Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

12. XIII a. lietuvių sakralizavimas literatūroje: paskatos ir prasmė

Šioje knygoje apie seniausiąją lietuvių literatūrą ne kartą aptarta sakralinė literatūra, šventosios įvairių senovės tautų (egiptiečių, žydų, indų, arabų ir kt.) knygos, ne kartą aiškintasi sakralinės literatūros funkcijos ir polemizuota su tais, kas bando skaityti bažnytinės ar sakralinės literatūros tekstus kaip istorinius veikalus, publicistinius rašinius ar šiaip „bažnytininkų tuščiažodžiavimą“, mielą viduramžių vienuolių „raščių širdžiai“, ir t. t.

Kita vertus, čia pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami seniausiosios lietuvių literatūros sakraliniai tekstai leidžia ir įpareigoja atskleisti, ką iš tikrųjų reiškė žmonijai ir kaip funkcionavo, ypač viduramžiais, sakraliniai tekstai, kurie mūsų dienomis nelengvai suprantami ir dėl to lieka užmiršti rankraštynuose, vienuolynų archyvuose, bibliotekų labirintuose, kuriais klajoja retkarčiais atklystantys keistuoliai.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IX )“

11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.

Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.

Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VIII )“

10. Lietuviškieji „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai

Nesvarstydami restauracijos detalių ir tikslų, rūpėjusių rusų literatūros istorikams, vis dėlto trumpai peržvelkime pradinius „lietuviškuosius“ „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodus.

Daugelis jų atsirado Antrojo ir Trečiojo Pskovo metraščių redakcijose, o vėliau tik papildomi ir įvairiai interpretuojami. Skirtumų esama ir tarp pirmosios bei antrosios redakcijos tekstų.

Matyt, rusų literatūros istorikai neatsitiktinai pasirinko viso „Pasakojimo…“ restauracijai trečiosios redakcijos tekstus – čia labiau iškeliamas pskoviečių vaidmuo, o religinių terminų gausa rodo, kad autorius galėjo būti dvasininkas, sužymėjęs ir įvykių datas pagal Naugardo metraščius.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VII )“

9. Išplėštų metraščio lapų paslaptis

Taigi neturime seniausio „Pasakojimo apie Daumantą“ pradžios.

Kas buvo parašyta pradžioje – nežinia. Sunku nuspėti, kas ir kodėl išplėšė įvadinę Pskovo pirmojo metraščio dalį, juo labiau kad tai ne vienintelis nuorašas su išplėšta ta pačia pradžia. O juk pradžioje turėjo būti aprašytas ankstesnis Daumanto gyvenimas, tai yra – jo gyvenimas Lietuvoje ir galbūt nusakytos priežastys, dėl kurių jis paliko Lietuvą ir atsirado Pskove.

Mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime, koks buvo Pskovo pirmojo metraštinio sąvado Įvadas ir kokiais šaltiniais jis buvo pagrįstas. Apžvelgusi visas ankstesnių mokslininkų keltas hipotezes V. Ochotnikova padarė išvadą, jog kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, ar anksčiau buvo sukurtas atskiras „Pasakojimas apie Daumantą“, tapęs metraščio Įvadu, ar priešingai – pradžioje egzistavo padriki metraštiniai (Pirmojo ir Antrojo metraščio pakartoti) įrašai apie Daumantą, o jau vėliau kažkas sukūrė vientisą „Pasakojimą apie Daumantą“.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VI )“

8. Pasaulietiniai pasakojimai apie karvedžio Daumanto žygius

Greta sakralinių prozos kūrinių apie šv. Daumantą Timotiejų, išliko pasaulietinių pasakojimų apie legendinio lietuviškos kilmės karvedžio Daumanto žygdarbius. Iš jų chrestomatijoje pateikiame jau minėtąją bene seniausią redakciją, kuria prasideda Pskovo I metraštis, tiksliau – ankstesnių metraščių sąvadas, sudarytas XV a. pabaigoje.

Jame yra išlikęs pačioje sąvado pradžioje įdėtas „Pasakojimas apie Daumantą“.

Tik po jo eina trumpa tradicinė chronografija nuo pasaulio sukūrimo.

