Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas. Tokiu jį laikė dauguma bendradarbių, draugų, pažįstamų.
Tačiau niekas iš aplinkinių nė neįsivaizdavo, jog šis vyras dar gali būti ir sovietų šnipas. Kuo remdamasis tokią švadą brėžia žurnalistas Semas Džonsas? Ogi Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba MI 5 išslaptino pluoštą dokumentų, kurie leidžia būtent taip manyti.
Be to, remiantis išslaptinta byla, galima daryti išvadą, esą Sedrikas Belfradžas buvo toks pat reikšmingas kaip ir vadinamojo Kembridžo penketuko šnipai. Jam tik labiau pasisekė. Jis išvengė teismo.
Sedriko Belfradžo byla atskleidžia reikšmingų, bet iki šiol mažai kam žinomų niuansų. Taigi tik dabar aiškėja, kaip Sovietų Sąjungos žvalgyba sugebėjo giliai infiltruoti savo atstovus į britų visuomenę Antrojo pasaulinio karo metais ir kaip britų politinis elitas apie tai dabar nenoriai diskutuoja.
Įdomu, kad 1942 – 1944 metais ponas Belfradžas buvo ne tik britų slaptosios tarnybos MI 6 darbuotojas, bet ir svarbų, įtakingą postą užimančio britų žvalgo Viljamo Stivensono (rūpinosi britų saugumo koordinavimo reikalais Niujorke) dešiniąja ranka. Ironiška, bet būtent tada ponas Belfradžas ir talkino sovietų tarnyboms. Kristoferis Endriu, buvęs oficialus MI 5 istorikas, tvirtina, jog buvo metas, kai sovietų žvalgyba labiau vertino Sedriką Belfradžą nei Kimą Filbį.
Iškalbinga dar ir tai, kad ponas Belfradžas niekad neslėpė savo politinių įsitikinimų bei simpatijų. 1930-aisiais jis priklausė komunistų partijai, 1940-aisiais buvo įkūręs prokomunistinį laikraštį. Tiesa, 1950-aisiais metais jį pasmerkė Komisija, nagrinėjusi antiamerikietiškos veiklos apraiškas JAV (JAV senatoriaus Dž.R.Makarčio įsteigta komisija).
Tačiau pono Belfradžo patikimumu britai pradėjo abejoti tik tuomet, kai JAV šį kinokritiką ir donžuaną išvijo iš Amerikos dėl simpatijų komunistams. Vėliau paaiškėjo, kad ponas Belfradžas informuodavo Kremlių apie pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis. 1945-aisiais metais į JAV persikėlė Belfradžo kuratorė Elizabeta Bentli. Kartu su savimi ji išsivežė ir 30-ies agentų bylas.
Federalinis tyrimų biuras (FTB) apklausė poną Belfradžą 1947-aisiais metais. Jis prisipažino talkinęs sovietų žvalgybai, neneigė apie sovietams perduotus slaptus dokumentus. Tačiau jis tvirtino, jog tai – „mažytė smulkmena“. Jis bandė įrodyti, jog „tokias smulkmenas“ jis sovietams perduodavo remdamasis MI 6 įsakymu. Suprask, tokiu būdu jis mulkino sovietus: jiems teikdavo mažai reikšmingas žinias, o iš jų gaudavo kur kas vertingesnių paslapčių.
FTB paprašė britų kolegų paaiškinimo. Tačiau britai atsakė, jog įstatymai jiems neleidžia suteikti informacijos apie poną Belfradžą. Tačiau gali būti, jog britai bijojo, jog amerikiečių slaptosios tarnybos, sužinojusios visas smulkmenas apie klaidas, nustos jais pasitikėti ir nutrauks bet kokį bendradarbiavimą.
Šiuo metu žinoma, jog MI 5 ilgokai sekė Belfradžo pėdsakais. Bet MI 5 agentams taip ir nepavyko užfiksuoti naujų Belfradžo kontaktų su sovietų slaptosiomis tarnybomis, įskaitant ir KGB. Žymus kino kritikas ir moterų gerbėjas Belfradžas mirė 1990-aisiais Meksikoje.
Informacijos šaltinis – „The Financial Times“.
2015.08.25; 06:39
