Skurdas. Slaptai.lt nuotr.
Absoliutaus skurdo lygis 2023 m. Lietuvoje yra 2,7 proc. ir palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 1,1 proc. punktu (2022 m. buvo 3,8 proc.), penktadienį spaudos konferencijoje pranešė Valstybės duomenų agentūros generalinio direktoriaus pavaduotoja Inga Masiulaitytė-Šukevič.
„Gera žinia yra ta, kad didėjant absoliutaus skurdo ribai 32,6 proc., absoliutaus skurdo lygis mažėjo“, – sakė ji.
Agentūros atstovės teigimu, tikėtina, kad 2023 m. daugiau nei 77 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų gyvena absoliučiame skurde, kai 2022 m. absoliučiame skurde gyveno daugiau nei 106 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų.
„Absoliutaus skurdo riba 2023 m. yra 354 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 743 eurai šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų.
Palyginimui, 2022 m. absoliutaus skurdo riba buvo 267 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 561 euras keturių asmenų šeimai“, – duomenis pateikė I. Masiulaitytė-Šukevič.
Skurdo rizika
Kalbant apie skurdo riziką, agentūros duomenimis, tikėtina, kad 2023 m. joje gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas.
Miega benamis. Slaptai.lt nuotr.
„T. y. 568 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų. 2022 m. skurdo rizikoje gyveno daugiau nei 586 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų.
Skurdo rizikos lygis 2023 m. šalyje yra 19,9 proc. Palyginti su 2022 m. mažėja 1 proc. punktu“, – sakė I. Masiulaitytė-Šukevič.
Įvertinta skurdo rizikos riba 2023 m. yra 566 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1188 eurai šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų. 2022 m. šie dydžiai siekė atitinkamai 510 ir 1071 euras.
Skurdo rodikliai yra rengiami naudojant Valstybės duomenų agentūros atliekamo pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenis. Taip pat yra skaičiuojami rodiklio įverčiai, remiantis to paties tyrimo duomenimis ir naujesniais administraciniais „Sodros“, Valstybės mokesčių inspekcijos bei Socialinės paramos informacinės sistemos duomenimis apie gyventojų pajamas.
Šiuo metu turima naujausia eksperimentinė statistika yra parengta naudojant 2022 m. atlikto statistinio tyrimo duomenis, naudojant duomenis apie pajamas, gautas 2021 m. bei informaciją apie pajamas už 2022 m. iš administracinių šaltinių.
Radiatorius. Šiluma. Slaptai.lt foto
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigia, kad galimybe pasidomėti, ar nepriklauso kompensacija už šildymą, turėtų visi minimalias ar vidutines pajamas uždirbantys vieniši žmonės arba šeimos ūkiai.
„Tegul pasitikrina visi, kam atrodo jų pajamos nepakankamos padengti šildymo sąskaitą“, – antradienį LRT radijui sakė M. Navickienė. Anot jos, kompensaciją gaus visi, kurių sąskaitos už šildymą sudaro mažiausiai dešimtadalį mėnesinių pajamų, išskaičiavus valstybės remiamų pajamų (VRP) dydį, kuris šiuo metu siekia 128 eurus.
„Pajamų sumokamų už šildymo suma neturėtų viršyti 10 proc. išskaičiavus arba 3 VRP dydžius tiems, kurie gyvena vieniši, arba 2 VRP dydžius tiems, kurie gyvena su šeimos nariais“, – paaiškina ministrė.
M. Navickienė pažymi, kad dar daug gyventojų, kurie galėtų gauti kompensaciją už būsto šildymą, dėl jos nesikreipė, kadangi jiems trūksta informacijos apie tokią galimybę ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) tam sukurtą skaičiuoklę.
„Viena priežasčių galėtų būti nepakankamas informacijos prieinamumas (…). Kiekvienas žmogus arba šeima, kuri uždirba minimalų darbo užmokestį, augina du vaikus – jiems taip pat yra galimybė gauti kompensaciją už šildymą. Tiesiog nepagalvoja, kad verta kreiptis, eiti paskaičiuoti arba pasitikrinti, ar šildymo kompensacija nepriklauso“, – teigia M. Navickienė.
Seimas praėjusį antradienį pritarė, kad nuo kitų metų pradžios kompensaciją už būsto šildymą gautų daugiau nepasiturinčių šalies gyventojų. Būsto šildymo kompensacijoms bus papildomai skiriama dar 16 mln. eurų.
Pakeitimus inicijavo SADM, reaguodama į dėl pasaulinėse rinkose augančių energetinių išteklių kainų kylančias šildymo kainas.
Nuo 2022 m. dvigubės VRP dydis, taikomas būsto šildymo išlaidų kompensacijai apskaičiuoti. Nepasiturintiems gyventojams bus kompensuojama mokesčio už būsto šildymą dalis, viršijanti 10 proc. skirtumo tarp šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų ir 2 VRP dydžių (258 Eur – 2022 m.) kiekvienam šeimos nariui arba 3 VRP dydžių (387 Eur – 2022 m.) vienam gyvenančiam asmeniui.
Kompensacijai apskaičiuoti taikomas naudingojo būsto ploto normatyvas – kai būste gyvenamąją vietą deklaruoja ar būstą nuomoja vienas gyvenantis asmuo, jis sieks 50 m2, jei tą daro šeima, pirmam šeimos nariui taikomas normatyvas sieks 38 m2; antram – 12 m2; trečiam ir kiekvienam paskesniam – 10 m2.
SADM kviečia gyventojus dėl būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų skyrimo kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę (prašymai priimami ir seniūnijose), taip pat elektroniniu būdu www.spis.lt.
„Paprasčiausias būdas sužinoti, ar priklauso būsto šildymo išlaidų kompensacija ir preliminarų jos dydį – pasinaudoti Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje www.spis.lt esančia Būsto šildymo išlaidų kompensacijos skaičiuokle“, – pranešime spaudai teigia SADM.
SADM primena, kad karantino ir ekstremalios situacijos metu bei 6 mėnesius po jų atšaukimo nepasiturintiems gyventojams kreipiantis dėl piniginės socialinės paramos (t. y. socialinės pašalpos ir būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų) jų turimas turtas nevertinamas.
2021 m. I pusm. būsto šildymo ir vandens išlaidų kompensacijas gavo daugiau kaip 95 tūkst. žmonių (3,42 proc. visų Lietuvos gyventojų). Kompensacijoms teikti per minėtą laikotarpį išleista per 10 mln. eurų.
