Savivaldybių tarybų ir tiesioginiuose merų rinkimuose dalyvavau. Bet balsuoti ėjau nenoriai. Jau senokai neturiu partijos, už kurią balsą ryžčiausi atiduoti be dvejonių.

Patikėkit, jausmas – bjaurus. Nežinai, ką vertėtų paremti, bet balsuoti – reikia. Todėl rinkimai šių eilučių autoriui – jokia šventė. Vienintelė paguoda, jog žinau, už ką negalėčiau atiduoti balso net ir susiklosčius ypatingai bjaurioms aplinkybėms. Tai – Valdemaro Tomaševskio kompanija, kiršinanti lenkus su lietuviais, ir rusiški aljansai, nė sykio gausiai nesusirinkę prie Rusijos ambasados Vilniuje pasmerkti Kremliaus agresyvumo.

Continue reading „Neišsigąsti ir nenuleisti rankų – vienintelė išeitis”

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Continue reading „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais”

Sveiki, gyvi ir laisvi sulaukėme dar vienos Vasario 16-osios. Gražių, prasmingų, vertingų renginių matėme visoje Lietuvoje. Vasario 16-ąją šventė net Havajuose gyvenantys ar poilsiaujantys lietuviai. Bet nuotaikos – nepanašios į šventines. Kiek dar sykių šią datą minėsime sveiki, gyvi ir laisvi?

Taikliai pastebėjo prof. Vytautas Landsbergis, tądien iš Signatarų namų Vilniaus senamiestyje pasakęs, jog „Ukraina gina mus visus“. Tikra tiesa. Ukrainai turime būti dėkingi, kad ji, gindama savo teritorinį vientisumą ypatingai sudėtingomis sąlygomis, suteikia Europai solidžią laiko atkarpą … suvokti savo lemtingas klaidas. 

Bet Europa nenori suvokti savo didžiausios bėdos. Europa nemoka gintis ir net nenori išmokt bent kelių universalių savigynos pratimų. Suvienytos ir tuo pačiu tautiškumo nenaikinančios, demokratiškos ir dvigubų standartų nepripažįstančios, verslumą puoselėjančios, bet taupyti mokančios Europos idėja – puiki. Visom keturiom – už tokią Europą.

Continue reading „Rusijos slaptosios tarnybos vėl bando įpiršti klaidingą versiją”

This article is part of our series „Notes from the Field: EU Defamation Laws and Journalism, in which the International Press Institute (IPI) takes a closer look at the application of defamation law in EU countries, seeking to illustrate the practical consequences of these laws upon both individual journalists and the free flow of information necessary for democratic governance. The country-specific articles here also include the results of IPI’s research into the respective national defamation law. This series complements IPI’s ongoing research, advocacy and capacity-building work on defamation in the EU, which you can read more about here.

visockas_175Lithuanian journalist Gintaras Visockas is no stranger to covering controversial topics. A long-time journalist and author, Visockas covered the Lithuanian Defence Ministry and NATO operations for almost five years for the newspaper Vastieciu Laikrastis.

“During this time, I had conducted hundreds of interviews with Lithuanian and foreign generals,” Visockas told IPI in a recent email interview. “I also conducted various journalistic investigations on subjects such as the pranks indulged in by enlisted soldiers, the real and imagined sins of officers on corruption in the military, on arming the military with inappropriate weaponry, and on the unwillingness of younger men to serve in the Lithuanian army.”

Despite covering all these potentially delicate issues, Visockas never encountered a problem with military officials or the Lithuanian government. That changed drastically in 2009.

At the time, Lithuanian politics were in a period of transition. A new, leftist government had taken power and presidential elections were to follow. Visockas’ career had also undergone important changes: the funding that supported his reporting for Vastieciu Laikrastis had been stopped, so he decided to go into business for himself, creating the online news site www.slaptai.lt.

