Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad mokesčių sistemos tobulinimas prasmingas bus tik tuomet, jeigu užtikrins socialiai teisingesnę ir ekonomikos augimui patrauklesnę mokestinę aplinką.

„Visą mokesčių sistemos pertvarką vertinsime tada, kai atskiri pasiūlymai suguls į konkretų įstatymų pataisų paketą. Svarbiausia, kad būtų užtikrintas balansas tarp deklaruojamų tikslų ir šalies finansinių galimybių.

Kol kas matome, kad pasiūlymų pakete išlieka šildymo kainų didinimas gyventojams ir40 mln. eurų „Sodros“ „lubų“ dovana tiems, kurie labai gerai uždirba“, – sako šalies vadovė.

Vyriausybė ketvirtadienį pristatė pagal visuomenės siūlymus pakoreguotą mokesčių ir socialinės sistemos reformos variantą. Siūlomi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų pakeitimai, taip pat galimybė mažiausiai uždirbantiesiems nemokėti nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei „Sodros“ įmokų.

Premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad pakeitimų tikslas yra kova su skurdu.

„2018 m. prioritetas yra skirtas skurdžiausiai gyvenantiems gyventojams, skurdo ir atskirties mažinimui, mažiausias pajamas gaunančių žmonių naštos palengvinimui. Apie 600 mln. eurų skirta visam šitam socialinės gerovės paketui“, – ketvirtadienį kalbėjo Vyriausybės vadovas, pažymėjęs, kad pasiūlymai gali keistis jiems patekus į Seimą per rudens sesiją.

Finansų ministras Vilius Šapoka teigė, kad lėšų pokyčiams bus surasta.

„Šitie pasiūlymai yra dvigubai daugiau, nei kuri kita Vyriausybė pajėgė padaryti. Peržiūrėjome valstybės išlaidas, atsisakėme nereikalingų, ir tai yra pagrindinis paketo šaltinis. Ir kitų metų biudžetas turėtų būti perteklinis“, – sakė V. Šapoka.

Premjeras pridūrė, kad „biudžetas privalo būti perteklinis“.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas prognozuoja, kad parlamentas iš esmės turėtų pritarti Vyriausybės siūlymams.

„Manau, kad sprendimai Seime atitiks didžiąja dalimi, kas siūloma Vyriausybėje, bet populizmo mes turbūt neišvengsime. Gali būti, kad sprendimai bus modifikuojami Seime, bet mano pritarimas pasiūlymams bus“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.

Lietuvoje galioję du lengvatiniai – 5 ir 9 proc. – PVM tarifai bus keičiami į 5 ir 15 proc. Apgyvendinimo paslaugoms ir centralizuotam šildymui bei karštam vandeniui nuo Naujųjų metų siūloma taikyti 15 proc. tarifą (iki šių metų birželio 1 d. šilumai galiojo 9 proc. lengvatinis PVM tarifas).

Taip pat numatyta, kad iki 5 proc. mažės PVM tarifas knygoms, periodiniams leidiniams bei keleivių vežimui (šiuo metu jis yra 9 proc.).

Nuo 21 proc. iki 5 proc. mažėja ir tarifas nekompensuojamiems receptiniams vaistams. O kompensuojamiems vaistams bei neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui taikomas 5 proc. lengvatinis PVM tarifas kitąmet nesikeis.

Vyriausybė siūlo neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) jau nuo kitų metų prilyginti MMA, siekiančiai 380 eurų. Taip pat vietoj siūlyto neapmokestinamojo 100 eurų dydžio „Sodros“ įmokoms numatoma įvesti 380 eurų neapmokestinamąjį dydį darbuotojo mokamoms 3 proc. pensijų socialinio draudimo įmokoms. Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis MMA, jau nuo kitų metų nebemokės nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei darbuotojo „Sodros“ įmokos. Tad nuo MMA bus vienintelis mokestis – 6 proc. sveikatos draudimui.

Be to, numatyta, kad 30 eurų mėnesinę išmoką vaikui kitąmet jau gaus visi, nevertinant šeimos pajamų. Taip pat bus mokamos papildomos išmokos – auginantiesiems tris vaikus nepriklausomai nuo pajamų, o auginantiesiems vieną ar du vaikus – jei pajamos vienam žmogui bus mažesnės nei 153 eurai.

Skaičiuojama, kad, jei abu tėvai uždirba MMA ir augina du vaikus, dėl šių pasiūlymų jų šeimos biudžetas kas mėnesį papilnės daugiau nei 82 eurais, per metus beveik – 994 eurais, auginančiųjų tris vaikus – atitinkamai 112 eurų ir 1346 eurais.

Dar vienas Vyriausybės siūlymas – suvienodinti apmokestinimo sąlygas atskiruose sektoriuose, atsisakant 5 ir 15 proc. apmokestinimo pagal veiklos rūšis. Tai reiškia, kad visi, vykdantieji individualią veiklą GPM mokės nuo realaus pelno, todėl mažiau uždirbantieji mokės mažiau, o generuojantieji didesnį pelną – atitinkamai daugiau.

Numatyta, kad žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai, kurių apyvarta viršija 45 tūkst. eurų, per dvejus metus turės pereiti į bendrą individualios veiklos apmokestinimo sistemą. Bendra tvarka galios ir žemės ūkio veiklą vykdančioms įmonėms, kurios taip pat turės pereinamąjį laikotarpį. Kita, pasak Vyriausybės, gera naujiena tokią veiklą vykdantiesiems, tai galimybė į leidžiamuosius atskaitymus įtraukti žemės įsigijimo išlaidas.

Be to, Vyriausybė siūlo, kad dirbantieji pagal verslo liudijimus ir toliau galės vykdyti savo veiklą visose srityse, neišskiriant automobilių remonto ar statybų sektorių, bet tik tuo atveju, jeigu jų apyvarta per metus nebus didesnė kaip 20 tūkst. eurų. Peržengę šią ribą nebegalės mokėti fiksuoto mokesčio, o jų apmokestinimas priklausys nuo gaunamo pelno.

