Iš skandalų neišbrendantis Jozefas Blateris. Youtube.com nuotr.

Neseniai įvyko buvusio Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos vadovo Jozefo Blaterio „privatus susitikimas“ su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tačiau daug įdomiau, kokia proga FIFA prezidentas prieš keliolika metų Maskvos restorane gėrė konjaką su Rusijos „kortų karaliumi“?

Parodęs pirštu į parako statinę

Likus mėnesiui iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios, Vokietijos TV kanalas ARD pranešė, kad Rusija neįsileidžia jiems kuriančio žurnalisto Hajo Zepelto (Hajo Seppelt). Dėl to subruzdo žurnalistų organizacijos, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir net kanclerė Angela Merkel pakėlė balsą. Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) paskelbė oficialų pareiškimą Rusijos pusę turint paaiškinti tokį akibrokštą. Rusijos pasiuntinybė Vokietijoje pripažino, kad šis žurnalistas įrašytas į nepageidaujamų jų šalyje asmenis, tačiau viza jam išduota ir jis galės dirbti čempionate tokios pačiomis teisėmis kaip ir visi.

Viskas baigėsi tuo, kad Zepeltas pats atsisakė vykti Maskvą, kaip pasakė kolegoms – nusprendė kartu ARD vadovais, iš Federalinės kriminalinės policijos  tarnybos (BKA) ataskaitos sužinoję, kad Rusijoje jis negalėsiąs jaustis saugus. Tą patį jam patarė ir užsienio reikalų ministras. Mat Rusijos tyrimų komitetas irgi pasakė savo žodį: žurnalistui būnant Rusijos teritorijoje tyrėjai pasistengsią apklausti žurnalistą baudžiamojoje byloje, iškeltoje buvusiam šalies dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui. Į JAV pabėgęs ir žiniasklaidoje visaip išgarsėjęs pabėgėlis Grigorijus Rodčenkovas tėvynėje įtariamas piktnaudžiavimu ir kitais nusikaltimais.

Vienas Valstybės dūmos deputatas apie vokiečių žurnalistą pasakė: jis „vykdo užsakymą diskredituoti Rusijos sportą“. Daugelis Rusijoje ant jo griežia dantį: „Vakarų užsakymu jis sutrypė į purvą didžiąją sporto valstybę“. Šiaip jau jis išgarsėjo kaip atkakliausias kovotojas su draudžiamų preparatų vartojimu sporte. Jo sukurtose dokumentiniuose filmuose tuo kaltinami ne vienos valstybės sporto veikėjai: buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, Kinijos, Kenijos, Meksikos, Šiaurės Korėjos, Didžiosios Britanijos. Britams atėjo eilė po to, kai ARD parodė tris filmus su liudijimais prieš Rusijos sporto veikėjus. Rusai labiausiai ir nukentėjo: Tarptautinis olimpinis komitetas neleido Rusijai dalyvauti 2016 vasaros žaidynėse Brazilijoje kaip valstybei, tas pats atsitiko šių metų žiemos žaidynėse Japonijoje ir tuo, atrodo, nesibaigs.

Naujame filme, parodytame šių metų pradžioje, Zepeltas suteikė žodį Jungtinėse Valstijose slapstomam Rodčenkovui ir pasakė, kad jo pėdsakus uostinėja Rusijos specialiosios tarnybos; Rusijos olimpinio komiteto vadovas esą pareiškęs: „Rodčenkovą reikia sušaudyti!“ Likus kelioms savaitėms iki pasaulio futbolo čempionato Rusijoje pradžios, buvęs laboratorijos vadovas vėl prabilo – šį sykį apie tai, kad 2014 metais buvo suklastoti Rusijos futbolininkų dopingo kontrolės mėginiai: esą sporto ministras Vitalijus Mutka jam nurodęs, kad neturi būti „teigiamų“ (rodančių vartojus draudžiamus preparatus) futbolininkų mėginių. „Jis buvo mano viršininkas, ir aš padariau taip, kaip jis įsakė.“ (Rusijos rinktinei šiame čempionate didele persvara nugalėjus pirmuosius du varžovus, JAV dopingo kontrolės tarnybos vadovas paragino FIFA patikrinti Rusijos futbolininkus, kaip tai daroma sportininkams nelauktai pasiekus labai gerų rezultatų.)

Vokiečių žurnalistas tvirtina, kad Rusijoje gyvuoja valstybės palaikoma dopingo sistema su didžiuliu priedangos aparatu, iš kur ir tampoma už virvučių. Visas sportas Rusijoje yra visiškai kontroliuojamas vyriausybės ir Sporto ministerijos. Valstybės įvaizdžiui ir prestižui pasaulio akyse pagerinti nėra tinkamesnio instrumento nei sportas. Dėl to ir olimpinės žaidynės Sočyje, ir Pasaulio futbolo čempionatas. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „geriau nei kas kitas pasaulyje suprato, kad per sportą galima daryti politiką. Tamsiąją pusę mėginama pakišti po dangčiu, tačiau tai yra kaip parako statinė, kuri kada nors tikrai sprogs.“ Dėl šių žodžių ir visa kita Hako Zepeltas Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „parsidavėliu žurnalistu“. O į Maskvą atsisakė vykti todėl, kad esą „išsigando“.

Buvusio prezidento padangėje lieka apsiniaukę 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas čempionato dienomis priėmė keleto valstybių vadovus, o neseniai įvyko jo „privatus susitikimas“ su vienu „aistruoliu“, atvykusiu, kaip paaiškino žurnalistams, „pasimėgauti Pasaulio čempionatu“. Pats atvykėlis, buvęs Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos prezidentas Jozefas Blateris, valstybinei naujienų tarnybai TASS pasakė, kad „truputį pasikalbėjome, be kita ko, prisiminėme 2010 m. gruodžio 2 d. įvykius (tą dieną FIFA vykdomojo komiteto nariai balsavo dėl to, kurioms dviem valstybėms suteikti teisę rengti 2018/2022 metų Pasaulio futbolo taurės turnyrus, nugalėjo Rusija ir Kataras – red.). Tada jis (Putinas – red.) buvo vyriausybės pirmininkas. Jam pranešė, kad Rusija laimėjo teisę rengti pasaulio čempionatą ir jis tuojau pat atskrido į Ciurichą, kur surengė spaudos konferenciją. Toliau mes kalbėjomės tik apie pasaulio čempionatą“. Jau anksčiau Blaterio spaudos sekretorius pranešė žurnalistams, kad buvusį FIFA vadovą atvykti į Pasaulio čempioną pakvietė Rusijos prezidentas, su kuriuo jį daug metų sieja „artimi santykiai“, Rusija įgijo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą tuo laikotarpiu, kai FIFA prezidentu buvo Blateris.

