Julius Panka, šio komentaro autorius

Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis.  Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.

Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.

Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.

Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.

Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą  pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?

Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.

Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.

Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.

O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.

Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.

Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.

Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.

2018.07.15; 06:00

voveriene_1

Aki­vaiz­du, kad šie rin­ki­mai į Sei­mą bus ki­to­kie ne­gu iki šiol. Po­li­ti­nių pa­ra­dig­mų kai­ta ge­o­po­li­ti­nia­me lyg­me­ny­je jau iš te­ori­nio lyg­mens lei­džia­si į re­a­ly­bę ir pra­de­da gąs­din­ti tra­di­ci­nių par­la­men­ti­nių par­ti­jų ide­o­lo­gus.

Štai bu­vęs VSD vir­ši­nin­kas Me­čys Lau­rin­kus, da­bar ta­pęs po­li­to­lo­gu ir la­bai pa­mė­gęs pro­ru­siš­ką tri­bū­ną („Lie­tu­vos ry­tą“), vie­na­me iš sa­vo straips­nių 2011 me­tų rug­pjū­čio pa­bai­go­je ra­šė: „Ga­li at­si­ras­ti nau­ja, jau da­bar ag­re­sy­viai pul­suo­jan­ti na­cio­na­liz­mo te­ma, ku­ri iš es­mės po­li­ti­nės sis­te­mos ne­pa­keis, bet ga­li ki­taip nei ti­ki­ma­si su­dė­lio­ti bū­si­mos po­li­ti­nės mo­zai­kos da­le­les. Įsi­žie­bus tau­ti­nės sa­vi­mo­nės lem­pu­tei lie­tu­vių gal­vo­se na­cio­na­liz­mo te­ma per is­to­ri­nes per­var­tas vi­sa­da bu­vo ak­tu­a­li.

Continue reading „Mintys rinkimų išvakarėse“

cenzura_11

Rugsėjo 24-ąją Kauno miesto apylinkės teisme vyko Kauno technologijos universiteto docentės dr. Linos Šulcienės teismas.

Ji buvo kaltinama tuo, kad gegužės 19-ąją dieną, tuoj pat po gegužės 17-ąją policijos įvykdyto “taikaus” Garliavoje gyvenusios mergaitės “perdavimo” motinai, Laisvės alėjoje Kaune organizavo vadinamąjį “flashmobą” – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.

Tokią žodžio laisvės raiškos formą ji pasirinko negavusi Kauno miesto savivaldybės leidimo mitingui. Tačiau prie šios eisenos prisijungę gegužės 17-osios įvykiais Garliavoje pasipiktinę žmonės pirminį „flashmobo” sumanymą pakeitė. Nors tokia žmonių reakcija buvo visiškai spontaniška ir natūrali, doc. dr. L.Šulcienė kaltinama dėl visko, kas tądien vyko Laisvės alėjoje.

Continue reading „Kaune už taikias eitynes nuteista doc. dr. Lina Šulcienė“

akcentai_111

Rugpjūčio 17-ąją su­ka­ko trys mė­ne­siai, kai iš sa­vo glo­bė­jos na­mų bu­vo per prie­var­tą iš­plėš­ta ma­ža mer­gai­tė. Kur ji, koks jos li­ki­mas? Nei bu­vu­siai glo­bė­jai, nei vi­suo­me­nei jo­kie at­sa­ky­mai apie vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jos psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę būk­lę ne­pa­tei­kia­mi.

Mer­gai­tei ne­lei­džia­ma su­si­tik­ti nei su bu­vu­sia glo­bė­ja, ku­rią ji la­biau­siai my­lė­jo ir su ku­ria są­mo­nin­gai rin­ko­si gy­ven­ti, nei su se­ne­liais, ku­rių na­muo­se pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo vai­kys­tę. Kas jai li­kę, kas su­da­ro šian­die­ni­nio jos gy­ve­ni­mo tu­ri­nį? Nu­ma­ny­ti ga­li­ma ne­sun­kiai. Ne links­mi Lie­tu­vos vai­kai, ne žai­di­mų aikš­te­lės, ne sau­lė­tas pa­jū­ris, kaip pri­klau­so ma­žie­siems va­sa­rą, ir ne sva­jo­nių mo­kyk­la bal­tais lan­gais, kur su­kle­gės bend­ra­klasiai ru­de­nį, ne­ši­ni gla­dio­lių ir ast­rų žie­dais sa­vo mo­ky­to­jai.

