Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus iniciatyva įvyko konferencija „Demokratijos erozija: iššūkiai ir sprendimai“.
Konferencijoje įžangos žodį taręs A. Kubilius pažymėjo, kad tokią diskusiją paskatino įvykiai ir tendencijos, išryškėjančios šios dienos politikoje. Ir ne tik atskiros istorijos, kaip Vijūnėlės dvaras Druskininkuose, bet ir aibė kitų, plačiai nuskambėjusių viešojoje erdvėje.
„Prieš daug laiko tolimoje tolimoje galaktikoje…“, prasideda pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo pasakojimas.
Žiūrint iš Vilniaus, rinkimai Ukrainoje irgi gali atrodyti kaip tolima galaktika.
Ateinantį savaitgalį Ukrainos rinkėjai didmiesčiuose rinksis į antrą rinkimų turą – ir ta proga negaliu neprisiminti pirmojo, kurį stebėjau tiesiogiai, Odesoje.
Continue reading „Mantas Adomėnas: „Chewbacca” prieš demokratiją”
Du pasauliai ne tik Lietuvoj. Visur modernybė niekina runkelius. Kuriuospatisėja ir pjauna. Šaiposi, pataikaujair baisiai bijo. Nes be jų negali egzistuoti.
Buvo kadaise ikidemokratinė, Apšvietimo Epocha. Lavinti žmones. Pažinimas ir informacija – priemonė. Tikslas – sukurti demokratiją. Teisingą daugumos atsakingų žmonių visuomenę. Pastatytą ant prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties. Protas, prietarų atsisakymas ir dorovė kaip aukščiausia vertybė. Aš Privalau yra valdovas. Pareiga visuomenei aukščiau asmens intereso.
Bėgioti nuo ko nors sveika. Galima šiaip. Bet už taiką geriau. Labai sveika ir už blaivybę, ir už Zambijos vaikus. Kovai su vėžiu palaikyti. Taip, teisingai – už laisvę ir nepriklausomybę. Už gyvybę žemėje. Lengviau pasakyt už ką nebėgioja. Netikit – paklauskit dėdės Googl‘o.
Aš irgi koja kojon su laikmečiu. Pusryčiams žmona iškepė pyragą. Ir lovoj su kava sučiaumojom. Už šeimą be smurto. Kiek pavirškinę drošim šiaurietiškai pažygiuoti. Nesutariam, už ką – ar už Ekselenciją, ar už toleranciją. Jei ką, visada lieka senas geras kompromisas – pasivaikščiosim už demokratiją.
Demokratija, visų pirma, pasižymi savo procesais, priimant sprendimus aktualiais klausimais. Dėl šios priežasties, net ir kategoriškai nepritariant vienam ar kitam klausimui, Demokratijos principai reikalauja besąlyginės tolerancijos iškilusių klausimų viešam aptarimui. Demokratija nepripažįsta "burnų užčiaupimo" politikos. Vienas iš JAV Prezidentų, deja, dabartės tiksliai nepamenu kuris, todėl nenorėčiau Jūsų suklaidinti, yra mėgęs kartoti šitokį Fransua Mari Arujė – Voltero posakį: "Nors nepritariu Jūsų mintims, tačiau esu pasiryžęs numirti dėl Jūsų teisės jas išsakyti".
Taigi, jei manomės esant demokratinių vertybių puoselėtojais ir sekėjais, negalime leisti sau šitaip niekinti Lietuvos žmonių, nusprendusių iškelti bet kurį klausimą viešam Lietuvos žmonių aptarimui ir jų sprendimui. Lietuvos žmonės turi neatimamą ir nepaniekinamą teisę pasisakyti, ką manantys. Kita vertus, ar nėra keista, kuomet negirdėjome šitokių pareiškimų dėl kažkieno reikalaujamos teisės į vienalytes santuokas? Priešingai, buvome reikalaujami būti tolerantiškais. O dabar?
Continue reading „Referendumas – konstitucinis Valstybės valdymo ar kenkimo jai būdas?”
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai", 2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.
Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.
Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.
Continue reading „Kodėl įsiminė rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu”
Europa didžiuojasi savo nuopelnais demokratijai, tad kodėl gi grupelei užguitų disidentų taip sunku kovoti su paskutiniuoju žemyno diktatoriumi? – klausia "Foreign Policy" puslapiuose Kristina Odonė, Centre for Policy Studies (Londonas) mokslinė bendradarbė, leidinio Free Faith redaktorė.
