Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas”

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla”

Įdėmiai perskaičiau Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį "Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis", paskelbtą šių metų rugpjūčio 18 dieną. Džiugu, kad korespondentas absoliučiai atvirai prabilo apie tikruosius dabartinės Lenkijos tikslus. Ne pavardės lenkiškais rašmenimis, ne palengvintų egzaminų lenkų tautybės asmenims reikalai rūpi Varšuvai. Lenkija labai rimtai ruošiasi naujai ekspansijai, artimiausiu metu mes itin skaudžiai patirsime, kas yra šių dienų polonizacija.

Tad apie Lenkijos ekspansinius tikslus būtina kuo atviriau kalbėti. Ir ne tik lietuviškai. Gal žurnalisto G.Visocko straipsnį derėtų išversti į lenkų kalbą? Juk būtų šaunu, jei apie šiuos skaudulius kalbėtume ne tik lietuviškoje, bet ir lenkiškoje erdvėje. Gal tokiu būdu lietuviškus skaudulius pavyktų parodyti konstruktyviai, draugiškai, partneriškai mąstantiems lenkams, gal taip Lenkijoje atrastume daugiau bendraminčių ir rėmėjų?

O dabar – apie istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikaciją "Jono Basanavičiaus pažiūros į lenkus ir polonizaciją" , paskelbtą žurnale "Krantai" (2013 metų Nr. 2). 

Continue reading „Kaip polonizaciją vertino dr. Jonas Basanavičius?”

Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.

Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.

Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.

Continue reading „Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis”

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?

Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.

Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.

Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?

Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…

Continue reading „Mes – iš girios…”

Šiais metais vėl imtasi skaudžių veiksmų prieš lietuvius ir lietuvių kultūros paveldą Lenkijoje. Reikia pasakyti, kad Lenkijos valstybės politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu niekad nebuvo švelni ir geranoriška nuo pat tautinių valstybių susikūrimo 1918 metais. Minėti veiksmai buvo įvairūs, pradedant šmeižto žodžiais, baigiant atvirais veiksmais siekiant naikinti (nutautinti arba išvaryti) Lenkijos lietuvius.

Puikiai žinome antilietuviškai nusiteikusių asmenų darbus ir siekius, tačiau norima atkreipti dėmesį į pasikeitusią padėtį šiuo klausimu. Prieš pat kritikuojant Lietuvos veiksmus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu (tai darė europarlamentarai V.Tomaševskis ir M.Piotrovskis (M. Piotrowski)), kitas lenkų europarlamentaras (deja, ne Europos Parlamente, o žiniasklaidoje) viešai pripažino, jog Lenkijoje gimsta nacizmas. Aišku, pačioje šalyje tai susilaukė daug kritikos. Tačiau Lenkijos politikai vis dažniau pripažįsta, kad panaši problema yra.

Continue reading „JTO sunerimusi dėl nacistinių išpuolių Balstogėje”

2. Nutautėjimo formulė – aštuntoji

Griežtai ir tiksliai suformuluotas nutautėjimo dėsnis ypač retai sutinkamas tuometinės Europos moralistikoje. Taigi jis atrodo ypač originalus visame  universalaus švietėjiško XVIII a. kosmopolitizmo fone. Tačiau mūsų tyrimui jis dvigubai įdomus, nes gana netikėtai artikuliuoja ne tik tradicinę Lietuvoje  lietuvių nutautėjimo temą, bet ir lenkų nutautėjimo tendenciją, galutinai išryškėjusią XVIII šimtmetyje.

Išskaičiuodamas Abiejų Tautų Respublikos didikų, arba, kaip anais laikais sakydavo „ponų“ (ponai, panowie), kaltes, nežinomas autorius iškėlė didikams, jo nuomone, patį didžiausią kaltinimą, didesnį netgi už jų leistą pirmąjį valstybės padalijimą 1773 m., kai valstybė prarado 211 tūkstančių km²  ir  4 su puse milijonus gyventojų. Ir štai koks tas didžiausias kaltinimas:

„ponai yra padarę lenkams didesnį blogį nei krašto padalijimas. Išnaikino tautinį charakterį. (Zatracili narodowy charakter)“.