FIFA emblema

Rusiškai rašantis armėnų leidinys (Rusarminfo.ru) pranešė, kad Blaterį kelionėje į Maskvą atlydėjo sugyventinė ir ta „labai graži moteris, kurios nuotrauka kabo labiausiai matomoje vietoje Blaterio namuose Ciuriche“, esanti armėnė. NTV priminė ankstesnius Jozefo Blaterio žodžius, kad Pasaulio čempionato Rusijoje rengėjų pastangos nusipelno didžiausių pagyrimų ir kad jis iki paryčių negalėjo užmigti po Rusijos rinktinės pergalės prieš Egiptą. Dar kiti parašė, kad atvyko 82 metų „buvęs“ ir tiek.

Tuo tarpu didieji leidiniai pasistengė paaiškinti, kodėl „Putino kvietimu“. RT: FIFA etikos komitetas nušalino Blaterį nuo veiklos, susijusios su futbolu, šešeriems metams ir jis atvyko į Pasaulio čempionatą kaip privatus asmuo. TASS paaiškino, dėl ko nušalino: jo nurodymu FIFA pervedė 2 milijonus Šveicarijos frankų Europos futbolo asociacijų federacijos (UEFA) prezidentui Mišeliui Platiniui 2011 metais. Tačiau „Blaterio atvykimas nėra FIFA etikos komiteto sprendimo pažeidimas, nes buvęs futbolo veikėjas pasaulio čempionato rungtynes lanko kaip privatus asmuo“. RBK pranešė ne tik apie FIFA etikos komiteto sprendimą: 2015 metų rugsėjį Blateriui ir Platiniui iškėlė baudžiamąją bylą. Pagrindas pradėti tyrimą buvo tai, kad Blateris išmokėjo Platiniui 2 milijonus Šveicarijos frankų kaip atlygį už darbą specialiuoju patarėju FIFA 1998–2002 metais. 2018 metų gegužę prancūzų leidinys „Le Monde“ pranešė, kad Platinis atleistas nuo visų kaltinimų.

Apie tai, kad „Šveicarijos prokuratūra atsiėmė kaltinimus buvusiam UEFA prezidentui dėl korupcijos“, gegužės pabaigoje paskelbė daugybė rusiškai rašančių leidinių. Esą tai leidiniui „Le Monde“ pasakė Platinio interesams atstovaujantis advokatas, gavęs prokuroro laišką: byla nutraukiama trūkstant įkalčių. Pats Blateris Twitter‘yje parašė: „Tai geras ženklas man. Aš nekantriai laukiu tolesnių įvykių.“ Laukia greitai stosiant giedrą Blaterio padangėje ir daugybė jo gerbėjų Rusijoje. Tuo tarpu tolesni įvykiai gali susiklostyti ir priešingai jų lūkesčiams. Blateris jam iškeltoje byloje įtariamas aplaidžiu pareigų vykdymu ir grobstymu, taigi 2 milijonai frankų Platiniui – tik vienas epizodų. Kita vertus, Platinio advokatas žurnalistus suklaidino. AFP prokuratūroje sužinojo: tyrimas dėl korupcijos buvusio UEFA prezidento atžvilgiu nenutrauktas ir radusis naujų įkalčių jis bus tęsiamas toliau.

Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad Blateris pastarąjį kartą viešai lankėsi užsienyje 2015 metų vasarą – kaip tik Rusijoje, kai Sankt Peterburge vyko Pasaulio futbolo čempionato atrankos turnyro burtų traukimo ceremonija. Tada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė FIFA prezidentą Jozefą Blaterį esant ypatingai nusipelniusį tarptautinį sporto veikėją. „Jeigu kas ir vertas Nobelio premijos, tai būtent tokie žmonės“, – pasakė jis šveicarų TV ir radijo kompanijai RTS.  Jis asmeniškai netikįs nė vienu žodžiu iš to, kas kalbama apie Blaterio korupciją.  Žurnalistai prisiminė kolegos Endriu Dženingso žodžius, kodėl Blateris vengia rodytis už Šveicarijos sienų – kurio nors miesto gatvėje sustos policijos automobilis ir šerifas pasakys: „Prašom sėstis, ponas Blateri“. Tuo tarpu Rusijoje jis gali jaustis saugus.

Neregėto masto sąmokslas

Beje, ir Jozefas Blateris – tik vienas įtariamų tyrime, kurį nuo 2015-ųjų pavasario atlieka Šveicarijos prokurorai. Visuomenė apie tai sužinojo po to, kai gegužės 27-osios ankstyvą rytą šveicarų policija Ciuricho viešbutyje sulaikė penkis aukšto rango FIFA veikėjus. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad sulaikytieji ir kiti su FIFA susiję asmenys įtariami „kriminalinio pobūdžio“ veikimu ir „neteisėtu praturtėjimu“ vykstant varžytuvėms dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatus. Šveicarai taip pat pranešė, kad tyrimą dėl galimos korupcijos FIFA veikloje nepriklausomai nuo jų, tačiau derindama veiksmus atlieka su JAV teisingumo ministerija.

Amerikiečiai ta proga žurnalistams prikalbėjo tiek ir tiek. JAV generalinė prokurorė Loreta Linč pasakė, kad Federalinis tyrimų biuras su kitomis žinyboms atskleidė iki tol neregėto masto sąmokslą: pradedant 1991 metais dvi futbolo valdininkų kartos, naudodamosi savo postais, ėmė „milijonų dolerių“ kyšius iš marketingo kompanijų mainais į komercines teises FIFA turnyruose. JAV mokesčių tarnybos vadovas Ričardas Veberis: geriausi pasaulio finansų detektyvai ir šios srities specialieji agentai išaiškino sudėtingas pinigų plovimo schemas, aptiko dešimtis milijonų dolerių, slepiamų lengvatinio apmokestinimo zonose – Honkonge, Kaimanų saloje, Šveicarija. „Iš tikrųjų vyko pasaulinis sukčiavimo čempionatas ir dabar mes parodėme FIFA raudonąją kortelę“. FTB direktorius Džeimsas Komis: „Šveicarijoje suimti asmenys reguliariai naudojosi amerikiečių finansine sistema savo transakcijoms slėpti“.