Skaičiuojama, kad dėl pasikeitusios būsto šildymo išlaidų kompensacijų apskaičiavimo metodikos tokia pagalba pasieks daugiau kaip 110 tūkstančių gyventojų.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Komentuodamas trečiadienį Vyriausybės patvirtintą ateinančių metų biudžetą, sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka sako nemanantis, kad greitu metu bent kiek paaiškės, kokia bus kitų metų ekonominė situacija šalyje. Jis taip pat pabrėžia, kad vis dar trūksta sąmoningesnio, rinkimų nesąlygojamo valdžios dėmesio socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, bei tikina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) kėlimas yra būtinybė.
Vertindamas tai, kad su kitų metų biudžetu nebuvo pateikta jokių mokestinių pakeitimų, R. Lazutka teigė, kad didinti mokesčių bazės šiuo atveju nebūtų prasminga. Jis taip pat pridūrė nesitikintis, jog tai svarstys ir būsimasis Seimas.
„Bandyti surinkti daugiau mokesčių juos didinant, plečiant mokesčių bazę nėra prasminga, kai yra ekonomikos nuosmukis ir reikia skatinti ekonomiką. Būtent todėl tokiais laikotarpiais skolinamasi ir mokesčiai nėra didinami. Aš abejoju, ar tai darytų ir kita valdžia, kokia ji bebūtų kitais metais. Abejoju, kad bus žiūrima, kaip padidinti mokesčius“, – Eltai sakė jis.
Sociologas taip pat pabrėžė, kad valstybės skolinimasis ekonominio nuosmukio metu yra normali praktika, tačiau labai svarbu tinkamai panaudoti gautas lėšas.
„(…) Ekonomiką skatinti nuosmukio laikotarpiu reikia, ir tai, kad vartojimas šalyje buvo palaikomas, yra gerai, bet yra ir visokių neprasmingų išlaidų, susijusių su rinkimais“, – pridūrė jis.
Komentuodamas siūlymą įtvirtinti 13-ąją pensiją, R. Lazutka teigė, kad spartinti pensijų didinimą būtų galima ir tvariau, tvirtinant įstatymo pataisas, o apskritai vietoje to vertėtų atkreipti dėmesį į kitas spragas socialinės apsaugos srityje.
„Vietoj to reikėtų tiesiog taisyti spragas socialinės apsaugos srityje. (…) Pavyzdžiui, šalpos pensija kitiems metams tepadidinta 3 eurais. (Žmonių – ELTA), gaunančių šalpos pensiją, – kiek jų tėra. Tad susidaro įspūdis, jog galvojama: tai kam jiems apskritai leisti pinigus.
O jeigu norima spartinti pensijų didinimą, tuomet tereikia padaryti įstatymo pataisą, kad pensijos būtų indeksuojamos ne pagal dabartinę tvarką, o kad būtų papildoma sąlyga (…), jog jei iš „Sodros“ biudžeto matyti, kad pajamos didėja greičiau negu išlaidos, mes padidiname esamas pensijas tam tikru procentu“, – Eltai kalbėjo sociologas.
Sociologas pabrėžė, kad kelti MMA dydį būtina, nes dabartinis MMA kone lygus skurdo ribai.
„MMA didinti reikėtų, nes, paskelbtais naujais Statistikos departamentas duomenimis apie skurdą šalyje, skurdo riba Lietuvoje, praeitų metų duomenimis, yra 445 eurai, o MMA yra 447 eurai. Tad MMA yra beveik lygi skurdo ribai. Juolab, kad skurdo riba buvo nustatyta pagal praeitų metų duomenis, (…) o šių metų skurdo riba būtų jau virš MMA. Suprantama, kad negalima leisti tokios situacijos šalyje, kai žmonės, dirbdami 8 valandas per dieną, negauna pajamų, kurios siektų skurdo ribą. Tai čia pagrindinis argumentas, kad algas reikia didinti“, – Eltai teigė R. Lazutka.
R. Lazutka taip pat pridūrė, kad vargu ar per ateinančius keletą mėnesių bent kiek labiau paaiškės, kokia kitąmet bus ekonominė situacija šalyje.
„Kokia nors padėtis dėl kitų metų ekonomikos per tuos keletą mėnesių tikrai nepaaiškės. Situacija yra neapibrėžta ir liks neapibrėžta, nes matome, kas darosi su pandemija, ir niekas negalės pasakyti, kaip augs ekonomika nei dabar, nei po dviejų mėnesių, nei po pusmečio. (…) Žiūrint nešališkai, reikia turėti galvoje, kad MMA nereiškia, kad reikia didesnių išlaidų iš valstybės ar iš darbdavių, tai gali reikšti atlygių perskirstymą pačioje darbovietėje“, – sakė jis.
Vyriausybė trečiadienį pritarė kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų projektui. 2021 metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,384 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 15,49 mlrd. eurų. Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis asignavimai viršija pajamas 4,1 mlrd. eurų.
Socialinei apsaugai išlaidos sieks 7,33 mlrd. eurų, ekonomikai – 3,5 mlrd. eurų, švietimui – 3 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,73 mlrd. eurų.
Vaiko pinigai didės 10 eurų, nuo 60 iki 70 eurų, neįgaliems bei nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 110 eurų.
Kitąmet numatytas ne blogesnis negu 5 proc. BVP valdžios sektoriaus deficitas.
Vyriausybė taip pat pritarė, kad MMA nuo kitų metų turėtų didėti iki 642 eurų (iki mokesčių), tačiau paliko galimybę šių metų gruodį dydį persvarstyti.
Statybos Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr. Daugiau nei savaitę trukęs gaisras padangų perdirbimo įmonėje Alytuje, pirmasis Lietuvos „vienaragis“, sausra ir žinomų pasaulio prekių ženklų atėjimas į Lietuvą. Naujienų agentūra ELTA pateikia svarbiausius 2019 metų šalies verslo įvykius.
SAUSIS
Nuo sausio minimali mėnesio alga padidėjo iki 430 eurų, tačiau dėl įsigaliojusios mokesčių reformos ši suma siekia 555 eurus „popieriuje“.
Nuo Naujųjų visi dalyvaujantys pensijų kaupimo sistemoje buvo įtraukti į papildomą kaupimą antroje pensijų pakopoje. Nenorintieji dalyvauti sistemoje turėjo teisę per pusę metų kaupimo atsisakyti. Liepos 1 d. duomenimis, per pusmetį antroje pakopoje aktyvų kaupimą sustabdė 204 tūkst. gyventojų. Valstybinė socialinio draudimo sistemą papildanti Lietuvos antroji pensijų pakopa turi 1,3 mln. dalyvių, jie sudaro daugiau kaip 80 proc. Lietuvos dirbančiųjų.
Nuo sausio 1 d. Ūkio ministerija pakeitė pavadinimą ir po reorganizacijos tapo Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Pakeitimu siekta, kad naujasis ministerijos vardas labiau atitiktų ministerijos vykdomas funkcijas.
