Hansas Joachimas Tidgė – Vakarų Vokietijos žvalgas, 1985 metais pabėgęs į VDR.
Būdamas aukštas Vakarų Vokietijos kontržvalgybos tarnybos BFW bendradarbis, specializavosi būtent šnipų iš VDR gaudyme. Jis dirbo žvalgyboje nuo 1966 metų.
Kolegos pastebėjo amžinai prislėgtą jo nuotaiką, alkoholizmą, dideles skolas ir nesugebėjimą įveikti gyvenimo nesklandumų.
Užverstas paskutinis Vladimiro Bogomolovo romano "Tiesos akimirka" puslapis. Dėmesio verta knyga. Perskaičiau atidžiai, pieštuku pasižymėdamas labiausiai įsiminusias vietas.
Tai – vienas iš tų nūnai itin retų atvejų, kai skaitymui skirtas laikas neatrodo sugaištas veltui, beprasmiškai. Nors iš pirmo žvilgsnio minėtas romanas mums, lietuviams, – menkai patrauklus. Primityviųjų patriotų akimis žvelgiant, net ir kenksmingas.
Mat romane nekritikuojami 1944-aisiais veikę sovietinės kontržvalgybos karininkai. Atvirkščiai – čia kuriami patrauklūs Antrojo pasaulinio karo metais veikusių karinės kontržvalgybos atstovų paveikslai. Knygos autoriaus V.Bogomolovo, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusio sovietinės armijos kontržvalgybos daliniuose, ir jo romano veikėjų tikrai nepavadinsi Lietuvos valstybingumo bičiuliais. "Tiesos akimirka" – kitoje barikadų pusėje.
Vakarų žiniasklaidoje – naujas dėmesio Edvardui Snoudenui plyksnys. Portalas WikiLeaks pranešė, kad Rusijoje Amerikos aktyvistai – CŽV, NSA, FTB ir JAV teisingumo ministerijos demaskuotojai – įteikė E.Snoudenui Semo Adamso premiją, skirtą specialiųjų tarnybų darbuotojams. Į Maskvą nuvyko E.Edvardo tėvas – Lonas Snoudenas. CŽV apgailestauja, kad perspėjimas dėl E.Snoudeno, padarytas 2009 metais, „prašapo“.
Daily Mail antraštė ironizuoja: „O premija už savo šalies išdavystę skirta… Edvardas Snoudenas išėjo iš pogrindžio Maskvoje, kad pasiimtų premiją už „sąžiningumą žvalgybinėje veikloje“. Daugelis laikraščių svarsto, kokią išvadą reikia padaryti iš E.Snoudeno poelgio: ar reikalinga policinė valstybė, ar reikia reformuoti NSA, kaip išvengti naujų demaskavimų…
Bet koks tiesioginis ir kiekvienas veiksmas tinkluose Sočio Olimpiados metu šalies slaptosioms tarnyboms bus visiškai skaidrus, atskleidė žurnalistinis tyrimas. Už saugumą per žaidynes atsakingas yra FSB kontržvalgybos tarnybos viršininkas Olegas Syromolotovas, tad tiekėjai vaikščioja pasitempę. Vakarų žiniasklaida stebisi „olimpinės korupcijos“ mastais ir tuo, kad niekas iš valdininkų kol kas nenubaustas.
Terorizmo grėsmė ir Kremliaus paranoja skatina Rusijos specialiųjų tarnybų vadovus kurti precedento neturinčią pasiklausymo sistemą, tvirtina straipsnyje The Guardian žurnalistai Andrejus Soldatovas, Irina Borogan ir Šonas Vokeris. A.Soldatovas ir I.Borogan atliko žurnalistinį tyrimą kartu su Citizen Lab ir Privacy International.
Continue reading „Sočis–2014: „sekimas bus visaapimantis, bet taip reikia””
Nuotraukų kolekcija iš Štazi archyvo, kurią neseniai rado Berlyno fotografas Simonas Meneris, leidžia dirstelėti į VDR slaptąją policiją iš mažai žinomos pusės, praneša "The Independent" korespondentė.
Rinkdamas medžiagą knygai, S.Menneris rado seriją nuotraukų kuriose vokiečių kontržvalgybos agentai nufotografuoti apsirėdę egzotiškais drabužiais.