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 2”

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai",  2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.

Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.  

Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.

Continue reading „Kodėl įsiminė rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu”

Liepos 4 d. grupė visuomenės veikėjų  įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei 16 000 Lietuvos Respublikos piliečių pasirašytą kreipimąsi į Lietuvos vadovybę dėl „Reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“.

Dar beveik 18 000 parašų  buvo įteikta Prezidentei šių metų  kovo 19 d.  Iš viso iki liepos 4 d. Reikalavimą pasirašė daugiau nei 33 000 piliečių. Parašų rinkimo akcija tęsiama toliau.

Liepos 3 d. minėtas piliečių pasirašytas reikalavimas ginti lietuvių kalbos konstitucinį statusą ir šalies teritorinį vientisumą buvo įteiktas ir Ministrui pirmininkui. Tuo pačiu Lietuvos vyriausybės vadovui buvo įteiktas ir tą pačią dieną Seime įvykusios konferencijos „Valstybinė lietuvių kalba XVI LR Vyriausybės programoje“ rekomendacijos „Dėl lietuvių kalbos konstitucinio statuso Šešioliktosios Vyriausybės programoje“ (jas skelbiame žemiau).

Continue reading „Reikalavimas ginti valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą”

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija”

Su diskriminacijos apraiškomis asmeniškai nesusidūrė 73 procentai Lietuvos lenkų ir 86 proc. Lenkijos lietuvių – atskleidė per­nai at­li­kta apklausa. Tyrimą „Lie­tu­vių ir len­kų san­ty­kiai: tie­sos, pra­ma­nai, in­terp­re­ta­cijos“ Len­ki­jos vie­šų­jų rei­ka­lų ins­ti­tu­to už­sa­ky­mu pernai atliko bend­ro­vė TNS Pols­ka, Lie­tu­vo­je – bend­ro­vė TNS LT.

Susimąstyti dėl lietuvybės ir su ja tapatinamų vertybių hierarchijos suvokimo verčia tai, kad lietuviškų mokyklų naikinimo ir kylančio Lenkijoje radikalizmo laikotarpiu tik 14 proc. apklaustų Lenkijos lietuvių teigia patyrę diskriminaciją dėl savo tautybės. Per pastaruosius 15 metų buvo uždarytos visos (išskyrus Vidugirių) lietuviškos kaimo mokyklos: Krasnagrūdos, Aradnykų, Lumbių, Klevų, Krasnavo, Vaitakiemio, Ramoniškių, Navinykų, Pristavonių. Liko Punsko, Seinų ir Vidugirių.

Continue reading „Privati lietuvybė”

Gal būt ne visi Lietuvos žmonės žino, kad Lietuvoje yra istorinių leidinių „Lietuvių tauta“ tęstinė serija. Ją leidžia Mokslotyros institutas. Šioje serijoje yra išleista jau 18 knygų. Paminėsiu keletą iš jų: Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22-08 05), Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas“ 3 tomai, Juodieji Lietuvos istorijos  puslapiai“ 2 tomai ir kiti.

Daugumos šių leidinių autorius ir vyr. redaktorius yra dr. Algimantas Liekis. A. Liekis yra parašęs apie 40 knygų ir per 1400 mokslo ir populiarių straipsnių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos klausimais autorius. Jo plunksnai priklauso tokios knygos kaip „LKP agonijos kronika“ 2 tomai, „Nenugalėtoji Lietuva“ 5 tomai, „Lietuvos respublikos prezidentai“, „Vasario 16 signatarai“ ir kitos.