Taip pat, siekiant didinti produktyvumą, siūloma nustatyti, kad iš išradimų komercializavimo uždirbtas pelnas būtų apmokestintas taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą, kai šiuo metu šalyje tokiam pelnui taikomas standartinis – 15 proc. – pelno mokesčio tarifas. Be to, įmonėms, vykdančioms investicinius projektus ir investuojančioms į technologinį atsinaujinimą, siūloma leisti apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis susimažinti iki 100 procentų. Šiuo metu tokios įmonės apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis gali susimažinti perpus mažiau – iki 50 procentų.

Nauji mokesčiai 2018 metais neplanuojami.

Numatoma, kad artimiausiu metu Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengs pakeitimus įtvirtinsiančių teisės aktų projektus, o rudenį, kartu su biudžetu, jie bus teikiami Seimui.

Jei parlamentas pritars, mokesčių pakeitimai įsigalios nuo 2018 m. sausio 1 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.04; 05:05

Juoda katė

Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.

Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu

Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.

Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.

Karbauskio ir Skvernelio ideologijos

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.

Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.

Gerųjų naujienų skleidėjas

Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.

Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl  galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?

Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.

Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.

Personalijos apie personalijas

Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.

Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.

Popierinė programa jau perdirbimo punkte

Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.

Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.

Mokesčiai ir kultūra

Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.

Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.

Duobę kasė, nors dar neįgriuvo

Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.

Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.

Šeškė rankovėje

15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.

Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.

Kuriama sugriaunant

Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.

Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos

Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.

Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.

Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.

Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.

Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!

Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.

O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.

Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?

Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.

Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“

Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.

2017.06.25; 07:30

Lietuvą pasiekė dvi žinios. Pirmoji, kad Lietuva pagal GINI indeksą, kuris fiksuoja pajamų nelygybę, yra atsilikėlė visoje Europoje, na ir, antroji, kad valdantieji ketina didinti PVM tarifą šildymui ir karštam vandeniui. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Abi žinios susijusios tarpusavyje. Daugumą mokesčių moka vidurinė klasė, kurią kiekviena vyriausybė nori vis daugiau apmokestinti, tuo tarpu turtingieji arba „gudrieji“ prie bendrų reikalų prisideda simboliškai, todėl nenuostabu, kad GINI indeksas rodo didelį mūsų šalies atotrūkį nuo išsivysčiusių šalių.

Valdantieji pradėjo gražiai, o baigs kaip visada?

Premjeras Saulius Skvernelis ir jo komandos nariai labai teisingai kalbėjo per rinkimų kampaniją ir iškart po rinkimų. Jie žadėjo, kad visi gyventojai bus lygūs prieš įstatymą ir mokės mokesčius nuo visų gaunamų pajamų. Dabar taip nėra. Lietuvoje veikia regresiniai mokesčiai, kai kuo daugiau pajamų gauni, tuo mokesčių moki mažiau. Įvairios mokesčių mokėtojų grupės arba nemoka jokių mokesčių, nes slepia pajamas, arba moka tik simboliškai. Brigada darbuotojų su verslo liudijimais stato daugiabučių kvartalus, turguose smulkieji verslininkai po 20 metų dirba nuostolingai, direktorių ir vyriausiųjų buhalterių atlyginimai nesiekia minimalios algos ir t.t. Taigi nenuostabu, kad šalyje klesti didelė nelygybė, kuri yra viena iš didžiausių valstybės problemų ir tiesioginė paskata emigracijai.

Valdantieji žadėjo, kad visi gyventojai taps lygūs prieš įstatymą, bet po truputį tos kalbos tilo tilo, kol apskritai iš Vyriausybės programos išnyko. O dabar girdime, kad Premjeras su finansų ministru paskelbė, kad pagrindinis taikinys bus PVM tarifas centriniam šildymui. Vietoj to, kad mokesčius paskirstytų tolygiau, kaip Skandinavijoje, tai einama lengviausiu keliu ir didinami mokesčiai tiems, kurie ir taip moka jų daugiausiai.

Net daugelį mokestinių lengvatų panaikinusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė po ilgų diskusijų paliko galioti PVM lengvatą šildymui, nors 2008 metų krizė buvo smarkiai sumažinusi valstybės biudžeto įplaukas. Tuomet Vyriausybė aiškiai suvokė, kad centriniu šildymu naudojasi ne turčiai, bet vidurinioji klasė, kuri ir taip patiria didžiausią finansinį spaudimą.

Ar turčiai gyvena daugiabučiuose?

PVM didinimo šalininkai sako, kad centriniu šildymu naudojasi turčiai, kuriems nereikia jokių lengvatų. Bet ar tikrai turčiai gyvena butuose? Net karvei aišku, kad turčiai renkasi gyventi privačiuose namuose, kurie beveik visi yra šildomi ne centriniu šildymu, bet dujomis, mediena, anglimis ir kt. Butuose gyvena vidurinės klasės miestiečiai, kurie ir taip yra labiausiai apmokestinti. Mokytojai, tarnautojai, įmonių ir biurų darbuotojai dažnai neišgali įpirkti namo, todėl renkasi butą. Naujus butus Vilniuje ir kituose miestuose renkasi jaunos šeimos. Dažnai nedidelis apie 50 kv. m. butas tampa pirmu šeimos būstu, kuriame auga vaikai.

Standartiškai 60 kv. m. bute gyvena 4 asmenų šeima, iš kurių du vaikai, pajamos siekia apie 1300 eurų arba 1-2 pensininkai, kurių pajamos 150–500 eurų. Tai čia paveikslas tų turčių, kuriems nereikia jokių lengvatų? Žadama, kad valstybė parems skurdžiai besiverčiančius, o kas parems normalius dirbančius žmones, kuriems reikia apmokėti vaikų ugdymą, mokėti paskolą už būstą ir kurie sumoka daugiausia mokesčių valstybei finansuoti?

Centrini šildymas yra neišvengiamas

Geriausi mokesčiai yra tokie, kurie ne tik sunkiai apeinami, bet ir turi reguliuojamąją funkciją. Centrinis šildymas kaip tik yra praktiškai neišvengiama paslauga. Valstybė labai griežtai reguliuoja, kad daugiabučiai beveik visada turi būti prijungti prie centrinio šildymo ir vartotojai jokio pasirinkimo neturi. Jau ir dabar šeimoms sunku sumokėti komunalinius mokesčius, tai siekiama dar ir valstybei iš to pasipelnyti? Vartotojai matydami, kad centrinis šildymas vis brangsta, galėtų nutarti atsijungti, bet valstybė to neleidžia, todėl mokesčio dydžio reguliavimas čia yra būtinas.