As the race for the 2009 Lithuanian presidential election began, Visockas became interested in one particular candidate: retired general Česlovas Jezerskas.

“As all the advance polls had indicated that [Jezerskas] had no chance of winning (as all the later polls indicated and final election results confirmed), this raised my curiosity as to why he was actually participating in this election, or rather from whom was he attempting to take away votes,” Visockas said.

Visockas published an article on his website in which he wrote that, during Soviet rule in Lithuania, athletes in combat sports had been under the control of the KGB. The general, a former wrestling champion, felt offended by the article and brought criminal defamation charges against Visockas.

Visockas was then put on trial.

He recounted: “I was brought in to a court where murderers, recidivists, and rapists were being tried. This I find hard to understand. How can a journalist be tried in the same court? Can journalistic activity be compared with murders?”

The trial severely impacted Visockas’ ability to work.

“The various problems connected with this case were still very large,” he said. “For two years, I was neither cleared nor convicted. Although the consideration of my case in court did not stop my journalistic activity, it still was hard to at the same time litigate, prepare for court and at the same time to conduct investigative journalism if only to secure sufficient income for my own upkeep, but also for the payment of attorney expenses.”

Visockas was convicted of criminal slander and defamation and ordered to pay Jezerskas 50,000 litas (approx. €14,000) in compensation. He was also sentenced to pay a further sum in court and bailiff fees. His monthly income at the time was around 2,000 litas.

Usually, under Lithuanian law, convicted offenders would be allowed to replace the court fees with a prison sentence of an established length. That appealed to Visockas, who said he had previously worked as a gardener in England and a night postman in Denmark in order to underwrite his journalistic career

“I had calculated that I could cover at least the court’s expenses by serving a term of about 40 days in jail,” he said. “This would have greatly lightened my financial burden. But it was unofficially explained to me that this ‘privilege’ would not be extended [to] me as the court did not have any wish to lighten my financial burden. It would be better for them that I would be forced into bankruptcy. They also did not want that by sitting in jail, I would attract additional attention from the Lithuanian populace. The government, including the judges, did not want any additional noise or attention and criticism from any foreign international organizations.”

Several years later, Visockas continues to pay down his financial obligations in small amounts each month on top of paying a portion of the fees for the defence lawyer he hired.

“I really do not think that the Lithuanian court treated me fairly,” he said. “I was actually found guilty not for anything that I had written concretely, but only for that which a statistical average citizen could have thought that my article had meant to say.”

According to Visockas, the conviction has done more than saddle him with a serious financial burden: it has also impeded his ability to work. Visockas told IPI that it is now very difficult to attend conferences outside of Lithuania or apply for visas because he has a criminal conviction on his record.

The conviction has also affected him personally as a journalist.

“It helps very much that I have my own Internet newspaper,” he said. “I am not only its owner, but also its editor. Thus no one can prohibit me from writing in it or fire me from it. However, after this event, I am much more prone to self-censorship. The irony is that as soon as I start writing about any controversial theme, I immediately remember Judge V. Peskevicius’ verdict and how will the article be understood by the statistically average reader.”

Visockas said he believes that the conviction follows a very dangerous model that allows for government control over journalists.

“A conviction for slander and defamation is for me a great burden,” he explained. “It is also a very effective means of controlling journalists who refuse to accept the official government versions of the events written about. It is also an excellent way of frightening journalists into not questioning the positions taken by the government, its various agencies or the courts. Thus if you voice an opinion that is contrary to that held by the Lithuanian government or its courts, this can mean that you have slandered them.”

When asked if he had any advice for other journalists who may find themselves in a similar situation, he said: “Never forget that you will have to depend on solely your own capabilities. There is no solidarity among Lithuanian journalists.”

Visockas continues to report on Lithuanian politics today. He publishes exclusively on his news site and refuses to stop, even after the trial.

“Despite all my problems, I refuse to be pushed out of writing about controversial and complex themes,” he said.