Continue reading „Lie­tu­va, ne­nu­tilk!“

jonas-vaiskunas-alkas

Pastarųjų metų įvykiai kaip niekada iki šiol aiškiai parodė, kad aukščiausia Lietuvos valdžia nebevaldo Lietuvos, nes pati yra valdoma neaiškių, bet galingų šešėlinių darinių, veikiančių per pirmojo Sąjūdžio taip ir nepertvarkytas teisėtvarkos ir jėgos struktūras.

Tapo akivaizdu, kad savo valstybėje turime aukštesnę už Seimą ir įtakingesnę už Prezidentę valdžią be kontrolės, be atsakomybės ir be atskaitomybės Lietuvos piliečiams, politinės švytuoklės principu kaitaliojančia vietas Seimo amfiteatro parteryje. Per 22 nepriklausomybės metus valdančios, o tuo pačiu ir kitos politinės partijos, regis, neteko autoriteto, kaip demokratinės šalies valdymo įrankiai, nes nematomų galių veikiamos per dažnai elgėsi kaip šių galių įkaitės bei poreikių tenkintojos.

Continue reading „Kas trukdo antrai Sąjūdžio bangai?“

visockas-gintaras-portretas

Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Lietuvos parlamentas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę. Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir teisingas. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26-osios balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago juodymą. Už tai nepasitikėjimo lietuviškosios Temidės sprendimais ir lietuviškosios Temidės tarnais – dar daugiau.

Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja preciziškai tiksliai laikytis kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę iš globėjos  antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26-osios balsavimo, kai N.Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne ankstų gegužės 17-osios rytą, kai N.Venckienę dar saugojo teisinės neliečiamybė statusas.

Šią nuostatą ypač akcentavo visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21-ąją Seimo konferencijų salėje žurnalistams išguldę savo argumentus bei raginę parlamentarus “nepriimti teisiškai nepamatuotų bei konjunktūriškai neatsakingų sprendimų”.

Continue reading „Kai vyrauja “teisiškai nepamatuoti bei konjunktūriškai neatsakingi sprendimai”“

venckiene_neringa

Su Kau­no apy­gar­dos teis­mo tei­sė­ja Ne­rin­ga Venc­kie­ne po ge­gu­žės 17-ąją pa­da­ry­to bru­ta­laus po­gro­mo prieš jos glo­bo­ja­mą (glo­bą bu­vo pa­sky­ręs teis­mas) bro­lio duk­re­lę Dei­man­tę vyks­ta mo­ra­li­nis, po­li­ti­nis ir tei­si­nis su­si­do­ro­ji­mas. Bir­že­lio pra­džio­je Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra pa­rei­ka­la­vo Sei­mo at­im­ti iš N. Venc­kie­nės tei­si­nę ne­lie­čia­my­bę už ne­va pa­da­ry­tus jos nu­si­kal­ti­mus.

Pro­ku­ra­tū­ros rei­ka­la­vi­mu su­da­ry­ta Lai­ki­no­ji Sei­mo ko­mi­si­ja, ku­rios dau­gu­mą su­da­ro tei­sė­jai prie­šiš­ki Sei­mo na­riai E. Jur­ke­vi­čius, D. Kuo­dy­tė, A. Stir­bly­tė, S. Šed­ba­ras, J. Sa­ba­taus­kas, J. Juo­za­pai­tis, R. A. Ru­čys ir E. Le­men­taus­kas, pa­si­ren­gę jau bir­že­lio 19-ąją įvyk­dy­ti Prokuratūros nurodymą. Tik teisėją gy­nę Sei­mo na­riai Nag­lis Pu­tei­kis, Ry­tas Kup­čins­kas, Jo­nas Ra­mo­nas prie­ši­no­si ne­tei­sė­tam ir amo­ra­liam spren­di­mui.

Continue reading „Nepaskelbtas karas“

algimantas-zolubas-1

Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams.

Tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą.

Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.