VASARIS
Tuometinis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys vasario 1 d. pasirašė įsakymą, kuriuo viešosios įstaigos „Ekoagros“ direktorių Gintautą Labanauską atšaukė iš pareigų. „Kauno diena“ skelbė, kad grupė ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų G. Surpliui ir viceministrei Ausmai Miškinienei esą meta kaltinimus dėl galimos korupcijos. G. Labanauskas paskelbė, kad rengia spaudos konferenciją dėl galimos korupcijos žemės ūkio srityje, tačiau kiek vėliau Žemės ūkio ministerija išplatino pranešimą, kad yra pasiūliusi G. Labanauskui nutraukti darbo sutartį. Ministerijos teigimu, tai susiję su darbo priežastimis ir darbais, kurie nebuvo atlikti. Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
KOVAS
Premjeras kovo pradžioje laišku kreipėsi į Baltarusijos ministrą pirmininką Sergejų Rumasą su pasiūlymu apsvarstyti galimybę vietoje Astravo AE plėtoti modernią dujinę elektrinę. Šio pasiūlymo prasmės Baltarusijos energetikos ministerija nematė.
Tuometinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis kovo 25 dieną pranešė atšaukiantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinį direktorių Arvydą Vaitkų iš pareigų. Vasario pradžioje LRT Tyrimų skyrius paskelbė publikaciją, kurioje aprašoma, kaip kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašu į Klaipėdos merus tuomet kandidatuojantį A. Vaitkų parėmusiems uoste veikiantiems verslininkams buvo sudaromos palankesnės sąlygos vykdyti veiklą.
BALANDIS
Balandžio 4 dieną Seimo plenariniame posėdyje prisiekė naujasis aplinkos ministras „valstietis“ Kęstutis Mažeika. Tuomet premjeras Saulius Skvernelis inicijavo Kęstučio Navicko pasitraukimą.
GEGUŽĖ
Lenkijos, trijų Baltijos šalių ir palaikančių šalių elektros perdavimo operatoriai pasirašė prisijungimo sutartį ir technines prisijungimo sąlygas, kurias įgyvendinus Lietuva, Latvija ir Estija taps Europos elektros tinklo dalimi. Siekdamos užtikrinti savo šalių energetinį saugumą Lietuva, Latvija, Estija sutarė iki 2025 m. sinchronizuoti savo elektros sistemas su Europa. Trys šalys iki šiol veikia sinchroniniu režimu posovietinės energetinės sistemos vadinamajame BRELL žiede.
BIRŽELIS
Birželį buvo pirmas kartas, kai euro zonos pinigų politikos sprendimai priimti Lietuvoje. Europos Centrinio Banko (ECB) išvažiuojamajame posėdyje Lietuvoje dalyvavo tuometinis ECB prezidentas Mario Draghis ir dar penki ECB vykdomosios valdybos nariai bei visų devyniolikos euro zonos centrinių bankų vadovai, dalies jų pavaduotojai. Surengtoje spaudos konferencijoje M. Draghis teigė, kad pagrindinės palūkanų normos nėra keičiamos.
LIEPA
Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos teigimu, nuostoliai žemės ūkiui ir kitiems sektoriams šiais metais yra ir bus išties dideli, net palyginti su praėjusiais metais, kai stichinė sausra buvo apėmusi gerokai daugiau, t. y. 24 šalies savivaldybes. Prekybos centras. Slaptai.lt foto
Komercinių patalpų komplekse „Live Square“ Vilniuje oficialiai duris atvėrė pirmasis Lietuvoje „Hilton Garden Inn“ viešbutis. 7 tūkst. kv. m ploto pastate yra 164 viešbučio kambariai, atitinkantys tarptautinį „Hilton“ prekės ženklo standartą. Viešbutyje veikia sporto salė ir restoranas su lauko terasa, 300 kv. m konferencijų centras.
RUGPJŪTIS
Rugpjūčio 20 dieną neeiliniame Seimo posėdyje prisiekė trys nauji ministrai. Atnaujintoje XVII Vyriausybėje susisiekimo ministrą Roką Masiulį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Jaroslavas Narkevičius, žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį – „socialdarbietis“ Andrius Palionis, vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną pakeitė LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė.
RUGSĖJIS
Energetikos įmonių holdingas „Lietuvos energija“ rugsėjį pakeitė pavadinimą bei prekės ženklą ir tapo „Ignitis grupe“. Nuo rugsėjo 6 dienos „Lietuvos energija“ tapo „Ignitis grupe“, „Lietuvos energijos tiekimas“ pervadintas į „Ignitis“, „Lietuvos energijos gamybos“ pavadinimas pakeistas į „Ignitis gamyba“, o „Lietuvos energija renewables“ į – „Ignitis renewables“. Tarptautinėse rinkose grupė veikia su „Ignitis“ prekės ženklu.
JAV investicijų bendrovė „Blackstone“ užbaigė 1 mlrd. eurų sandorį įsigydama 60 proc. banko „Luminor“ akcijų. Dabartiniai banko akcininkai „Nordea“ ir DNB išlaiko atitinkamai po 20 proc. banko akcijų.
SPALIS
Kaune duris atvėrė Vokietijos automobilių dalių gamintoja „Continental“. Iki 2021 metų į gamyklą Kaune žadama investuoti daugiau nei 95 mln. eurų ir sukurti daugiau nei tūkstantį darbo vietų. Automobilių pramonės gamykla yra vienas didžiausių investicinių projektų Lietuvoje per pastaruosius 20 metų. Prekybos centras gražiu lietuvišku pavadinimu. Slaptai.lt nuotr.
Alytuje padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ įvyko gaisras, trukęs spalio 16-25 dienomis. Ekstremali situacija Alytaus rajone vis dar neatšaukta, dėl taršos apribojimai tiekti žaliavinį pieną ar naudoti jį savo reikmėms taikomi devyniuose Alytaus seniūnijos kaimuose.
Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius spalio pabaigoje netikėtai atšaukė nepriklausomą Lietuvos pašto valdybą. Kilus pasipiktinimui, J. Narkevičius pratęsė valdybos narių įgaliojimus iki gruodžio 31 dienos, tačiau valdyba su tuo nesutiko. Lapkričio pabaigoje veiklą pradėjo nauja valdyba.
Spalį prezidentas Gitanas Nausėda atleido Viešųjų pirkimų tarnybos vadovę Dianą Vilytę. Ji pareigas paliko savo noru ir įsidarbino Registrų centre.
Lietuva trečius metus iš eilės smarkiai gerino savo poziciją tarp geriausias verslo sąlygas turinčių pasaulio valstybių – Pasaulio banko sudaromame reitinge „Doing Business 2020“ Lietuva iš 14 vietos pakilo į rekordinę 11-ąją. Pasaulio banko „Doing Business“ reitingas atnaujinamas kasmet ir atspindi sąlygas užsiimti verslu kiekvienoje valstybėje.