Dabar Lietuvoje šildytis dujomis ar malkomis yra žymiai pigiau nei centriniu šildymu. Ar tai normalu? Ekonomikos teorija teigia atvirkščiai: vienas generavimo šaltinis turėtų veikti efektyviau nei tūkstančiai atskirų. Valstybė turėtų padaryti viską, kad kiekvienas namas, nesvarbu, individualus ar daugiabutis, siektų įsivesti centrinį šildymą dėl jo efektyvumo, o ne aimanuotų dėl labai didelių sąskaitų.

Kodėl vis kliūna tik šildymas?

Pastaruoju metu valdantiems politikams vis užkliūna PVM tarifas šildymui. O kaip kitos PVM lengvatos: vaistams, viešajam transportui, spaudos leidiniams, viešbučiams ir t.t. Tai turčiai jomis nesinaudoja? Reiktų suprasti, kad, pasak iniciatorių, turčiai naudojasi centriniu šildymu, bet viešbučiai skirti tik socialiai pažeidžiamiausioms grupėms?

Lietuvoje net 62 proc. gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose, beveik visi jie naudojasi centriniu šildymu ir visi jie per kainą sumoka dar ir taršos mokesčius, nuo kurių kitų šildymo būdų naudotojai yra atleisti.

Labai sunku apmokestinti tuos, kurie slepia pajamas, verčiasi nelegalia veikla, bet sukaupia daug turto? Taigi Vyriausybė vėl siekia eiti paprasčiausiu būdu ir dar labiau apmokestinti ir taip visus mokesčius mokančią vidurinę klasę.

2016.12.16; 04:27

Reali pagalba sunkiai besiverčiantiems

Turtas sukuriamas dirbant. Patenkinti darbu yra laimingesni nei dirbantieji tik dėl pinigų. Laimės tyrimai patvirtino, kad darbas yra ne vien žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, savirealizacijos pagrindas. Retorinis klausimas: „Ar gali būti patenkintas savimi, darbu ir visuomenę dirbantis, uždirbantis, bet negalintis išlaikyti savęs ir šeimos žmogus?“ 

Kaip ir kur surasti laimę? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip ir kur surasti laimę? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsakymas – akivaizdus. Juo ir reikėtų vadovautis keičiant darbo santykius. O čia, visų pirma, dera atsisakyti seno požiūrio, kuris situacijos darbo sferoje ne tik negali pakeisti, bet ją dar ir pablogina. Nukenčia darbuotojai, įmonės praranda konkurencingumą.

Senų pažiūrų pavyzdys yra ginčai dėl minimalios algos dydžio. Atstovaujantieji dirbančiuosius tikina, kad pelnas padalijamas neteisingai, o atstovaujantieji darbdavius tvirtina, kad yra nepajėgūs didinti minimalią algą, kad tai esą sužlugdytų verslą, o tuo pačiu sumažintų darbo vietų skaičių. Šiame ginče tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne tik dirbantieji su darbdaviais.

Yra ir trečias ginčo dalyvis – valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradiciniai politiniai požiūriai – už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau jei norima didinti nepriklausomų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį – toks perskirstymas klaidingas. Todėl neapmokestinimas pajamų dydis turi būti prilygintas minimalios algos dydžiui. Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie siekia išlaikyti save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.

NPD padidinimas galėtų tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu. O tos menkos lėšos, kurios surenkamos iš vargstančių gali būti ir turi būti padengtos apmokestinus korporacijų turtą.

Mažiau vergų – tvaresnė ekonomika

Atlyginimas, be abejo, svarbus visiems dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia pasitenkinimą darbu. Laiminga visuomenė turėtų rūpintis savo piliečių savirealizacija darbe, darbo prasmingumu ir kūrybiškumu. Tačiau šiandien apie tai beveik nekalbama. Tokį požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas.

Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie siekia nuolatinio darbo našumo kilimo. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie kasos aparato ar konvejerio) darbuotojas dažnai tėra savotiška “mechanizmo” detalė.

Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek visuomenė suvokė darbo ir laimės sąryšį ir geba pertvarkyti darbo sferą, yra požiūris į nedarbą ir nedarbo problemų sprendimo būdai.

Nebūtų sunku pateikti duomenis apie darbingo amžiaus žmonių neturinčių darbo skaičių. Nesudėtinga pastebėti, kad jis labai aiškiai susijęs su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais. Kiek rečiau atkreipiamas dėmesys, kad rinkos ekonomikoje visiškas užimtumas net nėra siekinys. Todėl ekonominio pakilimo metais ES šalyse nedarbo lygis būna 3 – 5 proc., nuosmukio metu – apie 10 proc., o ypač nesėkmingu laikotarpiu kai kuriose šalyse gali viršyti ir 20 proc. Netekus darbo prarandamos pajamos ir negaunama pasitenkinimo pačiu darbo procesu. Tai neabejotinai paveikia gyvenimo kokybę.

Bedarbių problemų aptarimas leidžia aiškiau susieti laisvą laiką su darbu. Jis padeda suprasti ir laimės ekonomikos šalininkų siūlomą ekonominių problemų sprendimo būdą – humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge artėti prie visuotinio užimtumo.

Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti minėtas problemas atsietai viena nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos ir nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą (beje, pastarosios gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai jau sparčiai išnyksta nuosmukio metu).

Taigi, įprastos darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perpektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas, kuris galėtų būti derinamas su tenkinančių aukštesniuosius poreikius darbo vietų kūrimu.

Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. 7 – ajame dešimtmetyje. Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. NEF specialistai siūlo siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie trumpesnės darbo savaitės.

Jiems sunku nepritarti – trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui. Trumpesnė darbo savaitė paskatintų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau.

Rimčiausias yra finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perpektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. Antai, vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.

Felicitarinės politikos principus atitinka ir siūlymas netgi esmingai nekeičiant esamos darbo savaitės trukmės ją pastoviai koreguoti siejant su nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu. Panašiai elgiamasi kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai sumažėjus gamybai valstybė finansuoja dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, keturias darbo dienas apmoka darbdavys, o vieną – valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes. Tokiu keliu bando eiti Prancūzija, kurioje darbo savaitė buvo sutrumpinta nuo 40 iki 35 valandų (nors šiuo metu korporacijos bando primesti naujas taisykles ir paneigti šį modernios visuomenės iškovojimą. Deja, tai labai panašu į naujo Lietuvos darbo kodekso siūlymus).