Slaptai.lt editor Gintaras Visockas (photo courtesy Gintaras Visockas).

www.freemedia.at

http://www.freemedia.at/newssview/article/in-lithuania-journalist-faces-lingering-consequences-of-criminal-libel-conviction.html

2014.08.21: 06:45

XXX

                                   LITHUANIA AND DEFAMATION: 10 THINGS TO KNOW

1. Defamation is a criminal offence in Lithuania under Arts. 154 (libel) and 155 (insult) of the Criminal Code.

2. Both libel and insult can be punished with up to one year in prison.

3. No defences for libel or insult are provided in the Criminal Code.

4. In Lithuania, libel is defined as “spreading false information about a person” that humiliates a person or subjects him or her to contempt or mistrust. Usually, a statement can be considered libel if it contains information “objective” enough to be verified. Insult generally refers to expressions that humiliate a person in an abusive manner.

5. Insulting a civil servant or other public employee in connection to that person’s official duties is punishable with up to two years in prison (Criminal Code Art. 290).

6. Lithuanian administrative law has a special provision punishing defamation of the president with a fine.

8. Civil damages for defamation can be sought under Art. 2.24 of the Lithuanian Civil Code. This provision offers defences of truth and good faith. There is also an expansive list of privileged statements, including coverage of official bodies or public meetings, live transmissions and statements presented in the form of an opinion or evaluation.

9. There are no legal limits on the amount of compensation for pain and suffering (non-pecuniary damage) that can be awarded.

10. The Lithuanian Supreme Court often cites the European Court of Human Rights in its judgments and has set some important standards, including:

i. Less severe measures, such as going to civil court, should be exhausted before turning to criminal courts to resolve defamation complaints (See 24 Apr. 2012, No. 2A-3/2012)

ii. Statements of fact are to be separated from value judgments, and there can generally be no criminal responsibility for opinions (See 2 Apr. 2013 No. 2K-171/2013 and 30 Dec. 2008 No. 2K-7-437/2008)

iii. In defamation cases brought by a person whose activities may be in the public interest, special scrutiny must be applied to protect free discussion on public issues (See 24 Apr. 2012, No. 2A-3/2012)

 

Jeigu tektų atsakyti į klausimą, ar galimas draugiškas krikščionių ir musulmonų sugyvenimas, teigiamą ar neigiamą variantą pasirinktumėte? Šių eilučių autorius rinktųsi atsakymą: „taika įmanoma“.

Žinoma, labai nuoširdžios draugystės nedera norėti, nes rungtynės dėl įtakos sferų – neišvengiamos. Visuomet bus trinčių, nesusipratimų, barnių. Kad ir dėl naftos. Bet gyventi be sprogdinimų ir šaudymų – argi neįmanoma?

Beje, taika – čia pat, ranka pasiekiama. Vakarų pasauliui tereikia atsikvošėti – pradėt gerbti, vertinti, branginti, puoselėti savąją laisvę, savo papročius, savo religiją. Būtent: mes, Vakarų civilizacija, pradedame nebesuvokti, kas yra tikroji laisvė ir kam ji reikalinga.

Continue reading „Beprasmės konfrontacijos kelias”

Lietuva niekad nepamirš gūdžios 1991-ųjų sausio 13-osios.

Tai – natūralu. Iš principingų tautų atminties tokių skriaudų neištrinsi. Neįmanoma ištrinti.

Rytų kontekstas

Ši diena mena svarbų lietuviškos sąmonės lūžį. Niūrią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį supratome, jog imperija nepaleis be aukų, keršto ir pykčio. Tačiau tą naktį, stovėdami barikadose prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, pajutome ir pergalės skonį: Blogio imperija nusilpusi, mes galime laimėti…

Continue reading „„Juodasis sausis“: lietuviška ir azerbaidžanietiška versijos”

Noriu solidarizuotis su kolegomis, kurie tvirtina, jog žurnalistų žudymas – teroristinis nusikaltimas, bet „pranašo užpakalio vaizdavimas vis tik nėra žodžio laisvė, kurią privalėtume branginti ir puoselėti“.