FTB visą tai narpliojo ketverius metus, o ant pėdsakų užėjo tirdami kai kurių Rusijos organizuotų nusikalstamų grupuočių veikimą. „The New York Times“ parašė amerikiečių tyrėjus supratus, kokį milžinišką darbą reikia atlikti, kad būtų iki galo atskleistos „galingiausios sportinės organizacijos“ paslaptys. Teisingumo ministerijos atstovas: „Procesas gali užtrukti ne vienerius metus“.

2016 metų pavasarį FIFA pripažino tyrėjų išvadą, kad buvo papirkinėjami vykdomojo komiteto nariai, kurių balsai lėmė 1998 ir 2010 metų pasaulio čempionatų šeimininkais būti Prancūziją ir Pietų Afrikos Respubliką. FIFA teisininkai kreipėsi į Niujorko apygardos teismą, kur atkeliavo FIFA valdininkų korupcijos byla, su prašymu pripažinti organizaciją nukentėjus nuo atsakovų  ir išieškoti iš jų ne mažiau kaip $38 milijonų žalai atlyginti; žala gali ir padidėti, nes federacija tebekenčia dėl jos reputacijos pažeminimo.

FTB ir antrankiai

2017 metų pavasarį Prancūzijos prokuratūra ėmėsi tyrimo dėl galimo papirkinėjimo renkant šalis, 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatų šeimininkes. Įtariama korupcija, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nusikalstamas susitarimas. Prancūzų tyrėjai apklausė buvusį FIFA prezidentą Jozefą Blaterį. Šveicarijos tyrėjai daugiau tylėjo. Praėjusių metų vasaros pradžioje šios šalies generalinis prokuroras Michaelis Lauberas žiniasklaidai pranešė, jog tiriamos 25 bylos dėl korupcijos Tarptautinėje futbolo federacijoje.

Toliau iškinamasi dėl įtarimą keliančių 172 pervedimų Šveicarijos bankuose tuo laikotarpiu, kai buvo varžomasi dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų turnyrus. 2017 metų pabaigoje „Le Monde“ parašė, kad praėjus 7 metams tuos rinkimus dengia „paslapties skraistė“. Šveicarijos prokurorai patikrino 180 pranešimų su įtarimais pinigų plovimu. Iš 22 tada balsavusiųjų FIFA vykdomojo komiteto narių trylika buvo nušalinti, pasitraukė arba jų veiksmai tiriami.

Šių metų vasario pradžioje sužinojome, kad Jungtinėse Valstijoje vykdomas platus tyrimas dėl didžiausių tarptautinių organizacijų (Tarptautinis olimpinis komitetas, futbolo ir lengvosios atletikos federacijos) ir marketingo kompanijų galimai neteisėtos veiklos. JAV prokurorai atkreipė akis į kompaniją „Helios Partners“, kuriai padedant ne viena valstybė laimėjo teisę rengti didelius sporto forumus. Amerikiečių manymu, rašoma, Rusija gavo teisę vykdyti 2014 olimpiadą Sočyje ir dabar pasaulio čempionatą padedant ir šios kompanijos neteistiems veiksmams. Kitame tyrime, „New York Times“ duomenimis, aiškinamasi įtarimus Alimžanui Tochtachunovui („Taivančik“). „Be valstybinių suėmimo orderių ir šaukimų į prisiekusiųjų teismą, amerikiečių leidinio autoriaus nuomone, gali būti kaltinamųjų išvadų, laikomos paslaptyje iki to momento, kai korumpuoti Rusijos veikėjai pasirodys tokiose vietose, kur juos galima suimti ir perduoti į JAV teisingumo rankas.“

PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone

Visiškai neseniai „The Daily Beast“ suteikė žodį škotų žurnalistui  Endriu Dženingsui: „FTB tyrimas dar toli gražu nebaigtas.“ Britų leidinys pritaria savo pašnekovui: „Žaidimas dar nebaigtas.“ Škotų žurnalistas penkiolika metu tiria korupciją aukštuosiuose FIFA sluoksniuose, parašė apie tai ne vieną knygą. „Blateris ir FIFA vadovybė atitinka visus organizuotos nusikalstamos grupuotės požymius, – prieš keletą sakė vokiečių leidiniui „Bild am Sonntag“. – Korupcijos ir apgaulės mastas užgniaužia kvapą.“ Jis tvirtina, jog pradedant  2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatu teisė rengti šiuos turnyrus buvo perkama. Kai kuriais atvejais ne tiek šalys geidė tapti rengėjomis per kyšius, kiek jų reikalavo balsuotojai.

Kaltindamas kitus pripažino buvus slaptą susitarimą

2015 metų spalio pradžioje FIFA etikos komitetas nušalino Jozefą Blaterį ir Mišelį Platinį nuo pareigų 90 dienų. Paskutinėmis mėnesio dienomis Blateris Rusijos naujienų tarnybai TASS kiek praskleidė tiek triukšmo sukėlusių rinkimų kulisus. Anot jo, 2010 metais buvo vidinis įsitikinimas, kad vienas Pasaulio čempionatas vyks Rusijoje – Rytų Europos valstybėje dar ne karto nebuvo tokio turnyro, o 2022-ųjų metų varžybų rengėja regėjosi JAV. Tad pasaulio čempionatų šeimininkėmis būtų tapusios dvi pagrindinės politinės pasaulio jėgos. Viskas klostėsi sklandžiai iki Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi susitikimo su Kataro princo įpėdiniu – dabartiniu emyru. Tada Sarkozi pasakė Platiniui, kad 2022 metais neblogai būtų nuvažiavus į Katarą. Tai sumaišė visas kortas. Rinkimuose amerikiečiai turėjo laimėti prieš Katarą santykiu 12:10. Tačiau po to keturi Europai atstovaujantys FIFA vykdomojo komiteto nariai perėjo į Kataro pusę. Užuot džiaugęsi dviem puikiais pasaulio čempionatais, Rusijoje ir JAV, „mes kalbame apie FIFA krizę“.

