Televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“ šiandien buvo rodomas aguonų laukas, esantis kažkur netoli Panevėžio. Fotografai iš Vilniaus fotografavo, grožėjosi trapiais raudonais žiedais.

Tačiau, jeigu norite pamatyti daug daug žydinčių aguonų, nebūtina taip toli važiuoti. Jūs matote Vytauto Visocko nuotraukas, darytas Vilnius – Sudervė pakelėje, netoli Čekoniškių ir už jų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Continue reading „Aguonos žydi ir netoli Vilniaus”

Didžiulė nelaimė, kad antrą kartą prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.

Račas (tas, kuris minimas VSD pažymoje) ta proga net Lietuvos trispalvės nesugebėjo išniekinti. Bandė, bet nepavyko. Inauguracijos dieną jis prie savo namo iškėlė Lietuvos vėliavą, prie kurios buvo pririštas juodas plastikinis maišas. Nuotrauką įkėlė į Facebook su prierašu: “Šiandien – inauguracija. Ta proga išsikėliau trispalvę. Neturiu juodo kaspino, tad panaudoju šiukšlių maišą. Tokia realybė“. Vėliavos išniekinti jam neleido teisėjai V.Švedienė, V. Norkūnaitė ir S.Lemežis: A.Račas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Juodas plastikinis maišas ir nesantaikos obuolys iš Afrikos”

Birželio 3 d. Mokslų akademijos Didžiojoje salėje įvyko susirinkimas, pretenzingai pavadintas forumu.

Toje pačioje salėje prieš 27-erius metus įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas, kasmet minimas ir minėsimas, kaip minima Vasario 16-oji, Kovo 11-oji.

Prieš 27-erius metus įvyko susirinkimas, vertas Birželio 3-osios vardo. O lygiai po 27-erių metų birželio 3 d. šioje salėje pirmą kartą iš esmės buvo paneigti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės siekiai ir tikslai, todėl 2015-ųjų birželio 3-iosios forumą galima taip pat laikyti istoriniu.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Didelis samtis deguto”

Bene didžiausią dėmesį mūsų žiniasklaidos ligoms skiria ekonomikos ir politikos „Valstybės“ žurnalas. Iš jo sužinojau, kas valdo „popierinį“ ir virtualųjį žodį, kam priklauso televizijos, kuriose kuriamos sąmokslo teorijos ir nuogos tiesos… Tačiau kiek žurnalas pasiekia tuos, kuriems tiesos sakymas labiausiai reikalingas, kurie lemia Seimo, Prezidento rinkimus?

Drįstu manyti, kad didžioji dalis televizijų politinių, visuomeninių laidų žiūrovų nesuka sau galvos: ar tiesa, kad, pavyzdžiui, Lietuvai nereikia statyti atominės elektrinės arba kodėl reikia, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai žūt būt mažėtų, ką jiems iš ekrano kala ir kala tie patys politikai ir parinkti politologai.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. „Į žiniasklaidą liejasi su Rusija siejamų struktūrų pinigai…“”

Pavasaris jau baigiasi, o aš dar tik pora kartų girdėjau gegutę. Ir kaltas ne aš, o gegutė, kuri, atrodo, iš tų man žinomų vietų kažkodėl persikėlė į kitas vietas. Būdavo, kukuoja ir kukuoja rytą vakarą, turi ar neturi pinigų. Šįmet jos užkluptas turėjau.

O pavasaris irgi didelio mano pagyrimo nenusipelnė, nors klimatologė Galvonaitė nepavargsta mus mokiusi, kad nėra blogo oro, blogas tik apsirengimas. Žinom šitą išmintį, bet kas iš to: vis tiek norim saulės, šilumos, kurios mūsų gražioje tėvynėje ne per daug…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Po mūsų – kad ir Tvanas”

Vargšelis tas Vydas Gedvilas. Pažemintas, išbrokuotas. Uspaskicho stumdomas. Prisimenat vieną Seimo posėdį, kuriam pirmininkavo tada Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas? Kai jis nusižemino Viktorui Uspaskichui, faktiškajam Seimo pirmininkui? Vien už tai jo net iš tolo negalima prileisti prie jokios ministerijos, juo labiau – prie Švietimo ir mokslo.

Uspaskichas akivaizdžiai matė, ko vertas Vydas Gedvilas, ir nustūmė jį nuo Seimo pirmininko kėdės, pasodindamas į ją kitą ne mažiau intelektualią personą.

Continue reading „Akmenys į prezidentūrą”

Vis dažnaiu pasigirsta balsų, raginančių mažiau kritikuoti Rusiją, būti nuolaidesniems jos atžvilgiu, nes konfrontacija kenkia verslui.

Vieni prabyla tiesmukiškai, kiti užuominomis, atsargiai, taip, kad ne kiekvienas suprastų, ką norima pasakyti.