Taigi nepritariau, nepritariu ir nepritarsiu komentatoriams, politikos apžvalgininkams, žurnalistams, kurie mano, esą pranašo Mahometo karikatūros – „žodžio laisvė“. Nes jei tai, ką darė „Charlie Hebdo“ yra žodžio laisvė, tai tyčiojimąsi iš, sakykim, Prancūzijos valstybingumo simbolių taip pat turėtumėm pripažinti žodžio, spaudos ir įsitikinimų laisve.

Bet juk prancūzams nepatinka, kai plėšoma arba po purvą valkiojama jų nacionalinė vėliava. 

Continue reading „Dvigubi standartai, kurie pražudys Vakarus”

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, jog Donbase ir Luhanske prieš Ukrainą kariaujantys rusų kariai nedrįsta viešai iškelti Rusijos valstybės vėliavų, slepia skiriamuosius Rusijos ginkluotųjų pajėgų ženklus.

Suprask, toks slapukavimas Rusijai garbės nedaro, šitaip elgdamasi Rusija demonstruoja savo menkystę.

Taikliai pasakyta. Taikliau pasakyti neįmanoma. Garbingi, išdidūs, savo teisumu neabejojantys kariai niekad neslėptų skiriamųjų ženklų. Savąją priklausomybę dangsto tik nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamos teroristinės valstybės, suvokiančios, kad elgiasi ir neteisingai, ir neteisėtai.

Iki šiol niekas iš Europos Sąjungos lyderių taip skaudžiai nekritikavo Rusijos agresijos. Ar reikėjo atvirai žerti aštrius epitetus ir palyginimus?

Continue reading „„Raudonoji linija“, kurią Vladimiras Putinas būtinai peržengs…”

Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Svarbi, aktuali, didelė šventė. Kodėl ši diena mums reikšminga, byloja skaudi Čečėnijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos patirtis. Įtikinamesnių pavyzdžių, kodėl mums reikalingos stiprios, drąsios, patriotiškai nusiteikusios ginkluotosios pajėgos, – nerasime.

Nepaisant NATO skydo, nepaisant Vašingtono garantijų, nesame apdrausti nuo blogiausio scenarijaus.

Mus vis tiek gali užpulti. Mus gali pulti vien todėl, kad Kremliaus teroristai mano galį išardyti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vienybę.

Nepavydėtina Lietuvos dalia: gyventi greta bjauraus, agresyvaus, nemalonaus kaimyno, per pastaruosius keletą šimtų metų nieko prasmingo neišmokusio – vien mušti silpnesniuosius.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ar šalta miegoti ant sniego?”

Atidesni portalo slaptai.lt skaitytojai žino: šių metų spalio mėnesį, viešėdamas 4-ąjame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, turėjau dar ir unikalią galimybę aplankyti nuo Armėnijos agresijos nukentėjusius Hodžavendo rajono pabėgėlius.

Tiesa, apie šią išvyką jau rašiau straipsnyje „Ilga kelionė į Hodžavendą“.

Tačiau kiekvienas žurnalistine veikla užsiimantis kolega supranta: viename straipsnyje išguldyti visus įspūdžius, patirtus tokio pobūdžio kelionėse, – neįmanoma.

Continue reading „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus”

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko viešai pareiškė, jog ukrainiečių tauta pasirengusi pačiam blogiausiam scenarijui – „plataus masto Rusijos puolimui“. Net jei tai nėra visiškai tikslus apibūdinimas turint omenyje sunkią šalies ekonominę padėtį, Ukrainos vadovo drąsa – pagirtina.

