Tai, kas nutiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, buvo neišvengiama. Nujautėme, kad anoji pusė smogs. Tik nežinojome tikslios vietos ir tikslaus laiko. Šiandien akivaizdu, kad tikslių nelaimės koordinačių neturėjo ir Prancūzijos slaptųjų tarnybų specialistai, nes jei būtų turėję, šiandien nereikėtų gedėti aukų.
Baisiausia, kad terorizmo nešamų baisybių Europa su JAV neišvengs ir ateityje. Kad ir kokį solidų finansavimą duotume, pavyzdžiui, Prancūzijos žvalgyboms, jos nepajėgs garantuoti absoliutaus saugumo, nes neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo, kai tramdyti tenka nei kalėjimo iki gyvos galvos, nei mirties bausmės nebijančius žmones.
Štai ir vėl klausiu – kiek viltingų žinių suskaičiuočiau šiandien?
Kol kas – tik vieną. Lietuvoje, regis, neturės galimybės gastroliuoti Rusijos gynybos ministerijos finansuojamas Aleksandro Aleksandrovo akademinis Rusijos kariuomenės dainų ir šokių ansamblis. Lietuviškoje spaudoje gausu pranešimų, jog „bandymai surengti mūsų šalyje Raudonosios Armijos ansamblio koncertą baigėsi fiasko“.
Ukrainiečių portalas unian.net praneša, kad Lenkija, minėdama nepriklausomybės dieną, išleido plakatų, primenančių, jog Ukrainos miestas Lvovas kadaise priklausė Lenkijos imperijai.
Ukrainiečiai įsižeidė. Ukrainiečiams skauda. Neseniai prarado Krymo pusiasalį, beprarandą Donbasą ir Luhanską, o čia dar lenkai senuosius praradimus primena…
Kas šiandien bado akis? Gražinos Drėmaitės vadovaujamos Kultūros paveldo komisijos siūlymas burti mokslininkų grupę sovietinio paveldo išsaugojimui (apie tai skelbia BNS) bei politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus įžvalgos, esą „Rusijai žengus į Siriją išnyko pavojus Lietuvai“ (portalas delfi.lt).
Pirmiausiai – apie ponios Gražinos Drėmaitės iniciatyvas. Žalinga iniciatyva. Mes nepajėgiame išsaugoti visų lietuviškųjų vertybių, nes esame neturtingi, silpni, ne visuomet elgiamės protingai, patriotiškai, valstybiškai, kartais koją pakiša ir bjauriai susiklosčiusios aplinkybės, o čia garbūs specialistai iš Kultūros paveldo komisijos bando įpiršti nuomonę, girdi, privalu saugoti dar ir okupantų atneštą – primestą pavaldą.
Литовцы – народ смелый. Не боимся критиковать ни самые великие, ни самые агрессивные государства. Кто-то из нас критикует Россию, кто-то порицает США, еще кто-то попрекает Евросоюз. Если будет нужно, литовцы отчитают даже Китай… Кажется, что Литва действительно свободная страна.
Запретная тема
И все же на карте мира значится государство, которое для нас – табу. Избегаем критики в его отношении. Не желаем критиковать его. О нем – или хорошо, или ничего. А если и возмущаемся, то осторожно, мягко: оно, дескать, «не может иначе», у него, видите ли, сердитый сосед, который, дескать, может в любой момент совершить нападение на него.
Lietuviai – drąsi tauta. Nebijome kritikuoti nei pačių didžiausių, nei pačių agresyviausių valstybių. Vieni iš mūsų kritikuoja Rusiją, kiti peikia JAV, treti priekaištauja Europos Sąjungai. Jeigu reikia, lietuviai išbars net Kiniją… Įspūdis toks, kad Lietuva elgiasi kaip tikrai laisva šalis.
