žmonių bendravimo suvokimas. Poetas, filologijos profesorius Balys Sruoga laiške iš Štuthofo konclagerio rašė: „Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo tūkstantmete kultūra. Ji turi visai kitokias garbės, išminties ir kvailystės, teisės sąvokas (…). Aš didžiuojuosi, būdamas įkaitu už tokią didžią vidinę kultūrą”.
Kokia ji? Kuo ji didi? Lietuvių tauta pasaulyje, kuriame viešpatavo „džiunglių įstatymai”, neišlaikė stiprios valstybės – neužsiaugino savojo grobuoniško Drakono, užtat sukūrė, karta kartai praturtintą perdavė, iki šių dienų išsaugojo savitą, patvarią, nesugniuždomą žmoniškumo suvokimo tradiciją. Ji ir yra raktas į lietuvių kultūros pažinimą.
Žanas Polis Sartras kadaise, 1943 metais, rašė (veikiausiai tikėjo tuo, ką rašė): „Nėra nežmogiškos situacijos – kiekviena situacija mano, karas, į kurį mane šaukia, – mano situacija”. Anot Sartro, „karo situacija žmogiška”, nes iš karo galima dezertyruoti, pabėgti, galiausiai – kad galima nusižudyti nenužudžius kito žmogaus. Sartras kiekvieną situaciją laiko žmogiška, kadangi kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti, ką daryti, kaip pasielgti.
Tokia filosofo nuostata, be abejonės, pernelyg aristokratiška. Ir ne todėl, kad yra situacijų, kuriose žmogus negali nė nusižudyti, o pirmiausia todėl, kad kiekvienas žmogus nori gyventi, iš bet kurios situacijos gyvas ir sveikas išsisukti.
Bene jau prieš dešimtį metų dar jaunai moteriai, tremtinių dukteriai, „priešakinis tarybinis gyvenimas” išsekino jėgas, valią, nualino nervus. Jai vis dažniau ateidavo į galvą mintis nusižudyti. Jos gyvenimo dramą įpyniau į savo romaną. Vieną pavakarę toji moteris, dabar jau ir mano romano vienos veikėjos prototipė, užėjo pas mane paimti žurnalų, kuriuose romanas „apie ją” buvo išspausdintas.
Tą patį vakarą ji turėjo išvažiuoti. Iš mano namų išėjo temstant. Ketvirtą valandą ryto mane pažadino durų skambutis. Moteris neišvažiavo. Geležinkelio stotyje perskaitė romaną „apie save”. Dabar stovėjo, paklaikusiomis akimis žiūrėjo į mane ir desperatiškai klausė: „Ar tikrai nusižudė Butkus? Ar Butkaus nebėr?” Ji turėjo galvoj Butkaus prototipą, kurį pažinojo. Mano atsakymas, kad nusižudė romano herojus, o ne prototipas, moterį nuramino. Ji pravirko. Tačiau ne džiaugsmo ašarom. Dvi valandas apmiręs sėdėjau virtuvėj, klausiausi moters guodimosi, nuolatos kartojamų klausimų: „Kodėl tu nužudei Butkų? Argi nėra išeities? Argi tikrai nėra išeities?” Jaučiausi esąs budelis. Už sienos miegojo vaikai. Ėmė aušroti. „Kur išeitis? Argi nėra išeities?”
Nežmogiškoj situacijoj yra ne tas žmogus, kuris, atsidūręs aklavietėj, klausia: „Kur išeitis?”, o tas, kurį šito klausiama, tas, kuris negali, tačiau prievartaujamas atsakyti.
Tautiniam atgimimui prasidėjus ir įsiaudrinus, įvykiams neregėtai greitai keičiantis, lietuviai nebesuspėja viso greitai apmąstyti, kaskart vis iš naujo įvertinti susidariusią padėtį. Šoka klausinėti „Kur išeitis?” ne savęs – kitų. Ieško kaltų, kodėl niekas nežino atsakymo. Paskui stebisi, kodėl jie ne tokie vieningi, kokie ėjo į „Baltijos kelią”…
Aukščiausioji Tarybų Lietuvos valdžia priima gerus ar apygerius įstatymus – ekonominio savarankiškumo, pilietybės, referendumo, nuosavybės ir t.t., tačiau jie negalioja. Jų nepripažįsta, neįteisina Maskva. O „Nomenklatūros Particiatas” – nematomas. O „Nauji Suslovai” – neįvardijami. Tikrieji valdovai – pasislėpę. Vietoj patikimą ateitį žadančių (garantuojančių?) įstatymų jie pateikia žmonėms… nežinią, visišką nežinią dėl ateities. Visoje Tarybų Sąjungoje dar labiau suįžūlėjo korupcininkai, mafioziai, reketininkai, plėšikai, vagys…
Vasarojau kaime. Netikėtai mane aplankė anoji moteriškė, mano romano prototipė. Dabar ji neklausė manęs: „Kur išeitis?” Dabar pati įtikinėjo: „Aš žinau, kur išeitis. Aš atvažiavau tau pasakyti, kur išeitis”.