Kai kurios nuotraukos fotografuotos mokant bendradarbius maskuotės pagrindų, sakoma straipsnyje. Po nevykusiai apsirengusio raudonu švarku ir marškiniais plačia apykakle vaikino nuotrauka – užrašas „nekaltas mamos sūnelis“, kitoje nuotraukoje kelkraštyje stovintis agentas su kuprine vaizduoja, kad jis keliauja autostopu.
Continue reading „Slaptos nuotraukos iš Štazi archyvo – maskarado kostiumų vadovas”
Amerikiečių žvalgo Ladislo FARAGOS "Protų karas", išleista Niujorke 1954 metais, jau 1956 metais buvo išversta į rusų kalbą. Jos inventoriaus numeris KGB bibliotekoje – pirmas. Nors verčiant knygą buvo praleisti "šmeižikiški autoriaus prasimanymai ir išpuoliai prieš SSSR", kagėbistai skaitė šį veikalą labai įdėmiai, su pieštuku rankoje. Knyga gerokai sutrinta.
Manome, kad L.Faragos samprotavimai apie propagandą, jos reikšmę, rūšis ir platinimo būdus bei metodus iki šiol nepaseno bei išlieka aktualūs šiandien.
NSA pripažino, kad duomenų rinkimo iš telefonų ir interneto mastai didesni, nei buvo žinoma anksčiau. Jeigu NSA neįstengia prieiti prie įrangos, pasitelkiama CŽV „juodųjų krepšių komanda“, pasakoja specialistas. Paviešinimas padarys milžinišką žalą Amerikos žvalgybai – štai kodėl JAV taip trokšta susigrąžinti Edvardą Snoudeną ir jo kompiuterius.
Edvardas Snoudenas ir Glenas Greenwaldas sugalvojo, kaip atsikirsti tiems, kas juos vadina išdavikais ir pornografais, rašo tinklaraštyje Foreign Policy žurnalistas Elias Grollis. Jis siūlo pavadinti tai „Didele Snoudeno „įsukimo“ kampanija“. Jos pavyzdėlis – G.Greenwaldo interviu praėjusį savaitgalį apie tai, kad E.Snoudenas turi NSA metodų „detalias schemas“ ir gali padaryti Jungtinėms Amerikos Valstijoms apokalipsinės žalos.
Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.
Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".
Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje.
Šiandien puiki proga prisiminti maždaug dvidešimties metų senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje.
Taigi 1994-ųjų vasaros pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas taikias priemones. Tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog rusiškų ultimatumų čečėnai neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis. Ginsis atkakliai, narsiai, pasiaukojančiai.
Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos: visi suprato, jog karas – neišvengiamas. Bet karo niekas nebijojo. Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo neapibrėžtumas: karas ar taika? Jie lyg ir nebijojo pačio blogiausio varianto. Juos labiausiai vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios, tai vėl atnaujinamos Kremliaus – Grozno derybos.
Continue reading „Nejaugi Vilnius tėra Maskvos priemiestis?”
„Vienoje kelionėje specialiajame traukinyje naktį į vieną vyriausybinį kupė įleido švedę, kitoje – prancūzę. Hamburge į liukso numerį dažniausiai ateidavo žurnalistė, Berlyne – moteris iš Jugoslavijos, Paryžiuje – garsi publicistė. Prostitutės irgi ateidavo“, – taip "Die Welt" aprašo dosjė, pateiktą 1974 metų gegužės 1 dieną VFR kancleriui Viliui Brantui.
Pasak žurnalisto Villio Kulkės, kancleris buvo šokiruotas, bet ne dėl turinio, o dėl to, kad tie faktai buvo išvardyti raštu oficialiame protokole. Faktai jam buvo ne naujiena, rašo straipsnio autorius, nes buvo kalbama apie jį patį.
Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Vilis Brantas ir jo erotinis dosjė”
Pjeras Boregaras, brigados generolas (1818 – 1893) – Konfederatų (pietiečių) armijos karininkas pilietinio karo metais Amerikoje, organizavęs išplėtotą šnipų tinklą.
Gimęs Luizianoje, Pjeras Boregaras 1838 metais baigė JAV Karo akademiją. Dalyvavo kare su Meksika. 1861 metais buvo Karo akademijos Vest-Pointe Niujorko valstijoje viršininkas (tiesa, tik penketą dienų; buvo pašalintas po to, kai pareiškė, kad jeigu prasidėtų karas, jis prisidės prie pietiečių).