Šis Blaterio interviu žiniasklaidoje sulaukė piktų, net sarkastiškų atgarsių. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: iki šiol visi manė, kad pasaulio čempionatų rengėjai išrenkami balsavimu, tuo tarpu Blateris pripažįsta, kad dėl to galima tiesiog susitarti! Futbolui padedant, gelia vokiečių laikraštis Blateriui ir Putinui, „mūsų žydrojoje planetoje vis dėlto surado vienas kitą du žmonės, apie kuriuos ir nepagalvosi, kad jie galėtų turėti bičiulių“. Blaterio žodžiais itin pasipiktinta Didžiojoje Britanijoje, kuri 2010 metų rinkimuose triuškinamai pralaimėjo Rusijai. „The Telegraph“ suteikė žodį Anglijos futbolo asociacijos direktorių tarybos pirmininkui Gregui Daikui: norėta susitarti dar iki balsavimo, tad galima teigti buvus sandėrį. Anglai savo paraiškos palaikymui išleido 21 milijoną svarų sterlingų ir dabar būtų neblogai susigrąžinti šiuos pinigus. Laikraštis „The Australian“: tai kam Australija, irgi pretendavusi į 2018 metų turnyro šeimininkes, išleido 45 milijonus savo dolerių, jeigu iš anksto buvo susitarta, kad čempionatas teks Rusijai? Britų „Mirror“ sarkastiškai klausė, ar tik Blateris nesiekia apsišaukti nepakaltinamuoju: užsimojęs apjuodinti Platinį jis apkaltino pats save – ar tai ne beprotystė? Ar tik nesirengia Blateris, šitaip dėkojantis Vladimirui Putinui už paramą, prašytis  politinio prieglobsčio Rusijoje – nepavykus apsimesti bepročiu?

BBC atkreipė dėmesį, kad TASS neteisingai išvertė į rusų kalbą Blaterio pasakyta angliškai: „Dėl čempionatų, mes susitarėme, kad tai bus Rusija, nes Rusijoje, Rytų Europoje (…), o 2022 metais grįšime į Ameriką.“ Ne „buvo vidinis įsitikinimas“, o tiesiog „susitarėme“… Beje, leidiniui „The Financial Times“ Blateris papasakojo apie aukštųjų FIFA vadovų sprendimą dėl 2018 metų pasaulio čempionato („suderintą, tačiau ne raštiškai“) be kokių nors dviprasmybių: „Susitarėme, kad palaikysime dvi didžiąsias valstybes: Rusiją ir JAV.“ Balsavimą dėl JAV sužlugdė Platinis, atidavęs savo balsą Katarui. Tada pralaimėjusios  šalys pradėjo „FIFA žlugdymo kampaniją.“

Su žmogumi, kuris aplošė pusę pasaulio

Rusijai laimėjus FIFA vykdomajame komitete vykusius rinkimus dėl 2018 metų pasaulio čempionato, jau po kelių dienų Rusijos paraiškos pateikimo komiteto narys, FIFA garbės narys Viačeslavas Koloskovas papasakojo apie tai, kas „laikyta paslaptyje ir tik dabar galima atskleisti“. Vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas ne tik žodžiais palaikė paraišką, tačiau ir slapta susitiko su mažiausiai trečdaliu FIFA vykdomojo komiteto narių. Aktyviai talkino dirigentas Valerijus Gergijevas, atvedęs Blaterį, gerą savo pažįstamą, į Rusijos komitetą. Pats Koloskovas pažįstamas su Blateriu nuo 1980 metų, jie buvo nenugalima pora teniso kortuose. „Aš buvau 100% tikras, kad savo balsą Blateris atiduos už Rusiją.“

Milijardierius Romanas Abramovičius. Reuters nuotr.

Tada, 2010-ųjų pabaigoje, kai Ciuriche Jozefas Blateris paskelbė Rusiją tapus 2018 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininke, Maskvos delegacijos nariai netvėrė savo kailyje, o pirmoje eilėje sėdėjęs milijardierius Romanas Abramovičius nė nemirktelėjo. Tarytum būtų žinojęs, pastebėjo vienas žurnalistas, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvęs britų specialiosios tarnybos MI-6 agentas Kristoferis Stilas irgi aiškinosi, kaip Rusijai pavyko gauti teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Jo duomenimis, svarbų  vaidmenį suvaidino Abramovičius (vieno garsiausių Anglijos futbolo klubų savininkas) ir kiti oligarchai, taip pat valstybinė kompanija „Gazprom“. Rusijos futbolo akademijos prezidentą Abramovičių pirmą kartą tarp aukštų FIFA veikėjų pastebėjo 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje; ten vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu jis bendravo ir su Blateriu. 2013 metų gruodį milijardierių, savo ištaigingąja jachta užplaukusį į Niujorką, apklausė FTB. Jo advokatas paaiškino amerikiečius domėjusius, kokiu būdu Rusija gavo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą – amerikiečiai įtaria šiame reikale buvus „korupcijos sudedamąją“.

2016-aisiais FIFA partneriu tapo Rusijos valstybinė kompanija „Gazprom“. Žurnalistai atskleidė, kad likus kelioms dienoms iki balsavimo viena „Gazprom“ bendrovių sudarė sutartį su Kipro naftos kompanija „Petrolina“, priklausančia FIFA vykdomojo komiteto nariui; po kontrakto pasirašymo „Petrolinos“ pajamos padidėjo vienu trečdaliu. Tas vykdomojo komiteto narys iš pradžių neigė: „Ne, ne, ne. Mes neturime jokių santykių su „Gazprom“. Kai vokiečių dokumentinio filmo kūrėjai jam parodė dokumentus, ėmė teisintis, jog Rusijos kompanija – viso labo klientė, o ne partnerė. Šis FIFA veikėjas turėjo reikalų ir su Kataru: viena valstybinių kompanijų nupirko iš jo žemės sklypą Kipre už 32 milijonus eurų. „Tai neturi nieko bendra su tuo, už ką aš balsavau, – gynėsi Kipro milijonierius. – Niekas nežino, kaip aš balsavau.“

Šių metų pradžioje „Mail on Sunday“ parašė apie Australijos rašytojos ir futbolo veikėjos pokalbį su Blateriu. 2010 metais, likus keliems mėnesiams iki balsavimo FIFA vykdomajame komitete, jis asmeniškai tarėsi su Kataro valstybiniu TV kanalu „Al Jazeera“ (dabar – „BeIN Sports“), kad šis pervestu FIFA 100 milijonų dolerių ir taip padėtų šaliai laimėti teisę rengti 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą. Tą patį tvirtino ir vienas buvęs FIFA veikėjas: Blateris vadovavo, o jam talkino UEFA prezidentas Mišelis Platinis…