Siekiant tolygesnio darbo paskirstymo tiktų ir iš esmės apriboti viršvalandžius, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, kūrimą.

Valstybiniame sektoriuje, kaip ir kituose, yra gana daug darbų, kuriems atlikti nereikia aukštesnės kvalifikacijos ar ilgai tobulinamų įgūdžių. Vykdant darbo laiko pertvarką šiuos darbus galėtų atlikti žmonės, dirbantys trumpesnę darbo savaitę.

Tokių priemonių įgyvendinimas palankiai veiktų ekonomiką ir kurtų prielaidas esminiams darbo laiko ir turinio pokyčiams bei padidintų visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasis kitas kelias – didinamas išėjimo į pensiją amžius, ilginama darbo trukmę ir pan. Taigi susiduria du pasirinkimai: prilyginti žmogų ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau “suktis“, ar laikyti vertybe laiką, skiriamą sau, bendruomenei, šeimai, vaikų ugdymui. Felicitarinė politika nedviprasmiškai pasisako už antrąjį, nes turtingesnė finansais ir laisvu laiku visuomenė gali veiksmingiau spręsti šeimos, vaikų ugdymo problemas, kurti ateities sėkmės prielaidas.

Pelningiausia investicija į šeimą

Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Šeimos vertė yra ir asmeninė, ir visuomeninė, todėl ir visuomenės investicija į šeimą yra pati pelningiausia, teigia Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman, leidžianti „taupyti“ lėšas, skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti, svarbią piliečių gyvenimo kokybei, instituciją.. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ji neduoda tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė – didelis skyrybų skaičius, gausu nesantuokinių gimimų, o bendras gimstamumas nebepakankamas gyventojų skaičiui atkurti.

Lietuva, kaip ir dauguma ES valstybių, teigia vykdanti šeimos politiką, tačiau analizuoti, kodėl jį nėra sėkminga, vengiama. Nes tai padarius tektų atsakyti bent į du klausimus: „Ar šeimų rėmimo programos tapačios skurdo mažinimo programoms? Koks šeimos modelis remiamas?“

Atsakymai į juos dažnai atskleidžia, kad realios šeimos politikos stokojama, nes ji negali būti sutapatinama su svarbiu socialiniu tikslu – skurdo mažinimu. Ji taip pat negali būti skirta visų įmanomų šeimos modelių rėmimui. Nes remiant viską, realiai neberemiama nieko. Deja, abi šios kryptys patrauklios tradicines partijas atstovaujantiems politikams. Pirmuoju atveju kalbėdami apie skurdą jie sau priskiria ir besirūpinančių šeima vaidmenį. Antruoju – jie išvengia konflikto su interesų grupėmis neigiančiomis tradicinį identitetą.

Rinkai būdingas požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį, bet negali paaiškinti, kiek ir kaip investuoti į šeimą, nes ignoruoja faktą, kad šeima yra ne vien ekonominis dydis, nepaaiškina, kodėl žmonėms reikia būti drauge ir turėti vaikų. Atsakymas gali būti rastas, jei imsime aiškintis, ko reikia, kad tėvai ir vaikai pasijustų laimingesni. Tam trūksta ir išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, išmokų, neleidžiančių tų, nuo kurių priklauso valstybės ateitis, nustumti į skurdą, ir „šeimai draugiškesnės aplinkos.“

O būdai kurti tokią aplinką žinomi – tai geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesnių darbo grafikų sudarymas, palankesnių sąlygų šeimos verslui bei dar geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme kūrimas, mokestinėmis lengvatomis užtikrinamos įvairios nuolaidos šeimoms kino teatruose, prekybos centruose, transporte, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.

Nemažiau svarbu skatinti santuokas ir palaikyti jų stabilumą. Šeimos teismų, kurie veikia ne vienoje ES šalyje, įkūrimas galėtų net kritiniais šeimų gyvenimo momentais padėti išsaugoti santuokas. Be to, šis sąlyginai paprastas, ekonomiškai ir teisiškai naudingas veiksmas sumažintų teismų apkrovimą. Tokie teismai galėtų padoriau spręsti vaikų gyvenamosios vietos, vaiko išlaikymo ir panašias bylas.

Kam rūpi vaikų laimė?

Laiminga vaikystė darnioje šeimoje kuria laimingos asmenybės savybių pamatus. Vėliau juos plėtoja ugdymas darželyje bei mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio galime būti ramūs dėl ateities, nes vaikus myli visi. Deja, UNICEF atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenys) yra ir patys nelaimingiausi Europoje..

Lietuvos vaikų sunkumai ryškesni nei kitose ES šalyse, bet nėra išskirtiniai. Jų analizė rodo, kad ekonominė gerovė pati savaime nesukuria laimingos vaikystės. Daugelyje modernių šalių, taip pat ir Lietuvoje, tėvai tiesiog pritrūksta laiko savo vaikams ir jie pasijunta vieniši bei nuskriausti. Patyrę mažai artumo, švelnumo ir meilės, vaikai tampa pikti ir agresyvūs, tyčiojasi iš savo bendraamžių ir skriaudžia mažesniuosius. O užaugę nesugeba kurti laimingesnio gyvenimo nei sau, nei aplinkiniams.

Įprasta vaikų sunkumus nagrinėti išimtinai kaip psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkami ir jų sprendimo būdai, o esama vaikų teisių apsaugos sistema gina nuskriaustuosius, rūpinasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemos tikslai pasikeistų, jei joje dirbantys specialistai, jų darbo rezultatai būtų vertinami pagal laimingų vaikų kiekį ir jo pokyčius, tektų bent jau pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų. Todėl tenka konstatuoti, kad nei esamos vaikų teisių apsaugos, nei ugdymo sistemų tobulinimas iš esmės nepakeičia vaikų padėties.

Esama sistema orientuota į tradicinės ekonomikos interesus, todėl padeda perkelti ugdymą iš šeimos į visuomenines institucijas ir taip kuria prielaidas tėvams aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, bet nesudaro pakankamų prielaidų dalyvauti vaikų ugdyme.