Garsus dramaturgas Tomas Stopardas remia Baltarusijos laisvąjį teatrą (kurio spektakliai uždrausti Baltarusijoje už Aleksandro Lukašenkos kritiką). Buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus opozicionierius Andrejus Sanikovas mano, kad išėjo į laisvę (praleidęs už grotų 16 mėnesių) dėka T.Stopardo įsikišimo.
Ir vis tiktai nei tas disidentas, nei tas dramaturgas nesugeba rimtai pasipriešinti A.Lukašenkai, mano straipsnio autorė. Baltarusija garsėja kaip viena iš blogiausių šalių politinių teisių ir pilietinių laisvių paisymo požiūriu. Režimas kruopščiai režisuoja rinkimus ir referendumus. „Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos veikia slapta „mirties komanda“. Apie tuzinas opozicionierių dingo be žinios, kai kurie aktyvistai laikomi politiniais kaliniais“, – rašo K.Odonė. Baltarusijos KGB seka piliečius. A.Lukašenka taip pat organizuoja kibernetines atakas prieš aktyvistus.
Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.
Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.
Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.
Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš).
Continue reading „Imantas Kalninis: „Iš tiesų ir Latvija per tuos 20 metų tapo kolonizuota””
„Žmogui, kilusiam iš Niujorko, sunku Rytų Europoje pasijusti kaip namuose, bet yra būdų – tai ir pašnekesys su Estijos prezidentu Ilvesu“, – taip žurnalistas Michaelis Veissas pradeda interviu, išspausdintą "Foreign Policy".
Toomas Hendrikas Ilvesas užaugo Naujajame Džersyje ir angliškai kalba su lengvu šios valstijos akcentu, paaiškina autorius. „Pasibaigus sovietinei okupacijai T.H.Ilvesas grįžo į savo protėvių žemę prie Baltijos jūros. Jis buvo Estijos ambasadorius JAV, du kartus ministras pirmininkas. Dabar antroji jo prezidentavimo kadencija“, – sakoma straipsnyje.
T.H.Ilvesas daro įspūdį žilstelėjusio valstybės veikėjo – europietiško laisvamanio ir „dar laisvesnio kalbant“ žmogaus.
Esminė klaida yra galvoti, jog ši politinė tvarka, kuri įprastai vadinama demokratija, yra "daugumos valia". Kažin ar ši „demokratija“ nusipelno būti šitaip vadinama. Nebent, jei lygintume su autokratija ar panašiais režimais – laisvės šioje demokratijoje, suprantama yra daug daugiau. Ir vis tik, tai nėra demokratija, kokia ji turėtų ir galėtų būti.
Wikipedijoje skyrelyje „Demokratija“ teisingai parašyta, jog „šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi“. Ši viena iš tikrovių – tai elito manipuliavimas taip vadinamomis „demokratinėmis procedūromis“. Ir tai ne vien mūsų šalies problema.
Šia liga serga visas Vakarų pasaulis. Čia ir gimsta ir tikrovės simuliakrai apie daugumos valią. Nėra daugumos, ir ne tik todėl, kad į rinkimus dažnai ateina mažiau nei 50 proc. rinkėjų. Tiesa, kartais pavyksta peržengti šią psichologiškai svarbią 50 proc. aktyvumo rinkimuose ribą, tačiau problema išlieka.
Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Valstybės išlaidas ir pajamas ribojo kasmetiniai biudžetai. Jo sudarymą kontroliavo Finansų ministerija ir Lietuvos bankas, o vykdymą ir lėšų panaudojimą – Valstybės kontrolės įstaigos. Per visą prezidentinės Lietuvos laiką valstybės išlaidos neviršydavo pajamų ir Lietuva buvo vienintelė Europoje beveik neturėjusi skolų kitoms valstybėms.
Prezidentas A. Smetona visą laiką domėjosi ir socialine padėtimi. Jis ragino, kad žmonės uždirbtų ne mažiau, kad vienas dirbantis galėtų išlaikyti keturių žmonių šeimą (tėvai ir du vaikai). Maistas Lietuvoje buvo vienas pigiausių pasaulyje. Tačiau palyginti brangūs buvo pramonės gaminiai.