Rusijos žiniasklaidoje Kataro klastos irgi smerkiamos. Ir piestu stojama už Rusiją – tiesiog nekaltas avinėlis nuožmių plėšrūnų puotoje. Taip, Sporto ministras Vitalijus Mutka siuntinėjo laiškus FIFA vykdomojo komiteto nariams dėl „abipusių interesų“, tačiau tai – tik standartinė tokiais atvejais kalbos figūra. Viename laiške rašoma apie „partnerystę balsavimo metu“, tačiau tai, rusų galva, irgi tik kalbos grožybė… Tuo tarpu esama tam tikrų įkalčių, kad Rusija ir Kataras galėjo veikti netgi išvien. Šios valstybės sudarė sutartį dėl Rusijoje, Jamalo pusiasalyje, slūgsančių milžiniškų gamtinių dujų išteklių išgavimo. Ir energingiausiai šiame reikalą varė tuomečio emyro bičiulis, ilgametis FIFA vykdomojo komiteto narys, galiausiai iki galvos nušalintas nuo pareigų dėl daugybės korupcinių suktybių.

2014 metais vokiečių leidinys „Bild am Sonntag“ įdėjo nuotrauką, kurioje FIFA prezidentą Jozefą Blaterį matome su Alimžanu Tochtachunovu, daugeliui žinomą pravarde (Тайванчик) su konjako taurėmis rankose; atokiau stovi tas pats Viačeslavas Koloskovas, tuometis FIFA viceprezidentas ir Rusijos futbolo sąjungos prezidentas. Nuotraukos darytos Maskvos restorane „China Club“ dar 2005 metų pradžioje. Jas žurnalistams davė vokiečių specialiosios tarnybos. Blateris dėl jų nesileido į ilgas kalbas: Galima rasti tūkstančius mano nuotraukų su man nepažįstamais  žmonėmis. Šito pono aš neprisimenu.“

Alimžanas Tochtachunovas – Taivančikas

„Taivanietis“ dėl tokių žodžių galėjo smarkiai įsižeisti. Tai Vakaruose jį vadina „Rusijos gangsteriu“, o Rusijoje jis – „garsus verslininkas ir mecenatas“. Vladimirą Putiną pirmą kartą pamatė Monte Karle, kai tas ten lankėsi dar būdamas Peterburgo mero pavaduotoju, ir nuo to laiko labai gerbia. Tiesa, Vakaruose jo dosnumas nepripažįstamas. Jis įtariamas dar 2002 metų Žiemos olimpinėse žaidynėse papirkęs dailiojo čiuožimo varžybų teisėją ir padėjęs Rusijos sportininkei iškovoti aukso medalį. Jo ieško „Interpolas“. Jis laikomas „korupcijos sporte specialistu“. Vokiečių spauda: Tuo metu, kai Rusija kovojo dėl teisės surengti žiemos olimpiadą Sočyje, „Taivanietis“ buvo susitikęs su Rusijos vyriausybės atstovais ir kartu svarstė, kaip pakenkti Zalcburgui – konkurentu. „New York Times“ neseniai jį pavadino „vienu pagrindinių Putino korupcinės veiklos bendrininkų“. Jis pralobo dar Sovietų Sąjungos laikais, pogrindyje lošdamas kortomis. Kalbama, išlošęs vieną milijoną dolerių iš Monako princo.

Taivaniečiu“ vėl susidomėjo FTB. Gal sužinosime, kokia proga „kortų karalius“ ir FIFA prezidentas susitiko Maskvos restorane ir už ką gėrė? „Ar tai buvo vienintelis jų pasimatymas? „Bild am Sonntag“: „Dėl tokių prestižinių renginių kaip olimpinės žaidynės ir pasaulio futbolo čempionatas, vyriausybė, specialiosios tarnybos ir nusikalstamos grupuotės veikia išvien. Tai yra dalis Rusijos užsienio politikos.“

2018.06.27; 06:00

Apie Christine Granville nužudymą daug rašyta to meto spaudoje

Kristina Granvil (Christine Granville, 1908 – 1952) – viena iš sėkmingai veikusių Didžiosios Britanijos slaptųjų agentų moterų Antrojo pasaulinio karo metais. Lenkijos grafaitė Christine Skarbek, graži, įspūdinga moteris, jaunystėje buvo laimėjusi svarbų ir prestižinį „Miss Lenkija“ titulą.

1939-ųjų metų rugsėjį, kai prasidėjo karas, ji gyveno Adis Abeboje (Etiopija). Tuomet Kristina Skarbek metė vyrą ir iškeliavo į Didžiąją Britaniją, kur pasiūlė savo paslaugas „Secret Intelligence Service“ (MI 6) tarnybai.

Anglai pasiuntė ją į Budapeštą kaip žurnalistę. Kristina ne kartą prasiskverbdavo iš Vengrijos į Lenkiją ir slapta iš ten išgabendavo savo tėvynainius. Kai kuriais duomenimis, per vieną iš tokių „vizitų“ Kristiną vokiečiai areštavo. Tačiau ji buvo sumani, gudri, ir ji sugebėjo pabėgti.

Grafaitė taip pat tvirtino, kad ją kartą sulaikė Jugoslavijos pasienyje (slapta gabeno į neutralias šalis numuštus sąjungininkų armijos lakūnus, dažnai sužeistus), bet apsuko galvą tiems, kas ją areštavo. Ji įkalbėjo ją suėmusius pasielgti draugiškai – ją paleisti.

Paskui ji buvo permesta į Viduriniuosius Rytus, o dar vėliau, jau dirbant Britanijos Specialiųjų operacijų valdybai, buvo nusiųsta į Prancūzijos pietus kaip Prancūzijos pasipriešinimo kurjerė. Karo pabaigoje Kristina iškilmingai apdovanota Georgo medaliu ir Britanijos imperijos ordinu.

Po karo, neturėdama lėšų pragyvenimui, buvo priversta dirbti stiuardese vandenynų laineryje.

Jos gyvenimo pabaiga – liūdna. Grafaitę nužudė pavydus meilužis kilus kivirčui. Apie tai gausiai rašyta to meto britų spaudoje.

Nuotraukoje: grafaitė Kristina Granvil – Skarbek, Antrojo pasaulinio karo metais dirbusi britų žvalgybai MI 6.