Dabar „Lietuvių tautos“ serijoje A. Liekis išleido naują  862 puslapių knygą „Prezidentinė Lietuva“ (1919-1920, 1926-1940). Tai knyga apie Lietuvos prezidento A. Smetonos prezidentavimo metus. Šią knygą pats autorius pavadino tautos išlikimo vadovėliu, kuriame labai preciziškai aprašomas visas A. Smetonos prezidentavimo laikotarpis.

Continue reading „Tautos išlikimo vadovėlis”

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.

Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

O todėl, kad tam ne tik nebuvo priežasties, o netgi atvirkščiai – Lietuvoje jau daug metų tokio nuoširdaus gesto laukiama iš Lenkijos pusės dėl agresijos akto, kurį Pilsudskio įsakymu įvykdė Želigovskio vadovaujami padaliniai, ir devyniolika metų trukusios Lietuvos istorinės sostinės, Vilniaus, bei gretimų teritorijų okupacijos.

Neišsakytas oficialus viešo atsiprašymo poreikis kabėjo ore ir tuo metu, kai buvo rengiama tarpvalstybinė Sutartis, pasirašyta 1994 m. Deja, Lenkijos vadovas tų sakramentinių žodžių tada neištarė. Todėl neseną L. Linkevičiaus „išėjimą prieš traukinį“ Lietuvos visuomenė suvokė kaip poelgį, žeidžiantį šalies orumą, kaip ne savo kaltės prisiėmimą ir kartu tariamą Lenkijos atleidimą nuo pareigos viešai atsiprašyti už padarytą istorinę skriaudą.

Continue reading „Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos”

Vakar įvyko Tautininkų sąjungos piketas „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės”. Tolokai nuo Seimo, Gedimino prospekte prie namo, iš kurio, dar nepastatyto, Sausio įvykių dienomis nešėme visokias statybines medžiagas barikadoms. Ketinome ginti Seimą.  Buvome prie pat Lietuvos širdies, kaip tada vadinome šiuos rūmus: jeigu žūsime, tai visi kartu.

Dabar prie Seimo taip arti neprieisi, ypač su plakatais,

(1) bylojančiais, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nesipriešina politikų spaudimui pažeisti konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir siekiams įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose nevalstybine kalba;

(2) reikalaujančiais laikytis LR Konstitucijos ir Konstitucinio teismo sprendimų, nurodančių, kad visa oficialioji rašyba turi būti lietuviška, įskaitant ir vietovardžių bei asmenvardžių dokumentuose rašymą;  protestuojančiais prieš lietuvių kalbos trypimą ir painiavą, kuri atsirastų įvedus į lietuvišką abėcėlę raides, kurios dubliuos jau esančių abėcėlėje raidžių tarimą, nes piliečiai turės mokytis daugiau kaip šimtą raidžių su įvairių tautų diakritiniais ženklais;

(3) raginančiais atmesti nekonstitucinius Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus, nes to siekia jau kelios dešimtys tūkstančių peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei pasirašiusiųjų Lietuvos Respublikos piliečių;

(4) siūlančių atsistatydinti VLKK pirmininkės pavaduotojai Jūratei Palionytei, kuri jau daug metų dezorganizuoja komisijos veiklą, negindama nei lietuvių kalbos, nei jos konsititucinio statuso, klaidindama menkiau išsilavinusius politikus…

Pasinaudojau Tautininkų Sąjungos pirmininko Gintaro Songailos pasirašytu „Reikalavimu Valstybinei lietuvių kalbos komisijai”, kurį gavau iš paties Tautininkų Sąjungos pirmininko.

Iš tolo liūdnai žiūrėjau į piketuojančius žmones, laikančius rankose plakatus, kuriuos matote nuotraukose.  Liūdnai todėl, kad gatvės praeiviai  beveik nekreipė į juos dėmesio, ypač jauni. „Ko jie čia stovi?”, – paklausė viena mergina savo draugės. „A, čia dėl pavardžių rašymo nelietuviškai”, – ir pasuko į kitą gatvės pusę. Žino, kažką yra girdėjusi apie kelerius metus trunkančius įvairių Lietuvos valdžių ketinimus išduoti lietuvių kalbą, bet jai tas nerūpi, jai tas nesvarbu.