Jos kambaryje ant sienos kabėjo paveikslas „Jėzus kenčia ant kryžiaus”. Vakarais ji ilgai žiūrėdavo į paveikslą. Vieną vakarą kraujo lašai paveiksle atgijo – ėmė lašėti ant grindų. Moteriškė išgirdo žodžius. Kalbėjo ne Jėzus, žodžiai buvo jos pačios mintys. Mintys liepė atlikti viso gyvenimo išpažintį. Moteriškė atliko, ir nuo to laiko Kristus mintimis apreikšdavo jai, kur eiti, ką nuveikti. Jai nepažįstamai motinai, palaidojusiai nuskendusį sūnų, Kristus liepė pasakyti, kad jos sūnaus siela susiliejo su šventa visuotine galybe. Moteriškė pasakė. Man ji liepė atidėti į šalį rašomą romaną ir skubiai pradėti rašyti naują knygą. Jei prieš rašydamas atlikčiau viso gyvenimo išpažintį ir gaučiau išrišimą, knygai parašyti man būtų suteiktos kuo geriausios sąlygos, knygą parašyčiau be vargo, be kančių – Dievas man kuždėtų, ką rašyt. Knyga išgelbėtų daug lietuvių nuo klaidžiojimų, nuo nelaimių…
Tautos atgimimas.
Nežinia, kuri paskandina idėjas ir darbus.
Gyvenimas sieloje, namie, kieme, šalyje blogėja. Infliacija. Prekių nėra. Vis sunkiau pragyventi.
Jos didenybė Nomenklatūra gina savo valdžios neliečiamumą senais, patikrintais metodais – iš paskutinių jėgų. „Tegul žus dar tūkstančiai, tačiau Nomenklatūra bus išgelbėta”.
Žmonės nebeišlaiko įtampos.
Vieni žvėrėja – žagina moteris, žudo, plėšikauja, vagia.
Kiti pasidaro šventais pranašais.
„Kur išeitis? Argi nėra išeities?”
Apskritai išeities nėra. Apskritai išeities niekada nebuvo ir nebus. Yra tik kelias į išeitį – išeičių iš padėčių begalinė seka.
Lietuviai tiki, kad išeitis iš dabartinės padėties – nepriklausomos Lietuvos, tautinės valstybės, atkūrimas. Tačiau ir tautinė valstybė nėra rojus. Tautinė valstybė – viena iš daugelio valstybės formų, viena iš daugelio Drakono veislių, nes tautinė valstybė savaime nereiškia, kad joje nėra „antžmogių”, kad nėra politinės ir ekonominės prievartos mechanizų, „skilvių”, virškinančių valstybės piliečių gyvenimus.
Tautinės valstybės sukūrimas Lietuvai būtų išeitis iš padėties tik tuo atveju, jeigu sukurtos valstybės politika būtų tautos politika. Ne partijos, ne partijų – tautos politika, tautos valdžia. Partijos pašauktų – mūru stotų ne visa tauta, tik dalis tautos, žmonių grupės. Negausi ir dar partijų suskaldyta tauta nepajėgtų mesti iššūkio Demonui – ignoruoti „džiunglių įstatymų”, priešpastatyti jiems sąžinės, tiesos, teisės principus, reikalauti, kad tų principų pats Demonas laikytųsi.
Tautos politika, vykdoma visos tautos valia, reiškiama rinkimais, referendumais ir t.t., nepanaikina valstybės instituto, tačiau visiškai jį kontroliuoja – nuolatos atnaujina ir keičia, neleisdama įstatymų prievartos fetišizuoti, iškreipti, pakeisti savanaudiška – drakoniška – prievarta. Tautinės valstybės, kurioje valdžia priklauso tautai, Demonas negali sutraiškyti, nesutraiškydamas tautos. Dabartiniame pasaulyje net vienos, kad ir negausios, tautos sunaikinimas reikštų ir paties Demono sunaikinimą.
Tautos politika – utopija?
Galbūt. Tačiau nėra kvailesnės utopijos už manymą, kad Tarybų Sąjungos žmonės ir tautos amžių amžius gali gyventi taip, kaip šiol gyveno, kaip dabar gyvena. Beje, įsitikinimas, kad partija (bet kuri, bet kokia partija), – optimalus, vienintelis realus institutas, galintis kurti ir vykdyti politiką, yra tik kniedė smegenyse. Kodėl nekreipiame į ją dėmesio, kai šnekame apie naują mąstymą?
Žmonių svajonės gražios, aistros – bjaurios, agresyvios. Žmonių savisaugos instinkstas stiprus, protas – ribotas. Tačiau išgyventi trokšta ne tik atskiras žmogus – visi žmonės. Anksčiau ar vėliau tautų politika pasidarys visų žmonių politika, vieninga bendrais bruožais, skirtinga specifiniais aspektais.
Kada pasidarys? Po šimto, po tūkstančio metų? Po gausybės naujų katastrofų, naujiems milijonams dar kelissyk žuvus? Ar po vienintelės… O ne! Po vienintelės – paskutinės, apokalipsinės – katastrofos nebereikėtų jokios politikos.
Pasaulio politikai, stebintys politinius įvykius Lietuvoje Drakono akimis, vertinantys juos optimalaus prisitaikymo prie Demono kriterijais, beveik vieningai nerimauja dėl „Konstitucijų kolizijos”: vis gilėjantys prieštaravimai tarp Lietuvos TSR ir TSRS Pagrindinių įstatymų kelia tam tikrą pavojų TSRS drakoniškojo statuso stabilumui pasaulyje, vadinasi, ir viso pasaulio politinei struktūrai.