2013.04.05 

Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas.
Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas.

Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas. Tokiu jį laikė dauguma bendradarbių, draugų, pažįstamų.

Tačiau niekas iš aplinkinių nė neįsivaizdavo, jog šis vyras dar gali būti ir sovietų šnipas. Kuo remdamasis tokią švadą brėžia žurnalistas Semas Džonsas? Ogi Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba MI 5 išslaptino pluoštą dokumentų, kurie leidžia būtent taip manyti.

Be to, remiantis išslaptinta byla, galima daryti išvadą, esą Sedrikas Belfradžas buvo toks pat reikšmingas kaip ir vadinamojo Kembridžo penketuko šnipai. Jam tik labiau pasisekė. Jis išvengė teismo.

Sedriko Belfradžo byla atskleidžia reikšmingų, bet iki šiol mažai kam žinomų niuansų. Taigi tik dabar aiškėja, kaip Sovietų Sąjungos žvalgyba sugebėjo giliai infiltruoti savo atstovus į britų visuomenę Antrojo pasaulinio karo metais ir kaip britų politinis elitas apie tai dabar nenoriai diskutuoja.

Įdomu, kad 1942 – 1944 metais ponas Belfradžas buvo ne tik britų slaptosios tarnybos MI 6 darbuotojas, bet ir svarbų, įtakingą postą užimančio britų žvalgo Viljamo Stivensono (rūpinosi britų saugumo koordinavimo reikalais Niujorke) dešiniąja ranka. Ironiška, bet būtent tada ponas Belfradžas ir talkino sovietų tarnyboms. Kristoferis Endriu, buvęs oficialus MI 5 istorikas, tvirtina, jog buvo metas, kai sovietų žvalgyba labiau vertino Sedriką Belfradžą nei Kimą Filbį.

Iškalbinga dar ir tai, kad ponas Belfradžas niekad neslėpė savo politinių įsitikinimų bei simpatijų. 1930-aisiais jis priklausė komunistų partijai, 1940-aisiais buvo įkūręs prokomunistinį laikraštį. Tiesa, 1950-aisiais metais jį pasmerkė Komisija, nagrinėjusi antiamerikietiškos veiklos apraiškas JAV (JAV senatoriaus Dž.R.Makarčio įsteigta komisija).

Tačiau pono Belfradžo patikimumu britai pradėjo abejoti tik tuomet, kai JAV šį kinokritiką ir donžuaną išvijo iš Amerikos dėl simpatijų komunistams. Vėliau paaiškėjo, kad ponas Belfradžas informuodavo Kremlių apie pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis. 1945-aisiais metais į JAV persikėlė Belfradžo kuratorė Elizabeta Bentli. Kartu su savimi ji išsivežė ir 30-ies agentų bylas.

Federalinis tyrimų biuras (FTB) apklausė poną Belfradžą 1947-aisiais metais. Jis prisipažino talkinęs sovietų žvalgybai, neneigė apie sovietams perduotus slaptus dokumentus. Tačiau jis tvirtino, jog tai – „mažytė smulkmena“. Jis bandė įrodyti, jog „tokias smulkmenas“ jis sovietams perduodavo remdamasis MI 6 įsakymu. Suprask, tokiu būdu jis mulkino sovietus: jiems teikdavo mažai reikšmingas žinias, o iš jų gaudavo kur kas vertingesnių paslapčių.

FTB paprašė britų kolegų paaiškinimo. Tačiau britai atsakė, jog įstatymai jiems neleidžia suteikti informacijos apie poną Belfradžą. Tačiau gali būti, jog britai bijojo, jog amerikiečių slaptosios tarnybos, sužinojusios visas smulkmenas apie klaidas, nustos jais pasitikėti ir nutrauks bet kokį bendradarbiavimą.

Šiuo metu žinoma, jog MI 5 ilgokai sekė Belfradžo pėdsakais. Bet MI 5 agentams taip ir nepavyko užfiksuoti naujų Belfradžo kontaktų su sovietų slaptosiomis tarnybomis, įskaitant ir KGB. Žymus kino kritikas ir moterų gerbėjas Belfradžas mirė 1990-aisiais Meksikoje.

Informacijos šaltinis – „The Financial Times“.

2015.08.25; 06:39

Rusija ir Kinija gavo priėjimą prie Edvardo Snoudeno pagrobtų grifu „visiškai slaptai“ paženklintų dokumentų. Aukštų Dauningstrito, Didžiosios Britanijos VRM ir saugumo tarnybų atstovų duomenimis, tai privertė MI 6 išvesti savo agentus iš einamųjų operacijų priešiškose šalyse, perduoda The Sunday Times.

Leidinys primena, kad 2013 metų liepos mėnesio elektroniniame laiške jam simpatizuojančiam Amerikos senatoriui Snoudenas pareiškė, kad „nė viena žvalgybos tarnyba negalės gauti priėjimo prie paslapčių, kurias aš tebesaugau“, pažymėjęs, kad jis valdo technikas, kurios leis „užkardyti tokios informacijos išslaptinimą net jei kils didžiausias pavojus iš kontržvalgybos (t. y. Kinijoje)“.

Continue reading „Britanijos žvalgai, išduoti rusams ir kinams“

„Nužudyto rusų šnipo Aleksandro Litvinenkos našlė vėl patyrė nesėkmę, pabandžiusi užginčyti Didžiosios Britanijos vyriausybės sprendimą nerengti atviro jo mirties aplinkybių nagrinėjimo“, – perduoda Financial Times.

„Ketvirtadienį trys teisėjai atmetė Marinos Litvinenko prašymą padengti jos išlaidas advokatams, jeigu ji pralaimės šio sprendimo persvarstymą teisme“, – sakoma straipsnyje.

Našlės atstovas Benas Emmersonas Aukštojo teismo posėdyje pabrėžė, kad A.Litvinenkos nužudymas buvo „smurto aktas, kuris sukėlė riziką daugelio žmonių gyvybei“ ir kuris įvertintas kaip „radioaktyvus teroro aktas Londono gatvėse“.

Continue reading „Aleksandro Litvinenkos našlei – vėl nesėkmės“

Būdamas 98 metų mirė britas Fergiusonas Smitas – karo lakūnas, o vėliau sovietų šnipų medžiotojas, praneša The Daily Mail žurnalistas Semas Vebas. F.Smitas ištarnavo 36 metus vadinamojoje specialiojoje tarnyboje – Didžiosios Britanijos kriminalinės paieškos departamento padalinyje, kuris užtikrina valstybės veikėjų ir politikų saugumą.