O juk kėsinamasi ne tik į lietuvišką abėcėlę, reikalas daug platesnis, sudėtingesnis, pavojingesnis, klastingesnis, per lenkų tautinę mažumą mums primestas nuo amžių lietuvių tautą silpninančios Lenkijos.

Beje, dėl termino „tautinė mažuma” –  internete radau labai tikslų jo išaiškinimą:

Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: 
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes (Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statuso.

Buvusių okupantų privilegijos: lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record).

Pvz., USA, nėra nė vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė, Rusijoje – 8 tik lenkiškos biudžetinės mokyklos. Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė.

Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai (chamiškai) laksto su tautine Lenkijos vėliava, yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių Gedimino prospekte chamiškas demonstravimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas. Kas juos klaidina?… „

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pavaldžios Seimui, kalbininkai žino, supranta, kad politikai pirmiausia jų rankomis nori įgyvendinti toli siekiančias užmačias, bet ne visi turi stiprybės pasipriešinti. Ir ne tik šios Komisijos valdininkai…  

Jeigu universitetų, institutų, gimnazijų kalbininkai, lituanistai, visi inteligentai ir intelektualai trinkteltų kumščiu į stalą, visokie bernatoniai kitaip užgiedotų. Bet baimė netekti darbo, pakenkti savo žmonai, vyrui, vaikui stipresnė už tiesos sakymą. Todėl piketuose plakatus laiko daugiausia pensininkai – jie neturi ko prarasti. Kol jauni žmonės, pro šalį eidami, nepastebės plakatų „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės”, „Ar lietuvių kalba – politinė prekė?”, „J.Palionytei ne vieta VLKK”, „Lietuvių kalba – konstitucinė Tautos vertybė”, „Vietovardžių lenkinimui – Ne!”, tol Seimas, kurį kažkada vadinome Lietuvos širdimi, lietuvių tautai bus beširdiškas.

Nepraeikime pro šalį, kai girdime ir matome pagalbos šauksmą – ir bijos jie, kaip bijojo Sąjūdžio laikais, ne mes. Kelios dešimtys tūkstančių protesto parašų, skirtų beširdžiams valdžiažmogiams – labai gerai, bet tokia pat minia prie Seimo ar Vyriausybės – geriau. Parašų jie bijo mažiau nei ryžtingų gyvų žmonių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.23

Seimas pritarė siūlymui rengti referentumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir dvigubos pilietybės įtreisinimo. Tikslas – išsaugoti Lietuvos piliečius, lietuvius, kur jie begyventų.

Jeigu tas straipsnis bus pakeistas, jeigu referendumas vyks pagal Seimo nario Artūro Paulausko scenarijų, praradimai bus dar didesni. 

Dabartinis Konstitucijos 12 straipsnis tarsi kviečia lietuvius sugrįžti, nes grasina nubausti kitą šalį įsimylėjusiuosius, o jeigu jis bus pakeistas, atriš jiems rankas: gyvenkite svečiose šalyse, negrįžkite į Lietuvą, bet naudokitės jos teikiamomis gėrybėmis.

Continue reading „Bet kokia kaina!”

« 1 2 »

Balandžio 28 dieną Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje įvyko Lietuvos piliečių protesto mitingas „Už Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę”. Skelbiame Vytauto Visocko nuotraukas, pasakojančias apie protesto akciją, bei mitinguotojų entuziastingai priimtą rezoliuciją.