Aišku, tokiais atvejais beveik visada omenyje turima prezidentė Dalia Grybauskaitė  – įtakingiausia politikė, pastaruoju metu pirmuoju smuiku grojanti ne tik Lietuvoje.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Išmintingas kaip Erazmas Roterdamietis”

« 1 2 »

Pasiilgom saulės, šilumos, žiedų… Žiedų jau matome nemažai, bet ne tiek, kiek norėtume, kiek šiose nuotraukose.

Pavasaris lėtai risnoja per Lietuvą. Gerai bent tiek, kad lietutis neleidžia deginti žolės, naikinti naudingų vabaliukų, gležnų medelių, bičių kamanių ir paukštelių  lizdų… Vilniuje, dešiniajame Neries krante, dar net sakuros ne visos pražydo. Ryt poryt jos jau vilios vilniečius  prisėsti ant šviežios žolės, kaip pernai, kaip užpernai. Artėja šilumos banga.

Gražūs pavasario žiedai, gražios obelys ir vyšnios, bet dar gražesni mūsų vaikai. Tarsi pumpurai jie skleidžiasi ir džiugina akį, teikia vilties…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.04.20; 16:24 

Kai iš profesoriaus Sauliaus Kanišausko sužinojau, kad visuomenėje privalo būti ir alkoholikų, ir savižudžių, net žmogžudžių, įvairiausių rūšių nukrypimų nuo normos (maždaug 6 proc.), – man pasidarė žymiai lengviau.

Buvo sunku matyti, skaityti, girdėti, kad esame vos ne prasčiausi pasaulyje: daug geriame, žudomės, bėgame iš Lietuvos, parsiduodame Rusijai…

Mokykloje esu mokytas, kad dar sulauksiu laikų, kai kiekvienas  galės visuomenei duoti pagal savo galimybes, o iš jos pasiimti pagal poreikius, t. y. kiek norėsime, tiek imsime iš bendro aruodo. Nebus vagių, nereikės spynų ir tvorų, žmogus žmogui bus bičiulis, brolis…

Continue reading „Neišnaikinami kaip alkoholikai”

2015 m. balandžio 6 d. mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas  Romualdas Ozolas.

Turiu beveik visas jo man padovanotas knygas: „Atgimimo ištakos. 1970-1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai“, „Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys“, „Kodėl griūva mūsų pilys. Politinė publicistika 2004-2008“, „Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987-1990 metų dienoraščių puslapiai“, „Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990-1992 metų dienoraščių puslapiai“, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (istorijos ir kultūros žurnalas), „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“.

Continue reading „Mirė Romualdas Ozolas”

Perskaičiau Valstybės Saugumo Departamento visuomenei skirtą nacionaliniam saugumui iškilusių grėsmių vertinimą („VSD vertina nacionaliniam saugumui iškilusias grėsmes“).

Turbūt pirmas toks išsamus ir gyvybiškai svarbus dokumentas. Kas atidžiai jį perskaitė, jau gali įsivaizduoti, kokie pavojai iškilę mūsų valstybei, kaip atkakliai siekiama mus vėl susigrąžinti. Aiškiai pasakyta, kas ta kryptimi veikia Rusijoje ir Lietuvoje, kokiais metodais siekiama mus pavergti… Mažiau išprusęs skaitytojas iš šio dokumento gali sužinoti, kas yra GRU, FSB, SVR, kaip reikėtų vertinti tarptautinį žiniasklaidos klubą „Format A3“, ką rašo ir kas išlaiko periodinius leidinius „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, televiziją „Pervij Baltijskij kanal“… 

Continue reading „Tas filmas dar nebaigtas”

Vinco Kudirkos skvere prie manęs priėjo televizijos žurnalistė: „Sakykite, ar Rolandui Paksui leistumėt antrą kartą siekti prezidento posto?“

Daug buvo ir yra politikų, apie kuriuos pagalvojus man bloga darosi. Vienas iš tokių – tas, kurisatkakliai, įkyriai, daug metų siekia sugrįžti į Daukanto aikštę. Nėra jam svarbesnių darbų ir tikslų už tą paranojišką norą vėl tapšnoti. Negali, vargšelis, užmiršti spyrio į užpakalį – nors tu ką. Šalinasi nuo jo buvę bendražygiai, griūva tvarka ir teisingumas, o jis tą pačią giesmę gieda: „Noriu būti Prezidentas“.

Continue reading „Nesprogusios bombos”

Į šį klausimą atsako Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos išleista knyga „Nerimas2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“.

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Lietuvos mokslo akademijoje – juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių.

Antrosios knygos autoriai tęsia tautiškumo ir nacionalumo, istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės temas. Prabilta apie dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsiradusį kosmopolitizmo lygmenį ir vis sunkiau pasiekiamą šių dviejų pasaulio lygmenų suderinimą, apie giliausias tautinės valstybės ištakas ir apie globalų baltų pasaulį, apie Lietuvos turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie Rusijos keliamą grėsmę tautiškumo raiškai Lietuvoje, apie taiką, atsakomybę ir Tėvynę.