LAPKRITIS
Naftos ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalų operatorei „Klaipėdos nafta“ (KN) lapkritį pradėjo vadovauti Darius Šilenskis. Ankstesnis „Klaipėdos naftos“ vadovas Mindaugas Jusius birželio pradžioje dėl asmeninių priežasčių paliko įmonę.
Europos Parlamentas lapkričio pabaigoje patvirtino Ursulos von der Leyen vadovaujamą naujos sudėties Europos Komisiją, kurios nariu tapo iki šiol Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministro postą užėmęs Virginijus Sinkevičius. Lietuvos deleguotas eurokomisaras Europos Komisijoje bus atsakingas už aplinką ir vandenynus. Šiuo metu laikinai Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovauja Žygimantas Vaičiūnas.
Valstybinių miškų urėdijai (VMU) nuo lapkričio 14 dienos pradėjo vadovauti Valdas Kaubrė. Anksčiau VMU vadovavo Marius Pulkauninkas, tačiau rugpjūtį jis iš pareigų pasitraukė, nes esą nejautė politinio palaikymo kovoje prieš interesų grupes medienos pramonėje.
Lietuvių įkurta internetinė naudotų drabužių mainų ir prekybos platforma „Vinted“ savo rinkos vertę padidino iki daugiau nei 1 mlrd. eurų ir tapo pirmuoju „vienaragiu“ iš Lietuvos. Pagrindiniu naujo raundo, per kurį pritraukta 128 mln. eurų, investuotoju tapo naujai į „Vinted“ investuojanti JAV rizikos kapitalo bendrovė „Lightspeed Venture Partners“. Lietuvoje perkopti 1 mlrd. rinkos vertę dar nebuvo pavykę nei vienam startuoliui.
GRUODIS
Seimas pripažino Astravo AE elektros importo į Lietuvą veiklą kaip keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pasak energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno, neatmestina, kad ateityje bus teikiama ir daugiau įstatymo projektų dėl Astravo AE veiklos. Lietuva yra priėmusi sprendimą neįsileisti elektros iš Baltarusijos, kai pradės veikti Astravo AE. Tokį sprendimą yra priėmusi ir Lenkija. V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Klaipėdos nafta“ sudarė paskolos sutartį su Šiaurės investicijų banku (NIB) dėl 134 mln. eurų paskolos suteikimo. Paskola bus naudojama suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos subalansavimo finansavimui. Seimas yra pritaręs 275 mln. eurų vertės valstybės garantijų suteikimui NIB ir Klaipėdos SGD terminalo operatorės „Klaipėdos nafta“ paskolų sutartims, skirtoms SGD laivui-saugyklai įsigyti ir SGD terminalo išlaikymo sąnaudoms restruktūrizuoti. Laivą „Independence“ terminalui iki 2024 m. Lietuva nuomoja iš Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“.
„Ignitis grupės“ antrinių bendrovių „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) ir „Ignitis gamyba“ neeiliniuose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose buvo priimtas sprendimas išbraukti visas šių bendrovių akcijas iš prekybos „Nasdaq Vilnius“ vertybinių popierių biržoje.
Gruodį Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Daugiafunkcio sporto komplekso koncesijos sutartį. Privati investuotoja bendrovė „Axis Industries” planuoja pastatyti ne mažiau kaip 15 tūkst. vietų futbolo stadioną, Sporto muziejų. Bendra Daugiafunkcio komplekso kaina siekia 93,2 mln. eurų, tačiau, praradus ES finansavimą ir vietoje to pritraukus privataus kapitalo fondų valdytoją „BaltCap“ bei išskaidžius mokėjimą per 25 metus, sumokėta suma siektų 155,9 mln. eurų.
Baigta valstybės valdomų „Lietuvos geležinkelių“ reforma, kurios metu buvo įsteigtos trys atskiros įmonės: „LG Keleiviai“, „LG Cargo“ ir „LG Infrastruktūra.“ Naujam „Lietuvos geležinkelių“ veiklos modeliui 2018 m. gruodį pritarė Seimas.
Žemės ūkio ministras Andrius Palionis, įvertinęs darbo grupės išvadas dėl Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) kėlimo į Kauną, patvirtino, kad visa ministerija nebus keliama. Patalpų nuomos Kaune konkursą laimėjusi SBA grupės įmonė „Bei Capital” prieš kurį laiką pasitraukė iš konkurso, o ŽŪM perkėlimo į Kauną projekto vadovė Vitalija Zumerienė paliko pareigas.
Seimas patvirtino 2020 metų biudžeto projektą. Numatoma, kad dėl Vyriausybės siūlymo kitąmet pensijos vidutiniškai didės 8,1 proc. (senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, vidutiniškai padidės apie 30 eurų). Dėl Prezidentūros siūlymo pensijos papildomai dar didės 3,5 euro. Vaiko pinigai padidės 10 eurų (nuo 50 iki 60 eurų), o vaiko pinigai neįgaliems, gausių ir nepasiturinčių šeimų – 20 eurų (nuo 20 iki 40 eurų).
Tam papildomai skiriama 40 mln. eurų. Minimali mėnesinė alga (MMA) „popieriuje“ padidės – 52 eurais (nuo 555 iki 607 eurų), o MMA „į rankas“ – 41 euru.
Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.
Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.
Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.
Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!
Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…
Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“
S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.
O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla!
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?
Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.
Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.
Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.
Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.
Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.
Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.
Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.
Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…
Albina Kavaliauskaitė, šio laiško autorė. Slaptai.lt nuotr.
Naujojo darbo kodekso 150 straipsnyje parašyta: „Išskaitų iš darbo užmokesčio, neviršijančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, dydis negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio, o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą, – iki penkiasdešimt procentų darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio.”
Tai reškia, kad alimentininkams suteikta galimybė nevykdyti teismo sprendimo ir iš jo išskaičiuoti darbdavys pagal antstolio reikalavimą gali tik 20 proc. gaunamos algos „į rankas”. Šiuo metu tai – 67 eurai. 50 proc. galima išieškoti tik dėl žalos ir nebent turėsi kievienam vaikui atskirą reikalavimą išlaikymui. Vaiko išlaikymui teismas priteisia 100 eurų ir daugiau. Kad gautų vaiko globėjas tą 100 eurų, alimentininkas turėtų gauti į rankas bent 500 eurų.
Kuriam pavesta globa, gaudamas tą pačią minimalią algą privalo visapusiškai užtikrinti vaiko gerbūvį, o alimentininkas prisidės tik 67 eurais. O gal čia specialiai sumažinta galimybė (anksčiau galėjo išskaičiuoti iki 50 proc.) gauti visą priteistą vaiko išlaikymui sumą, kad lengviau galėtų atimti vaikus? Viena motina jau nusižudė…
Ką manote Jūs? Kas čia dedasi?