„Smitas nenuilsdamas sekdavo agentus, kurie vogdavo mūsų šalies branduolines paslaptis paranojos ir baimės laikais – šeštajame ir septintajame dešimtmetyje“, – rašo autorius. Jam taip pat teko saugoti Vindzoro hercogą – buvusį Anglijos karalių, atsisakiusį sosto. Žymiausias F.Smito „trofėjus“ – dvigubas agentas Džordžas Bleikas, paralyžiavęs MI 6 operaciją už „geležinės uždangos“.

Continue reading „Šnipų medžiotojas: nepaprasta pačių pavojingiausių sovietų agentų demaskuotojo biografija“

Seras Polas Diuksas (1889–1967) – Didžiosios Britanijos žvalgas, veikęs Rusijoje per bolševikų revoliuciją.

Dvasininko sūnus, Polas Diuksas nuo 1915 metų gyveno Sankt Peterburge ir ten mokėsi muzikos, tikėdamasis tapti dirigentu. Tačiau, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jis pradėjo tarnauti Anglijos–Rusijos komisijoje. Ši organizacija buvo sudaryta abiejų valstybių pastangoms kovoje su bendru priešu – Vokietija – koordinuoti.

Po 1917 metų, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai, P.Diuksas būtų grįžęs į tėvynę, bet Didžiosios Britanijos žvalgybos atstovai paprašė jo vykti atgal ir davė užduotį infiltruotis į bolševikų struktūras. Ir P.Diuksas, – jam buvo suteiktas operatyvinis slapyvardis „Agentas ST 25“, perėjęs Suomijos sieną, grįžo į Rusiją.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „Agentas ST 25““

Viljamas Džeimsas Ovenas (William James Owen, 1901–1981) – vienintelis Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų narys, šiame šimtmetyje apkaltintas perdavęs slaptą informaciją, kuri gali būti potencialiai naudinga priešui.

1970 metų sausio 23 dieną tam vidutinybei, paprastam leiboristų frakcijos nariui, prie kurio bandė prisikasti Rytų bloko šalių specialiosios tarnybos, buvo pateiktas kaltinimas pažeidus Valstybės paslapties įstatymą.

1954 metais Viljamas Džeimsas Ovenas buvo išrinktas į parlamentą, o 1960 metų vasarį įtrauktas į Gynybos išlaidų komitetą. Jį įkalbėjo įnešti savo indėlį gerinant Didžiosios Britanijos ir Rytų Vokietijos santykius.

Continue reading „Viljamas Džeimsas Ovenas – sovietų agentas, pravarde Li“

Seras Komptonas Makenzis (Compton Mackenzie, 1883–1973) – britų žvalgas ir literatas, teismų persekiotas už Valstybės paslapties įstatymo pažeidimą.

Puikus rašytojas ir jūrų karininkas, K.Makenzis išsitarnavo iki Karališkųjų jūrų pėstininkų kapitono ir vėliau dalyvavo žlugusioje laivyno operacijoje išlaipinant desantą Dardanėluose (1915 metais). Tais pačiais metais K.Makenzis buvo komisuotas iš ginkluotųjų pajėgų, o jau kitais metais tapo slaptuoju agentu Graikijoje. 1917 metais jis buvo atsakingas už britų žvalgybos operacijas Sirijoje.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „Graikijos prisiminimų“ autorius“

"The Guardian" redaktoriai pranešė, kaip ir kodėl laikraštis sunaikino kompiuterių kietuosius diskus, kuriuose buvo saugomos kai kurių slaptų medžiagų kopijos, Edvardo Snoudeno „nutekintos“ spaudai. Taip rašo "The Guardian" korespondentas Džulianas Bordžeris (Julian Borger).

„Sprendimas buvo priimtas po to, kai vyriausybė pagrasino iškelti teisminį ieškinį, kuris galėjo užblokuoti JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybinio sekimo mastų nušvietimą (mastų, kuriuos nušviečia dokumentai)“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Kodėl „The Guardian“ sunaikino kietuosius diskus?“

Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge, 1903–1990) – britų rašytojas ir žvalgas. Didžiąją antrojo pasaulinio karo dalį M.Mageridžas ištarnavo saugumo lauko tarnyboje (karinėje policijoje).

Kartą jam teko atlikti paties Didžiosios Britanijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko generolo sero Edmundo Aironsaido (Edmund Ironside) operatyvinį patikrinimą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: britų rašytojas ir satyrikas Malkolmas Mageridžas“

Vienas iš Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties karių prisipažino, kad automobilio, kuriuo važiavo ledi Diana, vairuotojas buvo apakintas, rašo Klaudijus Gallas laikraštyje La Stampa.

„Su Velso princesės Dianos mirtimi susijusios istorijos dalyviais tampa SAS komandosas, o tai suteikia naujų bruožų sąmokslo teorijai, susijusiai su 1997 metų rugpjūčio 31-osios naktimi. Neseniai už neteisėtą ginklo laikymą buvo nuteistas vienas seržantas iš SAS. Tame teismo procese buvęs liudytojas neva tai sakęs savo uošviams, kad mirtina avarija, kurioje žuvo ledi Di, buvo sąmoningai išprovokuota žmogaus iš Didžiosios Britanijos specialiųjų padalinių. Skotland Jardas nagrinėja tą informaciją, bet tyrimas kol kas neatnaujintas“, sakoma straipsnyje. 

Continue reading „Paskutiniame detektyvo akte pasirodo slaptosios tarnybos“

Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybos, kartu MI 6 ir MI 5, kaip pranešama, uždraudė naudoti kompiuterius, pagamintus Kinijos Lenovo kompanijos, būgštaudamos, kad tos mašinos gana pažeidžiamos įsilaužimams, rašo Independent.

MI 5 ir Didžiosios Britanijos Vyriausybinio ryšio centro atliktas testavimas aptiko Lenovo pagamintų elektroninių kompiuterių schemoje modifikacijas, leidžiančias prieiti prie šių įrenginių be savininkų žinios.

Continue reading „MI 6 ir MI 5 atsisako naudotis Lenovo kompiuteriais“

MI 6 agentai septintajame dešimtmetyje apsimetinėjo ornitologais, kad šnipinėtų Nelsoną Mandelą per binoklį, rašo The Times, remdamasis vienu iš buvusių kovotojo su apartheidu bendražygiu.