1861 metų balandžio 12-ąją P.Boregarui pavaldus artilerijos padalinys paleido pirmąsias pilietinio karo salves, apšaudydamas Samtero tvirtovę Čarlstono prieplaukoje Pietų Karolinos valstijoje. P.Boregaras kariavo ir kaip kovų vadas, ir kaip žvalgybos vadovas, sugebėjęs pasižymėti abiejuose postuose.
Jis pavedė vienam iš savo karininkų, kapitonui Tomasui Džordanui, suformuoti šnipų tinklą Vašingtone. Pagrindinis agentas buvo Roza Grinhau, turtinga matrona, neretai rengusi savo namuose kviestinius pietus, per kuriuos prisirinkdavo politinės ir karinės žvalgybos duomenų.
Continue reading „Pagrindinis generolo Pjero Boregaro agentas buvo turtinga matrona”
Haris Goldas (Harry Gold, 1910–1972) – amerikiečių chemikas, tiesiogiai dalyvavęs „atominės šnipų grupės“ veikloje. Atliko pagrindinio grupės agento Klauso Fukso kurjerio vaidmenį.
Tikroji Hario Goldo pavardė Henrikas Goldonickis. Jis gimė Rusijoje, bet jau 1914 metais jo šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. 1922 metais H.Goldas tapo Amerikos piliečiu. Jis studijavo taikomąją chemiją Pensilvanijos universitete, o vėliau lankė Drekselio technologijos institutą Haviero universitete.
H.Goldo bendradarbiavimas su sovietų žvalgyba, sprendžiant iš visko, truko nuo 1934 metų baigiant 1945 metais.
Jis perduodavo rusams slaptą informaciją apie Amerikos atominę programą, kurią pats gaudavo iš britų mokslininko K.Fukso ir mechaniko Deivido Gringlaso, dirbusių atominėje laboratorijoje Los Alamose.
Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: “atominės šnipų grupės” atstovas Haris Goldas”
Oficialioji Amerikos valdžia kategoriškai neigia informaciją, esą Rusijos šnipei Anai Čapman buvo beveik pavykę sugundyti aukšto rango JAV prezidento Barako Obamos atstovą.
Tokius paneigimus oficialusis Vašingtonas šiandien skelbia įtakinguose Vakarų leidiniuose.
Pirmuosius pareiškimus, jog Rusijos žvalgybos atstovė Ana Čapman į lovą mėgino nusitemti svarbias pareigas Barako Obamos administracijoje užimantį pareigūną ir tai jai “beveik pavykę”, pareiškė BBC.
Continue reading „Vašingtonas neigia, jog Anai Čapman pavyko sugundyti aukšto rango JAV politiką”
Viljamas Bellas (William Bell, 1921) – “HUS Auircraft Korp.” tarnautojas, suimtas už slaptos medžiagos apie konstruktorių projektus pardavimą Lenkijos žvalgybos atstovui Marianui Zacharskiui. Viljamas Bellas gavo apie 110 000 dolerių grynaisiais ir aukso monetų maždaug už 60 000 dolerių.
Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: už išdavystę – 110 tūkst. dolerių grynaisiais”
Bundesnachrichtendienst – Federacinės Vokietijos žvalgybos tarnyba. Ši Vakarų Vokietijos žinyba buvo atsakinga už užsienio žvalgybą.
Įsteigta 1956 metais nacistinės agentūros, veikusios antrojo pasaulinio karo metais prieš Sovietų Sąjungą vadovaujant generolui Reinhardui Gelenui (Reinhard Gehlen), pagrindu.
Šeštajame dešimtmetyje Amerikos CŽV kontroliavo per R.Geleną visos Vakarų Vokietijos žvalgybos veiklą. Laikui bėgant jis įgijo savarankiškumą. Kaip ir BFV (kontržvalgybos tarnyba), BND istorijoje galima išskirti du pagrindinius etapus: „šaltojo karo“ ir susivienijusios Vokietijos po 1990 metų.
Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: BND nesėkmės”
Žozefina Beiker (Josephine Baker, 1906 – 1975) – amerikietė, užsiiminėjusi žvalgybine veikla prieš vokiečius Prancūzijoje antrojo pasaulinio karo metais.