Jeigu tik tiek Demonui bėdos tebūtų, jeigu tik ta „Konstitucijų kolizija” lemtų politinių įvykių raidą, drakoniškų pažiūrų politikams nerimauti nebūtų reikalo: TSRS valstybės institutas – Raudonasis Drakonas – įsteigia visagalį Konstitucinės priežiūros komitetą, jis be vargo priderina respublikų Konstitucijas prie TSRS Konstitucijos, ir tyku, ramu – byla baigta. Deja, deja… Pabaltijiečių politikos, priešpastačiusios elementariai žmogišką politiką drakoniškajai, nebeįmanoma valdyti drakoniškais ir demoniškais smegenimis sugalvotais mechanizmais – priežiūros komitetais ir t.t.
Iš Sibiro, iš Laptevų jūros plikųjų salų, iš visų buvusių gulagų lietuviai veža namo tremtinių – tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių – palaikus. Tai svarbiausia, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai pirmas tautos politikos veiksmas. Tautos politika liovėsi mitingavusi, pradėjo konkrečiai veikti, ir tai svarbu, tai svarbiausia – prasideda „dviejų politikų – drakoniškos ir žmogiškos – kolizija”.
Lietuvių kapinės visada netoli namų, netoli bažnyčių. Tėvo, motinos kapas čia pat – lietuvis gyvena ramus, jaučiasi tvirtesnis, saugesnis. Tėvų, mirusių toli nuo namų, lietuviai kapuose, kurių „nepažįsta” svetima žemė, niekada nepalikdavo, nepalieka dabar. Tai jų tvarkos pasaulyje suvokimo, tos iš protėvių paveldėtos savitos kultūros dalis.
„Parsivežu tėvų palaikus iš Sibiro” – tai ne akibrokštas, ne iššūkis, ne politika. Tėvų palaikai turi ilsėtis kapuose prie namų – tai ir visa tos lietuvių „vaikiškos meilės kapams” paslaptis.
Žmogus elgiasi taip, kaip nesielgti negali – tik tasa, kai būtent toks žmogaus elgesys, tokie veiksmai tampa tautos savivaldos pamatu, prasideda tautos politika. Lietuviai veža iš Sibiro namo tremtinių palaikus – tai pirmas lietuvių tautos politikos veiksmas, ir jei tik tokiais natūraliais, iš įgimto ir paveldėto, tėviškės aplinkoje įgyto tvarkos pasaulyje suvokimo išplaukiančiais veiksmais lietuviai, visi pabaltijiečiai, visų tautų žmonės savų tikslų siektų, savąsias politikas vykdytų, mes gyventume pasaulyje be Demono, anksčiau ar vėliau – gyventume.
Tačiau jei iš palaikų parsivežimo, jei iš bent vieno veiksmo, išplaukiančio iš tautos sąžinės, doros, teisingumo, tradicijų ir t.t., padarysim biznį, Demonas niekada nenudvės – iš tų biznių, biznelių dar labiau tuks.
Demonas juokiasi… Žmonės girdi. Ar girdite jūs, o choleros, kurie dienos be sandėrio su sąžine išgyventi negalite?
1989, lapkritis.
(Pabaiga)
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė „Tranų pasaulyje” autorius.
2013.11.18
Rankose naujas istorinis romanas – Vydo Asto „Amžinoji kryžkelė“ (2013). Jame talentingai pavaizduota, kiek Lietuvos valstybės vyrai Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Skirgaila, kariai, jų motinos, broliai, seserys bei mylimosios (kitaip sakant, paprasta liaudis) padėjo pastangų dėl to, kad mūsų tauta išliktų istorijos verpetuose, politinėse kryžkelėse.
Apie lietuvių valstybės vadovams bei visai tautai dažnai iškilusius sudėtingus politinius bei egzistencinius išbandymus rašoma ir giliuose Petro Dirgėlos, Jono Laucės, Rimanto Marčėno istoriniuose romanuose. Tai – senieji amžiai. Šiandien, „pažvelgus pro langą“, kaip kartais pašmaikštaujama – dvidešimt pirmasis šimtmetis. Praėjo jau 1000 metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose analuose. Išlikome ne tiktai Kvedlinburgo metraštyje, bet ir dabartyje, kuri yra ne kas kita, kaip nenumaldomai tiksintis istorinis laikrodis.
Vasario 4-ją dalyvavau radijo stoties „Laisvoji banga“ diskusijoje, pavadintoje „apie slaptą ir atvirą politiką“. Laidos vedėjas kolega Audrys Antanaitis užkabino svarbią temą. Net ir vieši, akivaizdūs, atvirai rodomi reiškiniai turi sumaniai dangstomų paslapčių. Taigi beveik valandą svarstėme, kaip galima atpažinti viešumo skraistėmis sumaniai uždengtas slaptas tendencijas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau kiekvienas viešas žingsnis turi savo paslaptį.