Draudžiama tema
Ir vis dėlto pasaulio žemėlapyje esama valstybės, kuri mums – tabu. Vengiame ją kritikuoti. Nenorime jos kritikuoti. Apie ją – arba gerai, arba nieko. Jeigu ir piktinamės, tai atsargiai, švelniai, girdi, ji „kitaip negalinti“, mat gyvena šalia pikto, neva ją bet kada užpulti galinčio kaimyno.
Nėra lengva susigaudyti, kokių pavojų Lietuvai neša į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos ir Azijos. Bet kas čia blogo, jei nežinome, o nežinodami – nuogastaujame, abejojame, svarstome?!
Šio nežinojimo lietuviui nereikia gėdytis. Kitaip ir būti negalėjo. Mes nežinome tik todėl, kad iki šiol neturėjome tokios patirties. Mums neteko į savo miestus ir kaimus įsileisti tūkstančių Sirijos, Afganistano ir Irako gyventojų.
Estijos žvalgybos darbuotojas Estonas Kohveras – jau namuose. Dabar jau tikrai galima drąsiai teigti: jam neteks kankintis Rusijos kalėjimuose. Estijos slaptosios tarnybos KaPo pareigūnas – laisvėje.
Tai – labai svarbi žinia. Ji byloja, kad Estija turi raumenų ir moka sumaniai derėtis.
Kartais būna labai nuobodu. Informacijos – apstu. Triukšmo – daug. Straipsnių ir televizijos laidų antraštės – sensacingos, viliojančios. Nuotraukos – ryškios, šokiruojančios. O vis tiek nėra nei ką skaityti, nei ko žiūrėti.
Ne, pats gyvenimas nėra nuobodus. Gyvenimas negali būti nuobodus. Ir politika, ir valstybių tarpusavio santykiai, ir Afrikos pabėgėliai, ir karas Ukrainoje, – viskas įdomu. Domėtis politika, gilintis į valstybių nesutarimų priežastis – ne tik įdomu, bet ir prasminga. Nuobodulys apninka tuomet, kai į pasaulį žvelgiame neturėdami didelių, ilgalaikių tikslų. Vien ginamės, jokio puolimo, jokių didingesnių norų.
Esu vieningos, stiprios Europos Sąjungos šalininkas. Džiaugiuosi, kad Lietuva – ES narė. Balsavau už narystę ES. Briuseliui ir Strasbūrui esu dėkingas už Lietuvai suteiktą finansinę paramą. Visuomet karštai kritikavau ES skeptikus. Sutinku, jog vardan europietiško solidarumo privalu paklusti kai kurioms bendro elgesio taisyklėms. Susibūrus į kolektyvą, kitaip neįmanoma: kai ko atsisakau aš, kai ko atsisako mano kaimynas.
Tačiau šiandien – ne apie ES privalumus. Esama akimirkų, kai imu nebesuprasti Europos. Vis dažniau pastebiu, kaip ES vadovai nesilaiko duoto žodžio, taiko dvigubus standartus, išduoda savo prigimtį ir kilmę. Deja, tokių akimirkų – vis daugiau.
Labai norėtųsi pateikti džiugių, viltingų žinių. Bet tokių žinių, mano supratimu, ir vėl nėra. Lietuvos teisėsauga Sausio 13-osios žudynių byloje dėlioja akcentus taip, kad buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas liktų … nuošalyje. Nei sulaukęs įtarimų, nei apklaustas, nei teisiamas už akių.
Versiją, esą byla Lietuvoje konstruojama būtent taip, kad Gorbis oficialiai liktų „niekuo dėtas dėl 1991-ųjų sausio mėnesio žudynių Vilniuje“, – LRT laidoje „Teisė žinoti“ rugpjūčio 24-ąją iškėlė prof. Vytautas Landsbergis. Šiandien ši versija ryškėja. Lietuvos Generalinė prokuratūra teismui teikia bylos medžiagą, kurioje Gorbis neįvardintas nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju. Mūsų prokurorai skėsčioja rankomis – pritrūko įrodymų. Prof. V.Landsbergis kaltina prokurorus deramai neatlikus savo pareigos.