Darbo Kodekso 150-ame straipsnyje Seimo mariai tiesiog nepadėjo kablelio. Todėl darbdavys negali išskaičiuot daugiau nei 20 proc. Dėl dingusio kablelio mano vaikas negauna kiekvieną mėnesį po 100 euru. Absurdas, bet šis kablelis man labai brangiai kainuoja.
Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.
Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).
Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.
Gražu, bet tik piliečių mažumai
Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.
Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.
Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.
Prioritetas – elitas
Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.
Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.
Bloga išvada – geriausia išvada
Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.
Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.
Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas
Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.
Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.
Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi
Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms? Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.
Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.
Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.
Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.
Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė
Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt.
Lietuvos bankas
Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.
Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.
Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.
Ar vyriausybė – infantili?
Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.
Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.
Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.
Lyderių kopijos
Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima.
Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.
Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?
Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.
Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.
Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.
Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato
Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.
Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.
Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.
Nepavykusios ir pavykusios intrigos
Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.
Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.
Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių – profesionalų vyriausybe.
Visi keliai veda į Katinų kaimą
Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.
Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?
Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.
Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.
Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.
2017 metų liepos 1-ąją dieną Lietuvos darbo rinką, darbuotojų ir darbdavių santykius supurtys revoliucija. Priimamas vienas liberaliausių Europoje Darbo kodeksas, kuris, kaip sako dalis ekspertų, turės įtakos dar didesnei emigracijos bangai, dar didesniam darbuotojų išnaudojimui ir savo beteisiškumo supratimui.
Vienas iš liberaliausių kodeksų
Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.
Darbo kodeksas užsakytas ir pradėtas rengti dar premjeru būnant Andriui Kubiliui, baigtas ruošti ir paskubomis buldozeriu priimtas Algirdo Butkevičiaus laikais, visos Seimo rinkimų kampanijos metu labai keiktas žaliųjų valstiečių įsigalios tik su kosmetinėmis pataisomis, bet vis dar socialiai žalingas ir neteisingas.
LVŽS laimėjus rinkimus naujojo Darbo kodekso įsigalėjimas buvo atidėtas pusmečiui, neva tikintis jį iš esmės pataisyti. Tačiau vietoje to, kad būtų atsižvelgta į socialinės politikos ekspertų pasiūlymus ir prezidentės veto išdėstytus trūkumus, buvo negarbingai sužaista Trišalės tarybos korta. Neformalus Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jei pakeitimai nebus priimti Trišalėje taryboje už juos nebus balsuojama ir Seime.
Ką tai reiškia, reiktų pateikti paprastesne kalba. Trišalę tarybą sudaro Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovai. Kadangi darbo kodeksas labai patogus darbdaviams jie nėra suinteresuoti jokiomis jo pataisomis
Tikriausiai dažnas iš mūsų atsimena iš istorijos kurso, kad laukinio kapitalizmo gimimą lydėjo audringos, o kartais ir kruvinos demonstracijos bei protestai. Tada, būtent tose kovose gimė profsąjungos, tikrosios profsąjungos, kurių vienintelis tikslas buvo apginti darbuotojų interesus ir kurių, deja, mes Lietuvoje faktiškai niekada neturėjome ir nežinia ar kada nors turėsime.
Šiek tiek istorijos. Abiejų Tautų Respublikos laikais nei kapitalizmas, nei pramonė nebuvo dar tiek pažengę, kad atsirastų profsąjungos. Po to sekė daugiau kaip šimto metų carinės Rusijos okupacijos, kurios metu pramonė vystėsi lėtai, o valdžia drakoniškais metodais malšino bet kokią iniciatyvą iš apačios ir stengėsi užgniaužti bet kokio pasipriešinimo židinius.
Tiesa, XX amžiaus pradžioje tuometėje Rusijos imperijoje prasidėjo profsąjungų kūrimasis, bet tai buvo tik pradžia, o ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusias profsąjungas nebūtų teisinga tapatinti su Lietuvos profsąjungomis. Tai, kaip ir tuometinės politinės partijos, buvo Rusijos imperijos dariniai, kurie neturėjo platesnio tęstinumo nepriklausomoje Lietuvoje. Trumpą, bet labai progresyvų tarpukario Lietuvos laikotarpį sparčiai vystėsi pramonė, o jai vystantis kūrėsi ir profsąjungos. Galima būtų išskirti krikščioniškąją ir socialdemokratinę kryptis, beje, pastarajai vis labiau pasiduodant komunistų agentūros įtakai ir nerandant dialogo su valdžia 1936 metais visos profsąjungos Lietuvoje tiesiog uždraudžiamos.
Sovietmečio monstras
Tikriausiai nereikia plėtoti temos, kas buvo profsąjungos sovietmečiu, kieno interesus jos gynė ir į kokį monstrą pavirto. Užtenka tik pasakyti, kad su kova už darbuotojų teises ši milžinišką turtą valdžiusi, be galo korumpuota sistema, neturėjo nieko bendro. Priklausymas profsąjungai, kaip ir spaliukų, pionierių ar komjaunimo organizacijoms faktiškai buvo privalomas, tačiau iš jos narių buvo reikalaujama tik laiku mokėti nario mokestį, o sprendimus priimdavo komunistų partijos viršūnėlė. Galbūt būtent dėl sovietmečio laikotarpiu sugadintos profsąjungų reputacijos, Sąjūdžio laikotarpiu atgimusios pirmosios nepriklausomos Lietuvos profsąjungos nebuvo labai populiarios. Lietuvos žmonės tikėjo idealistine ateities prognoze ir nematė priežasčių burtis į jų, kaip darbuotojų, teises ginančias organizacijas.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėliau dalis profsąjungų susikompromitavo neskaidriomis profsąjungų turto dalybomis, o dalis tapo politinių partijų įkaitėmis. Kaip gali ką nors naudingo išreikalauti iš valdžios darbuotojams tokia profsąjunga, kurios lyderis tuo pačiu yra įtakingas valdančiosios partijos narys, kuri gauna nemažai paramos iš didelių pramonės įmonių ir darbdavių teises atstovaujančių organizacijų. Naujasis darbo kodeksas kelia grėsmę apskritai profsąjungoms išnykti iš Lietuvos padangės, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas teigia, kad Darbo kodeksui pokyčių reikėjo todėl, kad nuo 2003 metų, kai buvo priimtas ankstesnis Darbo kodeksas, labai keitėsi Lietuvos ekonomika – didelės įmonės persitvarkė, atsirado daug nedidelių įmonių. Vis labiau keičiasi darbuotojų darbo vietos atstumas nuo jo gyvenamosios vietos. Kartais į darbą važiuojama šimtą ir daugiau kilometrų.