Kas tai – šių dienų paradoksas? Galva plyšta nuo informacjos gausos. Net ir pats konfidencialiausias faktas, regis, pasiekiamas vos keliais kompiuterio klavišo paspaudimais. Įspūdis toks, kad mes viską žinome … apie viską. Tereikia spustelėti televizoriaus valdymo pultelį, ir čia pat sužinosime, kokias politines kryptis savo metiniame pranešime nurodė JAV prezidentas Barakas Obama, kokie mūšiai verda Maidano barikadose Kijeve ar kokį įstatymą priimti ketina Lietuvos parlamentarai. Bet juk paslapčių – nė kiek ne mažiau nei tuomet, kai tautos neturėjo nei televizijų, nei radijo, nei interneto.
Lapkričio 28 d. Mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko prozininko, literatūrologo, meno filosofo, Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario Vytauto Martinkaus knygos „Estezė ir vertinimai. Esė apie literatūros kūrinio pajautą, straipsniai ir recenzijos” (Lietuvos edukologijos universitetas, 2013) pristatymas. Renginiui vadovavo Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis.
Apie knygą kalbėjo jos autorius, taip pat profesorius, habilituotas mokslų daktaras Juozas Mureika, Edukologijos universiteto profesorė Sigutė Radzevičienė, profesorė, habilituota mokslų daktarė, tikroji Lietuvos mokslų akademijos narė Jūratė Sprindytė, Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotikos ir literatūros centro afiliuotas profesorius Kęstutis Nastopka, knygos redaktorė Kristina Noreikienė.
Skelbiame kai kurių pranešimų santraukas ir Vytauto Visocko nuotraukas iš knygos pristatymo.
XXX
Sigutė Radzevičienė
Vytauto Martinkaus estetinės vertybės ir šiandienė literatūra
Ieškoti bendrojo estetikos ir filosofijos problematikos vardiklio, atrodo, jau nuo seno įprasta. Dažnusyk vargiai įmanoma kalbėti mene apie vieną jų, aplenkiant antrąją… Nieko nuostabaus: filosofijai rūpi ne tik proto ir jutimiškumo sąsają, bet ir estetinė meno regimybė. Taip estezę, arba meno (kūrinio) pajautą filosofai ir estetologai dėsningai išpažįsta, pripažįsta kaip vieną svarbiausių žmogaus dvasinių galių, kuri sykiu su gebėjimu mąstyti yra tiesiog būtina žmogui, orientuojantis vertybių spektre; arba vadovėliškai tariant, atskiriant vertybes nuo nevertybių.
Tiesa, filosofo įžvalgai, matyt, aktualesnis estetinio potyrio imanentiškumas ir jo diachroniškasis punktyras (estezės/mąstymo tolydumas laike, kismo, pertrūkių giliosios aplinkybės).
O estetologijos akiratyje pajautos reiškinių apibūdinimas lyg ir prisikviečia bendresnes asociacijas su meno patirtimi: pajauta (arba estezė) aptariama kaip prasmių steigties būdas. (Žmogus vertybę turi išgyventi, ne vien teoriškai suvokti, kad galėtų ją priimti; o išgyvenant tų dalykų reikšmingumą, atsiranda pajauta. Iš pajautos gimsta prasmės. Per prasmes sukuriame gyvenimo tikslus. Iš čia – vertybių hierarchija. – Juozas Mureika).
Kalbėti šiandienos tema pradėjau kiek iš tolo, nes mūsų gerbiamo prelegento, knygos „Estezė ir vertinimai” autoriaus Vytauto Martinkaus kūrybinei mąstytojo patirčiai gerai pažįstami, išpažįstami abu patirties klodai: įžvalgaus filosofo ir jautraus estetologo. Akademiko profesiniame mąstytojo įdirbyje šie klodai, apimti difuzijos, paliudija prigimtinį filosofijos – estetikos koherentiškumą ir šiandien tiesiog ne(beiš)vengiama tarpdiscipliniškumą.
„Estezėje ir vertinimuose” visateisiu estetinių vertybių paieškos nariu iškyla trečiasis, literatūrologijos, matmuo. Pats savaime lyg ir nemenkesnis už abu ankstesniuosius, esė-monografijos „rėmuose” tampa ir inovatyvus. Knygos literatūrologinė aktualija, iškeldama šiūdienės literatūros pasitaikančią antivertybinę laikyseną, ir ja skaitytoją savotiškai provokuodama virtualiam dialogui, tartum įelektrina patikimai nusistovėjusią filosofijos-estetikos dermę.
Žinoma, knygoje svarstoma ne tik šiuolaikinio meninio žodžio estetinės vertybės byla: ištakos, tapsmas, pajauta; tyrėjo žvilgsnis siekia aprėpti jo meninio žodžio kismo tendencijas nuo pat antikos… Su spartėjančiu minties pagreičiu judant mūsų laikų link, vis aiškiau brėžiasi įvairias estezės tendencijas pagrindžianti literatūrologijos bazė (su savo metodologija ir personalijomis: Fuko, Derida, Lakanu, Greimu, Daujotyte ir t.t.)