Mes vis dažniau analizuojame savąją informacinę erdvę, bandydami išsiaiškinti, kokie leidiniai yra Lietuvos pusėje, o kurie – slapta, pusiau slapta arba net visiškai atvirai palaiko agresyviosios Rusijos interesus. Ši tema – svarbi. Budrumo prarasti nevalia net tuomet, kai padangėje nematyti nė mažiausio juodo debesėlio.
Keista tik tai, kodėl informacinių karų specialistai tokių analizių nerašė žymiai anksčiau. Sakykim, prieš dešimt metų. Nes Lietuvos priešų interesus ginančios žiniasklaidos Lietuvoje būta visais laikais. Nuo pat 1990-ųjų Kovo – 11-osios Akto paskelbimo. Tokių leidinių esama ir dabar, tokių leidinių bus ir po šimto metų.
Išgirdęs, jog politinio prieglobsčio Lietuvoje greičiausiai prašys Rusijos žurnalistas Andrejus Nekrasovas, įsivaizdavau kitą žmogų. Maniau, jog Lietuvos pagalbos siekia būtent dokumentinius filmus apie Rusijos agresiją prieš Gruziją rengęs Andrėjus Nekrasovas.
Su Rusijos nusikalstamą politiką Gruzijoje nušvietusiu režisieriumi iš Sankt Peterburgo prieš keletą metų Vilniuje teko šnekučiuotis, imti interviu. Būtent tas Andrejus Nekrasovas buvo palikęs patikimo žmogaus įspūdį. Už dokumentiniuose filmuose išdėstytą Gruzijai palankią poziciją Kremlius išties galėjo persekioti autorių. Juolab kad dokumentinėse juostose buvo nedviprasmiškai įvardinta kaltoji pusė, be to, filmai buvo parodyti Vakarų Europoje…
Kodėl sakau, jog pavojinga vertinant besiginčijančius oponentus manyti, esą „savaip teisios abi oponuojančios pusės“? Jei nagrinėsime konfliktus būtent tokiu būdu, nejučiom galima pradėt teisinti ir Josifą Staliną, ir Adolfą Hitlerį, ir net – Vladimirą Putiną. Jie juk – „savaip teisūs“.
Be abejo, žvelgiant globaliai, nėra vienos tiesos, nėra vienos versijos. Pasaulis per daug sudėtingas, kad turėtų tik juodą arba baltą spalvą. Kai kada verkiant reikia atsižvelgti į brolių, pusbrolių ir net pačių tolimiausių giminaičių ar net nepažįstamųjų tiesas, jeigu norime, kad ir jie bent retsykiais atsižvelgtų į mūsų užgaidas. Tokiu principu sukurta Europos Sąjunga ir NATO, tokiu būdu kuriamos ir visos kitos sąjungos bei aljansai.
Puikiai suprantu, jog ne kiekvienai svajonei lemta išsipildyti. Kai kurios svajonės taip ir liks neįgyvendintomis svajonėmis.
Puikiai suvokiu, jog ilgai svajoti – pavojinga. Daug rizikos, jei rožinės svajonės aklinai užgožia pilką kasdienybę. Realybės jausmo praradimas gali atnešti nebepataisomų padarinių.
Ir vis dėlto šiandien noriu patirti svajojimo džiaugsmą. Juk svajoti – taip malonu. Bent trumpam gali pasijusti esąs didelis, įtakingas, nieko nebijantis…
Pirmiausia dėl to, kad mes daug, intensyviai, kryptingai rašome slaptųjų tarnybų temomis. Būtent pas mus, o ne kur nors kitur, rasite išsamių, objektyvių, analitinių publikacijų apie pasaulio slaptąsias tarnybas, sensacingų pranešimų, šokiruojančių faktų.