Teigiamų pokyčių nėra
Tokia kasdieninė darbuotojo logistika yra brangi ir nepatogi nei darbuotojams, nei darbdaviams, todėl kartais tikslinga nenormuoti darbo dienos po aštuonias valandas, jas atitinkamai padidinant, tačiau neišeinant iš maksimalios 40 valandų darbo savaitės rėmų. Apskritai apie teigiamus naujojo Darbo kodekso ypatumus daug rašyti neišeina, nes jų beveik nėra, o tie keletas, kuriuos galima būtų taip pavadinti, būtų visai sėkmingai susiderinę priėmus keletą pataisų senajame kodekse. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas ir tos kelios razinos ant torto iš jo tragiško skonio tikrai nepataisys. Vienas teigiamų pavyzdžių galėtų būti ankščiau minėta darbo sutarčių įvairovė, įteisinanti nuotolinį darbą ir panašiai, tokie dalykai realiai vyko ir senojo darbo kodekso galiojimo metu, tačiau tai nebuvo visai legalu.
Dar daugybė pagerinimų darbuotojams yra deklaratyvaus, lozunginio pobūdžio. Jie skamba labai gražiai, tačiau jau dabar aišku, kad jų niekas arba beveik niekas nesilaikys, nes jokios prievolės nėra, taip pat nėra ir pasekmių nevykdantiems šių lozungų. Dar viena grupė „teigiamų“ darbuotojams pokyčių yra Darbo kodekso nuostata, kad minimalus atlyginimas galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Vėl viskas skamba neblogai, bet kad tik skamba, o to skambesio į kišenę neįsikiši. Juk Darbo kodekse niekur nenurodyta „kiek daugiau“ nei minimali alga, reikia mokėti kvalifikuotam darbuotojui.
Kokia išeitinė pašalpa?
Šiai dienai minimali alga yra 380 eurų „ant popieriaus“, jei darbdavys mokės kvalifikuotam darbuotojui 381 eurą jis formaliai nenusižengs naujajam darbo kodeksui, tik ar didelę naudą pajus kvalifikuotas darbuotojas nuo tokio algos pakėlimo, tai dar labai didelis klausimas.
Vienas baisiausių naujojo darbo kodekso aspektų yra darbdavio teisė išmesti iš darbo darbuotoją dėl to, kad viršininkas atėjo prastokos nuotaikos ar darbuotojas nenusijuokė iš nevykusio direktoriaus pokšto. Tiesa, jis turės atleidžiamam darbuotojui išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką. Skamba neblogai? O gal kalbėkime skaičiais? Minimali alga šiuo metu sudaro apie 310 eurų į rankas, tai reiškia, kad atleidžiamas darbuotojas, kuris pavyzdžiui nesijuokė iš kvailo viršininko pokšto arba išdrįso ištarti uždraustą ir pavojingą žodį „profsąjunga“ gaus 1860 eurų ir galės eiti ravėti šieno. Tai atveria galimybes darbuotoją atleisti, pavyzdžiui, už jo politines ar religines pažiūras, nors tai draudžia kiti įstatymai, tačiau puikiai žinome, kad įrodinėti tokius dalykus tenka teismuose ir tik retais atvejais pasiseka pasiekti palankaus teismo sprendimo.
Panaikinama galimybė streikuoti
Faktiškai panaikinama darbuotojų visuotinio streiko galimybė. Atsiranda XIX amžiuje plačiai darbdavių praktikuota priemonė prieš streikuojančius darbuotojus – lokautas. Jei darbuotojai streikuoja daugiau kaip savaitę, visiškai nesvarbu, kad streikas teisėtas, darbdavys gali į jų vietą priimti kitus darbuotojus ir sėkmingai bei pelningai tęsti veiklą, palikdamas streikuojančius darbuotojus be pajamų, be šanso ko nors išsireikalauti ir be darbo. Kitaip tariant darbuotojų streikas, kraštutinė, bet civilizuotose šalyse vis dar efektyviausia kovos už savo teises ir interesus priemonė visai praranda savo prasmę ir tampa ne tik nepaveikia, bet labai pavojinga patiems darbuotojams.
Gyvenimas per brangus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sutrumpintos kasmetinės atostogos ir panaikintas vienos valandos darbo sutrumpinimas prieššventinę dieną. Kad ir kiek liberaliojo Darbo kodekso šalininkai aiškintų, kad atostogų skaičiavimas darbuotojams nepasikeitė – jie nepasako tiesos. Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo pagrindinė darbuotojų dalis turėjo 28 kalendorines atostogų dienas per metus iš kurių 14 buvo privaloma panaudoti nenutrūkstamai, o visas kitas kaip nori, kad ir po vieną dieną, iš to išplaukia, kad 10 +14 lygu 24, tiek darbuotojai turėdavo darbo dienų atostogų, o dabar turės 20, vadinasi 4 dienos iš darbuotojo yra ciniškai atimamos.
To dar negana, panaikinamas darbo viena valanda sutrumpinimas prieššventinę dieną. Tokių valandų per metus susidarydavo nuo 6 iki 8, vadinasi tai dar viena atostogų diena. Mieli, Lietuvos dirbantieji, valdžia ką tik iš mūsų visų nušvilpė 5 atostogų dienas, tačiau gatvės tuščios, protestuotojų nesimato, parašų irgi niekas nerenka. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad dalis jau kraunasi lagaminus emigracijai, o kita dalis niekada nedirbo ir jiems neįdomios atostogos, nes jiems atostogos yra nuolatinės, o dar kiti visuomenės nariai dirba, kad uždirbtų šių veikėjų pašalpoms.
Ignoruojamos motinų teisės
Panaikinama kūdikius maitinančių motinų teisė į papildomą pertrauką pamaitinti kūdikį darbo laiko metu. Galime priminti, kad iki šiol galiojusio Darbo kodekso 278 straipsnio 8 dalis skelbė: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Tokiu atveju iškyla labai rimtas ir pagrįstas klausimas – ar darbo rinkoje nepageidaujamos maitinančios moterys, ar jos vaikus turi maitinti nenutraukiant darbo proceso, prie bendradarbių ir klientų, gal jos turi imti pertraukas savo sąskaitą, kurias vėliau atidirbtų viršvalandžiais, o gal tiesiog tos pertraukos bus suteikiamos kaip neapmokamos ir tiesiog jos gaus mažesnį atlyginimą? Klausimų daugiau nei atsakymų, bet visoms europinėms institucijoms ir žmogaus teisių gynėjams garsiai šaukiant, kad reikia kovoti už moterų teises ir vienodus atlyginimus su vyrais, šis Darbo kodekso pokytis tikrai panašus į diskriminacinį.