Lėtai gerėjo gyvenimas kaime. Ypač samdinių, nes esant pigiems žemės ūkio produktams, ūkininkų pajamos didėjo lėtai. Valstybė stengėsi visiems gyventojams garantuoti išlaikymą senatvės, ligos atvejais, buvo priimti įstatymai dėl pensijų ir pašalpų mokėjimo.
Daugeliui netikėtas valdžios institucijų nesiskaitymas su viešąja nuomone (Kusaitės byla, Garliavos įvykiai) bei jėgos struktūrų pabrėžtinas noras demonstruoti prievartinę jėgą (vaikų persekiojimas už rašymus kreida, kai turinys nepatinka „galingiesiems“, demonstratyvus „nesankcionuoto“ antisovietinio plakato viešintojų suėmimas) jau yra ženklas, kad su „pilietinėmis teisėmis“ kažkas netvarkoj.
Deja, tik dabar, su dideliu pavėlavimu, Lietuvoje ima plisti nerimas dėl naujų, neva Lietuvos, pasų, nes jų forminimas yra susijęs su asmens biometrinių duomenų platinimu jau už Lietuvos Respublikos ribų. Į argumentą, kad stodama į Europos Sąjunga Lietuva paaukojusi dalį suvereniteto mainais už saugumą ir vakarietišką klestėjimą, galima atkirsti, kad vakarietiškas lygis nepasiektas sąmoningai, nes Lietuva moka Rusijai už dujas ir naftą daug brangiau nei Vakarai, ir jokia ES nieko nepakeičia, tik vietos „tarpininkai“ nugriebia „atkatus“, o svarbiausia – kad biometriniai duomenys patenka ne vien į Briuselio „Žvėrį“, bet iš ten yra prieinami visam „Vakarų aljansui“, t.y. globalinei, stambiųjų Britanijos ir JAV bankininkų valdomai sistemai.
Šiandien norėčiau prisiminti kadaise per LRT televizijos Kultūros kanalą rodytą poeto Valdo Kukulo pokalbį su rašytoju Liutauru Degėsiu. Minėtoje laidoje buvo pavartota itin taikli ir vaizdinga metafora, apibūdinanti lietuviškosios demokratijos trūkumus.
Lietuva palyginta su sausakimšu troleibusu, kurio keleiviai nepajėgia įveikti smulkiausių tarpusavio nesutarimų, ir būtent dėl šios priežasties ilgainiui visi su visais susipyksta.
Taip aršiai susipyksta, kad vienas kito nekenčia “visa savo širdimi”. Tačiau vis tiek bus priversti būti kartu – važiuoti tame pačiame perpildytame troleibuse. Taigi priversti vienas kitam žvelgti į akis arba alsuoti vienas kitam į pakaušį. Mat troleibusas lekia nesustodamas nė vienoje stotelėje.
Viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susigaudyti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti 2012-ųjų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus.
Esą protingais klausimais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus.
Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai. Bet politiniai žaidimai klausiant – atsakant turi silpnąją pusę. Žodžiai skiriasi nuo darbų, o darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus. Juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose – nuoširdumo.
Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja netikėčiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet – laužti iš piršto. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės, trukdančios atlikti numatytus darbus.
Continue reading „Amžiaus „vagystė”, kontaktai su KGB ir primityvus demokratijos gynimas”
Ir vėl „bolševikinis“ buldozeris važiuoja, traiškydamas demokratiją Lietuvoje. 2012-08-30 dieną vyko 66 rinkimų apygardos (Kauno kaimiškosios) posėdis.
Pirmininkaujant Audronei Bendokienei, kurią delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, jos pavaduotoja Vida Jankauskienė deleguota Lietuvos socialdemokratų partijos.
Vienas iš svarbiausių klausimų buvo apylinkių komisijų pirmininkų tvirtinimas. Tai vienos iš svarbiausių pareigybių rinkimuose, nuo kurių priklauso, ar bus demokratija, ar jos nebus Lietuvoje. Pasekmės – daugiau nei liūdnos. Iš 26 rinkimų apylinkių net 19 „pasidalino“ Lietuvos socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kitoms palikdamos vos devynias apylinkes.
Continue reading „Rinkimai prasideda „bolševikiniu“ buldozeriu”
Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės…
Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos. Prieštaraujančios sveiko proto dėsniams. Vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Deja, Lietuva būtent bando įteisinti tokias žaidimo taisykles.
Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė kai kurių mūsų didžiųjų miestų vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Tiksliau tariant, sostinės valdžia pasakė, kad baus namų savininkus, kurie neskuba operatyviai valyti nuo savų būstų sienų šlykščių teplionių ir užrašų.
Prieš keletą dienų prezidentas Valdas Adamkus pareiškė: “Jei minia pradeda diktuoti valstybei, tai – tragedija”. Tas pasisakymas sukėlė komentarų laviną.
Nemaža komentatorių dalis, taip pat ir šių eilučių autorius, mano, kad Ekselencija tokiais pareiškimais prisideda prie politinės antikultūros, pasireiškiančios “runkelių”, “šunaujos”, “patvorinių”, “violetinių” niekinimo vien dėl to, kad pastarieji turi savo nuomonę, stiprinimo ir sklaidos.
Žmonės, suvokiantys fundamentalių demokratijos principų ir mūsų Konstitucijos turinį, neturėtų svaidytis tokiomis frazėmis.
Continue reading „Prezidente Adamkau, šalį valdo ne minia, o naujoji nomenklatūra”
Rusija kaskart darosi vis didesnis vadinamojo demokratinio pasaulio galvos skausmas. “Vadinamojo” todėl, kad demokratijos niekur pasaulyje nėra per daug. Per daug tik besaikio godumo, “demokratijos” nesaikingai lobti eilinių piliečių, vargšų sąskaita. Per daug apsimestinio, savanaudiško gerumo mažų, silpnų tautų atžvilgiu.
Bet aš ne apie tai. Aš apie Rusiją, kuri grįžta į brežnevinius (jeigu ne dar blogesnius) laikus. Ir to grįžimo simbolis – naujasis senasis prezidentas Vladimiras Putinas. Kasdien matome, kas dedasi Maskvoje. Vartau mėnraštį “Soveršenno sekretno”, kurio pirmajame puslapyje – iki dantų ginkluoti omonininkai prieš mažą berniuką, sėdintį ant dviratuko. “Tai tavo tėvynė, sūneli!” Kas laukia šito berniuko? Kas laukia Rusijos? Kas laukia vadinamojo demokratinio pasaulio, kurį galima įsivaizduoti mažojo dviratininko vietoje?
1991 m. sausio 12-13 naktis buvo mano, tuomet dar jauno Biržų rajono vidaus reikalų skyriaus tardytojo budėjimo para. Buvau atsakingu už visų, budėjimo metu rajone įvykusių nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų operatyvų fiksavimą ir pirminius tyrimo veiksmus.
Sausio 12 d. po 21 val. budinčioji tardymo operatyvinė grupė sugrįžo iš bilijardo stalo vagystės įvykio vietos apžiūros Biržų Sviesto gamyklos poilsiavietėje. Sostinėje besiklostantys įvykiai aiškiai rodė visus, artėjančios atomazgos, požymius. Tą naktį apie poilsį niekas nebegalvojome ir pasilikome budėtojų dalyje.
Kai sausio 13 apie 2 val. nakties nutruko LTV transliacija visi kaip vienas netekome žado. Budėtojų dalyje įsivyravo spengianti tyla. Nors įvykių Vilniuje sukelta įtampa būdėtojų dalyje buvo akivaizdi, tačiau darbas vyko tiksliai ir sklandžiai.
Continue reading „Manipuliacijų emocijomis tikslas – valdžia bet kokia kaina?”
Nuo 2012 metų kovo mėnesio skandalingojo informacinio resurso “WikiLeaks” įkūrėjas Džulijanas Asandžas taps televizijos kanalo “Russia Today” darbuotoju. Čia Dž.Asandžas turės autorinę laidą.
Šią keistą žinią perduoda leidinys “Tageszeitung”. Tvirtinama, kad jau suplanuota per dešimt konkrečių interviu. Į Dž.Asandžo vadovaujamus pokalbius bus kviečiami “įtakingiausi šiandieninės politikos žaidėjai, mąstytojai, revoliucionieriai, galintys užčiuopti pagrindines svarbiausių įvykių priežastis bei pasekmes”. Bent jau taip byloja Dž.Asandžo laidos anonsai.
Continue reading „Skandalingasis Džulijanas Asandžas atsidūrė Rusijos televizijoje”