Galima pastebėti, kad Vytauto knygoje vertybių atskaitos principas yra paralelus: diachroniškai estezės žvalgai čia atitaria jos sinchroninis, gelminis, pjūvis. Tai išties sudėtingas „inžinerinis” aksiologinių estezės prielaidų (II dalis. Šiapus estezės. Aksiologinės prielaidos) ir jos tapsmo mene (III dalis. Anapus estezės. Vertinimai) konstruktas, kuriam intriguojančią gyvastį suteikia, manyčiau, aktualusis knygos klausimas: Ar šiuolaikinės literatūros destruktyviame pasaulyje estezė yra įmanoma?
Klausimas, vertas ne tik šiandienos, bet ir esminio, principinio rūpesčio, nes papildo (bene poststruktūralistų pradėtą) diskusiją apie literatūros, kaip universalios vertybės, (neįmanomą) sampratą. Skaitytoją lydėdamas laike kintančių vertybių labirinto takeliu (nuo antikos mąstytojų iki šiandienos literatūrologų), išvedančiu į šiuolaikinei literatūrai aktualią estezės sampratą, monografijos autorius atveria du matymus.
Pirma, estezė, kaip ir vertybių būvis mene ne (iš)nyksta, o nuolatos patvirtina atvirybę dvasinės patirties kismui, tad ir naujoms humanistikos teorijoms.
Antra, Estezės (kaip ir vertybių) išgyvenimas literatūroje ir literatūrologijoje neprivalo koreliuoti; nūnai jis dažnai ir nekoreliuoja.
Turint galvoje pastaruosius dešimtmečius, regime meną vis dar liudijant tiesos, grožio, gėrio vertybes (Greimo „Apie netobulumą”) žodžiais, estezė – tiesos, grožio, gėrio susiliejimas), bet, literatūrologijai (teorijai ir kritikai) diagnozuojant „literatūros be vertybių” reiškinį, turime patikėti, kad – labai gražiai Vytauto pasakyta – „literatūra nėra griežtai arbitrali. Tikrumas ir netikrumas gali būti vienodai svarbūs.” Pastaroji autoriaus ištarmė paliudija šiuolaikinio estezės tapsmo „kodą”.
O gal ne tik šiandieninio? Minties, ištartos knygoje, atabradai į, pvz., Sofijos Čiurlionienės, Juozapo Albino Herbačiausko, Igno Šeiniaus „Lietuvių kultūra” – ankstyvųjų modernistų – į estezės paieškas galėtų vėl pasirodyti įdomūs…
Kaip ir antikos mąstytojų apibūdinamos pajautos kismas, nuo mimezės – subjektyvaus išgyvenimo link – nuo Aristotelio, Horacijaus – link Psedolongino…
Tad Vytauto Martinkaus knyga „Estezė ir vertinimai” svarbi dar ir tuo, kad samprotavimams apie estezę ji ne tik kalbina šiuolaikinius autorius, bet smalsumui, naujoms įžvalgoms pabudina ir mūsų klasikos novatorius…
Man, besistengiančiai mokyti mūsų mielus studentus, labai patinka metodinis pateikties būdas – su pratarme (iš anksto atkreipiant dėmesį į siekinius, problemos tradiciją ir jos naujumą) ir užsklanda (Vietoje pabaigos), dar kartą atkreipiant dėmesį į pagrindinius problemų aspektus.
XXX
Kęstutis Nastopka
Apie estezę
Knygos epigrafas – fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“, kuriame autorius pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią:
„Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“
Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir nepasiekusių pirštų. Greimas tokį įvykį vadina esteze:
„Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“. Vytauto Martinkaus knygos epigrafe yra visi Greimo išskirti estezės elementai: įrėminimas kasdienybe, izotopijos pertrūkis, išgyvenimo unikalumas, subjekto sukrėtimas, ypatingas objekto statusas, juslinis judviejų ryšys (rega, klausa, lyta).
Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą, kuri gali būti atkurta ir literatūros tekstuose. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – estetinis literatūros kūrinio ir skaitytojo susitikimas, retas, ne kiekvieną ištinkantis įvykis. Tai susiaurina problemą iki literatūrinės patirties, bet praplečia teorinį analizės lauką nuo Aristotelio katarsio iki Heideggerio ir Benjamino nušvitimų ar tiesiog ekstazės.
Estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αἴσθησιςreiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu. Betarpišką jutiminį literatūros patyrimą Martinkus priešina literatūros filosofijai. Nors ir naudodamasis teoriniais „konceptais“, knygos autorius atiduoda pirmenybę ne filosofiniam literatūros aiškinimui, o estetiniam išgyvenimui.
Beje, panašiai elgiasi ir semiotikai. Pasak Paolo Fabbrio, parašiusio pratarmę Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle.
Nenorėdamas tapti chirurgu, Martinkus apibrėžia estezę kaip tampančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“.
Neįvykusios estezės atvejis aptariamas Maironio eilėraščio „Širdis ir protas“ analize. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“. Ji tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur“.
Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, kuris neverčia užmerkti akių. Tačiau, pasak Martinkaus, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.
Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αἴσθησις reikšmė– žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Skirtingai nuo legalių medžiotojų brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).
Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus.
Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.