Vadinamosios geltonos profsąjungos
Naikinama teisinė apsauga profsąjungų renkamų organų nariams. Grįžkime prie profsąjungų perspektyvų Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad didžioji dalis darbdavių ir administracijos vadovų būtų labai patenkinti, kad jų įmonėje ar įstaigoje visai nebūtų profsąjungos, arba ji būtų vadinama „geltonoji“, tada nebus triukšmo, nereikės derėtis, galima būti visiškai laisvam savo sprendimuose. „Geltonąja“ profsąjunga vadinama tokia profsąjunga, kuri sudaryta darbdavio arba administracijos iniciatyva ir nuolankiai vykdo jų valią nekovodama už darbuotojų teises ir interesus. Jei nepavyksta sukurti „geltonosios“ profsąjungos, darbdavys dažnai imasi visokių trukdžių įsikurti tikrajai profsąjungai „iš apačios“.
Trukdžiai gali būti patys įvairiausi – nuo darbuotojų bauginimo ir gąsdinimo, grasinimų išmesti iš darbo iki aktyvistų grupės skaldymo daliai pakeliant atlyginimus ar pareigas už pasitraukimą iš profsąjungos iniciatorių. Tas gąsdinimas ir skaldymo veiksmai tęsiasi ir įsikūrus profsąjungai, kai svarstomos kolektyvinės sutarties nuostatos ir kiti svarbūs darbuotojams klausimai. Kad būtų galima apsaugoti darbuotojus nuo tokio valdžios spaudimo ankstesniajame darbo kodekse buvo nustatyta, kad profsąjungos renkamo valdymo organo narių negalima šalinti iš darbo be profsąjungos pritarimo.
Ateina liūdnos dienos
Naujajame Darbo kodekse šis imunitetas paliktas tik profesinės sąjungos vadovui. Vadinasi, nesąžiningas darbdavys ar administracijos vadovas galės daryti spaudimą visai profsąjungai išskyrus vieną pirmininką, kuris be savo komandos, be aktyvo negalės nieko nuveikti ar iškovoti, nes, kaips sakoma, vienas lauke ne karys.
Galima drąsiai konstatuoti, kad ir taip sunkiai besivystančioms Lietuvos profsąjungoms ateina liūdnos ir sunkios dienos, jų įtaka ir plėtra bus labai apribota ir darbuotojų teises joms apginti bus sunku, o kartais taps ir visiškai neįmanoma. Tačiau gal pagerės darbdavių požiūris, gal jie supras, kad socialiai saugiai besijaučiantis ir orų atlyginimą gaudamas darbuotojas bus lojalesnis, iniciatyvesnis ir daug kartų naudingesnis įmonei ar įstaigai, nei tas, kuris nesijaučia vertinamas, gyvena skurde ir didžiąją dalį darbo galvoja, kaip prisidurti prie atlyginimo, kad netektų jam ir šeimai badauti.
Dar XX amžiaus pradžioje šią tiesą suprato vienas iš automobilių gamybos pradininkų Henris Fordas, ar tai supras Lietuvos darbdaviai – tikėkimės, kad taip. Pagyvensim – pamatysim, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, pripras lietuviai ir prie XIX amžiumi atsiduodančio, bet naujojo, Darbo kodekso.
Mažesnį už minimalią mėnesio algą (MMA) atlyginimą Lietuvoje kovo mėnesį gavo kas dešimtas pagal darbo sutartį dirbantis žmogus arba 160 tūkst. asmenų, penktadienį praneša „Sodra“.
Privačiame sektoriuje dirbančių žmonių, kurie uždirba mažiau nei MMA, vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių siekia 199,63 euro.
Pateiktais duomenimis, 24-iose iš 60-ies šalies savivaldybių daugiau kaip 18 proc. žmonių gauna už MMA mažesnį atlyginimą.
„Sodra“ primena, kad per metus uždirbamos pajamos yra svarbios ne tik kaupiamam stažui, bet ir skaičiuojant žmogui priklausančias išmokas. Ligos, motinystės, tėvystės, nedarbo išmokos tiesiogiai priklauso nuo oficialaus darbo užmokesčio ir mokamos nuo tos sumos, nuo kurios sumokamos įmokos.
Lietuvoje minimali mėnesio alga šiuo metu siekia 380 eurų (neatskaičius mokesčių).
Informacijos šaltinis – agentūra ELTA (www.ELTA.lt). Eltos korespondentas Vytautas Budzinauskas.
Objektyvi statistika dažniausiai pasako daugiau negu politikų pagyros ar deklaracijos. Ši valdančioji koalicija nuo savo darbo pradžios skalambijo apie rūpestį paprastu žmogumi, tačiau, deja, pasiekė visiškai priešingų rezultatų.
Pirmiausia, valdantieji sakėsi skirsią ypatingą dėmesį pensininkams. Deja, ekonomika kyla, o vidutinė pensija tik mažėja.
Seimo narys Naglis Puteikis siūlo papildyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Darbo kodekso naujos redakcijos projektą XIIP-3234, nustatant, kad minimalaus darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis nei pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio, kurį nustato ir paskelbia Lietuvos statistikos departamentas.
N. Puteikio įsitikinimu, Seimas turėtų nutraukti daug metų praktikuojamus socialiai neatsakingus ir ekonominiu požiūriu žalingus politinius žaidimus minimalios algos didinimu ir atsižvelgti į žinomų šalies ekonomistų seniai išsakomą poziciją, kad šį klausimą reikia depolitizuoti, susiejant minimalios algos dydį su vidutinio atlyginimo dydžiu.
Naujausia „Eurostat“ pateikta apžvalga parodė tikrąją Baltijos valstybių vadovų garsių pareiškimų vertę apie išskirtinę šių postsovietinių valstybių ekonominę sėkmę per pastaruosius 20 metų ir ypač prisijungus prie ES. Estija pagal perkamąją galią liko trečia nuo galo iš 27 ES priklausančių valstybių. Ne toli nuo Estijos atitrūko ir Latvija su Lietuva.
Remiantis „Eurostat“ ataskaita matyti, kad žmonių perkamoji galia Estijoje yra tik šiek tiek didesnė nei pusė ES vidurkio – 56 proc. Latvijoje padėtis šiek tiek geresnė – 61 proc., o Lietuvoje – 74 proc. vidutinės perkamosios ES galios.
Tai reiškia, kad Baltijos valstybių gyventojai po dešimties ,,laimingų“ metų ES, vis dar nevartoja tiek, kiek vidutinis europietis. Vartojimo galimybės daugiausia priklauso nuo kainų diapazono, o jis yra artimas ES vidurkiui: Latvijoje ir Estijoje kainų lygio indeksas yra 87 proc., Lietuvoje – 77 proc.
Pagal darbuotojų gaunamų atlyginimų dydį iš visų 27-ių Europos Sąjungos šalių 2010 metais „pirmavo“ Latvija, Lietuva ir Rumunija – šiose trijose šalyse daugiau nei ketvirtadalis visų darbuotojų gauna mažus atlyginimus. Lietuvoje jis tik 2012-aisiais padidintas 50 litų ir siekė vos 850 litų.