Lietuvos piliečių mitingo „UŽ Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę!“ REZOLIUCIJA

J. E. LR Prezidentei p. D. Grybauskaitei

LR Seimo pirmininkui p. V. Gedvilui

LR Ministrui pirmininkui p. A. Butkevičiui

Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, 2013 m. balandžio 28 d. 14 val. Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje susirinkę į protesto prieš antivalstybinių jėgų ardomąją veiklą Lietuvoje ir valstybę žeminančią vidaus ir užsienio politiką mitingą,

Teigiame:

Šiandien iš Pietryčių Lietuvos regiono savivaldybių administracijos ir viešųjų įstaigų nuosekliai šalinami ir  išstumiami Lietuvos Respublikai, o ne LLRA lojalūs pareigūnai ir darbuotojai;

Naikinamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų su mokomąja valstybine lietuvių kalba tinklas ir sabotuojamas valstybinės kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose;

Atvirai ir sistemingai pažeidinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos vartojimą viešojoje erdvėje reglamentuojančius teisės aktus vietovardžių ir gatvių pavadinimai Pietryčių Lietuvos regione provokuojamai rašomi nevalstybine kalba.

Pareiškiame:

Šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Seimo Rinkimų įstatymą ir LLRA neteisėtai tapus parlamentine partija bei šalį valdančios partijų koalicijos dalyve, Lietuvos valstybei ir valdžiai keliami vis nauji tautinę ir pilietinę nesantaiką kurstantys provokaciniai reikalavimai. Šiuos reikalavimus remia Lenkijos Respublika, kurios vadovybė, pažeisdama  tarptautinę teisę, daro šiurkštų politinį ir diplomatinį spaudimą Lietuvai ir atvirai kišasi į jos vidaus reikalus.

Patenkinus nepagrįstus LLRA keliamus reikalavimus būtų dar labiau išplėsta ir juridiškai sustiprinta faktiškai jau dabar egzistuojanti Pietryčių Lietuvos autonomija ir sukurtos prielaidos  ateityje įgyvendinti autonomininkų prieš du dešimtmečius nepasiektą tikslą — atskirti nuo Lietuvos jos teritorijos dalį:

Patenkinus LLRA keliamą antikonstitucinį reikalavimą oficialiuose dokumentuose  rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, būtų paneigtas konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės statusas, o Lietuva taptų šalimi, kurioje pradėtų veikti kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija;

Įgyvendinus LLRA reikalavimą rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne valstybinėmis kalbomis  būtų iš esmės paneigtas Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo principas faktiškai pripažįstant, kad Pietryčių Lietuva nėra istorinių Lietuvos etninių žemių dalis;

Nusileidus LLRA reikalavimui neribotam laikui atidėti suvienodinta lietuvių kalbos valstybinį egzaminą visų šalies mokyklų abiturientams valstybinę kalbą gerai mokantys šalies moksleiviai būtų diskriminuojami stodami į aukštesnės pakopos lavinimo įstaigas ir šalies darbo rinkoje.

Reikalaujame:

Netenkinti antikonstitucinių Lietuvos valstybei keliamų LLRA reikalavimų;

2013 m. vykdyti suvienodintą baigiamąjį valstybinį kalbos egzaminą visiems šalies abiturientams;

Teisinėmis priemonėmis užkardyti prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą ardomąją LLRA veiklą. Būtina panaikinti jos atstovų neteisėtai įgytus LR Seimo narių įgaliojimus ir LLRA kaip legaliai veikiančios antivalstybinės politinės partijos juridinį statusą;

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas p. Z. Vaigauskas turi prisiimti politinę ir teisinę atsakomybę ir būti atleistas iš pareigų už šiurkščius LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus;

LR užsienio reikalų ministras p. L. Linkevičius ir Švietimo ir mokslo ministras p. D. Pavalkis turi būti nedelsiant atleisti iš užimamų pareigų už Lietuvos valstybės ir jos piliečių  interesams kenkiančius veiksmus ir tautos bei valstybės garbės ir orumo žeminimą šalyje ir užsienyje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.29

Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos lenkai labai mažai pažįsta Lietuvą. Daugelis net nežino, kur ji, painioja ją su kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Be abejo, visose tautose yra labai menkai išsilavinusių žmonių, nežinančių nei savo, nei kitų šalių istorijos, geografijos.