Tai labai neįprastas dalykas rusų metraščių istorijoje. Keista, bet susidaro įspūdis, kad metraščio pradžioje atsiradęs „Pasakojimas apie Daumantą“ buvo metraštininko suvokiamas kaip savotiškas įvadas į seniausią Pskovo metraščių sąvadą, o tai liudytų ypatingą „Pasakojimo…“ reikšmę tiek Pskovo istorijoje, tiek miesto sisteminės pastovios metraštijos pradžioje, kai buvo nuspręsta rašyti savo nuolatinį metraštį.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( V )“

7. Promaskvietiška kova su šv. kunigaikščio Daumanto atminimu ir jo kultu

XIX a. pabaigoje žmonės, apsilankę Pskovo Švč. Trejybės sobore, galėjo dar savo akimis pamatyti

šalia dešiniojo altoriaus prie antrojo lango pietinėje pusėje pastatytą šv. Ištikimojo kunigaikščio Daumanto ąžuolinį sarkofagą, primenantį aukštą grubaus darbo dėžę su dangčiu, ant kurio buvo palaimintojo kunigaikščio atvaizdas. Sarkofagą iš trijų pusių supa paprastas geležinis aptvaras.[1]

Beje, yra išlikęs ir kunigaikščio Daumanto atvaizdas pagal kanoninį ikonų tapybos apibūdinimą:

senas, žilas, barzda kaip Grigorijaus Teologo, galva kiek praplikus, drabužiai ant jo kunigaikštiški, tamsiai rusvi kailiniai, kitur rašo: barzda kaip Jono Auksaburnio, plaukai ant galvos kaip pranašo Iljos.[2]

XIV a. Pskovo metraščiuose ima rodytis (1323, 1241, 1407, 1480 ir kitais metais) pranešimai apie pskoviečiams palankius stebuklus, pergales prieš vokiečius po maldų šv. Daumantui Pskoviečiui.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IV )“

5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai

Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius.

Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo padaryta, be abejo, Naugardo arkivyskupui pritariant, nes Pskovas dar ilgai priklausė Naugardo arkivyskupijai. Kunigaikštis buvo iškilmingai pakrikštytas Švč. Trejybės sobore ir priėmė naująjį krikšto vardą Timotiejus (gr. Τιμόθεος – Dievą gerbiantis, arba Dievo pagerbtasis)[1].

Nuo tada šv. Daumantas tapo

pripažintas Pskovo globėjas kartu su kunigaikščiu Vsevolodu Gavrilovičiumi ir Trejybės soboru. Kaip teigia metraščiai, 1374 m. Pskove jau buvo pastatyta cerkvė Daumanto garbei.[2]

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( III )“

3. Aprioriniai literatūros istorikų siekiai – tautinių pozicijų disputas

Pradėkim nuo „Pasakojimo apie Daumantą“.

Kol kas niekas, mano manymu, nėra nuveikęs daugiau, tyrinėdamas šį kūrinį, už senosios rusų literatūros specialistę V. Ochotnikovą, paskelbusią daug mokslinių straipsnių ir stambią studiją „Povest o Dovmante“. Kurį laiką netgi maniau, jog

man nėra reikalo leistis į metraštinių tekstų apie Daumantą aiškinimus, kadangi ir čia pirmiausia rusų tyrinėtojai yra kalnus nuvertę. Išsamiausias šiuo atžvilgiu darbas yra V. Ochot­nikovos speciali studija apie metraštinį Daumantą (1985), sukėlęs man, su dėkingumu prisipažinsiu, ne vieną idėją, apmąstant seniausiosios lietuvių literatūros koncepciją. Žodžiu, nėr ko vaizduoti, kad ari ten, kur kitų puikiai išarta.[1]

Bet niekad nevėlu pamąstyti, vardan ko kitų arta.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( II )“

Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.

Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.

Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I )“

15. Malda į šv. Charitiną Lietuvaitę

Malda į šventąją ar šventąjį, manau, labiau įprastas Lietuvos krikščionims kanonas, nors istorinės maldų šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui metamorfozės, suprantama, turėjo būti žymesnės negu giesmių. Maldos nuolatos kito.

Ir vis dėlto jaučiau pareigą ir norą jas išversti ir pateikti atskiromis publikacijomis lietuviams krikščionims, idant pajustų XIII a. lietuvių dvasią, o galbūt ir ryšį su nuostabia Lietuvių žemės dukterimi šv. Charitina Lietuvaite ir lietuvių karžygiu šv. Daumantu Timotiejumi.

Įsiklausykim, kaip lietuviškai skambėtų „Malda į šventąją geratikę kunigaikštytę Charitiną Lietuvaitę“:

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VIII )“

13. Iš viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istorijos

Siekdami išsiaiškinti šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui skirtų kūrinių genezę, pirmiausia privalome bent keliais žodžiais nusakyti viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istoriją ir kanoninę tvarką.

Įsidėmėtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo ir minėjimo tvarka niekuo nesiskyrė krikščionijos gyvenamuosiuose imperijos Rytuose ir Vakaruose. Katalikiškoje Vakarų Europoje, lygiai taip pat kaip graikiškoje krikščionių ortodoksų Bizantijoje ir Egipte, krikščionių šventieji būdavo pačių krikščionių bendruomenių iškeliami ir vietinių vyskupų pripažįstami šventaisiais, o po to tradiciškai kasmet minimi krašto ar miesto bažnyčiose ir cerkvėse.

Vaizdumo dėlei apsistokime ties pirmuoju krikščionybės istorijoje žinomu šventuoju paskelbimo ir kulto atveju, kitaip tariant, pirmapradžiu modeliu.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VII )“

11. Dėl šv. Charitinos Lietuvaitės vienuolystės vardo

Būčiau linkęs iškelti dar vieną šventosios Charitinos Lietuvaitės likimo versiją, susijusią ne tiek su žmonių padavimais, kiek su jos krikščioniškuoju vienuolės vardu. Pasirinkę naują vienuoliškąjį gyvenimą asmenys privalėdavo išsirinkti ir naują vardą, kad negrįžtamai pakeistų ankstesnio pasaulietiško gyvenimo vardus, ryšius ir įpročius.

Ne tiek svarbu, ar paslaptingoji lietuvaitė pati rinkosi, ar sutiko su jai vienuolyne parinktu Charitinos vardu, svarbiausia, kad, prisiimdama Naugardo vienuolyne naująjį vardą, lietuvaitė susiejo savo likimą su Charitinos vardu.

Viduramžiais naujas krikšto ar vienuolystės vardas anaiptol nebūdavo ir negalėjo būti atsitiktinis dalykas. Naujakrikštis ar vienuolio rūbus apsivilkęs žmogus tarsi užmegzdavo dvasinį ryšį su visais ankstesniaisiais savo naujojo vardo turėtojais, pirmiausia – legendiniais krikščionimis.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VI )“

9. Kunigaikščio Tautvilo palikuonių likimas

Mums nėra reikalo gilintis į visas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kurios netgi specialiuose istorikų veikaluose, kaip man asmeniškai atrodo, iki šiolei nerado nei pakankamai visapusiško aprašymo, nei pakankamai įtikinamo objektyvaus įvertinimo.

Vieniems istorikams atrodo, kad, nužudžius Mindaugą ir Treniotai užėmus jo sostą, „kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė. Lietuva žengė didelį žingsnį atgal“ (E. Gudavičius).

Kitiems istorikams lietuvių pagoniškos opozicijos susidorojimas su katalikų tikėjimą priėmusiu karaliumi atrodo esąs dėsningas senosios lietuvių aristokratijos sąmokslo prieš Lietuvos valdovą Mindaugą padarinys. Ne tiek dėl to, kad Mindaugas pajungė sau daugelį vietinių kunigaikštijų žemių ir tapo katalikišku Lietuvos karaliumi, atsisakiusiu tradicinės protėvių tikybos.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( V )“

5. Kristaus mokymo pasekėjų viltis – krikščionijos vienybė

Mūsų nagrinėjamos šventųjų ir palaimintųjų pripažinimo ir garbinimo problemos kontekse galime konstatuoti, kad XX a. įsisiūbavęs ekumeninis judėjimas (gr. Oikomene – žmonių apgyvendintas pasaulis), siekiantis suvienyti krikščionių konfesijų tikinčiuosius visame pasaulyje, įgauna vis platesnį mastą.

Šiandien jau lengvai galime rasti išspausdintus ir daugelyje interneto tinklainių įvairiomis kalbomis paskelbtus ekumeninius krikščionių šventųjų ir palaimintųjų sąrašus, jungiančius visų krikščionijos bažnyčių – Rytų ortodoksų ir Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų, husitų ir bulgarų pravoslavų, rusų pravoslavų ir gruzinų pravoslavų bei daugelio kitų pasaulio krikščionių konfesijų, pripažintus šventuosius ir palaimintuosius.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( III )“

3. Viduramžiška schizmos siena tarp nūdienos krikščionių

Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.

Juk toje pačioje Niujorko Long Island apygardoje, kur veikia minėtas graikų Šventosios Sink­letikės seserų vienuolynas, yra nemaža ir aktyvi lietuvių bendruomenė, gražiai sauganti lietuvybę.