XXX
Jūratė Sprindytė
Vytauto Martinkaus Estezė, arba susiverpti Ariadnės siūlą
Ir rašytojai, ir kritikai šiandien pamėgę paribius, užribius, marginalijas, eskizus, atskirybes, ką liudija daugelio knygų antraštės: Leonardo Gutausko Fragmentai, Aido Marčėno Sakiniai, Valantino Sventicko Guriniai. Visur regėti monolito trupėjimas (net Vytauto Kubiliaus premija tinklaraštininkui V. Gasiliūnui buvo paskirta už užrašų knygelės internete atitikmenį, vadinamą „šis tas apie šį tą“). Retas literatūrologas užsimoja sistemiškai ir panoramiškai apmąstyt kokį nors reiškinį, dažniau apsiriboja sau naudingu aspektu, atveju, momentinėmis reakcijomis ar kepštelėjimais, t.y. kažkuo daliniu.
O čia štai stulbinamas bandymas mąstyti sistemiškai, apie bendrus dėsningumus. Ne padriki įspūdžiai, žybsniai ar dirgsniai, bet sugebėjimas į visetą suimti literatūros galaktiką, kurti labilų teorinį modelį, nuoseklus aiškinimas(is) ir mokymas(is) atverti kūrinį, ieškoti estetikos prigimties ir meno sugestijos „iš pačių pašaknų“ (žmogaus „giliųjų estetinių prielaidų“, p.87). Šios knygos pirmus du skyrius turbūt priskirčiau mūsuose nedažnai literatūros filosofijai. Tuo pačiu ne tiesmukai, asmeniškai suinteresuotai svarstomi ir literatūros vietos bei vaidmens dabarties visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime klausimai. Tai tarsi bandymas žmogų grąžinti į meno glėbį – skatinimas patirti literatūros kūrinį čia ir dabar.
Labiausiai stebina tyrėjo gebėjimas likti tarsi tradiciniuose fundamentiniuose dalykuose, ir labai šiuolaikiška jo retorika, ypatingas mokytumas – naujoviškas senų problemų traktavimas; ištisinis klausimų kėlimas – kas gi yra literatūra? Juk ne visi pasakojimai ar žaidimai žodžiais, ir ne visi mus veikia – tad kodėl ir kaip veikia?
Pirmiausia patraukia mąstymo atvirybė. Net keista, kad estezė apibrėžiama, kiek ją išvis galima apibrežti – išsamiai; ilgai savo rašymui ieškoma pradžios – tas ieškojimas atviras, autentiškas, steigia pasitikėjimo būseną. Daug paaiškina ir pradžios motto – vaikystėj Eržvilko bažnyčioje altorius kartais atrodydavo stebuklingai gražus ir sakralus, o kartais kasdieniškas kaip komoda tėvų seklyčioj. Tas klausimas „Kodėl“ daro knygą gyvą.
Iš pratarmės matyti – estezės konceptualizavimas ir kūrinių vertinimai į knygą susiklostė iš dešimties pastarųjų metų darbų, todėl galima būtų tikėtis tam tikrų baltų siūlų ar tekstų nesukibimo, bet valingai pasiektas darbo rišlumas. Ši knyga man artima ir savo mąstymo kryptimi, ir konceptualizuota „būsenos“ sąvoka, esu „Prozos būsenomis“ pavadinusi savo knygą apie šiuolaikinę prozą. Šis nestandartinis Martinkaus veikalas galėtų vadintis „Aš ir kūrinys“, nes nuolat ieškoma jų susitikimo. Manau, kad ankstesnė monografija Estetinė literatūros gyvybė (2010) ir ši Estezė sudaro dilogiją. Aptariamoje matyti netikėtas Martinkaus išlaisvėjimas. Ir teorinės, ir praktinės refleksijos yra kūrybiškos. Ir visad ištikimiausia palydovė – abejonė: „ką interpretuoti? Ką suvokti? Ką išsiaiškinti ir paaiškinti?
Ir kodėl reikėtų tai daryti? (p. 75). Toks tarsi neslepiamas „pasimetimas“ man nuostabus, nes prieš pora metų recenzuodama kitas Martinkaus knygas vadinau jį struktūros žmogumi. Mąstymas pagal proto tvarką niekur nedingo, tačiau kalbėjime vis gausiau individuacijos, asmenybiškumo, privatumo, šilumos. „Mūsų pojūčiai „mąsto“, o „protas junta“ (p. 91) – ši sąveika, abipusė koreliacija, dvigubumas nuolat įrodinėjama ir grindžiama. Autorius nesideda esąs literatūros dėsnių žinovas (nors iš didžiulės rašytojo, kritiko ir skaitytojo patirties toks yra). Vis labiau atsisakoma direktyvinės, neginčytinos, autoritetingos laikysenos (dėstytojui tai turbūt nelengva), žavi atsiskleidžiantis mąstymo apie literatūrą ir jos aptarimo procesiškumas, tęstinumas, viskas nelyginant vyksta tavo akyse.
73-ame puslapyje sakoma: „nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti“ (tuo konkrečiu atveju turi galvoj semiotikos mokyklą, bet tai bendras jo principas). Savarankiško mąstymo knyga – išskirtinis jos bruožas. Žinomi teoretikai iškyla ne tiek kaip galios autoritetai, kiek kaip bendraminčiai – Barthes‘as, Vitgenšteinas, Fuko, Lacanas, Deliozas, Guattari, Umberto Eco – iš jų veikalų paimamos tikslinės idėjos ar instrumentai savo modeliui kurti.