Suprantama, toks atlyginimų lygis, atskaičius mokesčius, yra itin žemas, todėl ne veltui dabartinės valdančiosios daugumos partijos laimėjo rinkimus, iškėlusios šūkį pakelti minimalią mėnesinę algą (MMA) iki 1000 ir net 1509 litų dydžio.
Vienas pirmųjų naujosios Vyriausybės žingsnių buvo sprendimas nuo sausio 1 d. didinti MMA iki 1 tūkst. litų. Tokį sprendimą patvirtino premjeras Algirdas Butkevičius. Prieškalėdinę savaitę interviu „Žinių radijui“ jis kalbėjo: „Žinote, Lietuvoje vergavimo laikotarpis turi pasibaigti. Žmonės nėra vergai, o kada jie gaus nors truputį didesnes pajamas, jas išleis vidaus vartojimui. Tas verslininkas, kuris yra orientuotas į vidaus rinką, po 3–4 mėnesių pamatys, kad ekonominis procesas pradėjo greitėti, perkamumas auga, o didėjant jam, didėja pajamos bei gamyba“.
V.Uspaskichas premjeru nebus, nebus ir ministru, net Seimo pirmininku netaps, nors pastaruoju metu, lyg norimo žaislo negavęs ir lūpą patempęs mažas berniukas, vis grasino įspirti griežtai Mamai iš Daukanto aikštės ir sėstis būtent į Seimo pirmininko postą. Esą, vis tiek aš kietas.
Būsimasis premjeras A.Butkevičius dabar aiškina, kad V.Uspaskichas atsisakys net ir Seimo nario mandato.
Išgaruos Viktoras kaip kamparo spiritas Andriui panorėjus, o Mamai paliepus. Kaip čia dabar taip? Kai po pirmojo Seimo rinkimų turo V.Uspaskicho emocijos tiesiog per kraštus veržėsi, jis kalbėjo, kad vardan premjero posto atsisakytų europarlamentaro mandato, po to aiškino, kad galėtų padėti Lietuvą gelbėti ir būdamas svarbios ministerijos vadovu.
Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas mano, kad pastaraisiais metais vis labiau migruojama Rusijos viduje, o todėl iškyla ir naujų problemų.
Valdžia turi imtis veiksmų prieš agresyviai ir nepagarbiai besielgiančius atvykėlius, negerbiančius to ar kito regiono papročių ir tradicijų.
Jis siūlo nuo 2013 metų įvesti migrantams privalomus rusų kalbos, istorijos ir Rusijos teisės pagrindų egzaminus.
Rusijos premjeras šiuos samprotavimus plačiau išdėstė dienraštyje “Nezavisimaja Gazeta”.
Tame laikraštyje jis kalba apie “multikultūralizmo projekto žlugimą” daigelyje pasaulio šalių, susijusį su “nacionalinės valstybės” idėjos krize. Tai iššūkis, kuris iškils ir Europai, ir daugeliui kitų pasaulio regionų, sakoma V.Putino straipsnyje “Rusija: nacionalinis klausimas”.
Aš taip ir maniau: pensinikų jie nepasigailės, nenuskriaustų nepaliks. Savaitgalį buvau susitikęs su giminėmis. Šnekučiuojantis nuolat grįždavome prie hamletiško klausimo: pensijas atstatys ar neatstatys?
Sakiau ir dabar sakau: ką besakytų kubiliai ir šimonytės, iki paskutinio momento jais netikėkime. Apgaus, kaip ne kartą apgavo. Pameluos, kaip ne kartą pamelavo.
Iki gruodžio pabaigos dar daug laiko, dar jie ne kartą svarstys, ką čia padarius, kad turtuoliai liktų nenuskriausti, o pensininkai nė nepajustų esą vėl apgauti. Juk melavo, kad pensijos nebus sumažintos, paskui – bus sumažintos tik vidutiniškai 5 procentais. Sumažintos žymiai daugiau. Ir dabar pameluos, kad atstatys 50 procentų, kad kitus “procentus” gal atgausime kitų metų antroje pusėje.
Lietuvoje didėjantis skurdas bado akis. Tačiau nedaug kas kelia klausimą, kaip už minimalų atlyginimą sugeba išgyventi miestiečių šeima.
Kaip teigia sociologas Arūnas Poviliūnas, pragyventi už minimalų užmokestį žmonėms padeda emigrantų perlaidos, smulki kontrabanda, kitos neaiškios kilmės savitarpio pagalbos formos, todėl tyli visi – ir žmonės, ir valstybė. Apie tai, kaip sumažinti skurdo lygį ir visuomenę išvesti iš aklavietės, LRT laidoje „Įžvalgos“ diskutavo sociologai A. Poviliūnas ir Romas Lazutka bei politikas Juras Požela.
„Lietuva yra įkalinta tam tikrame raidos maršrute ir priklauso nuo to maršruto, institucinės sąrangos. Kiek visa tai dabar galima pakeisti, labai sunku pasakyti. Žmonės ir politikai iš esmės nėra linkę tos tvarkos keisti“, – kritiškai į socialines permainas artimiausiu laiku žiūri A. Poviliūnas.
Pasaulis bruzda. Neramu arabų šalyse, netyli Graikija, eina į gatves Prancūzija, Portugalija, Anglija, Čekija. Protestuoja visa Europa. Atsibudo net JAV, ten jau beveik mėnesį protestuoja jaunimas, o juos kuo toliau, tuo labiau palaiko visa Amerika. Ir tai – jau rimti didžiulės ligos simptomai. Ligos, kuri turi vienintelę teisingą diagnozę – gobšumas, naudos siekimas bet kokia kaina. Tai fiasko, kurį patyrė grandiozinis žmonių apvogimas. Tai – kracho pradžia. Prieš daugiau nei trisdešimt metų buvo sukurptas scenarijus, kaip globaliai apvogti pasaulį. Ir šis planas tikrai pavyko .Jis suklestėjo griuvus SSSR. Nebeliko ko bijoti, ir buvo galima, paleidus į „laisvę“ privačią žiniasklaidą, išvystyti neregėto masto melo kompaniją, esą laisvoji rinka ir demokratija atneš Žemei rojų.
Premjeras A.Kubilius svajoja apie nė 10 proc. nesieksiantį nedarbo lygį jau šiemet.
Net jeigu premjero stiklinėje liktų tik lašas ant dugno, jam toji stiklinė vis tiek atrodytų apypilnė. Toks įspūdis susidaro pasiklausius Vyriausybės vadovo prognozių. Nedarbo lygis Lietuvoje šiemet gali sparčiai mažėti tik dėl vienos priežasties. Dėl tos pačios, dėl kurios jau dabar auga “Komisaro Rekso” serijų ir vokiečių kalbos kursų populiarumas. Tai – nuo gegužės atveriama Vokietijos darbo rinka.