Denisas Goldbergas, kuris buvo suimtas 1963 metais kartu su kitais lyderiais, sakė, kad keletą dienų iki policijos reido pastebėjo įtartiną žmogų autofurgonų miestelyje, iš kur matyti ferma, kurioje slėpėsi N.Mandela su draugais, planuodami nuversti vyriausybę.

„Mūsų nuomone, autofurgonų miestelyje buvo britų žvalgybos agentas, – sakė D.Goldbergas. – Visi manė, kad jis ornitologas, nes jis kiekvieną dieną įlipdavo į telegrafo stulpą su binokliu, bet aš manau, kad mes buvome tie paukščiai, kuriuos jis stebėjo“.

Continue reading „Nelsoną Mandelą sekė „ornitologai iš MI 6““

Aleksandro Litvinenos našlė „beveik visiškai prarado pasitikėjimą“ vyro mirties aplinkybių tyrimu ir atsisakys dalyvauti procese, jeigu tyrimas nebus pakeistas viešu nagrinėjimu, rašo "The Independent".

Marinos Litvinenko, kurios vyras buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu Londone 2006 metais, advokatai pareiškė išankstiniuose klausymuose Aukštajame teisme Londone, kad vyriausybė vykdo kampaniją, siekdama „priversti“ ją atsisakyti bandymų išsiaiškinti, kodėl jis buvo nužudytas.

Jie apkaltino Didžiosios Britanijos vyriausybę bandymu sutrukdyti išsiaiškinti tiesą apie įvykį. 

Continue reading „Pasak našlės, Londonas nenori aiškintis, kodėl nunuodytas jos vyras šnipas“

Vilfredas F. R. Makartnis (Wilfred Macartney) buvęs Didžiosios Britanijos armijos karininkas, vadovavęs sovietų agentūros veiklai. Prieš tai padarė puikią, nors ir trumpą, karinę karjerą.

1915 metais, būdamas 16-os, dėl silpno regėjimo jis nepraėjo armijos medicininės komisijos. Ir vis dėlto jam pavyko įsitaisyti į Karališkąjį armijos medicinos korpusą vairuotoju. Jis buvo pasiųstas į Prancūziją Škotijos pulko žinion ir po kiek laiko pakeltas į karininkus.

Tačiau netrukus regėjimas pablogėjo, ir jam teko atsisakyti tokios garbės. Pasigydęs, jis vėl buvo pristatytas karininko laipsniui, tąsyk Esekso pulke, ir pasiųstas tolesnei tarnybai iš pradžių į Maltą, o paskui į Egiptą.

V.Makartnis pateko Karališkųjų jūros pėstininkų kapitono Komptono Makenzio žinion. Pastarasis buvo atsakingas už Britanijos karinės žvalgybos operacijas Viduržemio jūros rytinėje dalyje. 1917 metų rugsėjį grįžęs į Prancūziją, V.Makartnis netrukus po mūšio ties Kambrė pateko į vokiečių nelaisvę. Beje, jam pavyko pabėgti: jis iššoko iš važiuojančio areštantų traukinio, ir tas, be abejo, drąsus poelgis buvo paženklintas apdovanojimu.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: sovietų agentūra slėpėsi prekybos misijoje“

2-oji dalis

NAUJIENA: Įprastame išankstiniame apklausos posėdyje Aleksandro Litvinenkos byloje Marinos advokatai pareiškė, kad ji boikotuos klausymus, jeigu vyriausybė atsisakys paskirti specialiąją komisiją, kuri apsvarstytų Rusijos dalyvavimo nužudyme klausimą uždarame posėdyje. Vyriausybė įslaptino dalį įkalčių, ir teisėjas siekia galimybės svarstyti juos nors už uždarų durų. Vyriausybės advokatas pareiškė, kad teisėjo užklausimas apie komisiją svarstomas „aukščiausiu lygiu“.

Litvinenkos byloje yra du slaptumo lygmenys.

Pirmasis liečia kriminalinės bylos medžiagas, kurias surinko Skotland Jardo tyrėjų grupė. 

Continue reading „Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ (2)“

1-oji dalis

Šiandien teisėjas seras Robertas Ouenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią įklimpo teisminis tyrimas po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagų, susijusių su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.

Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagas apie Londono tyrimą, kuriose bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.

Continue reading „Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ ( 1 )“

Lajonėlis Krabas – prekybos laivyno jūreivis, degalinės darbuotojas Jungtinėse Amerikos Valstijose, anglų verslininkas, fotografas, Didžiosios Britanijos Karališkojo Karinio jūrų laivyno naras. Lajonėlis Krabas (Layonel Crabb, 1910–1956) žuvo vykdydamas žvalgybinę operaciją po sovietinio kreiserio kyliu.

L.Krabas, slapyvardžiu Šlaistūnas, buvo vienas iš geriausių Britanijos KJP povandeninių diversijų ekspertų.

Antrasis pasaulinis karas Lajonelį Krabą užtiko prekybos laivyne. 1940 metais jis perėjo į Didžiosios Britanijos KJP Patrulinę tarnybą, o 1941 metais buvo pakeltas į karininkus (nors dėl prasto kairiosios akies regėjimo negalėjo tarnauti kariniuose laivuose).

Įsitaisė savanoriu jūros išminuotojų padalinyje ir 1942 metais dalyvavo išminuojant Gibraltaro zoną. L.Krabo ir jo ginklo draugų pareiga buvo saugoti Britanijos kovinius laivus nuo Italijos narų diversantų ir tokio ginklo, kaip žmogus–torpeda.

Continue reading „Povandeninių diversijų eksperto mirtis“

Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko „beveik visiškai prarado pasitikėjimą“ vyro mirties aplinkybių tyrimu ir atsisakys dalyvauti procese, jeigu tyrimas nebus pakeistas viešu nagrinėjimu, rašo "The Independent".

Marinos Litvinenko, kurios vyras buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone 2006-aisiais metais, advokatai preliminariuose klausymuose Aukštajame teisme Londone pareiškė, jog Didžiosios Britanijos vyriausybė vykdo kampaniją, kad „priverstų“ našlę atsisakyti bandymų nustatyti, kodėl buvo nužudytas jos vyras. 

Continue reading „Britai verčia atsisakyti aiškinimosi, kodėl nunuodytas Aleksandras Litvinenka?“