Bendruomenė taip pat skleidžia įdomią ir svarbią informaciją apie Niujorko regiono lietuviškus renginius per savo internetinį tinklalapį (http://www.lilb.org), tačiau jame vargu ar rastume žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę. O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.

Ir ne todėl, kad lietuviai būtų menki patriotai ar šiaip nesmalsūs žmonės.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( II )“

5. Lietuvos valstybės santykiai su Naugardu XIV–XVI amžiais

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas nepaprastas tuo, kad lietuvius priglaudę Šiaurės Rusios miestai netrukus atsidūrė sustiprėjusios Lietuvos valstybės interesų akiratyje, o tarpais buvo ir tiesiogiai nuo jos priklausomi.

Kitaip tariant, lietuvių emigrantų palikuonys, ypačiai Pskove, kur jų buvo daugiausia, vėl atsidūrė Lietuvos valstybės valdomoje arba smarkiai veikiamoje teritorijoje.

Ir jie tam per daug nesipriešino. Priešingai, naudodamiesi večės teise, Pskovo gyventojai visą XIV a. kvietėsi kunigaikščiauti Pskovo žemėse Lietuvos valdovų atstovus.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( III )“

39. Istoriniai hagiografinės literatūros pamatai

Kiekvienas turim savo principus ir teisę savaip suvokti žmonių tikybą, religinę patirtį ir visą sakralinę ar hagiografinę literatūrą.

Tačiau įsidėmėkime – profaniškas viduramžių sakralinės literatūros skaitymas yra klaidingas ne tik metodologijos požiūriu. Toksai skaitymas klaidina ir patį skaitantįjį. Jam ima atrodyti, kad hagiografiniai tekstai informaciniu požiūriu yra beverčiai, kaip kiekvienas „tuščias“ tekstas.

Mūsų minėtos istorikės manymu, būtent Rusios knygių hagiografiniai prasimanymai įtikino visų vėlesnių laikų istorikus, esą lietuvių kunigaikštis Vaišvilkas savo noru įstojęs į vienuolyną.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIV )“

36. Klajojantis viduramžių literatūros siužetas XIII a. Lietuvoje

Įsižiūrėkime į dvi Laurušavo evangelijos miniatiūras. 38-ame lapo atvarte matome keistą piešinį: medyje tūno jaunikaitis, čia pat senolis ir vienaragis, o 50-ame lape vaizduojami karalius, vienuolis ir trimituojantys angelai.

Evangelijose tokių siužetų, atrodo, nėra. Specialistai nustatė, kad pirmasis piešinys iliustruoja viduramžiais labai populiarų alegorinį pasakojimą apie vienaragį, o pats alegorinis pasakojimas tėra epizodas iš didžiulio kūrinio „Barlamas ir Josafatas“, kuris įvairiuose Rytų bei Vakarų kraštuose buvo įgavęs apysakos ir net romano pavidalus bei apimtis.

Europiečiams mįslingą pavadinimą aptarsime vėliau, o pirmiausia prisiminkime patį pasakojimą apie vienaragį XIII a. lietuviams prieinamoje verstinėje senovės slavų literatūroje.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXII )“

24. Pirmapradis „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ etiketas

Pirmapradis literatūrinis kūrinio etiketas oficialiai remiasi Vaišvilko, kaip ktitoriaus, tai yra – vienuolyno įkūrėjo statusu.

Ktitoriumi senovės graikų kalba (κτίζω – statau, sukuriu) Bizantijoje vadindavo žmogų, kuris savo lėšomis pastatydavo arba išpuošdavo šventovę. Graikų ortodoksinė bažnyčia perėmė ir išlaikė graikišką terminą, o Vakaruose katalikai bažnyčių bei vienuolynų įsteigėjus ėmė vadinti lotyniškos kilmės žodžiu donatorius (donator – dovanotojas).

Ktitoriaus asmenybę savaime apgaubdavo visuotinės pagarbos aureolė, o jis pats tarsi įgydavo sakralinę sąsają su jo rankomis arba lėšomis pastatytu vienuolynu arba šventove.

Viduramžių Bizantijos, Balkanų, Rusios, Kaukazo bažnytiniame mene ktitorių atvaizdus neretai nutapydavo jų pastatytos šventovės freskose pagal tradicinį kanoną: žmogus su miniatiūriniu bažnyčios ar cerkvės modeliu rankose. Bizantišką tradiciją tapyti ktitorių atvaizdus katedrų ar bažnyčių erdvėje vėliau perėmė ir Europos viduramžių bei Renesanso dailininkai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVII)“