Kilusi iš Sent-Luiso, trečiajame dešimtmetyje ji buvo viena iš žymiausių juodaodžių žvaigždžių Brodvėjaus scenoje. Triukšmingai debiutavusi Paryžiuje 1925 metais, Žozefina Beiker pasiliko Prancūzijoje ir 1937 metais jai buvo suteikta Prancūzijos pilietybė.
Kai 1939 metų rugsėjį Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, Žakas Abtey (Jak Abtey), Prancūzijos karinės žvalgybos tarnybos (Antrasis biuras) Paryžiaus kontržvalgybos skyriaus viršininkas, užverbavo Ž.Beiker, ir ji tapo jo slapta informatore (kaip ir vokiečiai, prancūzai tokius nesavanaudiškus agentus vadino „garbės agentais“). Iš pradžių Ž.Abtey rimtai būgštavo, kad amerikietė iš tikrųjų gali būti dviguba agentė, kaip legendinė Mata Hari. Bet Ž.Beiker jį užtikrino, kad yra pasirengusi dėl Prancūzijos paaukoti gyvybę, jeigu to prireiks.
Continue reading „Juodaodė Žozefina Beiker buvo “garbės agentė””
Nuo 2013-ųjų metų sausio 1-osios dienos įsigaliojus Kriminalinės žvalgybos įstatymui Generalinė prokuratūra peržiūrėjo ir atitinkamai pakoregavo poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamybę užtikrinimą nuostatas, suderino jas su naujojo įstatymo reikalavimais.
Pažymėtina, kad Kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių ribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.
Continue reading „Įgyvendintos Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatos”
Morisas Bergas gimė rusų emigrantų šeimoje. Žaidė beisbolą iš pradžių mokyklos komandoje Njuarke Nju Džersio valstijoje, o paskui – studentų komandoje Prinstono universitete, kur studijavo užsienio kalbas.
Baigęs universitetą M.Bergas pradėjo žaisti “Brooklyn dodgers” komandoje. Taip prasidėjo jo 16-os metų trukusi profesionalo karjera beisbole. 1934 metais kaip sporto turistas M.Bergas apsilankė Japonijoje, kur Amerikos žvalgybos pavedimu nufotografavo Tokijo uostą ir įvairių karinių objektų.
Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: amerikiečių beisbolininkas – slaptasis agentas”
Hektoras Baivuoteris – britų žurnalistas, buvęs Didžiosios Britanijos žvalgybos slaptasis agentas, dar trečiajame dešimtmetyje nusakęs bendrą japonų karinę jūrų strategiją, kurią paskui japonai pademonstravo per antrąjį pasaulinį karą.
Hektoras Baivuoteris (Hector Baywater, 1884 – 1940) gimė Anglijoje, bet jaunystėje keletą metų gyveno Brukline (Niujorke, JAV). 19-metis jis jau tapo laikraščio “New York Herald” reporteriu. Savo žurnalistinę karjerą H.Baivuoteris pradėjo nuo to, kad sudarinėjo informacinius intarpus į dideles medžiagas, skirtas 1904–1905 metų rusų–japonų karo įvykiams vertinti. Jis lengvai rašė, nes gerai išmanė karinius laivus ir nuo vaikystės gyvai domėjosi ta tema.
Continue reading „Tikri ir prasimanyti žurnalisto Hektoro Baivuoterio karai”
Viljamas Astoras – senas prezidento Franklino Delano Ruzvelto draugas ir rėmėjas, 1941 metais paskutinis paskirtas į Amerikos žvalgybos tarnybų veiklos užsienyje koordinatoriaus postą (1-ojo rango kapitonas, 1891 – 1959).
Per pirmąjį pasaulinį karą būdamas leitenantas jis tarnavo JAV KJP ir dalyvavo mūšiuose Europoje. 1927 metais kartu su Kermitu Ruzveltu įsteigė slaptą draugiją „Kambarys“.
Tarp įtakingų narių buvo bankininkas Winthropas W. Aldrichas ir diplomatinės tarnybos valdininkas Davidas K. E. Briusas. Kai kurie „Kambario“ dalyviai, pavyzdžiui, buvęs MI 6 bendradarbis, žinojo apie žvalgybą ne iš nuogirdų.
Continue reading „“Šnipinėjimas reikalauja pinigų, vadinasi, be bankų niekaip neišsiversi””