Būtent čia analizuojama, kaip Rusijos Federacijos žvalgyba kenkia kaimyninėms valstybėms, kaip bando įtakoti JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų didžiųjų pasaulio valstybių politiką sau naudinga kryptimi. Būtent čia, pas mus, Jūs rasite neišgalvotas istorijas apie dvigubus, trigubus agentus, pasisekusias ir žlugusias žvalgybines operacijas. Būtent čia kaupiamas didžiausias ir išsamiausias archyvas apie pasaulio slaptąsias tarnybas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
Antra, mes niekam nepataikaujame. Nei amerikiečiams, nei rusams. Nei krikščionims, nei musulmonams. Mes giname savo – Lietuvos, lietuvių – interesus. Mes nenorime, kad Lietuva būtų didžiųjų pasaulio valstybių intrigų ir tarpusavio mainų žaisliuku, kurį galima parduoti, išmainyti ar tiesiog padovanoti.
Trečia, skirtingai nei kiti leidiniai, mes nevengiame tikrai aštrių, tikrai skandalingų temų. Mes spausdiname net tuos rašinius, kurių publikuoti nenori jokie kiti leidiniai. Mes būtinai leidžiame poziciją išdėstyti tiems, kuriuos kritikuojame. Mes neturime nei amžinų numylėtinių, nei amžinų priešų. Jeigu doras, didelį autoritetą turintis politikas vis dėlto nusižengė moralės, padorumo, teisingumo ar lietuvybės principams, – vadinasi, mes jį kritikuosime be gailesčio. Jeigu didžiausias nusidėjėlis žengs dorą, sąžiningą, gražų žingsnį, – mes būtinai jį pagirsime.
Ketvirta, tik čia, pas mus, Jūs galėsite išvysti tiek daug išsamių video ir radijo reportažų pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo politikos iki kultūros, nuo korupcijos iki terorizmo, nuo slaptųjų tarnybų iki meilės prisipažinimų. Mes stengiamės aprėpti visas temas, kokias tik įmanoma aprėpti. Mes siekiame, kad mūsų portalą lankytų rašytojas ir studentas, politikas ir pensininkas, milijonierius ir minimalų atlyginimą tegaunantis tarnautojas.
Internetinį portalą www.slaptai.lt verta skaityti, nes mes vadovaujamės principu: „Nėra nieko maloniau, kaip viską žinoti“. Taip kadaise pasakė senovės išminčius ir filosofas Ciceronas.
Vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas
Gimiau 1966 metais Vilniuje. Mokiausi Vilniaus Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.
1984 – 1986 metais ne savo noru tarnavau sovietinėje armijoje Maskvoje. 1991-aisiais baigiau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos fakultetą. Žurnalistu aktyviai dirbu nuo pat 1986-ųjų. Ilgiausiai darbavausi „Literatūros ir meno“, „Respublikos“, „Atgimimo“, „Lietuvos aido“, „Valstiečių laikraščio“ leidiniuose, kur rašiau politikos, ekonomikos, kultūros, istorijos temomis. 7-erius metus vadovavau teminiam puslapiui „Atmintis“ (pokario partizanų kovos Lietuvoje 1944 – 1953 metais) ir 5-erius metus – „Vardan Lietuvos“ (specializuotam leidiniui apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų šiokiadienius). 1994 – 1995 metais karo korespondentu dirbau Čečėnijos sostinėje Grozne.
Kaip žurnalistas esu keliavęs po Rusijos platybes, Kirgistaną, Kazachstaną., Ingušiją, Gruziją, Šiaurės Osetiją, Kosovo provinciją, Daniją, Švediją, Didžiąją Britaniją. 2006-aisiais kartu su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju Kęstučiu Kaminsku išleidome knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“.
Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija”
2016-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydo dar viena mano knyga – „Juodojo Sodo tragedija” (apie sudėtingus Azerbaidžano – Armėnijos , Turkijos – Armėnijos tarpusavio santykius ir apie Lietuvos požiūrį į konfliktą dėl Kalnų Karabacho).
Fotografas, publicistas ir analitikas Vytautas Visockas
Gimiau 1939 metais, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Iki fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos (SSRS) slaptųjų protokolų, nulėmusių Lietuvos likimą, buvo likę nepilni du mėnesiai.