Videostudijos SLAPTAI.lt svečias: habilituotas daktaras, profesorius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Aleksandras VASILIAUSKAS.

Svečią kalbina žurnalistas Vytautas Visockas. Pokalbio trukmė – 44 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Dėl ko nerimaujame?”

Sovietmečiu bijojom, kad lietuvių tauta gali išnykti, kad niekada neišsilaisvins iš rusų priespaudos. Visam gyvenimui įsidėmėjau mobilizuojančius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: svarbiausia – išlikti.

Šį tą darėm, kad išliktumėm, pavyzdžiui, leidome geras lietuviškas knygas. Su Romualdu Ozolu, Antanu Rybeliu, Kęstučiu Trečiakausku, Edmundu Juškiu, Stanislovu Nekrašiumi, Jonu Balčiumi… „Minties“ laidykloje. 1988-aisiais atsirado daugiau vilties, bet ir nerimo padaugėjo. Nuo tada iki šių dienų patyrėme daug didelių ir mažesnių nerimų.

Continue reading „Dėl mūsų buvimo ir išbuvimo”

« 1 2 »

2015.03.11; 16:26

 

Sacharovo aikštėje radijo stoties „Svoboda“ korespondentas kalbino atėjusius atsisveikinti su Borisu Nemcovu.

Kiekvieną kartą klausdavo to paties: po šios žmogžudystės demokratinės Rusijos jėgos bus drąsesnės ar bailesnės; valdžia dar labiau persekios jos kritikus ar vadžias šiek tiek atleis?

Kalbėtojai buvo atsargūs, diplomatiški, pasverdavo kiekvieną žodį, žinojo, kad Kremliaus ausys ir akys čia pat.

Continue reading „Kas žudikas, o kas savižudis?”

Skaičiau režisieriaus Rimo Tumino interviu „Nesu Rusijos tarnautojas“ (Respublika.lt). Kaip ir dera tokio rango menininkui, režisieriui – kabina giliai, išmintingai. Pateikia aktualios informacijos apie staigiai besikeičiančią, labai pasikeitusią Rusiją, niūrias rusų nuotaikas. Aiškus režisieriaus santykis su šia šalimi, su Lietuva, Europos Sąjunga.

Ir staiga: nerišlus, primityvus kalbėjimas Rūtos Janutienės „Patriotuose“. Visai atsitiktinai internetinėje erdvėje išgirdau gyvus (ne užrašytus) jo ir aktoriaus Vlado Bagdono žodžius. Sunku patikėti, kad į klausimus atsakinėja tas pats žmogus – visame pasaulyje žinomas, gerbiamas režisierius Rimas Tuminas.

Continue reading „Su kuo jūs, kultūros meistrai?”

Ne Rusija, ne Putinas dabar didžiausias demokratinių valstybių priešas, o jų nevienybė. Europos Sąjungos (ES) nevienybė Rusijos agresijos prieš Vakarų pasaulį akivaizdoje.

Neramu. Donecko aerouostas jau griuvėsių krūva, ukrainiečių kariai parklupdyti ir apspjaudyti. Rusų tankai veržiasi gilyn į Ukrainą, o ES kalba apie galimybę atšaukti ekonomines sankcijas. Ne visa ES, kai kurios jos narės, bet juk kovo 1-ąją reikės šimtaprocentinio vieningumo, jeigu norėsime bent tokiomis priemonėmis spausti Rusiją.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Sudrausminkite gražuolę Moherini”

LRT kultūros kanalo programoje pastebėjau, kad sausio 20 dieną bus transliuojama Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas“. Reikia būtinai pasiklausyti puikios muzikos, pažvelgti į teatralizuotą XVI amžiaus Rusijos carų gyvenimą.

Borisas Godunovas – pirmiausia tai legendinis Fiodoras Šaliapinas. Paskui – Antanas Kučingis, Jonas Stasiūnas, Vladimiras Prudnikovas, Vaclovas Daunoras. Išskyrus Šaliapiną, visų kitų Borisų Godunovų klausiausi, mačiau juos Lietuvos Operos ir baleto teatro scenoje. Ypač didelį įspūdį darė Antanas Kučingis ir Vaclovas Daunoras.

Continue reading „Tradicijų reikėtų laikytis”

Savaitę pradėjome tradiciniais laužais ir atsiminimais, dokumentiniais kino ir foto kadrais apie tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius, kurie jau tolsta į 25-uosius metus. Tais nepamirštamais 1991-aisiais gimę mūsų vaikai jau pačiame žmogaus amžiaus žydėjime. Mačiau jų prie Seimo, kai kuriuos, atminimo laužo apšviestus, pavyko net nufotografuoti. Jaunoji karta ima į savo rankas Lietuvos likimą.

Jiems nebus lengva. Kaip tada, prieš 24-erius metus, ir šiomis dienomis žūsta žmonės, tautoms ir valstybėms iškilę panašūs ir nauji pavojai.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Išties mįslinga asmenybė”