Čia labai gelbsti profesinė dvisklaida: Martinkus ir rašytojas, ir literatūrologas. Todėl gal vienintelis ir gali taip įtaigiai ir supratingai dėstyti labai sudėtingus dalykus. Laisvę liudija ir temų plėtotė džiazuojančiu ritmu, ir pasirinktas esė žanras – nesakoma, kad čia pateikiami straipsniai ar monografijos skyriai; pabrėžiamas mąstymo esėjiškumas. [Pas mus esė terminas įsigalėjo nuo S. Parulskio recenzijos D. Kajoko knygai 1990 m., recenzija pavadinta „Būsena – esėju“] .
Retsykiais pasitelkiamos įspūdingos metaforos: anot Martinkaus, medį piešti pradėti galima nuo bet kur – nuo lapo, lapijos, kamieno, o auga jis visas pagal biologines stadijas (p. 39) – taip vizualizuojant ryškinama perskyra tarp mentalinės tikrovės ir realybės. Rašytojo įgūdžiu blykstelėjusi metafora kondensuoja mintį, tokio stiliaus pavyzdžių apstu.
Specialisto mokytumas dera su intuityviais pajautimais. Estezė, būsena, pajauta – tokie dalykai nepasiduoda instrumentinei analizei ir išvis analizei, kaip ir vertinimų skyriuje esančios Putino romano, Dirgėlos novelių interpretacijos pagal meilės, o Biliūno „Laimės žiburio“ – pagal laimės kodą. Tad pasirenkami sunkiausiai apčiuopiami ir verbalizuojami dalykai. Autorius reiškinį stereoskopiškai apžiūri, apklausia iš visų pusių, problemina ir kvestionuoja. Sic – „bus einama esthesis link, bet nebūtinai prieita“.
Kai teorinės prieigos konkretinamos analizuojant Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“, jau žadėjau kritiškai žvelgti į pakilų to gana kuklaus kūrinio aptarimą – mat interpretacijos puošnumas pranoksta šį ne aukščiausio kalibro poeto kūrinį – ir štai, Martinkus stebina kurdamas intrigą – jis pats konstatuoja, kad estezis jo neištiko, to lauktojo blyksnio nebuvo.
Estezės procesas – NON FINITO.
Subtilumą rodo tirštas kalbinis Martinkaus teksto lygmuo – gausus sinonimiškumas, išlavėjusi ir turtinga rašytojo kalba, pateikiami to paties žodžio variantai, lietuviško išvertimo galimybės, prasmės niuansai. Akį taukia naujadarai: klostiniai, reikštis, jutimybė, paveika, dienraštinėjimas, visumybė, dalinumas, LDK – Literatūros didžioji knigaikštystė.
Aš ir kūrinys– tampa principine aktualija, kai mąžta visuomenės gebėjimas skaityti, suvokti, išklibo skonis, vietoj tikro daikto siūlomi elementarūs pakaitalai. Ir nors kūrinio interpretacija, literatūros vaizdas įvardijami kaip „daugybinis“, „daugiasluoksnis“, „prieštaringas“, „atsitiktinis“ – visgi išlaikomas aiškus vertybinis požiūris. Tai svarbu, kai meno kūrinio statusas šiuo metu susvyravęs, pakitęs, kai vertinant meną, ne tik literatūrą, vyksta gana totali deestetizacija.
Prieš kelias dienas skaičiau VGTU profesorės interviuapie naują komunikacinę meno sampratą, kuri teigia, kad menininkų yra per daug ir reikia orientuotis į socialiai paklausų meną, jis turįs tapti „socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei.“ Literatams tai reikštų vien popluliariosios literatūros įsiviešpatavimą.
Toks kontekstas Martinkaus knygą daro dar svarbesnę.
Atraminės atrodo mintys apie „geros literatūros“ sampratą (p. 89), kuri Martinkui anaiptol neatrodo pasenusi, nors kai kurios madingos teorijos tą teigtų. Čia jis atsiremia į patirtinį kultūros istorijos jausmą ir individualią intuiciją (su dažnomis aliuzijomis į tobulos klausos kritiko Alberto Zalatoriaus pavyzdį). Puslapiai apie tai, ką reiškia suprasti ar nesuprasti sudėtingesnį kūrinį man rodos tiesiog prašosi publikuojami plačiajai visuomenei – Martinkaus požiūris ir saliamoniškas, ir demokratiškas, ir išmintingas; reziumuojant trumpai – jei skaitytojas nesuprato, tai vadinasi neatitiko jo lūkesčių: „nesuprastas romanas, aišku, yra nepamatytas romanas. Arba neįvykęs romanas. Galbūt neįvykęs per šito skaitytojo skaitymą“ (p. 79).
Turi labai visapusiškai apsvarstyti ir įsigilint į tyrimo objektą, kad gebėtum formuluoti, pasiūlyti savąjį apibrėžimą: „Kūrinys – asmeniška jo reikšmių prasmės steigtis (p. 98).