Continue reading „Metas liautis simuliavus teisę ir teisingumą“

venckiene_neringa

„Ge­gu­žės 17 die­nos įvy­kiai Gar­lia­vo­je pra­no­ko ne tik 1941-ųjų bir­že­lio 14 die­nos trė­mi­mus į Si­bi­rą, bet ir 1991-ųjų sau­sio 13-osios įvy­kius Vil­niu­je“, – tei­gia kai ku­rie pe­do­fi­lų kla­no ir tei­sė­sau­gos struk­tū­rų su­pla­nuo­to smur­to ak­tą ma­tę liu­di­nin­kai.

Da­bar, kai bru­ta­laus smur­to pa­da­ri­niai tei­sė­sau­gos struk­tū­rų me­la­gin­gai už­glais­to­mi, kiek pla­čiau no­ri­si pa­žvelg­ti, ko­kios jė­gos vei­kė Gar­lia­vo­je. Šio smur­to iš­ta­kų ten­ka ieš­ko­ti XX am­žiaus 6 de­šimt­me­ty­je, kai aukš­to ran­go KGB ir ko­mu­nis­tų par­ti­jos funk­cio­nie­riai Lie­tu­vo­je vyk­dė oku­pa­ci­nį re­ži­mą, Va­la­kam­piuo­se kel­da­vo pe­do­fi­li­nes or­gi­jas. Tuo­met apie tai ma­žai kas ži­no­jo, nes tu­rė­ta prie­mo­nių „už­čiaup­ti bur­nas“.

Continue reading „Liberalai ir pedofilai griauna Lietuvą“

slicyte_slaptai.lt

Pergyvendami dėl žmogaus teisių apsaugos Lietuvoje užtikrinimo bei konstitucinės tvarkos Lietuvos valstybėje išsaugojimo, jausdami savo profesinę ir pilietinę pareigą nelikti nuošalyje, kai Garliavos įvykių fone Lietuvos Respublikos Seime sprendžiasi klausimas, ar mūsų valstybės institucijos pajėgios užtikrinti konstitucinių vertybių apsaugą, visuomeninės komisijos nariai pateikia šias išvadas apie įvykius Garliavoje:

Komisija, įvertinusi virš 50 žodinių ir raštiškų liudijimų, taip pat gausią vaizdo ir garso medžiagą, konstatuoja, kad vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio 16 dienos sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką.

Continue reading „Principinės išvados: “Iš ne teisės teisė neatsiranda”“

venckiene_neringa

2012 m. birželio 17 d. sukako lygiai mėnuo, kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą raudoną skudurą, kurį atsinešusios moterys, lydėjusios antstolę S. Vaicekauskienę, mūvėjo guminėmis pirštinėmis, kad nuo chemikalų nesusižalotų rankų.

Lygiai mėnuo, kai galutinai tapo aišku, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi, praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą.

Continue reading „Neringa Venckienė: „Lygiai mėnuo, kai nematėme prievarta išvežto vaiko““

saulius_stoma

Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių.

Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų.

Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti.

Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta.“

Continue reading „Raudonas skuduras“

venckiene_mergaite-k

Parlamentarai filmuotos dukros perdavimo Laimutei Stankūnaitei medžiagos tikriausiai nepamatys. Gegužės 17-osios įvykius įamžinusi antstolė Sonata Vaicekauskienė vaizdo įrašo jiems duoti neketina, nes šie įrašai – ikiteisminio tyrimo medžiaga, praneša LNK „Žinios“. Parlamentaras Naglis Puteikis teigia, kad šie pareiškimai neatitinka įstatymų, todėl klaidina visuomenę.

Seimo komisija buvusią mergaitės globėją, Drąsiaus Kedžio seserį Neringą Venckienę apklausė jau du kartus, apklaus ir trečią kartą. Teisėja parlamentarams tvirtina, kad daugelį jai metamų kaltinimų paneigtų filmuota mergaitės perdavimo L. Stankūnaitei medžiaga. Tad komisija paprašė Vidaus reikalų ministerijos ir jai pavaldžių institucijų, prokurorų ir antstolės, kad ją pateiktų iki rytojaus.