Suprantama, galima teigti, kad tėvai turi teisę rinktis, ar daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams, ar profesinei karjerai. Tačiau jų pasirinkimas žymia dalimi nulemtas iš anksto, nes rinkdamiesi vaikų ugdymą jie daugeliu atveju yra priversti rinktis ir žemesnį materialinį gyvenimo lygį. Taigi prielaidos laimingo žmogaus, kuris veikia laimės ekonomikos sąlygomis ugdymui vis dar menkos.

Esama ugdymo sistema orientuota į tradicinės ekonomikos dalyvio ugdymą. Ji gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jos tikslas, parengti sugebantį agresyviai konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia.

Suprantama, kad gyvenimo būdas, kuriam jaunąją kartą ruošia ši sistema, nekuria asmeninės laimės. Brandūs žmonės jaučia jos stygių ir gausiai lanko įvairius psichologinės savireguliacijos, autotreningo, jogos, meditacijos, savęs tobulinimo ir panašius kursus. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau paprastai jis tenkinimas neformaliu ugdymu. Formalus ugdymas tarsi jo „nepastebi“. Tai irgi atspindi atgyvenusį ugdymo sistemos pobūdį.

Neatsiribodama nuo tradicinės ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ugdymo sistema vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties jau yra aiškus. Tai sąlygų laimingai vaikystei sudarymas ir laimingo žmogaus savybių ugdymas.

(Bus daugiau)

2016.09.27; 05:35

Seime užregistravau pataisą, kad būtų panaikinta lengvata valstybės institucijoms nemokėti Nekilnojamojo turto mokesčio. Iškart iš ministerijų pradėjo skrieti raštai, kad lengvatos jokiu būdu negalima naikinti, ji labai būtina ir reikalinga.

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Valdininkai maudosi prabangoje

Visai neseniai Finansų ministerija pabandė suskaičiuoti, kiek gi valstybė valdo nekilnojamojo turto, kokia jo vertė. Pradėjo lįsti keisčiausi dalykai. Pasirodo, kad valstybės valdomas plotas prilygsta 33 Kėdainių miesto dydžiams – 858 šalies institucijos turi beveik 30.000 pastatų, kurių bendrasis plotas yra 825 mln. kv. m. Palyginimui – Kėdainių miestas užima 25,5 mln. kv. metrų.

Dauguma tų pastatų energetiškai neefektyvūs, todėl būtina juos remontuoti ir tam ruošiamasi išleisti milijonus Europos Sąjungos pinigų. Vietoj to, kad įlietume ES finansus į ekonomikos skatinimą ir žmonių gerovės didinimą, ruošiamasi milijonus skirti valstybinių institucijų remontams.

Vien grandioziniams Žemės ūkio ministerijos rūmams Gedimino prospekte remontuoti buvo išleista per 40 mln. litų. O tai tik vieni rūmai, tokių ir dar prabangesnių Vyriausybė valdo arti šimto!

Pasidomėjus Vyriausybės valdomais turtais, galima surasti ne vieną švaistymo atvejį. Paaiškėjo, kad valstybė yra išnuomojusi 319.583 kv. m. ploto už 0,2 mln. eurų per metus. Pati išsinuomojusi 5 kartus mažiau ploto – 67.960 kv. m., bet moka už jį 27 kartus daugiau – 5,8 mln. eurų per metus. Keistas ir turto paskirstymas tarp institucijų, vienose darbuotojai dirba susispaudę, o štai privilegijuotose kiekvienas tarnautojas turi po atskirą kabinetą. Efektyviu, išmintingu ir drausmingu turto valdymu to nepavadinsi. Jei taip būtų administruojamas privatus turtas, tai jo administratoriai ilgai savo postuose neišsilaikytų. 

Vyriausybė nepritaria jokioms permainoms

Prestižinėje Vilniaus miesto vietoje esantys rūmai nors yra dideli ir ištaigingi, bet pastatyti seniai, nerenovuoti, todėl jų išlaikymas labai brangus. Preliminarūs skaičiai rodo, kad patalpų eksploatavimo sąnaudos valstybei kainuoja maždaug 28,5 mln. eurų per metus. Tai matydamas, Seime užregistravau keletą pataisų, kad pagaliau būtų pradėta mažinti valstybės išlaidas visai nesvarbiems ir antraeiliams dalykams, tokiems, kaip patalpų išlaikymas.

Mano iniciatyvą, kad kai kurios valstybės institucijos, tokios kaip Konstitucinis Teismas ar Kalėjimų departamentas, galėtų būti iškelti į kitus miestus, kartu pagyvinant tų miestų ekonomiką, Vyriausybė iš karto supeikė. Politikai neturėjo valios pasipriešinti, o tarnautojai rado daugybę pasiteisinimų, kodėl nieko negalima keisti.

Antra pataisa, kad valstybės institucijoms būtų panaikinta lengvata nemokėti Nekilnojamojo turto mokesčio. Tokios lengvatos atsisakymas išviešintų kiekvienos institucijos tikrąsias patalpų išlaikymo sąnaudas. Jeigu institucijos vadovas turėtų pasirinkimą, ar mokėti mokesčius už patalpas, ar priedus ir premijas savo darbuotojams, labai greit atsirastų iniciatyvų atsisakyti nereikalingo valdomo turto.

Tikra savivalda politikams nereikalinga

Po mano pasiūlytų pataisų atsisakyti nekilnojamojo turto lengvatos užregistravimo, iš Vyriausybės ir ministerijų į Seimą pradėjo plaukti raštai, kad lengvatos panaikinimas yra nesąmonė, kam esą „iš vienos valstybės kišenės kilnoti pinigus į kitą“. Labai keistas toks mokesčių teisės interpretavimas. Nekilnojamojo turto mokestis yra administruojamas savivaldybių ir yra skirtas aplinkos tvarkymui: šaligatvių, gatvių, parkų, fontanų, žibintų ir kitų viešųjų erdvių tvarkymui finansuoti.

Tuo tarpu valstybės institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, kuris sudaromas iš kitų mokesčių, tokių kaip PVM, pelno, akcizų ir kt. Taigi tai atskiros valstybės finansų kišenės, iš kurių finansuojami atskiri tikslai. Kaip krašto apsaugos biudžetas skirtas gynybos reikmėms, taip savivaldybių biudžetai skirti vietos problemų sprendimui. Vyriausybė yra atleidusi savo institucijas nuo mokesčių mokėjimo, bet reikalauja iš savivaldybių, kad aplinka šalia ministerijų būtų sutvarkyta, šaligatviai nuvalyti, o gatvės apšviestos. Štai Seimas Vilniaus savivaldybei nemoka NT mokesčio, bet prašo, kad savivaldybė sutaisytų šalia esantį Seimo fontaną. Tačiau nemokamų darbų ir paslaugu nebūna!