O ar Lietuva pasirengusi visiems blogiausiems scenarijams? Ar mes sugebame numatyti mus tykančias bėdas ir pavojus? Vieną iš galimų liūdnų scenarijų įvardijo „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas, portale delfi.lt atkreipdamas dėmesį į Rusijos tranzito per Lietuvos teritoriją keliamas grėsmes. Kaip pasielgtume, jei ir vėl prie Kauno stabtelėtų rusiškas traukinys, važiuojantis į Kaliningradą, o Rusija pareikalautų įsileisti kuopą rusiškų „karinių inžinierių“, neva sugebančių operatyviai ir kokybiškai suremontuoti transporto priemones?

Continue reading „Pats blogiausias scenarijus”

Šių metų spalio mėnesį viešėdamas 4-ąjame Baku tarptautiniame humanitariniame forume turėjau keistoką susitikimą, apie kurį, nors jo būta privataus, man regis, verta papasakoti. Juolab kad nesiruošiu viešai dėstyti, ką atsakė mano pašnekovas.

Įdomus pats nutikimas. Pasibaigus oficialiems humanitarinio forumo renginiams priėjo vienas rusakalbis – to paties Baku tarptautinio humanitarinio forumo svečias. Prisistatė esąs iš Rusijos. Pasiteiravo, ar neatsisakyčiau susitikt privačiam pokalbiui. Kai neprieštaravau, dar pridūrė, kad jo pavardė – lietuviška. Jis esąs lietuvių kilmės. Žvilgtelėjęs į ant jo kaklo kabančią forumo svečio kortelę išties išvydau lietuvišką – Peteraičio – pavardę.

Ši aplinkybė pasirodė įdomi. Ko galėtų pageidauti lietuviško kraujo turintis rusas iš Toljačio?

Continue reading „Ilgos melo kojos”

Slaptai.lt skelbia 30-ies minučių trukmės videointerviu su Bairamu Safarovu – Azerbaidžano Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės pirmininku.

Vienas iš svarbiausiųjų Bairamo Safarovo (Bayram Seferov) vadovaujamos visuomeninės organizacijos tikslų – suburti visus iš Armėnijos okupuotų žemių pasitraukusius pabėgėlius. 

Tai – sudėtingas uždavinys. Pabėgėlių, kurie nukentėjo nuo Armėnijos ir jos sąjungininkės Rusijos agresijos, – per milijoną.

Kitas B.Safarovo organizacijos tikslas – kuo greičiau susigrąžinti prieš dvidešimt metų prarastas teritorijas.

Continue reading „Bairamas Safarovas: „Prarastas žemes Azerbaidžanas susigrąžins bet kokiu atveju“”

Šiandien portalo slaptai.lt svečias – Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili (Ferhad Bedelbeyli).

Lietuviams prof. F.Badalbeili labiau žinomas kaip profesionalus pianistas, dirigentas, daug koncertavęs Austrijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Turkijoje…

Mes taip pat jį pažįstame kaip aktyvų Azerbaidžano kultūros bičiulių fondo narį, principingą Azerbaidžano muzikų rėmimo centro įkūrėją, aistringą Azerbaidžano muzikinės kultūros misionierių.

Tačiau Lietuva nežino, jog prof. F.Badalbeili dar yra ir Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės narys.

Ši visuomeninė organizacija – nei politinė, nei karinė. Tačiau jos uždaviniai – ir kilnūs, ir tuo pačiu – sudėtingi. Ji trokšta susigrąžinti prieš du dešimtmečius iš Azerbaidžano klasta ir jėga atimtas žemes, įskaitant ir Kalnų Karabachą.

Continue reading „Prof. Farhadas Badalbeili: „Mano didžiausia svajonė – sugrįžti į gimtąjį Šušos miestą“”

Azerbaidžano sostinę Baku ir Hodžavendo rajoną skiria maždaug trijų šimtų kilometrų atkarpa. Įveikti ją galima maždaug per penkias valandas.