Mokiausi ir vidurinę mokyklą baigiau Dzūkijos soscinėje Alytuje.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
1957 metais įstojau į Vilniaus universitetą. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Didžiąją gyvenimo dalį buvau žurnalistas ir knygų leidėjas: dirbau Lietuvos radijuje (tada jis vadinosi šiek tiek kitaip), „Minties“ leidykloje – redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, kelerius metus buvau leidyklos direktoriumi.
Esu parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Sudariau albumą „Baltijos kelias“ („Mintis“, 2000), „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“ („Mintis“), išverčiau grožinės, mokslinės literatūros (A. K. Doilio, J. Dolmatovskio, E. Fukso, A. H. Kirkoro, V. Suvorovo ir kt. autorių) knygų.
Ar pastebėjote, kad Vilnius dabar – daug gražesnis? Lietuvos sostinė atgauna savigarbą, įkvėpia orumo. Ant Žaliojo tilto nebeliko gūdų sovietmetį primenančių skulptūrų.
Išlaisvindami istorinį sostinės tiltą nuo „sovietinių balvonų“ naštos elgiamės teisingai, prasmingai, pilietiškai. Okupantų primestų paminklų negalima nei branginti, nei mylėti. Juolab nedera vadinti jų „istoriniu bei kultūriniu paveldu“. Nors Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir bando televizijos ekranuose įrodyti, esą „sovietinių balvonų“ išvežimas į istorijos šiukšlyną – barbariškumas. Barbarų paliktų pėdsakų naikinimas – barbariškumas?
Lietuva sulaukia kaltinimų dėl neva šalyje bujojančios rusofobijos. Tokie kaltinimai, žinoma, laužti iš piršto. Lietuva pasižymi ypatinga tolerancija, pakantumu. Tačiau iš lietuvių negalima reikalauti beatodairiško pasitikėjimo visais ir visada. Karti gyvenimiška patirtis mums primena, kuo pasitikėti galima daugiau, o kur privalome būti atidesni, atsargesni.
Primityvu stebėtis, kodėl lietuviai labiausiai linkę pasitikėti amerikiečiais. Amerika mūsų niekad nebuvo užpuolusi, niekad mūsų nešaudė, netrėmė į Sibirą, nebandė surusinti. Be to, ji mums visada ir visuomet stengėsi kaip įmanoma daugiau padėti. Todėl ja ir pasitikime, todėl ją gerbiame, todėl nebijome jos kareivių…
Ar skaitėte žurnale „IQ“ liepos mėnesio numeryje paskelbtą Tomo Janeliūno publikaciją „Baimė visada iracionali“? Švelniai tariant, – keistas tekstas. O jei tektų vertinti atidžiau, priekabiau, – visiškai nepriimtinas. Mano supratimu, minėtą rašinį būtų lengva priskirti prie lietuvius menkinančių, žeminančių, nepilnavertiškumo kompleksą peršančių tekstų. Kodėl susidariau tokį įspūdį?
Žvelgiant „IQ“ politikos redaktoriaus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Janeliūno akimis, mes, lietuviai, nieko nesuprantame, nesugebame, nepajėgiame. Regis, esame didžiausi nevykėliai.
Iki šiol negaliu pamiršti „sensacingojo“ interviu, kuriame poetas Donaldas Kajokas bando suprasti Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį. Tokius lietuviškus prisipažinimus sunku pamiršti. Įsirėžia giliai į atmintį, nes sukelia niūrių, slogių minčių.
Žinoma, „Lietuvos ryte“ pasirodžiusiame tekste nėra nieko nusikalstamo. Net meno, kultūros, plunksnos žmonės šiandien priversti skambiai, intriguojančiai, šokiruojančiai svarstyti. Kaip kitaip atkreipsi į save dėmesį. Visi dabar vaikosi sensacijų: kuo triukšmingiau, tuo geriau. Jei kalbėsi kultūringai, tyliai – niekas neišgirs, niekas nepastebės…