Viena iš tokios reformos baimių yra, kad savivaldybės taptų tikrai nepriklausomos, pačios galėdamos surinkti savo mokesčius. Pasaulyje savivaldybių biudžetų pagrindą sudaro už nekilnojamąjį turtą surinkti mokesčiai. JAV sudaro 73 proc., Didžiojoje Britanijoje 99 proc., Kanadoje 84 proc., o Australijoje 100 proc. o Lietuvoje tik 7,6 proc., nors net Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija rekomenduoja, kad nekilnojamojo turto mokesčiai sudarytų daugiau kaip 25 proc. savivaldybių mokestinių pajamų.

Vyriausybei patogu kasmet sudarinėti kuo keisčiausias savivaldybių finansavimo formules. Kas valdo Vilnių? Zuokas? Sumažinsim miestui skirtą dalį! Kas valdo? Šimašius? Truputį padidinsim! Artėja rinkimai? Vėl sumažinsim!

Jeigu savivaldybės pačios galėtų spręsti dėl savo mokesčių, o Vyriausybė atiduotų tai, kas joms priklauso, baigtųsi šie žaidimai. Savivaldybės taptų tikrai realiomis nepriklausomomis savivaldybėmis ir turėtų iš ko finansuoti aplinkos priežiūrą, o ne vietvaldomis, kurios priklauso nuo Vyriausybės politikų malonės. Štai tada ir išryškėtų ko vertas vienas ar antras meras. Dabar neretai merų „gerumas“ teatspindi jo gerus partinius ar asmeninius ryšius su pinigus dalinančia Vyriausybe.

Fotomontažas – Seimo nario Kęstučio Masiulio. Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

2016.04.20; 17:33

Vilniaus apygardos teismas kovo 2 d. paskelbė nuosprendį, kuriuo, patenkinus Vilniaus apygardos Vilniaus miesto apylinkės prokurorės Julijos Jolitos Kryževičienės apeliacinį skundą, dėl 1,5 mln. litų turtinės prievolės valstybei išvengimo apgaule, apgaulingo apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo teise į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, nuteistas restoranų ir picerijų tinklo vadovas A. P.

Anksčiau Vilniaus miesto apylinkės teismas A. P. buvo išteisinęs.

Continue reading „„Fenikso sindromo“ byloje nuteistas vieno didžiausių Lietuvoje maitinimo įstaigų tinklo vadovas”

Naujausia „Eurostat“ pateikta apžvalga parodė tikrąją Baltijos valstybių vadovų garsių pareiškimų vertę apie išskirtinę šių postsovietinių valstybių ekonominę sėkmę per pastaruosius 20 metų ir ypač prisijungus prie ES. Estija pagal perkamąją galią liko trečia nuo galo iš 27 ES priklausančių valstybių. Ne toli nuo Estijos atitrūko ir Latvija su Lietuva.

Remiantis „Eurostat“ ataskaita matyti, kad žmonių perkamoji galia Estijoje yra tik šiek tiek didesnė nei pusė ES vidurkio – 56 proc. Latvijoje padėtis šiek tiek geresnė – 61 proc., o Lietuvoje – 74 proc. vidutinės perkamosios ES galios.

Tai reiškia, kad Baltijos valstybių gyventojai po dešimties ,,laimingų“ metų ES, vis dar nevartoja tiek, kiek vidutinis europietis. Vartojimo galimybės daugiausia priklauso nuo kainų diapazono, o jis yra artimas ES vidurkiui: Latvijoje ir Estijoje kainų lygio indeksas yra 87 proc., Lietuvoje – 77 proc.

Continue reading „„Eurostat” neleidžia džiūgauti: „Baltijos tigrai” – Europos Sąjungos gale”

Žeraras Depardjė, gavęs Rusijos pasą iš Vladimiro Putino rankų, užsiregistravo Saranske kaip privatus verslininkas ir ketina atidaryti Mordovijos sostinėje restoraną, rašo laikraščio Le Monde korespondentas.

„Prancūzų aktorius, šių metų sausį gavęs Rusijos pilietybę, oficialiai užsiregistravo Saranske, Mordovijos sostinėje, kaip privatus verslininkas. Informacija, kurią paskleidė agentūra RIA Novosti, buvo suteikta Rusijos kino archyvų fondo direktoriaus ir aktoriaus draugo Borodačevo“, – sakoma straipsnyje.

„Žeraras Depardjė paskelbė, kad artimiausiu metu atidarys Saranske restoraną, kuris patrauks „kūrybingų ir iniciatyvių žmonių“ dėmesį“. „Man patinka Saranskas, nes čia galima sužinoti daug dalykų, apie žemės ūkį, žmones“, – pareiškė Ž.Depardjė viename interviu.

Prancūzų aktorius interviu laikraščiui Komsomolskaja pravda pasakojo apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. „Man jis kaip Fransua Miteranas ar popiežius Jonas Paulius II. Niekada to nesakiau žurnalistams, bet taip manau“. 

Continue reading „Žeraras Depardjė atidarys savo mordvišką restoraną”

Šalia prancūzų žvaigždės yra žmonių, artimų buvusiai sovietinei nomenklatūrai, tvirtina leidinys "Il Giornale". Dabar dėka Obelikso jie verčiasi bizniu, rašo Gaia Cezare.

„Rusijos pasas, gautas Sočyje iš „draugo Vladimiro Putino“ rankų, namas ir statoma vila Maskvoje, prabangūs apartamentai, padovanoti kito „draugo“ – Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo, perspektyvūs „didelio filmo“ filmavimai Čečėnijoje, restorano atidarymas Mordovijos sostinėje Saranske (turint omenyje, kad Mordovija žinoma dėl joje esančios moterų kolonijos, kur vis dar kamuojasi "Pussy Riot" dalyvė Nadežda Tolokonnikova)“, – vardija žurnalistė pastarojo meto įvykius, susijusius su Ž.Depardje (Gerard Depardieu).