Šiandieninis kelias, vedantis į Hodžavendą, – tai senasis Šilko kelias, kuriuo iš Vakarų į Rytus ir atgal kadaise keliaudavo viduramžių prekeivių karavanai.

Dabar anuos laikus mena prie prabangių pakelės restoranų pastatytos stilizuotos kupranugarių varovų skulptūros.

Daugiau nei milijonas pabėgėlių  

Kodėl važiuoju į Hodžavendą? Nusigauti į šį regioną norėjau seniai. Ten gyvena apie 12 tūkst. nuo Armėnijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų agresijos nukentėjusių azerbaidžaniečių pabėgėlių.

Continue reading „Ilga kelionė į Hodžavendą”

Kai kada iš skaitytojų sulaukiu priekaištų, esą per daug pesimistiškai žvelgiu į politines, ekonomines bei kultūrines Lietuvos perspektyvas.

Galbūt skaitytojai teisūs – idealios tvarkos niekad nebuvo ir nebus. Todėl esą net nereikia norėti, jog viskas klostytųsi taip, tarsi žingsniuotume „rožėmis klotu keliu“.

Per didelis reiklumas gali tik išmušti norą dirbti, stengtis, braižyti ateities planus…

Užtat šiandien – būtent tokia diena, kai tikrai galima išvengti pesimizmo. 2014-ųjų spalio 27-osios rytas atnešė dvi džiugiai svarbias žinias.

Continue reading „Dvi geros žinios”

Портал злободневностей Slaptai.lt представляет первый комментарий журналиста Гинтараса Висоцкаса, знакомящий с IV Бакинским Международным Гуманитарным Форумом, и 50 фото, иллюстрирующие работу Форума.

В ближайшее время наши читатели смогут увидеть фото- и видеорепортажи о поездке автора в Нахичеванскуя Автономную Республику и Ходжавендский регион, населеный сотнями азербайджанских семей, принудительно изгнанных со своих земель.

{Смотреть все 50 фото здесь – http://slaptai.lt/index.php/fotoreportazas-is-ivykio-vietos/8456-azerbaidzano-sostine-tampa-intelektualu-traukos-centru.html}

Continue reading „Столица Азербайджана становится центром притяжения интеллектуалов”

« 1 2 »

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pirmąjį žurnalisto Gintaro Visocko komentarą, supažindinantį su 4-uoju Baku Tarptautiniu Humanitariniu Forumu, bei 50-imt nuotraukų, iliustruojančių šio Forumo darbą.

Artimiausiu metu mūsų skaitytojai galės išvysti žurnalisto G.Visocko foto ir video reportažus, pasakojančius apie kelionę į autonominę Nachičevanės respubliką bei Chodžavendo regioną, kur gyvena šimtai iš savo žemių prievarta išvytų azerbaidžaniečių šeimų.

Gintaras Visockas

Jei jus pakvietė dalyvauti Azerbaidžano sostinėje spalio – lapkričio mėnesiais rengiamame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, – dalyvaukite. Neteks gailėtis. Tai – įspūdingas renginys, nė kiek nenusileidžiantis Europoje ar Amerikoje rengiamoms panašaus pobūdžio humanitarinėms diskusijoms.

Šitaip teigiu remdamasis asmenine patirtimi: 2013-aisiais teko dalyvauti 3-iąjame Forume, šių metų spalio pirmosiomis dienomis – 4-ąjame Forume.

Taigi jau ketvirtą sykį azerbaidžanietiškame Forume dėl labiausiai neraminančių pasaulinių bėdų ginčijasi įtakingi, žinomi Europos, Amerikos, Azijos politikai, mokslininkai, ekonomistai, religiniai lyderiai. Ginčijasi atvirai, sąžiningai, nevengdami aštrių, dviprasmiškų, skaudžių temų.