Bet man atrodo, kad ta statistika norėta pasakyti kažką kita. Gal bandyta nuraminti lietuvius? Ko jūs bijote tos Lenkijos, juk jeigu ji norėtų užgrobti Vilniją, valdžia pasirūpintų, kad kiekvienam tamsuoliui tai rūpėtų! Neturi Lenkija jokių blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu.

Maždaug tuo pačiu metu kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus televizijoje tarstelėjo, kad ir lietuviai labai mažai žino apie Lenkiją.

Continue reading „„Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!””

Šiuo laišku kreipiamės į visus lietuvių kalbai ir mūsų valstybės ateičiai neabejingus Lietuvos žmones. 

Pastaraisiais mėnesiais Vyriausybė lietuvių Tautai pateikia vis naujus iššūkius. Iš pradžių Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis patvirtino palengvintą valstybinės kalbos egzaminų tvarką tautinių mažumų mokyklas baigiantiems moksleiviams, tuo vienareikšmiškai diskriminuodamas lietuviškų mokyklų mokinius.

Ministras pripažino, kad sprendimas priimtas dėl koalicijos partnerių politinio spaudimo, o ne vadovaujantis švietimo kokybės ar moksleivių interesais. Aukščiausiasis Teismas nusimetė atsakomybę, paskelbęs, kad šį  klausimą svarstys jau po valstybinių egzaminų laikymo.

Šiuo metu rengiamas naujas tautinių mažumų įstatymas, kuriuo numatoma patenkinti ir visus kitus antikonstitucinius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politinius reikalavimus – įteisinti asmenvardžius bei vietovardžius mažumų kalbomis, teikti viešąsias paslaugas ir informaciją mažumų kalbomis jų gausiai gyvenamose teritorijose.

Continue reading „Balandžio 28-ąją – į mitingą „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Balsų dauguma Seimo Pirmininku ir laikinuoju Respublikos Prezidentu buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.

Seimas patvirtino Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę , kaip demokratinę Respubliką etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų valstybių ryšių, kurių yra buvę su kitomis valstybėmis.“

Krikščionių demokratų blokas, turėdamas Seime atstovų daugumą, galėjo ir vienas priimti valstybės kūrimo ir stiprinimo įstatymus. Tarp svarbiausiųjų buvo – Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimas ir, nepaisydamas mažumos  liberalių pažiūrų įvairovės ir partinės priklausomybės, Seimas galėjo dirbti gana darniai.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 4 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Sąmokslininkai planavo ginklu nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti savo,  kuri „paprašytų“ J. Pilsudskį ir Lenkijos Seimą Varšuvoje prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Paskutinėmis prieš išpuolį dienomis Lietuvos saugumui pavyko atskleisti  sąmokslą, suimti didžiąją sąmokslininkų dalį, konfiskuoti ginklus. Tai buvo  savotiška lietuvių tautos pergalė prieš vadinamuosius unijininkus – netikinčiais lietuvių tauta, jos valstybingumu, buvo pergalė prieš luominę, kaip ir J. Pilsudskio, ideologiją. Pergalė sustiprino Tautos pasitikėjimą savo jėgomis, savo valstybe.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas ir Laikinoji konstitucija. Po lenkų sąmokslininkų įveikimo padidėjo Valstybės Tarybos Pirmininko A. Smetonos autoritetas. Jis, sugrįžęs iš Vakarų po  ieškojimų paramos Lietuvai, 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu. Pagal Laikinąją konstituciją Prezidentui buvo priskirta visa vyriausioji vykdomoji valdžia – Lietuva tapo prezidentinė valstybė.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 3 )”