Continue reading „Rusų klanas, kuris valdo Žerarą Depardje”

vmi

In­di­vi­du­a­lią veik­lą vyk­dan­tys smul­kie­ji ver­sli­nin­kai krei­pia­si į Vy­riau­sy­bę, kad jiems bū­tų per­žiū­rė­ti mo­kes­čių dy­džiai. Smul­kie­ji ver­sli­nin­kai ir pre­ky­bi­nin­kai skun­džia­si, kad di­di­nant mi­ni­ma­lią mė­ne­sio al­gą (MMA), taip pat di­dė­ja ir su jos dy­džiu su­sie­ti dir­ban­čių­jų su ver­slo liu­di­ji­mais mo­ka­mi svei­ka­tos drau­di­mo ir pa­ja­mų mo­kes­čiai.

Kaip ži­no­ma, pir­ma­sis nau­jo­sios Vy­riau­sy­bės spren­di­mas, įsi­ga­lio­jęs nuo šių me­tų pra­džios, – MMA pa­di­di­ni­mas iki 1000 li­tų. Taip kai­rio­ji val­dan­čio­ji dau­gu­ma sie­kia vyk­dy­ti sa­vo „prieš­rin­ki­mi­nius pa­ža­dus“ ma­žiau­siai už­dir­ban­tie­siems.

Continue reading „Smulkieji verslininkai prašo mažinti mokesčius”

depardje

Pabėgęs nuo brangios Prancūzijos demokratijos į pigesnę ir paprastesnę autokratiją, aktorius Žeraras Depardje padarė tą patį, ką kasdien daro Vakarų korporacijos, perkeldamos savo įmones į Kiniją, sako tarptautiniai stebėtojai.

Rusijos piliečiai šitą istoriją laiko farsu ir gailisi savo artistų, kuriems stinga valdžios dėmesio. Buvusi Ž.Depardje žmona sako, kad Žerarui Prancūzijoje „trūko meilės ir dėmesio“.

Suteikęs Obeliksui Rusijos pilietybę, Vladimiras Putinas įsikišo į Prancūzijos vidaus reikalus, tvirtina “Le Nouvel Observateur” žurnalistas, bet komentarą skiria „trims rusų pasipiktinimo priežastims“. „Neabejotinai Žeraras Depardje Rusijoje mėgstamas kaip aktorius, bet rusams nepatinka politinis triukšmas dėl šitos epopėjos“, – rašo autorius.

Continue reading „Žeraras Depardje sukurstė diskusijas apie kapitalizmą, rusų aktorius ir karališkuosius užmojus”

milions- 008

Pa­gal dar­buo­to­jų gau­na­mų at­ly­gi­ni­mų dy­dį iš vi­sų 27-ių Europos Sąjungos ša­lių 2010 me­tais „pir­ma­vo“ Lat­vi­ja, Lie­tu­va ir Ru­mu­ni­ja – šio­se tri­jo­se ša­ly­se dau­giau nei ket­vir­ta­da­lis vi­sų dar­buo­to­jų gau­na ma­žus at­ly­gi­ni­mus. Lie­tu­vo­je jis tik 2012-aisiais pa­di­din­tas 50 li­tų ir sie­kė vos 850 li­tų.

Su­pran­ta­ma, toks at­ly­gi­ni­mų ly­gis, at­skai­čius mo­kes­čius, yra itin že­mas, to­dėl ne vel­tui da­bar­ti­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos par­ti­jos lai­mė­jo rin­ki­mus, iš­kė­lu­sios šū­kį pa­kel­ti mi­ni­ma­lią mė­ne­si­nę al­gą (MMA) iki 1000 ir net 1509 li­tų dy­džio.

Vie­nas pir­mų­jų nau­jo­sios Vy­riau­sy­bės žings­nių bu­vo spren­di­mas nuo sau­sio 1 d. di­din­ti MMA iki 1 tūkst. li­tų. To­kį spren­di­mą pa­tvir­ti­no prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius. Prieš­ka­lė­di­nę sa­vai­tę in­ter­viu „Ži­nių ra­di­jui“ jis kal­bė­jo: „Ži­no­te, Lie­tu­vo­je ver­ga­vi­mo lai­ko­tar­pis tu­ri pa­si­baig­ti. Žmo­nės nė­ra ver­gai, o ka­da jie gaus nors tru­pu­tį di­des­nes pa­ja­mas, jas iš­leis vi­daus var­to­ji­mui. Tas ver­sli­nin­kas, ku­ris yra orien­tuo­tas į vi­daus rin­ką, po 3–4 mė­ne­sių pa­ma­tys, kad eko­no­mi­nis pro­ce­sas pra­dė­jo grei­tė­ti, per­ka­mu­mas au­ga, o di­dė­jant jam, di­dė­ja pa­ja­mos bei ga­my­ba“.

Continue reading „Apie minimalios algos didinimą”

depardje

Garsusis prancūzų aktorius Žeraras Depardje persikėlė į Belgiją, kad nereikėtų mokėti naujųjų didelių mokesčių, įvestų prezidento Fransua Hollando.

Taip rašo Albertas Mattiolis laikraštyje “La Stampa”.

Vienas iš populiariausių prancūzų aktorių Žeraras Depardje oficialiai įsikūrė gražiame Nešino kaimelyje Belgijoje, kurį nuo Prancūzijos skiria vienas kilometras bruko ir daug procentų pajamų mokesčio. Obeliksas – galas virto Obeliksu – belgu“, – rašo leidinys.

Continue reading „Prancūzija vertina nacionalinio stabo Žeraro Depardje pabėgimą”

doleriai

Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tas (LLRI) pri­sta­ty­ta­me nau­ja­me lei­di­ny­je „Lie­tu­vos še­šė­li­nė eko­no­mi­ka“ pa­tei­kia duo­me­nis apie še­šė­lį Lie­tu­vos al­ko­ho­lio, ci­ga­re­čių ir ku­ro rin­ko­se.

LLRI at­lik­tas ty­ri­mas ir skai­čia­vi­mai ro­do, kad spi­ri­tuo­tų, stip­rių­jų gė­ri­mų rin­ko­je ne­le­ga­lios pre­kės šiais me­tais su­da­ro 36 proc. rin­kos. Ci­ga­re­čių rin­ko­je še­šė­lis sie­kia 29 proc. Ne­le­ga­li ku­ro rin­ka sie­kia apie 18 proc. LLRI ver­ti­ni­mai grįs­ti Lie­tu­vos se­niū­nų, rin­kos spe­cia­lis­tų ap­klau­so­mis, anks­čiau at­lik­tais ty­ri­mais bei ak­ci­zi­nių rin­kų da­ly­vių su­teik­tais duo­me­ni­mis.