Perskaičiusi du knygos skyrius buvau nutarusi, kad trečias čia nepritaps, žaviai vientisai knygai užtektų tik estezės. Bet kai išvydau, kokie nestandartiniai yra tieji „vertinimai“, net susigėdau dėl išankstinio kritiško nusiteikimo. Mane tikra estezė ištiko skaitant recenziją „Meilės prisikėlimų laisvės kaina“ apie Petro Dirgėlos novelių knygą „Jauno faraono vynuogynuose“. Tiesiog idealiai demonstruojama toji asmeniška prasmės steigtis, rašoma ne tiek recenzija, kiek jautri, turininga esė. Dirgėlos kritikai (recenzentai) knygą traktavo kaip giminės/šeimos griuvimo istoriją, o Martinkus – kaip meilės įvairiais pavidalais pašlovinimą. Padeda ir puikus Dirgėlos istorinių romanų išmanymo kontekstas. Visi trečiojo skyriaus tekstai netikėti, nepasakojami žinomi dalykai. Apie Putiną jo romano Altorių šešėly pasirodymo serijoje „XX a. lobynas“ proga rašomas puikus visuminis, kumuliacinis straipsnis.
Nenuostabu, kad šalia estetinio Martinkaus darbuose išnyra etinis aspektas, ypač kalbant apie Grušo vaidmenį sovietmečiu, kuris pavadinamas inovaciškai – elitologiniu. Dėmesys literatūros kanono autoriams – Putinui, Grušui, Baltušiui – tai pervertinimas, permąstymas jų centrinių kūrinių ir vaidmens, ieškojimas jungties su dabartimi. Straipsnyje apie Grušą steigiamas toks supratingumo, tolerancijos lygmuo, kad Grušo tezė „rašyti skersai linijų“ tampa pritaikoma ne tik jo interpretacijai – nukaldintas naujoviškas raktas, kuriuo galima rakinti ir kitų stambesnio kalibro kūrėjų – Marcinkevičiaus, Maldonio, Sajos laikysenas ir kūrybą. Tik gal mįslingas ir nevisai motyvuotas man liko Grušo „dvasinis realizmas“.
Svarbūs ir atnaujinti atrodo samprotavimai apie kūrinio ir teksto skirtį, apie kūrinio meninės vertės ir vertinimo kriterijus. Vykusiai pasitelktas labirinto įvaizdis, trečio skyriaus pradžioje nusakantis tolesnę vertinimo strategiją: vertinti – tai įeiti į labirintą ir iš jo išeiti. Neabejodama galiu pasakyti, kad Martinkus turi viso gyvenimo kūrybine patirtimi verptą ir suverptą tą išganingą Ariadnės siūlą. Ir iš labirinto išeina nukovęs mitinį Minotaurą.
2013.12.01
"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).
Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.
"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.
Generalinis sekretorius atsakė: – And whither I go ye know, and the way ye know.
Demono Štabo teleksas patylėjo. Paskui labai greitai, atgrasiai atitukseno žodžius: Puiku! Einu jums vietos paruošti!
– Idi, idi, – sumurmėjo Michailas Perestrojevičius.
Naktį Demono radijas visam pasauliui ironiškai pranešė: Tranų Sodo lyderis vakar pasakė, kad neįprasta situacija pasaulyje darosi vis naujoviškesnė; tai, be abejonės, dar labiau padidins Tranų Sodo lyderio populiarumą pasaulyje, tačiau Sode jis jau mažėja ir, atrodo, nebesustabdomai mažės.
Šiuokart Sekreto vaškinės sienos atrodė dar raudonesnės – buvo jau skaudžiai raudonos ir dar spindžiau blizgėjo.
Generalinis sekretorius neabejojo, kad Nomenklatūros Patricijai ant jo supyko. Nutuokė ir už ką supyko. Todėl, nė nelaukęs, kol Patriciato balsas pasakys, kam jį pakvietė, prašneko:
– Garbieji Tėvai, kalbėdamas per televiziją, aš paminėjau nomenklatūrininkus. Liaudis žino, kad jie yra, todėl aš darau viską, ką galiu, kad tik liaudis tikėtų, jog Avangardas, pradėjęs pertvarką, su jais nuožmiai kovoja. Įtikinti liaudį, kad vyksta gyvenimo tikra demokratizacija, – jūsų man pavesta misija. Viešumas – mano Bucifalas…
Nomenklatūros Patriciatas tylėjo. Sekrete buvo taip tylu, kad ausyse spengė.
Antrame posėdyje Naujų Suslovų Trejukė sulopė lenininių principų skraistę, po kuria Nomenklatūra slepiasi.
Vladimiro Iljičiaus atodūsis prieš mirtį: "…man visada svarbus buvo praktinis tikslas" – raktas į leninizmo pažinimą.
Vladimiro Iljičiaus palikimas – veikalai, kalbos, straipsniai, straipsneliai, rašteliai, replikos, šauktukai, klaustukai paraštėse – labai didelis. Kalnas knygų. Citatomis iš jų savo darbus pateisinti gali ir ideologai, ir politikai, ir komercininkai, ir sukčiai, ir plėšikai. Vladimiras Iljičius buvo ideologas, kūrė lozungus momentų ideologijoms, o tie momentai keisdavosi kasdien, kas valandą. Kad ir kas tave gyvenime ištiktų, pasklaidyk Vladimiro Iljičiaus raštus – rasi paguodos. Ko ieškosi, to jo raštuose rasi.