Šio renginio svečiai vis garsiau prabyla, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas tampa intelektualiniu Davosu, kur „pačiu aukščiausiu lygiu diskutuojama apie visai žmonijai svarbius klausimus“.

Forumo dalyvių manymu, Azerbaidžano sostinėje Baku užsimezgusi tradicija puoselėti humanizmo ir tolerancijos idėjas turėtų būti tęsiama: 2010-aisiais darbą pradėjęs Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas privalėtų plušėti dar ne vieną dešimtmetį. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, atidarydamas plenarinę sesiją, pabrėžė, jog Forumas tikrai tęs darbą, nes „jis reikalingas mums visiems, norintiems taikos, siekiantiems tolerancijos ir abipusės pagarbos“.

Į šių metų 4-ąjį Baku Humanitarinį Forumą sugužėjo per 400 svečių. Pirmiausiai derėtų atkreipti dėmesį, jog į azerbaidžanietiškąjį Forumą atvyko buvę Baltijos šalių prezidentai: Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis, vadovavęs šaliai 2001 – 2006 metais, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras (2007 – 2011) ir buvęs Lietuvos prezidentas prof. Vytautas Landsbergis (1990 – 1992). Beje, Azerbaidžane jiems rodyta ypatinga pagarba.

Forume taip pat svečiavosi 14-a Nobelio premijos laureatų (garsių chemikų, fizikų, biologų): Arje Varšelis, Kurtas Viutrichas, Deividas Džonatanas Grosas, Piteris Artūras Daimondas, Tomas Kristijanas Ziudhofas, Ada Jionat,  Finas Kidlandas, Robertas Betsas Laflinas, Rudolfas Arturas  Markusas, Keri Benksas Mulis, Ervinas Neeras, Džordžas F.  Smutas, Teodoras Volfgangas Henšas ir Rudolfas Martinas Cinkernagelis.

Kuo ypatingas šių eilučių autoriui pasirodė 4-asis Baku Humanitarinis Forumas?

Lyginant su praėjusiųjų metų Forumu, dabar daug dėmesio skirta diskusijoms, ar pasaulis pajėgus sustabdyti karinius konfliktus. Buvęs Horvatijos prezidentas Stepanas Mesičius diskutavo, ką tarptautinė bendruomenė privalo daryti, slopindama imperine nostalgija kamuojamų šalių norą grobti svetimas žemes.

Buvę Estijos ir Latvijos prezidentai taip pat akcentavo, jog šiandieninis gyvenimas ypatingai neramus, todėl sugyvenimo, abipusės pagarbos ir tolerancijos paieškos – viena iš svarbiausių bei aktualiausių nūdienos temų.  

Gausių aplodismentų sulaukė aštri prof. V.Landsbergio kalba. Buvęs Lietuvos vadovas apgailestavo, jog didžiausia šių dienų Europos ir viso pasaulio aktualija lieka ta pati. Pasaulis neišmoko taikiai gyventi ir taikiai sugyventi. O valstybės, sergančios imperine nostalgija, vis įžūliau gviešiasi atgimti, vis pikčiau žvangina ginklais.

Prof. V.Landsbergis pastebėjo, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas turi galimybę tapti autoritetinga tarptautine diskusijų aikštele, kur būtų mokomasi siekti taikos. Mat išradingai paslėptas karas – vis tiek karas, kad ir kaip įmantriai slepiama agresija – vis tiek agresija…

Įsidėmėtina prof. V.Landsbergio pastaba, jog tarptautinės organizacijos privalo išmokt tramdyti atgimstančias imperijas.

Prof. V.Landsbergis taip pat minėjo, jog Azerbaidžanas kartais kritikuojamas dėl nedemokratiškumo. Bet ši islamo šalis niekad nieko nėra užpuolusi, okupavusi ir pavergusi.

Be kita ko, savo naftos ir dujų išteklius ji naudoja kur kas išmintingiau, padoriau ir sąžiningiau nei šių iškasenų turinčios kitos šalys. Ar ši aplinkybė nėra verta ypatingos pagarbos?