Continue reading „Filmuota medžiaga parlamentarams nebus parodyta“

venckiene_mergaite-k

Dėl 2012 metų gegužės 17-osios dienos Jūsų šeimoje įvykusios tragedijos sunku surasti paguodos žodžių…

Jų nėra. Gerbiama p. Neringa, ką tektų bepatirti, kokius nepagrįstus, neteisingus kaltinimus, nusikaltėlių bendrininkų primetamus Jums ir Jūsų artimiesiems, tektų išgirsti, teguodžia ir bent šiek tiek Jus visus suramina žinojimas, kad Jūsų sąžinė rami, jog padarėte viską, kad apgintumėt mergaitę.

Deja, prieš šitokio masto smurtą, prievartą ir chuliganiškus veiksmus atsilaikyti nebuvo įmanoma. Kaip dažnai pildosi poeto V. Mykolaičio-Putino posmuose išsakyti žodžiai:

Continue reading „Atviras laiškas gerbiamai Neringai Venckienei“

slicyte_zita

Viešas laiškas Advokatų Tarybos pirmininkui dr. Leonui Virginijui Papirčiui

Kai virš Lietuvos sklandė tautos atgimimo trispalvė paukštė, o V.Kudirkos “Tautiškos giesmės” posmai rasojo laisvės ir nepriklausomybės atgavimo vilties ašaromis, abejoju, ar kas nors įsivaizdavo, kad po dvidešimt dviejų atkurtos valstybės metų išauš toks rytas.

Norėčiu, kad tie iš Garliavos transliuojami vaizdai neturėtų nieko bendra su Lietuvos Respublika, kurios Konstitucijos priėmimo Tautos referendumu dvidešimtąsias metines būtina paminėti pagarbiai ir iškilmingai. Deja, 2012 metų gegužės 17-osios ryto įvykiai, kai mūsų vaikai, vykdydami įsakymą, smurtavo prieš ant valstybinės vėliavos pargriautus senolius, moteris ir dvasininką, kai užlaužė rankas moteriškai trapiai TEISĖJAI, šiurkščiai įžeidė mano pilietinę savigarbą.

Continue reading „Ar advokatas – prievartos vykdytojas?“

g.visockas-portretas

Taip, kaip Garliavoje buvo “išvaduota” mažoji Kedytė, be abejo, galima elgtis. Bet tokiais būdais ir priemonėmis, kuriuos pasirinko antstolė Sonata Vaicekauskienė, vaikus galima vaduoti tik iš teroristų, galvažudžių ir seksualinių iškrypėlių.

Jei gegužės 17-ąją mažoji mergaitė būtų išplėšta iš, sakykim, įkaitus paėmusių ir politinius ar ekonominius reikalavimus iškėlusių banditų rankų, – sveikinčiau ir Lietuvos policiją, ir Lietuvos antstolius.

Puiki kovinė operacija. Vaikas išvaduotas, grėsmės pašalintos, o aukų – nė vienos. Nepaisant išlaužtų durų, išsukinėtų rankų ir vargšo policininko, patyrusio, kas yra moteriškas antausis. Tačiau mergaitės globėja Neringa Venckienė nėra teroristė. Ir niekada tokia nebuvo. Jokie Lietuvos teismai ir jokie Lietuvos teisėjai informacijos, jog N.Venckienė – teroristė, neturi.

Continue reading „Ką apie Garliavos tragediją mano “statistinis skaitytojas ir rinkėjas”“

grybauskaite_8-k

Kaip skelbia žiniasklaida, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama gegužės 17 d. įvykius Garliavoje, pabrėžė, jog įvykdžius neeilinį, mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta.

Turi įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus.

Prezidentė ne kartą esanti išsakiusi poziciją, kad mergaitės interesai yra svarbiausia ir vaiko interesų apsauga turi būti garantuota, ir savo pozicijos nekeičia.

Prievarta, anot Prezidentės, vaiko atžvilgiu netoleruotina. Pasak Prezidentės, turi būti imtasi visų reikiamų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynybai. Akivaizdu, kad Prezidentė neturi televizoriaus, nes iš rodytų vaizdų ir ypač garso įrašų iš Kedžių namų net neišmanėliui aišku, kad mergaitės perdavimas biologinei motinai vyko smurtiniu būdu – mergaitė buvo pagrobta iš teisėtos globėjos Neringos Venckienės prievartos būdu.

Continue reading „Prezidentė neturi televizoriaus?“