Ty­ri­me daug dė­me­sio ski­ria­ma še­šė­li­nės eko­no­mi­kos prie­žas­tims. Pa­grin­di­ne še­šė­li­nės eko­no­mi­kos prie­žas­ti­mi lai­ko­mas re­gu­lia­vi­mų ir mo­kes­čių ly­gis. Vy­tau­tas Žu­kaus­kas, LLRI vy­res­ny­sis eks­per­tas, pri­sta­ty­da­mas lei­di­nį, aiš­ki­no: „Mo­kes­čiai ir re­gu­lia­vi­mas yra le­ga­lios veik­los są­nau­dos. To­dėl kuo di­des­ni yra mo­kes­čiai ir kuo dau­giau pri­va­lo­mų re­gu­lia­vi­mų pa­ti­ria vei­kian­tie­ji le­ga­liai, tuo di­des­nė pa­ska­ta rin­kos da­ly­viams veng­ti jų vei­kiant še­šė­ly­je“.

Continue reading „Lietuva – ketvirtoji pagal šešėlinės ekonomikos mastus”

Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išaušo gegužės 20-ąją.

Tai simbolinė diena, kai mes galime ištarti: “mokesčius valstybei mokėti baigėme. Nuo šiandien uždirbtus pinigus leisime savo poreikiams”!

Jei grynąsias nacionalines pajamas sąlyginai prilyginsime kalendoriniams metams, o per valstybės viešąjį sektorių perskirstomą jo dalį išreikšime dienų skaičiumi metuose, tai tų dienų skaičius nuo metų pradžios ir parodys Laisvės nuo mokesčių dienos datą.

Įsivaizduokime, kad visas dienas iki Laisvės nuo mokesčių dienos, įskaitant sekmadienius, dirbome tam, kad sumokėtume mokesčius, o nuo šios dienos tapome laisvi nuo mokesčių ir dirbsime tik savo naudai. Laisvės nuo mokesčių diena – tai tam tikras bendros mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią mūsų visų sukuriamų grynųjų nacionalinių pajamų dalį valstybė perskirsto per įvairius valstybinius biudžetus ir fondus. Remiantis šiuo rodikliu lengva palyginti mokesčių naštą skirtingose šalyse arba kaip mokesčių našta kinta laike.

“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau” – teigė populiarus XVII a. prancūzų valstybės veikėjas Žanas Batistas Kolberas. Lietuvoje tai daroma meistriškai – mokesčių našta po truputį auga, o gagenimo beveik nėra!

2012 metais Lietuvos valstybės viešasis sektorius išleis virš 35 milijardų litų. Tai yra iš kiekvieno Lietuvos žmogaus, įskaitant senelius ir naujagimius, planuojama per metus vidutiniškai surinkti maždaug po 11,100 litų. Kiekvienais metais valstybė išleidžia daugiau negu surenka mokesčių, tai yra gyvena ne pagal išgales, ateities kartų skolon. Todėl Lietuvos valstybės skola jau viršija 41 milijardą litų. Kiekvienam iš mūsų tenka virš 13,100 litų skolos.

Surinkti mokesčiai dažnai panaudojami neskaidriai ir neefektyviai, todėl Valstybės lėšų sirstymo skaidrumu abejoja du iš trijų Lietuvos gyventojų.

Valstybėje kuriama vis daugiau įvairių apribojimų ir draudimų, kurie varžo asmens laisves ir teises (Iš Liberalų ir centro sąjungos ir jaunųjų liberalcentristų lankstinuko, vakar dalinto velkant mokesčių naštos akmenį).

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.21

vers_1

Į Kau­no ra­jo­no Ver­sli­nin­kų na­mus su­si­rin­kę Lie­tu­vos smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo (LSVV) at­sto­vai – LSVV Ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė Da­lia Ma­tu­kie­nė ir Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jos stu­den­tų ver­slu­mo ug­dy­mo pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė Gin­ta­rė Va­la­ši­nai­tė, Kau­no re­gio­no smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo aso­cia­ci­jos (KRSVVA) Vie­šo­sios įmo­nės „Ver­sli­nin­kų na­mai“ di­rek­to­rius Do­na­tas Žio­gas bei eko­no­mis­tė Do­vi­lė La­ta­kai­tė, Vie­šo­sios įmo­nės „Ver­slo ini­cia­ty­va“ di­rek­to­rius Da­rius Ka­ra­ša, Kau­no kraš­to smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas, LSVV ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Ar­tū­ras Mac­ke­vi­čius, KRSVVA di­rek­to­rius Gied­rius Ro­mei­ka ir JSC „Tran­ser“ tech­ni­nių ver­ti­mų biu­ro di­rek­to­rius Vai­das Ber­no­tas – ap­ta­rė, kaip ir ką rei­kė­tų šian­dien keis­ti Lie­tu­vo­je, kad jau­ni­mas ne­bėg­tų iš tė­vy­nės, o čia įleis­tų sa­vo šak­nis ir sėk­min­gai įsi­dar­bin­tų ar­ba pra­dė­tų ver­slą.

Continue reading „Verslininkai suka galvas, kaip sumažinti jaunimo emigraciją”

« 2 2 »

Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.

Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.

Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?

Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.

Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja! 

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.11   

radzevicius_tttttttt

Teko dalyvauti VMI surengtame “apskritame stale”, kur vyko diskusija apie individualią veiklą ir išskirtinę “laisvųjų profesijų” veiklą.

Kol kas dar neturiu aiškaus atsakymo apie Lietuvos mokestinės sistemos privalumus ir ypač trūkumus.

Tačiau mane labai “nudžugino” vienas faktas. Kai šių metų vasarį Valstybinė mokesčių inspkecija su Finansų ministrerija “pakomentavo” “laisvosios profesijos” apibrėžimą, tuo pačiu pateikė tris “naujienas”.

Continue reading „Žurnalistai pagal VMI: “laisvi” kaip makleriai, brokeriai ir lobistai. Kirpėju būti geriau”