Įsiminė ir Azerbaidžano lyderio Ilchamo Alijevo kalba. Atidarydamas plenarinį Forumo posėdį Azerbaidžano prezidentas apgailestavo, jog šalis, kuriai jis vadovauja, vis dar neatgavusi karine jėga iš jos atimtų žemių. Iš Azerbaidžano atplėštos teritorijos sudaro 20 proc. visos šalies teritorijos. Apie milijonas azerbaidžaniečių neteko savo gimtųjų namų – tapo pabėgėliais. Nors tarptautinės organizacijos, įskaitant ir ESBO derybinę Minsko grupę, jau dvidešimt metų siekia, kad Armėnija pasitrauktų iš tankų ir automatų pagalba užgrobtų azerbaidžanietiškų žemių, nė viena šios grupės priimta rezoliucija – neįgyvendinta.

Tad per milijoną azerbaidžaniečių vis dar negali grįžti į savo gimtuosius namus. Tačiau azerbaidžaniečių bėdas tarptautinė bendruomenė kažkodėl linkusi pamiršti, ignoruoti, nepastebėti. Azerbaidžanietiškas skausmas dažnusyk ignoruojamas, jį dažnusyk užgožia kiti konfliktai – siriški, gruziniški, ukrainietiški, moldaviški… Azerbaidžaniečiai vis dažniau prabyla, jog tarptautinė bendruomenė taiko dvigubus standartus – esą Azerbaidžano bėdos ne tokios svarbios, aktualios ir reikšmingos kaip neramumai Sirijoje, Gruzijoje, Moldovoje ar Ukrainoje…

Taigi Azerbaidžanas iš abiejų pusių iki šiol suspaustas agresyvių imperijų. Nepaisant dirbtinų trukdžių ir diversijų oficialusis Baku per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė solidžių politinių, ekonominių ir kultūrinių pergalių. Azerbaidžanietiškos pergalės įmanomos dar ir todėl, jog šalis stengiasi išmintingai naudoti naftos ir dujų išteklius.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.10.14; 12:00

Tas maždaug pusvalandžio trukmės TV kanalo „History“ dokumentinis filmas apie žydų keršytojus, ieškojusius būdų, kaip nubausti vokiečius už Antrojo pasaulinio karo metais patirtas kančias, – negalėjo nesudominti.

Svarbiausius momentus ir detales pasižymėjau. Filmas ieško atsakymo į klausimą: ar būtina keršyti priešams, jeigu priešas jau nugalėtas? O jei verta, tai koks privalo būti keršto dydis – masinis, pasirinktinis, atsitiktinis?

Į šį filosofinį klausimą žvelgiama žydų akimis: ir tų, kurie nepritarė keršto planams, ir tų, kurie sąmoningai siekė nugalabyti kuo daugiau vokiečių, įskaitant ir niekuo dėtus civilius.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: žydų keršytojai iš “Nakam””

Po 2013-ųjų metų rudens vizito į Baku tarptautinį humanitarinį  forumą ėmiau domėtis, kas rašoma apie Azerbaidžano valstybę tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Imtis šios darbo skatino žurnalistinis smalsumas – noras kuo giliau pažinti šį puikų įspūdį palikusį musulmonišką kraštą.

Žinoma, visko aprėpti, kas rašoma apie Azerbaidžaną, – neįmanoma. Todėl negaliu savęs priskirti žurnalistams, kuriems viskas aišku bei akivaizdu. Juolab kad puikiai prisimenu sparnuotąjį posakį: „Rytai – subtilus dalykas“.

Tačiau per metus, stengiantis nepraleisti nė vieno straipsnio azerbaidžanietiška tema, man regis, pavyko apčiuoti keletą tendencijų. 

Continue reading „Apie Azerbaidžaną kalbėkime be išankstinio priešiškumo”